30.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 224/116

1.1

Praėjus dešimčiai metų po bendros valiutos įvedimo, EESRK nusprendė įvertinti euro naudą piliečiams ir įmonėms: ne tiek ekonominę ir piniginę naudą, nes jai įvertinti yra ekonomistai, politikai ir žiniasklaidos apžvalgininkai, kiek naudą vartotojų požiūriu. Kitaip sakant, dešimties metų patirtis parodė, kad euro pasiteisino ir šios prestižinės, stabilios valiutos įvedimas suteikė Europai galimybę turėti savo valiutą tarptautiniu mastu, tačiau įdomu, kaip vartotojai vertina šią bendrą valiutą?

1.2

Ši nuomonė pradedama euro įvedimo naudos apžvalga: teigiamų ir neišvengiamų aspektų, atsirandančių dėl tarptautinės ekonominės padėties, derinys. Dėmesys joje skiriamas periodiškai atliekamų Eurobarometer tyrimų rezultatams siekiant išsiaiškinti, ar Europos visuomenė vertina šią naudą ir kokiu mastu.

1.3

Daugelio šalių rezultatai nuteikia optimistiškai, tačiau kai kuriose šalyse didelė apklaustųjų dalis vis dar mano, kad „naująją“ valiutą sunku naudoti, skaičiuoja kainas savo sena nacionaline valiuta ir kaltina eurą dėl aukštesnių kainų; galiausiai tik pusė apklaustųjų nurodė, kad bendros valiutos įvedimas padidino ekonominį augimą. Iš esmės tyrimas parodė, kad ne visada ir ne visose šalyse žmonės priėmė eurą.

1.4

Pirma reakcija į šiuos rezultatus galėtų būti abejonė, ar atsakymai iš tikrųjų buvo objektyvūs ir duoti turint visą informaciją. EESRK tokį požiūrį atmeta. Užuot džiūgavus dėl sėkmės, mums būtina suprasti neigiamo požiūrio priežastis ir paklausti savęs, ką galima padaryti, kad būtų pašalintos objektyvios ar subjektyvios nepasitenkinimo priežastys.

1.5

Požiūris, kuris yra objektyviai pagrįstas, gali būti pašalintas arba sušvelnintas tiksline politika arba priemonėmis, kaip tobulesnių mokėjimų sistemų (SEPA) atveju, arba tinkamomis kainų augimo mažinimo priemonėmis. (Pastaruoju atveju priemonės turėtų atitikti laisvosios rinkos ir konkurencijos principus.)

1.6

Sunkiau įveikti subjektyvų neigiamą požiūrį: į nuomones reikia atsižvelgti kuo atidžiau ir ieškoti neigiamą požiūrį lemiančių giliai užslėptų priežasčių. Komunikacijos strategija yra būtina, tačiau ji turėtų būti įgyvendinama atsižvelgiant į tikslinių visuomenės grupių skirtingus nacionalinius ir socialinius prioritetus.

1.7

Eurobarometer tyrimai atskleidė didelius nuomonių skirtumus įvairiose valstybėse narėse, o tai reiškia, kad standartinių sprendimų negali būti. Kalbant konkrečiau, įvairiems socialiniams sluoksniams priklausančių ir skirtingo išsilavinimo žmonių nusistatymas labai skiriasi. Todėl komunikacijos strategija turėtų būti nukreipta į geriausių rezultatų turimais ištekliais siekį.

1.8

Reikėtų pabrėžti, kad euro komunikacijos strategijos optimaliems rezultatams pasiekti nepakanka: tyrime tvirtai teigiama, kad euro dažnai laikomas Europos simboliu, todėl priešingos nuomonės besilaikantys asmenys yra nusiteikę ne prieš patį euro, bet prieš „Europos“ idėją. Atsižvelgiant į tai, euro komunikacijos strategiją reikėtų laikyti ilgalaikės, bendros politikos, kurios tikslas bus pasiektas, kai visuomenė „Europos“ idėją priims taip, kad euroskeptikai praras savo pozicijas, dalimi.

1.9

Europos kaip politinio, socialinio ir ekonominio subjekto koncepcija priklauso, ar bus laipsniškai pasiektos socialinės sąlygos, grindžiamos sąžiningumu, bendradarbiavimu, ir be socialinių konfliktų; tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu visuomenė akivaizdžiai matys konkretų darbą. Jokia informavimo kampanija nebus sėkminga, jeigu nebus įvykdytos šios sąlygos.

1.10

Todėl svarbiausia euro pripažinimo didinimo priemonė būtų ES ekonominė ir socialinė politika, kuri skatintų užimtumą ir pajamų didėjimą bei užtikrintų tinkamą socialinės apsaugos sistemą. Tik tada piliečiai įvertins Europos projektą ir kartu pripažins eurą.

1.11

EESRK puikiai supranta savo – socialinių partnerių atstovo, esančio arti visuomenės, darbuotojų ir verslininkų – pareigas ir vaidmenį. Jis turi faktiškai bendradarbiauti planuojamų iniciatyvų srityje, o prireikus, ir įgyvendinant priemones vietose. Itin vertingi būtų ryšiai su panašiomis nacionalinėmis organizacijomis ir pavienių EESRK narių darbas Europos ir nacionalinėse profesinėse asociacijose.

2.1

Praėjus šešeriems metams po euro įvedimo, EESRK mano, kad atėjo laikas įvertinti naujos valiutos poveikį ją įsivedusių šalių visuomenei. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai lengva užduotis, nes yra daug literatūros iš nesuskaičiuojamos galybės šaltinių: Komisijos, ECB, EP, universitetų, mokslinių tyrimų institutų, specialios ir nespecialios spaudos, mokslininkų ir socialinių partnerių.

2.2

Tačiau susidaro įspūdis, kad dauguma leidinių šiuo klausimu parengti remiantis vienašališka patirtimi ir nuomone arba išvadomis, padarytomis remiantis skirtingomis, kartais netgi viena kitai prieštaraujančiomis nuomonėmis. Nors toks principas yra demokratiškas, klausimų esmė kartais gali būti sušvelninta dėl asmeninių interesų ir pernelyg dažnai pridengta tam tikra nuostata pavienėse valstybėse narėse.

2.3

EESRK mano, kad realią pažangą galima pasiekti tik tokiu atveju, jeigu į situaciją bus pažvelgta be išankstinio nusistatymo; jeigu euro apskritai yra besąlygiškai laikomas sėkme, mes turime suprasti, kodėl daugiau ar mažiau visuomenės narių jį vis dar kritikuoja, ieško priežasčių, o, kai galima, siūlo sprendimus. Taip sakydamas EESRK nemano, kad atskleidžia kažką naujo; juo labiau nenori inicijuoti kokios nors naujos viešosios nuomonės kampanijos: šios nuomonės tikslas kur kas kuklesnis – inicijuoti naujas diskusijas senais ir gerai žinomais klausimais.

3.1

EESRK, remdamasis turimais rezultatais arba priimtiniausia „oficialia“ nuomone, nusprendė pradėti nuo euro naudos; po to jis aptartų šiuos rezultatus ir nuomones pagal vietoje atliktus tyrimus ir baigtųs savo paties atlikta priežasčių, kodėl naujoji valiuta kritikuojama arba kodėl vertinimai nėra palankūs, analize. Visi pasiūlymai, kaip jau buvo minėta, yra tolesnių diskusijų pagrindas.

3.2

Pagrindinis dokumentas, į kurį buvo atsižvelgta, yra Flash Barometer Nr. 193 „Eurozona po penkerių metų nuo euro monetų ir banknotų įvedimo: analitinė ataskaita“, 2006 m. lapkričio mėn. Tyrimą atliko Gallup organizacija, kuriai vadovauja Komisijos GD ECFIN Eurobarometer grupė. Buvo apklausti tinkamai parengti žmonės iš paskutinės prie euro zonos prisijungusios šalies (Slovėnija, 2007 m.) ir 2008 m. prisijungusių šalių (Malta ir Kipras). Šalių, kurios nepriklauso euro zonai, respondentai nebuvo apklausti sąmoningai, nes manoma, kad tyrimo tikslais svarbi tik žmonių, kurie yra tiesiogiai su tuo susiję, patirtis.

3.3

Papildoma informacija pateikta pagal naujosiose valstybėse narėse 2007 m. rugsėjo mėn. atliktą Eurobarometer tyrimą (1): palyginus patirtį ir lūkesčius paaiškėja keletas naudingų dalykų.

4.1

Remiantis Bendrijos literatūra ir bendros valiutos rėmėjais, euro davė nemažai naudos; toliau išvardyta ne visa euro teikiama nauda. Priežastys, kurios šiandien yra gerai žinomos, nėra nei kartojamos, nei komentuojamos, jos išdėstytos, kur reikia, skirsnyje, skirtame visuomenės požiūriui.

4.2

Į euro teikiamos naudos sąrašą (be komentarų) įrašyti šie aspektai:

4.3

Be šių neginčijamų privalumų, nors kai kas suabejotų, ar jie išlieka už zonos ribų – yra „tvirtos“ valiutos privalumų, dėl kurių kartais abejojama.

4.4

Neturi būti jokios dviprasmybės: bet kuri tvirta valiuta vieniems yra naudinga, o kitiems – ne; tačiau svarbu įvertinti jos grynąją naudą ekonomikai: euro pranašumas akivaizdus. Taip pat siekiama turėti stabilią valiutą; kol kas euras atstovauja stabiliai, augančiai ekonomikai, nepaisant ekonominių sukrėtimų. Jo vidinė vertė priklauso nuo įvykių, kurių poveikį galima stengtis įveikti atitinkama ekonomine ir pinigų politika, nors visiškai pašalinti neįmanoma.

5.1

Euro mokėjimams grynaisiais pinigais atlikti. Praėjus septyneriems metams po įvedimo, stebina, kad 41 proc. apklaustųjų nurodė turintys šiokių tokių arba didelių sunkumų naudojant eurą. Ši santykinė dalis mažėja, tačiau vis tiek yra nemaža. Tyrime konkrečiai nenurodytas šių problemų pobūdis, tačiau reikia pasakyti, kad šis neigiamas požiūris yra labiau emocinis nei racionalus atsižvelgiant į tai, kad dauguma respondentų (nuo 93 proc. iki 63 proc., priklauso nuo šalies) teigė nesusiduriantys su jokiomis problemomis atpažįstant euro monetas ir banknotus. Gali būti, kad teigiantys susidurią su sunkumais, gana dažnai yra tie patys asmenys (dalis jų yra nepalankioje socialinėje padėtyje), kurie nepritarė bendros valiutos įvedimui. Tokiu atveju atsakymus dėl sunkumų, su kuriais susiduriama, sunku statistiškai suderinti su atsakymais dėl naudojimo.

5.1.1

Šios abejonės dar labiau sustiprėja, kai lyginama su naujųjų valstybių narių (NVN) 2007 m. rugsėjo mėn. tyrimu: apie trys ketvirtadaliai respondentų euro banknotus ir monetas matė ir 44 proc. juos naudojo. Sunku suvokti, kad 41 proc. euro zonos respondentų, turinčių 10 metų valiutos naudojimo patirtį, teigia susiduriantys su problemomis, o NVN, kuriose 44 proc. naudoja (naudojo) ją, nesusiduria su jokiomis problemomis.

5.1.2

Vien komunikacijos kampanijomis tokio požiūrio nepakeisime: jeigu sunkumai yra gana nedideli ar net minimalūs (o atrodo, kad taip ir yra), turėtų pakakti tikslinių nacionalinių priemonių. Šiuo atveju labiau praverstų švietimo nei komunikacijos priemonės. Jeigu galiausiai paaiškėtų, kad sunkumai yra paprasčiausiai užslėpta antipatijos visiems europietiškiems dalykams išraiška, specialios priemonės poveikio neturės. Požiūris į eurą pasikeis laipsniškai pripažįstant Europos idėją.

5.2

Euro kaip etalonas kainoms apskaičiuoti ir sprendimų priėmimo vartojimo srityje veiksnys: vienas aspektas, kurio buvo tikėtasi nuo pirmos dienos buvo tai, kad kai kurie žmonės (jų proporcija skirtingose šalyse skyrėsi) dar ilgai toliau mąstys savo sena nacionaline valiuta. Tyrimas šį spėjimą patvirtino: apie 40 proc. vartotojų, pirkdami kasdienines ir išskirtines prekes bei paslaugas, apskaičiuodami kainas vis dar, visada arba kartais, kaip etaloną naudoja savo ankstesnę nacionalinę valiutą.

5.2.1

Kalbant apie vartojimo sprendimus, respondentų, atsakiusių, kad euro turi sulaikantį ar jų vartojimo sprendimus skatinantį poveikį, santykinė dalis išlieka didelė (59 proc.); tačiau asmenų, manančių, kad bendra valiuta yra neutralus veiksnys, dalis palaipsniui didėja (nuo 31 proc. 2003 m. iki 41 proc. 2007 m.). Kartu mažėja asmenų, kurie teigia perkantys mažiau, nes bijo išleisti pernelyg daug (nuo 39 proc. iki 33 proc.), santykinė dalis, tačiau asmenų, kurie išleidžia daugiau, nes nesupranta, kiek išleido, dalis išlieka tokia pati (26 proc., palyginti su 25 proc.).

5.2.2

Du minėti aspektai – rėmimasis ankstesne nacionaline valiuta ir euro kaip neutralus veiksnys – nebūtinai yra susiję tarpusavyje; nėra ir jokių priežasčių manyti, kad dvi sutampančios santykinės dalys (apie 40 proc.) susijusios su ta pačia grupe.

5.3

Kodėl verta nurodyti dvigubas kainas ir vartotojų teikiamą pirmenybę? Dviem nacionalinių imčių grupėms buvo užduoti du skirtingi klausimai: ar verta nurodyti dvigubas kainas, ir ar žmonės pageidauja, kad taip ir toliau būtų nurodoma. Buvo gauti tokie atsakymai: dauguma (apie 60 proc.) nemano, kad, praėjus tinkamam pereinamajam laikotarpiui, tai verta ar būtina daryti. Reikėtų nurodyti, kad asmenų, nusiteikusių prieš dvigubų kainų nurodymą, santykinė dalis laikui bėgant padidėjo: tai aiškus ženklas, kad bendra valiuta įsitvirtina žmonių kasdieniniame gyvenime (arba jau įsitvirtino, jeigu aiškinsime šiek tiek optimistiškiau).

5.3.1

Atsakymai dėl dvigubų kainų nurodymo nestebina atsižvelgiant į tai, kad jau praėjo nemažai laiko nuo euro įvedimo. Tačiau šis aspektas labai svarbus šalims, kurios neseniai prisijungė prie euro zonos (Slovėnija, Kipras ir Malta), ir toms, kurios dar ketina prisijungti (Baltijos šalys ir Slovakija). 2007 m. lapkričio mėn. Eurobarometras tyrimas rodo, kad daug žmonių baiminasi kainų pakilimo įvedus eurą; patirtis parodė, kad dvigubų kainų nurodymas gali būti naudingas sulaikantis veiksnys, jeigu kartu taikomos kontrolės ir atgrasymo priemonės. Šalyse, kurios prie euro zonos prisijungė pirmosios, ne visada buvo taip. Neseniai Komisija priėmė sprendimą, kad dvigubas kainas privaloma nurodyti šešis mėnesius nuo euro įvedimo, tačiau to nebedaryti praėjus vieneriems metams.

5.4

Banknotai ir monetos. Kalbant apie pasitenkinimą dabartiniais banknotų ir monetų nominalais, iš tyrimo paaiškėjo, kad, nors banknotų nominalų keisti ir nereikia, nemaža respondentų santykinė dalis (nuo 80 proc. Suomijoje ir Vokietijoje iki 33–35 proc. Airijoje ir Italijoje) pageidautų sumažinti euro monetų nominalų skaičių, tiksliau sakant, pašalinti iš apyvartos 1 ir 2 centų monetas, kad būtų patogiau ir paprasčiau mokėti. Antra vertus, daug žmonių baiminasi, kad, išėmus iš apyvartos mažo nominalo eurus, kainos gali pakilti; tokie nuogąstavimai būdingi net toms šalims, kuriose dauguma žmonių norėtų mažesnio nominalo monetas išimti iš apyvartos.

5.4.1

Patirtis parodė, kad, įvedant eurą arba jį įvedus, mažmeninės kainos dažniausiai didėja dėl kainų suapvalinimo iki didžiausio skaičiaus, konvertuoto iki dešimtainio skaičiaus mažesnio už 5. Taip gudrauti pavyksta tada, kai valdžios institucijos praranda budrumą, o vartotojai mano, kad mažo nominalo monetų vertė yra menka; tokių atvejų dažniausiai pasitaiko šalyse, kurių ankstesnės nacionalinės valiutos vieneto vertė buvo maža (pvz., Italija). EESRK pataria jokiu būdu iš apyvartos neišimti 1 ir 2 centų monetų; tam tikrų rinkos sektorių nurodytos priežastys, susijusios su patogumu, turi būti įvertintos pagal visuotinį interesą.

5.5

Konkretus dėmesys turėtų būti skiriamas euro naudojimui keliaujant už euro zonos ribų. Vidutiniškai daugiau kaip 50 proc. asmenų, keliavusių už euro zonos ribų, nurodė, kad jie dažniau ar rečiau naudojo eurą; tačiau kiekvienos konkrečios šalies tokių asmenų santykinė dalis skiriasi – nuo 72 proc. graikų iki 38 proc. suomių. Galime tik džiaugtis, kad eurą naudoja daug į turizmą orientuotų šalių, nes tai prestižinė valiuta ir ją naudoja daug vartotojų.

5.5.1

Tačiau, atsargumo dėlei, vertėtų apsvarstyti patogumą keliaujant į užsienį neįsigyti kitos valiutos ir euro naudojimo kainą: atidžiau išanalizavus padėtį aiškėja, kad dažniausiai euro keitimo kursas, kurį įmonės taiko ne euro zonos šalyse, turinčiose „tvirtą“ valiutą, būna didesnis už oficialųjį keitimo kursą. Šis aspektas nebuvo akcentuotas nei tyrime, nei paminėtas respondentų; tai akivaizdus požymis, kad pinigų keitimo sąnaudos yra laikomos antraeiliu dalyku arba į jas neatsižvelgiama iš viso.

5.6

Skyrius, skirtas dabartiniam bendros valiutos naudojimui, baigiamas svarbiausiu klausimu: kaip visuomenė apskritai vertina eurą? Ar jis turi daugiau privalumų ar trūkumų? Analizuoti atsakymus į šį klausimą ne tik labai svarbu siekiant parengti būsimą komunikacijos strategiją, bet ir verčia pamąstyti apie ES euro politiką ir nacionalinių vyriausybių santykius su savo piliečiais.

5.6.1

Piliečių, manančių, kad euro įvedimas buvo naudingas, santykinė dalis pagal paskutinės apklausos duomenis siekė 48 proc., o tai rodo geroką sumažėjimą nuo 2002 m. rugsėjo mėn. vykusios apklausos (59 proc.), tačiau dar svarbiau ir dar labiau neramina tai, kad laikui bėgant ši tendencija nemažėja. Nors nedidelė nekintanti santykinė dalis asmenų nepajuto jokių pokyčių po euro įvedimo (7–8 proc.), nuolat didėja priešingą nuomonę turinčių asmenų (nuo 29 proc. iki 38 proc.) dalis.

5.6.2

Suskirsčius šalis pagal teigiamus vertinimus, didžiausia santykinė dalis nustatyta Airijoje (75 proc.), Suomijoje (65 proc.) ir Liuksemburge (64 proc.), t. y. šalyse, kurių ekonominis augimas yra didelis. Neigiami vertinimai būdingi Italijai (48 proc.), Graikijai (46 proc.) ir Vokietijai (44 proc.). Prancūzijoje – šiek tiek daugiau už vidurkį (51 proc.). Mums reikėtų atsargiau nustatyti tiesioginę euro teigiamo vertinimo ir ekonominio augimo koreliaciją. Nors nuostata, kad tarp labiau teigiamai eurą vertinančių šalių yra tos, kurių augimas yra spartus, ir atvirkščiai (Italija ir Graikija), yra teisinga, teisinga ir ta nuostata, kad dviejų didžiausių euro zonos šalių – Vokietijos ir Prancūzijos – augimas yra spartus, tačiau eurą vertina santykinai neigiamai.

5.6.2.1

EESRK mano, kad šis klausimas yra visos apklausos esmė; kaip jau buvo minėta 5.1.1 punkte, būtina išanalizuoti, ar yra sąsaja tarp euro kaip patenkinamos valiutos vertinimo ir ES pripažinimo, o jeigu yra – tai kokio masto ta sąsaja; galėtų būti sąsaja ir su ekonominėmis sąlygomis, kurias paprasčiausiai būtų galima sutapatinti su euru. Kitaip sakant, žmonės eurą kaip valiutą vertina emociškai arba ideologiškai, o tai neturi nieko bendro su pačia valiuta.

5.6.3

Nedidelis ekonomikos augimas turi daug dažnai sutampančių ir tarpusavyje susijusių priežasčių, įskaitant, be kita ko, ir ne tik, susijusias su valiuta (infliacija, keitimo kursas ir palūkanų normos), našumu, konkurencingumu, atlyginimų dydžiu, vartojimu, mokėjimų balansu, darbo santykiais ir valstybės biudžeto deficitu. Tai sudėtingas klausimas, dėl kurio tarpusavyje diskutuoja politikai, ekonomistai ir socialiniai partneriai. Tačiau eilinis pilietis labiau linkęs supaprastinti klausimus ir skiria dėmesį savo kasdieninio gyvenimo aktualijos apčiuopiamam aspektui, t. y. pinigams.

5.6.4

Specialistai dėl silpno ekonominio augimo linkę kaltinti pinigų politiką, kuri, kai kurių analitikų ir politinių partijų nuomone, nepadeda atsispirti valiutos kurso kilimui ir tinkamai remti augimą ir užimtumą kruopščiai koreguojant palūkanų normas. Tai nėra tinkamiausia vieta diskusijai šiuo klausimu, tačiau vėl gi, remiantis viešąja nuomone, euro sudaro šios problemos esmę.

5.6.5

Euro kritika, itin akivaizdi lėto augimo šalyse, tam tikru mastu pasireiškia ir spartesnio augimo šalyse. Tačiau pasipriešinimas tampa akivaizdesnis atsižvelgus į tai, kad, prieš įvedant eurą, tam tikri visuomenės sluoksniai nenorėjo atsisakyti savo stiprios ir prestižinės valiutos, kuri jiems buvo prestižo ir nacionalinio identiteto simbolis. Be to, šias priežastis vis dar nurodo ir šalys, kurios nusprendė euro neįsivesti.

5.7

Teigiamų euro vertinimų analizė aiškiai rodo, kad 5.6.3 ir 5.6.4 punktuose išdėstyti argumentai yra teisingi (2). Palankiausiai yra nusiteikusios tos asmenų grupės, kurias visos socialinės ir demografinės analizės įvardija kaip geriausiai informuotas: vyrai nusiteikę palankiau už moteris, savarankiškai dirbantys asmenys ir įstaigų darbuotojai – už fizinį darbą dirbančius asmenis ir bedarbius, jauni žmonės – už vyresnio amžiaus žmones, miestų gyventojai – už kaimo gyventojus, išsilavinę žmonės – už mažiau išsilavinusius asmenis. Kuo daugiau informacijos, tuo asmuo gali priimti svaresnius sprendimus ir įgyti gebėjimą konstruktyviau kritikuoti.

5.7.1

Būtų pernelyg naivu manyti, kad tik informacija galima įveikti antipatiją eurui, tačiau visus sprendimus vis tik reikia vertinti atsižvelgiant į konkrečios šalies padėtį. Yra šalių, kuriose informacija yra pernelyg veiksminga, dažnai su kritine gaidele. Politinės partijos, o kartais ir vyriausybės, daro itin didelę įtaką viešajai nuomonei. Iš esmės tai nėra dezinformacija, bet informacija, pagrįsta įsitikinimais, kuriuos demokratiniais sumetimais reikia gerbti. Antra vertus, yra aiški nuostata, kad dauguma, pasisakanti „už“, turėtų ryžtingai, energingai ir akivaizdžiau ginti eurą.

5.7.2

Tačiau euro palaikymo kampanija, pagrįsta pirmiausia politiniais, ekonominiais ir piniginiais veiksniais, greičiausiai turėtų nedidelį poveikį viešajai nuomonei: didesnį konsensusą galima būtų pasiekti atsižvelgiant į praktinius žmonių poreikiams artimesnius aspektus, ir juos pabrėžiant. Akivaizdu, kad tokios rūšies informacija visuomenei yra suprantama geriausiai: joje atsižvelgiama į kasdieninį gyvenimą ir nesiremiama abstrakčiais principais. Kitaip sakant, būtinas paprastas, bet ne pernelyg supaprastintas požiūris. Oficialios institucijos yra mažiausiai tinkamos tokios rūšies komunikacijos kampanijai organizuoti. Kur kas geriau pavesti šią kampaniją organizuoti – pirmiausia juos trumpai supažindinus su šiuo klausimu – verslininkams ir socialiniams partneriams, nes jie yra arčiausiai visuomenės ir galėtų geriausiai įtikinti.

5.7.3

Jeigu žiūrėsime į nurodytus praktinius privalumus, pagrindinis – lengviau ir pigiau keliauti į užsienį (pirmiausia euro zonoje ir ne tik). Kitas privalumas – lengviau palyginti kainas  (3). Šį privalumą, o svarbiausia tai, kad nėra užsienio valiutos keitimo mokesčių ir kainos yra aiškios, gali akcentuoti turizmo agentūros, nekilnojamojo turto agentūros, turizmo pramonė apskritai ir mokėjimo kortelių leidėjai. Šioje srityje finansiniam sektoriui priklauso svarbiausias vaidmuo: visai neseniai lėšų pervedimo srityje (SEPA) mokėjimai euro zonoje tapo saugūs, greiti ir nemokami kaip vietiniai pervedimai. Tačiau priežiūros institucijoms teks būti itin budrioms, kad finansų sektorius griežtai laikytųsi taisyklių.

5.7.4

A priori, mažiau aiškus trečiosios priežasties (pagal svarbą), kurią nurodė euro rėmėjai, t. y. tvirtesnis Europos statusas, akcentavimas. Šis bendresnis ir labiau teorinis argumentas yra platesnės, bendro pobūdžio, skatinamosios priemonės dalis.

5.8

Analizuojant euro kritiką, padėtis dar įdomesnė. Dauguma žmonių (81 proc. 2006 m. ir nuolat didėjanti santykinė dalis) mano, kad euras kaltas dėl didėjančių kainų. Tokia nuomonė vyravo dar prieš įvedant eurą; jau tada buvo baiminamasi, kad prekių tiekėjai ir paslaugų teikėjai, pirmiausia parduotuvės, pasipelnys iš nacionalinės valiutos konvertavimo suapvalindami kainas iki didžiausio skaičiaus arba neteisėtai jas keldami. Komisija žmones patikino, kad taip neatsitiks. Vyriausybės savo ruožtu paskatino sudaryti susitarimus su įmonėmis. Vartotojų asociacijos rekomendavo būti budriais.

5.8.1

Iš esmės tai, kas įvyko, yra nesena istorija: kai kuriose šalyse susitarimų buvo laikomasi (ir EESRK mano, kad Austrija nusipelno būti paminėta kaip puikus pavyzdys), kitose – mažiau, o dar kitose – nebuvo laikomasi apskritai. Dabar ne laikas pradėti kaltinti. Pakanka pasakyti, kad daugelyje šalių kainų padidėjimas tiksliai sutapo su euro įvedimu. Todėl visuomenė mano, kad kainų padidėjimą lėmė euras; tokia nuomonė vis dar gyvuoja ir dar labiau įsitvirtina, kai nesistengiama šio klausimo išdėstyti atvirai, t. y., nors kai kurie žmonės pasinaudojo galimybe pasipelnyti iš euro, jis iš esmės išlieka neutralia priemone. Nebuvo dėta jokių pastangų tokios rūšies informacijai paskleisti, o ten, kur pastangų buvo dėta – jos buvo neryžtingos.

5.8.2

Nuo tada įvykęs kainų padidėjimas neturi nieko bendro su euru; kai tik euro buvo įvestas ir įsitvirtino, valiuta tik atspindėjo rinkos tendencijas, bet jų nelėmė. Visos kalbos apie infliaciją, valiutų keitimo kursus ar spekuliaciją šiuo atveju neturi jokio poveikio: visi šie veiksniai bet kuriuo atveju būtų turėję įtakos visoms atskiroms nacionalinėms valiutoms, galbūt netgi didesniu mastu nei euro. Šis ir dar kitas aspektas, paminėtas ankstesnėje pastraipoje, turi būti paaiškintas kartą ir visiems laikams. Šis argumentas, kuris yra labai svarbus vis dar gyvuojančiam skepticizmui ir neigiamam požiūriui į eurą atremti, turi būti aptartas diskusijose ir tapti esmine informacija įtraukiant socialinius partnerius, vyriausybes ir Komisiją.

5.8.3

Kitas argumentas, šiek tiek susijęs su ankstesniuoju, yra kainų konvergencija, t. y. tvirtinimas, kad euro prisidėjo prie akivaizdžios kainų konvergencijos euro zonoje dėl konkurencijos, atsirasiančios tarp euro zonos šalių ir vartotojų spaudimo, kurie galiausiai turės galimybę palyginti kainas. Šis klausimas buvo kampanijos iki įvedant eurą aspektas ir vienas iš privalumų. Bet kuriuo atveju kampanija galėjo išprovokuoti nerealius lūkesčius; iš esmės ji nenurodė konvergencijos ribų. Nebuvo nurodyta, kad konvergencija neturės poveikio vietinės gamybos ir vartojimo prekėms ir paslaugoms, kitaip sakant, tai išlaidų daliai, kurią labiausiai tiesiogiai jaučia vartotojai.

5.8.4

Apklausoje ši nuostata skamba taip: 68 proc. imčių mano, kad euro neprisidėjo prie kainų konvergencijos (45 proc. ir dar 23 proc. atsakė „nežinau“). 32 proc. laikėsi priešingos nuomonės. Šioje apklausos dalyje trūksta esminės informacijos: nenurodyta, ar atsakymai paremti intuicija, emocijomis ar tiesiogine patirtimi (kelionės į užsienį, tarpvalstybiniai pirkiniai). Komunikacijos kampanijoje teks sumažinti lūkesčius, susijusius su kainų konvergencija, paaiškinant, kodėl jos mastas sumažėjo. Vertėtų pabrėžti, kad konvergencijos apskritai nėra arba ji menka kituose sektoriuose, išskyrus „vietos“ prekes ir paslaugas, dėl veiksnių, kurie visiškai nesusiję su bendra valiuta, pavyzdžiui, įstatymo dėl pasiūlos ir paklausos, transporto sąnaudų arba mokesčių. Trumpai sakant, ten, kur buvo galima, euro prisidėjo prie kainų konvergencijos, tačiau kainų skirtumai ir toliau išlieka, kaip yra Jungtinėse Valstijose, šalyje, kuri visada turėjo bendrą valiutą.

6.1

Dauguma respondentų (75 proc.) mano, kad euro yra svarbi tarptautinė valiuta, tačiau kur kas mažesnė santykinė dalis domisi valiutų keitimo kursu, nors apskritai jie supranta, kad euro tvirtėja, palyginti su doleriu. Antra vertus, beveik tokia pat arba šiek tiek didesnė (78 proc.) santykinė dalis asmenų mano, kad euro neturėjo (nei teigiamo, nei neigiamo) poveikio jų pojūčiui būti europiečiu. Pagal šalis suskirstyti atsakymai suteikia peno apmąstymams ir įneša šiek tiek painiavos: tokios šalys kaip Airija (56 proc.), po to Italija (28 proc.) ir Liuksemburgas (19 proc.), eurą suvokia kaip svarbų Europos identiteto aspektą. Mažiausia santykinė dalis Nyderlanduose, Graikijoje, Vokietijoje ir Austrijoje (10–14 proc.).

6.1.1

Vienas galimas paaiškinimas, nors tetinkantis tik kai kurioms šalims, yra susijęs su tuo, jog tarp šalių, kurios mano, kad euro turi labiau teigiamą poveikį Europos identitetui, yra Italija, kurios ankstesnė nacionalinė valiuta patyrė didelių svyravimų, o mažiau palanki nuomonė susiformavo Vokietijoje, šalyje, kuri didžiavosi savo sena stipria ir stabilia valiuta. Kalbant apie kitas šalis, gali būti svarbios įvairios priežastys ir suvokimas: dezinformacija, abejingumas ir menkesnis pritarimas Europos kaip pagrindinės valiutos emitentės idėjai. Šį paskutinį aspektą atrodo patvirtina stulbinantis faktas: visose šalyse, įskaitant ir tas, kuriose susiformavo palanki nuomonė dėl euro, dauguma imčių teigia, kad euro neturėjo jokios įtakos Europos identiteto suvokimui.

6.1.2

Tenka pripažinti, kad nuo tada, kai buvo įvestas euras, ir nepaisant to, kad jis įgijo tarptautinę vertę, neatrodo, kad euro padarė pastebimą pažangą siekdamas tapti Europos identiteto dalimi ir simboliu. Kadangi tai susiję su jausmais, kurie remiais plačiu asmeninio suvokimo diapazonu, negalima numatyti konkrečių kampanijų viešajai nuomonei pakeisti: radikaliai nuomonę galima pakeisti laipsniškai šalinant priežastis, kurios tokius jausmus kursto. Kitaip sakant, euro Europos identiteto simboliu taps tik tada, kai žmonės bus įsitikinę, kad jie yra europiečiai.

6.2

Galima optimistiškiau nusiteikti, kai kalbama apie tai, ar žmonės tikisi, kad euro zona išsiplės ir prie jos prisijungs naujosios valstybės narės: apie 80 proc. atsakė, kad jie yra tikri arba galbūt taip ir bus (visose šalyse tokių respondentų buvo dauguma). EESRK tokį atsakymą laiko viltį teikiančiu ženklu, kad euras gali tapti patrauklus. Tokio patrauklumo nebūtų, jeigu euro iš tikrųjų būtų laikomas politiškai silpnu ir lemtų neigiamus padarinius.

7.1

Šie klausimai, kurie sudaro debatų esmę ir yra abstraktesni, turėtų būti svarstomi atskirai. EESRK yra skyręs nemažai nuomonių šiam klausimui ir artimiausioje ateityje gali vėl grįžti prie jo. Kol kas pakanka nurodyti, kad beveik pusė respondentų žino, kad ekonominė politika yra koordinuojama visose valstybėse narėse, tačiau dauguma mano, kad koordinavimui neskiriama pakankamai dėmesio. Analizė pagal šalis rodo, kad žinių lygis ir pateiktos nuomonės atskirose šalyse skiriasi. Respondentai stulbinančiai objektyviai įvertino savo šalių ekonomiką: žmonės, kurių šalių ekonomika vystosi sparčiai, puikiai apie tai žino, ir priešingai – žmonės iš šalių, turinčių ekonominių sunkumų, drąsiai pripažįsta tokią padėtį.

7.2

Kalbant apie Stabilumo paktą, žinių lygis ir nacionaliniai skirtumai daugiau ar mažiau atspindi ekonominės politikos skirtumus; vis tik trys ketvirtadaliai respondentų sutiko, kad Stabilumo paktas garantuoja tvirtą ir stabilų eurą. Simptomiška, kad didžiausia santykinė dalis žmonių, kurie nesutinka su tuo, yra iš šalių, kurios labiausiai jaučia kainų padidėjimą ir besąlygiškai nurodo, kad euro yra kalčiausias.

7.3

Remiantis tyrimu atrodo, jog daugumą bus užvaldęs jausmas, kad šalies ekonominės sąlygos ir kainų tendencijos (kartais teigiamos) gali priklausyti nuo euro, ir tai daroma žvelgiant iš kiekvienos konkrečios (nacionalinės) perspektyvos. Verta nurodyti, kad visa euro zonos ekonomika saugo valiutą nuo sukrėtimų, kurie atskiroms šalims turėtų didesnę įtaką. Kiekvienas žmogus turėtų savęs paklausti, kokia būtų jo šalies padėtis, jeigu nebūtų bendros valiutos. Kaip nacionalinė ekonomika galėtų pati pasipriešinti keleto pastarųjų metų išorės įvykiams, kurie vėl gali smogti pasaulio ekonomikai?

8.1

Viename dokumente neįmanoma aptarti visų euro šalių ir 11 naujų valstybių narių analizės aspektų. NVN – tai tos valstybės, kurios visai neseniai įstojo į ES, ir kitos valstybės, kurios tam tikru metu ateityje gali į ją įstoti. Tačiau atsakymų į kai kuriuos „pagrindinius“ klausimus, pateiktus 2007 m. rugsėjo mėn. tyrime, analizė gali priversti susimąstyti apie būsimą politiką pripažinti bendrą valiutą.

8.2

Klausimas dėl euro įvedimo nacionalinių pasekmių parodė, kad 53 proc. piliečių mano, kad jos yra teigiamos, palyginti su 33 proc. neigiamų atsakymų ir 15 proc. – „nežinau“ (4). Į klausimą dėl euro įvedimo apskritai buvo gauta labai panaši santykinė dalis atsakymų. Abiem atvejais atsakymų santykinės dalys „už“ ir „prieš“ atskirose šalyse gerokai skyrėsi: Latvijoje – 55 proc., o Rumunijoje – 18 proc. Neigiamas požiūris apskritai labiau būdingas šalims, turinčioms nedidelį gyventojų skaičių.

8.2.1

Palyginus šiuos duomenis su duomenimis, susijusiais su euro šalimis (žr. 5.6 punktą), aiškėja, kad euro zonos šalyse „teigiamų“ atsiliepimų dalis yra mažesnė. EESRK abejoja, kaip paaiškinti šį faktą, kuris, jeigu teisingas, greičiausiai turėtų būti priskirtas bendram nepasitenkinimui ES, o ne konkrečia antipatija bendrai valiutai (žr. 5.6.2 punktą).

8.3

Vartotojų nuomone, vienas svarbiausių nežinomų aspektų yra euro įvedimo poveikis kainoms: trys ketvirtadaliai apklaustųjų bijojo kainų padidėjimo, 11 proc. – manė, kad euras neturės jokio poveikio, o 6 proc. tikėjosi kainų sumažėjimo. Tokius duomenis reikėtų palyginti su euro zonos šalių skaičiais (žr. 5.1 punktą); pagal juos 80 proc. kaltino eurą dėl kainų padidėjimo. Galima daryti išvadą, kad pasitvirtina nuogąstavimai tų šalių, kurios euro dar nepriėmė. Tačiau toks aiškinimas būtų pernelyg supaprastintas ir klaidinantis: kainos kilo ir kyla toliau visose Europos šalyse ir visame pasaulyje. Būtų įdomu atlikti apklausą ir ištirti kainų kilimo priežastis ne euro zonos šalyse.

8.4

Atsakymai į klausimą dėl euro įvedimo teigiamo poveikio rodo, kad didžioji apklaustųjų imties dalis tikisi, kad bendra valiuta bus patogi mokėjimo priemonė keliaujant į užsienį, lengviau pirkti kitose šalyse, lengviau palyginti kainas ir išvengti valiutos keitimo sąnaudų. Mažesnė santykinė dalis asmenų mano, kad euras apsaugos šalį nuo tarptautinių krizių. Visi šie lūkesčiai sutampa su privalumais, kuriuos suvokė eurą įsivedusios šalys; įrodymas – netgi griežčiausiems kritikams – kad lūkesčiai pasiteisino.

8.5

Į klausimus, turinčius ne tokį tiesioginį poveikį, teigiamų atsakymų santykinė dalis yra mažesnė, o didesnė santykinė dalis atsakymų – „nežinau“: akivaizdu, kad piliečiai yra atsargesni arba apskritai neatsako į klausimą, kai kalbama apie mažiau tiesioginį poveikį. Atsižvelgiant į tai, rezultatai yra labai teigiami: 66 proc. mano, kad euro sustiprins Europos pozicijas pasaulyje, o beveik pusė – kad stabilizuos kainas, padidins augimą ir užimtumą bei užtikrins tvirtą viešųjų finansų padėtį. Atsakymai į klausimą dėl žemesnių palūkanų normų buvo ne tokie aiškūs: tik trečdalis apklaustųjų atsakė teigiamai, likę du trečdaliai po lygiai atsakė neigiamai ir „nežinau“.

8.6

Pagrindinis „politinio“ importo klausimas susijęs su euro kaip veiksnio, leidžiančio žmonėms jaustis labiau europiečiais, suvokimu. 53 proc. apklaustųjų imčių atsakė teigiamai ir 35 proc. – neigiamai: tokie skaičiai ramina pirmiausia atsižvelgiant į tai, kad 2004 m. tik 47 proc. apklaustųjų atsakė teigiamai, o 45 proc. – neigiamai. Palyginus šiuos skaičius su apklausos euro zonos šalyse rezultatais (žr. 6.1 punktą) kyla klausimų: daugiau negu trys ketvirtadaliai respondentų iš tų šalių teigė, kad euras neturėjo jokio poveikio tam, ar jie jaučiasi europiečiais.

9.1

Eurobarometer tyrimai yra svarbūs, nes įvertina piliečių požiūrį į eurą ir stebi to požiūrio raidą bėgant laikui: vertinimai kartkartėmis atskirais aspektais gali kisti, tačiau vienkartinių priemonių tam tikroms tendencijoms pakoreguoti gali nepakakti, jos gali duoti netgi priešingų rezultatų, jeigu nebus pastebėta kurio nors veiksmo, kurį autoritetingas politikas iš anksto pavadino „euro diplomatija“, bendra politinė vertė.

9.2

Nemaža viešosios nuomonės grupė – ir euro zonos šalyse, ir NVN – neginčijamai reiškia tvirtas abejones dėl bendros valiutos, tačiau pagal bendrą atsakymų į atskirus klausimus toną galima spręsti, kad po neigiamais atsakymais labai dažnai slepiasi pasipriešinimas Europos idėjai. Kitaip sakant, euru neabejojama, bet abejojama tuo, kam jis atstovauja visuomenės akyse: politinis kūrinys, kuris, nors jam aktyviai ir nesipriešinama, nebuvo priimtas ir tapo „iš viršaus“ primesta valiuta.

9.3

Pasipriešinimo Europos idėjai ir eurui kaip praktinei Europos idealo išraiškai kilmė yra įvairialypė. Viena iš priežasčių yra ta, kad, nepaisant oficialios vyriausybės pozicijos, kiekvienoje šalyje yra politinių judėjimų ir žiniasklaidos priemonių, priešiškai nusiteikusių Europos projekto atžvilgiu. Kartais vyriausybės pačios gina neišvengiamai nepopuliarias priemones, kaltę versdamos bendrai valiutai arba jos pagrindinėms taisyklėms. Sunku įvertinti, kokiu mastu toks požiūris iš tikrųjų atsirado dėl nusiteikimo ar paprasčiausio prisitaikėliškumo, tačiau rezultatas yra tas, kad nė viena europietiška politika nebus įgyvendinta, jeigu ji netaps valdžioje esančių žmonių politika: vyriausybės, politinių partijų ir žiniasklaidos.

9.4

Organizuotai pilietinei visuomenei priklauso esminis vaidmuo šioje strategijoje: ji yra visus jungiantis komponentas, esanti labai palankioje padėtyje ryšiams su piliečiais palaikyti. Ji gali iš apačios į viršų daryti spaudimą valdžiai ir kartu iš viršaus į apačią – spaudimą piliečiams; privilegijuota ir labai atsakinga padėtis, kuri gali būti naudinga tik tokiu atveju, jeigu bus pasiekta ketinimų vienovė, aukštesnė už politines pozicijas ar nacionalinį lojalumą. EESRK yra vienintelė Europos institucija, atitinkanti šiuos reikalavimus ir turinti rimtų ketinimų visapusiškai bendradarbiauti su Komisija ir valstybių narių socialiniais partneriais.

9.5

Argumentų, kuriais būtų galima remtis kampanijoje eurui ir kartu Europos idėjai priartinti prie piliečių, netrūksta: euro zonos ekonominė nauda, investicijos iš viso pasaulio į bendrą valiutą ir jos laipsniškas tapsmas rezervų valiuta, apsauga nuo finansinių neramumų, kainų stabilumas ir perkamosios galios apsauga. Visiems prieštaraujantiesiems galima užduoti vieną klausimą: kiekvienas turėtume savęs paklausti, kas būtų atsitikę su mūsų šalimi, jeigu nacionalinė valiuta būtų palikta akis į akį su praėjusiomis, dabartinėmis ir ateityje laukiančiomis krizėmis.

9.6

Bet kokiu atveju svarbiausia euro pripažinimo didinimo priemonė būtų ES ekonominė ir socialinė politika, kuri skatintų užimtumą ir pajamų didėjimą bei užtikrintų tinkamą socialinės apsaugos sistemą. Tik tada piliečiai įvertins Europos projektą ir kartu pripažins eurą.