—

Air Baltic Corporation AS, atstovaujamos patarėjo teisės klausimais I. Jansons, teisininkės M. Freimane ir advokatės E. Matulionytės,

—

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos D. Kriaučiūno ir A. Svinkūnaitės,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze, J. Möller ir J. Kemper,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas ir M.‑L. Kitamura,

—

Latvijos vyriausybės, atstovaujamos L. Skolmeistare ir I. Kalniņš,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Steiblytės, N. Yerrell ir J. Jokubauskaitės,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje sudarytos ir Europos bendrijos vardu 2001 m. balandžio 5 d. Tarybos sprendimu 2001/539/EB (OL L 194, p. 38; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 491) patvirtintos Konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo (toliau – Monrealio konvencija) 19, 22 ir 29 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Air Baltic Corporation AS (toliau – Air Baltic) ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – Specialiųjų tyrimų tarnyba) ginčą dėl žalos, pastarosios patirtos pavėlavus skrydžiams, kuriais buvo vežami du jos darbuotojai pagal su Air Baltic sudarytą tarptautinio keleivių vežimo sutartį, atlyginimo.

3

Monrealio konvencijos preambulės trečioje pastraipoje, be kita ko, nustatyta, kad valstybės, šios konvencijos šalys, „pripaž[įsta] būtinybę užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą ir teisingos kompensacijos, paremtos restitucijos principu, būtinybę“. Preambulės penktoje pastraipoje taip pat nurodyta, jog konvencijos šalys „įsitikinusios, kad bendri valstybių veiksmai, skirti tolesniam tam tikrų tarptautinį vežimą oru reglamentuojančių taisyklių derinimui ir sisteminimui, pasitelkiant naują Konvenciją, yra tinkamiausias būdas reikiamai interesų pusiausvyrai pasiekti“.

4

Konvencijos I skyriuje „Bendrosios nuostatos“ esančiame 1 straipsnyje „Taikymo sritis“, be kita ko, nustatyta:

„1.   Ši Konvencija taikoma visiems tarptautiniams keleivių [asmenų], bagažo arba krovinių vežimams, kuriuos už atlygį vykdo orlaivis. Ji vienodai taikoma neatlygintinam vežimui, kurį orlaiviu vykdo oro transporto įmonė.

2.   Šioje Konvencijoje sąvoka „tarptautinis vežimas“ – tai bet koks vežimas, kurio metu pagal šalių susitarimą, išvykimo ir atvykimo vieta nesvarbu, ar sustojama vežant ar perkraunama, yra abiejų Valstybių, šios Konvencijos Šalių, teritorijose arba vienos Valstybės, šios Konvencijos Šalies, teritorijoje, jeigu sutarto sustojimo vieta yra kitoje valstybėje, net jeigu ši nėra Valstybė, šios Konvencijos Šalis. <...>

3.   Šioje Konvencijoje vežimas, kurį atlieka keletas vežėjų paeiliui, yra laikomas vienu vežimu, jeigu Šalys pripažįsta jį kaip vieningą veiklą, dėl kurios buvo susitarta sudarius vieną ar keletą sutarčių, ir jeigu jis nepraranda [ir jis nepraranda] savo tarptautinio pobūdžio vien dėl to, kad vieną ar keletą sutarčių numatoma vykdyti tiktai vienos valstybės teritorijoje.

<...>“

5

Minėtos konvencijos II skyriuje „Šalių, susijusių su keleivių, bagažo ir krovinių vežimu, dokumentai ir įsipareigojimai“ yra 3 straipsnis „Keleiviai ir bagažas“, kurio 5 dalyje nustatyta:

„Pirmiau pateiktų dalių nuostatų nesilaikymas nedaro poveikio vežimo sutarčiai ar jos galiojimui, kuriai vis dėlto taikomos šios Konvencijos nuostatos, [taip pat ir] susijusios su atsakomybės apribojimu.“

6

Tos pačios konvencijos III skyrius „Vežėjo atsakomybė ir žalos atlyginimo dydis“ apima 17–37 straipsnius.

7

Monrealio konvencijos 19 straipsnyje „Vėlavimas“ nustatyta:

„Vežėjas atsako už žalą, atsiradusią dėl vėlavimo vežant oru keleivius, bagažą arba krovinius. Tačiau vežėjas neatsako už žalą, atsiradusią dėl vėlavimo, jeigu jis įrodo, kad jis ir jo darbuotojai ir atstovai ėmėsi visų prieinamų protingų priemonių žalai išvengti, arba tai, kad jam ar jiems buvo neįmanoma imtis šių priemonių.“

8

Šios konvencijos 22 straipsnio „Atsakomybės ribos dėl vėlavimo, bagažo ir krovinio“ 1 dalyje nustatyta:

„Žalos, atsiradusios dėl vėlavimo, kaip numatyta 19 straipsnyje, vežant keleivius, [atveju] vežėjo atsakomybė kiekvienam keleiviui neviršija 4150 specialiųjų skolinimosi teisių.“

9

Šios konvencijos 25 straipsnyje „Riboms taikomos išlygos“ skelbiama:

„Vežėjas gali reikalauti, kad vežimo sutartyje būtų numatytos didesnės, negu šioje Konvencijoje numatytos atsakomybės ribos arba nenumatytos visai jokios atsakomybės ribos.“

10

Tos pačios konvencijos 29 straipsnyje „Reikalavimų pagrindas“ nustatyta:

„Vežant keleivius, bagažą ir krovinį, bet koks ieškinys dėl žalos atlyginimo, nesvarbu koks jo pagrindas, ar tai būtų ši Konvencija, sutartis, teisės pažeidimas arba kas kita, gali būti pareiškiamas tik pagal šioje Konvencijoje numatytas sąlygas ir atsakomybės ribas, iš anksto nesprendžiant klausimo, kokie asmenys turi teisę pareikšti ieškinį bei kokios yra jų atitinkamos teisės. Bet kurio tokio ieškinio atveju baudiniai nuostoliai arba kiti netiesioginiai nuostoliai nėra atlyginami.“

11

Monrealio konvencijos 33 straipsnio „Teismingumas“ 1 dalyje nustatyta:

„Ieškinys dėl žalos atlyginimo ieškovo nuožiūra privalo būti pareiškiamas vienos iš valstybių, šios Konvencijos Šalių, teritorijoje [–] arba vežėjo gyvenamosios vietos ar jo pagrindinės ūkinės-komercinės verslo vietos arba ūkinės-komercinės verslo vietos, kurioje buvo sudaryta sutartis, arba paskirties vietos teismui.“

12

Specialiųjų tyrimų tarnyba iš kelionių agentūros pirko lėktuvo bilietus, kad du jos darbuotojai galėtų vykti į tarnybinę komandiruotę iš Vilniaus į Baku (Azerbaidžanas) per Rygą (Latvija) ir Maskvą (Rusija). Buvo numatyta, kad atitinkami darbuotojai išvyks iš Vilniaus 2011 m. sausio 16 d. 9.55 val. ir atvyks į Baku tą pačią dieną 22.40 val. Taip pat buvo numatyta, kad maršrutu Vilnius–Ryga–Maskva skrydžius vykdys Air Baltic.

13

Specialiųjų tyrimų tarnybos darbuotojai išvyko iš Vilniaus ir atvyko į Rygą pagal tvarkaraštį. Tačiau kitą skrydį vykdęs lėktuvas vėlavo išskristi iš Rygos ir pavėluotai nusileido Maskvoje. Todėl jie nespėjo į lėktuvą, turėjusį juos nuskraidinti iš Maskvos į Baku. Dėl šios priežasties Air Baltic juos perkėlė į kitą lėktuvą; šis lėktuvas išskrido iš Maskvos ir atvyko į Baku kitą dieną po numatytos datos.

14

Kadangi suinteresuotieji asmenys daugiau nei keturiolika valandų pavėlavo atvykti į paskirties vietą, jų tarnybinė komandiruotė prasitęsė ir Specialiųjų tyrimų tarnyba pagal Lietuvos teisės aktus išmokėjo jiems komandiruotpinigius ir sumokėjo papildomas socialinio draudimo įmokas, iš viso 1168,35 lito (LTL) (apie 338 eurus). Specialiųjų tyrimų tarnyba pareikalavo iš Air Baltic atlyginti nurodytą sumą, tačiau ši atsisakė patenkinti reikalavimą.

15

Šiomis aplinkybėmis Specialiųjų tyrimų tarnyba pareiškė ieškinį Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme ir prašė priteisti iš Air Baltic1168,35 LTL (apie 338 eurų) žalos atlyginimą. 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu šis teismas patenkino ieškinį.

16

Air Baltic dėl šio sprendimo padavė apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi šis teismas atmetė apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

17

Air Baltic padavė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

18

Kasaciniame skunde Air Baltic teigia, kad juridinis asmuo, kaip antai Specialiųjų tyrimų tarnyba, neturi teisės remtis oro vežėjo atsakomybe, numatyta Monrealio konvencijos 19 straipsnyje. Iš esmės ji teigia, kad remtis šia atsakomybe gali patys keleiviai, bet ne kiti asmenys, ypač kai šie nėra fiziniai asmenys ir dėl to jų negalima pripažinti vartotojais.

19

Savo ruožtu Specialiųjų tyrimų tarnyba iš esmės teigia, kad konvencijos 19 straipsnyje numatyta oro vežėjo atsakomybe gali remtis asmuo, kuris, pirma, kaip ši tarnyba, yra tarptautinio keleivių vežimo sutarties, sudarytos su oro vežėju, šalis ir, antra, patyrė žalos dėl vėlavimo.

20

Šiomis aplinkybėmis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Monrealio konvencijos 19, 22 ir 29 straipsniai aiškintini taip, kad oro vežėjas, sudaręs tarptautinio vežimo sutartį su asmenų, vežamų kaip keleiviai, darbdaviu, atsako šiam darbdaviui už žalą, kilusią dėl lėktuvų, kuriais pagal šią sutartį skrido jo darbuotojai, vėlavimo ir pasireiškusią kaip šio darbdavio patirtos papildomos išlaidos.

22

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Europos bendrija pasirašė Monrealio konvenciją 1999 m. gruodžio 9 d.; vėliau, 2001 m. balandžio 5 d., šią konvenciją jos vardu patvirtino Europos Sąjungos Taryba. Europos Sąjungai ši konvencija įsigaliojo 2004 m. birželio 28 d.

23

Darytina išvada, kad nuo šios datos Monrealio konvencijos nuostatos yra sudedamoji Sąjungos teisinės sistemos dalis, todėl Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą dėl jų aiškinimo (šiuo klausimu žr. Sprendimo IATA ir ELFAA, C‑344/04, EU:C:2006:10, 36 punktą ir Sprendimo Walz, C‑63/09, EU:C:2010:251, 20 punktą), turint omenyje, kad ši konvencija priimta anglų, arabų, kinų, ispanų, prancūzų ir rusų kalbomis ir jos tekstai visomis šiomis kalbomis yra autentiški.

24

Kalbant apie šį aiškinimą svarbu pabrėžti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tarptautinė sutartis turi būti aiškinama remiantis joje vartojamomis sąvokomis ir atsižvelgiant į jos tikslus. 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės, kuria kodifikuojama Sąjungai privaloma bendroji tarptautinė teisė, 31 straipsnyje šiuo klausimu nustatyta, kad sutartis turi būti aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą ir jos tikslą (šiuo klausimu žr. Sprendimo IATA ir ELFAA, C‑344/04, EU:C:2006:10, 40 punktą ir Sprendimo Walz, C‑63/09, EU:C:2010:251, 23 punktą).

25

Dėl bylos esmės pažymėtina, kad su reikalavimais susijusiame Monrealio konvencijos 29 straipsnyje nustatyta, kad, vežant keleivius, bagažą ir krovinį, bet koks ieškinys dėl žalos atlyginimo, nesvarbu, koks jo pagrindas, ar tai būtų ši konvencija, sutartis, deliktas arba kas kita, gali būti reiškiamas tik pagal šioje konvencijoje numatytas sąlygas ir atsakomybės ribas, iš anksto nesprendžiant klausimo, kokie asmenys turi teisę pareikšti ieškinį ir kokios yra jų atitinkamos teisės. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad bet kurio tokio ieškinio atveju baudiniai nuostoliai arba kiti netiesioginiai nuostoliai nėra atlyginami.

26

Vadinasi, siekiant nustatyti, ar galima reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo remiantis oro vežėjo atsakomybe pagal Monrealio konvenciją, pirmiausia reikia patikrinti, ar tokiai žalai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, dėl kurios remiamasi šia atsakomybe, taikoma ši konvencija.

27

Šiuo klausimu iš Monrealio konvencijos 19 straipsnio matyti, kad oro vežėjui iš esmės kyla bendra pareiga atlyginti bet kokią „žalą, atsiradusią dėl vėlavimo vežant oru keleivius, bagažą arba krovinius“.

28

Šiame straipsnyje dėl vėlavimo atlygintina žala apibūdinama nurodant ją sukėlusį įvykį, tačiau visiškai neminimas asmuo, galėjęs patirti tokią žalą.

29

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad nors Monrealio konvencijos 19 straipsnyje aiškiai nenumatyta oro vežėjo atsakomybė darbdaviui, kaip antai dalyvaujančiam pagrindinėje byloje, už žalą, atsiradusią dėl pagal tarptautinio vežimo sutartį, siejančią šį darbdavį su šiuo oro vežėju, vykdomų skrydžių vėlavimo, šį straipsnį galima aiškinti kaip taikomą ne tik keleiviui padarytai žalai, bet ir jo darbdavio patirtai žalai.

30

Atsižvelgiant į šio sprendimo 24 punkte minėtą teismo praktiką, reikia nustatyti, ar šį Monrealio konvencijos 19 straipsnio tekstu grindžiamą aiškinimą patvirtina šio straipsnio reikšmė konvencijos kontekste ir šia konvencija siekiami tikslai.

31

Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad Monrealio konvencijos versijos prancūzų kalba 22 straipsnyje dėl vėlavimo atsiradusios žalos samprata iš tiesų susiaurinta iki „keleivių patirtos“ (pranc. k. subi par des passagers) žalos, siekiant apriboti oro vežėjo atsakomybę.

32

Vis dėlto šioje nuostatoje pateikta aiški nuoroda į Monrealio konvencijos 19 straipsnį, todėl jos negalima aiškinti kaip apibrėžiančios žalos sąvoką skirtingai, nei tai daroma šiame straipsnyje.

33

Be to, Monrealio konvencijos 22 straipsnio 1 dalies versijos anglų, ispanų ir rusų kalbomis skiriasi nuo jos versijos prancūzų kalba, nes šiose versijose nurodoma dėl vėlavimo atsiradusi žala (angl. k. damage caused by delay, isp. k. daño causado por retraso ir rus. k. вред, причиненный при перевозке лиц в результате задержки), nesusiaurinant jos tik iki keleivių patirtos žalos.

34

Taigi Monrealio konvencijos 22 straipsnio 1 dalies autentiškų versijų skirtingomis kalbomis analizė patvirtina šio sprendimo 29 punkte pateiktą aiškinimą.

35

Antra, iš Monrealio konvencijos 1 straipsnio 1 dalies, kurioje apibrėžta šios konvencijos taikymo sritis, matyti, kad ji taikoma visiems tarptautiniams asmenų, bagažo arba krovinių vežimams, kuriuos už atlygį vykdo orlaivis.

36

Taigi šioje nuostatoje asmenys bendrai traktuojami kaip keleiviai, vežami vykdant tarptautinį vežimą oru, analogiškai kaip traktuojamas bagažas ir kroviniai.

37

Tačiau šioje nuostatoje neapibrėžiami asmenys, kurie naudojasi tarptautinio oro vežėjo paslaugomis konkrečiam bagažui, kroviniams ar keleiviams pervežti ir kurie dėl to gali patirti žalos.

38

Vis dėlto šiuo klausimu Monrealio konvencijos 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į šios konvencijos preambulės trečią pastraipą, kurioje pabrėžta būtinybė užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą, turint omenyje, kad šioje konvencijoje sąvoka „vartotojas“ nebūtinai sutampa su sąvoka „keleivis“, bet konkrečiu atveju gali apimti asmenis, kurie patys nėra vežami ir todėl nėra keleiviai.

39

Atsižvelgiant į šį tikslą, tai, kad Monrealio konvencijos 1 straipsnio 1 dalies tekste neminimi asmenys, kurie naudojasi tarptautinio oro vežėjo paslaugomis savo darbuotojams, kurie ir yra keleiviai, vežti, negali būti suprantama kaip šių asmenų, o kartu ir jų dėl to galimos patirti žalos neįtraukimas į šios konvencijos taikymo sritį.

40

Taigi iš Monrealio konvencijos 1 straipsnio 1 dalies analizės matyti, kad šių asmenų patirta žala gali patekti į šios konvencijos taikymo sritį.

41

Trečia ir galiausiai, iš kelių bendrą tikslą turinčių Monrealio konvencijos nuostatų matyti, kad šioje konvencijoje įtvirtintas ryšys tarp oro vežėjo atsakomybės ir šio vežėjo su kita šalimi sudarytos sutarties dėl tarptautinio vežimo buvimo; aplinkybė, kad ši kita šalis pati yra ar nėra keleivis, neturi ypatingos reikšmės vežėjo atsakomybei pagal šią sutartį atsirasti.

42

Monrealio konvencijos 1 straipsnio 2 dalyje apibrėžiant sąvoką „tarptautinis vežimas“ remiamasi „šalių susitarimu“ dėl tokio vežimo išvykimo ir atvykimo vietų, taip nurodant, kad vežimas suprantamas atsižvelgiant į sutarties sąlygas.

43

Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 25 punkte, iš Monrealio konvencijos 29 straipsnio matyti, kad bet koks ieškinys dėl žalos atlyginimo, nesvarbu, koks jo pagrindas, ar tai būtų ši konvencija, sutartis, deliktas arba kas kita, gali būti reiškiamas tik pagal šioje konvencijoje numatytas sąlygas ir atsakomybės ribas, nebent pagal konvencijos 25 straipsnį vežėjas sutartyje būtų nustatęs didesnes atsakomybės ribas arba sutartyje nebūtų numatytos jokios atsakomybės ribos.

44

Be to, Monrealio konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, be kitų ieškovui suteiktų pasirinkimų, toks ieškinys gali būti reiškiamas vežėjo ūkinės komercinės verslo vietos, kurioje buvo sudaryta sutartis, teisme.

45

Galiausiai, šios konvencijos 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tarptautinio keleivių vežimo atveju oro vežėjui nustatytų informavimo ir dokumentų pateikimo pareigų nevykdymas nedaro poveikio vežimo sutarčiai ar jos galiojimui; jai vis tiek taikomos šios konvencijos nuostatos, įskaitant susijusias su atsakomybės apribojimu.

46

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Monrealio konvencijos 19 straipsnis, atsižvelgiant į jame vartojamas sąvokas, jo reikšmę konvencijos kontekste ir šia konvencija siekiamus vartotojų interesų gynimo tikslus, turi būti aiškinamas kaip taikomas ne tik keleivio patirtai žalai, bet ir žalai, kurią patyrė darbdavys, sudaręs su oro vežėju tarptautinio vežimo sutartį dėl keleivių, kurie yra jo darbuotojai, vežimo.

47

Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 12 punkto, pagrindinėje byloje suinteresuotasis asmuo prašė atlyginti žalą, kurią jis patyrė pavėlavus skrydžiui, vykdytam pagal tarptautinio vežimo sutartį ne dėl vieno, o dėl dviejų jo darbuotojų vežimo. Tokiu atveju negalima atmesti galimybės, kad šis asmuo prašys atlyginti didesnę žalą, nei galėtų prašyti kiekvienas iš atitinkamų keleivių, jei būtų pareiškęs atskirą ieškinį.

48

Taigi, atsižvelgiant į Monrealio konvencijos 22 straipsnio 1 dalyje numatytą oro vežėjo atsakomybės ribojimą „kiekvienam keleiviui“, reikia patikrinti, ar šio sprendimo 46 punkte pateikto šios konvencijos 19 straipsnio aiškinimo negalėtų paneigti aplinkybė, kad šios konvencijos šalys sudarydamos ją taip pat siekė užtikrinti tinkamą esamų interesų pusiausvyrą, kaip tai matyti iš konvencijos preambulės penktos pastraipos.

49

Iš reikalavimo riboti atsakomybę „kiekvienam keleiviui“ matyti, kad žalos atlyginimas, kurį gali gauti asmuo, kaip antai dalyvaujantis pagrindinėje byloje, pareiškęs ieškinį dėl žalos, patirtos dėl tarptautinio keleivių vežimo vėlavimo, atlyginimo, bet kuriuo atveju negali viršyti sumos, gautos padauginus Monrealio konvencijos 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą ribą iš keleivių, vežamų pagal šio asmens su vienu ar keliais atitinkamais vežėjais sudarytą sutartį, skaičiaus.

50

Tokiu žalos atlyginimu galima užtikrinti tinkamą esamų interesų pusiausvyrą. Iš tiesų, atsižvelgiant į Monrealio konvencijos 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą ribą, asmenys, kaip antai tas, kuris dalyvauja pagrindinėje byloje, atsiduria padėtyje, kuri nėra nei geresnė, nei blogesnė už keleivių, kurie patys patyrė žalos dėl vėlavimo, padėtį.

51

Savo ruožtu oro vežėjams užtikrinama, kad jų atsakomybė negalės viršyti šioje nuostatoje įtvirtintos ribos „kiekvienam keleiviui“, nes, kaip nurodyta šio sprendimo 49 punkte, minėtiems asmenims priteistas žalos atlyginimas bet kuriuo atveju negali viršyti visų atlyginimų, kurie gali būti priteisti visiems atitinkamiems keleiviams, jei šie būtų pareiškę atskirus ieškinius, sumos.

52

Iš to išplaukia, kad į pirmąjį klausimą atsakytina: Monrealio konvencija, be kita ko, jos 19, 22 ir 29 straipsniai, aiškintina taip, kad oro vežėjas, sudaręs tarptautinio vežimo sutartį, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, su asmenų, vežamų kaip keleiviai, darbdaviu, atsako šiam darbdaviui už žalą, kilusią dėl skrydžių, kuriais pagal šią sutartį vyko jo darbuotojai, vėlavimo ir pasireiškusią kaip šio darbdavio patirtos papildomos išlaidos.

53

Antruoju klausimu, pateiktu tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Monrealio konvencijos 29 straipsnis aiškintinas taip, kad darbdavys, kaip antai dalyvaujantis pagrindinėje byloje, turi teisę reikšti ieškinį dėl oro vežėjo atsakomybės remdamasis kitais pagrindais nei ši konvencija, be kita ko, nacionaline teise.

54

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

55

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje sudaryta ir Europos bendrijos vardu 2001 m. balandžio 5 d. Tarybos sprendimu 2001/539/EB patvirtinta Konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, be kita ko, jos 19, 22 ir 29 straipsniai, aiškintina taip, kad oro vežėjas, sudaręs tarptautinio vežimo sutartį, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, su asmenų, vežamų kaip keleiviai, darbdaviu, atsako šiam darbdaviui už žalą, kilusią dėl skrydžių, kuriais pagal šią sutartį vyko jo darbuotojai, vėlavimo ir pasireiškusią kaip šio darbdavio patirtos papildomos išlaidos.