1.

Ar Direktyvos 93/13/EEB (1) 3 straipsnio 1 dalis kartu su šios direktyvos priedo 1 punkto e ir f papunkčiais bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 15 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad dėl sutarties sąlygų, pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą, atsiranda pareigos vartotojo nenaudai, jeigu dėl šių sąlygų smarkiai išauga vartotojo mokesčiai pagal kredito sutartį tuo atveju, kai vartotojas savo darbo užmokesčio kas mėnesį neperveda į [sąskaitą] skolinančiajame banke, turint omenyje, kad jis pagal sutarties sąlygas yra įpareigotas įkeisti savo mokėtino darbo užmokesčio reikalavimą, neatsižvelgiant į tai, kaip ir kurioje valstybėje jis gauna savo darbo užmokestį?

2.

Jeigu atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas: ar Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 1 dalis kartu su šios direktyvos priedo 1 punkto e ir f papunkčiais turi būti aiškinama taip, kad dėl sutarties sąlygų, pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą, atsiranda pareigos vartotojo nenaudai, jeigu dėl šių sąlygų vartotojas įpareigojamas ne tik pervesti savo darbo užmokestį į skolinančiojo ūkio subjekto [sąskaitą], bet ir naudotis kitomis jo paslaugomis?

3.

Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų teigiamas: kokiais kriterijais turi vadovautis nacionalinis teismas, vertindamas nesąžiningumą? Ar pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kaip glaudžiai kredito sutarties dalykas susiejamas su papildomomis paslaugomis, kuriomis turi naudotis vartotojas, į papildomų paslaugų skaičių ir į nacionalinius teisės aktus dėl susietų pasiūlymų apribojimo?

4.

Ar principas, pagal kurį nacionalinė teisė turi būti aiškinama atsižvelgiant į Sąjungos teisę, kaip nustatyta Sprendimo Von Colson, C-14/83, 26 punkte, taikomas aiškinant nacionalinės teisės aktus, kuriais reglamentuojamos kitos teisės sritys (konkrečiai – nuostatos dėl nesąžiningos konkurencijos), giminingos Europos Sąjungos teisės akto, kurį nagrinėdamas bylą taiko nacionalinis teismas, taikymo sričiai (šioje byloje: Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais)?

5.

Ar Direktyvos 2005/29/EB (2) 7 straipsnio 2 dalis kartu su 6 straipsnio 1 dalies d punktu ir Direktyvos 2008/48/EB (3) 10 straipsnio 2 dalies f punktu turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama pagrindinėje sutartyje dėl vartojimo kredito nurodyti mažesnę kredito palūkanų normą, jei kredito teikimas taikant šią palūkanų normą susiejamas su sąlygomis, nustatytomis sutarties priede? Ar atliekant šį patikrinimą reikia įvertinti, kaip suformuluotos sąlygos, pagal kurias sumažinama kredito palūkanų norma, taip pat tokio sumažinimo netaikymą ir priemones, dėl kurių iš naujo sumažinama palūkanų norma?

6.

Ar Direktyvos 2005/29/EB 5 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad vertinant galimybę padaryti esminį poveikį vartotojų ekonominiam elgesiui reikia atsižvelgti į banko, teikiančio vartojimo kreditus, rinkos dalį, susijusią su vartotojų, kurie naudojasi tokiais produktais, poreikiais?

7.

Ar Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio g punktas turi būti aiškinamas taip, kad išlaidos pagal sutartis, susijusias su vartojimo kredito sutartimi, kurias vykdant pagal vartojimo kredito sutartį taikoma sumažinta palūkanų norma, sudaro bendros kredito kainos metinės normos dalį ir į jas reikia atsižvelgti apskaičiuojant šią normą?

8.

Ar Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio g punktas kartu su Direktyvos 93/13/EEB 5 straipsniu turi būti aiškinamas taip, kad neįvykdžius įsipareigojimų pagal sutartis, susijusias su kredito sutartimi, kai šis pažeidimas susiejamas su kredito palūkanų normos didinimu, bendros kredito kainos metinė norma taip pat turi būti apskaičiuojama atsižvelgiant į didesnę kredito palūkanų normą, taikomą neįvykdžius įsipareigojimų?

9.

Ar Direktyvos 2008/48/EB 10 straipsnio 2 dalies g punktas turi būti aiškinamas taip, kad nurodžius netinkamą bendros kredito kainos metinę normą ūkio subjekto ir vartotojo (kaip skolininko) sudarytoje kredito sutartyje pripažintina, kad bendros kredito kainos metinė norma kredito sutartyje yra nenurodyta ir nacionalinis teismas turi taikyti nacionalinės teisės aktuose numatytas teisines priemones, taikomas nenurodžius bendros kredito kainos metinės normos vartojimo kredito sutartyje?

10.

Ar Direktyvos 2008/48/EB 22 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinės teisės aktų leidėjo numatyta sankcija, pagal kurią vartojimo kredito sutartis laikoma negaliojančia ir turi būti grąžinama tik suteikta pagrindinė suma, yra proporcinga tokiu atveju, kai vartojimo kredito sutartyje nėra nurodyta tiksli bendros kredito kainos metinė norma?