—

atsižvelgdamas į 2019 m. birželio 7 d. Komisijos komunikatą dėl bendros žuvininkystės politikos padėties ir konsultacijų dėl 2020 m. žvejybos galimybių (COM(2019)0274),

—

atsižvelgdamas į 2020 m. birželio 16 d. Komisijos komunikatą „Tausesnės žvejybos Europos Sąjungoje siekis: dabartinė padėtis ir 2021 m. orientyrai“ (COM(2020)0248),

—

atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 43 straipsnio 2 dalį,

—

atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1380/2013 dėl bendros žuvininkystės politikos (1),

—

atsižvelgdamas į 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2019/1241 dėl žuvininkystės išteklių išsaugojimo ir jūrų ekosistemų apsaugos taikant technines priemones (2),

—

atsižvelgdamas į Europos žuvininkystės kontrolės agentūros (EŽKA) ataskaitas, kuriose vertinama, kaip laikomasi įpareigojimo iškrauti laimikį Šiaurės jūroje (2016–2017 m.), šiaurės vakarų vandenyse (2016–2017 m.) ir atlantinių skumbrių atveju Šiaurės jūroje ir šiaurės vakarų vandenyse (2015–2017 m.),

—

atsižvelgdamas į Žuvininkystės mokslo, technikos ir ekonomikos komiteto (ŽMTEK) plenarinių posėdžių ataskaitas (PLEN 20-01, 19-01, 18-01 ir 17-01) ir jo ataskaitas „Valstybių narių 2019 m. metinių ataskaitų dėl įpareigojimo iškrauti laimikį vertinimas“ (Adhoc-20-02), „Bendros žuvininkystės politikos rezultatų stebėjimas“ (Adhoc-20-01) ir „Bendrų rekomendacijų dėl įpareigojimo iškrauti laimikį ir Techninių priemonių reglamento vertinimas“ (STECF-20-04),

—

atsižvelgdamas į 2016 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvą (ES) 2017/159, kuria įgyvendinamas Susitarimas dėl 2007 m. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos dėl darbo žvejybos sektoriuje įgyvendinimo (3),

—

atsižvelgdamas į leidinyje ICES Journal of Marine Science paskelbtą straipsnį „The unintended impact of the European discard ban“ (4),

—

atsižvelgdamas į Žuvininkystės (PECH) komiteto užsakytą tyrimą „Valstybių narių vykdomas ES žuvininkystės kontrolės sistemos įgyvendinimas (2014–2019)“,

—

atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto užsakytus įpareigojimo iškrauti laimikį ir žvejybą stabdančių žuvų rūšių vykdant daugiarūšę ir mišriąją žvejybą Šiaurės jūroje (5), šiaurės vakarų vandenyse (6) ir pietvakarių vandenyse (7) tyrimus ir į išmetimo į jūrą draudimo, įpareigojimo iškrauti laimikį ir didžiausio galimo tausios žvejybos laimikio (MSY) vakarinėje Viduržemio jūros dalyje tyrimus (8), (9),

—

atsižvelgdamas į 2019 m. išleistą knygą „The European Landing Obligation, Reducing discards in complex, multi-species and multi-jurisdictional fisheries“ (10),

—

atsižvelgdamas į 2019 m. paskelbtą Žemės ūkio ir maisto organizacijos (FAO) ataskaitą „A third assessment of global marine fisheries discards“ (liet. „Trečiasis pasaulyje vykdant jūrų žvejybą į jūrą išmetamo laimikio vertinimas“),

—

atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 54 straipsnį,

—

atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto pranešimą (A9-0147/2021),

A.

kadangi Jungtinių Tautų darnaus vystymosi darbotvarkės iki 2030 m. 14 tikslo 14.4 uždavinyje primygtinai reikalaujama, kad tarptautinė bendruomenė ne vėliau kaip 2020 m. pradėtų veiksmingai reguliuoti žvejybą, užkirstų kelią išteklių peržvejojimui, neteisėtai, nedeklaruojamai ir nereglamentuojamai žvejybai bei žalingai žvejybos praktikai ir įgyvendintų moksliniais duomenimis pagrįstus valdymo planus, kad per trumpiausią įmanomą laikotarpį žuvų ištekliai būtų atkurti bent iki tokio dydžio, kuris užtikrintų MSY, atsižvelgiant į tų išteklių biologines charakteristikas;

B.

kadangi skaičiuojama, kad vykdant jūrų žvejybą pasaulyje kiekvienais metais į jūrą išmetama apie 9,1 mln. tonų laimikio ir tai sudaro 10,8 proc. 2010–2014 m. sužvejoto metinio vidutinio kiekio; kadangi vykdant tunų ir kitų pelaginių žuvų žvejybą išmetimo į jūrą rodiklis buvo mažiausias, o vykdant vėžiagyvių žvejybą – didžiausias; kadangi vykdant demersinių žuvų žvejybą į jūrą išmetamas kiekis buvo didžiausias, o moliuskų (išskyrus galvakojus moliuskus) žvejybą – mažiausias; kadangi pasaulyje kasmet į jūrą išmetamo laimikio kiekis buvo didžiausias 1989 m. – apie 18,8 mln. tonų – ir palaipsniui mažėjo, ir 2014 m. sudarė mažiau nei 10 mln. tonų (11);

C.

kadangi išmetimas į jūrą yra įprasta žvejybos praktika, kai nepageidaujamas laimikis – tiek negyvas, tiek gyvas – grąžinamas į jūrą dėl sužalotų žuvų, per mažo dydžio žuvų (mažiausio dydžio apribojimų), galimybių parduoti priežasčių, kvotų neturėjimo ar laimikio sudėties taisyklių; kadangi prieš įvedant įpareigojimą iškrauti laimikį nebuvo leidžiama laive laikyti neverslinio dydžio žuvų arba jas iškrauti;

D.

kadangi nepageidaujamas laimikis ir išmetimas į jūrą yra didelis žmonių vartojamų gamtos išteklių švaistymas ir gali daryti, o dažnai ir daro neigiamą poveikį tausiam žuvų išteklių bei jūrų ekosistemų naudojimui ir finansiniam žvejybos perspektyvumui; kadangi tam tikras nepageidaujamos priegaudos ir išmetimo į jūrą mastas yra neišvengiamas, ypač mišriosios žvejybos atveju;

E.

kadangi kaip niekad didelis į jūrą išmetamų žuvų kiekis kai kurių tipų ES žvejybos atvejais kelia didelę problemą, susijusią su ilgalaikiu ES žvejybos darnumu, ir kelia abejonių dėl Sąjungos žvejybos politikos patikimumo;

F.

kadangi 2010 m. ES įvestas draudimas atsirinkti geriausias žuvis (išmesti į jūrą tinkamas parduoti žuvis) yra prastai įgyvendintas;

G.

kadangi 2013 m. reformuota bendra žuvininkystės politika (BŽP) turi užtikrinti, kad neigiamas žvejybos veiklos poveikis jūrų ekosistemai būtų kuo mažesnis, ir buvo nustatyti šie tikslai: a) „palaipsniui panaikinti išmetimą į jūrą atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, patikimiausias turimas mokslines rekomendacijas, vengiant ir kiek įmanoma mažinant nepageidaujamą priegaudą ir palaipsniui užtikrinant, kad reguliuojamų verslinių rūšių žuvų laimikis būtų iškraunamas, ir b) „prireikus kuo geriau panaudoti nepageidaujamą laimikį nesukuriant tų laimikių, kurie nesiekia mažiausio išteklių išsaugojimą užtikrinančio orientacinio dydžio, rinkos“;

H.

kadangi nėra patikimų duomenų apie išmetimą į jūrą ar mokslinių įrodymų, kad dėl įpareigojimo iškrauti laimikį buvo gerokai sumažintas nepageidaujamo laimikio kiekis; kadangi dėl prasto jo įgyvendinimo galėjo sumažėti kai kurių tipų žvejybos laimikio matomumas ir pablogėti mokslinių rekomendacijų ir duomenų kokybė;

I.

kadangi žvejybos sektoriuje buvo padaryta pažanga siekiant didžiausio galimo tausios žvejybos laimikio (MSY) tikslo; kadangi 99 proc. 2020 m. Baltijos jūroje, Šiaurės jūroje ir Atlanto vandenyne sužvejotų iškrautų žuvų, kurias išimtinai valdo ES ir kurių moksliniai vertinimai turimi, buvo sužvejotos vykdant darniai valdomą žvejybą; kadangi šiaurės rytų Atlante 2018 m. visapusiškai įvertintų išteklių biomasė buvo 48 % didesnė nei 2003 m.; kadangi tebėra didelių problemų, ypač Viduržemio ir Juodojoje jūrose, kuriose apie 75 % moksliškai įvertintų išteklių yra pereikvojami;

J.

kadangi dėl įpareigojimo iškrauti laimikį, kuris buvo palaipsniui įvestas per ketverius metus (2015–2019 m.), privaloma iškrauti ir iš taikomų kvotų išskaičiuoti visą ES vandenyse arba, tam tikrais atvejais, tarptautiniuose vandenyse ES laivais sužvejotą laimikį tų rūšių, kurioms taikomi laimikio limitai, o Viduržemio jūroje – rūšių, kurioms taikomas mažiausio dydžio reikalavimas, ir draudžiama naudoti neverslinio dydžio žuvis tiesioginiam žmonių vartojimui;

K.

kadangi, pasak ŽMTEK (12), nebuvo pateikta jokios informacijos apie tolimojo plaukiojimo laivynams, vykdantiems veiklą ne Sąjungos vandenyse, taikomo įpareigojimo iškrauti laimikį įgyvendinimą; kadangi Tolimojo plaukiojimo laivyno patariamoji taryba pabrėžė, kad įpareigojimas iškrauti laimikį praktiškai netaikomas ES laivams, žvejojantiems ne ES vandenyse;

L.

kadangi iškrautos žuvys, kurių dydis nesiekia mažiausio išteklių išsaugojimą užtikrinančio orientacinio dydžio, ir toliau naudojamos žuvų miltams, gyvūnų augintinių ėdalui arba žvejybai bučiais skirtam jaukui gaminti ir gaunama ekonominė grąža yra nedidelė; kadangi šie alternatyvūs panaudojimo būdai yra ekonomiškai galimi tuo atveju, jei šalia iškrovimo uosto yra gamybos įrenginys, bet galimybės mažėja (arba išnyksta), jei reikia logistikos ir vežimo dideliais atstumais infrastruktūros ar investicijų į naujus gamybos įrenginius (13);

M.

kadangi kelios valstybės narės siūlo iš dalies pakeisti teisės aktus, kad atitinkamų mažiausių išteklių išsaugojimą užtikrinančių orientacinių dydžių nesiekiančios žuvys, dėl kurių taikomas įpareigojimas iškrauti laimikį, galėtų būti naudojamos labdaros tikslais;

N.

kadangi įpareigojimas iškrauti laimikį nėra visiškas išmetimo į jūrą draudimas, nes jis taikomas tik reguliuojamoms rūšims (kurioms nustatytas bendras leidžiamas sužvejoti kiekis (BLSK), kurių žvejybos pastangos reguliuojamos ir kurių mažiausias dydis yra nustatytas) ir apima išimtis dėl plėšrūnų sužalotų žuvų ir dėl didelio išgyvenamumo ir de minimis išimtis iki 5 % tais atvejais, kai padidinti žvejybos selektyvumą yra sudėtinga arba kai tvarkant nepageidaujamą laimikį patiriama neproporcingų išlaidų; kadangi įpareigojimo iškrauti laimikį įgyvendinimas taip pat priklauso nuo to, ar bus plačiai taikomos laikinos išimtys, kurias reikia peržiūrėti remiantis moksliniu vertinimu, o tam reikia sprendimus priimančių subjektų ir žvejybos sektoriaus laiko ir pastangų;

O.

kadangi išmetimo į jūrą mastas labai skiriasi priklausomai nuo regiono ir rūšių ir žvejybos, kurią vykdant didžioji dalis laimikio arba visas laimikis yra verslinis ir panaudojamas, pvz., mažos apimties ar tradicinės žvejybos ir žvejybos, kurios produkcija skirta tiesiogiai žmonėms vartoti, atveju išmetimo į jūrą mastas yra mažas arba jo visai nėra;

P.

kadangi mažos apimties žvejybos sektoriuje dirba daugiau veiklos vykdytojų ir jame naudojami selektyvesnės žvejybos įrankiai, taigi daroma mažesnė žala aplinkai, ir jis atlieka svarbų socialinį ir ekonominį vaidmenį, kaip pabrėžiama Bendrosios Viduržemio jūros žvejybos komisijos (GFCM) 2018 m. ataskaitoje dėl žvejybos Viduržemio ir Juodojoje jūrose padėties (SoMFi);

Q.

kadangi žuvų išmetimas į jūrą padeda maitintis įvairių rūšių gyvūnams maitėdoms, pradedant paukščių ir baigiant mezopelaginėmis ir bentoso bendruomenėmis, kurios yra svarbios mitybos ekologijos grandinėje; kadangi mokslinėje literatūroje daroma išvada, kad išmetimo į jūrą sumažinimas nustatant įpareigojimą iškrauti laimikį gali paveikti keleto rūšių populiacijas kai kuriuose rajonuose, tačiau apskritai tai mažai tikėtina;

R.

kadangi žvejybą stabdančių žuvų rūšys yra rūšys ar ištekliai, kurių atveju tam tikra valstybė narė, laivynas ar laivas turi mažiau žvejybos galimybių (mažesnę kvotą) nei kitų rūšių atveju; kadangi visiškas ir griežtas įpareigojimo iškrauti laimikį laikymasis, ypač mišriosios žvejybos atveju, reikštų, kad atitinkama žvejyba būtų nutraukta (sustabdyta) išnaudojus tai rūšiai skirtą (ribotą) kvotą, siekiant, kad tos rūšies žuvys daugiau nebūtų žvejojamos; kadangi galimybė sustabdyti mišriąją žvejybą ir toliau yra rimta problema ir galėjo prisidėti prie mažo įpareigojimo iškrauti laimikį įgyvendinimo masto ir riboto valstybių narių keitimosi kvotomis, tokiu būdu padidindama nepakankamo žvejybos galimybių išnaudojimo problemą;

S.

kadangi selektyvumas nepadės visiškai išspręsti šios žvejybos problemų, nes gali būti techniškai sunku sumažinti atitinkamų žvejybą stabdančių žuvų išteklių laimikį nesukeliant didelių kitų parduoti tinkamų laimikių nuostolių, taigi dėl to atitinkamiems laivynams gali kilti didelių ekonominių sunkumų; kadangi, siekiant ištaisyti dėl žvejybą stabdančių žuvų rūšių susidarančią padėtį, neseniai buvo patvirtinti priegaudos rūšių kvotų fondai, kurių veiksmingumą dar reikia įvertinti;

T.

kadangi tinklais sužvejojamų ir į laivą įtraukiamų nepageidaujamų žuvų kiekį galima gerokai sumažinti, visų pirma taikant teritorijų ir laiko atžvilgiu apibrėžtas vengimo ir techninio selektyvumo priemones, taip sutrumpinant tvarkymo laiką ir sumažinant degalų sąnaudas ir sandėliavimo poreikius;

U.

kadangi ŽMTEK pabrėžia, kad valstybių narių regioninių grupių bendrose rekomendacijose dėl įpareigojimo iškrauti laimikį įgyvendinimo 2021 m. pateikiama palyginti nedaug priemonių, kuriomis siekiama didinti selektyvumą; kadangi mažėja pagal BŽP reglamento 14 straipsnį vykdomų bandomųjų projektų, skirtų selektyvesnės žvejybos įrankiams ar vengimo strategijoms išbandyti, skaičius;

V.

kadangi Taryba per pastaruosius kelerius metus išbraukė keletą rūšių iš BLSK sąrašo, taigi joms netaikomas ir įpareigojimas iškrauti laimikį;

W.

kadangi įpareigojimas iškrauti laimikį yra priemonė pasiekti BŽP selektyvumo tikslą, o ne tikslas pats savaime;

X.

kadangi, siekiant ištaisyti dėl žvejybą stabdančių žuvų rūšių susidarančią padėtį, neseniai buvo patvirtinti priegaudos rūšių kvotų fondai;

Y.

kadangi nepageidaujamo laimikio išmetimas į jūrą yra visų tipų žvejybos reiškinys visame pasaulyje, o ne vien tik Europos problema; kadangi ES vandenys pasižymi tuo, kad juose daugiausia vykdoma mišrioji žvejyba; kadangi kelios trečiosios valstybės ir autonominės teritorijos, įskaitant Kanadą, Farerų salas, Norvegiją, Islandiją, Čilę ir Naująją Zelandiją, nustatė skirtingos apimties draudimus išmesti žuvis į jūrą; kadangi kitos trečiosios valstybės, pvz., JAV, neuždraudė išmesti žuvų į jūrą, nes jų žvejybos teisės aktuose laikomasi kitokio požiūrio į nepageidaujamo laimikio mažinimą; kadangi Norvegijos ir Islandijos draudimas išmesti žuvis į jūrą per 30 metų buvo pritaikytas atsižvelgiant į konkrečias problemas; kadangi Čilės draudimo išmesti žuvis į jūrą poveikis dar nėra visiškai žinomas, nes ji ką tik pradėjo jį įgyvendinti; kadangi išmetimas į jūrą tebėra didelė Naujosios Zelandijos žvejybos valdymo problema;

Z.

kadangi pagal santykinio stabilumo principą, pirmą kartą nustatytą 1983 m. BŽP pagrindiniame reglamente ir įgyvendintą tų pačių metų BSLK ir kvotų reglamentu, nustatomas BLSK paskirstymo valstybėms narėms raktas, grindžiamas anksčiau sužvejotų kiekių (1973–1978 m.) paskirstymo principais, priklausomybe, kaip įtvirtinta 1976 m. Hagos preferencijose, ir jurisdikcijos praradimu (1973–1976 m.);

AA.

kadangi buvo paskelbta beveik 4 000 mokslinių dokumentų išmetimo į jūrą tema, iš jų 3 700 yra susiję su pramonine žvejyba ir tik mažiau kaip 200 dokumentų yra skirti mažos apimties priekrantės žvejybai;

AB.

kadangi maždaug nuo 1950 m., reaguojant į vandenynų atšilimą ir biogeocheminius pokyčius buveinėse, pvz., deguonies kiekio mažėjimą, pasikeitė daugelio įvairių grupių jūrinių organizmų geografinis arealas ir sezoninė veikla, todėl – nuo pusiaujo iki polių – pasikeitė ekosistemų rūšių sudėtis, gausa ir biomasės gamyba; kadangi žuvų išteklių pasiskirstymo pokytis daro poveikį būsimam žvejybos valdymui, taigi ir įpareigojimo iškrauti laimikį įgyvendinimui;

AC.

kadangi Komisija, prieš 2011 m. liepos mėn. pateikdama pasiūlymą dėl naujo BŽP pagrindinio reglamento, atliko išmetimo į jūrą mažinimo politikos socialinio ir ekonominio poveikio vertinimą, tačiau iki šiol išsamiai neišnagrinėjo jo socialinio ir ekonominio poveikio ir poveikio saugai laive ir nepateikė atsakymų į patariamųjų tarybų ir valstybių narių iškeltus susirūpinimą keliančius klausimus dėl įgyvendinimo;

AD.

kadangi dar nežinoma, kokiu mastu buvo sumažintas laimikio išmetimas į jūrą; kadangi daugiausiai penkios valstybės narės nepateikė atsakymų į Komisijos klausimyną dėl įpareigojimo iškrauti laimikį įgyvendinimo 2019 m., o dvi iš šių valstybių to nepadarė per pastaruosius trejus metus;

AE.

kadangi dėl įpareigojimo iškrauti laimikį kontrolės ir vykdymo užtikrinimo skirtumų gali susidaryti nevienodos sąlygos valstybėse narėse ir tarp jų; kadangi savo ataskaitose, kuriose vertinama, kaip laikomasi įpareigojimo iškrauti laimikį, EŽKA nustatė, kad valstybės narės jį įgyvendina nepakankamai, ir pateikė rekomendacijų, kaip pagerinti kontrolę;

AF.

kadangi Komisija ne vėliau kaip 2022 m. gruodžio 31 d. turi pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą dėl BŽP įgyvendinimo, įskaitant įpareigojimą iškrauti laimikį;

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.

21.

22.

23.

24.

25.

26.

27.