1. 

Ar valstybė narė įvykdo 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo ( 2 ) nustatytą atgrasomojo žalos atlyginimo ar kompensacijos reikalavimą, jeigu diskriminacinio atleidimo iš darbo atveju ji numato tik nukentėjusiojo asmens patirtos žalos visišką atlyginimą ir jeigu jos nacionalinėje teisėje tokiu atveju nenumatytas baudinių nuostolių priteisimas? Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą keliamas būtent toks klausimas.

2. 

Nors Teisingumo Teismas turi pirmą kartą priimti sprendimą dėl Direktyvos 2006/54 18 straipsnio, kuriuo valstybės narės įpareigojamos nustatyti priemones, būtinas siekiant atgrasant ir proporcingai atlyginti patirtą žalą, remiantis ankstesne jo praktika, susijusia su panašiais klausimais, galima būtų naudingai patikslinti šio straipsnio taikymo sritį.

3.

Direktyvos 2006/54 33 konstatuojamojoje dalyje primenama, jog „Teisingumo Teismas aiškiai nustatė, kad, siekiant veiksmingumo, vienodo požiūrio principas reiškia, jog kompensacija už jo pažeidimą turi atitikti patirtą žalą“.

4.

Į Direktyvą 2006/54 „yra įtraukiamos nuostatos, skirtos vienodo požiūrio principui įgyvendinti šiose srityse: <…> darbo sąlygų“ ( 3 ), ir į ją „taip pat įtraukiamos nuostatos, skirtos užtikrinti, kad toks įgyvendinimas būtų veiksmingesnis nustačius tinkamas procedūras“ ( 4 ).

5.

Direktyvos 2006/54 14 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta, kad „nei viešajame, nei privačiame sektoriuose, įskaitant viešąsias įstaigas, negali būti nei tiesioginės, nei netiesioginės diskriminacijos dėl lyties šiais aspektais: <…> užimtumo ir darbo sąlygų, įskaitant atleidimus iš darbo“.

6.

Direktyvos 2006/54 18 straipsnyje nurodyta:

„Savo nacionalinėse teisės sistemose valstybės narės numato priemones, užtikrinančias realią ir veiksmingą kompensaciją arba nuostolių atlyginimą, taip kaip valstybės narės nustato atlyginti nuostolius ir žalą asmeniui, nukentėjusiam nuo diskriminacijos dėl lyties, šioms priemonėms turint atgrasomąjį poveikį ir yra joms esant proporcingoms padarytai žalai. Negalima nustatyti tokios kompensacijos ar atlygio didžiausios viršutinės ribos, išskyrus atvejus, kai darbdavys gali įrodyti, kad vienintelė žala, kurią pareiškėjas patyrė dėl diskriminacijos, kaip apibrėžta šioje direktyvoje, yra atsisakymas išnagrinėti jo prašymą priimti į darbą.“

7.

Direktyvos 2006/54 25 straipsnis skirtas sankcijoms. Jame nustatyta:

„Valstybės narės nustato sankcijų, taikytinų už nacionalinių nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimus, taisykles ir imasi visų priemonių, būtinų jų taikymui užtikrinti. Sankcijos, kurios gali apimti kompensacijos išmoką nukentėjusiajam, turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Valstybės narės informuoja Komisiją apie tokias nuostatas ne vėliau kaip iki 2005 m. spalio 5 d., ir nedelsdamos praneša jai apie vėlesnius tokių nuostatų pakeitimus.“

8.

Direktyvos 2006/54 27 straipsnio 1 dalyje patikslinta: „Valstybės narės gali priimti arba toliau taikyti nuostatas, kurios būtų palankesnės vienodo požiūrio principo įgyvendinimui, nei tos, kurios nustatytos šioje direktyvoje.“

9.

2007 m. kovo 22 d. Organiniu įstatymu 3/2007 dėl veiksmingo vienodo požiūrio į vyrus ir moteris taikymo (Ley Orgánica 3/2007 para la igualdad efectiva de mujeres y hombres) ( 5 ) į Ispanijos teisės sistemą, be kita ko, perkelta Direktyva 2006/54. Šio įstatymo 10 straipsnyje numatyta, kad „[s]utarčių sąlygos ir aktai, pagal kuriuos diskriminuojama dėl lyties ar dėl kurių atsiranda tokia diskriminacija, yra niekiniai ir nesukelia pasekmių. Dėl jų pagal kompensacijų ir žalos atlyginimo, kuris turi būti realus, veiksmingas ir proporcingas padarytai žalai, sistemą [juos priėmusiam ar atlikusiam asmeniui] kyla atsakomybė, ir prireikus taikomos veiksmingos atgrasomąjį poveikį turinčios sankcijos, galinčios užkirsti kelią diskriminaciniam elgesiui.“ Sutarčių sąlygos ir aktai, diskriminuojantys dėl lyties ar dėl kurių atsiranda tokia diskriminacija, yra niekiniai ir nesukelia pasekmių. Dėl jų pagal kompensacijų ir žalos atlyginimo, kuris turi būti realus, veiksmingas ir proporcingas padarytai žalai, sistemą kyla atsakomybė, ir prireikus taikomos veiksmingos atgrasantį poveikį turinčios sankcijos, galinčios užkirsti kelią diskriminuojančiam elgesiui.“

10.

2011 m. spalio 10 d. Darbo ginčų teismų įstatymo 36/2011 (Ley 36/2011 reguladora de la jurisdicción social) ( 6 ) 183 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Teismo sprendimu konstatavus pažeidimą, teismas privalo nurodyti, kokio dydžio žalos atlyginimas tam tikrais atvejais turi būti išmokėtas ieškovui dėl patirtos diskriminacijos ar kitų pažeistų pagrindinių teisių ir pilietinių laisvių; šis dydis nustatomas atsižvelgiant tiek į dėl pažeistos pagrindinės teisės atsiradusią neturtinę žalą, tiek į su tuo susijusią papildomą žalą.

2.   Teismas nusprendžia dėl žalos dydžio; jis yra ypač atidus, kai įrodyti tikslų padarytos žalos dydį yra per daug sudėtinga ar brangu, siekdamas pakankamai atlyginti nukentėjusiajam, kiek įmanoma atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį ir prisidėti prie tikslo užkirsti kelią žalai atsirasti.“

11.

2014 m. darbdavys ieškovę pagrindinėje byloje atleido iš darbo. Pasibaigus taikinimo procedūrai, kuri buvo nesėkminga, ieškovė kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, kad, pirma, jos atleidimas iš darbo būtų pripažintas negaliojančiu, nes atleidžiant iš darbo ji buvo diskriminuojama dėl lyties, ir, antra, būtų atlyginta 6000 EUR neturtinė žala.

12.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažįsta, kad šiuo atleidimu iš darbo buvo diskriminuojama dėl lyties ir taip buvo pažeisti Ispanijos teisės aktai, kuriais į nacionalinę teisę perkeltos Direktyvos 2006/54 nuostatos. Atsižvelgiant į Ispanijos teisę, ieškovės pagrindinėje byloje atleidimą iš darbo reikėjo laikyti negaliojančiu ( 7 ).

13.

Dėl priežasčių, kurios nepaaiškintos nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas praneša Teisingumo Teismui, kad ketina priteisti ieškovei pagrindinėje byloje 3000 EUR žalos atlyginimą, sumą, kuri, kaip jis pats mano, be to, remiantis nacionaline teise, atrodo pakankama, kad patirta žala būtų atlyginta teisingai.

14.

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių, ar ši kompensacija yra pakankama, nes ja siekiama tik atlyginti žalą, nors atrodo, kad Direktyva 2006/54, būtent jos 18 straipsniu, iš valstybių narių taip pat reikalaujama taikyti priemones, kuriomis diskriminuojantys asmenys būtų atgrasomi nuo tokio elgesio pasikartojimo.

15.

Pagrindinę bylą nagrinėjantis teismas mano, kad šis atgrasymo tikslas būtų pasiektas, jeigu jis galėtų priteisti iš darbdavio papildomus 3000 EUR kaip nuostolius, kuriuos jis kvalifikuoja kaip „baudinius“. Tačiau šis institutas nebūdingas Ispanijos teisės tradicijoms. Taigi minėtas teismas pagal savo nacionalinę teisę neturi įgaliojimų priteisti tokių nuostolių.

16.

Taigi abejodamas, ar Ispanijos teisė atitinka Direktyvos 2006/54 reikalavimus, Kordobos darbo teismas Nr. 1 (Juzgado de lo Social n 1 de Córdoba, Ispanija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi – ją Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. rugpjūčio 27 d. – remdamasis SESV 267 straipsniu nutarė pateikti tokį prejudicinį klausimą:

„Ar direktyvos [2006/54] 18 straipsnį, nustatantį, kad žalos atlyginimas nuo diskriminacijos dėl lyties nukentėjusiam asmeniui turi būti atgrasomojo pobūdžio (taip pat realus, veiksmingas ir proporcingas patirtai žalai), reikia aiškinti taip, kad juo leidžiama nacionaliniam teismui papildomai priteisti protingus baudinius nuostolius, t. y. priteisti papildomą sumą, viršijančią tą, kuri reikalinga siekiant visiškai atlyginti nukentėjusiojo realiai patirtą žalą, ir kuri būtų pamokantis pavyzdys ne tik žalą padariusiam asmeniui, bet ir kitiems asmenims, jeigu ta suma yra proporcinga, įskaitant atvejus, kai baudinių nuostolių institutas nėra nacionalinio teismo teisės tradicijų dalis?“

17.

Rašytines pastabas Teisingumo Teisme pateikė ieškovė pagrindinėje byloje, Ispanijos, Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisija.

18.

Grįsdamas savo prejudicinį klausimą Direktyvos 2006/54 18 straipsniu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar vien visiško ieškovės pagrindinėje byloje patirtos žalos atlyginimo pakanka siekiant užtikrinti atgrasomąjį žalos atlyginimo arba kompensacijos pobūdį, kaip tai suprantama pagal minėtą straipsnį, o gal kaip tik iš šio atgrasymo reikalavimo reikia kildinti nacionalinio teismo pareigą priteisti iš darbdavio, kuris pripažintas kaltu dėl diskriminacijos dėl lyties, baudinius nuostolius, nors bet kuriuo atveju pagal Ispanijos teisę neleidžiama priteisti daugiau nei visišką nukentėjusiojo patirtos žalos atlyginimą.

19.

Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia pažymėti tai, kad Direktyvos 2006/54 18 straipsnis atitinka panašias ankstesnių direktyvų, kurios buvo papildytos ir konsoliduotos Direktyva 2006/54, nuostatas. Tuomet reikėtų išanalizuoti Teisingumo Teismo praktiką dėl šių direktyvų, kuri yra svarbi ginčui pagrindinėje byloje išspręsti. Išvados, padarytos atlikus teisės aktų teleologinę ir teismo praktikos analizę, verčia manyti, kad į Teisingumo Teismui pateiktą prejudicinį klausimą reikia pateikti neigiamą atsakymą. Tuomet bus pateiktos dviejų rūšių baigiamosios pastabos, patvirtinančios tokį atsakymą ir susijusios, pirma, su tuo, kad žalos atlyginimo ar kompensacijos sąlygos nėra suderintos, ir, antra, su Direktyvos 2006/54 18 straipsnio tiesioginio veikimo klausimu.

20.

Pasiekti vyrų ir moterų lygybę kartu yra Europos Sąjungos sutartyse įtvirtinta užduotis ir tikslas ( 8 ). Taigi Direktyvoje 2006/54 priminta, kad šiai lygybei Sąjungos teisėje suteiktas „pagrindinio principo“ statusas ( 9 ). Todėl Sąjungos teisės aktų leidėjas logiškai ir atsižvelgdamas į direktyvas, kurios buvo išdėstytos nauja redakcija ( 10 ), įtvirtino bet kokios diskriminacijos dėl lyties draudimą.

21.

Būtent dėl to, kad šioje srityje principas nebūtų tik paskelbtas, bet būtų pasiekti konkretūs pirminėje teisėje nustatyti rezultatai, buvo nuspręsta, jog „būtina, kad valstybės narės įdiegtų atitinkamas procedūras“ ( 11 ), kad būtų laikomasi direktyvoje 2006/54 nustatytų įpareigojimų ir „būtų veiksmingai įgyvendintas vienodo požiūrio principas“ ( 12 ).

22.

Tačiau vien procedūrų nustatymo nepakanka siekiant užtikrinti asmenims Direktyvoje 2006/54 nustatytų teisių veiksmingą teisminę gynybą, nes direktyvos 18 straipsnyje, esančiame skirsnyje „Teisių gynimo priemonės“, įtrauktame į teisių gynimo priemonėms ir teisės taikymui skirtą skyrių, pakartojama 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/73/EB, kuria iš dalies keičiama Direktyva 76/207 ( 13 ), įtvirtina naujovė, patikslinant šių procedūrų tikslą, t. y. nukentėjusiojo patirtos žalos atlyginimą arba kompensaciją ( 14 ).

23.

Kalbant apie valstybėms narėms nustatytą pareigą pasiekti rezultatą (užtikrinti „realią ir veiksmingą kompensaciją arba nuostolių atlyginimą <…>“), pažymėtina, kad Direktyva 2006/54 joms iš esmės paliekama ( 15 ) galimybė pasirinkti priemones („šioms priemonėms turint atgrasomąjį poveikį ir <...> joms esant proporcingoms padarytai žalai“). Iš Direktyvos 2006/54 18 straipsnio formuluotės matyti, kad juo valstybėms narėms nenustatoma jokia konkreti priemonė ir joms paliekama laisvė pasirinkti iš įvairių sprendimų, tinkamų Direktyva 2006/54 numatytam tikslui pasiekti ( 16 ). Taigi etalonas, pagal kurį reikia vertinti valstybių narių veiksmus kovojant su diskriminacija dėl lyties, yra susijęs su šioje direktyvoje numatyto tikslo įgyvendinimu ir jos veiksmingumo garantija, ginant asmenų teises.

24.

Direktyvos 2006/54 18 straipsnio negalima analizuoti tam tikrais aspektais neatsižvelgiant į jos 25 straipsnį; pastarojo formuluotė panaši į 18 straipsnio formuluotę, nes teisės aktų leidėjas jame patvirtina, kad sankcijos, kurias valstybių narių prašoma taikyti ir „kurios gali apimti kompensacijos išmoką nukentėjusiajam“, visai kaip 18 straipsnyje numatytas žalos atlyginimas ar kompensacija, turi būti „veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios“. Taip Sąjungos teisės aktų leidėjas reikalauja, kad valstybės narės nustatytų „veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas, taikomas už įsipareigojimų pagal [Direktyvą 2006/54] pažeidimus“ ( 17 ). Būtent šis reikalavimas detalizuojamas Direktyvos 2006/54 25 straipsnyje „Sankcijos“ ( 18 ), esančiame III antraštinės dalies, skirtos bendro pobūdžio horizontalioms nuostatoms, skyriuje. Be to, 25 straipsnyje valstybės narės įpareigojamos pranešti Komisijai apie priemones, kurių jos ėmėsi pagal šį straipsnį.

25.

Taigi Direktyvos 2006/54 18 straipsnyje apsiribojama reikalavimu, kad žalos atlyginimas būtų veiksmingas, proporcingas ir atgrasomasis. Vien skaitant šį straipsnį paaiškėja, kad teisės aktų leidėjas paties žalos atlyginimo ar kompensacijos nelaikė sankcija. Priemonių, kurias valstybės narės turi patvirtinti, baudinis aspektas yra aiškiai numatytas tik Direktyvos 2006/54 25 straipsnyje ( 19 ).

26.

Dar reikia patikrinti, ar teismo praktikos analizė patvirtina šį pirmą įspūdį, kuris susidaro atlikus pažodinę ir teleologinę Direktyvos 2006/54 18 straipsnio analizę, nes ši direktyva turi būti aiškinama atsižvelgiant į visą teismo praktiką, kuri buvo suformuota iki jos priėmimo ir į kurią joje dažnai pateikiama aiški nuoroda ( 20 ).

27.

Nors Teisingumo Teismas niekada nėra konkrečiai sprendęs, kaip aiškinti Direktyvos 2006/54 18 straipsnį, jis ne kartą turėjo galimybę pareikšti savo poziciją dėl direktyvų, kurios ankstesnės nei Direktyva 2006/54, panašių nuostatų, pirmiausia Direktyvos 76/207 6 straipsnio ( 21 ).

28.

Analizuojant Teisingumo Teismo praktiką galima daryti išvadą, kad nors Teisingumo Teismas kompensacijos išmokėjimo priemonę jau kvalifikavo kaip „sankciją“, jis niekada nereikalavo, kad ji viršytų „tinkamą“ žalos atlyginimą. Taigi, manytina, kad Ispanijos teisėje, kaip ją apibūdino nacionalinis teismas, suteiktos visos tokio žalos atlyginimo garantijos.

29.

Priemonių, skirtų kovai su diskriminaciniu elgesiu dėl lyties darbo santykiuose, klausimas nėra naujas. Jis ne kartą buvo užduodamas Teisingumo Teismui. Manytina, kad išvada, kurią jis padarė ( 22 ) aiškindamas Direktyvos 76/207 6 straipsnį, mutatis mutandis taikoma aiškinant Direktyvos 2006/54 18 straipsnį, kuriuo minėtas 6 straipsnis pakeičiamas ir patikslinamas, nes valstybėms narėms 18 straipsniu paliekama ta pati laisvė pasirinkti taikytinų priemonių rūšį kaip ir ankstesniame Direktyvos 76/207 6 straipsnyje.

30.

Atsižvelgiant į tai, ką Teisingumo Teismas yra nusprendęs dėl Direktyvos 76/207 6 straipsnio, reikia pripažinti, kad Direktyvos 2006/54 18 straipsniu valstybėms narėms nustatomas įpareigojimas į savo vidaus teisės sistemą įtraukti priemones, būtinas tam, kad kiekvienas asmuo, kuris mano, kad buvo diskriminuojamas, galėtų gauti žalos atlyginimą. Šios valstybės turi imtis priemonių, kurios būtų pakankamai veiksmingos šios direktyvos tikslui pasiekti, ir tai padaryti taip, kad atitinkami asmenys galėtų šiomis priemonėmis veiksmingai remtis nacionaliniuose teismuose, jeigu Sąjungos teisėje nenurodyta konkreti šių priemonių rūšis. Taigi šios priemonės gali būti įvairių rūšių, pavyzdžiui, įpareigojimas įdarbinti diskriminuojamą kandidatą, priimti dėl diskriminacinio motyvo atleistą asmenį atgal į darbą arba sumokėti tinkamą piniginę kompensaciją ( 23 ).

31.

1984 m., kai buvo priimti sprendimai von Colson ir Kamann (14/83, EU:C:1984:153) ir Harz (79/83, EU:C:1984:155), Teisingumo Teismas atsisakė aiškinti Direktyvos 76/207 6 straipsnį taip, kad jame iš valstybių narių buvo reikalaujama imtis konkrečios priemonės, tuo atveju – įpareigoti darbdavį, pripažintą kaltu dėl diskriminacijos dėl lyties, sudaryti darbo sutartį su kandidatu į pareigas, kurio kandidatūra buvo atmesta dėl diskriminacinio motyvo.

32.

2015 m., kai Teisingumo Teisme buvo iškelta ši prejudicinė byla, Sąjungos teisėje iš esmės nepasikeitė niekas, dėl ko Teisingumo Teismas galėtų priimti kitokį sprendimą, t. y. kad jis įpareigotų valstybes nares patvirtinti konkrečias priemones, pavyzdžiui, nustatyti baudinius nuostolius.

33.

Direktyvos 2006/54 18 straipsnyje esanti nuoroda į atgrasomąjį poveikį šios išvados nekeičia.

34.

Iš tiesų Direktyvos 2006/54 18 straipsnio tekste yra papildoma nuoroda į nacionalinės teisės sistemose numatyto žalos atlyginimo ar kompensacijos atgrasomąjį poveikį. Tačiau, nors Direktyvos 76/207 6 straipsnio tekste nekalbama apie atgrasymą, Teisingumo Teismas jau turėjo tai omenyje, išaiškinęs šį straipsnį taip, kad „[n]ors visiškai taikant Direktyvą [76/207] nėra reikalaujama <…> diskriminacijos draudimo pažeidimo atveju taikyti apibrėžtą sankcijos formą, vis dėlto pagal ją reikalaujama, kad ši sankcija užtikrintų veiksmingą teisminę [gynybą]. Ji taip pat turi turėti tikrą atgrasomąjį poveikį darbdaviui. Iš to darytina išvada, kad jeigu valstybė narė nusprendžia nubausti už diskriminacijos draudimo pažeidimą reikalaujant [reikalaudama] išmokėti kompensaciją, bet kuriuo atveju ši kompensacija turi būti tinkama atsižvelgiant į patirtą žalą“ ( 24 ).

35.

Iš šios teismo praktikos darytinos dvi išvados. Pirma, Direktyvos 2006/54 25 straipsnyje esanti nuoroda į kompensaciją kaip į sankcijos formą akivaizdžiai atsirado dėl minėtos teismo praktikos. Antra, Teisingumo Teismo nuomone, tinkamas žalos atlyginimas bet kuriuo atveju gali užtikrinti veiksmingą asmenims suteiktų teisių kovojant su diskriminacija dėl lyties teisminę gynybą. Be to, būtent dėl to, kad Teisingumo Teismas apsiribojo tinkamu žalos atlyginimu, kuris turi būti proporcingas patirtai žalai, tai nėra tikra „sankcija“, kaip ji suprantama baudimo prasme ( 25 ).

36.

Be to, kadangi šie veiksmingos teisminės gynybos ir atgrasymo reikalavimai „reiškia, kad reikia atsižvelgti į kiekvieno lygybės principo pažeidimo atvejo aplinkybes“ ( 26 ), Teisingumo Teismas kiekvienu konkrečiu atveju sprendė dėl priemonių, kurių valstybės narės ėmėsi Direktyvos 76/207 6 straipsniui įgyvendinti, taigi ir veiksmingam šios direktyvos perkėlimui į nacionalinę teisę užtikrinti, pakankamo pobūdžio.

37.

Taigi nacionalinės teisės aktai, kuriais asmenų, nukentėjusių nuo diskriminacijos, susijusios su galimybe įsidarbinti, teisės į žalos atlyginimą apribojamos išmokant tik simbolinę kompensaciją, neatitinka minėto perkėlimo į nacionalinę teisę reikalavimų ( 27 ). Jeigu žalos atlyginimas yra piniginio pobūdžio, valstybėms narėms a priori neleidžiama nustatyti žalos atlyginimo didžiausios viršutinės ribos ( 28 ).

38.

Dėl diskriminacinio atleidimo iš darbo Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad „lygybė negali būti atkurta nepriėmus diskriminuojamo asmens atgal į darbą arba – alternatyviai – nesumokėjus piniginės kompensacijos už patirtą žalą“ ( 29 ) su sąlyga, kad šis žalos atlyginimas yra tinkamas, t. y. „kad jis leidžia visiškai atlyginti dėl diskriminacinio atleidimo faktiškai patirtą žalą pagal taikytinas nacionalines taisykles“ ( 30 ).

39.

Iš to, kas nurodyta, darytina išvada, kad Teisingumo Teismas, pripažindamas nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos nustatyta tinkama piniginė kompensacija už patirtą žalą, atitinkančiais Direktyvos 76/207 6 straipsnį, laikėsi nuomonės, kad ši kompensacija atitinka atgrasymo reikalavimą, kuris, kaip jis mano, slypi už teisės aktų leidėjo Direktyvos 76/207 6 straipsnyje išreikštų ketinimų. Kitaip tariant, pagal Teisingumo Teismo praktiką žalos atlyginimo arba kompensacijos išmokėjimo srityje atgrasomasis poveikis nebūtinai priklauso nuo tiesioginės baudimo nuostatos įtraukimo.

40.

Dabar, kai atgrasymo reikalavimas aiškiai nurodytas Direktyvoje 2006/54, manytina, kad Teisingumo Teismui nėra priežasties nukrypti nuo minėtos praktikos. Taigi reikia patikrinti, ar Ispanijos teisėje ieškovei pagrindinėje byloje suteiktos visos tinkamo žalos atlyginimo garantijos.

41.

Šuo klausimu iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog Ispanijos teisėje numatyta, kad teismas pripažįsta aktus, priimtus pažeidžiant vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą, negaliojančiais ( 31 ) ir kad šis negaliojimas siejamas su žalos atlyginimo mechanizmu, o Ispanijos teisės sistemoje kaip priemonė Direktyvoje 2006/54 numatytam veiksmingų lygių galimybių tikslui pasiekti yra numatyta piniginė kompensacija. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad 3000 EUR sumos pakanka „teisingai atlyginti“ ieškovės pagrindinėje byloje patirtai žalai ( 32 ). Vėlgi pagal nacionalinę teisę nustatant nuostolių atlyginimą nukentėjusiajam siekiama atlyginti visą patirtą žalą, įskaitant neturtinę, ir jie apskaičiuojami taip, kad būtų kiek įmanoma atkurta nukentėjusiojo padėtis, buvusi prieš patiriant diskriminaciją ( 33 ). Kadangi neturtinės žalos dydį dėl jos pobūdžio sunku įvertinti, Ispanijos teisėje teismui pripažinta teisė keisti nuostolių dydį atsižvelgiant į vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo pažeidimo sunkumo laipsnį. Taigi nuostolių priteisimas leidžia padengti visą nukentėjusiojo patirtą žalą (damnum emergens), įskaitant negautą pelną (lucrum cessans).

42.

Taigi tik kaip sąlyga sine qua non que, kad nacionalinėje teisėje numatytas visiškas nuo diskriminacijos dėl lyties nukentėjusio asmens patirtos žalos, kad ir kokie būtų jos aspektai, atlyginimas, proporcingas šiai patirtai žalai (o tai turi patvirtinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), pirma apibūdintas žalos atlyginimo mechanizmas galėtų būti pripažintas atitinkančiu Direktyvos 2006/54 18 straipsnį.

43.

Taigi Teisingumo Teismas tiesiog turėtų patvirtinti savo ankstesnę nusistovėjusią praktiką ir nuspręsti, kad šis visiškas žalos atlyginimas yra tinkamas, taigi pakankamas, siekiant užtikrinti tikrai atgrasomąjį nacionalinių priemonių, kurias valstybės narės turi nustatyti siekdamos užtikrinti vienodo požiūrio principo veiksmingumą pagal Direktyvos 2006/54 18 straipsnį, poveikį.

44.

Bet kuriuo atveju, net jei Teisingumo Teismas nuspręstų kitaip, quod non, jis negalėtų pareikšti, kad ieškovės pagrindinėje byloje darbdavys turėtų būti įpareigotas sumokėti baudinius nuostolius, kaip to prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

45.

Iš tiesų, pirma, Direktyva 2006/54 nėra suderintos žalos, patirtos dėl diskriminacijos dėl lyties darbo sąlygų atžvilgiu, ar kompensacijos sąlygos ir, antra, rimtai abejotina dėl to, ar ginčui pagrindinėje byloje Direktyvos 2006/54 18 straipsnis gali turėti tiesioginį poveikį.

46.

Iki šiol Teisingumo Teismas visais atvejais nurodydavo, ko iš valstybių narių reikalaujama pagal Direktyvą 76/207, atkreipdamas dėmesį į negatyvius aspektus, t. y. nuspręsdamas, kas jos neatitinka. Jis niekada nenurodydavo, kaip jos turi elgtis. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimu Teisingumo Teismo reikalaujama (nes pačioje Direktyvoje 2006/54 to nenumatyta), kad jis savo praktikoje padarytų didžiulį kokybinį šuolį, o tai, atrodo, gerokai viršytų jo kompetenciją.

47.

Tam, kad Teisingumo Teismas be jokių išlygų nutartų, jog Direktyvos 2006/54 18 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo iš valstybių narių reikalaujama diskriminacijos dėl lyties atveju, patenkančiu į šios direktyvos taikymo sritį, numatyti baudinių nuostolių priteisimą nukentėjusiesiems, jam reikėtų pareikšti galutinę poziciją rengiant diskusijas, o šios valstybių narių prerogatyvos, manytina, jis negali pasisavinti.

48.

Iš tiesų baudinių nuostolių nustatymas valstybėse narėse, kuriose toks institutas nežinomas ( 34 ), yra svarstomas, ir paprastai šis klausimas yra labai diskutuotinas ( 35 ). Dažnai baudiniai nuostoliai suprantami kaip esminis atsakomybę reglamentuojančių teisės normų koncepcijos pokytis. Kai kuriose teisės sistemose tvirtai laikomasi požiūrio, kad atsakomybės sistema turi būti pagrįsta tik žalos atlyginimo funkcija. Pagal kvaziapskaitos metodą nuostoliai priteisiami siekiant visiškai atlyginti patirtą žalą, nei daugiau nei mažiau, nes siekiama atkurti dėl diskriminacinio elgesio suardytą pusiausvyrą. Tačiau garantija gauti visišką atlyginimą jau pati savaime suvokiama kaip priemonė, atgrasanti nuo tokio elgesio.

49.

Nustačius baudinius nuostolius, atsakomybės sistema papildoma pamokslavimo ir tikra nubaudimo funkcija. Taip išreiškiama pagal civilinę teisę baudimo tikslais skiriamos sankcijos (peine privée) teorija: tai yra ne vien žalos atlyginimas, bet ir baudinių nuostolių priteisimas papildomai, be visiško žalos atlyginimo, taip tikintis, kad dėl baudimo pobūdžio nuo mėginimo kitą kartą elgtis diskriminuojamai bus atgrasytas ne tik žalą konkrečiu atveju padaręs asmuo, bet ir kiti taip besielgiantys asmenys.

50.

Kai kurioms valstybėms narėms, pradedant Ispanijos Karalyste, galėtų būti problemiška nustatyti baudinius nuostolius, nes jie gali būti suvokiami kaip kvazibaudžiamosios teisinės priemonės įtraukimas į civilinės atsakomybės sritį. Be to, privalomai nustačius baudinius nuostolius, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, galėtų būti pažeistas nepagrįsto praturtėjimo draudimo principas, kuris įtvirtintas daugelyje valstybių narių ( 36 ), nebent būtų numatyta, kad baudiniai nuostoliai turi būti mokami į valstybės biudžetą, tačiau tuomet kyla klausimas, kam šie nuostoliai atlyginami ( 37 ).

51.

Mano nuomone, pripažinus, kad valstybės narės pagal Direktyvos 2006/54 18 straipsnį turi numatyti baudinių nuostolių priteisimą, teismo praktika būtų suderintos žalos atlyginimo ar kompensacijos išmokėjimo diskriminacijos dėl lyties atvejais sąlygos, tačiau abejoju, kad to siekė Sąjungos teisės aktų leidėjas, bent jau ne tiek ( 38 ).

52.

Nors dėl to galima apgailestauti, tačiau esu įsitikinęs, kad pirma apibūdinta atsakomybės sistema tikrai ne visais atvejais pakankamai veiksmingai atlieka jai priskirtą žalos atlyginimo funkciją. Tačiau, remdamasis galiojančia Sąjungos teise, abejoju, ar Teisingumo Teismas galėtų žalos atlyginimo ar kompensacijos srityje reikalauti gerokai daugiau. Norėčiau pridurti, kad galimi Direktyvoje 2006/54 numatytos atsakomybės sistemos trūkumai buvo kompensuoti jos 25 straipsniu, kuriuo valstybės narės įpareigojamos nustatyti sankcijų sistemą.

53.

Galiausiai pagal Direktyvą 2006/54 kova su diskriminacija dėl lyties vyksta dviem etapais. Pirmuoju taikomas jos 18 straipsnis, t. y. atlyginama žala arba išmokama kompensacija, kuri, kaip jau tapo aišku, turi būti tinkama. Antruoju – šios direktyvos 25 straipsnis, t. y. kai skiriama sankcija arba nubaudžiama; sankcija ar baudimas nebūtinai turi sutapti su žalos atlyginimo ar kompensacijos išmokėjimo etapu ir neturi būti daroma kumuliatyviai ( 39 ). Baudiniai nuostoliai būtų priteisiami antrajame etape, tačiau būtų galima įsivaizduoti ir kitokių rūšių sankcijas, bet ir šiuo atveju Teisingumo Teismas negali nustatyti nė vienos konkrečios sankcijos ( 40 ).

54.

Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų pripažinta galimybė priteisti baudinius nuostolius iš darbdavio, kuris pripažintas kaltu dėl diskriminacijos dėl lyties, siekiant Direktyvos 2006/54 18 straipsnio veiksmingumo, kai to nenumatyta nacionalinėje teisėje, neišvengiamai kiltų šio straipsnio tiesioginio veikimo klausimas.

55.

Teisingumo Teismas aiškiai yra nusprendęs, kad nuo diskriminacinio atleidimo iš darbo nukentėjęs asmuo gali prieš savo darbdavį remtis Direktyvos 76/207 6 straipsnio nuostatomis, be kita ko, kad nebūtų taikoma nacionalinė nuostata, kurioje ribojama suma, kuri gali būti gauta kaip žalos atlyginimas ( 41 ). Tačiau, pirma, abejoju, ar tokiu sprendimu galima būtų remtis priteisiant baudinius nuostolius, nes vien skaitant Direktyvos 2006/54 18 straipsnį nėra akivaizdu, kad juo valstybėms narėms nustatomas toks įpareigojimas. Antra, reikia pripažinti, kad nurodyta teismo praktika buvo suformuota atsižvelgiant į tai, kad darbdavys buvo valstybės institucija, o šioje byloje taip turbūt nėra. Taigi pagrindinėje byloje nusprendus, kad nacionalinis teismas pagal Direktyvos 2006/54 18 straipsnį turi priteisti baudinius nuostolius, šiam straipsniui galėtų būti suteiktas horizontalus tiesioginis veikimas.

56.

Baigdamas analizę esu linkęs daryti išvadą, jog Direktyvos 2006/54 18 straipsnį reikia aiškinti taip, kad valstybės narės gali laisvai pasirinkti priemones, kurios turi būti nustatytos siekiant užtikrinti, kad žalos atlyginimas ar kompensacija nuo diskriminacijos dėl lyties nukentėjusiems asmenims, patenkantiems į direktyvos taikymo sritį, būtų atgrasomojo pobūdžio, jeigu tuo užtikrinamas šia direktyva numatyto tikslo įgyvendinimas. Šiuo straipsniu iš valstybių narių nereikalaujama numatyti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginami baudiniai nuostoliai, tačiau tam ir neprieštaraujama. Bet kuriuo atveju juo nacionaliniam teismui neleidžiama priteisti šių nuostolių tuo atveju, jeigu jie nenumatyti nacionalinėje teisėje.

57.

Jeigu valstybės narės nusprendžia numatyti piniginį žalos atlyginimą, kad šis žalos atlyginimas atitiktų atgrasymo reikalavimą, jis turi būti tinkamas, t. y. visiškas, ir juo turi būti tinkamai atsižvelgiama į visas patirtos žalos sudedamąsias dalis ir vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo pažeidimo sunkumo laipsnį. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar šiuo atveju taip yra.

58.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Kordobos darbo teismo Nr. 1 pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (nauja redakcija) 18 straipsnį reikia aiškinti taip, kad valstybės narės gali laisvai pasirinkti priemones, kurios turi būti nustatytos siekiant užtikrinti, kad žalos atlyginimas ar kompensacija nuo diskriminacijos dėl lyties nukentėjusiems asmenims, patenkantiems į direktyvos taikymo sritį, būtų atgrasomojo pobūdžio, jeigu tuo užtikrinamas šia direktyva numatyto tikslo įgyvendinimas. Šiuo straipsniu iš valstybių narių nereikalaujama numatyti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginami baudiniai nuostoliai, tačiau tam ir neprieštaraujama. Bet kuriuo atveju juo nacionaliniam teismui neleidžiama priteisti šių nuostolių tuo atveju, jeigu jie nenumatyti nacionalinėje teisėje.

Be to, valstybės narės nusprendžia numatyti piniginį žalos atlyginimą, o kad šis žalos atlyginimas atitiktų atgrasymo reikalavimą, jis turi būti tinkamas, t. y. visiškas, ir juo turi būti tinkamai atsižvelgiama į visas patirtos žalos sudedamąsias dalis ir vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo pažeidimo sunkumo laipsnį. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar šiuo atveju taip yra.