30.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 224/77

—

Pasiūlymo priimti Tarybos reglamentą dėl pažeidžiamų jūrų ekosistemų atviroje jūroje apsaugos nuo dugniniais žvejybos įrankiais daromo neigiamo poveikio ir dėl

—

Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Naikinamo poveikio turinti žvejybos praktika atviroje jūroje ir pažeidžiamų giliavandenių ekosistemų apsauga“

1.1

EESRK pritaria Komisijos pasiūlyme ir komunikate išdėstytoms bendroms politinėms gairėms, tačiau mano, kad siūlomo reglamento turinį, jo veiksmingumą ir poveikį būtų galima patobulinti atsižvelgiant į šios nuomonės 4 ir 5 skirsniuose pateiktas rekomendacijas.

2.1

Pastaraisiais metais tapo aišku, kad giliavandenės ekosistemos gali būti begalinės biologinės įvairovės ir gausių jūrinių gyvybės formų šaltinis. Šios ekosistemos — tai vienos paskutiniųjų pasaulyje išlikusių svarbių gamtinių išteklių grupių. Žmogaus veikla kelia vis didesnį pavojų šaltųjų vandenų rifams, povandeniniams kalnams, koralams, hidroterminėms versmėms ir pinčių klodams. Šios sistemos egzistuoja ne tokioje vaisingoje aplinkoje kaip tos, kurios aptinkamos sekliuose vandenyse, todėl joms atsinaujinti gali prireikti šimtmečių. Angliavandenilių žvalgyba, povandeninių kabelių tiesimas, atliekų laidojimas ir tam tikros dugninės žvejybos veiklos rūšys (1), kaip ir kita žmogaus veikla, gali turėti neigiamų padarinių. Šaltųjų vandenų koralų randama ir vidutinių platumų kontinentiniame šelfe (2).

2.2

Dugninei žvejybai reikalinga specialūs įrankiai, kuriuos paprastai galima naudoti be didelės žalos, jeigu jūros dugnas yra smėlėtas arba dumbluotas. Tačiau kai kurios įrankių rūšys būtinai turi būti sunkios ir tvirtos. Tokia įranga gali labai pakenkti trapių giliavandenių ekosistemų buveinėms ir sunaikinti labai senas struktūras (visų pirma koralų), kurių jau tikriausiai nebebus galima atkurti.

2.3

Atsižvelgiant į tai, kaip paprastai sprendžiami globalūs aplinkos apsaugos klausimai, sutarta, kad šią problemą bus galima iš esmės išspręsti tik tuo atveju, jei pasauliniu mastu bus imtasi subalansuotų, veiksmingų ir įvykdomų priemonių. JT Generalinė asamblėja žvejybos praktikos atviroje jūroje keliamas problemas svarsto jau nuo 2004 m. 2006 m. gruodžio 8 d. ji priėmė Rezoliuciją 61/105 dėl tausios žuvininkystės. Šia rezoliucija JT ragina valstybes ir už žvejybą atviros jūros dugne atsakingas organizacijas reglamentuoti tokią žvejybą siekiant apsaugoti pažeidžiamas jūrų ekosistemas nuo žalos (3).

2.4

Šioje nuomonėje nagrinėjami du Komisijos dokumentai dėl pažeidžiamų jūrų ekosistemų apsaugos. Pirmajame dokumente (COM(2007) 604) išdėstytos Komisijos siūlomos bendros politinės gairės, turinčios suteikti informacijos ir padėti orientuotis, kai ES imsis konkrečių veiksmų. Gairės parengtos atsižvelgiant į JT maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) rekomendacijas po to, kai šį klausimą išsamiai išanalizavo JT generalinė asamblėja (4) (ES atliko svarbų vaidmenį šiame procese). Antrajame dokumente (COM(2007) 605), kurį reikėtų vertinti kaip tiesioginį teisinį atsaką, siūloma priimti Tarybos reglamentą, kuris bus taikomas ES laivams, vykdantiems veiklą atviroje jūroje tuose rajonuose, kurių nereglamentuoja regioninė žuvininkystės valdymo organizacija (RŽVO).

2.5

Išsaugoti jūros dugno buveines turėtų būti ir verslininkų, ir gamtosaugininkų ilgalaikis rūpestis, nes tokiu būdu būtų užtikrintas ilgalaikis žuvų išteklių naudojimas, išsaugota ir apsaugota jūrų biologinė įvairovė.

3.1

Du svarbiausi žvejybos atviros jūros dugne valdymo sistemai reikalingi dalykai yra išankstinis poveikio siūlomo žvejybos rajono aplinkai įvertinimas, be kurio negali būti išduodamas leidimas užsiimti individualia žvejybos veikla, ir argumentuotas pagrindimas, kad neigiamų padarinių nebus — be tokio įrodymo ilgalaikis leidimas užsiimti žvejybos veikla neišduodamas. Siekiant šio tikslo turi būti patobulintas mokslinių tyrimų ir duomenų surinkimo mechanizmas, kad būtų galima pažymėti žinomas arba galimas pažeidžiamų sistemų buvimo vietas ir jų ekologinę dinamiką.

3.2

Itin vertinga priemonė yra draudimų žvejoti tam tikrose geografinėse vietovėse ar ypatingai valdomų plotų patvirtinimas. Sutarta, kad tokių priemonių imtųsi RŽVO. Apsaugą, kuri peržengia RŽVO kompetencijos ribas, užtikrina atskiros valstybės, atsižvelgiant į tai, su kokios valstybės vėliava plaukioja laivas.

3.3

Siūlomame reglamente numatyti griežti žvejybos atviros jūros dugne kontrolės reikalavimai: nustatytos priemonės, panašios į tas, kurias jau yra priėmusios valstybės, vykdančios žvejybos veiklą atviroje jūroje Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose, Ramiojo vandenyno pietuose ir Antarkties vandenyse, ir kurios buvo pateiktos priimti regioninėms žvejybos valdymo organizacijoms Atlanto vandenyno šiaurėje ir pietryčiuose, Antarkties vandenyse ir Viduržemio jūroje.

3.4

Per trejus metus, kai šiuo klausimu vyko derybos JT Generalinėje asamblėjoje, Komisija susitiko su pačiais įvairiausiais valstybių narių, verslininkų ir aplinkosaugos organizacijų atstovais. Komisija pasisakė už tai, kad šią veiklą reikėtų reglamentuoti (o ne uždrausti) ir kad reikalavimus per RŽVO taikytų vėliavos valstybės, o jei tam tikroje vietovėje RŽVO dar neįsteigta, reikalavimus taiko tos vėliavos valstybė.

3.5

Pasiūlyme giliavandenės žuvininkystės valdymas daugiausia patikėtas ES valstybėms narėms ir susijęs su specialių žvejybos leidimų išdavimu. Pateikdamas paraišką gauti leidimą, laivas turės pateikti žvejybos planą, nurodydamas, kur jis žvejos, kokias rūšis numato gaudyti, gylį, kuriame žvejos, ir jūros dugno batimetrinį išsidėstymą žvejybos rajone. Kompetentingos institucijos, remdamosi patikimiausia turima moksline informacija, įvertina žvejybos planą ir galimą jo poveikį pažeidžiamoms jūrų ekosistemoms.

3.6

Pasiūlyme taip pat išdėstyta keletas aiškių apribojimų. Draudžiama išdėstyti dugninius žvejybos įrankius didesniame nei 1 000 m gylyje. Bus reikalaujama, kad pažeidžiamą jūrų ekosistemą pastebėję žvejybos laivai tuojau pat nutrauktų žvejybą, kurią jiems bus leidžiama atnaujinti ne arčiau kaip 5 jūrmylės ar daugiau nuo tos vietos. Apie pastebėtą vietą derėtų pranešti atsakingoms institucijoms, kurios po to gali nuspręsti uždrausti žvejybą dugniniais įrankiais tame rajone. Taip pat bus reikalaujama, kad visi laivai naudotų palydovinio ryšio laivų stebėjimo sistemą (LSS) ir laive turėtų mokslinius stebėtojus.

3.7

Valstybės narės kas pusmetį privalės pateikti Komisijai ataskaitą apie reglamento įgyvendinimą. Tuomet Komisija iki 2010 m. birželio mėn. parengs ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai, įskaitant pasiūlymus dėl būtinų pakeitimų.

4.1

EESRK remia Komisijos išdėstytą bendrąją politikos kryptį, kuri atitinka anksčiau Komiteto išreikštą poziciją dėl biologinės įvairovės mažėjimo sustabdymo (NAT/334).

4.2

Pastaraisiais metais EESRK įvairiose nuomonėse (5) nuodugniai nagrinėjo teigiamus ir probleminius klausimus, kylančius dėl bendrosios žuvininkystės politikos tikslų, ir kaip tausiai naudoti vandens išteklius tvaraus vystymosi sąlygomis atsižvelgiant į aplinkosauginius, ekonominius ir socialinius aspektus. Nagrinėjant Komisijos pasiūlymą dėl reglamento, į šiuos aspektus derėtų atsižvelgti.

4.3

Ir komunikate, ir Komisijos personalo darbo dokumente, įvertinančiuose pasiūlyto reglamento poveikį, minima, kad kol kas jis bus taikomas tik Pietvakarių Atlante už Argentinos išskirtinės ekonominės zonos žvejojantiems dugniniams traleriams.

4.4

Beveik 30 Bendrijos laivų šią žvejybą vykdo Pietvakarių Atlante, kur dėl užsitęsusio Jungtinės Karalystės ir Argentinos politinio konflikto dėl Folklando salų dar neįsteigta regioninės žuvininkystės valdymo organizacija. Šią žuvininkystės veiklą galima apibūdinti taip:

4.5

Atsižvelgdamas į šią padėtį, EESRK siūlo: jei pagal dabar atliekamą išsamų okeonografinį tyrimą paaiškėtų, kad konkrečiame (tiksliai nurodytame geografiniame) rajone tikrai nėra pažeidžiamų jūrų ekosistemų, tokiam rajonui siūlomo reglamento reikalavimai neturėtų būti taikomi.

4.6

Be to, EESRK mano, kad Komisijos pasiūlymas neužtikrina veiksmingo taisyklių taikymo ir suderinimo valstybėse narėse. Dėl to, EESRK ragina Komisiją labiau koordinuoti ir užtikrinti reglamento įgyvendinimą valstybėse narėse.

4.7

EESRK mano, kad Komisija, be valstybių narių pateiktų poveikio tyrimų, turėtų raginti vykdyti savarankiškus mokslinius vertinimus. Šiuo tikslu ji turėtų numatyti lėšas, reikalingas šiems vertinimams finansuoti.

4.8

Galiausiai EESRK nurodo, kad FAO rengia tarptautines giliavandenės žuvininkystės atviroje jūroje valdymo gaires, ir siūlo Komisijai atsižvelgti į šios organizacijos išvadas.

5.1

EESRK mano, kad pasiūlymo dėl reglamento 1.1 straipsnyje reikėtų nurodyti, kad reglamentas taikomas Bendrijos žvejybiniams laivams, vykdantiems žvejybos veiklą dugniniais įrankiais nepaliestose, neeksploatuotose žuvų lankymosi vietose atviroje jūroje, ir atsižvelgti į šios nuomonės 4.5 punkte pateiktas pastabas.

5.2

EESRK mano, kad pasiūlymo dėl reglamento 2 straipsnyje esanti „pažeidžiamos jūrų ekosistemos“ apibrėžtis yra miglota ir neaiški ir keltų aiškinimo problemų. FAO atliekamas darbas padėtų ją išaiškinti.

5.3

Vadovaudamasis 4 straipsnio 5 punktu, EESRK suinteresuotas užtikrinti, kad bet kurie žvejybos plano pakeitimai taip pat turi būti persvarstyti siekiant įsitikinti, kad jie neturi didelio neigiamo poveikio, t. y. kad pakeitimai paveikūs atkreipti dėmesį į poveikio vertinimuose nustatytas galimas problemas. EESRK taip pat susirūpinęs, kad sukurta sistema nebus pakankamai lanksti prisitaikyti prie žvejybinės veiklos, kuri gali būti labai permaininga ir sunkiai prognozuojama.

5.4

EESRK mano, kad 5 straipsnis taip pat gali būti painus, nes jis neskiria leidimo galiojimo pabaigos ir jo panaikinimo. Specialus žvejybos leidimas — tai administracinis įgaliojimas, kuris galios, jei kompetentinga institucija vykdo leidimo išdavimui reikalingas procedūras ir kol ši institucija jį sustabdo arba panaikina. Institucija turėtų aiškiai informuoti leidimo turėtoją apie žvejybos leidimo panaikinimą ar sustabdymą ir jo išklausyti. Todėl EESRK siūlo tokią formuluotę: „3 straipsnio 1 dalyje numatytas specialus žvejybos leidimas panaikinamas, jei žvejybinė veikla kuriuo nors metu neatitinka pagal 4 straipsnio 1 dalį pateikto žvejybos plano.“

5.5

Todėl 5 straipsnio 2 dalies antrą sakinį derėtų suformuluoti taip: „Kompetentingos institucijos išnagrinėja tokius pakeitimus ir gali tik pakeisti leidimo sąlygas, jei pakeitimuose nenumatyta perkelti žvejybos veiklos į rajonus, kuriuose yra arba tikėtina, kad yra, pažeidžiamų jūrų ekosistemų.“

5.6

6 straipsnyje siūloma uždrausti išdėstyti dugninius žvejybos įrankius didesniame nei 1 000 m gylyje. EESRK mano, kad šią nuostatą derėtų išbraukti, nes nepakanka mokslinių įrodymų šiam apribojimui pagrįsti, kaip tai paaiškėjo FAO diskusijose dėl tarptautinių giliavandenės žuvininkystės atviroje jūroje valdymo gairių. Tai, kad dabar nėra didesniame nei 1 000 m gylyje dirbančio laivyno, nereiškia, kad reglamentas ir ateityje ją turėtų drausti, jei tokia veikla būtų tausi. Be to, kaip pripažįsta ir pati Komisija, ši priemonė nerekomenduojama ir JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje 61/105.

5.7

EESRK nuomone, siūlomo reglamento 8 straipsnis yra dviprasmiškas. Lyg ir nėra jokių garantijų, kad visuose rajonuose, kuriuose gali būti arba tikėtina, kad gali būti pažeidžiamų ekosistemų, bus draudžiama žvejyba dugniniais žvejybos įrankiais. Nustačius rajonus, kurie gali būti pažeidžiami, valstybės narės neturi aiškios prievolės uždrausti juose dirbti savo vėliavos laivams.

5.8

10 straipsnyje (kaip ir 5 straipsnyje) leidimo galiojimo pabaiga painiojama su jo atšaukimu ar panaikinimu. Todėl EESRK siūlo 10 straipsnio 1 dalį suformuluoti taip: „Jei dėl kitų aplinkybių, nei nurodytosios 5 straipsnio 2 dalyje, nesilaikoma 4 straipsnio 1 dalyje numatyto žvejybos plano, atitinkamam žvejybos laivui išduotas specialus žvejybos leidimas panaikinamas. Visa žvejybos veikla, vykdoma nuo to momento, kai buvo panaikintas specialus žvejybos leidimas, laikoma žvejyba be žvejybos leidimo...“.

5.9

Dėl 12 straipsnio, kuriame siūloma paskirti stebėtojus į visus žvejybinius laivus, EESRK mano, kad ši priemonė neproporcinga, nereikalinga, o kai kuriais atvejais ir neįgyvendinama, nes ne visi laivai įrengti taip, kad galima būtų apgyvendinti papildomą asmenį. Be to, dėl šio aspekto padidėtų įmonių einamosios išlaidos. Apskritai mokslinės organizacijos mano, kad konkretaus laivo stebėtojų skaičiaus pakaktų pasiūlytiems tikslams pasiekti.

5.10

Dėl 14 straipsnio EESRK taip pat rekomenduotų Komisijai iki 2009 m. birželio 30 d., o ne per straipsnyje nustatytą terminą — iki 2010 m. birželio 30 d., pateikti ataskaitą Tarybai ir Parlamentui. JT Generalinė Asamblėja sutiko persvarstyti 2006 m. rezoliucijos įgyvendinimą 2009 m., todėl Komisijai būtų svarbu laiku pateikti ataskaitą JT Generalinei Asamblėjai persvarstyti.

5.11

EESRK mano, kad įsigaliojimui numatyto laiko (septynios dienos po paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje) nepakanka, kad laivai galėtų pateikti žvejybos planus, o Komisija juos įvertintų ir patvirtintų, todėl siūlo nustatyti protingą, realų galutinį terminą, leidžiantį įvykdyti įsipareigojimą ir Komisijai suteikti leidimą.

5.12

Galiausiai EESRK mano, kad į reglamentą derėtų įtraukti nuostatą ar straipsnį, kuriame būtų reikalaujama atlikti įvertinimą siekiant užtikrinti, kad žuvininkystės reglamentas numatys žuvų išteklių ilgalaikį tvarumą ir priegaudos rūšių išsaugojimą. Žuvų išteklių ilgalaikio tvarumo reikalaujama JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje, o ir ilgalaikis žuvų išteklių tvarumas, ir priegaudos rūšių išsaugojimas — tai prievolės, numatytos 1995 m. JT susitarime dėl žuvų išteklių, skirto žvejybai atviroje jūroje.