23.7.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 218/97

1.1

Komitetas palankiai vertina siūlomą direktyvą, kuri yra Europos pastangų plėtoti bendrą požiūrį į teisėtą migraciją dalis. Siūloma direktyva gali padėti patenkinti didėjantį sezoninės darbo jėgos poreikį, kurio negali patenkinti vien valstybės narės darbuotojai. Šis pasiūlymas taip pat yra svarbus indėlis į kovą su neteisėta imigracija.

1.2

Komitetas ypač džiaugiasi dėl supaprastintos ir pagreitintos priėmimo tvarkos, nes sezoninis darbas, pagal savo pobūdį, yra susijęs su tam tikru laikotarpiu, todėl verslo įmonėms tuo konkrečiu laikotarpiu trūksta darbuotojų.

1.3

Komitetas taip pat pritaria nuostatai leisti valstybėms narėms pačioms spręsti, ar atlikti darbo rinkos tyrimą. Šiuo klausimu Komitetas rekomenduoja į visas su leidimu trečiųjų šalių piliečiams dirbti sezoninį darbą susijusias priemones įtraukti socialinius partnerius.

1.4

Komitetas ragintų Tarybą, Komisiją ir Europos Parlamentą peržiūrėti nuostatą dėl ilgiausio buvimo laikotarpio, nes šešių mėnesių per bet kuriuos kalendorinius metus nepakanka verslo poreikiams patenkinti, pavyzdžiui, šalyse, kurioms būdingi du sezonai. Todėl Komitetas siūlo glaudžiai konsultuotis su socialiniais partneriais ir pagrįstais atvejais leisti nustatyti nacionalines ilgiausio buvimo laikotarpio išimtis. Taip pat reikia užtikrinti, kad tai netaptų galimybe apeiti sezoninį darbo sutarties pobūdį ir atitinkamą kontrolę.

1.5

Komitetas primygtinai ragina direktyvoje pateikti aiškias taisykles, kokiose ūkio šakose gali būti atliekamas sezoninis darbas. Išimtys turėtų būti nustatomos nacionaliniu lygiu, glaudžiai konsultuojantis su socialiniais partneriais.

1.6

Komitetas norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sezoniniams darbuotojams suteikiama galimybė laikinai patekti į atitinkamos valstybės narės darbo rinką. Todėl vadovaujantis „lex loci laboris“ (taikoma tos valstybės teisė, kurioje yra darbo vieta) principu pagal darbo teisę jiems turi būti taikomos vienodos sąlygos kaip ir priimančiosios valstybės narės piliečiams, nesvarbu, ar tos teisės nustatytos teisės aktuose, visuotinai taikomuose kolektyviniuose susitarimuose ar regioniniuose kolektyviniuose susitarimuose. Tačiau vienodos sąlygos socialinės apsaugos srityje turėtų būti taikomos sudarius tinkamus dvišalius susitarimus.

2.1

Komisijos komunikate „Teisėtos migracijos politikos planas“ (1) numatyta 2007–2009 m. priimti penkis pasiūlymus dėl teisės aktų dėl darbuotojų imigracijos, įskaitant pasiūlymą dėl direktyvos dėl sezoninių darbuotojų atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų. 2009 m. gruodžio 10– 11 d. Europos Vadovų Tarybos priimtoje Stokholmo programoje pakartojamas Komisijos ir Tarybos įsipareigojimas įgyvendinti Teisėtos migracijos politikos planą.

2.2

2010 m. liepos 13 d. Komisija pateikė pasiūlymą (2) jį grįsdama tuo, jog valstybės narės susiduria su faktu, kad sezoniniam darbui atlikti vis labiau trūksta ES piliečių. Nors aukštos kvalifikacijos darbuotojų paklausa ES didėja, tradiciniams sektoriams dėl struktūrinių priežasčių ir toliau reikės vis daugiau žemos kvalifikacijos darbuotojų. Komisija taip pat atkreipia dėmesį į įrodymus, kad kai kurie trečiųjų šalių sezoniniai darbuotojai yra išnaudojami ir dirba standartų neatitinkančiomis sąlygomis, kurios gali kelti grėsmę jų sveikatai ir saugumui.

2.3

Vykstant parengiamosioms konsultacijoms dėl siūlomos direktyvos, iškilo poreikis parengti bendras ES taisykles, kuriomis būtų reglamentuojamos kai kurių pagrindinių ekonominių imigrantų kategorijų (visų pirma bendrovėse perkeliamų aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir sezoninių darbuotojų) priėmimo sąlygos. Priėmimo sąlygos turėtų būti kuo paprastesnės, nebiurokratinės ir lanksčios.

2.4

Komisijos pasiūlymu nustatoma supaprastinta sezoninių darbuotojų iš trečiųjų šalių priėmimo tvarka, grindžiama bendromis apibrėžtimis ir bendrais kriterijais. Laikantis nustatytų sąlygų, sezoniniams darbuotojams būtų išduotas bendras leidimas gyventi ir dirbti, kuriuo jiems bus suteikiama teisė būti šalyje šešis mėnesius per bet kuriuos kalendorinius metus. Valstybės narės gali išduoti leidimus keliems sezonams (toks leidimas galiotų daugiausia tris sezonus) arba taikyti supaprastintą sezoninių darbuotojų pakartotinio atvykimo kitais metais tvarką. Sezoninių darbuotojų darbo sąlygos aiškiai nustatytos taip, kad, kai kurių teisių požiūriu, jiems būtų taikomos vienodos sąlygos kaip ir priimančiosios valstybės narės piliečiams.

3.1

Kaip rodo Komisijos atliktas poveikio įvertinimas, trečiųjų šalių piliečių atliekamo sezoninio darbo mastai ES gerokai skiriasi: 2008 m. Vengrija priėmė 919 sezoninių darbuotojų, Prancūzija – 3 860, Švedija –7 552, o Ispanija – net 24 838. Daugelyje valstybių narių sezoniniai darbuotojai dirba nekvalifikuotą darbą tokiuose sektoriuose kaip žemės ūkis (60 proc. sezoninių darbuotojų Italijoje, 20 proc. – Graikijoje) ir turizmas (2003 m. Ispanijoje 13 proc. visų išduotų leidimų dirbti buvo viešbučių ir viešojo maitinimo sektoriuose). Tam tikri Austrijos regionai naudojasi sezoninių darbuotojų darbu – 2008–2009 m. žiemos sezono kvota buvo 8 000 darbuotojų.

3.2

Ne vienoje ankstesnėje Komiteto nuomonėje jau buvo nagrinėtas trečiųjų šalių piliečių vienodų priėmimo sąlygų klausimas. Konsultuojantis dėl ekonominės migracijos žaliosios knygos (3), Komitetas pasisakė už sezoniniams darbuotojams taikomas specialias taisykles ir privalomą darbo sutarties pateikimą.

3.3

Komisija teisiniu pagrindu pasirinko 79 straipsnio 2 dalies a ir b punktus. Komiteto nuomone, buvo galima apsvarstyti ir galimybę teikiant pasiūlymą dėl direktyvos papildomai remtis 153 straipsniu, nes jis taip pat reglamentuojama darbo ir įdarbinimo sąlygas. Be to, reikėjo konsultuotis su socialiniais partneriais. Tačiau Komitetas supranta, kad pagal ilgalaikę ETT praktiką pasiūlymas dėl direktyvos, kuriuo siekiama dviejų tikslų, iš kurių vieną galima vertinti kaip pagrindinį arba svarbiausią, turi remtis tuo teisiniu pagrindu, kuris reikalingas pagrindiniam arba svarbiausiam tikslui.

3.4

Europos Sąjungos masto sezoninių leidimų gyventi ir dirbti tvarka trečiųjų šalių piliečiams labai padės suderinti darbo jėgos paklausą per sezono įkarštį su esama pasiūla. Įmonėms reikia ir ateityje reikės tiek žemos, tiek ir aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Nors dėl krizės nedarbas išaugo, tačiau, kai kuriose šalyse, sektoriuose ir kai kurių profesijų, neįmanoma rasti pakankamai ES darbuotojų sezoninei paklausai patenkinti.

3.5

Komitetas primena, kad Europos darbuotojams, dirbantiems kitoje, ne savo kilmės šalyje, taikoma tiek Europos, tiek ir atitinkamos šalies teisė, nepaisant to, ar jie dirba kaip mobilūs darbuotojai ar sezoniniai darbuotojai. Direktyva dėl sezoninių darbuotojų iš trečiųjų šalių neturi būti sukurta speciali darbuotojų kategorija. Turi būti taikoma visa valstybės, kurioje atliekamas darbas, darbo teisė.

3.6

Komitetas pritaria, kad visoje Europos Sąjungoje galiojanti tvarka taip pat padės užtikrinti teisėtą sezoninių darbuotojų įdarbinimą ir užkirsti kelią jų išnaudojimui, su kuriuo susiduriama kai kuriuose regionuose. Todėl taip pat reikia atsižvelgti į sankcijų direktyvą (2009/52/EB) (4), kuria darbdaviai įpareigojami pasirūpinti, kad jų darbuotojai turėtų galiojantį leidimą gyventi ir būtų nustatytos sankcijos reikalavimų nesilaikymo atveju. Galimo trečiųjų šalių sezoninių darbuotojų pasilikimo šalyje pasibaigus jų leidimo gyventi galiojimui padeda išvengti vadinamoji Grąžinimo direktyva (2008/115/EB), kuria nustatyta, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka pirmenybę teikiant savanoriškam grįžimui, o ne priverstiniam grąžinimui.

3.7

Septyni nacionaliniai parlamentai (5) atliko išsamesnį patikrinimą, ar siūloma direktyva atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus ir pateikė kritinių pastabų, be kitų dalykų, dėl teisės gyventi valstybėje narėje trukmės ir dėl apgyvendinimo klausimo.

3.8

Siekiant atsižvelgti į nacionalinių parlamentų nuogąstavimus dėl subsidiarumo principo laikymosi, Komitetas siūlo leidimo gyventi galiojimo trukmę reglamentuoti nacionaliniu lygmeniu atsižvelgiant į nacionalinius ypatumus. Taip valstybės narės, kurioms reikia daugiau sezoninių darbuotojų ir žiemą, ir vasarą, galėtų išsaugoti lig šiol taikytą savo tvarką.

4.1

Komitetas pažymi, kad apibrėžčių „sezoninis darbuotojas“ ir „nuo sezonų kaitos priklausanti veikla“ taikymo sritis yra plati, todėl paliekama valstybėms narėms savo nuožiūra spręsti, kurių konkrečių sektorių veikla yra laikoma priklausančia nuo sezonų. Tai ne visiškai atitinka 10 konstatuojamąją dalį, kurioje aiškiai nustatyta, kad nuo sezonų kaitos priklausanti veikla dažniausiai vykdoma tokiuose sektoriuose kaip žemės ūkis, kai sodinama arba nuimamas derlius, arba turizmo sektoriuje atostogų laikotarpiu. Todėl direktyvoje turėtų būti pateiktos aiškios taisyklės, pagal kurias būtų galima nustatyti konkrečius sektorius, kurie gali būti susiję su veikla, priklausančia nuo sezonų kaitos. Išimtys turėtų būti nustatomos nacionaliniu lygiu, glaudžiai konsultuojantis su socialiniais partneriais.

4.2

„Nuo sezonų kaitos priklausančios veiklos“ apibrėžtis kaip veiklos, kuriai darbo jėgos reikia gerokai daugiau, nei vykdant įprastą veiklą, suteikia pernelyg didelę aiškinimo laisvę, todėl skatina teisinį netikrumą. Komitetas mano, kad tekste turėtų būti kalbama apie „daug didesnį“ arba „didesnį“ darbo jėgos poreikį. Ar šis „(daug) didesnis“ darbo jėgos poreikis iš tiesų praktiškai yra toks, turėtų spręsti atitinkama institucija kartu su nacionaliniais socialiniais partneriais.

4.3

Komitetas reiškia aiškų pritarimą nuostatai, pagal kurią vienas bendras leidimas sezoniniam darbuotojui išduodamas tik pateikus galiojančią terminuotą darbo sutartį arba susaistantį darbo pasiūlymą, kuriame nurodytas atlyginimo dydis ir darbo valandos. Tai leidžia institucijai, atsakingai už leidimų gyventi išdavimą, patikrinti sutartinį trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo pagrindą. Taip pat tai užtikrina atitinkamų nacionalinių įdarbinimo taisyklių laikymąsi.

4.4

Prašymas dėl priėmimo gali būti atmestas, jei, be kitų priežasčių, darbdaviui buvo taikytos sankcijos dėl „nedeklaruoto darbo ir (arba) neteisėto įdarbinimo“. Komitetas griežčiausiai smerkia nedeklaruotą darbą, tačiau pažymi, kad šis atmetimo pagrindas galėtų būti aiškinamas taip, kad net dėl nedidelių pažeidimų prašymai būtų visam laikui atmesti. Siekiant teisinio tikrumo ir laikantis sankcijų direktyvos nuostatų, reikėtų aiškiai nustatyti, kad tokį atmetimo pagrindą galima taikyti tik tam tikrą, nusižengimo sunkumui proporcingą laikotarpį nuo sankcijos skyrimo.

4.5

Komitetas džiaugiasi, kad valstybės narės gali, jei to pageidauja, tęsti darbo rinkos tyrimą. Komitetas taip pat pritaria, kad didele priėmimo apimtimi gali būti pasinaudota kaip pagrindu atmesti prašymus. Be to, darbo rinkos tyrimuose ir nustatant priėmimo kvotas turi dalyvauti atitinkamų šalių socialiniai partneriai ir valstybinės įdarbinimo agentūros. Kvotos turi būti nustatytos taip, kad atskirų leidimų išdavimo procedūra neužsitęstų pernelyg ilgai.

4.6

Komitetas mano, kad 11 straipsnio nuostata, pagal kurią sezoniniams darbuotojams leidžiama būti ne ilgiau kaip šešis mėnesius per kalendorinius metus, yra pernelyg nelanksti ir gali gerokai pažeisti subsidiarumo principą: reikėtų pačioms valstybėms narėms suteikti galimybę numatyti ilgiausią sezoninių darbuotojų leidimų gyventi ir dirbti galiojimo trukmę neviršijant tam tikro laikotarpio, kad verslo įmonės valstybėse narėse, kuriose esama dviejų sezonų, turėtų galimybę priimti sezoninius darbuotojus abiejų sezonų metu. Tai turėtų būti daroma glaudžiai bendradarbiaujant su socialiniais partneriais. Taip pat reikia užtikrinti, kad tai netaptų galimybe apeiti sezoninį darbo sutarties pobūdį ir atitinkamą kontrolę.

4.7

Remtis kalendoriniais metais kaip pagrindu yra nepraktiška, be to, taip neatsižvelgiama į turistines zonas, kurioms būdingi žiemos ir vasaros sezonai. Ši nuostata darbdavius ir (arba) darbuotojus verstų teikti naują prašymą per tą patį įdarbinimo laikotarpį.

4.8

Komitetas taip pat mano, kad 11 straipsnio 2 dalis, kurioje sakoma, kad „per 1 dalyje nurodytą laikotarpį <…> sezoniniai darbuotojai gali pratęsti darbo sutartį arba įsidarbinti sezoniniam darbui pas kitą darbdavį“ yra neaiški, todėl kyla klausimų, pavyzdžiui, ar „1 dalyje nurodytas laikotarpis“ reiškia kalendorinius metus, ar šešis mėnesius, kurie taip pat yra minimi. Ar tai reiškia, kad, pavyzdžiui, sezoninis darbuotojas gali pratęsti savo leidimą gyventi iki vienuolikos mėnesių per kalendorinius metus?

4.9

Komitetas ragina nustatyti galimybę keisti darbdavį tik esant tam tikroms sąlygoms ir atsižvelgiant į atitinkamą nacionalinę teisę: sezoniniai darbuotojai paprastai įdarbinami siekiant patenkinti vieno konkretaus darbdavio įdarbinimo poreikį. Tai atspindi ir leidimo gyventi trukmė. Siekiant palengvinti kontrolę apie darbdavio keitimą turėtų būti pranešama kompetentingai institucijai.

4.10

Apskritai Komitetas pritaria pakartotinio atvykimo palengvinimo nuostatai, nes ji suteiktų darbdaviams galimybę vėl priimti į darbą sezoninius darbuotojus, kurie jiems gerai dirbo anksčiau. Pagal šį pasiūlymą, darbdaviams, kurie neįvykdė darbo sutartyje nurodytų įsipareigojimų ir dėl to jiems buvo taikytos sankcijos, draudžiama teikti prašymus dėl sezoninių darbuotojų. Siekiant išvengti tokios padėties, kai net mažiausias nusižengimas galėtų sutrukdyti samdyti sezoninius darbuotojus, svarbiausia būtų nustatyti, ar sankcijos buvo taikytos pažeidimus.

4.11

Direktyvos straipsnyje Procedūrinės garantijos nustatoma, kad valstybės narės turi priimti sprendimą dėl prašymo ir per 30 dienų atitinkamai informuoti pareiškėją. Komitetas iš esmės pritaria nustatytam sprendimo priėmimo terminui, tačiau pažymi, kad atitinkama institucija visais atvejais turi turėti galimybę per nustatytą laikotarpį patikrinti pateiktą informaciją.

4.12

Pagal 14 straipsnį reikalaujama, kad darbdaviai pateiktų įrodymų, jog sezoniniam darbuotojui bus suteiktas būstas ir taip užtikrintas tinkamas gyvenimo lygis. Kyla klausimas, ar tai taip pat įpareigoja darbdavius suteikti tą būstą. Jei šis aiškinimas yra teisingas, Komitetas mano, kad ši nuostata būtų praktiškai neįmanoma. Jei vis dėlto darbdavys turėtų suteikti būstą, kompetentingoms institucijoms turėtų būti sudarytos sąlygos atlikti taip pat ir būsto patikrą.

4.13

Komitetas norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sezoniniams darbuotojams suteikiama galimybė laikinai patekti į atitinkamos valstybės narės darbo rinką. Todėl vadovaujantis „lex loci laboris“ principu pagal darbo teisę jiems turi būti taikomos vienodos sąlygos kaip ir priimančiosios valstybės narės piliečiams, nesvarbu, ar tos teisės nustatytos teisės aktuose, visuotinai taikomuose kolektyviniuose susitarimuose ar regioniniuose kolektyviniuose susitarimuose. Todėl Komitetas mano, kad 16 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje reikėtų išbraukti nuorodą į paprastai taikomus kolektyvinius susitarimus ir jų apibrėžtį.

4.14

Nuostata, pagal kurią sezoniniai darbuotojai turi teisę į vienodas sąlygas kaip ir priimančiosios valstybės narės piliečiai tam tikrose socialinės apsaugos srityse apskritai ir bent jau pensijų, paankstinto išėjimo į pensiją išmokų, našlių ir našlaičių pensijų, bedarbio pašalpų ir išmokų šeimai srityse, turėtų būti taikoma sudarius atitinkamus dvišalius susitarimus. Tačiau reikalavimas mokėti įmokas į atitinkamą nacionalinę sistemą turėtų šiai asmenų grupei taip pat suteikti teisę gauti atitinkamas išmokas.

4.15

Be to, valstybės narės turėtų būti skatinamos aprūpinti savo kontrolės institucijas (pavyzdžiui, darbo inspekciją) reikiamais ištekliais ir atitinkamai parengti jų darbuotojus, kad jie galėtų atlikti savo užduotis nepažeisdami pagrindinių teisių.

4.16

Nacionalinėje darbo rinkoje svarbios ne tik atitinkamos institucijos, bet ir nacionaliniai socialiniai partneriai. Todėl jie turėtų tiesiogiai dalyvauti priimant bet kokius sprendimus, susijusius su sektoriais, kuriuose leidžiamas nuo sezonų priklausantis darbas, su darbo rinkos tyrimais ir su darbo sutarties nuostatų laikymosi kontrole.