30.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 224/124

1.

EESRK teigiamai vertina Europos Komisijos pastangas patikslinti finansinių ir draudimo paslaugų PVM taisykles pagal bendrosios rinkos poreikius. EESRK ypač pritaria bendradarbiavimui su suinteresuotaisiais subjektais, kurių veikla tiesiogiai susijusi su nagrinėjamu klausimu (1), taip pat internetu organizuotoms viešosioms konsultacijoms. Vis dėlto, EESRK rekomenduoja ateityje, kai bus persvarstomas PVM, į teisėkūros procesą tiesiogiai įtraukti visas suinteresuotas šalis.

2.

EESRK sutinka, kad šie pasiūlymai – svarbus žingsnis šiuolaikiškos ir konkurencingesnės finansinių ir draudimo paslaugų PVM sistemos sukūrimo link. Tačiau EESRK norėtų, kad teisėkūros procesas būtų visapusiškesnis ir padėtų panaikinti likusias aiškinimo kliūtis bei neišspręstas problemas. Reikia pabrėžti, kaip svarbu, kad Europos Komisija, rengdama finansinių arba draudimo paslaugų PVM teisės aktus, veiktų labai atidžiai. Negalima rizikuoti šių dviejų sektorių ir jų klientų, ypač privačių klientų, interesais. Šis klausimas yra ne tik susijęs su dviem sektoriais, kurie yra labai svarbūs gerai veikiančiai ekonomikai ir sukuria darbo vietas daugeliui europiečių, bet ir labai techniškas, čia nederėtų palikti vietos spėlionėms. Kadangi vienas pagrindinių siekių – didesnis teisinis tikrumas ir ūkio subjektų bei nacionalinių mokesčių inspekcijų administracinės naštos sumažinimas, formuluočių prasmė turi būti akivaizdi.

3.

EESRK džiaugiasi, kad, sprendžiant PVM neutralumo klausimą, sukurta galimybė sudaryti susitarimus dėl sąnaudų paskirstymo ir išplėsta apmokestinimo pasirinkimo galimybė. EESRK yra įsitikinęs, kad jei dokumentai bus tinkamai suformuluoti ir įgyvendinti, jie padės sumažinti draudimo ir finansinių paslaugų teikėjų sąnaudose paslėpto PVM poveikį. Tai ne tik padidins sektoriaus veiksmingumą ir konkurencingumą, bet ir atneš naudos, kadangi paslaugos taps prieinamesnės per specialius paslaugų teikėjus, o darbo vietos bus išlaikytos ES. Vis dėlto, siekiant didesnio PVM neutralumo ir vienodų draudimo ir finansinių paslaugų sektorių veiklos sąlygų, vis dar reikia įveikti nemažai sunkumų. Visų pirma, reikia išsamiau paaiškinti ir tiksliau apibrėžti daugelį išimčių ir sąvokų, pavyzdžiui, neapmokestinamų paslaugų „specifinė ir esminė savybė“, taip pat neapmokestinamo tarpininkavimo apimtį. Reikėtų surasti tinkamą sprendimą, kaip išplėsti sąnaudų paskirstymo nuostatų taikymą, jas pritaikant kuo didesniam ūkio subjektų skaičiui, ir kaip įgyvendinant apmokestinimo pasirinkimo galimybės principą išvengti nepageidaujamų skirtumų tarp valstybių narių. Galiausiai būtina išnagrinėti, kaip išvengti, kad PVM nebūtų papildomai pridedamas prie kitų panašių mokesčių, taikomų paslaugoms, kurios apmokestinamos specialiais vidaus mokesčiais, pavyzdžiui, draudimo įmokų mokesčiai, ir kurios taptų PVM objektu, kai tų paslaugų teikėjas pasirinktų apmokestinimo galimybę. Kitu atveju kils grėsmė vartotojų interesams.

1.1

Pagal dabartinius PVM teisės aktus daugelio finansinių ir draudimų paslaugų vartotojams PVM mokėti nereikia. Tačiau taip sukuriamos pernelyg didelės kliūtys integruotai, atvirai, efektyviai ir konkurencingai draudimo ir finansinių paslaugų įmonių bendrajai rinkai. Iškyla dvi pagrindinės problemos (3):

1.2

Pirma, PVM neapmokestinamų draudimo ir finansinių paslaugų apibrėžtys yra pasenusios. Be to, nepakankamai aiškiai apibrėžtos neapmokestinamos ir apmokestinamos prekės, taip pat nėra visoje Bendrijoje vieno priimtino metodo, kaip nustatyti grąžintiną pirkimo PVM. Vadinasi, neapmokestinimo nuostatos valstybėse narėse taikomos nevienodai. Dėl to pastaraisiais metais labai išaugo bylų, iškeltų Europos Teisingumo Teisme (ETT), skaičius. Todėl būtina pašalinti teisės aktų spragas ir patikslinti draudimo ir finansinių paslaugų neapmokestinimo PVM taisykles. Be to, protinga būtų taip pat numatyti, kaip klostysis įvykiai finansinių paslaugų sektoriuje ateityje, kaip ketina Komisija.

1.3

Antra problema – trūksta PVM neutralumo. Finansinių ir draudimo paslaugų teikėjai dažniausiai negali susigrąžinti PVM, kurį jie sumoka už savo veiklai vykdyti įsigyjamas prekes ir paslaugas (pirkimo PVM). Ne finansinių paslaugų įmonių, kurioms pirkimo PVM nėra sąnaudos, padėtis yra kitokia: šį mokestį jos gauna iš vartotojų (taigi tai – „vartojimo mokestis“), o vėliau jį sumoka valstybei, ir tas mokestis jų pajamoms nedaro poveikio. Nors PVM yra svarbus valstybių narių mokesčių inspekcijų pajamų šaltinis, įmonės kenčia nuo „domino efekto“. „Paslėptas“ negrąžinamas PVM tampa finansinių ir draudimo paslaugų teikėjų sąnaudų dalimi. Galiausiai tai apskritai padidina prekių ir paslaugų kainas vartotojams (4).

1.4

Sekdamos bendromis tendencijomis integruoti Europos finansų rinkas ir dalyvaudamos pasaulinėse didesnio efektyvumo ir konkurencingumo lenktynėse, finansinės įstaigos ir draudimo įmonės diegia naujus verslo modelius. Taip jos gali centralizuoti svarbiausias administravimo ir pagalbines funkcijas arba tokias paslaugas pirkti iš trečiųjų šalių, vadinamųjų „kompetencijos centrų“, kurie šias funkcijas atlieka horizontaliai, ūkio subjektų grupėms. Tokie verslo modeliai padeda pastebimai veiksmingiau išnaudoti mokslinę ir praktinę patirtį bei investicijas ir pasiekti aukštesnės produktų kokybės patiriant mažiau sąnaudų. Tačiau čia susiduriama su problema, kad papildomos sąnaudos atsiranda, kai už tokias paslaugas finansų ir draudimo ūkio subjektams pateikiama PVM sąskaita. Taip susidaro pirmiau minėtas „domino efektas“.

1.5

PVM teisės aktų tikslinimo tikslas – pirma, pasiekti, kad PVM taisyklės būtų taikomos moderniau ir vienodžiau, užtikrinti didesnį teisinį tikrumą ir sumažinti ūkio subjektų ir administratorių administracinę naštą. Antra, siekiant išspręsti PVM neutralumo klausimą, pasiūlyme (PVM direktyva) finansinėms įstaigoms ir draudimo įmonėms siūloma mažinti neatskaitomo PVM sąnaudas, suteikiant joms galimybę pasirinkti, ar jų paslaugos bus apmokestinamos PVM, ir leidžiant išvengti negrąžinamo PVM susidarymo, šiuo tikslu paaiškinant ir išplečiant susitarimų dėl sąnaudų paskirstymo neapmokestinimo nuostatas, įkaitant tarpvalstybinius sandorius.

2.1

Daugiau kaip trisdešimt metų bendros Europos PVM sistemos pagrindą sudarė Šeštoji PVM direktyva (77/388/EB). Tačiau dėl daugybės pakeitimų ją tapo sudėtinga suprasti ir sunku taikyti praktiškai. Nuo 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Europos Bendrijos PVM direktyva (2006/112/EEB), kuri nekeisdama sistemos turinio padėjo ją padaryti aiškesnę, racionalesnę ir paprastesnę.

2.2

Europos Komisija, siekdama modernizuoti ir supaprastinti finansinių ir draudimo paslaugų apmokestinimo taisykles, 2007 m. lapkričio mėn. pasiūlė dar vieną ES PVM teisės aktų pakeitimą (6). Šie pasiūlymai priklauso Komisijos reglamentavimo aplinkos paprastinimo strategijai (COM(2006) 690 66 skirsnis). Naujosiomis apibrėžtimis užtikrinamas didesnis derėjimas su vidaus rinkos taisyklėmis (pavyzdžiui, dėl investicinių fondų, kredito reitingo, išvestinių finansinių priemonių).

2.3

Nagrinėjamame pasiūlyme priimti Tarybos direktyvą dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos nuostatų, susijusių su draudimo ir finansinėmis paslaugomis, siūloma pakeisti PVM direktyvos (2006/112/EB) 135 straipsnio 1 dalies a–g punktus ir 137 straipsnio 1 dalies a punktą ir 2 dalį. Kartu su šiuo pasiūlymu teikiamas pasiūlymas priimti reglamento (7) (PVM reglamentą), kurį sudaro nuostatos dėl atitinkamų 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl finansinių ir draudimo paslaugų pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos straipsnių įgyvendinimo. Jame išvardijamos finansinės, draudimo, valdymo ir tarpininkavimo paslaugos, kurios gali ir kurios negali būti neapmokestinamos PVM, taip pat paslaugos, kurios atitinka neapmokestinamos paslaugos specifines ir esmines savybes ir kurios dėl šios priežasties gali būti neapmokestinamos. Kadangi finansinių paslaugų ir draudimo rinkos yra sudėtingos ir nuolat kuriami nauji produktai, šis sąrašas nėra baigtinis.

3.1

Konsultacijos su suinteresuotaisiais subjektais, kurios vyko 2004–2007 m., ir nepriklausomas tyrimas, kurį atlikti užsakė Europos Komisija, patvirtino, kad būtina tikslinti PVM teisės aktus, taikomus draudimo ir finansų sektoriuose. Svarstytos alternatyvos yra išsamiai išdėstytos Mokesčių ir muitų sąjungos generalinio direktorato (DG TAXUD) poveikio vertinime (9).

3.2

2004 m. Dubline valstybių narių mokesčių administratoriams buvo surengtas seminaras „Fiscalis“. Seminare aptartos įvairios problemos, su kuriomis susiduria ūkio subjektai, visų pirma, pasaulio ir vidaus rinkos vystymosi srityje, ypač paaiškinant užsakomųjų paslaugų pirkimo iš trečiųjų šalių reiškinį. 2005 m. dialogas su suinteresuotaisiais subjektais tapo aktyvesnis. Nuolatinis ryšys užmegztas su atstovaujančiomis grupėmis: Europos bankų federacija (angl. FBE, European Banking Federation), Europos draudimo komitetu (pranc. CEA, Comité Européen des Assurances), Europos draudimo tarpininkų federacija (angl. BIPAR, European Federation of Insurance Intermediaries) ir Europos lėšų ir turto valdymo asociacija (angl. EFAMA, European Fund and Asset Management Association), taip pat su profesionaliais konsultantais ir kitomis suinteresuotosiomis šalimis.

3.3

Po pirmojo „Fiscalis“ seminaro Mokesčių ir muitų sąjungos generalinis direktoratas, kad geriau suprastų finansinių ir draudimo paslaugų neapmokestinimo PVM ekonominį poveikį, nepriklausomam ekspertui pavedė atlikti tyrimą (10). Galutinė ataskaita pateikta Komisijai 2006 m. lapkričio mėn. Joje, be kita ko, padarytos šios išvados (11):

3.4

Vėliau pasikonsultavus su valstybėmis narėmis ir Vidaus rinkos ir paslaugų generaliniu direktoratu buvo parengtas pagrindinis dokumentas, t. y. Darbo dokumentas TAXUD 1802/06, kuris buvo aptartas su suinteresuotaisiais subjektais ir valstybėmis narėmis 2006 m. gegužės mėn. Briuselyje vykusioje Mokesčių konferencijoje. Darbo dokumente apžvelgiamos nustatytos pagrindinės problemos bei galimi jų techniniai sprendimai.

3.5

Nuo 2006 m. gegužės 9 d. iki birželio 9 d. internetu vyko atviros konsultacijos dėl finansinių ir draudimo paslaugų. Europos Komisija gavo 82 atsakymus (12). Remiantis suinteresuotųjų subjektų atsakymais, padarytos trys pagrindinės išvados. Pirma, kad ir kokie būdai būtų pasirinkti finansinių ir draudimo paslaugų apmokestinimui PVM modernizuoti, jie turėtų suteikti daugiau teisinio tikrumo ir aiškumo ir sumažinti paslaugų teikėjų, subrangovų, tarpininkų ir vartotojų administracines išlaidas. Antra, draudimo sektoriaus ir finansinių paslaugų sektoriaus ūkio subjektams aktualūs tie patys klausimai, tačiau spręsdami šiuos klausimus jie gali skirtingai paskirstyti priemonių prioritetus. Trečia, ūkio subjektų, plėtojančių santykius „verslas – verslui“ (B2B), interesai stipriai skiriasi nuo jų interesų „verslas – vartotojui“ (B2C) aplinkoje.

3.6

2007 m. birželio mėn. generalinio direktorato interneto svetainėje paskelbti darbo dokumentai, kuriuose pateikti pirmieji teisės aktų projektai. Šie teisės aktų projektai kelete susitikimų buvo išsamiai aptarti su visais suinteresuotaisiais subjektais. PVM suinteresuotųjų subjektų apskrito stalo diskusijos buvo surengtos 2007 m. liepos 31 d.2007 m. lapkričio 28 d. Europos Komisija priėmė ir išplatino jau minėtus pasiūlymus bei poveikio vertinimo ataskaitą.

3.7

Poveikio vertinimo ataskaitoje Mokesčių ir muitų sąjungos generalinis direktoratas įvardija, kokį poveikį pasiūlymas gali turėti privatiems klientams, verslo klientams, Europos finansinėms įstaigoms ir draudimo įmonėms, nacionalinėms mokesčių inspekcijoms. Šis vertinimas (13) daugiausia grindžiamas finansinių ir draudimo paslaugų neapmokestinimo PVM ekonominio poveikio tyrimo rezultatais. Manoma, kad priklausomai nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui, standartinio PVM tarifo, esamo finansinių ir draudimo paslaugų PVM apmokestinimo, tarpusavio ryšių su kitais mokesčiais, pavyzdžiui, su darbo užmokesčio fondo mokesčiais, poveikio socialiniam draudimui, įmokų į nedarbo fondą ir pan., skirtingų ES valstybių narių biudžetai patirs skirtingą poveikį. Vis dėlto, remiantis PWC tyrimu (14), galima išvardyti šiuos lūkesčius (15):

3.7.1

Poveikis privačių ir verslo klientų biudžetui. Šiuo metu draudimo ir finansinės paslaugos dažniausiai nėra apmokestinamos PVM. Platesnės galimybės pasirinkti apmokestinimą neturėtų jokiais būdais didinti galutinės finansinių paslaugų kainos vartotojams. Finansinių paslaugų sandoriuose produktų kainos dalis, kurią sudaro negrąžintinas PVM, vadinamas „paslėptuoju mokesčiu“. Galimybė pasirinkti apmokestinimą panaikintų šį paslėptą mokestį ir suteiktų galimybę įmonėms veikti efektyviau, kartu siūlyti savo produktus už mažesnę kainą. Ta pati logika galioja ir sąnaudų paskirstymo susitarimams. Tačiau tai tik prielaida, paremta kitų šalių, pavyzdžiui, Belgijos, patirtimi apmokestinimo pasirinkimo įgyvendinimo srityje. Kad būtų įvertinta, kokį faktinį poveikį apmokestinimo pasirinkimas darys verslo modeliams ir finansinių produktų kainai įvairiuose rinkos segmentuose, bus dirbama toliau. Privatiems mažmeniniams vartotojams turėtų būti sudaryta galimybė pasinaudoti palankiausiu variantu ir nepatirti jokių nuostolių dėl PVM taikymo kitiems rinkos segmentams.

3.7.1.1

Beveik nėra tikėtina, kad pasirinkta apmokestinimo galimybė turėtų neigiamą poveikį verslo klientams, nes jie iš principo gali susigrąžinti pirkimo PVM. Tuo atveju, nors tai mažai tikėtina, jeigu apmokestinimo galimybė būtų pasirinkta plėtojant santykius „verslas – vartotojui“, galimos pasekmės biudžetui būtų ne tokios aiškios. Kadangi privatūs klientai negali atskaityti PVM, mokant draudimo įmokas gali konkrečiai iškilti papildomo PVM priskaičiavimo prie kitų panašių mokesčių problema. Šiuo metu draudimo įmokos apmokestinamos nacionaliniais ir parafiskaliniais mokesčiais dėl konkrečios priežasties, kad nacionalinės mokesčių inspekcijos draudimo paslaugų negali apmokestinti PVM. Tačiau galutinės pasekmės priklauso nuo to, kokia apimtimi finansinės įstaigos ir draudimo įmonės naudosis apmokestinimo galimybe „verslas – vartotojui“ aplinkoje.

3.7.2

Poveikis užimtumui . Svarbu pažymėti, kad poveikis biudžetui nereiškia vien tik PVM pajamų sumos. EESRK nori užtikrinti, kad su PVM susiję sprendimai, pavyzdžiui, apmokestinimo galimybė ir susitarimai dėl sąnaudų paskirstymo, padės pritraukti ir išlaikyti svarbiausius pramonės sektorius valstybėse narėse. Viena vertus, tai užtikrina tiesioginį užimtumą finansinių paslaugų ir draudimo sektoriuose. Kita vertus, tai sukuria netiesioginį užimtumą valstybėse narėse. Netiesioginis užimtumas gali būti sukurtas ir kituose sektoriuose, pavyzdžiui, IRT ir kitų iš trečiųjų šalių perkamų užsakomųjų paslaugų sektoriuose. Čia priskirtini ir prekių bei paslaugų teikėjai finansinėms įstaigoms ir draudimo įmonėms (pavyzdžiui, kompiuterinės įrangos, apsaugos paslaugų, maitinimo, statybos ir nekilnojamojo turto paslaugų teikėjai). Pasiūlymai turėtų užkirsti kelią Europos ūkio subjektams perkelti savo veiklą į užsienį (t. y. perkelti savo veiklą į ne Europos šalis), nes naujosios taisyklės, jas tinkamai parengus ir veiksmingai įgyvendinus, sukurtų patrauklias sąlygas įmonėms centralizuoti savo veiklą arba pirkti užsakomąsias paslaugas iš trečiųjų šalių ES teritorijoje. Ši prielaida grindžiama įprastos verslo praktikos analize, atsižvelgiant į vietos lygio kompetencijos ir kontrolės grandžių svarbą. Tačiau, žinoma, tai nesuteikia garantijų, kad Europos ūkio subjektai ateityje nenuspręs perkelti dalies savo veiklos į užsienį. Todėl EESRK ypač pabrėžia tinkamos pusiausvyros tarp konkurencingumo ir darbo vietų kokybės svarbą.

3.7.3

Numatomas poveikis Europos finansinėms įstaigoms ir draudimo įmonėms . Europos Komisija tikisi, kad paaiškinus neapmokestinamų finansinių ir draudimo paslaugų apibrėžtis, sumažės teisės aktų laikymosi išlaidos. Dabar įmonės turi kreiptis dėl neapmokestinimo sąvokos išaiškinimo į kiekvieną valstybę narę atskirai ir dažnai yra priverstos pasikliauti Europos Teisingumo Teismu. Taip ne tik patiriama didelių išlaidų, tai kartu trukdo Europos integracijai ir tarptautiniam konkurencingumui. Nuoseklus aiškinimas reiškia, kad vienoje valstybėje narėje taikomas aiškinimas galioja ir kitose. Be to, platesnės galimybės sudaryti susitarimus dėl sąnaudų paskirstymo ir pasinaudoti apmokestinimo galimybe padės finansinėms įstaigoms ir draudimo įmonėms geriau valdyti negrąžintino PVM poveikį savo sąnaudų struktūrai. Tai padidins finansų ir draudimo ūkio subjektų pelningumą, nes padės jiems geriau konkuruoti pasaulinėje rinkoje ir Europos ekonomikai bei apskritai visiems vartotojams sumažins kapitalo sąnaudas ir draudimo išlaidas.

3.7.4

Poveikis nacionalinių mokesčių inspekcijų biudžetui . Komisija yra įsitikinusi, kad didesnis teisinis tikrumas apsaugos valstybių narių mokesčių rinkimo teises ir sumažins agresyvaus mokesčių planavimo galimybes. Be to, sumažės nacionalinių mokesčių inspekcijų administracinė našta, nes neapmokestinimo taisyklės bus daug aiškesnės. Tačiau nepaisant to, kad neapmokestinimas bus taikomas nuosekliau, negalima atmesti galimybės, kad kai kurios valstybės narės tam tikrų paslaugų, kurias šiuo metu laiko apmokestinamomis, turės neapmokestinti ir atvirkščiai. Vis dėlto, remdamasi aukšto lygio vertinimu, Komisija daro prielaidą, kad bendras poveikis pajamoms bus nedidelis arba net ir neutralus. Pelningesnės draudimo įmonės ir finansinės įstaigos turės sumokėti daugiau tiesioginių mokesčių ir, atitinkamai, sumokės didesnę sumą į nacionalinius biudžetus. Be to, didžioji PVM dalis, kuri būtų teoriškai prarasta įgyvendinus susitarimus dėl sąnaudų paskirstymo, šiuo metu faktiškai nėra surenkama, nes ūkio subjektai sumažina šias išlaidas centralizuodami savo veiklą, taikydami tinkamas, tačiau sudėtingas ir didelę administracinę naštą sukuriančias organizacines priemones.

3.7.4.1

Vis dėlto Europos Komisija nurodo, kad šių su PVM susijusių sprendimų poveikį įvertinti sunku. Daug kas priklausys nuo to, kaip finansinės įstaigos ir draudimo įmonės sureaguos į pokyčius. Sąnaudų paskirstymo atveju mokesčių surinkimo sumažėjimas priklauso nuo to, ar susitarimai jau yra sudaryti ir ar jiems taikomas PVM ar ne. Jeigu naujosios taisyklės paskatins finansines įstaigas ir draudimo įmones veiksmingumo sumetimais sudaryti susitarimus, kurie kitu atveju nebūtų sudaromi, nebus praprasta jokia PVM dalis. Jeigu susitarimai jau sudaryti ir apmokestinami PVM, nors tai mažai tikėtina, tuomet bus prarastos pajamos, nes neapmokestinimas bus taikomas plačiau. Pakeitus taisykles dėl apmokestinimo galimybės, galima tikėtis grynojo mokesčių sumažėjimo „verslas – verslui“ (B2B) santykiuose, nes verslo klientai paprastai gali susigrąžinti sumokėtą PVM. Kita vertus, „verslas – vartotojui“ (B2C) santykių apmokestinimas teoriškai sukurs papildomų mokestinių pajamų. Tačiau šiame etape nėra aišku, kokia apimtimi ūkio subjektai pasirinks finansinių ir draudimo produktų apmokestinimo galimybę B2C aplinkoje. Finansinės įstaigos ir draudimo įmonės turėtų pirma įsitikinti, ar jos galės padidinti savo veiklos efektyvumą iki tokio lygio, kad galėtų taikyti PVM privatiems klientams nedidindami kainos.

4.1

EESRK visapusiškai palaiko Europos Komisiją šiame didelio masto projekte, kuriame siekiama patikslinti draudimo ir finansinių paslaugų apmokestinimo PVM taisykles pagal šiuolaikinės rinkos poreikius. Akivaizdu, kad pasiūlymuose siekiama spręsti pagrindinius finansų ir draudimo sektoriams bei jų klientams aktualius klausimus, o pasirinktas metodas, t. y. direktyvos projektas ir reglamento dėl įgyvendinimo priemonių projektas, atrodo teisingas ir logiškas.

4.2

Tačiau EESRK ragina Europos Komisiją kartu su kitomis valstybėmis narėmis toliau tikslinti kai kurias apibrėžtis, kad būtų pasiektas labai svarbus dar didesnis teisinio tikrumo lygis. EESRK išreiškia susirūpinimą dėl kai kurių finansinių paslaugų apibrėžčių formulavimo pasiūlymuose, pavyzdžiui, paskolų suteikimo pagal PVM direktyvos 135 straipsnio 2 dalį ir PVM reglamento 15 straipsnį. Šios apibrėžtys nėra visiškai aiškios ir atrodo pernelyg ribojančios. Pavyzdžiui, bendrais bruožais kalbama tik apie „pinigų skolinimą“, konkrečiai neaptariant įvairių esamų ir atsirandančių finansavimo suteikimo sprendimų, įskaitant su vertybiniais popieriais susijusius sandorius. Kalbama tik apie „pinigų skolinimą“, o kito turto, pavyzdžiui, vertybinių popierių, skolinimas nėra išsamiai aptartas, tačiau nurodoma, kad jam taikomos kitos išimtys. Tačiau nėra aišku, kokios išimtys būtų taikomos, pavyzdžiui, vertybinių popierių skolinimui. Todėl EESRK rekomenduoja apsvarstyti išsamesnio patikslinimo galimybę, kartu numatyti, kaip klostysis įvykiai finansinių paslaugų sektoriuje ateityje, kaip ketina Komisija.

4.3

Ta pati rekomendacija taikoma ir reglamento pasiūlymui. EESRK rekomenduoja toliau dirbti ir užtikrinti, kad reglamente būtų naudojami aiškūs ir nuoseklūs pavyzdžiai. EESRK supranta, kad teoriškai reglamente nėra pateikiamas baigtinis apibrėžčių sąrašas, tačiau EESRK kelia susirūpinimą painiavos rizika ir tai, kad nėra žinomas praktinis poveikis finansinėms ir draudimo paslaugoms, kurios nėra konkrečiai paminėtos sąraše.

4.4

Reikėtų apsvarstyti, kaip sukurti daugiau tikrumo tam tikrų kategorijų mokėjimo paslaugų, išvestinių finansinių priemonių, vertybinių popierių ir apsaugos paslaugų srityse ir kokia neapmokestinimo apimtis turėtų būti taikoma tam tikroms paslaugoms, susijusioms su investicinių fondų valdymu. Paslaugų, kurios laikomos turinčiomis specifinę ir esminę neapmokestinamos paslaugos savybę, klausimu EESRK mano, kad gali prireikti papildomai išaiškinti sąvokas „esminė“ ir „specifinė“ (16). Atrodo, kad pasiūlymuose ne visada pakankamai aiškiai nurodoma, kokie administraciniai veiksmai yra faktiškai laikomi specifiniais ir esminiais, kadangi sąrašai ne visada yra visapusiškai nuoseklūs, nes paslaugos, priklausančios tai pačiai vertės grandžiai, kartais traktuojamos skirtingai.

4.5

Tarpininkavimo klausimu būtina aiškiau apibrėžti sąvokas „sutarties šalis“ ir „standartizuota paslauga“ (17). Tarpininkavimas taip pat turėtų būti nurodytas prie paslaugų, kurios yra „esminės“ bei „specifinės“, kad būtų neapmokestinamos (18). Kitaip tarpininkams nebebus užtikrinamos vienodos veiklos sąlygos. Be to, tai prieštarautų naujajai siūlomai neapmokestinimo mąstysenai, pagal kurią svarbus paslaugos teikimas, o ne ją teikiantis asmuo ar priemonės, naudojamos ją teikiant.

4.6

Ypatingas dėmesys turėtų būti atkreiptas į pensijų ir anuitetų paslaugas, kurios bus neapmokestinamos pagal kitas neapmokestinimo kategorijas. Pagal rizikos buvimą ar nebuvimą skiriamos draudimo (19) arba finansinių indėlių (20) kategorijos. Problema yra ta, kad susijusių paslaugų (administravimo paslaugų) sąvoka bus kuriama atskirai ir skirtingai (21). Todėl vienodiems produktams turės būti taikomos skirtingos esminių ir specifinių paslaugų PVM kategorijos pagal tai, ar jiems taikomas pagrindinis neapmokestinimo principas.

4.7

EESRK pritaria ūkio subjektų teisės išplėtimui pasirinkti bankų ir draudimo paslaugų apmokestinimą PVM ir susitarimų dėl sąnaudų paskirstymo sudarymui kaip priemonei sumažinti paslėpto PVM poveikį. Tačiau EESRK baiminasi, kad griežtos sąlygos sąnaudų paskirstymui taikyti, taip pat griežtai apibrėžta paslaugų, kurios gali būti teikiamos pagal PVM požiūriu neutralius susitarimus dėl sąnaudų paskirstymo, apimtis praktikoje sumažins naudą, kurią galėtų suteikti nuostatos dėl sąnaudų paskirstymo, ir ji bus gauta tik labai nedaugeliu atvejų.

4.8

Bendras PVM mokėtojų grupių (įmonių grupių laikymas vienu PVM mokesčių mokėtoju, kaip nustatyta šiuo metu galiojančioje PVM direktyvoje, tačiau tik kaip pasirinktinė galimybė) įvedimas su atitinkamomis kovos su piktnaudžiavimu nuostatomis gali pasirodyti tinkamesnis ir lankstesnis sprendimas, leidžiantis įmonėms integruoti savo pagrindinę veiklą nepatiriant papildomo PVM. Tačiau EESRK sutinka, kad šiuo metu valstybių narių pritarimas PVM mokėtojų grupių nuostatų įgyvendinimui nėra vieningas, taip pat ir Komisija turi abejonių. Todėl tai nebūtų artimiausioje ateityje įgyvendintinas sprendimas.

4.9

EESRK teigiamai vertina tai, kad sukurta bendra apmokestinimo galimybė, kuria šiuo metu draudimo paslaugoms pasinaudoti negalima. Šios galimybės nauda akivaizdi „verslas – verslui“ sandoriuose, už kuriuos klientas gali susigrąžinti PVM. Tačiau EESRK baiminasi, kad pagal naujus teisės aktus gali iškilti papildomo apmokestinimo problema ir kad jis gali turėti biudžetinių pasekmių privatiems klientams, kurie PVM susigrąžinti negali. Kad ir kokia teisė būtų taikoma sutartims, pagal draudimo sutartis priskaičiuojami valstybių narių, kuriose patiriama rizika, netiesioginiai ir parafiskaliniai mokesčiai draudimo įmokoms. Skirtingose valstybėse narėse ir skirtingose draudimo klasėse (pavyzdžiui, gyvybės draudimo, motorinių transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo ir pan.) taikomi skirtingi mokesčių tarifai. Dėl to kyla klausimų dėl koordinavimo ES lygiu poreikio. EESRK abejoja, ar draudimo įmonės rinksis apmokestinimo galimybę, ypač „verslas – vartotojams“ rinkose, tol, kol nacionalinės mokesčių inspekcijos renka kitus draudimo įmokoms taikomus mokesčius. Kita vertus, EESRK mano, kad nėra tikėtina, jog nacionalinės valdžios institucijos panaikintų arba bent jau atitinkamai sumažintų draudimo įmokų mokesčius, nes taip valstybės narės prarastų dalį pajamų. Akivaizdu, kad šį klausimą reikia išnagrinėti.

4.10

EESRK taip pat teigiamai vertintų tokią sistemą, pagal kurią ūkio subjektai galėtų rinktis draudimo ir finansinių paslaugų apmokestinimo galimybę kiekvienam sandoriui, klientui arba iš anksto apibrėžtos kategorijos sandoriams arba klientams atskirai. Kartu Komitetas pritartų, kad ūkio subjektams būtų leidžiama tinkamai susigrąžinti pirkimų PVM, susijusį su pardavimais, kurie gali būti apmokestinamas PVM. Taip „verslas – verslui“ aplinkoje būtų pasiektas maksimalus PVM neutralumas. Tačiau itin svarbu, kad nuo 2012 m. būtų užtikrintas vienodas šios galimybės įgyvendinimas ir kad valstybės narės nebegalėtų nustatyti skirtingų apmokestinimo PVM galimybės pasirinkimo sąlygų. Jeigu apmokestinimo galimybė nebus įgyvendinta vienodai, gali būti iškreipta valstybių narių ir ūkio subjektų konkurencija.