I. Ginčo aplinkybės

A. ISU

B. ISU priimtos taisyklės

1. Išankstinių leidimų suteikimo taisyklės

2. Tinkamumo taisyklės

C. Administracinė procedūra ir ginčijamas sprendimas

D. Ieškinys Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

II. Šalių reikalavimai

III. Dėl apeliacinio skundo

A. Dėl pirmojo pagrindo

1. Šalių argumentai

a) Dėl pirmos dalies

b) Dėl antros dalies

c) Dėl trečios dalies

2. Teisingumo Teismo vertinimas

a) Dėl SESV 101 straipsnio taikytinumo sportui kaip ekonominei veiklai

b) Dėl SESV 101 straipsnio 1 dalies

1) Dėl veiksmų, kurių „tikslas“ ar „poveikis“ yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, egzistavimo apibūdinimo

i) Dėl veiksmų, kurių „tikslas“ yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas, egzistavimo apibūdinimo

ii) Dėl veiksmų, kurių „poveikis“ yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas, egzistavimo apibūdinimo

2) Dėl galimybės tam tikrus konkrečius veiksmus laikyti nepatenkančiais į SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį

c) Dėl nagrinėjamu atveju nustatyto pažeidimo

d) Dėl veiksmų, kurių „tikslas“ yra riboti konkurenciją, egzistavimo nagrinėjamu atveju

1) Dėl jurisprudencijos, suformuotos 2008 m. liepos 1 d. Sprendime „MOTOE“ (C‑49/07, EU:C:2008:376) ir 2013 m. vasario 28 d. Sprendime „Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas“ (C‑1/12, EU:C:2013:127) taikymo šioje byloje

2) Dėl šioje byloje nagrinėjamų veiksmų kvalifikavimo

B. Dėl antrojo pagrindo

1. Šalių argumentai

2. Teisingumo Teismo vertinimas

IV. Dėl priešpriešinio apeliacinio skundo

A. Dėl pirmojo pagrindo

1. Šalių argumentai

2. Teisingumo Teismo vertinimas

a) Dėl pagrindo priimtinumo ir reikšmingumo

b) Dėl esmės

B. Dėl antrojo pagrindo

1. Šalių argumentai

2. Teisingumo Teismo vertinimas

V. Dėl ieškinio byloje T‑93/18

A. Šalių argumentai

B. Teisingumo Teismo vertinimas

VI. Dėl bylinėjimosi išlaidų

1

Apeliaciniu skundu International Skating Union (Tarptautinė čiuožimo sąjunga, toliau – ISU) prašo iš dalies panaikinti 2020 m. gruodžio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą International Skating Union / Komisija (T-93/18, EU:T:2020:610, toliau – skundžiamas sprendimas); juo tas teismas iš dalies atmetė jos ieškinį dėl 2017 m. gruodžio 8 d. Komisijos sprendimo C(2017) 8230 final byloje pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (Byla AT.40208 – Tarptautinės čiuožimo sąjungos atrankos taisyklės) (toliau – ginčijamas sprendimas) panaikinimo.

2

Priešpriešiniu apeliaciniu skundu Mark Jan Hendrik Tuitert, Niels Kerstholt ir European Elite Athletes Association (Europos elitinių sportininkų asociacija, toliau – EU Athletes) taip pat prašo iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą.

3

Skundžiamo sprendimo 1–37 punktuose išdėstytas faktines ginčo aplinkybes galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

4

ISU yra privatinės teisės reglamentuojama asociacija, kurios buveinė yra Šveicarijoje. Ji save apibūdina kaip vienintelę Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) pripažintą tarptautinę sporto federaciją, veikiančią dailiojo čiuožimo ir greitojo čiuožimo ant ledo (toliau – čiuožimas ant ledo) srityje. Jos organai, be kita ko, yra „teisės aktų leidimo organas“ – „Kongresas“, kuris yra „aukščiausiasis organas“, ir „vykdomasis organas“ – „Taryba“.

5

Šios asociacijos narės yra nacionalinės dailiojo čiuožimo ir greitojo čiuožimo ant ledo asociacijos, o šių nariai ir asocijuotieji nariai yra asociacijos ir klubai, kuriems, be kita ko, priklauso profesionalūs sportininkai, užsiimantys šių sporto šakų veikla kaip ekonomine veikla.

6

Pagal ISU įstatų, į kuriuos daroma nuoroda ginčijamame sprendime, 1 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 1 dalį jos tikslas – pasauliniu mastu reglamentuoti, administruoti, valdyti ir skatinti čiuožimą ant ledo.

7

Lygiagrečiai ji vykdo ekonominę veiklą, kurią, be kita ko, sudaro tarptautinių čiuožimo ant ledo varžybų rengimas ir naudojimasis su šiomis varžybomis susijusiomis teisėmis. Greitojo čiuožimo ant ledo srityje jos, be kita ko, apima čiuožimo ilguoju taku ir trumpuoju taku pasaulio taurės varžybas bei įvairius tarptautinius ir Europos čempionatus. ISU taip pat yra atsakinga už čiuožimo ant ledo varžybų, vykstančių per žiemos olimpines žaidynes, rengimą.

8

ISU priėmė ir paskelbė visumą taisyklių, kodeksų ir pranešimų, įskaitant, be kita ko, toliau nurodytas taisykles.

9

2015 m. spalio 20 d. ISU paskelbė pranešimą Nr. 1974 „Atviros tarptautinės varžybos“, jame nustatyta procedūra, kurios reikia laikytis, siekiant gauti išankstinį leidimą rengti tarptautines čiuožimo ant ledo varžybas, ir jis taikomas tiek nacionalinėms asociacijoms, kurios yra ISU narės, tiek bet kuriam trečiajam subjektui ar įmonei (toliau – išankstinių leidimų suteikimo taisyklės).

10

Šiame pranešime visų pirma nustatyta, kad tokioms varžyboms rengti turi būti gautas išankstinis ISU leidimas ir jos turi būti rengiamos laikantis šios asociacijos nustatytų taisyklių. Šiuo aspektu jame, be kita ko, nurodyta, kad paraiškos suteikti išankstinį leidimą pateikimo terminas yra šeši mėnesiai iki numatytos planuojamų varžybų datos, jei jas rengia trečiasis subjektas ar įmonė, ir trys mėnesiai iki tos datos, jei jų organizatorė yra nacionalinė asociacija, kuri yra ISU narė.

11

Be to, tame pranešime išvardyti visi bendrieji, finansiniai, techniniai, komerciniai, sportiniai ir etiniai reikalavimai, kurių turi laikytis kiekvienas čiuožimo ant ledo varžybų organizatorius. Iš jų, be kita ko, matyti, kad kartu su kiekviena paraiška suteikti išankstinį leidimą turi būti pateikta finansinė, techninė, komercinė ir sportinė informacija (planuojamų varžybų vieta, prizų, kurie bus išmokėti, suma, verslo planas, biudžetas ir nušvietimas televizijoje ir t. t.), kad kiekvienas organizatorius turi pateikti deklaraciją, patvirtinančią, jog jis laikysis ISU etikos kodekso, ir kad ISU gali prašyti jai pateikti papildomos informacijos apie šiuos įvairius duomenis.

12

Galiausiai, pranešime Nr. 1974 ISU įgaliota priimdama sprendimą patenkinti arba atmesti jai pateiktas paraiškas suteikti išankstinį leidimą, remdamasi pačiame šiame pranešime nustatytais reikalavimais ir pagrindiniais šios asociacijos siekiamais tikslais, konkrečiai apibrėžtais jos įstatų 3 straipsnio 1 dalyje. Tame pranešime taip pat numatyta, kad atmetus tokią paraišką organizatorius gali dėl ISU sprendimo pateikti skundą Lozanoje (Šveicarija) įsteigtam Sporto arbitražo teismui (toliau – SAT) pagal ISU priimtas taisykles siekiant sukurti ginčų sprendimo arbitraže mechanizmą (toliau – arbitražo taisyklės).

13

ISU taisyklės apima ir vadinamąsias „tinkamumo taisykles“ – jose nustatytos sąlygos, kuriomis sportininkai gali dalyvauti čiuožimo ant ledo varžybose. Šiose tinkamumo taisyklėse numatyta, kad, pirma, ISU arba jos narės turi būti suteikusios leidimus tokioms varžyboms ir, antra, tose varžybose turi būti laikomasi šios asociacijos nustatytų taisyklių.

14

2014 m. priimtoje minėtų taisyklių redakcijoje, be kita ko, buvo 102 taisyklės 1 dalies a punkto i papunktis, pagal kurį asmuo „turi teisę dalyvauti ISU jurisdikcijai priklausančioje veikloje ir varžybose, tik jei jis laikosi ISU principų ir politikos, kaip antai išdėstytų [jos] statute“, ir 102 taisyklės 1 dalies a punkto ii papunktis, kuriame buvo nurodyta, kad „tinkamumo sąlyga suformuluota siekiant užtikrinti tinkamą ISU, kuri naudoja savo finansines pajamas ISU sporto šakų administravimui ir plėtrai, taip pat [savo] narių ir jiems priklausančių čiuožėjų rėmimui ir naudai, ekonominių ir kitų interesų apsaugą“.

15

Tose taisyklėse taip pat buvo 102 taisyklės 2 dalies c punktas, 102 taisyklės 7 dalis ir 103 taisyklės 2 dalis, iš kurių matyti, kad už sportininko dalyvavimą varžybose, kurioms ISU ir (arba) viena iš nacionalinių asociacijų, kurios yra jos narės, nebuvo suteikusi leidimo, atitinkamam asmeniui buvo taikoma vadinamoji „tinkamumo praradimo“ arba „netinkamumo“ sankcija – draudimas visą gyvenimą dalyvauti ISU rengiamose varžybose.

16

2016 m. tinkamumo taisyklės buvo iš dalies peržiūrėtos.

17

Po šios peržiūros 102 taisyklės 1 dalies a punkto ii papunktyje nebeliko nuorodos į „tinkamą ISU ekonominių ir kitų interesų apsaugą“. Vietoje jos nurodyta, kad „tinkamumo sąlyga suformuluota siekiant užtikrinti tinkamą [šios asociacijos], kuri naudoja savo finansines pajamas ISU sporto šakų administravimui ir plėtrai, taip pat [savo] narių ir jiems priklausančių čiuožėjų rėmimui ir naudai, etinių vertybių, statutinių tikslų ir kitų teisėtų interesų apsaugą“.

18

Pagal iš dalies peržiūrėtą 102 taisyklės 7 dalį už sportininko dalyvavimą varžybose, kurioms ISU ir (arba) viena iš nacionalinių asociacijų, kurios yra jos narės, nebuvo suteikusi leidimo, gali būti skiriamas įspėjimas arba taikoma vadinamoji „tinkamumo praradimo“ arba „netinkamumo“ sankcija – draudimas nustatytą laikotarpį arba visą gyvenimą dalyvauti ISU rengiamose varžybose.

19

Kartu su šiomis įvairiomis taisyklėmis ISU įstatų 25 straipsnyje numatyta galimybė sportininkams, siekiantiems užginčyti sprendimą, kuriuo jiems skirta „tinkamumo praradimo“ arba „netinkamumo“ sankcija, pateikti skundą dėl šio sprendimo SAT pagal arbitražo taisykles.

20

M. J. H. Tuitert ir N. Kerstholt yra profesionalūs greitojo čiuožimo sportininkai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Nyderlanduose. Jie priklauso Karališkajai Nyderlandų čiuožimo federacijai Koninklijke Nederlandsche Schaatsenrijders Bond (KNSB), kuri yra ISU narė.

21

EU Athletes save apibūdina kaip pagrindinę Europos asociaciją, atstovaujančią įvairių sporto šakų sportininkams ir žaidėjams.

22

2014 m. birželio 23 d. Europos Komisija gavo M. J. H. Tuitert ir N. Kerstholt skundą, kuriame jie teigė, kad ISU priimtomis išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklėmis pažeidžiami SESV 101 ir 102 straipsniai.

23

2015 m. spalio 5 d. Komisija nusprendė pradėti procedūrą šiuo klausimu.

24

2016 m. rugsėjo 29 d. Komisija išsiuntė ISU pranešimą apie prieštaravimus, jame iš esmės laikėsi nuomonės, kad ši asociacija pažeidė SESV 101 straipsnį. ISU atsakė į šį pranešimą 2017 m. sausio 16 d.

25

2017 m. gruodžio 8 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą. Kaip nurodyta to sprendimo 3 konstatuojamojoje dalyje, jis iš esmės susijęs su šio sprendimo 13–18 punktuose aprašytomis ISU tinkamumo taisyklėmis, pagal kurias ši asociacija gali kontroliuoti sportininkų dalyvavimą čiuožimo ant ledo varžybose ir taikyti jiems sankcijas už dalyvavimą varžybose, kurioms ji nesuteikė leidimo. Tačiau, kaip matyti iš tos pačios konstatuojamosios dalies, jis taip pat susijęs su ISU suteikiamų išankstinių leidimų rengti tas varžybas taisyklėmis, aprašytomis šio sprendimo 9–12 punktuose. Galiausiai, kaip numatyta minėto Komisijos sprendimo 5 ir 6 konstatuojamosiose dalyse, jis taip pat susijęs su šio sprendimo 19 punkte nurodytomis arbitražo taisyklėmis.

26

Ginčijamo sprendimo 112 ir 115 konstatuojamosiose dalyse Komisija apibrėžė atitinkamą rinką kaip pasaulinę tarptautinių greitojo čiuožimo ant ledo varžybų organizavimo bei komercinio naudojimo ir įvairių su šiomis varžybomis susijusių teisių naudojimo rinką.

27

To sprendimo 116–134 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad ISU užima tvirtą padėtį atitinkamoje rinkoje ir gali daryti didelį poveikį konkurencijai, kuri gali joje būti. Grįsdama šį vertinimą ji visų pirma atsižvelgė į, viena vertus, pagrindinį vaidmenį, kurį ši asociacija atlieka šioje rinkoje kaip vienintelė TOK pripažinta tarptautinė sporto asociacija čiuožimo ant ledo srityje ir asociacija, kurios tikslas – pasauliniu mastu reglamentuoti, administruoti, valdyti ir skatinti šią sporto šaką, ir, kita vertus, aplinkybę, kad ji lygiagrečiai rengia ir komerciškai naudoja pagrindines tarptautines varžybas šioje srityje. Atlikdama analizę šiuo klausimu Komisija, be kita ko, rėmėsi ISU įgaliojimais nustatyti taisykles, privalomas visoms nacionalinėms asociacijoms, kurios yra jos narės, ir organizuojant visas tarptautines greitojo čiuožimo ant ledo varžybas, neatsižvelgiant į tai, ar jas rengia pati ISU, jos narės ar tretieji subjektai arba įmonės. Ji taip pat iš esmės pažymėjo, kad šios taisyklės apima visus klausimus, susijusius su šių varžybų rengimu, eiga ir komerciniu naudojimu (išankstinis leidimas, sporto šakos taisyklės, techniniai reikalavimai, finansinės sąlygos, sportininkų dalyvavimas, teisių pardavimas, sankcijų skyrimas, ginčų sprendimas ir t. t.), ir taikomos visiems subjektams, kurie gali jose dalyvauti arba prisidėti prie jų rengimo ar komercinio panaudojimo (nacionalinėms asociacijoms, sportininkams, organizatoriams, televizijos transliuotojams ir t. t.).

28

Minėto sprendimo 146–152 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad ISU turi būti kvalifikuojama ir kaip „įmonių asociacija“, kaip ji suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, nes jos narės yra nacionalinės čiuožimo ant ledo asociacijos, kurios pačios gali būti kvalifikuojamos kaip „įmonės“, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, dėl to, kad vykdo ekonominę veiklą, kurią sudaro varžybų rengimas bei komercinis naudojimas ir naudojimasis įvairiomis su jomis susijusiomis teisėmis, ir kaip „įmonė“, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą, nes taip pat vykdo tokią ekonominę veiklą. Komisija taip pat konstatavo, kad išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklės taip pat turi būti kvalifikuojamos kaip „įmonių asociacijos sprendimai“, kaip jie suprantami pagal tą pačią nuostatą.

29

Ginčijamo sprendimo 162–188 konstatuojamosiose dalyse Komisija iš esmės nusprendė, jog išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių tikslas yra atitinkamoje rinkoje riboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, nes, išnagrinėjus šių taisyklių turinį, jų ekonominį ir teisinį kontekstą ir jomis siekiamus tikslus, matyti, kad pagal jas ISU leidžiama, viena vertus, trukdyti potencialiems konkuruojančių tarptautinių greitojo čiuožimo ant ledo varžybų organizatoriams patekti į šią rinką ir, kita vertus, riboti profesionalių greitojo čiuožimo sportininkų galimybę laisvai dalyvauti tokiose varžybose ir taip iš potencialių jų organizatorių atimti galimybę naudotis sportininkų, be kurių neįmanoma jų surengti, paslaugomis.

30

To sprendimo 189–209 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo, kad, atsižvelgiant į pirmesniame punkte apibendrintus vertinimus, nebūtina nagrinėti išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių poveikio konkurencijai, o paskui išdėstė priežastis, dėl kurių mano, kad šių taisyklių poveikis taip pat yra konkurencijos ribojimas atitinkamoje rinkoje.

31

Minėto sprendimo 210–266 konstatuojamosiose dalyse Komisija iš esmės nurodė, kad minėtos taisyklės negali būti laikomos nepatenkančiomis į SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį remiantis tuo, kad jos pateisinamos teisėtais tikslais ir būtinos jiems pasiekti.

32

To paties sprendimo 268–286 konstatuojamosiose dalyse Komisija iš esmės nusprendė, kad nors arbitražo taisyklės savaime nėra konkurencijos ribojimas, jos turi būti laikomos sustiprinančiomis konkurencijos ribojimą, atsirandantį dėl išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių.

33

Ginčijamo sprendimo 287–348 konstatuojamosiose dalyse Komisija, be kita ko, nusprendė: išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklės neatitinka SESV 101 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, kad būtų galima taikyti išimtį; šios taisyklės gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, ir būtina nurodyti ISU nutraukti tame sprendime konstatuotą pažeidimą, antraip bus skirtos periodinės baudos. Konkrečiai kalbant, minėto sprendimo 338–342 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo, jog priemonės, kurių imtis ji nurodė ISU, kad nutrauktų šį pažeidimą, be kita ko, turi apimti, pirma, objektyvių, skaidrių, nediskriminacinių ir proporcingų išankstinių leidimų suteikimo ir sankcijų skyrimo kriterijų patvirtinimą, antra, tinkamų išankstinių leidimų suteikimo ir sankcijų skyrimo procedūrų nustatymą ir, trečia, arbitražo taisyklių pakeitimą taip, kad būtų užtikrinta veiksminga sprendimų, priimtų pasibaigus šioms procedūroms, kontrolė.

34

Ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje nurodyta, kad ISU „pažeidė [SESV] 101 straipsnį <…>, kai priėmė ir taikė tinkamumo taisykles, visų pirma <…> 2014 m. <…> ir 2016 m. bendrųjų taisyklių 102 ir 103 taisykles, greitajam čiuožimui“. Be to, tos rezoliucinės dalies 2 straipsnyje nustatyta, kad ISU turi nutraukti šį pažeidimą ir jo nekartoti, o 4 straipsnyje numatyta, kad, jeigu nebus laikomasi šių nurodymų, bus skirtos periodinės baudos.

35

2018 m. vasario 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ISU ieškinį, kuriuo ji prašė panaikinti ginčijamą sprendimą. Grįsdama šį ieškinį ji nurodė aštuonis pagrindus, kurių pirmasis iš esmės grindžiamas pareigos motyvuoti pažeidimu, antrasis–penktasis – SESV 101 straipsnio pažeidimu, nes šis straipsnis taikytas išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklėms, šeštasis – to straipsnio pažeidimu, nes jis taikytas arbitražo taisyklėms, o septintasis ir aštuntasis – atitinkamai jai nustatytų nurodymų ir skirtų periodinių baudų neteisėtumu.

36

2018 m. birželio 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo aktus, kuriais M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

37

2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi Bendrojo Teismo septintosios kolegijos pirmininkas leido jiems įstoti į bylą.

38

2019 m. gruodžio 20 d. Bendrasis Teismas perdavė bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.

39

2020 m. gruodžio 16 d. Bendrasis Teismas priėmė skundžiamą sprendimą ir jame iš esmės nusprendė, kad ginčijamas sprendimas nėra neteisėtas, kiek jis susijęs su ISU išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklėmis, bet jis neteisėtas, kiek yra susijęs su arbitražo taisyklėmis.

40

Šiuo klausimu, pirma, skundžiamo sprendimo 52–63 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad pirmasis pagrindas, grindžiamas ginčijamo sprendimo motyvų prieštaringumu, yra nepagrįstas.

41

Antra, skundžiamo sprendimo 64–123 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, jog remiantis antruoju ir ketvirtuoju ISU pagrindais negalima pripažinti klaidingais Komisijos vertinimų, kad išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklėmis siekiama riboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį.

42

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas visų pirma skundžiamo sprendimo 69–76 punktuose iš esmės nusprendė, kad net jei ISU turimų reguliavimo, kontrolės, sprendimų priėmimo ir sankcijų skyrimo įgaliojimų jai neperdavė viešosios valdžios institucija, šios asociacijos, kaip vienintelės tarptautinės sporto asociacijos, veikiančios čiuožimo ant ledo srityje, priimtos taisyklės turi būti vertinamos, be kita ko, atsižvelgiant į jurisprudenciją, susijusią su to paties subjekto lygiagrečiu ekonominės veiklos ir įgaliojimų, kuriais galima naudotis siekiant trukdyti šiuo metu ar potencialiai konkuruojantiems subjektams ar įmonėms patekti į rinką, vykdymu (2008 m. liepos 1 d. Sprendimas MOTOE, C‑49/07, EU:C:2008:376 ir 2013 m. vasario 28 d. Sprendimas Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas, C‑1/12, EU:C:2013:127). Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, kad išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklės susijusios su svarbiausių ir pelningiausių tarptautinių greitojo čiuožimo ant ledo varžybų rengimu, visų pirma su išankstinio leidimo rengti šias varžybas suteikimu ir sportininkų dalyvavimu jose.

43

Be to, skundžiamo sprendimo 77–121 punktuose tas teismas nusprendė, jog atsižvelgdama į išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių turinį, jomis siekiamus tikslus bei ekonominį ir teisinį jų kontekstą Komisija galėjo pagrįstai padaryti išvadą, kad šiomis taisyklėmis siekiama riboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį.

44

Galiausiai skundžiamo sprendimo 123 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad dėl to papildomai nereikia nagrinėti nurodant trečiąjį pagrindą ISU pateiktų argumentų, kuriais siekta ginčyti Komisijos vertinimus, susijusius su minėtų taisyklių realiu ar potencialiu poveikiu konkurencijai.

45

Trečia, skundžiamo sprendimo 124–130 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad, priešingai, nei nurodydama penktąjį pagrindą tvirtino ISU, Komisija nepažeidė SESV 101 straipsnio teritorinės taikymo srities, kai ginčijamame sprendime atsižvelgė į ISU atsisakymą suteikti leidimą greitojo čiuožimo ant ledo varžybų, kurios turėjo vykti Dubajuje (Jungtiniai Arabų Emyratai), taigi trečiojoje valstybėje, projektui. Šiuo klausimu tas teismas iš esmės nusprendė, kad Komisija rėmėsi šia aplinkybe siekdama iliustruoti, kaip taikomos ISU priimtos išankstinių leidimų suteikimo taisyklės, taip pat įrodė, kad šios taisyklės gali turėti tiesioginį, didelį ir numatomą poveikį Sąjungoje.

46

Ketvirta, skundžiamo sprendimo 134–140 punktuose nusprendęs, kad ISU nurodytas šeštasis pagrindas, susijęs su ginčijamame sprendime Komisijos atliktu arbitražo taisyklių vertinimu, yra reikšmingas, to sprendimo 141–164 punktuose pripažino šį pagrindą pagrįstu.

47

Galiausiai, penkta, dėl to skundžiamo sprendimo 165–178 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad septintasis ir aštuntasis ISU pagrindai, susiję su ginčijamame sprendime numatytų nurodymų ir periodinių baudų teisėtumu, turi būti iš dalies pripažinti pagrįstais, kiek šie draudimai ir šios periodinės baudos susiję su arbitražo taisyklėmis. Kartu jis atmetė likusias šių pagrindų dalis.

48

Atsižvelgęs į visus šiuos vertinimus, Bendrasis Teismas iš dalies panaikino ginčijamo sprendimo 2 ir 4 straipsnius, o likusią ieškinio dalį atmetė.

49

Apeliaciniu skundu ISU Teisingumo Teismo prašo:

50

Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš ISU bylinėjimosi išlaidas.

51

M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes prašo atmesti apeliacinį skundą.

52

Priešpriešiniu apeliaciniu skundu M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes Teisingumo Teismo prašo:

53

Komisija prašo patenkinti priešpriešinį apeliacinį skundą ir priteisti iš ISU bylinėjimosi išlaidas.

54

ISU prašo atmesti priešpriešinį apeliacinį skundą ir priteisti iš M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes bylinėjimosi išlaidas.

55

Grįsdama savo reikalavimus iš dalies panaikinti skundžiamą sprendimą, ISU nurodo du pagrindus, grindžiamus SESV 263 straipsnio kartu su SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

56

Be to, ji prašo Teisingumo Teismo išspręsti ginčą ir priimti dėl jo sprendimą.

57

Pirmuoju pagrindu, kurį sudaro trys dalys, ISU iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui neįvykdžius savo pareigos spręsti dėl Komisijos pagal konkurencijos taisykles priimtų sprendimų teisėtumo ir nepaisius SESV 101 straipsnio 1 dalyje nurodytos konkurencijos ribojimo dėl „tikslo“ sąvokos.

58

Prieš išdėstydama šį pagrindą, ISU nurodo tris aplinkybes, kurios, kaip ji teigia, turėtų padėti jį nagrinėti.

59

Pirma, ji nurodo, kad beveik šimtmetį (1892–1990 m.) tinkamumo taisyklės, reglamentuojančios sportininkų dalyvavimą čiuožimo ant ledo varžybose, buvo taikomos tik mėgėjams, kol, pasikeitus TOK pozicijai, buvo nuspręsta leisti šiose varžybose dalyvauti ir profesionalams. Ji priduria, jog būtent po šių pokyčių buvo nustatytos minėtoms varžyboms taikomos išankstinių leidimų suteikimo taisyklės, siekiant užtikrinti, kad jos vyktų pagal tas pačias taisykles visame pasaulyje, neatsižvelgiant į tai, ar jas rengia ISU, ar trečiasis subjektas ar įmonė.

60

Antra, ISU pažymi, kad ginčijamas sprendimas priimtas dėl greitojo čiuožimo ant ledo, kuris yra nišinė sporto šaka, kurios 2016 m. apyvarta sudarė 5 mln. Šveicarijos frankų (CHF) (maždaug 5,1 mln. EUR pagal dabartinį valiutos keitimo kursą) iš beveik 32 mln. CHF (maždaug 32,7 mln. EUR pagal dabartinį valiutos keitimo kursą) bendros apyvartos, kurios likusi dalis gauta iš labiau žinomos sporto šakos – dailiojo čiuožimo. Ji priduria, kad šios nišinės sporto šakos patrauklumas plačiajai visuomenei yra ribotas ir kad būtent tokia padėtis paaiškina, kodėl joks trečiasis subjektas ar įmonė niekada iki ginčijamame sprendime nurodyto prašymo jai nebuvo pateikęs prašymo surengti tarptautines varžybas šioje srityje. Tačiau per pastaruosius dvidešimt metų ji gavo dvidešimt tokio pobūdžio prašymų dailiojo čiuožimo srityje ir visi jie esą buvo patenkinti. ISU taip pat pažymėjo, jog atsisakymas tenkinti jai du kartus (t. y. 2011 m. ir 2014 m.) pateiktą vienintelį prašymą greitojo čiuožimo ant ledo srityje buvo grindžiamas tuo, kad numatomų tarptautinių varžybų organizatorius pagrindinį dėmesį ketino skirti lažyboms. Be to, 2016 m. Nyderlanduose buvo leista vykdyti šį projektą tokiu formatu, kad nebebūtų įtrauktos lažybos.

61

Trečia, ISU nurodo, kad nors ginčijamame sprendime Komisija išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisykles kvalifikavo kaip konkurencijos ribojimą dėl „tikslo“ ir dėl „poveikio“, ji atsisakė principinio prieštaravimo dėl šių taisyklių, kurį iš pradžių išreiškė pranešime apie prieštaravimus, ir daugiausia dėmesio skyrė jų savavališkam ir neproporcingam pobūdžiui nagrinėjamu atveju. Be to, būtent tai paaiškina, kodėl ISU įgyvendino ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nustatytus nurodymus, be kita ko, paskelbdama pranešimą, kuriuo siekiama pakeisti minėtas taisykles, o ne jas panaikinti.

62

Pabrėžusi, jog ISU neteigia, kad Teisingumo Teisme buvo iškraipytos faktinės aplinkybės, taigi skundžiamame sprendime nurodytos aplinkybės turi būti laikomos galutinai nustatytomis, Komisija ginčija aplinkybių, kurias ISU nurodė apeliacinio skundo stadijoje, tikslumą. Konkrečiai ji pažymi, kad, pirma, dvidešimt tarptautinių dailiojo čiuožimo varžybų, kurioms ji suteikė leidimą, iš tikrųjų organizavo ne tretieji subjektai ar įmonės, o šios asociacijos narės. Antra, greitojo čiuožimo ant ledo varžybų projektą, kurį ISU galiausiai leido vykdyti 2016 m., per tą laiką taip pat perėmė nacionalinė asociacija, kuri yra jos narė. Trečia, ISU atsisakė leisti vykdyti šį projektą, kaip jį iš pradžių sumanė trečioji įmonė, nors ši asociacija puikiai žinojo, kad šiame kontekste nenumatyta rengti lažybų.

63

Be to, Komisija pažymi, kad apeliacinis skundas turi būti nagrinėjamas, atsižvelgiant į ginčijamą sprendimą ir skundžiamą sprendimą, atkreipiant dėmesį į poveikį, kurį ISU priimtos taisyklės daro ne tik sportininkams, kuriems jos trukdo laisvai siūlyti savo paslaugas galimiems tarptautinių varžybų organizatoriams, išskyrus šią asociaciją ir jos nares, bet ir patiems šiems subjektams, kuriems ji trukdo laisvai rengti tarptautines varžybas tiek tiesiogiai (išankstinių leidimų suteikimo taisyklės), tiek netiesiogiai (tinkamumo taisyklės).

64

M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes pritaria šiems argumentams.

65

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje ISU priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis kaip nepagrįstus ar nereikšmingus arba neišnagrinėjęs atmetė tam tikrus argumentus ir įrodymus, kuriuos ji pateikė pirmojoje instancijoje, nurodydama antrąjį panaikinimo pagrindą, grindžiamą SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimu, siekdama ginčyti vertinimus, kuriais Komisija rėmėsi darydama išvadą dėl konkurencijos ribojimo dėl „tikslo“ buvimo.

66

Šiuo klausimu ji visų pirma tvirtina, kad ginčijamame sprendime Komisija praktiškai bendrai įvertino išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių priėmimą ir taikymą, vėliau šiuos du aspektus kvalifikavo kaip konkurencijos ribojimą dėl „tikslo“, kaip, beje, pripažino Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 57 ir 126 punktuose.

67

Be to, ji nurodė, kad antruoju panaikinimo pagrindu Bendrojo Teismo prašė atmesti šį teisinį kvalifikavimą ir ištaisyti akivaizdžias vertinimo klaidas, dėl kurių Komisija pateikė tokį kvalifikavimą. Konkrečiai ISU paaiškino, kad pirmojoje instancijoje ginčijo įvairius ginčijamo sprendimo 174–179 konstatuojamosiose dalyse pateiktus Komisijos vertinimus, susijusius su išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių taikymu, kaip rodo, kiek tai susiję su greituoju čiuožimu ant ledo, tariamai tyčinis ir antikonkurencinis atsisakymas suteikti leidimą vykdyti pirminės redakcijos vienintelį konkuruojančių tarptautinių varžybų projektą, kuris jai buvo pateiktas per pastaruosius dvidešimt metų, ir, kiek tai susiję su dailiuoju čiuožimu, – lygiagretus leidimų dvidešimčiai trečiųjų šalių rengiamų tarptautinių varžybų suteikimas.

68

Galiausiai ji teigia, jog Bendrasis Teismas neįvykdė savo pareigos pagal SESV 263 straipsnį, kai skundžiamo sprendimo 116, 117, 121 ir 127 punktuose atmetė jos argumentus ir įrodymus šiuo klausimu, motyvuodamas tuo, kad jie nepagrįsti, neveiksmingi ar net nereikšmingi, nes susiję arba su tyčios ar taikymo aspektais, į kuriuos nebūtina atsižvelgti siekiant nustatyti konkurencijos ribojimo dėl „tikslo“ buvimą, arba su kita sporto šaka nei ta, kuri sudaro rinką, kurioje ribojama konkurencija. Be to, šis teismas neišdėstė pozicijos dėl kitų jam pateiktų argumentų ar įrodymų, be kita ko, susijusių su lažybų klausimu. Šiuo aspektu ISU pažymėjo, kad nors šios lažybos iš tikrųjų nebuvo numatytos jai pateiktame trečiųjų šalių rengiamų tarptautinių varžybų projekte, jos buvo pagrindinė koncepcijos, kurią ketino propaguoti šių varžybų organizatorius, idėja.

69

Komisija, palaikoma M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes, ginčija visus šiuos argumentus.

70

Pirmojo pagrindo antroje dalyje ISU priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis Komisijos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimą pakeitė savuoju, nes, neįvykdydamas savo pareigos pagal SESV 263 straipsnį ir remdamasis klaidingu SESV 101 straipsnio 1 dalies aiškinimu, nustatė, jog padarytas kitas nei ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotas pažeidimas.

71

Šiuo klausimu ji tvirtina, kad, pirma, Bendrasis Teismas ne tik daugiausia dėmesio skyrė veiksmams, kurie iš dalies skyrėsi nuo Komisijos inkriminuojamų veiksmų (sutelkdamas dėmesį į patį išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių egzistavimą, o ne į jų bendrą priėmimą ir taikymą), bet ir skirtingai kvalifikavo šiuos veiksmus. Dėl šio antrojo aspekto pažymėtina, kad Bendrasis Teismas padarė išvadą tik dėl konkurencijos ribojimo dėl „tikslo“ buvimo, remdamasis veiksniais, kuriais Komisija rėmėsi ne tik ginčijamo sprendimo 8.3 skirsnyje („Konkurencijos ribojimas dėl tikslo“), bet ir to sprendimo 8.5 skirsnyje („Tinkamumo taisyklės patenka į [SESV] 101 straipsnio taikymo sritį“). Tačiau pastarasis skirsnis susijęs su atskiru klausimu.

72

Antra, pats šis ginčijamo sprendimo perrašymas grindžiamas teisiškai klaidingu SESV 101 straipsnio 1 dalies aiškinimu.

73

Iš tiesų šioje nuostatoje skiriami konkurencijos ribojimai dėl „tikslo“ ir dėl „poveikio“; pirmasis iš šių dviejų kvalifikavimų taikomas tik veiksmams, kurie dėl savo pobūdžio gali būti laikomi žalingais konkurencijai. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas nepaaiškino, kaip įvairios aplinkybės, kurias jis nurodė skundžiamo sprendimo 87–89, 91–93 ir 101–110 punktuose, pateisina tokį kvalifikavimą. Priešingai, jis tik abstrakčiai ir nepaisydamas konteksto išnagrinėjo išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių formuluotes bei šiomis taisyklėmis siekiamus tikslus, vėliau, atlikęs šį nagrinėjimą, padarė išvadą, jog yra galimybė ar rizika, kad šios taisyklės gali būti naudojamos antikonkurenciniais tikslais, atsižvelgiant į jomis ISU suteiktą diskreciją.

74

Be to, jurisprudencija, kuria Bendrasis Teismas rėmėsi atlikdamas minėtą analizę (2008 m. liepos 1 d. Sprendimas MOTOE, C‑49/07, EU:C:2008:376 ir 2013 m. vasario 28 d. Sprendimas Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas, C‑1/12, EU:C:2013:127), yra svarbi tik esant konkurencijos ribojimui dėl „poveikio“, taigi negali būti pagal analogiją taikoma siekiant priimti sprendimą dėl galimo konkurencijos ribojimo dėl „tikslo“ buvimo, kaip tai padarė šis teismas skundžiamo sprendimo 72 ir 88 punktuose.

75

Komisija, palaikoma M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes, ginčija visus šiuos argumentus.

76

Pirmojo pagrindo trečioje dalyje ISU priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis padarė teisės klaidų, kai patvirtino vertinimus, kuriais remdamasi Komisija išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisykles kvalifikavo kaip konkurencijos ribojimą dėl tikslo.

77

Šiuo klausimu ji, pirma, teigia, jog Bendrasis Teismas klaidingai pripažino, kad šių taisyklių turiniu galima remtis grindžiant tokį kvalifikavimą.

78

Iš tiesų, priešingai, nei ginčijamo sprendimo 162 ir 163 konstatuojamosiose dalyse nusprendė Komisija ir skundžiamo sprendimo 91 ir 95 punktuose nurodė Bendrasis Teismas, vien aplinkybės, kad minėtose taisyklėse numatyta galimybė ISU taikyti visas griežtas sankcijas sportininkams, dalyvaujantiems tarptautinėse greitojo čiuožimo ant ledo varžybose, kurioms nėra suteiktas leidimas, nepakanka konkurencijos ribojimo dėl tikslo buvimui įrodyti. Taigi dar reikia, kad išnagrinėjus jų poveikį būtų galima nustatyti, jog jos buvo taikytos sportininkams, dalyvavusiems varžybose, kurioms buvo atsisakyta suteikti leidimą dėl neteisėtos priežasties.

79

Be to, priešingai, nei, be kita ko, matyti iš ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamosios dalies ir nei skundžiamo sprendimo 85–89 punktuose konstatavo Bendrasis Teismas, vien aplinkybė, kad išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklėse nenurodyti tikslai, kuriuos galima tiksliai nustatyti, kad jose nėra aiškiai apibrėžtų kriterijų ir kad dėl to ISU turi diskreciją arba bent jau per plačią veiksmų laisvę jas taikyti, taip pat neleidžia įrodyti konkurencijos ribojimo dėl tikslo buvimo. Šiuo atveju dar reikia įvertinti konkretų tų taisyklių poveikį.

80

Be to, priešingai, nei, be kita ko, ginčijamo sprendimo 164 ir 165 konstatuojamosiose dalyse nurodė Komisija, aplinkybė, kad 2014 m. priimtoje šių taisyklių redakcijoje daroma nuoroda į ISU ekonominių interesų apsaugą, savaime neleidžia daryti išvados dėl konkurencijos ribojimo buvimo, o tai, beje, Bendrasis Teismas pripažino skundžiamo sprendimo 98 ir 109 punktuose.

81

Galiausiai, priešingai, nei ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamojoje dalyje nusprendė Komisija ir skundžiamo sprendimo 97 punkte pripažino Bendrasis Teismas, aplinkybė, kad minėtos taisyklės gali būti taikomos sportininkams, dalyvaujantiems trečiųjų šalių rengiamose tarptautinėse varžybose, kurioms ISU nesuteikė leidimo, nepaisant to, ar šių varžybų tvarkaraštis kertasi su ISU rengiamų ar leidžiamų rengti varžybų tvarkaraščiu, yra nereikšminga, nes ši asociacija atmetė ginčijamame sprendime nurodytą pirminės redakcijos trečiųjų šalių rengiamų tarptautinių varžybų projektą ne dėl tokio tvarkaraščių kirtimosi, o dėl lažybų propagavimo.

82

Antra, ISU tvirtina, kad Bendrasis Teismas, analizuodamas išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklėmis siekiamus tikslus, padarė tris klaidas.

83

Visų pirma skundžiamo sprendimo 109 punkte jis pripažino, kad, priešingai, nei ginčijamo sprendimo 169 konstatuojamojoje dalyje nurodė Komisija, ISU turėjo teisę siekti apsaugoti savo ekonominius interesus, tačiau iš to neišvedė, jog vien dėl šios aplinkybės ši institucija negalėjo daryti išvados dėl antikonkurencinio tikslo buvimo.

84

Be to, Bendrasis Teismas siekė kompensuoti šią klaidą ir su tuo susijusį negalėjimą remtis išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklėmis siekiamais tikslais, kad pagrįstų kvalifikavimą kaip antikonkurencinio tikslo, skundžiamo sprendimo 111 punkte darydamas išvadą dėl tokio tikslo buvimo remdamasis kitais veiksniais, susijusiais su tariamu šių taisyklių neaiškumu, savavališkumu ir neproporcingumu. Taip tas teismas Komisijos, kuri ginčijamame sprendime rėmėsi šiais veiksniais kitais tikslais (255–258 konstatuojamosios dalys) nei konkurencijos ribojimo dėl tikslo nustatymas (162–187 konstatuojamosios dalys), vertinimą pakeitė savuoju.

85

Galiausiai iš jurisprudencijos matyti, kad minėti veiksniai yra svarbūs tik siekiant įvertinti veiksmų, kurie gali apriboti konkurenciją, poveikį (2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas, C‑1/12, EU:C:2013:127, 69 punktas).

86

Trečia, ISU teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, kai tikrino Komisijos vertinimus, susijusius su išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių ekonominiu ir teisiniu kontekstu. Viena vertus, skundžiamo sprendimo 115–117 punktuose tas teismas klaidingai atmetė jos argumentus, susijusius su leidimų daugeliui trečiųjų šalių rengiamų tarptautinių varžybų dailiojo čiuožimo srityje suteikimu, motyvuodamas tuo, kad dailusis čiuožimas nėra atitinkamos rinkos dalis. Iš jurisprudencijos matyti, kad vertinant šį kontekstą gali būti atsižvelgta į su kita nei atitinkama rinka susijusias aplinkybes (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 78 ir 79 punktai). Kita vertus, skundžiamo sprendimo 119 punkte Bendrasis Teismas klaidingai atmetė šiuos daugelį patvirtintų leidimų trečiųjų šalių rengiamoms varžyboms suteikimo pavyzdžių, motyvuodamas tuo, kad mano, jog Komisija teisingai nusprendė, jog egzistuoja išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių savavališko taikymo galimybė ar rizika.

87

Komisija, palaikoma M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes, ginčija visus šiuos argumentus.

88

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trijose dalyse ISU įvairiais aspektais kritikuoja tai, kaip Bendrasis Teismas tikrino ginčijamo sprendimo teisėtumą, ir išvadą, kurią jis padarė atlikęs šį tikrinimą. Iš esmės ji teigia, kad, atsižvelgiant, viena vertus, į SESV 101 straipsnio prasmę bei taikymo sritį ir, kita vertus, į tai, kaip Komisija taikė šią nuostatą ginčijamame sprendime, skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas dėl teisės klaidų, susijusių su, pirma, tuo, kad Bendrasis Teismas pakeitė Komisijos vertinimą savuoju, kai nusprendė, kad padarytas kitas pažeidimas nei tas, kurį nustatė ši institucija (antra dalis), antra, tuo, kad Bendrasis Teismas klaidingai pripažino, kad šis pažeidimas gali būti laikomas turinčiu „tikslą“ riboti konkurenciją (antra ir trečia dalys), ir, trečia, tuo, kad Bendrasis Teismas neįvykdė savo funkcijos, kai atmetė tam tikrus argumentus ir įrodymus, kurie jam buvo pateikti siekiant ginčyti šį kvalifikavimą (pirma ir trečia dalys).

89

Atsižvelgiant į tai, kaip šis pagrindas yra išdėstytas, reikia kartu išnagrinėti įvairias jo dalis, prieš tai priminus SESV 101 straipsnio nuostatų, kuriomis remiantis turi būti vertinamas galimas jų pagrįstumas, prasmę ir taikymo sritį.

90

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, jog neginčijamos nei Komisijos ir Bendrojo Teismo išvados, kad, atsižvelgiant į SESV 101 straipsnį, ISU turi būti kvalifikuojama kaip „įmonių asociacija“, be to, vykdanti ekonominę veiklą, kurią sudaro tarptautinių greitojo čiuožimo ant ledo varžybų rengimas ir komercinis naudojimas, nei išvados, kad išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklės yra „įmonių asociacijos sprendimas“, kaip jis suprantamas pagal tą patį straipsnį. Taip pat neginčijamos išvados, kad šis įmonių asociacijos sprendimas gali „paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą“, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį. Galiausiai neginčijamos, net ir papildomai, išvados, kad minėtas sprendimas neatitinka įvairių sąlygų, kurios turi būti įvykdytos, kad būtų galima taikyti išimtį pagal SESV 101 straipsnio 3 dalį.

91

Tiek, kiek sportinė veikla yra ekonominė veikla, ji reglamentuojama Sąjungos teisės nuostatų, taikytinų tuo atveju, kai vykdoma ekonominė veikla (šiuo klausimu žr. 1974 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Walrave ir Koch, 36/74, EU:C:1974:140, 4 punktą ir 2010 m. kovo 16 d. Sprendimo Olympique Lyonnais, C‑325/08, EU:C:2010:143, 27 punktą).

92

Tik tam tikros konkrečios taisyklės, kurios, viena vertus, buvo priimtos išimtinai dėl neekonominių priežasčių ir, kita vertus, susijusios su klausimais, svarbiais tik pačiam sportui, turi būti laikomos nesusijusiomis su ekonomine veikla. Tai visų pirma pasakytina apie taisykles, susijusias su užsienio žaidėjų neįtraukimu į komandų, dalyvaujančių varžybose, kuriose rungiasi savo šaliai atstovaujančios komandos, sudėtį arba su reitingavimo kriterijų, taikomų atrenkant individualiose varžybose dalyvaujančius sportininkus, nustatymu (šiuo klausimu žr. 1974 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Walrave ir Koch, 36/74, EU:C:1974:140, 8 punktą; 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C‑415/93, EU:C:1995:463, 76 ir 127 punktus ir 2000 m. balandžio 11 d. Sprendimo Deliège, C‑51/96 ir C‑191/97, EU:C:2000:199, 43, 44, 63, 64 ir 69 punktus).

93

Išskyrus šias konkrečias taisykles, sporto asociacijų taisyklės ir, kalbant plačiau, jas priėmusių asociacijų veiksmai patenka į su konkurencijos teise susijusių SESV nuostatų taikymo sritį, jeigu tenkinamos šių nuostatų taikymo sąlygos (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo Meca‑Medina ir Majcen / Komisija, C‑519/04 P, EU:C:2006:492, 30–33 punktus), o tai reiškia, kad šios asociacijos gali būti kvalifikuojamos kaip „įmonės“, kaip jos suprantamos pagal SESV 101 ir 102 straipsnius, arba kad nagrinėjamos taisyklės gali būti kvalifikuojamos kaip „įmonių asociacijų sprendimai“, kaip jie suprantami pagal SESV 101 straipsnį.

94

Taip visų pirma gali būti kalbant apie taisykles dėl sporto asociacijos įgaliojimų, susijusių su išankstiniu leidimu sporto varžyboms, kurių rengimas ir komercinis naudojimas yra tuo užsiimančių ar ketinančių užsiimti įmonių, įskaitant tokią asociaciją, ekonominė veikla, įgyvendinimu (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo MOTOE, C‑49/07, EU:C:2008:376, 28 punktą). Be to, taip gali būti kalbant apie taisykles, kuriomis siekiama reglamentuoti sportininkų dalyvavimą tokiose varžybose, kuris yra ekonominė veikla, jeigu jie atitinkamo sporto veikla užsiima profesionaliai arba pusiau profesionaliai.

95

Vis dėlto sporto veikla turi neginčijamų ypatumų, kurie, nors ir visų pirma susiję su mėgėjų sportu, taip pat gali būti sutinkami užsiimant sporto veikla kaip ekonomine veikla (šiuo klausimu žr. 2000 m. balandžio 13 d. Sprendimo Lehtonen ir Castors Braine, C‑176/96, EU:C:2000:201, 33 punktą).

96

Taikant SESV 101 straipsnį ir, kalbant konkrečiau, nagrinėjant klausimą, ar turi būti laikoma, kad tam tikrų veiksmų „tikslas“ arba, jei taip nėra, „poveikis“ yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas, atsižvelgiant į jų ekonominį bei teisinį kontekstą ir į „realias sąlygas“ ar „realias aplinkybes“, būdingas atitinkamo (-ų) sektoriaus (-ų) arba rinkos (-ų) struktūrai ir veikimui, gali būti, be kita ko, atsižvelgta į ekonomikos sektoriaus ypatumus, jeigu jie reikšmingi (šiuo klausimu žr. 1994 m. gruodžio 15 d. Sprendimo DLG, C‑250/92, EU:C:1994:413, 31 punktą). Atliekant tokį nagrinėjimą gali būti atsižvelgta, pavyzdžiui, į atitinkamos sporto šakos pobūdį, organizavimą ar veikimą ir, kalbant konkrečiau, į jos profesionalumo lygį, į tai, kaip vykdoma ši sporto veikla, į vykdant šią veiklą dalyvaujančių įvairių subjektų sąveikos būdą, taip pat į už ją atsakingų visų lygių struktūrų ar įstaigų, su kuriomis Sąjunga skatina bendradarbiavimą pagal SESV 165 straipsnio 3 dalį, vaidmenį.

97

Pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį nesuderinami su vidaus rinka ir draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje.

98

Tam, kad konkrečiu atveju būtų galima konstatuoti, jog susitarimui, įmonių asociacijos sprendimui ar suderintiems veiksmams taikomas SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, remiantis pačia šios nuostatos formuluote būtina įrodyti arba tai, kad šių veiksmų tikslas yra trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją, arba tai, kad šie veiksmai turi tokį poveikį (šiuo klausimu žr. 1966 m. birželio 30 d. Sprendimo LTM, 56/65, EU:C:1966:38, p. 359 ir 2023 m. birželio 29 d. Sprendimo Super Bock Bebidas, C‑211/22, EU:C:2023:529, 31 punktą).

99

Šiuo tikslu pirmiausia reikia išnagrinėti atitinkamų veiksmų tikslą. Tuo atveju, jei atlikus tokį nagrinėjimą paaiškėja, kad tokių veiksmų tikslas yra antikonkurencinis, nebūtina nagrinėti jų poveikio konkurencijai. Taigi tik tuo atveju, jei negali būti laikoma, kad minėtų veiksmų tikslas yra antikonkurencinis, antruoju etapu būtina išnagrinėti šį poveikį (šiuo klausimu žr. 1966 m. birželio 30 d. Sprendimo LTM, 56/65, EU:C:1966:38, p. 359 ir 2015 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Maxima Latvija, C‑345/14, EU:C:2015:784, 16 ir 17 punktus).

100

Nagrinėjimas, kurį reikia atlikti, skiriasi atsižvelgiant į tai, ar nagrinėjamų veiksmų „tikslas“ yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas, ar jie daro tokį „poveikį“, ir kiekvienai iš šių dviejų sąvokų taikomos skirtingos teisinės ir įrodinėjimo taisyklės (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 63 punktą).

101

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos, visų pirma išdėstytos 2018 m. sausio 23 d. Sprendime F. Hoffmann‑La Roche ir kt. (C‑179/16, EU:C:2018:25, 78 punktas) ir 2020 m. sausio 30 d. Sprendime Generics (UK) ir kt. (C‑307/18, EU:C:2020:52, 67 punktas), nors, kaip išplaukia iš šio sprendimo 98 ir 99 punktų, antikonkurencinio „tikslo“ sąvoka nėra antikonkurencinio „poveikio“ sąvokos išimtis, ji turi būti aiškinama siaurai.

102

Taigi ši sąvoka turi būti suprantama kaip išimtinai nurodanti tam tikras įmonių veiksmų derinimo rūšis, kurios yra pakankamai žalingos konkurencijai, kad būtų galima nuspręsti, jog nereikia nagrinėti jų poveikio. Iš tiesų tam tikros veiksmų derinimo tarp įmonių formos gali būti savaime laikomos žalingomis įprastai konkurencijai (šiuo klausimu žr. 1966 m. birželio 30 d. Sprendimo LTM, 56/65, EU:C:1966:38, p. 359; 2018 m. sausio 23 d. Sprendimo F. Hoffmann‑La Roche ir kt., C‑179/16, EU:C:2018:25, 78 punktą ir 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 67 punktą).

103

Tokiais laikytini veiksmai visų pirma yra tam tikri konkurencijai ypač žalingi slapti veiksmai, pavyzdžiui, horizontalieji karteliai, lemiantys kainų nustatymą, gamybos pajėgumų ribojimą arba klientų pasidalijimą. Iš tiesų dėl tokių veiksmų gali padidėti kainos arba sumažėti gamyba, taigi ir pasiūla, o dėl to gali būti netinkamai naudojami ištekliai ir pakenkta įmonėms naudotojoms ir vartotojams (šiuo klausimu žr. 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers, C‑209/07, EU:C:2008:643, 17 ir 33 punktus; 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 51 punktą ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo ING Pensii, C‑172/14, EU:C:2015:484, 32 punktą).

104

Nors kitų rūšių veiksmai nebūtinai yra žalingi konkurencijai, tam tikrais atvejais jie taip pat gali būti laikomi turinčiais antikonkurencinį tikslą. Tas pats, be kita ko, pasakytina apie tam tikrų rūšių horizontaliuosius susitarimus, kurie nėra karteliai, pavyzdžiui, tuos, dėl kurių konkuruojančios įmonės išstumiamos iš rinkos (šiuo klausimu žr. 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 76, 77, 83–87 bei 101 punktus ir 2021 m. kovo 25 d.Lundbeck / Komisija, C‑591/16 P, EU:C:2021:243, 113 ir 114 punktus), arba apie tam tikrų rūšių įmonių asociacijų sprendimus, kuriais siekiama koordinuoti savo narių veiksmus, be kita ko, kainų požiūriu (šiuo klausimu žr. 1987 m. sausio 27 d. Sprendimo Verband der Sachversicherer / Komisija, 45/85, EU:C:1987:34, 41 punktą).

105

Siekiant konkrečiu atveju nustatyti, ar susitarimas, įmonių asociacijos sprendimas ar suderinti veiksmai dėl savo pobūdžio yra pakankamai žalingi konkurencijai, kad galėtų būti laikoma, jog jų tikslas yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas, būtina išnagrinėti, pirma, atitinkamo susitarimo, sprendimo ar veiksmų turinį, antra, jų ekonominį ir teisinį kontekstą ir, trečia, jais siekiamus tikslus (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 53 punktą ir 2018 m. sausio 23 d. Sprendimo F. Hoffmann‑La Roche ir kt., C‑179/16, EU:C:2018:25, 79 punktą).

106

Visų pirma šiuo klausimu, kalbant apie nagrinėjamų veiksmų ekonominį ir teisinį kontekstą, reikia atsižvelgti į atitinkamų prekių ar paslaugų pobūdį ir į realias sąlygas, būdingas atitinkamo (-ų) sektoriaus (-ų) arba rinkos (-ų) struktūrai ir veikimui (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 53 punktas ir 2018 m. sausio 23 d. Sprendimo F. Hoffmann‑La Roche ir kt., C‑179/16, EU:C:2018:25, 80 punktas). Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 98 ir 99 punktuose nurodytos jurisprudencijos, jokiu būdu nebūtina nagrinėti ir juo labiau įrodyti šių veiksmų poveikio konkurencijai, nesvarbu, ar jis yra realaus ar potencialus ir neigiamas ar teigiamas.

107

Be to, kalbant apie nagrinėjamais veiksmais siekiamus tikslus, reikia nustatyti objektyvius tikslus, kurių šiais veiksmais siekiama konkurencijos atžvilgiu. Tačiau aplinkybė, kad atitinkamos įmonės veikė neturėdamos subjektyvaus ketinimo trukdyti konkurencijai, ją riboti ar iškraipyti, ir tai, kad jos siekė tam tikrų teisėtų tikslų, neturi lemiamos reikšmės taikant SESV 101 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo General Motors / Komisija, C‑551/03 P, EU:C:2006:229, 64 ir 77 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją ir 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers, C‑209/07, EU:C:2008:643, 21 punktą).

108

Galiausiai, atsižvelgus į visus pirmesniuose trijuose šio sprendimo punktuose nurodytus aspektus, bet kuriuo atveju turi būti atskleistos tikslios priežastys, dėl kurių atitinkami veiksmai yra pakankamai žalingi konkurencijai, kad būtų galima teigti, jog jų tikslas yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 69 punktą).

109

Antikonkurencinį „poveikį“ turinčių veiksmų sąvoka apima bet kokius veiksmus, kurie negali būti laikomi turinčiais antikonkurencinį „tikslą“, jeigu įrodoma, kad realus ar potencialus šių veiksmų poveikis yra didelis konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 28 d. Sprendimo Deere / Komisija, C‑7/95 P, EU:C:1998:256, 77 punktą ir 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 117 punktą).

110

Šiuo tikslu konkurenciją reikia išnagrinėti realiomis aplinkybėmis, kuriomis ji būtų, jei nebūtų atitinkamo susitarimo, įmonių asociacijos sprendimo ar suderintų veiksmų (1966 m. birželio 30 d. Sprendimo LTM, 56/65, EU:C:1966:38, p. 360 ir 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 118 punktas), apibrėžiant rinką ar rinkas, kuriose šie veiksmai gali sukelti poveikį, o vėliau apibūdinant šį poveikį, nesvarbu, ar jis yra realus, ar potencialus. Atliekant šį nagrinėjimą reikia atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes.

111

Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad ne kiekvienam įmonių susitarimui ar įmonių asociacijos sprendimui, kuris riboja įmonių, šio susitarimo šalių arba privalančių laikytis šio sprendimo, veiksmų laisvę, taikomas SESV 101 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas. Iš tiesų, išnagrinėjus kai kurių šių susitarimų ir sprendimų ekonominį ir teisinį kontekstą, gali prireikti konstatuoti, pirma, kad juos galima pateisinti siekiamais vienu ar keliais teisėtais bendrojo intereso tikslais, kurie savaime nėra antikonkurenciniai, antra, kad konkrečios priemonės, naudojamos šiems tikslams pasiekti, yra tikrai tam būtinos ir, trečia, kad, net jei pasirodytų, kad šiomis priemonėmis ribojama ar iškraipoma (bent potencialiai) konkurencija, šis būdingas poveikis neviršija to, kas būtina, nes nepanaikina visos konkurencijos. Ši jurisprudencija gali būti taikoma, be kita ko, esant susitarimams ar sprendimams, kurių forma yra asociacijos, pavyzdžiui, profesinės asociacijos ar sporto asociacijos, taisyklės, priimtos siekiant tam tikrų etikos ar deontologinių tikslų ir apskritai reglamentuoti profesinės veiklos vykdymą, jei atitinkama asociacija įrodo, kad įvykdytos ką tik primintos sąlygos (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 19 d. Sprendimo Wouters ir kt., C‑309/99, EU:C:2002:98, 97 punktą; 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo Meca‑Medina ir Majcen / Komisija, C‑519/04 P, EU:C:2006:492, 42–48 punktus ir 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas, C‑1/12, EU:C:2013:127, 93, 96 ir 97 punktus).

112

Konkrečiai sporto srityje Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į turimą informaciją, turėjo pažymėti, kad TOK priimtoms antidopingo taisyklėms netaikomas SESV 101 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas, nors jomis ribojama sportininkų veiksmų laisvė ir joms būdingas poveikis yra potencialios jų tarpusavio konkurencijos ribojimas, apibrėžiant ribą, kurią viršijus nandrolono buvimas laikomas dopingo vartojimu, siekiant užtikrinti teisingą, sąžiningą ir objektyvią sporto varžybų eigą bei vienodas sportininkų galimybes, apsaugoti jų sveikatą ir puoselėti etines vertybes, kurios yra sporto pagrindas, įskaitant nuopelnus (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo Meca‑Medina ir Majcen / Komisija, C‑519/04 P, EU:C:2006:492, 43–55 punktus).

113

Vis dėlto šio sprendimo 111 punkte nurodyta jurisprudencija negali būti taikoma, kai veiksmai, kurių „poveikis“ yra ne tik ribojama, bent potencialiai, konkurencija dėl ribojamos tam tikrų įmonių veiksmų laisvės, yra tokie žalingi konkurencijai, kad pateisina išvadą, jog net jų „tikslas“ yra trukdyti konkurencijai, ją riboti ar iškraipyti. Taigi tik jei išnagrinėjus veiksmus, dėl kurių konkrečiu atveju kilo ginčas, paaiškėja, kad jais nesiekiama trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurencijos, reikia nustatyti, ar jiems gali būti taikoma ši jurisprudenciją (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas, C‑1/12, EU:C:2013:127, 69 punktą; 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo API ir kt., C‑184/13–C‑187/13, C‑194/13, C‑195/13 ir C‑208/13, EU:C:2014:2147, 49 punktą ir 2017 m. lapkričio 23 d. Sprendimo CHEZ Elektro Bulgaria ir FrontEx International, C‑427/16 ir C‑428/16, EU:C:2017:890, 51, 53, 56 ir 57 punktus).

114

Dėl veiksmų, kurių tikslas yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas, reikia pažymėti, kad tik taikant SESV 101 straipsnio 3 dalį ir įvykdžius visas šioje nuostatoje numatytas sąlygas jiems gali būti taikoma SESV 101 straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo išimtis (šiuo klausimu žr. 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers, C‑209/07, EU:C:2008:643, 21 punktą).

115

Būtent atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, turi būti vertinami ISU pateikti įvairūs argumentai.

116

Dėl ISU argumentų, kad Bendrasis Teismas pakeitė Komisijos vertinimą savuoju, kai nusprendė, jog padarytas kitas pažeidimas nei tas, kurį nustatė Komisija, pirmiausia reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 57 ir 126 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės pažymėjo, jog Komisija nustatė, kad ISU padarė pažeidimą, pasaulinėje tarptautinių greitojo čiuožimo ant ledo varžybų organizavimo bei komercinio naudojimo ir įvairių su šiomis varžybomis susijusių teisių naudojimo rinkoje priimdama ir taikydama išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisykles (2014 m. ir 2016 m. priimtų redakcijų), kaip, beje, apeliaciniame skunde nurodė ISU. Pirmame iš šių dviejų punktų Bendrasis Teismas taip pat nurodė, kad Komisija šiuos veiksmus kvalifikavo kaip SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes, viena vertus, jų „tikslas“ ir, kita vertus, „poveikis“ buvo konkurencijos ribojimas.

117

Be to, skundžiamo sprendimo 77–120 punktuose Bendrasis Teismas patikrino Komisijos vertinimus, kuriais remdamasi Komisija išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių priėmimą ir taikymą kvalifikavo kaip veiksmus, kurių „tikslas“ yra riboti konkurenciją, ir, remdamasis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, į kurią taip pat daroma nuoroda skundžiamo sprendimo 66 ir 67 punktuose, išnagrinėjo, pirma, vertinimus, susijusius su šių taisyklių turiniu, antra, vertinimus dėl minėtomis taisyklėmis siekiamų tikslų ir, trečia, vertinimus, susijusius su tų pačių taisyklių kontekstu. Atlikęs tikrinimą, skundžiamo sprendimo 121–123 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija nepadarė jokių akivaizdžių teisės ir vertinimo klaidų, dėl kurių jai priekaištavo ISU, taigi veiksmų kvalifikavimas kaip turinčių „tikslą“ riboti konkurenciją nėra nepagrįstas ir dėl to nereikia priimti sprendimo dėl ISU argumentų, susijusių su alternatyviu ir subsidiariu veiksmų, kurių „poveikis“ yra konkurencijos ribojimas, kvalifikavimu.

118

Galiausiai, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje nagrinėjamų veiksmų nustatymas ir jų kvalifikavimas skundžiamame sprendime visais aspektais atitinka ginčijamo sprendimo turinį. Iš tiesų to sprendimo 1 straipsnis, pagal kurį ISU pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalį, kai priėmė ir taikė išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisykles, turi būti aiškinamas atsižvelgiant į jo 161–188 konstatuojamąsias dalis, kuriose Komisija nusprendė, kad, atsižvelgiant į šių taisyklių turinį, jomis siekiamus tikslus bei ekonominį ir teisinį jų kontekstą, turi būti laikoma, kad jų „tikslas“ yra riboti konkurenciją, o minėto sprendimo 194–209 konstatuojamosiose dalyse atskirai ir savarankiškai priduriama, kad minėtų taisyklių „poveikis“ taip pat yra konkurencijos ribojimas.

119

Kalbant konkrečiai, kaip matyti iš šių įvairių išvadų, Komisija nepateikė teisinio kvalifikavimo „derindama“ alternatyvias antikonkurencinio „tikslo“ ir „poveikio“ sąvokas, kaip teigia ISU. Priešingai, ji lygiagrečiai pateikė du atskirus ir savarankiškus teisinius kvalifikavimus, kurių kiekvieno, jei jis būtų pagrįstas, pakanka ginčijamo sprendimo rezoliucinei daliai pagrįsti.

120

Tokiomis aplinkybėmis, priešingai, nei tvirtina ISU, Bendrasis Teismas nepriėmė sprendimo dėl kito nei Komisijos nustatytas pažeidimo. Atvirkščiai, jis tik nusprendė, kad šiai institucijai pateikiant pirmąjį iš dviejų teisinių kvalifikavimų nepadaryta nė viena ISU nurodyta klaida.

121

Be to, nors skundžiamo sprendimo dalyse, skirtose šio kvalifikavimo pagrįstumo kontrolei atsižvelgiant į išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių turinį (81–98 punktai), tikslus (99–114 punktai) bei ekonominį ir teisinį kontekstą (115–120 punktai), iš tikrųjų niekur nenagrinėjama, kaip ISU jas taikė, reikia konstatuoti, kad šis požiūris yra toks pat, kokio laikėsi Komisija ginčijamame sprendime. Iš tiesų to sprendimo dalyse, kuriose nagrinėjamas šių taisyklių turinys (162–167 ir 180–187 konstatuojamosios dalys), tikslai (168–171 konstatuojamosios dalys) bei ekonominis ir teisinis kontekstas (172 ir 173 konstatuojamosios dalys), ši problema taip pat neaptariama; ji nagrinėjama tik skirtingose dalyse, pavyzdžiui, susijusiose su ISU „ketinimu“ (174–179 konstatuojamosios dalys) arba tų taisyklių „poveikiu“ konkurencijai (199–205 konstatuojamosios dalys).

122

Taigi ISU argumentai, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog padarytas kitas pažeidimas nei tas, kurį ginčijamame sprendime nustatė Komisija, ir jos vertinimą pakeitė savuoju, turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

123

ISU argumentai, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino SESV 101 straipsnio 1 dalį ir padarė klaidingą išvadą, jog Komisija teisingai kvalifikavo išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisykles kaip veiksmus, kurių „tikslas“ yra riboti konkurenciją, iš principo yra trijų rūšių.

124

Iš esmės ISU priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad, pirma, jis klaidingai aiškino antikonkurencinio „tikslo“ sąvoką, kai, kaip ir Komisija, nusprendė, jog, atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėtų veiksmų rūšį, jų turinys, jais siekiami tikslai bei jų ekonominis ir teisinis kontekstas turi būti vertinami paisant 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo MOTOE (C‑49/07, EU:C:2008:376) ir 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas (C‑1/12, EU:C:2013:127). Antra, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad šie veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nes, kaip matyti iš Komisijos vertinimų, susijusių su išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių turiniu, tikslais bei ekonominiu ir teisiniu kontekstu, tų veiksmų „tikslas“ buvo riboti konkurenciją. Kartu tas teismas nepriėmė sprendimo dėl kitų esminių aspektų, kaip antai Komisijos ISU priskiriamo ketinimo bei šių taisyklių poveikio atitinkamai rinkai ir susijusiai dailiojo čiuožimo rinkai. Trečia, bendrai nagrinėdamas antrąjį ir ketvirtąjį panaikinimo pagrindus, atitinkamai susijusius su antikonkurencinio „tikslo“ sąvoka, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, ir Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią tam tikri veiksmai gali būti laikomi nepatenkančiais į šios nuostatos taikymo sritį (2002 m. vasario 19 d. Sprendimas Wouters ir kt., C‑309/99, EU:C:2002:98), Bendrasis Teismas padarė papildomų teisės klaidų, kai iš esmės „sujungė“ šiuos du atskirus klausimus ir taip Komisijos vertinimą pakeitė savuoju.

125

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad konkurencijos išsaugojimas ar neiškraipyta plėtra vidaus rinkoje gali būti užtikrinta tik tuo atveju, jeigu užtikrinamos įmonių lygios galimybės. Aplinkybė, kad konkrečią ekonominę veiklą vykdančiai įmonei suteikiami įgaliojimai de jure ar net de facto apibrėžti, kurioms kitoms įmonėms taip pat leidžiama vykdyti tą veiklą, arba nustatyti sąlygas, kuriomis ji gali būti vykdoma, lemia interesų konfliktą ir suteikia akivaizdų pranašumą prieš konkurentus, nes jai leidžiama jiems trukdyti patekti į atitinkamą rinką ar sudaryti palankesnes sąlygas savo veiklai (šiuo klausimu žr. 1991 m. gruodžio 13 d. Sprendimo GB-Inno-BM, C-18/88, EU:C:1991:474, 25 punktą; 1998 m. vasario 12 d. Sprendimo Raso ir kt., C-163/96, EU:C:1998:54, 28 bei 29 punktus ir 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo MOTOE, C-49/07, EU:C:2008:376, 38, 49, 51 ir 52 punktus), taip pat tokiais veiksmais trukdyti konkurencijos pranašumais plėtrai vartotojų nenaudai, toje rinkoje ribojant gamybą, alternatyvių prekių ar paslaugų kūrimą ar net naujoves.

126

Taigi tokie įgaliojimai gali būti suteikti konkrečiai įmonei tik tuo atveju, jei kartu taikomi apribojimai, pareigos ir kontrolė, neatsižvelgiant į tai, ar šie įgaliojimai kyla iš valstybės narės suteiktų išimtinių ar specialių teisių, dėl kurių įmonė, kuriai suteikti tie įgaliojimai, užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo MOTOE, C‑49/07, EU:C:2008:376, 50 ir 53 punktus), iš dominuojančią padėtį užimančios įmonės savarankiškų veiksmų, dėl kurių ji gali trukdyti įmonėms galimoms konkurentėms patekti į šią rinką arba į susijusias ar gretutines rinkas (šiuo klausimu žr. 1991 m. gruodžio 13 d. Sprendimo GB‑Inno‑BM, C‑18/88, EU:C:1991:474, 17–20 ir 24 punktus), arba net iš įmonių asociacijos sprendimo, juo labiau tuo atveju, kai šį sprendimą priėmusi asociacija lygiagrečiai turi būti laikoma „įmone“ dėl toje rinkoje vykdomos ekonominės veiklos (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas, C‑1/12, EU:C:2013:127, 39, 44, 45, 59, 91 ir 92 punktus).

127

Dėl to Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad tokiais įgaliojimais, kai jie suteikiami dominuojančią padėtį užimančiai įmonei, savaime pažeidžiamas SESV 102 straipsnis, prireikus siejamas su SESV 106 straipsniu, nebent kartu taikomi apribojimai, pareigos ir kontrolė, dėl kurių gali būti išvengta piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rizikos (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo MOTOE, C‑49/07, EU:C:2008:376, 50 ir 53 punktus).

128

Analogiškai, kadangi SESV 101 ir 102 straipsniai, nors jais siekiama skirtingų tikslų ir jų taikymo sritis yra skirtinga, gali būti vienu metu taikomi tiems patiems veiksmams, kai tenkinamos atitinkamos jų taikymo sąlygos (šiuo klausimu žr. 1989 m. balandžio 11 d. Sprendimo Saeed Flugreisen ir Silver Line Reisebüro, 66/86, EU:C:1989:140, 32 punktą; 2000 m. kovo 16 d. Sprendimo Compagnie maritime belge transports ir kt. / Komisija, C‑395/96 P ir C‑396/96 P,EU:C:2000:132, 33 punktą ir 2020 m. sausio 30 d. Sprendimo Generics (UK) ir kt., C‑307/18, EU:C:2020:52, 146 punktą), taigi šie straipsniai turi būti aiškinami nuosekliai, tačiau atsižvelgiant į jiems būdingas savybes, reikia konstatuoti, kad tokie įgaliojimai gali būti laikomi turinčiais „tikslą“ trukdyti konkurencijai, ją riboti arba iškraipyti, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį.

129

Darant prielaidą, kad taip nėra, gali būti laikoma, jog, kaip Teisingumo Teismas taip pat jau yra pažymėjęs, bent šių įgaliojimų „poveikis“ yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas, C‑1/12, EU:C:2013:127, 69 punktą).

130

Dėl šių priežasčių skundžiamo sprendimo 68–76 punktuose Bendrasis Teismas, kaip ir Komisija ginčijamo sprendimo 172 ir 173 konstatuojamosiose dalyse, teisingai konstatavo, kad, atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamų veiksmų rūšį, t. y. įmonių asociacijos sprendimą, kuriuo šiai už sporto šaką atsakingai asociacijai suteikiami reglamentavimo, kontrolės ir sankcijų skyrimo įgaliojimai, kuriais naudodamasi ji gali leisti arba trukdyti įmonėms galimoms konkurentėms patekti į atitinkamą rinką, kurioje pati vykdo ekonominę veiklą, šių veiksmų tikslas, konkrečiau jų turinys, jais siekiami tikslai bei jų ekonominis ir teisinis kontekstas turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į jurisprudenciją, suformuotą 2008 m. liepos 1 d. Sprendime MOTOE (C‑49/07, EU:C:2008:376) ir 2013 m. vasario 28 d. Sprendime Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas (C‑1/12,EU:C:2013:127).

131

Siekiant nuspręsti, ar turi būti laikoma, kad įmonių asociacijos sprendimo, kuriuo šiai asociacijai suteikiami reglamentavimo, kontrolės ir sankcijų skyrimo įgaliojimai, kuriais naudodamasi ji gali leisti arba trukdyti įmonėms galimoms konkurentėms patekti į atitinkamą rinką, kurioje pati vykdo ekonominę veiklą, tikslas arba, jei taip nėra, poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar nustatyti skaidrūs, aiškūs ir tikslūs materialiniai šių įgaliojimų suteikimo kriterijai (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas, C‑1/12, EU:C:2013:127, 84–86, 90, 91 ir 99 punktus), kad nebūtų galima savavališkai naudotis tais įgaliojimais. Be to, šie kriterijai turėjo būti akivaizdžiai įtvirtinti prieinama forma prieš bet kokį įgaliojimų, kuriuos jie turi reglamentuoti, įgyvendinimą.

132

Vieni iš jų, be kita ko, gali būti kriterijai, kuriais tinkamai ir veiksmingai skatinamas lygiomis galimybėmis ir pasiekimais grindžiamų sporto varžybų rengimas.

133

Jei taip yra, tokie kriterijai taip pat turi būti tinkami siekiant užtikrinti tai, kad tokiais įgaliojimais būtų naudojamasi nediskriminuojant (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas, C‑1/12, EU:C:2013:127, 99 punktą) ir, kiek tai susiję su galimomis skirti sankcijomis, jų objektyvumą ir proporcingumą (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo Meca‑Medina ir Majcen / Komisija, C‑519/04 P, EU:C:2006:492, 48 ir 55 punktus). Tam, kad tie kriterijai apskritai galėtų būti laikomi nediskriminaciniais, būtina, kad pagal juos trečiųjų šalių rengiamų varžybų organizavimui ir komerciniam naudojimui, taip pat sportininkų dalyvavimui jose nebūtų taikomi reikalavimai, kurie arba skirtųsi nuo reikalavimų, taikomų sprendimus priimančio subjekto rengiamoms ir komerciškai eksploatuojamoms varžyboms, arba būtų tokie patys ar panašūs, tačiau praktiškai įvykdyti jų būtų neįmanoma arba pernelyg sunku įmonei, kuri neturi tokio paties asociacijos statuso arba tokių pačių įgaliojimų, kaip tas subjektas, ir kurios padėtis dėl tos priežasties yra kitokia nei jo. Konkrečiai dėl kriterijų, kuriais remiantis nustatomos skirtinos sankcijos, pažymėtina, jog jais taip pat turi būti užtikrinta, kad tos sankcijos kiekvienu konkrečiu atveju būtų nustatomos laikantis proporcingumo principo, be kita ko, atsižvelgiant į konstatuoto pažeidimo trukmę ir sunkumą.

134

Galiausiai, turi būti galima atlikti veiksmingą minėtų kriterijų kontrolę (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas, C‑1/12, EU:C:2013:127, 99 punktą).

135

Be to, nagrinėjami įgaliojimai turi būti reglamentuojami skaidriomis ir nediskriminacinėmis procedūrinėmis taisyklėmis, kaip antai susijusiomis su paraiškos suteikti išankstinį leidimą pateikimo ir sprendimo dėl jos priėmimo terminais, kurie negali būti nepalankūs įmonėms galimoms konkurentėms ir trukdyti joms veiksmingai patekti į rinką (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas, C‑1/12, EU:C:2013:127, 86 ir 92 punktus), o galiausiai – taip riboti gamybą.

136

Atsižvelgiant į pirmesniuose penkiuose šio sprendimo punktuose nurodytą jurisprudenciją, nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad, pirma, priešingai, nei tvirtina ISU, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai, nagrinėdamas išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių tikslą, rėmėsi klausimu, ar šios taisyklės buvo suformuluotos taip, kad būtų išvengta savavališko, diskriminacinio ar neproporcingo naudojimosi pagal jas šiai asociacijai suteiktais išankstinių leidimų suteikimo, kontrolės ir sankcijų skyrimo įgaliojimais.

137

Iš tiesų Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai, konkrečiai nagrinėdamas minėtų taisyklių turinį, skundžiamo sprendimo 85–89 ir 118 punktuose nusprendė, kad šios taisyklės įrodomuoju būdu nepateisinamos jokiu konkrečiu tikslu ir kad jomis nereglamentuojama ISU veiksmų laisvė suteikti leidimą arba atsisakyti suteikti leidimą rengti arba įgyvendinti greitojo čiuožimo ant ledo varžybų projektus, kuriuos jai gali pateikti tretieji subjektai ar įmonės remdamiesi skaidriais, objektyviais, nediskriminaciniais, taigi patikrinti galimais leidimo suteikimo kriterijais, todėl ši asociacija turi būti laikoma turinčia diskreciją.

138

Reikia pridurti, kad šie vertinimai, kuriais, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 83 ir 84 punktų, buvo siekiama atsakyti į konkrečiai ISU pateiktus argumentus ginčijant tam tikrus ginčijamame sprendime Komisijos atliktus vertinimus, iš esmės negali būti laikomi naujais, palyginti su pastaruoju sprendimu. Iš tiesų ginčijamo sprendimo 173 konstatuojamojoje dalyje Komisija bendrai rėmėsi būtinybe dėl tokios veiksmų laisvės, kokią turi ISU, taikyti pareigas, apribojimus ir kontrolę, o paskui to sprendimo 163 ir 185 konstatuojamosiose dalyse konkrečiai nurodė, kad nagrinėjamu atveju taip nėra, nes nėra ryšio tarp šios veiksmų laisvės bei konkrečių ir patikrinamų tikslų.

139

Be to, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 91–95 ir 97 punktuose iš esmės nusprendė, kad sankcijoms, kurias ISU gali skirti sportininkams, dalyvaujantiems greitojo čiuožimo varžybose, kurioms ji nesuteikė išankstinio leidimo, nebuvo taikomi kriterijai, leidžiantys užtikrinti tų sankcijų objektyvumą ir proporcingumą, ir jos buvo svarbus veiksnys nustatant, ar išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių tikslas buvo riboti konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Šie vertinimai, kuriais, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 83, 90 ir 96 punktų, taip pat siekta atsakyti į grindžiant ieškinį dėl panaikinimo ISU pateiktus argumentus, taip pat negali būti laikomi susijusiais su naujais klausimais, palyginti su tais, kurie nagrinėjami ginčijamo sprendimo 162, 163, 166 ir 186 konstatuojamosiose dalyse.

140

Antra, nors, kaip ką tik nurodyta, Bendrasis Teismas rėmėsi šio sprendimo 125–128 punktuose minėta jurisprudencija, savo vertinimus šiuo klausimu jis įtraukė į bendrus teisinius motyvus, kuriais, remiantis šio sprendimo 105–108 punktuose nurodyta suformuota jurisprudencija ir kaip visų pirmą matyti iš šio sprendimo 68, 76, 80 ir 120 punktų, siekiama nustatyti, ar Komisija teisingai nusprendė, kad išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklės, atsižvelgiant į jų turinį, jomis siekiamus tikslus bei jų ekonominį ir teisinį kontekstą, turi būti laikomos turinčiomis tikslą riboti konkurenciją dėl to, kad yra pakankamai žalingos konkurencijai.

141

ISU neginčija šių bendrų teisinių motyvų pagrįstumo.

142

Visų pirma ji tik tvirtina, kad tam tikrų aspektų, į kuriuos buvo atsižvelgta pateikiant minėtus motyvus, kaip antai išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklėmis jai suteiktų išankstinių leidimo išdavimo įgaliojimų diskrecinio pobūdžio, sankcijų, kurias pagal šias taisykles ji gali skirti sportininkams, dalyvaujantiems greitojo čiuožimo varžybose, kurioms nėra suteiktas leidimas, neproporcingumo ar aplinkybės, kad šiose taisyklėse bent iki 2014 m. buvo nurodytas tikslas užtikrinti ISU ekonominių interesų apsaugą, atskirai nepakanka pagrįsti to teismo išvadai, kad šios taisyklės buvo pagrįstai laikomos turinčiomis tikslą riboti konkurenciją. Vis dėlto tokiais argumentais negali būti paneigta ši išvada, nes ji grindžiama bendru vertinimu.

143

Be to, ISU iš esmės tvirtina, jog prieinant prieš šios išvados padaryta teisės klaida, nes ji galiausiai grindžiama pačiam išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių turiniui ir struktūrai būdinga galimybe ar rizika, kad jos gali būti naudojamos antikonkurenciniais tikslais, t. y. trukdyti subjektams ar įmonėms, galintiems konkuruoti su šia asociacija, patekti į atitinkamą rinką ir sudaryti palankesnes sąlygas šios asociacijos rengiamoms varžyboms.

144

Vis dėlto tokia išvada, kaip ji suformuluota skundžiamo sprendimo 95, 118 ir 119 punktuose, atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Nors iš šios jurisprudencijos matyti, kad sporto asociacija, kaip antai ISU, gali priimti bei taikyti taisykles, susijusias su atitinkamos sporto šakos varžybų rengimu ir eiga, ir reikalauti jų laikytis, skirdama sankcijas (šiuo klausimu žr. 2000 m. balandžio 11 d. Sprendimo Deliège, C‑51/96 ir C‑191/97, EU:C:2000:199, 67 ir 68 punktus; 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo Meca‑Medina ir Majcen / Komisija, C‑519/04 P, EU:C:2006:492, 44 punktą ir 2019 m. birželio 13 d. Sprendimo TopFit ir Biffi, C‑22/18, EU:C:2019:497, 60 punktą), remiantis tuo jokiu būdu negali būti laikomos teisėtomis taisyklės, dėl kurių, kaip ir dėl išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių, nėra taikomi tinkami apribojimai, pareigos ir kontrolė.

145

Priešingai, atsižvelgiant į šio sprendimo 125–128 punktuose nurodytą jurisprudenciją, tokios taisyklės turi būti laikomos turinčiomis tikslą riboti konkurenciją. Iš tiesų jomis jas priėmusiam ir įgaliotam įgyvendinti subjektui suteikiami įgaliojimai leisti bet kuriai įmonei galimai konkurentei patekti į atitinkamą rinką, kontroliuoti šį patekimą į rinką ar nustatyti jo sąlygas ir nustatyti tiek galimą konkurencijos šioje rinkoje laipsnį, tiek sąlygas, kuriomis ši galima konkurencija gali veikti.

146

Taigi minėtomis taisyklėmis, jeigu ne sudaromos sąlygos išstumti iš rinkos bet kurią konkuruojančią įmonę, net ir tiek pat produktyvią, tai bent jau alternatyvių arba naujų varžybų kūrimas ar komercinis naudojimas apribojamas forma ar turiniu. Be to, taip dėl šių taisyklių iš sportininkų gali būti atimta bet kokia galimybė dalyvauti šiose varžybose, net jei jos juos galėtų dominti, pavyzdžiui, dėl savo naujoviško formato, kartu laikantis visų principų, vertybių ir taisyklių, kuriais grindžiama atitinkama sporto šaka. Galiausiai dėl jų iš žiūrovų ir televizijos žiūrovų gali būti atimta bet kokia galimybė stebėti tas varžybas ar jų transliaciją.

147

Galiausiai ISU iš esmės priekaištauja dėl to, kad Bendrasis Teismas darydamas apibendrinimus arba neišnagrinėjęs atmetė įvairius jos argumentus ir įrodymus, susijusius su ketinimu, kuriuo vadovaudamasi ji priėmė išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisykles (skundžiamo sprendimo 121 punktas), taip pat su šių taisyklių taikymu bei poveikiu atitinkamai rinkai ir susijusiai daliojo čiuožimo rinkai (skundžiamo sprendimo 115–117 punktai). Vis dėlto šie argumentai turi būti atmesti atsižvelgiant į šio sprendimo 98, 99, 106 ir 107 punktuose nurodytą jurisprudenciją.

148

Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės ar faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidos, kai nusprendė, kad Komisija teisingai kvalifikavo išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisykles kaip veiksmus, kurių tikslas yra riboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį. Tai, kad, kaip taip pat tvirtina ISU, tas teismas, be kita ko, skundžiamo sprendimo 101–104 ir 108 punktuose kartu nagrinėjo atskirą klausimą, ar vis dėlto, atsižvelgiant į šio sprendimo 111 punkte nurodytą jurisprudenciją, šios taisyklės gali būti laikomos nepatenkančiomis į šios nuostatos taikymo sritį, nors, kaip matyti iš šio sprendimo 113 ir 114 punktų, ši jurisprudencija neturi reikšmės, kai kalbama apie veiksmus, kurių tikslas yra riboti konkurenciją, bet kuriuo atveju neturi įtakos minėto sprendimo 140 punkte nurodytų motyvų pagrįstumui.

149

Vadinasi, pirmasis pagrindas turi būti atmestas.

150

Nurodydama antrąjį pagrindą ISU priekaištauja Bendrajam Teismui neteisingai supratus ir neišnagrinėjus ketvirtojo panaikinimo pagrindo bei jam pagrįsti pateiktų įrodymų ir taip neįvykdžius savo pareigos pagal SESV 263 straipsnį.

151

Šiuo klausimu ji nurodė, jog, pirma, šio panaikinimo pagrindo tikslas buvo konkretus ir ribotas, t. y. teigti, kad jos atsisakymas suteikti leidimą vykdyti tarptautinių varžybų, kurios turėjo vykti Dubajuje, projektą, kurį jam pateikė trečiasis organizatorius, nepatenka į SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes šiuo atsisakymu buvo siekiama teisėto tikslo užtikrinti jos etikos kodekse įtvirtinto lažybų draudimo laikymąsi, ir negalėjo būti laikoma, kad jis motyvuotas ketinimu išstumti potencialų konkurentą iš greitojo čiuožimo ant ledo rinkos, kaip ginčijamame sprendime konstatavo Komisija.

152

Antra, ISU tvirtina, jog Bendrasis Teismas pakeitė minėto panaikinimo pagrindo apimtį, kai skundžiamo sprendimo 99 punkte nusprendė, kad siekiant jį išnagrinėti reikia išspręsti bendrą klausimą, ar išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklės pateisinamos tikslu apsaugoti sporto šakų, už kurias yra atsakinga ISU, sąžiningumą.

153

Trečia, ISU priekaištauja Bendrajam Teismui tuo pat metu skundžiamo sprendimo 102 punkte pripažinus, jog ji turėjo teisę nustatyti taisykles, kuriomis siekiama užtikrinti, kad dėl lažybų nebūtų iškraipomos tarptautinės čiuožimo varžybos, ir to sprendimo 127 punkte atsisakius priimti sprendimą dėl šių taisyklių taikymo ginčijamame sprendime nurodytam tarptautinių varžybų projektui teisėtumo atsižvelgiant į SESV 101 straipsnio 1 dalį, nes Komisija šio taikymo nekvalifikavo kaip pažeidimo, o tik jį paminėjo siekdama parodyti, kaip tos taisyklės gali būti praktiškai taikomos. Iš tiesų iš to sprendimo konstatuojamųjų dalių ir rezoliucinės dalies aiškiai matyti, kad išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių taikymas nagrinėjamam projektui, kaip ir jų priėmimas, buvo kvalifikuotas kaip SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas ir kad Komisija šį teisinį kvalifikavimą pateikė visų pirma ar net išimtinai išnagrinėjusi ISU atsisakymą leisti vykdyti minėtą projektą. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas turėjo išnagrinėti visus ISU argumentus ir įrodymus, jam pateiktus siekiant ginčyti tokį kvalifikavimą ir įrodyti, kad jos veiksmai buvo pagrįsti, tačiau tas teismas to nepadarė.

154

Komisija, palaikoma M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes, ginčija visus šiuos argumentus.

155

Pirmiausia reikia konstatuoti, jog net darant prielaidą, kad Bendrasis Teismas suklydo dėl ISU nurodyto ketvirtojo panaikinimo pagrindo apimties, kai klaidingai konstatavo, kad jam buvo pateiktas bendras klausimas, ar išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklės pateisinamos teisėtu tikslu, o ne konkretus klausimas, ar šių taisyklių taikymas šios asociacijos nurodytam tarptautinių greitojo čiuožimo varžybų projektui pateisinamas tokiu teisėtu tikslu, šis pagrindas bet kuriuo atveju yra nereikšmingas.

156

Iš tiesų, kaip matyti iš pirma išdėstytų šio sprendimo motyvų, Bendrasis Teismas teisingai patvirtino Komisijos išvados, kad išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių, vertinamų kaip tokių, taigi neatsižvelgiant į jų taikymą kiekvienu konkrečiu atveju, tikslas yra riboti konkurenciją, pagrįstumą. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 107, 113 ir 114 punktų, galimo teisėto tikslo buvimas, net jei jis būtų nustatytas, šiomis aplinkybėmis neturi reikšmės.

157

Kadangi abu apeliacinio skundo pagrindai buvo atmesti, turi būti atmestas visas apeliacinis skundas.

158

Grįsdami priešpriešinį apeliacinį skundą M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes nurodo du pagrindus, iš esmės grindžiamus teisės klaidomis, padarytomis nagrinėjamu atveju aiškinant ir taikant SESV 101 straipsnį.

159

Nurodydami pirmąjį pagrindą, kurį sudaro dvi dalys, M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes, palaikomi Komisijos, teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, kai nusprendė, kad ISU nustatytos arbitražo taisyklės negali būti laikomos sustiprinančiomis ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytą SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

160

Šio pagrindo pirmoje dalyje M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes teigia, jog Bendrojo Teismo išvadoje, kad arbitražo taisyklės gali būti pateisinamos su sporto specifiniu pobūdžiu susijusiu teisėtu interesu, padaryta teisės klaidų.

161

Šiuo klausimu jie, pirma, teigia, jog iš šių taisyklių matyti, kad sportininkai, dėl kurių ISU priėmė sprendimą dėl netinkamumo, turi pateikti jų ginčą su šia asociacija spręsti išimtinai SAT. Jie taip pat nurodo, jog tam, kad šiems sportininkams būtų leista dalyvauti šios asociacijos arba nacionalinių čiuožimo asociacijų, kurios yra jos narės, rengiamose tarptautinėse čiuožimo ant ledo varžybose, jie privalo sutikti laikytis visų ISU priimtų taisyklių, įskaitant taisykles, kuriomis nustatomas toks ginčų sprendimo arbitraže mechanizmas.

162

Antra, jie pažymi, kad SAT yra už Sąjungos ribų įsteigta arbitražo institucija, kurios narius skiria tarptautinės sporto asociacijos, kaip antai ISU, arba praktiškai šios asociacijos jiems daro lemiamą įtaką, ir kad šios institucijos priimtus sprendimus galima apskųsti tik Tribunal fédéral (Federalinis teismas, Šveicarija), kurio kontrolė apsiriboja patikrinimu, ar laikytasi viešosios tvarkos, kaip nustatyta to teismo, o tai neapima Sąjungos konkurencijos taisyklių.

163

Jie priduria, kad nors teoriškai Sąjungos nacionaliniai teismai išlaiko tam tikrą vaidmenį vykdant šiuos arbitražo teismo sprendimus, teisminė kontrolė, kurią jie gali atlikti dėl šių sprendimų tokiomis aplinkybėmis, yra, pirma, suskaidyta, taigi brangi (nes sportininkas turi ginčyti su juo susijusio sprendimo vykdymą kiekvienoje valstybėje narėje, kurioje jis ketina dalyvauti varžybose), antra, pavėluota ir net neveiksminga (nes teismo sprendimas, kurio prašoma, paprastai priimamas po šių varžybų ir sportininkui taikomas draudimas tuo laikotarpiu prašyti taikyti apsaugos priemones), trečia, ribota ar net minimali (nes arbitražo teismo sprendimas gali būti laikomas prieštaraujančiu Sąjungos viešajai tvarkai tik šiurkščiai, veiksmingai ir konkrečiai pažeidus konkurencijos taisykles) ir, ketvirta, bet kuriuo atveju neturi realaus poveikio (nes ISU turi įgaliojimus pati vykdyti su konkrečiu sportininku susijusį arbitražo teismo sprendimą arba reikalauti, kad jos narės jį įvykdytų, uždraudžiant tam sportininkui dalyvauti jos arba jos narių rengiamose tarptautinėse varžybose).

164

Galiausiai, trečia, M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes mano, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, kai skundžiamo sprendimo 156 punkte nusprendė, kad arbitražo taisyklėmis nustatytą mechanizmą „gali pateisinti su specifiniu sporto pobūdžiu susiję teisėti interesai“.

165

Iš tiesų tas teismas iš esmės bendrai ir abstrakčiai rėmėsi specifiniu sporto pobūdžiu apskritai, nors šioje byloje nagrinėjamos taisyklės taikomos konkrečiame greitojo čiuožimo ant ledo, kaip ekonominės veiklos, kontekste. Privalomas ir išimtinis ginčų perdavimas arbitražui negali būti vienodai pateisinamas abiem atvejais. Be to, Bendrojo Teismo motyvai kelia dar daugiau problemų dėl to, kad, skirtingai nei nacionaliniai ar Sąjungos teismai, į Sąjungos teismų sistemą nepatenkanti arbitražo institucija, kaip antai SAT, neprivalo užtikrinti Sąjungos konkurencijos taisyklių, kurias, beje, SAT akivaizdžiai klaidingai aiškina ir taiko, laikymosi.

166

Komisija, kuri pritaria visiems šiems argumentams, apskritai teigia, kad Bendrojo Teismo motyvuose neatsižvelgiama į konkrečias ISU nustatyto arbitražo mechanizmo sąlygas. Konkrečiai kalbant, skirtingai nuo sutartinio arbitražo mechanizmo, dėl kurio šalys laisvai susitaria, ISU priimtos arbitražo taisyklės sportininkams praktiškai nustatomos vienašališkai bei išimtinai ir už jų nesilaikymą numatytas draudimas dalyvauti ISU rengiamose varžybose, kuris galiausiai reiškia, kad suinteresuotasis asmuo negali užsiimti savo profesine veikla.

167

Antroje pagrindo dalyje M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, kai skundžiamo sprendimo 157–164 punktuose iš esmės nusprendė, kad dėl arbitražo taisyklių negali būti pakenkta Sąjungos konkurencijos taisyklių veiksmingumui ar sportininkams, kurių atžvilgiu dėl antikonkurencinių priežasčių priimti sprendimai dėl netinkamumo, sunkiau įgyvendinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą, todėl šios taisyklės negali būti laikomos sustiprinančiomis ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotą pažeidimą.

168

Šiuo klausimu, pirma, jie nurodo, kad SAT yra į Sąjungos teisinę sistemą nepatenkanti arbitražo institucija, ir priduria, kad jo faktinis nepriklausomumas ir nešališkumas tarptautinių sporto asociacijų, kaip antai ISU, atžvilgiu yra abejotinas. Jie taip pat teigia, kad SAT sprendimams gali būti taikoma tik minimali teisminė kontrolė, kurią atliekant visiškai neatsižvelgiama į Sąjungos konkurencijos taisykles ir kuri vykdoma teisme, neturinčiame teisės pateikti Teisingumo Teismui prejudicinių klausimų. Be to, jie pakartoja, kad arbitražo taisyklės iš tikrųjų vienašališkai nustatomos sportininkams.

169

Atsižvelgdami į šias aplinkybes jie mano, jog Bendrasis Teismas turėjo nuspręsti, kad dėl šių taisyklių gali būti padarytas neigiamas poveikis veiksmingam SESV 101 bei 102 straipsnių laikymuisi ir sportininkams sunkiau įgyvendinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą, taip sustiprinant ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotą pažeidimą.

170

Antra, M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis sumenkino minėtų taisyklių įtaką sportininkų teisei į veiksmingą teisminę gynybą, kai nurodė, jog tuo atveju, jei sportininkų atžvilgiu dėl antikonkurencinių priežasčių buvo priimtas sprendimas dėl netinkamumo, jie turi galimybę pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo kompetentinguose nacionaliniuose teismuose. Nors tokie ieškiniai gali padėti užtikrinti privačių asmenų, nukentėjusių dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, ex post teisminę gynybą ir sustiprinti šių taisyklių veiksmingumą (šiuo klausimu žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Courage ir Crehan, C‑453/99, EU:C:2001:465, ir 2019 m. kovo 14 d. Sprendimą Skanska Industrial Solutions ir kt., C‑724/17, EU:C:2019:204), jie negali kompensuoti teisių gynimo priemonių, leidžiančių tiems asmenims pasinaudoti ex ante veiksminga teisine gynyba, nebuvimo.

171

Be to, nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog šia teisine gynyba visų pirma siekiama, kad čiuožėjas, kurio atžvilgiu dėl antikonkurencinių priežasčių priimtas sprendimas dėl netinkamumo, galėtų laiku pasiekti, kad būtų panaikintas tas sprendimas, ir turėtų su tuo susijusią galimybę vėl imtis savo profesinės veiklos, o ne tik kad praėjus keleriems metams jam būtų priteistas žalos atlyginimas, skirtas neteisėtam draudimui užsiimti šia veikla bei atitinkamam karjeros ir pajamų praradimui kompensuoti. Taip juo labiau yra dėl to, kad pagal SAT procedūros reglamentą ieškovams draudžiama prašyti taikyti apsaugos priemones ir kad keli nacionaliniai teismai jau yra atmetę prašymus atlyginti žalą, motyvuodami tuo, kad jie turi būti laikomi priklausančiais išimtinei šiai institucijai pagal arbitražo taisykles suteiktai jurisdikcijai.

172

Galiausiai, trečia, Bendrasis Teismas padarė analogišką motyvavimo klaidą, kai nusprendė, kad sportininkų, kuriems skirtas dėl antikonkurencinių priežasčių priimtas sprendimas dėl netinkamumo, galimybė pateikti skundą Komisijai ir nacionalinėms konkurencijos institucijoms (toliau – NKI) yra pakankama. Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog šios institucijos turi plačią diskreciją nagrinėti joms pateiktus skundus, taigi negali būti reikalaujama, kad jos dėl šių skundų imtųsi veiksmų kvalifikuodamos nurodytas faktines aplinkybes pagal konkurencijos taisykles (1979 m. spalio 18 d. Sprendimas GEMA / Komisija, 125/78, EU:C:1979:237 ir 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas EFIM / Komisija, C‑56/12 P, EU:C:2013:575).

173

Komisija pritaria visiems šiems argumentams ir priduria, jog skundžiamo sprendimo 148 punkte Bendrasis Teismas taip pat padarė akivaizdžią ginčijamo sprendimo supratimo klaidą, kai konstatavo, kad tame sprendime išdėstytais motyvais siekta arbitražo taisykles kvalifikuoti kaip „sunkinančią aplinkybę“, kaip šis žodžių junginys suprantamas baudų, kurios gali būti skiriamos SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimo atveju, nustatymo kontekste. Neatsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju ISU nebuvo skirta bauda, Komisija pažymi, jog nagrinėdama bylą iš esmės tik nurodė, kad šiomis taisyklėmis sustiprinamas konkurencijos ribojimas dėl tikslo, kylantis iš išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių, patvirtinant pagal šias taisykles šiai asociacijai suteiktą galimybę visiškai panaikinti veiksmingą konkurenciją tarptautinių greitojo čiuožimo ant ledo varžybų organizavimo ir komercinio naudojimo rinkoje.

174

Atsakydama ISU, kuri abi šio pagrindo dalis vertina kartu, pirma, tvirtina, kad šis pagrindas yra nereikšmingas. Iš tiesų, kaip skundžiamo sprendimo 132 ir 137 punktuose konstatavo Bendrasis Teismas, ginčijamame sprendime Komisija tik siekdama išsamumo pateikė poziciją dėl arbitražo taisyklių.

175

Antra, ISU subsidiariai teigia, kad šis pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas, nes juo keičiamas Bendrajame Teisme nagrinėto ginčo dalykas. Iš tiesų nei šis ginčas, nei ginčijamas sprendimas nebuvo susiję su pačiu išimtinės jurisdikcijos suteikimo SAT teisėtumu. Bent jau kai kurie šiam pagrindui pagrįsti pateikti argumentai turi būti atmesti kaip nepriimtini arba dėl to, kad jie yra nauji (pavyzdžiui, argumentai, susiję su ekonominių ir neekonominių sporto aspektų atskyrimu, SAT nepriklausomumu arba Tribunal fédéral (Federalinis teismas) vykdomos SAT sprendimų kontrolės tvarka), arba dėl to, kad juose tik pakartojama tai, kas išdėstyta ginčijamame sprendime ar pirmojoje instancijoje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, nepaaiškinant, kaip Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime padarė teisės klaidų ar iškraipė faktines aplinkybes (pavyzdžiui, argumentai, susiję su sportininkų galimybės pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose arba pateikti skundus Komisijai ar NKI nepakankamumu atsižvelgiant į teisę į veiksmingą teisminę gynybą).

176

Galiausiai, trečia, ISU tvirtina, kad bet kuriuo atveju šis pagrindas yra nepagrįstas. Iš tiesų tiek Komisija ginčijamame sprendime, tiek Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime teisingai pripažino, jog naudojimasis privalomo ir išimtinio arbitražo mechanizmu paprastai yra leidžiamas ginčų sprendimo mechanizmas ir nagrinėjamu atveju jis gali būti pateisinamas atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti, kad ISU nustatytos taisyklės būtų vienodai ir veiksmingai taikomos visiems čiuožimu ant ledo užsiimantiems sportininkams.

177

Apeliantas turi teisę pateikti apeliacinį skundą ir remtis iš paties skundžiamo sprendimo kylančiais pagrindais, kuriais siekiama ginčyti jo pagrįstumą teisės požiūriu (2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Stadtwerke Schwäbisch Hall ir kt. / Komisija, C‑176/06 P, EU:C:2007:730, 17 punktas ir 2022 m. sausio 25 d. Sprendimo Komisija / European Food ir kt., C‑638/19 P, EU:C:2022:50, 77 punktas).

178

Nagrinėjamu atveju priešpriešinį apeliacinį skundą pateikusios šalys pirmuoju pagrindu siekia ginčyti motyvų, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 154 ir 156–164 punktuose nusprendė, jog Komisija padarė teisės klaidų, kai konstatavo, kad arbitražo taisyklėmis sustiprinamas išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių nulemtas konkurencijos ribojimas dėl „tikslo“, teisinį pagrįstumą.

179

Be to, pateikiant šį pirmąjį priešpriešinio apeliacinio skundo pagrindą nurodyti skundžiamo sprendimo motyvai yra tie, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas pripažino pagrįstu šeštąjį pagrindą ir iš dalies septintąjį pagrindą, pateiktus pirmojoje instancijoje. Todėl, kaip matyti iš šio sprendimo 171–174 ir 180 punktų, šiais motyvais grindžiama to sprendimo rezoliucinė dalis tiek, kiek ja iš dalies panaikintas ginčijamo sprendimo 2 straipsnis, kiek šis straipsnis susijęs su arbitražo taisyklėmis. Todėl, priešingai, nei teigia ISU, šis pagrindas nėra nereikšmingas.

180

Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismas apeliaciniame procese vis dėlto turi jurisdikciją tik ištirti Bendrajame Teisme nagrinėtų pagrindų teisinį vertinimą, todėl nagrinėdamas apeliacinį skundą jis negali priimti sprendimo dėl pagrindų ar argumentų, kurie nebuvo nagrinėti pirmojoje instancijoje (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 30 d. Sprendimo VBA / VGB ir kt., C‑266/97 P, EU:C:2000:171, 79 punktą ir 2022 m. sausio 25 d. Sprendimo Komisija / European Food ir kt., C‑638/19 P, EU:C:2022:50, 80 punktą).

181

Nagrinėjamu atveju ISU pagrįstai teigia, kad argumentai, kuriuos priešpriešinį apeliacinį skundą pateikusios šalys skyrė teisinėms pasekmėms, galinčioms atsirasti dėl galimo SAT nepriklausomumo trūkumo, nėra nei vieni iš Bendrajam Teismui pateiktų argumentų, nei, be to, vieni iš tų, dėl kurių Komisija pareiškė poziciją ginčijamame sprendime.

182

Taigi šie argumentai turi būti atmesti kaip nepriimtini.

183

Vis dėlto kiti argumentai, kurių priimtinumą ginčija ISU ir kurie visi susiję su ginčijamo sprendimo konstatuojamosiomis dalimis, dėl kurių šalys nesutarė pirmojoje instancijoje ir į kurias, kaip teigia priešpriešinį apeliacinį skundą pateikusios šalys ir Komisija, Bendrasis Teismas neatsižvelgė arba netinkamai atsižvelgė, kai pateikė poziciją dėl šios asociacijos pagrindo, susijusio su arbitražo taisyklėmis, yra priimtini.

184

Pirma, reikia priminti, jog ginčijamo sprendimo 268–286 konstatuojamosiose dalyse, konkrečiau jo 269–271, 277 ir 281–283 konstatuojamosiose dalyse, Komisija nusprendė, kad nors arbitražo taisyklės pačios savaime nesudaro SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo, jos, atsižvelgiant į jų turinį, įgyvendinimo sąlygas ir apimtį jų teisiniame ir ekonominiame kontekste, turi būti laikomos sustiprinančiomis šios institucijos anksčiau konstatuotą pažeidimą. Konkrečiau kalbant, šiose konstatuojamosiose dalyse Komisija iš esmės nurodė, jog kadangi dėl arbitražo taisyklių sunkiau vykdyti arbitražo sprendimų, kuriuose SAT pateikia poziciją dėl ISU sprendimų, priimtų naudojantis pagal išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisykles jai sutekta diskrecija, galiojimo, teisminę kontrolę Sąjungos konkurencijos teisės požiūriu, arbitražo taisyklėmis sustiprinamas Sąjungos teisės pažeidimas, kuris neatsiejamas nuo tokios diskrecijos buvimo. Visų pirma Komisija pažymėjo, kad ši teisminė kontrolė patikėta trečiojoje valstybėje įsteigtam teismui, taigi esančiam ne Sąjungoje ir nepatenkančiam į jos teisinę sistemą, ir kad pagal to teismo suformuotą jurisprudenciją negali būti atliekama tokių arbitražo sprendimų kontrolė Sąjungos konkurencijos taisyklių požiūriu. Taip ši institucija galiausiai kritikavo ne arbitražo institucijos, t. y. SAT, egzistavimą, organizavimą ar veikimą, o imunitetą nuo jurisdikcijos, kurį, jos nuomone, atsižvelgiant į Sąjungos konkurencijos teisę, turi ISU, kai įgyvendina savo sprendimų priėmimo ir sankcijų skyrimo įgaliojimus, asmenų, kuriems ji dėl šių įgaliojimo nereglamentavimo ir diskrecinio pobūdžio gali daryti poveikį, nenaudai.

185

Antra, Bendrasis Teismas iš esmės rėmėsi keturiais motyvais, kai konstatavo, kad pateikiant šiuos Komisijos argumentus padaryta teisės klaidų. Pirma, tas teismas pažymėjo, jog Komisija nekvestionavo pačios galimybės pasinaudoti arbitražu tam tikriems ginčams spręsti ir nemanė, kad arbitražinės išlygos sudarymas savaime riboja konkurenciją (skundžiamo sprendimo 154 punktas). Antra, jis nurodė, jog Komisija taip pat nenusprendė, kad arbitražo taisyklėmis pažeidžiama pati teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (to sprendimo 155 punktas). Trečia, jis nusprendė, kad arbitražo taisyklės, kuriomis SAT suteikiama privaloma ir išimtinė jurisdikcija vykdyti ISU sprendimų, priimtų įgyvendinant išankstinių leidimų suteikimo ir sankcijų skyrimo įgaliojimus, kontrolę, gali būti pateisinamos teisėtais interesais, susijusiais su specifiniu sporto pobūdžiu, t. y. tuo, kad vieninteliam specializuotam teismui suteikiama galimybė greitai, ekonomiškai ir vienodai spręsti daugybę ginčų, dažnai turinčių tarptautinį aspektą, kuris gali atsirasti užsiimant aukšto lygio profesionalia sporto veikla (minėto sprendimo 156 punktas). Ketvirta, Bendrasis Teismas pabrėžė, kad sportininkai ir subjektai ar įmonės, ketinantys rengti tarptautines greitojo čiuožimo ant ledo varžybas, konkuruojančias su ISU rengiamomis varžybomis, gali kreiptis ne tik į nacionalinius teismus su ieškiniais dėl žalos atlyginimo, bet ir į Komisija ir NKI su skundais dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo (to paties sprendimo 157–161 punktai).

186

Reikia pažymėti, kad pirmaisiais dviem iš šių motyvų, kurie neginčijami Teisingumo Teisme, negali būti pagrįsta Bendrojo Teismo padaryta išvada dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo iš dalies, nes jie nesusiję su vertinimais, kuriais remdamasi Komisija ginčijo arbitražo taisykles, taigi jais negali būti paneigtas šių vertinimų pagrįstumas.

187

Vis dėlto priešpriešinį apeliacinį skundą pateikusios šalys ir Komisija teisingai teigia, kad trečiasis ir ketvirtasis iš šių motyvų yra teisiškai klaidingi.

188

Iš tiesų, pirma, atliekant bendrą ir nediferencijuotą vertinimą, kad arbitražo taisyklės gali būti pateisinamos su specifiniu sporto pobūdžiu susijusiais teisėtais interesais, nes jomis SAT suteikiama privaloma ir išimtinė jurisdikcija vykdyti sprendimų, kuriuos ISU gali priimti įgyvendindama savo išankstinių leidimų suteikimo ir sankcijų skyrimo įgaliojimus, kontrolę, neatsižvelgiama, kaip iš esmės tvirtina priešpriešinį apeliacinį skundą pateikusios šalys ir Komisija, į reikalavimus, kurių turi būti laikomasi, kad arbitražo mechanizmas, kaip antai nagrinėjamas šioje byloje, galėtų būti laikomas, viena vertus, leidžiančiu užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisėje įtvirtintų viešosios tvarkos nuostatų laikymąsi ir, kita vertus, suderinamu su principais, kuriais grindžiama Sąjungos teismų sistema.

189

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip sutaria šalys ir skundžiamo sprendimo 156, 159 ir 160 punktuose nurodė Bendrasis Teismas, ISU nustatytos arbitražo taisyklės, be kita ko, susijusios su dviejų rūšių ginčais, galinčiais kilti vykdant ekonominę veiklą, pirma, siekiant rengti ir komerciškai panaudoti tarptautines greitojo čiuožimo ant ledo varžybas ir, antra, siekiant kaip profesionaliam sportininkui dalyvauti tokiose varžybose. Taigi šios taisyklės taikomos ginčams, susijusiems su užsiėmimu sporto veikla kaip ekonomine veikla, todėl patenka į Sąjungos konkurencijos teisės taikymo sritį. Vadinasi, dėl šio sprendimo 91–96 punktuose išdėstytų priežasčių minėtos taisyklės turi atitikti šią teisę, kiek jos įgyvendinamos teritorijoje, kuriai taikoma ESS ir SESV, neatsižvelgiant į jas priėmusių subjektų įsisteigimo vietą (1971 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Béguelin Import, 22/71, EU:C:1971:113, 11 punktas; 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. / Komisija, 89/85, 104/85, 114/85, 116/85, 117/85 ir 125/85–129/85, EU:C:1988:447, 16 punktas ir 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 43–45 punktai).

190

Taigi šioje byloje nagrinėjamas tik tokių taisyklių įgyvendinimas tokių ginčų kontekste ir Sąjungos teritorijoje, o ne šių taisyklių įgyvendinimas kitoje nei Sąjungos teritorijoje, jų įgyvendinamas sprendžiant kitų rūšių ginčus, kaip antai ginčus, susijusius tik su pačiu sportu, todėl nepatenkančius į Sąjungos teisės taikymo sritį, arba juo labiau arbitražo taisyklių įgyvendinimas įvairiose srityse.

191

Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 181 ir 184 punktų, šioje byloje minėtos taisyklės yra nagrinėjamos ne tiek, kiek pagal jas ISU priimtų sprendimų kontrolę pirmojoje instancijoje vykdo arbitražo institucija, t. y. SAT, o tik tiek, kiek pagal jas SAT priimtų arbitražo sprendimų kontrolę ir ISU sprendimų kontrolę kaip paskutinė instancija vykdo Tribunal fédéral, t. y. trečiosios valstybės teismas.

192

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad SESV 101 ir 102 straipsniai yra tiesioginio veikimo nuostatos, kuriomis teisės subjektams sukuriama teisių, kurias nacionaliniai teismai turi saugoti (1974 m. sausio 30 d. Sprendimo BRT ir Société belge des auteurs, compositeurs et éditeurs, 127/73, EU:C:1974:6, 16 punktas ir 2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Skanska Industrial Solutions ir kt., C‑724/17, EU:C:2019:204, 24 punktas), ir kurios priskiriamos Sąjungos viešosios tvarkos sričiai (šiuo klausimu žr. 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Eco Swiss, C‑126/97, EU:C:1999:269, 36 ir 39 punktus).

193

Todėl, nors ir pažymėdamas, kad asmuo turi galimybę sudaryti susitarimą, pagal kurį visi su juo susiję ginčai ar jų dalis aiškiai ir tiksliai perduodami spręsti arbitražo institucijai, o ne nacionaliniam teismui, kuris pagal taikytinas nacionalinės teisės nuostatas turėtų jurisdikciją juos spręsti, ir kad reikalavimai, susiję su arbitražo proceso veiksmingumu, gali pateisinti ribotą arbitražo teismo sprendimų teisminę kontrolę (šiuo klausimu žr. 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Eco Swiss, C‑126/97, EU:C:1999:269, 35 punktą ir 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Mostaza Claro, C‑168/05, EU:C:2006:675, 34 punktą), Teisingumo Teismas priminė, jog atliekant tokią teisminę kontrolę bet kuriuo atveju turi būti įmanoma išnagrinėti klausimą, ar šie arbitražo sprendimai atitinka pagrindines Sąjungos viešosios tvarkos sričiai priskiriamas nuostatas, tarp kurių yra SESV 101 ir 102 straipsniai (šiuo klausimu žr. 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Eco Swiss, C‑126/97, EU:C:1999:269, 37 punktą). Toks pats reikalavimas juo labiau taikomas, kai toks arbitražo mechanizmas laikytinas praktiškai vieno privatinės teisės subjekto, kaip antai tarptautinės sporto asociacijos, nustatytu kitam subjektui, kaip antai sportininkui.

194

Nesant tokios teisminės kontrolės, naudojantis arbitražo mechanizmu gali būti pakenkta iš Sąjungos teisės tiesioginio veikimo jos subjektams kylančių teisių apsaugai ir veiksmingam SESV 101 ir 102 straipsnių laikymuisi, kas turi būti užtikrinta – ir todėl būtų užtikrinta nesant tokio mechanizmo – nacionalinėmis taisyklėmis dėl teisių gynimo priemonių.

195

Šio veiksmingos teisminės kontrolės reikalavimo laikymasis visų pirma taikomas tokioms kaip ISU nustatytos arbitražo taisyklėms.

196

Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad nors tokios asociacijos turi teisinį savarankiškumą, leidžiantį joms priimti taisykles, susijusias su, be kita ko, varžybų organizavimu, tinkama eiga ir sportininkų dalyvavimu jose (šiuo klausimu žr. 2000 m. balandžio 11 d. Sprendimo Deliège, C-51/96 ir C-191/97, EU:C:2000:199, 67 ir 68 punktus, taip pat 2019 m. birželio 13 d. Sprendimo TopFit ir Biffi, C-22/18, EU:C:2019:497, 60 punktą), taip veikdamos sporto asociacijos negali riboti pagal Sąjungos teisę asmenims suteiktų teisių ir laisvių (šiuo klausimu žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C-415/93, EU:C:1995:463, 81 ir 83 punktus, taip pat 2019 m. birželio 13 d. Sprendimo TopFit ir Biffi, C-22/18, EU:C:2019:497, 52 punktą), tarp kurių yra SESV 101 ir 102 straipsniais sukuriamos teisės.

197

Dėl šios priežasties, kaip matyti iš šio sprendimo 127 ir 134 punktų, taisyklėms, kaip antai išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklėms, turi būti taikoma veiksminga teisminė kontrolė.

198

Šis veiksmingos teisminės kontrolės reikalavimas reiškia, kad tuo atveju, kai kartu su tokiomis taisyklėmis numatomos nuostatos, pagal kurias arbitražo institucijai suteikiama privaloma ir išimtinė jurisdikcija, teismas, turintis jurisdikciją vykdyti šios institucijos sprendimų kontrolę, gali patikrinti, ar tie sprendimai atitinka SESV 101 ir 102 straipsnius. Be to, jis reiškia, jog tas teismas turi atitikti visus SESV 267 straipsnyje nustatytus reikalavimus, kad galėtų arba prireikus privalėtų kreiptis į Teisingumo Teismą, kai mano, kad jo sprendimas būtinas dėl Sąjungos teisės klausimo, kilusio jo nagrinėjamoje byloje (šiuo klausimu žr. 1982 m. kovo 23 d. Sprendimo Nordsee, 102/81, EU:C:1982:107, 14 ir 15 punktus ir 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Eco Swiss, C‑126/97, EU:C:1999:269, 40 punktą).

199

Taigi Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, kai tik nediferencijuotai ir abstrakčiai konstatavo, kad arbitražo taisykles „gali pateisinti su specifiniu sporto pobūdžiu susiję teisėti interesai“, nes pagal jas ginčų, susijusių su išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių įgyvendinimu, kontrolę pavesta vykdyti „specializuotam teismui“, ir nesistengė įsitikinti, kad šios arbitražo taisyklės atitinka visus pirmesniuose šio sprendimo punktuose nurodytus reikalavimus ir kad taip pagal jas gali būti atlikta veiksminga Sąjungos konkurencijos taisyklių laikymosi kontrolė, nors ginčijamo sprendimo 270–277, 282 ir 283 konstatuojamosiose dalyse Komisija pagrįstai rėmėsi šiais reikalavimais, grįsdama išvadą, jog minėtomis taisyklėmis sustiprinamas ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotas pažeidimas.

200

Antra, tas teismas taip pat padarė teisės klaidų, kai skundžiamo sprendimo 157–161 punktuose nusprendė, kad buvo užtikrintas visiškas Sąjungos konkurencijos teisės veiksmingumas, atsižvelgiant į, viena vertus, tai, kad yra teisių gynimo priemonių, leidžiančių sprendimo atsisakyti suteikti leidimą varžyboms ar sprendimo dėl netinkamumo adresatams kompetentinguose nacionaliniuose teismuose prašyti atlyginti jiems dėl tokio sprendimo padarytą žalą, ir, kita vertus, galimybę pateikti skundą Komisijai ar NKI.

201

Iš tiesų, kad ir kokia svarbi būtų (šiuo klausimu žr. 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Courage ir Crehan, C‑453/99, EU:C:2001:465, 26 bei 27 punktus ir 2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Skanska Industrial Solutions ir kt., C‑724/17, EU:C:2019:204, 25, 43 ir 44 punktus), aplinkybė, kad asmuo turi galimybę reikalauti atlyginti žalą, padarytą dėl veiksmų, kurie gali trukdyti konkurencijai, ją riboti arba iškraipyti, negali kompensuoti teisių gynimo priemonių, leidžiančių šiam asmeniui kreiptis į kompetentingą nacionalinį teismą, kad, prireikus pritaikius apsaugos priemones, būtų nutraukti šie veiksmai arba, jei šiuos veiksmus sudaro teisės aktas, būtų atlikta jo kontrolė ir jis būtų panaikintas, prireikus po išankstinės arbitražo procedūros, vykdomos pagal susitarimą, numatantį tokios procedūros įgyvendinimą, nebuvimo. Tai juo labiau taikytina profesionalia sporto veikla užsiimantiems asmenims, kurių karjera gali būti palyginti trumpa, ypač jei jie ja užsiima aukštu lygiu.

202

Be to, ši aplinkybė negali pateisinti to, kad, nors ši teisė formaliai išsaugoma, praktiškai ji netenka esminės dalies savo apimties, kaip būtų tuo atveju, jei teisminė kontrolė, kuri gali būti vykdoma dėl atitinkamų veiksmų ar akto, teisiškai ar faktiškai būtų pernelyg ribota, visų pirma dėl to, kad ji negali būti susijusi su Sąjungos teisės viešosios tvarkos nuostatomis.

203

Juo labiau negalima remtis galimybe pateikti skundą Komisijai ar NKI siekiant pateisinti teisių gynimo priemonės, kokia nurodyta šio sprendimo 201 punkte, nebuvimą. Be to, kalbant apie Komisiją, reikia priminti, kad, kaip teisingai pažymėjo ši institucija ir priešpriešinį apeliacinį skundą pateikusios šalys, 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 7 straipsniu asmeniui, pateikusiam prašymą pagal šį straipsnį, nesuteikiama teisė reikalauti priimti galutinį sprendimą dėl jo nurodomo pažeidimo buvimo ar nebuvimo (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo EFIM / Komisija, C‑56/12 P, EU:C:2013:575, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

204

Taigi visas pirmasis pagrindas yra pagrįstas. Vadinasi, skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas tiek, kiek juo iš dalies panaikintas ginčijamo sprendimo 2 straipsnis, kiek šis straipsnis susijęs su arbitražo taisyklėmis.

205

Nurodydami antrąjį pagrindą M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes, palaikomi Komisijos, teigia, jog, siekdamas nagrinėjamu atveju konstatuoti konkurencijos ribojimą dėl tikslo, Bendrasis Teismas klaidingai atsisakė atsižvelgti į aplinkybę, kad išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklėmis, be kita ko, buvo siekiama užtikrinti ISU ekonominių interesų apsaugą.

206

Šiuo klausimu jie, pirma, mano, jog skundžiamo sprendimo 107 punkte Bendrasis Teismas padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kai atsisakė pripažinti, kad šis tikslas išplaukia tiek iš šių taisyklių 2014 m. priimtos redakcijos, tiek iš jų 2016 m. priimtos redakcijos.

207

Antra, jie laikosi nuomonės, jog skundžiamo sprendimo 107 ir 109 punktuose Bendrasis Teismas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, kai nusprendė, kad toks tikslas pats savaime nėra antikonkurencinis. Nors apskritai įmonei ar įmonių asociacijai, vykdančiai ekonominę veiklą, leidžiama propaguoti savo ekonominius interesus, tas teismas neatsižvelgė į savo paties išvadas ir vertinimus, susijusius su reikšmingu teisiniu ir ekonominiu kontekstu, be kita ko, skundžiamo sprendimo 70 ir 114 punktuose padarytas išvadas ir atliktus vertinimus, iš kurių išplaukia, kad ISU vykdė monopolinę ekonominę veiklą tarptautinių greitojo čiuožimo ant ledo varžybų organizavimo ir komercinio naudojimo rinkoje, kartu turėdama reglamentavimo, sprendimų priėmimo, kontrolės ir sankcijų skyrimo įgaliojimus, dėl kurių jai kilo interesų konfliktas, reikalaujantis nustatyti tinkamas pareigas, apribojimus ir kontrolę. Bendrasis Teismas turėjo atsižvelgti į šią situaciją, kai nusprendė, kad, atsižvelgiant į ją, šioje byloje nagrinėjamas tikslas yra svarbus veiksnys nustatant konkurencijos ribojimo dėl tikslo buvimą, kaip tai padarė Komisija.

208

ISU ginčija visus šiuos argumentus.

209

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad nors skundžiamo sprendimo 107 ir 109 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, jog kai kurie Komisijos vertinimai yra klaidingi, to sprendimo 111 punkte jis galiausiai nusprendė, kad šios klaidos neturėjo jokios įtakos teisiškai pagrįstai šios institucijos išvadai, kad išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių tikslas yra riboti konkurenciją. Dėl šios priežasties Bendrasis Teismas atmetė ISU ieškinį, kiek jis buvo pareikštas dėl šio ginčijamo sprendimo aspekto.

210

Taigi šis pagrindas susijęs su skundžiamo sprendimo motyvais, kurie yra ne tik pertekliniai, bet ir pateikti dėstant motyvus, dėl kurių Bendrasis Teismas atmetė dalį ISU reikalavimų, taigi šia dalimi patenkino tiek Komisijos, tiek M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes reikalavimus. Todėl nurodydami šį pagrindą jie tik prašo, kad būtų pakeisti motyvai, o tai negali jiems suteikti jokios naudos. Tokio pobūdžio prašymas yra nepriimtinas (2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Ziegler / Komisija, C‑439/11 P, EU:C:2013:513, 42 punktas ir 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo TV2/Danmark / Komisija, C‑649/15 P, EU:C:2017:835, 61 punktas).

211

Taigi minėtas pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

212

Taigi priešpriešinis apeliacinis skundas turi būti patenkintas tiek, kiek nurodyta šio sprendimo 204 punkte.

213

Vadinasi, skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas tiek, kiek juo iš dalies panaikintas ginčijamas sprendimas.

214

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą.

215

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad Teisingumo Teismas atmetė ISU dėl skundžiamo sprendimo pateiktą apeliacinį skundą, kiek juo buvo atmesti jos reikalavimai panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, susijusią su išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklėmis, ieškinys byloje T‑93/18 išlieka tik tiek, kiek pareikštas dėl to sprendimo dalies, susijusios su arbitražo taisyklėmis.

216

Kadangi ieškinio pirmojoje instancijoje šeštasis ir septintasis pagrindai, grindžiami SESV 101 straipsnio pažeidimu, nes šis straipsnis buvo taikomas arbitražo taisyklėms, buvo aptarti Bendrajame Teisme laikantis rungimosi principo ir juos nagrinėjant nereikia imtis jokių papildomų proceso organizavimo ar bylos medžiagos tyrimo priemonių, ieškinį, kiek jis susijęs su šiais pagrindais, galima išnagrinėti šioje bylos stadijoje, todėl dėl jų reikia priimti galutinį sprendimą (pagal analogiją žr. 2020 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija ir Taryba / Carreras Sequeros ir kt., C‑119/19 P ir C‑126/19 P, EU:C:2020:676, 130 punktą ir 2021 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija ir GMB Glasmanufaktur Brandenburg / Xinyi PV Products (Anhui) Holdings, C‑884/19 P ir C‑888/19 P, EU:C:2021:973, 104 punktą).

217

Nurodydama ieškinio pirmojoje instancijoje šeštąjį pagrindą ISU iš esmės tvirtino, jog Komisija klaidingai nusprendė, kad arbitražo taisyklėmis sustiprinamas išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių antikonkurencinis pobūdis dėl tikslo.

218

Iš tiesų privalomas naudojimasis sutartinio arbitražo mechanizmu paprastai yra leidžiamas ginčų sprendimo būdas. Be to, nagrinėjamu atveju SAT atlieka esminį vaidmenį užtikrinant vienodą sporto taisyklių taikymą. Taip pat kompetencijos suteikimas šiai institucijai, kaip buvo padaryta per administracinę procedūrą, per kurią Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, yra pažanga, palyginti su iki tol buvusiu ISU vidaus skundų pateikimo mechanizmu. Galiausiai, suinteresuotosios šalys turi galimybę ginčyti minėtos institucijos priimtų sprendimų pripažinimą ir vykdymą kompetentinguose nacionaliniuose teismuose, kurie turi teisę pateikti Teisingumo Teismui prašymus priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos konkurencijos taisyklių išaiškinimo.

219

Apskritai Komisijos vertinimai šiuo klausimu nėra reikšmingi, nes pati ši institucija pripažįsta, kad arbitražo taisyklės savaime nėra pažeidimas.

220

Nurodydama ieškinio pirmojoje instancijoje septintąjį pagrindą ISU iš esmės tvirtino, kad Komisija neturėjo įgaliojimų nustatyti jai taisomųjų priemonių dėl arbitražo taisyklių, nes nebuvo ryšio tarp šių taisyklių ir išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių.

221

Kaip matyti iš šio sprendimo 199 ir 204 punktų, ginčijamo sprendimo 270–277, 282 ir 283 konstatuojamosiose dalyse Komisija pagrįstai rėmėsi šio sprendimo 188–198 punktuose nurodytais reikalavimais, kad pagrįstų išvadą, jog arbitražo taisyklėmis, atsižvelgiant į jų turinį, įgyvendinimo sąlygas bei apimtį jų teisiniame ir ekonominiame kontekste, sustiprinamas šios asociacijos pagal išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisykles turimų įgaliojimų, dėl kurių netaikomos pareigos, apribojimai ir tinkama teisminė kontrolė, antikonkurencinis pobūdis dėl tikslo.

222

Nė vienas iš ISU pateiktų argumentų neleidžia manyti, kad darant tokią išvadą padaryta kokia nors klaida, juo labiau akivaizdi klaida.

223

Šiuo atžvilgiu, viena vertus, iš šio sprendimo 216 punkte nurodytų ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių matyti, kad pagal arbitražo taisykles ginčai, susiję su išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisyklių įgyvendinimu, privalomai ir išimtinai perduodami spręsti TAS, t. y. arbitražo institucijai, kurios sprendimams taikoma Tribunal fédéral kontrolė. Komisija, be kita ko, nurodo, kad kontrolė, kurią tas teismas gali atlikti dėl tokių sprendimų, neapima klausimo, ar jie atitinka viešosios tvarkos nuostatas, kokios yra SESV 101 ir 102 straipsniai. Be to, ji pažymi, kad Tribunal fédéral yra ne valstybės narės teismas, o į Sąjungos teismų sistemą nepatenkantis teismas, kuris neturi teisės šiuo aspektu pateikti Teisingumo Teismui prejudicinio klausimo. Galiausiai ji nurodo, jog pagal Tribunal fédéral jurisprudenciją sportininkai praktiškai neturi kito pasirinkimo, kaip tik sutikti, kad jų ginčai su ISU būtų perduoti spręsti SAT, nebent jie atsisakytų dalyvauti visose ISU arba nacionalinių čiuožimo asociacijų, kurios yra jos narės, rengiamose varžybose, taigi galiausiai nebeužsiimtų savo profesine veikla.

224

Kita vertus, pagal arbitražo taisykles ieškovai, kurie yra sportininkai, sprendimo dėl netinkamumo adresatai, arba subjektai ar įmonės, sprendimo atsisakyti suteikti išankstinį leidimą vykdyti greitojo čiuožimo ant ledo varžybų projektą adresatai, neturi galimybės prašyti taikyti apsaugos priemones nei kompetentingos arbitražo institucijos, nei nacionalinių teismų, kurie galbūt turės priimti sprendimą dėl šios institucijos priimtų sprendimų vykdymo. Be to, Komisija nurodo, kad šį vykdymą paprastai gali užtikrinti ISU ir nacionalinės čiuožimo asociacijos, kurios yra jos narės, ir tam nebūtinas nacionalinio teismo įsikišimas.

225

ISU nepateikia jokio konkretaus ir pagrįsto argumento, kuriuo remiantis būtų galima manyti, kad šios įvairios išvados grindžiamos klaidingu faktiniu pagrindu arba kad jose padaryta viena ar kelios akivaizdžios vertinimo klaidos. Priešingai, reikia konstatuoti, jog kai kurios iš šių išvadų, kaip antai susijusios su negalėjimu SAT sprendimams taikyti teismo, galinčio įsitikinti, kad laikomasi Sąjungos teisės viešosios tvarkos nuostatų, prireikus pasinaudojant SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra, kontrolės, yra teisingos, o kitos, kaip antai tos, pagal kurias praktiškai ISU vienašališkai primetė sportininkams šioje byloje nagrinėjamą arbitražo mechanizmą, atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo išvadas šiuo klausimu (2018 m. spalio 2 d. EŽTT sprendimo Mutu ir Pechstein prieš Šveicariją, CE:ECHR:2018:1002JUD004057510, 109–115 punktai).

226

Taigi šeštasis pagrindas yra nepagrįstas.

227

Kalbant apie septintąjį pagrindą, reikia pažymėti, jog kai Komisija nustato, kad pažeisti SESV 101 ar 102 straipsniai, ji turi įgaliojimus, priimdama sprendimą, įpareigoti atitinkamas įmones ar įmonių asociacijas nutraukti šį pažeidimą (šiuo klausimu žr. 1983 m. kovo 2 d. Sprendimo GVL / Komisija, 7/82, EU:C:1983:52, 23 punktą) ir šiuo tikslu nustatyti joms bet kokią taisomąją priemonę, proporcingą įvykdytam pažeidimui ir būtiną pažeidimui veiksmingai nutraukti (2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Alrosa, C‑441/07 P, EU:C:2010:377, 39 punktas).

228

Nagrinėjamu atveju Komisija pagrįstai konstatavo, kad arbitražo taisyklėmis sustiprinamas ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotas pažeidimas, nes dėl jų sunkiau vykdyti SAT arbitražo sprendimų, paskelbtų po ISU sprendimų, priimtų naudojantis pagal išankstinių leidimų suteikimo ir tinkamumo taisykles jai suteikta diskrecija, teisminę kontrolę Sąjungos konkurencijos teisės požiūriu.

229

Be to, ISU, kuri tik klaidingai remiasi ryšio tarp šių skirtingų taisyklių nebuvimu, tinkamai neginčija Komisijos vertinimų dėl šios institucijos nustatytų taisomųjų priemonių, kiek tai susiję su arbitražo taisyklėmis, būtinumo.

230

Šiomis aplinkybėmis septintasis pagrindas taip pat nėra pagrįstas.

231

Taigi ieškinys turi būti atmestas, kiek jis neatmestas skundžiamu sprendimu.

232

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas arba jeigu jis yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia šis teismas.

233

Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

234

Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 2 dalį, taip pat taikomą apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, jeigu byloje yra kelios pralaimėjusios šalys, Teisingumo Teismas sprendžia, kaip turi būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

235

Nagrinėjamu atveju ISU pralaimėjo bylą C‑124/21 P ir bylos T‑93/18 dalį, kurią nurodė Teisingumo Teismas.

236

Be to, nors antrasis M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes pagrindas buvo atmestas, jų reikalavimai buvo patenkinti.

237

Šiomis aplinkybėmis iš ISU priteisiamos bylinėjimosi byloje C‑124/21 P ir bylos T‑93/18 dalyje, kurią nurodė Teisingumo Teismas, išlaidos pagal Komisijos, M. J. H. Tuitert, N. Kerstholt ir EU Athletes reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: