I – Įžanga

II – Teisinis pagrindas

A – EŽTK

B – Sąjungos teisė

1. Chartija

2. Šengeno acquis Sąjungos teisėje

a) Šengeno susitarimas

b) KĮŠS

c) Protokolas dėl Šengeno acquis

III – Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

IV – Analizė

A – Įžanginės pastabos

1. Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos

2. Dėl problemų, kylančių nagrinėjant bylą

B – Dėl pirmojo klausimo, susijusio su KĮŠS 54 straipsnio ir Chartijos 50 straipsnio tarpusavio ryšiu

1. Dėl ne bis in idem principo

2. Dėl KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtintos vykdymo sąlygos ir jos taikymo remiantis susijusiais teisės aktais

3. Dėl Protokolo Nr. 7 4 straipsnio

4. Chartijos 50 straipsnis ir jo ryšys su Protokolo Nr. 7 4 straipsniu

5. Ar yra kolizija tarp KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtintos vykdymo sąlygos ir Chartijos 50 straipsnio?

6. Ar vykdymo sąlyga yra apribojimas arba leidžianti nukrypti nuostata, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį?

– Dėl apribojimo, kuriuo pažeidžiama pagrindinė teisė, buvimo

– Dėl apribojimo pagrindimo atsižvelgiant į Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje keliamas sąlygas

– Dėl pagrindimo atsižvelgiant į proporcingumo vertinimą

C – Dėl antrojo klausimo, susijusio su vykdymo sąlygos, kaip ji suprantama pagal KĮŠS 54 straipsnį, išaiškinimu

V – Išvada

1.

Ši procedūra pradėta dėl skundo, pateikto dėl sprendimo palikti galioti Vokietijos institucijų išduoto arešto orderio dėl Serbijos piliečio Z. Spasic, kuriam, remiantis šiuo orderiu ( 2 ), Vokietijoje dabar taikomas suėmimas, keliamus padarinius. Z. Spasic Italijoje nuteistas už sukčiavimą, t. y. už tą pačią veiką, dėl kurios išduotas ir šis orderis.

2.

Taigi Oberlandesgericht Nürnberg (Vokietija) kreipėsi į Teisingumo Teismą ir pateikė prejudicinius klausimus dėl nenagrinėtų problemų teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje. Šiuo atveju Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti ryšį tarp Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnio, kuriame įtvirtinta teisė nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam už tą pačią nusikalstamą veiką (ne bis in idem principas), ir Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą (toliau – KĮŠS) ( 3 ) 54 straipsnio, susijusio su šio principo taikymu.

3.

Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar KĮŠS 54 straipsnyje nustatytos sąlygos, pagal kurią baudžiamojo persekiojimo už tas pačias veikas draudimas taikomas tik jeigu „bausmė <...> jau įvykdyta, faktiškai vykdoma arba pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies įstatymus nebegali būti vykdoma“ (toliau – vykdymo sąlyga) ( 4 ), taikymas gali būti laikomas pagrįstu Chartijos 50 straipsnio apribojimu, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį. Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas turės nurodyti, kokia ne bis in idem principo taikymo sritis, kai jis susijęs su tarpvalstybinio pobūdžio aplinkybėmis, atsižvelgiant į esamą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimo etapą. Teisingumo Teismo taip pat prašoma išaiškinti KĮŠS 54 straipsnyje nustatytą vykdymo sąlygą, kai bausmę sudaro dvi savarankiškos dalys.

4.

Kadangi Chartijos 50 straipsnis atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 7 ( 5 ) 4 straipsnį, nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia nustatyti šio protokolo poveikį ne bis in idem principo aiškinimui.

5.

Pirmiausia šiuo klausimu pažymiu, kad taikant KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtintą vykdymo sąlygą B valstybės narės institucijoms suteikiama teisė pradėti ar tęsti baudžiamąjį persekiojimą, nepaisant to, kad A valstybė narė yra priėmusi galutinį teismo nuosprendį dėl to paties asmens ir tų pačių veikų. Atsižvelgiant į nacionalinį kontekstą tokie veiksmai draudžiami ir pagal Protokolo Nr. 7 4 straipsnį, kaip jis išaiškintas EŽTT sprendimuose Zolotukhine prieš Rusiją ( 6 ) ir Muslija prieš Bosniją ir Hercegoviną ( 7 ), ir pagal Chartijos 50 straipsnį, kurio, remiantis Chartijos išaiškinimais, esmė ir taikymo sritis yra tokia pati kaip 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytoje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – EŽTK) įtvirtintos atitinkamos teisės, tuo atveju, kai ne bis in idem principas taikomas valstybėje narėje. Todėl atsižvelgiant į Chartijoje keliamus reikalavimus taip pat reikia nustatyti B valstybės narės nacionalinių institucijų diskrecijos ribas ( 8 ).

6.

Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje „Teisė nebūti dukart teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą“ nustatyta:

„1.   Niekas negali būti antrą kartą persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

2.   Ankstesnės dalies nuostatos nedraudžia atnaujinti bylos proceso pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju, kai iškyla nauji ar naujai paaiškėję faktai, ar nustatomos esminės ankstesnio proceso klaidos, galėjusios turėti reikšmės bylos baigčiai.

3.   Neleidžiama nukrypti nuo šio straipsnio įsipareigojimų remiantis [EŽTK] 15 straipsniu.“ ( 9 )

7.

Chartijos 50 straipsnis „Teisė nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam už tą pačią nusikalstamą veiką“ suformuluotas taip:

„Niekas negali būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikalstamą veiką, dėl kurios Sąjungoje jis jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu pagal įstatymą.“

8.

Chartijos 52 straipsnyje „Teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimas“ nustatyta:

„1.   Bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti. <…>[ ( 10 )]

3.   Šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje. Ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.

<…>

7.   Sąjungos ir valstybių narių teismai skiria deramą dėmesį išaiškinimams, kurie yra parengti siekiant nubrėžti šios Chartijos aiškinimo gaires.“

9.

1985 m. birželio 14 d. Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybės Šengene pasirašė susitarimą dėl laipsniško bendrų sienų kontrolės panaikinimo ( 11 ).

10.

1990 m. birželio 19 d. tų pačių susitariančiųjų šalių sudarytos KĮŠS, įsigaliojusios 1995 m. kovo 26 d., 3 skyriaus „Ne bis in idem principo taikymas“ 54 straipsnyje nustatyta:

„Asmuo, kurio teismo procesas vienoje Susitariančiojoje Šalyje yra galutinai baigtas, už tas pačias veikas negali būti persekiojamas kitoje Susitariančiojoje Šalyje, jei jau paskirta bausmė, ji jau įvykdyta, faktiškai vykdoma arba pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies įstatymus nebegali būti vykdoma.“

11.

KĮŠS 55 straipsnyje nustatyti atvejai, kai valstybė – susitarimo šalis – gali pareikšti, kad jai 54 straipsnis netaikomas. 56 straipsnyje numatyta taisyklė, pagal kurią laisvės atėmimo laikas valstybėje, kuri yra susitarimo šalis, išskaičiuojamas iš bausmės, kuri gali būti skirta kitoje valstybėje, laiko. Jei tai leidžiama pagal nacionalinės teisės aktus, atsižvelgiama ir į jau skirtas kitas nei laisvės atėmimo bausmes. 57 straipsnis susijęs su kompetentingų institucijų keitimusi svarbia informacija. 58 straipsnyje nustatyta, kad pirmiau išdėstytomis nuostatomis neužkertamas kelias užsienyje priimtiems teismo sprendimams taikyti platesnes nacionalines ne bis in idem principo nuostatas.

12.

Protokolu Nr. 2 dėl Šengeno acquis integravimo į Europos Sąjungos sistemą, pridėtu prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties (toliau – Protokolas dėl Šengeno acquis) ( 12 ), šis teisės aktų sąvadas, apimantis ir KĮŠS ( 13 ), buvo integruotas į Sąjungos teisę pavadinimu „Šengeno acquis“.

13.

Šio protokolo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nepažeidžiant šio straipsnio 2 dalies nuostatų, trylikai 1 straipsnyje išvardytų valstybių narių[ ( 14 )] nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo dienos būtina nedelsiant taikyti Šengeno acquis, įskaitant Vykdomojo komiteto, įsteigto pagal Šengeno susitarimus, priimtus iki nurodytos dienos, sprendimus. <...>

<…> Taryba <...>, laikydamasi Sutarčių atitinkamų nuostatų, apibrėžia visų nuostatų ar sprendimų, sudarančių Šengeno acquis, teisinius pagrindus.

Atsižvelgdamas į šias nuostatas bei sprendimus ir vadovaudamasis atitinkamu apibrėžimu, Europos Bendrijų Teisingumo Teismas vykdo įgaliojimus, suteiktus pagal atitinkamas taikytinas Sutarčių nuostatas. <...>

<…>

Kol nebus imtasi pirmiau nurodytų priemonių, nepažeidžiant 5 straipsnio 2 dalies, Šengeno acquis sudarančios nuostatos ar sprendimai yra laikomi teisės aktais, pagrįstais Europos Sąjungos sutarties VI antraštine dalimi.“

14.

Protokolu Nr. 19 ( 15 ) Šengeno acquis buvo integruotas į ESV sutartį. Prie ESV sutarties pridėto Protokolo Nr. 36 dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų ( 16 ) 9 ir 10 straipsniuose nurodyta Sąjungos institucijų, organų ir įstaigų aktų, priimtų iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo remiantis ES sutartimi, teisinė galia.

15.

Serbijos pilietis Z. Spasic, įtariamasis pagrindinėje byloje, Staatsanwaltschaft Regensburg (Vokietija) persekiojamas už 2009 m. kovo 20 d. Milane dalyvaujant organizuotoje grupėje padarytą sukčiavimo veiką. Nuo šios nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo Vokietijos pilietis W. Soller iškeitė 40000 EUR sumą smulkiomis kupiūromis į Z. Spasic duotus banknotus po 500 EUR, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo netikri.

16.

Z. Spasic, dėl kurio 2009 m. rugpjūčio 27 d.Staatsanwaltschaft Innsbruck (Austrija) išdavė Europos arešto orderį dėl 2008 m. Austrijoje ir Vokietijoje padarytų kelių panašių nusikalstamų veikų, 2009 m. spalio 8 d. buvo sulaikytas Vengrijoje ir vėliau perduotas Austrijos institucijoms. 2010 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas Austrijoje; šis nuosprendis įsiteisėjo.

17.

2010 m. vasario 25 d.Amtsgericht Regensburg (Vokietija) išdavė nacionalinį arešto orderį dėl Milane padarytos sukčiavimo veikos, o jis vėliau buvo pagrindas Staatsanwaltschaft Regensburg išduoti 2010 m. kovo 5 d. Europos arešto orderį. 2013 m. lapkričio 20 d.Amtsgericht Regensburg dėl Z. Spasic išdavė kitą, papildytą, nacionalinį arešto orderį, kurio I punkte nurodyta 2009 m. kovo 20 d. Milane padaryta sukčiavimo veika.

18.

2012 m. birželio 18 d. nuosprendžiu Tribunale ordinario di Milano (Italija) nuteisė Z. Spasic, kuris teisme nedalyvavo, už 2009 m. kovo 20 d. Milane padarytą nusikalstamą veiką ir skyrė vienų metų laisvės atėmimo bausmę ir 800 EUR baudą. Šiuo klausimu pažymiu, kad Tribunale di Milano nuosprendis įsiteisėjo 2012 m. liepos 7 d., o Vokietijoje pradėtas persekiojimas iš dalies buvo vykdomas kartu su Italijoje vykusiu procesu.

19.

Z. Spasic šiuo metu laikomas suimtas Vokietijoje – nuo 2013 m. gruodžio 6 d., t. y. nuo tada, kai vykdydamos 2010 m. kovo 5 d. Europos arešto orderį Austrijos institucijos jį perdavė Vokietijos institucijoms ( 17 ). Austrijoje Z. Spasic buvo pradėjęs atlikti aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę. Kadangi jis perduotas Vokietijos institucijoms, Austrijoje paskirtos bausmės vykdymas buvo laikinai sustabdytas. Vis dėlto iš bylos medžiagos neaišku, ar numatyta, kad Z. Spasic bus grąžintas į Austriją prieš tai arba po to, kai atliks bausmę, kuri jam gali būti skirta Vokietijoje.

20.

Įtariamasis pateikė skundą Amtsgericht Regensburg (Regensburgo apylinkės teismas) dėl nutarties, pagal kurią dabar jam taikomas suėmimas, ir iš esmės teigė, kad, remiantis ne bis in idem principu, jis negali būti persekiojamas už Milane padarytą nusikalstamą veiką, dėl kurios Tribunale di Milano jo atžvilgiu jau priėmė galutinį ir vykdytiną nuosprendį.

21.

Kadangi Z. Spasic skundas buvo atmestas, jis Landgericht Regensburg (Regensburgo apygardos teismas) pateikė įrodymą, kad 2014 m. sausio 23 d. 800 EUR suma sumokėta, o tai reiškia, kad Tribunale di Milano nuosprendžiu skirta piniginė bausmė įvykdyta.

22.

2014 m. sausio 28 d. nutartimi Landgericht Regensburg patvirtino Amtsgericht Regensburg nutartį ir nurodė, kad nuo tada suėmimo taikymas gali būti grindžiamas tik 2013 m. lapkričio 20 d. arešto orderio I punkte nurodyta nusikalstama veika, o likusią skundo dalį atmetė.

23.

Z. Spasic kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą ir iš esmės tvirtino, kad Chartijos 50 straipsnio taikymo sritis negali būti pagrįstai ribojama, remiantis KĮŠS 54 straipsnyje nustatyta vykdymo sąlyga, ir kad jis turi būti paleistas į laisvę, nes atliko bausmę, t. y. sumokėjo 800 EUR baudą.

24.

Šiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Nürnberg nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą prašė taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal Vokietijos teisę šešis mėnesius taikytas įtariamojo suėmimas gali būti pratęstas tik dėl ypatingos priežasties. Taigi akivaizdu, kad toks pratęsimas priklauso nuo Sąjungos teisės išaiškinimo.

26.

2014 m. kovo 31 d. kompetentinga kolegija nusprendė šioje byloje taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą. Pagal Procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalį byla paskirta didžiajai kolegijai.

27.

Z. Spasic gynėjas, Vokietijos Federacinės Respublikos, Tarybos ir Europos Komisijos atstovai pateikė pastabas raštu. 2014 m. balandžio 28 d. posėdyje išklausytos šios šalys, Prancūzijos Respublika ir Italijos Respublika.

28.

Visų pirma manau, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti pagal SESV 267 straipsnį, o į antrąjį prejudicinį klausimą – pagal ES 35 straipsnį ( 18 ).

29.

Kiek tai susiję būtent su antruoju klausimu, pagal Protokolą dėl Šengeno acquis KĮŠS turi tokį patį statusą kaip sprendimai, pamatiniai sprendimai ar konvencijos, kaip tai suprantama pagal ES 34 straipsnį. Todėl Teisingumo Teismo jurisdikcija atsakyti į antrąjį klausimą grindžiama ES 35 straipsniu ( 19 ) kartu su Tarybos sprendimo 1999/436/EB ( 20 ) 2 straipsniu ir A priedu, beje, tai patvirtina labai gausi teismo praktika dėl KĮŠS 54 straipsnio.

30.

Tačiau, kiek tai susiję su pirmuoju klausimu, iš tiesų pagal Amsterdamo sutarties buvusį K.7 straipsnį (dabar – ES 35 straipsnis) Teisingumo Teismas, ir nagrinėdamas prašymus priimti prejudicinį sprendimą, ir tikrindamas teisėtumą, neturėjo jurisdikcijos nagrinėti konvencijų galiojimo. Vis dėlto pateiktas pirmasis klausimas expresis verbis susijęs su galimu Chartijos ir KĮŠS nuostatos nesuderinamumu, o ne pastarosios negaliojimu. Šiuo klausimu pažymiu, kad KĮŠS 134 straipsnyje nustatyta, jog jos nuostatos taikomos tik tokiu mastu, kokiu jos yra suderinamos su Bendrijos teise ( 21 ).

31.

KĮŠS, įtraukta į Bendrijos kompetencijos sritį, neabejotinai yra Sąjungos teisės dalis ir jai turi būti taikomas kontrolės reikalavimas atsižvelgiant į Chartiją. Iš tikrųjų pagal ESS 19 straipsnį Teisingumo Teismas, naudodamasis išimtine jurisdikcija, užtikrina, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės ( 22 ). Reikia pripažinti, kad Teisingumo Teismo įgaliojimai aiškinti pirminę teisę taikytini ir dėl KĮŠS, nes ji yra sui generis Sąjungos teisės aktas ir pagal teisės aktų hierarchiją yra tokio paties lygmens kaip antrinė teisė.

32.

Bet kuriuo atveju iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsižvelgdamas į Chartiją vertinti tiesiogiai taikytiną antrinės teisės aktą ( 23 ).

33.

Sąjungoje įgyvendinant Šengeno acquis, kurio dalis yra KĮŠS 54 straipsnis, susijęs su ne bis in idem principu, siekiama stiprinti Europos integraciją ir visų pirma suteikti galimybę Sąjungai greičiau tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kurią Sąjunga siekia išlaikyti ir plėtoti. Dabar šiam plataus užmojo tikslui dar kyla kliūčių dėl jurisdikcijos kolizijos baudžiamosiose bylose problemos, kaip antai šioje byloje tarp Italijos Respublikos kaip locus delicti ir Vokietijos Federacinės Respublikos kaip valstybės, kurios pilietis yra nukentėjęs asmuo ( 24 ).

34.

Kaip generalinė advokatė E. Sharpston nurodė išvadoje, kurią pateikė byloje M, „[i]ki šiol ES mastu nėra susitarta dėl taisyklių dėl baudžiamosios jurisdikcijos paskirstymo. Taikant principą ne bis in idem ši problema išsprendžiama ribotai, o kartais – šališkai. Jis nėra pakankamas sutartų kriterijų, kuriais remiantis sprendžiamos tokios kolizijos, pakaitalas.“ ( 25 )

35.

Taigi tarptautiniu mastu ne bis in idem principas kyla iš aplinkybės, kad atsižvelgiant į tai, jog pažeidimas apima su keliomis teisės sistemomis susijusius elementus, atsiranda grėsmė, jog pagal kiekvieną bus reikalaujama savos jurisdikcijos, ir taip gali atsirasti valstybių vykdomos represijos sutaptis ( 26 ). Vadinasi, neabejotina, kad šioje byloje kyla su ne bis in idem principo taikymu susijusių problemų, dėl kurių neseniai buvo intensyviai diskutuojama teisminėse institucijose ir akademiniuose sluoksniuose ir Europos, ir nacionaliniu lygmeniu, be kita ko, taip pat ir dėl baudžiamojo ir administracinio persekiojimo už tas pačias nusikalstamas veikas. Maža to, per šias diskusijas buvo iškeltas klausimas, kaip apibrėžti nusikalstamos veikos tapatumo sąvoką ir „nuteisimo galutiniu teismo nuosprendžiu“ sąvoką tuo atveju, kai persekiojimas neužbaigtas teismo priimtu nuosprendžiu.

36.

Šioje byloje nagrinėjamas atvejis visiškai patenka į KĮŠS 54 straipsnio taikymo sritį. Iš tikrųjų neginčijama, kad persekiojimas Italijoje ir Vokietijoje susijęs su ta pačia nusikalstama veika ( 27 ), t. y. mutatis mutandis sukčiavimu. Negali kilti abejonių, kad abu procesai yra baudžiamieji procesai ( 28 ), o juo labiau neabejotina, kad 2012 m. birželio 18 d.Tribunale ordinario di Milano nuosprendis nuo 2012 m. liepos 7 d. yra galutinis teismo nuosprendis ( 29 ).

37.

Kitaip tariant, šiuo atveju tenkinami ir elementas „bis“, ir elementas „idem“. Iš tikrųjų šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą esmė, atsižvelgiant į Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę teisę, yra būtent KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtinta vykdymo sąlyga.

38.

Šiuo klausimu akivaizdu, kad KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtinta vykdymo sąlyga nenurodyta Chartijos 50 straipsnyje. Be to, pažymiu, kad Chartijos 50 straipsnio taikymo sritis dar galutinai neapibrėžta Teisingumo Teismo praktikoje.

39.

Tiesa, ne bis in idem principas taikytinas ne vien vadinamosios „klasikinės“ ( 30 ) baudžiamosios teisės srityje, o geriausias to pavyzdys yra konkurencijos teisė, pagal kurią norint taikyti principą ne bis in idem turi būti tenkinama trejopa sąlyga, susijusi su faktinių aplinkybių, pažeidėjo ir saugomo teisinio intereso tapatumu ( 31 ). Vadinasi, nacionalinės institucijos ir Komisija kartu gali persekioti tą patį ūkio subjektą ir skirti bausmes už tas pačias veikas, nes dviem procedūromis siekiama skirtingų tikslų ( 32 ).

40.

Be to, ne bis in idem principas taikytinas Sąjungos teisės pažeidimų kontrolės ir nuobaudų srityje ( 33 ) – Teisingumo Teismas tai priminė aptardamas administracinių nuobaudų kumuliatyvų taikymą ( 34 ).

41.

Todėl pirmiausia manau, kad šioje byloje ne bis in idem principo taikymo srities atsižvelgiant į Chartiją analizė turi būti ribojama tik klasikinės baudžiamosios teisės sritimi, neįtraukiant klausimų, susijusių su administracinėmis nuobaudomis, įskaitant visus padarinius ir ypatumus, kuriuos apima ta baudžiamosios teisės sritis.

42.

Galiausiai, kadangi Chartijos 50 straipsnio nuostatos tapačios Protokolo Nr. 7 4 straipsnio nuostatoms, išskyrus vienintelį skirtumą dėl taikymo srities teritorijos atžvilgiu, iš pradžių reikės nagrinėti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos poveikį šiuo klausimu.

43.

Teisingumo Teismo pripažintas „bendruoju teisingumo reikalavimu“ ( 35 ), ne bis in idem principas yra visuotinai pripažįstamas nacionalinėse teisės sistemose. Vis dėlto pagal viešąją tarptautinę teisę nereikalaujama, kad valstybės laikytųsi šio principo, ir jis nebuvo pripažintas susijusiu su EŽTK 6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo sąvoka ( 36 ).

44.

Ne bis in idem principo ( 37 ) taikytinumą pagal Sąjungos teisę Teisingumo Teismas pripažino 1966 m. Sprendime Gutmann / Komisija ( 38 ). Vėliau Teisingumo Teismas nusprendė, kad „non bis in idem principas, įtvirtintas ir <...> Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, yra Bendrijos teisės pagrindinis principas ir jo laikymąsi užtikrina teismas“ ( 39 ). Taigi dėl šio principo teismų praktika ypač gausi, būtent konkurencijos teisės ir bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityse, taip pat Sąjungos finansinių interesų apsaugos srityje, o tai, mano nuomone, paneigia išvadą, kad egzistuoja vienintelė ir vienoda ne bis in idem principo sąvoka visose Sąjungos teisės srityse. Galiausiai Chartijos 50 straipsniu šiam principui suteiktas pagrindinės teisės statusas.

45.

Išsamiau nenagrinėjant reikia priminti, kad ne bis in idem principas apima du skirtingus teisinius aspektus ar idėjas ( 40 ). Pirma, draudimas tą patį asmenį antrą kartą persekioti dėl tos pačios bylos („Erledigungsprinzip“, t. y. proceso išnaudojimo principas) ir, antra, atsižvelgimo principas („Anrechnungsprinzip“), pagal kurį reikalaujama, kad tuo atveju, kai asmuo už tą patį nusikaltimą jau nuteistas kitoje šalyje, naujuoju nuosprendžiu į tai būtų atsižvelgta ir antroji bausmė sumažinta ( 41 ). Kaip paaiškino generalinis advokatas R.‑J. Colomer, pirmasis aspektas grindžiamas teisinio saugumo reikalavimais, o antrasis – veikiau teisingumo, kuriam pasiekti reikalingas proporcingumas ( 42 ).

46.

Neginčytina, kad KĮŠS 54 straipsnis, turint omeny jo formuluotę, susijęs tik su pirmuoju aspektu, t. y. draudimu persekioti du kartus, o Chartijos 50 straipsnio ir Protokolo Nr. 7 4 straipsnio formuluotė apima abu aspektus.

47.

KĮŠS 54 straipsnis yra pirmoji nuostata, kurioje įtvirtinta privaloma taisyklė ne bis in idem, pagal baudžiamąją teisę taikoma tarpvalstybinių ryšių atveju ( 43 ). Nors KĮŠS 54 straipsniui iš esmės tapati nuostata buvo įtvirtinta Konvencijoje dėl ne bis in idem principo taikymo, ši konvencija neįsigaliojo ( 44 ). Be to, tarptautiniu mastu taikoma vykdymo sąlyga taip pat jau buvo įtvirtinta ir Europos konvencijose dėl ekstradicijos ( 45 ).

48.

Manau, jog priežastys, dėl kurių KĮŠS rengėjai nustatė ne bis in idem principo taikymo sąlygą, t. y. kad bausmė būtų „jau įvykdyta, faktiškai vykdoma arba <...> [nebegalėtų] būti vykdoma“, yra akivaizdžios. Kaip pažymi Vokietijos vyriausybė ir Taryba, šia sąlyga siekiama užtikrinti, kad atitinkamas asmuo už padarytą nusikalstamą veiką būtų veiksmingai nubaustas bent vieną kartą, kitaip tariant, šia nuostata siekiama išvengti nebaudžiamumo. Iš Teisingumo Teismo praktikos, be kita ko, Sprendimo Miraglia ( 46 ) ir Sprendimo Kretzinger ( 47 ) aiškiai matyti, kad keliamas tikslas užkirsti kelią nebaudžiamumui.

49.

Paskui principas ne bis in idem, kurio nustatyta vykdymo sąlyga, buvo įtrauktas į Pagrindų sprendimą 2002/584/TVR ( 48 ) ir nurodytas kaip vienas iš minėto arešto orderio privalomo nevykdymo pagrindų ( 49 ). Taigi, kol nebuvo priimtas šis pamatinis sprendimas, kriminalinėmis bausmėmis nubausti asmenys galėjo lengvai išvengti jų vykdymo judėdami valstybėse narėse ir, be kita ko, grįžti į valstybę, kurios piliečiai jie yra. Pamatiniu sprendimu ir kitais vėliau priimtais Sąjungos teisės aktais buvo padidintas tarptautinio baudžiamojo persekiojimo veiksmingumas ir palengvintas baudžiamųjų nuosprendžių vykdymas ( 50 ).

50.

Be to, tokia kaip KĮŠS 54 straipsnyje nustatyta vykdymo sąlyga įtvirtinta ir Konvencijos dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos ( 51 ) 7 straipsnyje ir Konvencijos dėl kovos su korupcija, susijusia su Europos Bendrijų pareigūnais ar Europos Sąjungos valstybių narių pareigūnais ( 52 ), 10 straipsnyje.

51.

Tačiau keliuose antrinės teisės aktuose, be kita ko, Pamatinio sprendimo 2008/909/TVR ( 53 ) 9 straipsnyje, kuriuose tarp baudžiamojo nuosprendžio nevykdymo pagrindų nurodytas ne bis in idem principas, vykdymo sąlyga šiam principui netaikoma ( 54 ).

52.

Reikia pripažinti, kad vien Sąjungos teisėje kuriama veiksmingo bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose sistema savaime negali daryti poveikio KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtintos vykdymo sąlygos aiškinimui, tačiau šis vystymasis daro poveikį šio straipsnio suderinamumo su Chartijos 50 straipsniu vertinimui ir KĮŠS 54 straipsnio proporcingumo, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, vertinimui. Iš tikrųjų, kaip Komisija konstatavo minėtoje žaliojoje knygoje ( 55 ), „ši sąlyga buvo patvirtinta atsižvelgiant į tradicinę abipusio pripažinimo sistemą, kai kartais būdavo sunku įvykdyti bausmę kitoje valstybėje narėje. Abejotina, ar ji vis dar reikalinga laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, kurioje šiuo metu bausmės vykdomos kitose valstybėse narėse remiantis ES dokumentais dėl abipusio pripažinimo.“ ( 56 )

53.

Priešingai nei KĮŠS 54 straipsnis, Protokolo Nr. 7 4 straipsnis netaikomas tarpvalstybiniams ryšiams, o jo taikymo sritis griežtai ribojama valstybės vidaus situacijomis. Kaip jau pažymėjau, 4 straipsnyje nėra vykdymo sąlygos, analogiškos nustatytajai KĮŠS 54 straipsnyje, bet jame yra ir draudimas du kartus vykdyti persekiojimą, ir draudimas du kartus bausti.

54.

1984 m. lapkričio 22 d. priimtą Protokolą Nr. 7 ratifikavo 43 Europos Tarybos narės, įskaitant visas Europos Sąjungos valstybes nares, išskyrus Vokietijos Federacinę Respubliką, Nyderlandų Karalystę ir Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę. Kaip matyti iš Susitarimo dėl Sąjungos prisijungimo prieš EŽTK projekto, šis protokolas nenurodytas tarp dokumentų, prie kurių Sąjunga ketina prisijungti ( 57 ). Taigi tai, kad šis protokolas nepaminėtas sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, galima paaiškinti aplinkybe, jog Vokietijos Federacinė Respublika jo neratifikavo ( 58 ). Vis dėlto pasirašydama šį protokolą ji padarė tam tikrus pareiškimus ( 59 ).

55.

Pagal Protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalį niekas negali būti antrą kartą persekiojamas ar baudžiamas. Vis dėlto, remiantis 4 straipsnio 2 dalimi, gali būti atnaujintas bylos procesas pagal atitinkamos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą tuo atveju, kai iškyla naujų ar naujai paaiškėjusių aplinkybių ar nustatomos esminės ankstesnio proceso klaidos, galėjusios turėti reikšmės bylos baigčiai. Pagal Protokolo Nr. 7 4 straipsnio 3 dalį draudžiama nukrypti nuo šio straipsnio, remiantis EŽTK 15 straipsniu, pagal kurį kilus karui ar esant kitokiai nepaprastai padėčiai, dėl kurių atsiranda grėsmė tautos gyvavimui, leidžiama priimti priemones, kuriomis nukrypstama nuo įsipareigojimų pagal EŽTK.

56.

Taigi galiausiai Protokolo Nr. 7 4 straipsniu užtikrinama apsauga, kuri nėra absoliuti, bet vis dėlto didesnė už apskritai EŽTK nuostatose įtvirtintą apsaugą.

57.

Dėl Protokolo Nr. 7 4 straipsnio nuostatų EŽTT priėmė daug ir įvairios teismo praktikos, kurioje, mano nuomone, netiksliai apibrėžtos baudžiamojo persekiojimo ar kriminalinės bausmės sąvokos, o ypač netiksliai išaiškinta nusikalstamos veikos sąvoka.

58.

Aptariant pastarąjį klausimą pažymėtina, kad Sprendime Zolotoukhine prieš Rusiją EŽTT nusikalstamos veikos sąvoką išaiškino kaip „veikų, kurios yra konkrečių faktinių aplinkybių, siejamų su tuo pačiu pažeidėju ir neatskiriamai tarpusavyje susijusių laiko ir erdvės atžvilgiu, visumą“ ( 60 ). Taigi EŽTT šią sąvoką derino su Teisingumo Teismo praktika, priimta dėl KĮŠS 54 straipsnio ir „materialinių veikų identiškumo“, kuris yra vienintelis svarbus kriterijus šiam straipsniui taikyti ( 61 ).

59.

EŽTT praktikoje vienareikšmiškai patvirtinama, kad ne bis in idem principas susijęs ne tik su baudimu du kartus, bet ir persekiojimu du kartus ( 62 ). Protokolo Nr. 7 4 straipsniu siekiama uždrausti pakartotinį galutinai išnagrinėtų baudžiamųjų bylų nagrinėjimą. Taigi sprendimas laikomas galutiniu, „jeigu jis yra įgijęs res judicata galią. Taip yra tada, kai sprendimas neatšaukiamas, t. y. kai nebėra galimybės pasinaudoti jokiomis kitomis įprastomis teisių gynimo priemonėmis arba kai šalys jau yra išnaudojusios tokias priemones ar praleidusios jomis pasinaudoti nustatytą terminą“ ( 63 ).

60.

Be to, iš neseniai priimto sprendimo byloje Muslija prieš Bosniją ir Hercegoviną matyti, kad pagal Protokolo Nr. 7 4 straipsnį lygiagrečiai vykdomus persekiojimus draudžiama tęsti po to, kai viename iš procesų priimtas galutinis nuosprendis. Tokiu atveju kiti persekiojimai turi būti nutraukiami ( 64 ).

61.

Kaip jau pažymėjau, Chartijos 50 straipsnio formuluotė tapati vartojamai Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, o vienintelis skirtumas susijęs su ne bis in idem principo teritorinio taikymo sritimi, nes, kalbant apie Chartiją, šis principas apima visą Sąjungos teritoriją ( 65 ), o Protokolo Nr. 7 4 straipsnio taikymo sritis yra tik valstybės teritorija.

62.

Neginčytina, kad Chartija turi būti aiškinama laikantis atitinkamų EŽTK nuostatų. Vis dėlto kyla klausimas, ar šis požiūris taikomas ir tada, kai EŽTK nuostata privaloma ne visoms valstybėms narėms. Šiuo klausimu jau buvo pateikta įvairių nuomonių dėl visiško atsižvelgimo į EŽTT praktiką, Sąjungos teisėje aiškinant ne bis in idem principą ( 66 ).

63.

Mano nuomone, tai, kad tam tikros valstybės narės neratifikavo Protokolo Nr. 7, negali daryti įtakos Chartijos 50 straipsnio aiškinimui, nes ši aplinkybė negali pakeisti tos nuostatos taikymo srities. Priešingu atveju tai prilygtų pripažinimui, kad valstybės narės turi teisę vienašališkai aiškinti Sąjungos pagrindinių teisių sistemos turinį. Tačiau, atsižvelgiant į Sąjungos teisės autonomijos principą ir į Teisingumo Teismo užduotį užtikrinti vienodą jos aiškinimą, tokią galimybę reikia atmesti.

64.

Todėl 50 straipsnį, siejamą su Protokolo Nr. 7 4 straipsniu, reikia aiškinti nuosekliai, remiantis dviejų nuostatų esmės tapatumo principu, kiek tai susiję su jose vartojamais vienodais terminais.

65.

Dėl šios problematikos sudėtingumo KĮŠS 54 straipsnio ir Chartijos 50 straipsnio ryšį siūlau nagrinėti taip: visų pirma kelsiu klausimą dėl galimo šių dviejų nuostatų nesuderinamumo. Tada, jei nebūtų konstatuota tokio nesuderinamumo, siūlysiu nustatyti, ar ribojamas naudojimasis pagrindine teise nebūti du kartus persekiojamam ar baudžiamam už tą pačią nusikalstamą veiką. Tam reikės nagrinėti, ar KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtinta vykdymo sąlyga yra toks apribojimas. Galiausiai reikės išnagrinėti Chartijos 52 straipsnyje nustatytas sąlygas, ypatingą dėmesį skirti aptariamos pagrindinės teisės esminio turinio paisymo sąlygai ir išnagrinėti KĮŠS 54 straipsnio nulemto apribojimo proporcingumą atsižvelgiant į Chartijos 50 straipsnį.

66.

Neginčijama, kad pagal KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtintą vykdymo sąlygą keliamos papildomos ne bis in idem principo taikymo sąlygos, kurių nėra Chartijos 50 straipsnyje ir kurios neatitinka Protokolo Nr. 7 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų leidžiančių nukrypti nuostatų.

67.

Be to, manau, kad taikant šią sąlygą pasiekiamas rezultatas, praktiškai neatitinkantis minėtos EŽTT praktikos, kuri vis dėlto išlieka taikytina ir kurios taikymas ribojamas valstybės vidaus situacijomis. Iš tikrųjų KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtinta vykdymo sąlyga savaime netrukdo pradėti ar tęsti persekiojimų dėl tų pačių veikų net jei kitoje valstybėje narėje nuosprendis tapo galutinis.

68.

Vis dėlto prielaida dėl nesuderinamumo su EŽTK, palaikoma tik Z. Spasic gynėjo, galima keturiais atvejais, susijusiais su Chartijos 50 straipsnyje vartojamu žodžiu „Sąjungoje“. Tokie atvejai – tai Sąjungos institucijų vykdomas dvigubas persekiojimas, nacionalinių ir Sąjungos institucijų vykdomas dvigubas persekiojimas, nacionaliniu lygmeniu vykdomas dvigubas persekiojimas ir tarpvalstybiniu lygmeniu vykdomas dvigubas persekiojimas. Kadangi bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, vykdomo atsižvelgiant į esamą Sąjungos teisę, srityje reikšmingi tik du pastarieji atvejai, aptarsiu vien šiuos du atvejus.

69.

Atsižvelgdamas į Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, pagal kurį negalima persekioti du kartus už tą pačią veiką, nustatytą ypač didelę apsaugą ir į vystomą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje vykdymas tarpvalstybiniu lygmeniu dabar grindžiamas su tarpusavio pripažinimu susijusiais Sąjungos teisės aktais, esu linkęs pritarti griežtam Chartijos 50 straipsnio taikymui. Vadinasi, iš pirmo žvilgsnio galima manyti, kad KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtinta vykdymo sąlyga nesuderinama su Chartija.

70.

Vis dėlto gali būti, kad tokia išvada prieštarauja Chartijos išaiškinimams, kuriuose, kalbant apie ne bis in idem principo taikymą, su viena valstybe susijusios situacijos ir su keliomis valstybėmis susijusios situacijos, atrodo, yra atskirtos.

71.

Iš tikrųjų, remiantis šiais išaiškinimais, „Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje nurodytų situacijų atveju, būtent taikant šį principą toje pačioje valstybėje narėje, garantuotos teisės esmė ir taikymo sritis yra ta pati kaip EŽTK nurodytos teisės“. Taigi 50 straipsnis atitinka Protokolo Nr. 7 4 straipsnį, bet „jo taikymo sritis išplėsta – Europos Sąjungos lygmeniu jis taikomas valstybių narių teismams“. Atrodo, kad tai reiškia, jog su keliomis valstybėmis susijusių situacijų atveju Chartijos 50 straipsnio esmė ir taikymo sritis skiriasi nuo EŽTK. Vis dėlto tikriausiai išaiškinimų rengėjai nusprendė, jog Chartijoje minimu Sąjungos acquis ribojamas Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės įgyvendinimas, remiantis šios Chartijos 52 straipsnio 1 dalimi.

72.

Maža to, iš Chartijos 50 straipsnio formuluotės, kuri nėra labai tiksli, negalima daryti vienareikšmių ir vienodų išvadų, nes susiduriama su daugybe situacijų, kurioms šis principas taikytinas ir klasikinės baudžiamosios teisės taikymo srityje, ir už jos ribų, kai situacija ne tokia aiški kaip šioje byloje.

73.

Dėl visų šių priežasčių nemanau, kad Teisingumo Teismas vykdymo sąlygą galėtų pripažinti nesuderinama su Chartija.

74.

Jei būtų pritarta pirmiau nurodytam Chartijos išaiškinimų aiškinimui, man atrodo, kad negalima neigti, jog yra kolizija tarp vykdymo sąlygos ir Chartijos 50 straipsnio. Tačiau pagrindinės teisės apribojimas ar leidžianti nuo jos nukrypti nuostata gali būti numatyta tik tuo atveju, jeigu nagrinėjama taisyklė yra atitinkamos pagrindinės teisės apribojimas ( 67 ).

75.

Remdamasis Vokietijos aukščiausių instancijų teismų ( 68 ) praktika ir atsižvelgdamas į 2007 m. atnaujintą Chartijos išaiškinimų redakciją ( 69 ), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad KĮŠS 54 straipsnis yra ribojamoji nuostata, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, tuose išaiškinimuose esanti formuluotė „labai ribotos išimtys šiose konvencijose, leidžiančios valstybėms narėms nukrypti nuo taisyklės „non bis in idem“ yra susijusi su konvencijomis ( 70 ), kuriose pagal tokį pat modelį kaip KĮŠS įtvirtintas ne bis in idem principas, arba su jose esančiomis leidžiančiomis nukrypti nuostatomis, įskaitant KĮŠS 54–58 straipsnius.

76.

Iš tiesų pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalį Teisingumo Teismas turi deramai atsižvelgti į šiuos išaiškinimus ( 71 ). Tačiau tai nereiškia, kad Teisingumo Teismas privalo jų laikytis, kai aiškina Chartiją. Maža to, kai tuose išaiškinimuose daroma nuoroda į Sąjungos acquis, kiek tai susiję su antrine teise, mano nuomone, nedraudžiama kvestionuoti šio acquis suderinamumo su Chartija atsižvelgiant į EŽTT, Teisingumo Teismo praktikos raidą ir Sąjungos teisės vystymąsi.

77.

Nesiekiu pateikti nuomonės dėl to, koks KĮŠS 55–58 straipsnių statusas atsižvelgiant į Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, bet manau, kad tam tikrose iš šių nuostatų aiškiai nustatyti pagrindinės teisės, t. y. ne bis in idem principo, apribojimai.

78.

Tačiau šis statusas ne toks aiškus, kiek tai susiję su KĮŠS 54 straipsniu. Iš tikrųjų šioje nuostatoje įtvirtinta vykdymo sąlyga siekiama veikiau apibrėžti ar patikslinti taisyklės ne bis in idem taikymo sritį su keliomis valstybėmis susijusiais atvejais, o ne įvesti tos taisyklės apribojimą ar nustatyti leidžiančią nuo jos nukrypti nuostatą. Iš tikrųjų Komisija pastabose raštu vykdymo sąlygą vertina kaip KĮŠS 54 straipsnio taikymo sąlygą, o ne kaip šios nuostatos išimtį. Vis dėlto toks pačios KĮŠS nuostatos vertinimas neturi reikšmės, kai kalbama apie viso KĮŠS 54 straipsnio ir Chartijos 50 straipsnio ryšį atsižvelgiant į Chartijos 52 straipsnį.

79.

Todėl šiuo aspektu reikia kelti klausimą, ar apribojimo savybė priklauso nuo subjektyvaus ar objektyvaus vertinimo.

80.

Pirmuoju atveju norma yra apribojimas, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, tik jeigu ji priimta ribojamoji norma. Šiai prielaidai, dėl kurios KĮŠS 54 straipsnyje nustatyta vykdymo sąlyga nepatektų į 52 straipsnio taikymo sritį, reikia, kad teisės aktų leidėjas būtų priėmęs normą, siekdamas apriboti atitinkamą pagrindinę teisę, ir kad priimdamas apribojimą taip pat būtų atsižvelgęs į jo proporcingumą, kaip tai suprantama pagal 52 straipsnio 1 dalies antrą sakinį.

81.

Vis dėlto manau, kad Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje vartojama apribojimo sąvoka turi būti suvokiama kaip objektyvi sąvoka. Todėl kiekviena Sąjungos teisės ar nacionalinės teisės nuostata, kuria įgyvendinama Sąjungos teisė ir pagal kurią teisiškai ar faktiškai galima riboti Chartijoje įtvirtintų teisių ir laisvių įgyvendinimą, gali būti jos suderinamumo su Chartija vertinimo dalykas, taigi vertinimo dalykas gali būti ir galimybė pagal ją nustatyti apribojimą, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 52 straipsnį. Be to, Sąjungos teisės nuostatų suderinamumo su Chartijoje įtvirtintomis pagrindinėmis teisėmis kontrolė, kuri teisiškai privaloma tapo tik 2009 m., taikoma ir anksčiau priimtoms nuostatoms ( 72 ).

82.

Vadinasi, KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtintos vykdymo sąlygos taikymas gali būti Chartijos 50 straipsnyje nustatytos pagrindinės teisės apribojimas, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį.

83.

Pirmiausia primintina, jog Teisingumo Teismas pripažino, kad, išskyrus tam tikras išimtis ( 73 ), pagrindinės teisės nėra absoliučios, joms gali būti taikomi apribojimai, jeigu jie iš tikrųjų atitinka bendrojo intereso tikslus, kurių siekiama nagrinėjama priemone, ir, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, nėra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis, kuriuo pažeidžiama pati taip užtikrinamų teisių esmė ( 74 ). Taigi Teisingumo Teismas savo praktikoje ieško mechanizmo, leidžiančio rasti teisingą pusiausvyrą tarp, pirma, skirtingų teisių ir interesų ir, antra, pagrindinių teisių ir ekonominių laisvių ( 75 ), o tokį vertinimą atlieka atsižvelgdamas ir į pagrindinės teisės apribojimo tikslus ( 76 ).

84.

EŽTT samprotauja panašiai ( 77 ) ir pripažįsta, kad tam tikros teisės gali būti ribojamos, jeigu taikomi apribojimai nedaro įtakos pačiai teisės esmei. Be to, tokie apribojimai suderinami su aptariama EŽTK nuostata tik jeigu jais siekiama teisėto tikslo ir jeigu yra pagrįstas naudotų priemonių ir siekiamo tikslo proporcingumo ryšys ( 78 ). Pirmiausia, kiek tai susiję su EŽTK nustatytų laisvių apribojimo nustatymu, konstatuotas apribojimas reiškia ne tai, kad pažeista konvencija, o tai, kad reikia išnagrinėti, ar toks apribojimas atitinka formalaus teisėtumo sąlygas (jis nustatytas įstatyme), materialaus teisėtumo sąlygas (juo siekiama teisėtų tikslų atsižvelgiant į atitinkamą nuostatą) ir ar šis apribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje ( 79 ).

85.

Primenu, kad pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį Chartijoje nustatytų pagrindinių teisių apribojimai leidžiami, jeigu jie numatyti įstatyme ir jeigu jais paisoma tų teisių ir laisvių esminio turinio. Šios dalies antrame sakinyje nustatytas šių apribojimų proporcingumo kriterijus ( 80 ).

86.

Šiuo atveju savaime suprantama, kad vykdymo sąlyga atitinka kriterijų, pagal kurį ji turi būti numatyta įstatyme.

87.

Dėl nagrinėjamos pagrindinės teisės esminio turinio paisymo, nors ir turiu tam tikrų abejonių, manau, kad vykdymo sąlyga atitinka ir šį kriterijų.

88.

Iš tikrųjų ne bis in idem principo atveju sunku nustatyti jo skiriamąjį esminį turinį. Vis dėlto atrodo, kad, remiantis šios pagrindinės teisės tarptautinės ir nacionalinės apsaugos raida, galima nustatyti jos „branduolį“. Taigi šios pagrindinės teisės esmė gali būti suvokiama taip, kad: i) tai yra draudimas vykdyti persekiojimą, pradėtą po to, kai paskelbtas galutinis teismo nuosprendis, ii) pagal klasikinę baudžiamąją teisę, iii) nustatytas tos pačios valstybės institucijoms, iv) tuo atveju, kai veikos yra tapačios v) ir jų teisinis kvalifikavimas tapatus atsižvelgiant į vertybę, kuri yra saugomas objektas, remiantis taikytina nacionaline teise, vi) jeigu per pirmąjį procesą nepadaryta didelių pažeidimų ir vii) jeigu nėra naujų įrodymų. Vis dėlto šios pagrindinės teisės netenkama, kai padaryti labai sunkūs nusikaltimai, kaip antai genocidas.

89.

Vadinasi, ribojimas leidžiamas ne klasikinės baudžiamosios teisės srityje, idealios nusikalstamų veikų sutapties atveju ir tada, kai situacija susijusi su keliomis valstybėmis. Pastarasis atvejis susijęs būtent su KĮŠS 54 straipsniu, kuriuo nedraudžiama vykdyti naujo baudžiamojo persekiojimo už tas pačias veikas, už kurias atitinkamas asmuo jau nuteistas galutiniu teismo nuosprendžiu kitoje valstybėje narėje. Beje, būtent tokia situacija yra Z. Spasic atveju.

90.

Atsižvelgdamas į šias pastabas siūlau nuspręsti, kad KĮŠS 54 straipsnis, kuriame įtvirtintas ne bis in idem principas, tuo atveju, kai situacija susijusi su keliomis valstybėmis, atitinka ne bis in idem principo, kaip pagrindinės teisės, esmę.

91.

Taigi šiomis aplinkybėmis reikia patikrinti konstatuoto apribojimo proporcingumą. Šiuo klausimu primintina, kad remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai būtų tinkami nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti ir neviršytų to, kas tinkama ir būtina šiems tikslams pasiekti ( 81 ).

92.

Kalbant apie bendruosius interesus, susijusius su šioje byloje nagrinėjamu apribojimu, Chartijos 50 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė teisė nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam už tą pačią nusikalstamą veiką ribojama KĮŠS 54 straipsniu, remiantis Sąjungoje pripažintu tikslu išvengti nebaudžiamumo, atsižvelgiant į sukurtą vidaus sienų neturinčią laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas, kaip tai suprantama pagal ESS 3 straipsnio 2 dalį.

93.

Aptariant vykdymo sąlygos taikymo tinkamumą, tam, kad būtų pasiektas tikslas užkirsti kelią nebaudžiamumui, pirmiausia reikia kelti klausimą dėl Vokietijos institucijų naudojimosi baudžiamąja jurisdikcija persekioti Z. Spasic po to, kai Tribunale di Milano jį nuteisė įsiteisėjusiu nuosprendžiu, pagrindimo. Manau, galimos dvi prielaidos.

94.

Jei persekiojimo motyvas yra siekis Z. Spasic skirti antrą bausmę, griežtesnę, nei paskirta pagal 2012 m. birželio 18 d.Tribunale di Milano nuosprendį, pagal kurį bausmė sumažinta dėl įtariamojo ir prokuratūros sudaryto susitarimo, siekiant užtikrinti didesnę Vokietijos piliečio, t. y. nukentėjusio asmens, apsaugą, reikia konstatuoti, kad pagal Sąjungos teisę ne bis in idem principo taikymas nesiejamas su valstybių narių baudžiamųjų įstatymų visišku ar daliniu suderinimu. Reikalaujama, kad valstybės narės pasitikėtų atitinkamai viena kitos baudžiamosios teisės sistemomis ir kad kiekviena valstybė narė priimtų kitose valstybėse narėse galiojančią baudžiamąją teisę tokią, kokia taikoma, net jei jos pačios teisės taikymas lemtų kitokį sprendimą ( 82 ). Taigi šis motyvas nelaikytinas pagrindžiančiu vykdymo sąlygos taikymą atsižvelgiant į proporcingumo principą.

95.

Tačiau jei KĮŠS 54 straipsnyje nustatytos vykdymo sąlygos taikymo motyvas grindžiamas nuogąstavimu, kad nevykdant persekiojimo Vokietijoje Z. Spasic liks nenubaustas už Milane padarytą nusikalstamą veiką, Chartijos 50 straipsnyje numatytos pagrindinės teisės apribojimas iš esmės yra tinkamas tam, kad būtų pasiektas tikslas užkirsti kelią nebaudžiamumui.

96.

Vis dėlto darant tokią prielaidą taip pat kyla abejonė dėl reikalavimo, susijusio su valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu atitinkamomis jų baudžiamosios teisės sistemomis. Šiuo klausimu pažymiu, kad 2013 m. sausio 5 d. prokuratūra prie Tribunale di Milano priėmė nutarimą nuteistąjį įkalinti, kad jis atliktų laisvės atėmimo bausmę Italijoje ( 83 ). Tačiau šiuo tikslu Italijos Respublika dar neišdavė Europos arešto orderio.

97.

Dėl šios priežasties reikia nagrinėti vykdymo sąlygos taikymo būtinumą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį.

98.

Mano nuomone, pagal privalomą reikalavimą užkirsti kelią nebaudžiamumui vykdymo sąlygos nereikia taikyti bendrai, kaip tai numatyta KĮŠS 54 straipsnyje, nes atsižvelgiant į esamą Sąjungos teisę būtinumo kriterijus nebegali būti laikomas sistemingai tenkinamu.

99.

Iš tikrųjų nurodytoje žaliojoje knygoje Komisijos išreikšta abejonė dėl vykdymo sąlygos pagrįstumo atsižvelgiant į tai, kad vykdymas tarpvalstybiniu lygmeniu grindžiamas dokumentais dėl tarpusavio pripažinimo ( 84 ), iš tikrųjų tapo aktualesnė.

100.

Šiuo metu Sąjungos teisėje priimta antrinės teisės aktų, dėl kurių vykdomas mažesnis kišimasis ( 85 ) ir pagal kuriuos valstybės narės gali vykdyti kriminalines bausmes, kai nuteistasis yra kitoje valstybėje narėje, ir keistis su tuo susijusia informacija ( 86 ). Be to, keliuose antrinės teisės aktuose, kuriais reglamentuojamas bendradarbiavimas baudžiamosios teisės srityje, nurodytas ne bis in idem principas, kuriam netaikoma vykdymo sąlyga ( 87 ).

101.

Šiomis aplinkybėmis tai, kad galutiniu baudžiamuoju nuosprendžiu jau nuteistiems asmenims nuolat kyla grėsmė, jog kitoje valstybėje narėje bus vykdomas jų antras persekiojimas, viršija tai, kas tinkama ir būtina užsibrėžtam tikslui pasiekti.

102.

Be to, nors sutinku, kad principas, pagal kurį „kiekviena bausmė vykdytina“ ( 88 ), yra teisinės valstybės dalis, vis dėlto manau, kad valstybės narės turi diskreciją priimti priemones, skirtas nacionalinių teismų priimtiems sprendimams įvykdyti. Gali būti, kad į KĮŠS 54 straipsnio taikymo sritį patenkančiais atvejais pirmoji valstybė narė dar nenori ar negali vykdyti teismo sprendimo, pavyzdžiui, dėl nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos reikalaujama specialios procedūros vykdymo būdams in concreto nustatyti, dėl vietų pataisos įstaigose nepakankamumo, dėl to, kad atitinkamas asmuo atlieka kitą bausmę kitoje valstybėje narėje, ar dėl individualaus susitarimo, pagal kurį bausmės vykdymas atidėtas dėl nuteistojo šeiminių ar su sveikata susijusių priežasčių. Todėl Sąjungos teisėje valstybei neturi būti nustatyta, pavyzdžiui, pareiga išduoti Europos arešto orderį, siekiant užkirsti kelią nebaudžiamumui ( 89 ).

103.

Dėl visų šių priežasčių bendrai taikoma vykdymo sąlyga neatitinka proporcingumo kriterijaus ir negali būti laikoma teisės nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnį, pagrįstu apribojimu.

104.

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad pagal teismo praktiką valstybės narės antrinės teisės aktą privalo ne tik aiškinti, bet ir taikyti taip, kad jis atitiktų pagrindines teises ( 90 ). Tai gali reikšti pareigą netaikyti nagrinėjamo teisės akto visoms juo reglamentuojamoms situacijoms ( 91 ).

105.

Iš tikrųjų, atsižvelgiant į esamą Sąjungos teisę, dar išlieka tam tikrų atvejų, kai KĮŠS 54 straipsnyje nustatytos vykdymo sąlygos taikymas laikytinas būtinu užsibrėžtam tikslui pasiekti.

106.

Pirma, taip yra situacijų, patenkančių į EŽTT išaiškintos Protokolo Nr. 7 4 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, atveju. Mano nuomone, akivaizdu, kad leidžianti nukrypti nuostata, pagal EŽTK taikoma su viena valstybe susijusioms situacijoms, gali būti taikoma ir su keliomis valstybėmis susijusioms situacijoms, kurios pagal Chartiją taip pat patenka į ne bis in idem principo, t. y. pagrindinės teisės, taikymo sritį.

107.

Antra, mano nuomone, už nusikaltimus, kuriuos padariusius asmenis valstybės privalo bausti pagal viešąją tarptautinę teisę, kaip antai nusikaltimus žmoniškumui, genocidą ir karo nusikaltimus, baudžiamasis persekiojimas turi būti vykdomas antrą kartą, jeigu dėl principo ne bis in idem taikymo šie asmenys būtų nebaudžiami ( 92 ). Iš Tarybos sprendimo dėl genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo taip pat matyti, kad šiuo klausimu būtinas griežtas požiūris ( 93 ).

108.

Trečia, siekiant išvengti nebaudžiamumo, naujas baudžiamasis persekiojimas ir nauja bausmė būtini ir tada, kai savitarpio pagalbai teismo sprendimų vykdymo srityje kyla ilgalaikė kliūtis. Taip būtų tokiu atveju, jei, nepaisant teisės aktų, pagal kuriuos vykdomas mažesnis kišimasis ir kuriuos gali taikyti abiejų atitinkamų valstybių narių institucijos, taikymo arba netaikant tokių teisės aktų, kiltų grėsmė, kad nebus pasiektas Sąjungos tikslas užkirsti kelią nebaudžiamumui.

109.

Be to, Komisija teisingai primena pareigas, nurodytas Pamatinio sprendimo 2009/948 10–12 straipsniuose, pagal kuriuos dviejų valstybių kompetentingos institucijos, įgyvendinančios konkuruojančią jurisdikciją vykdyti baudžiamąjį procesą, turi pradėti konsultacijas, kad būtų išvengta kartu vykstančių procesų neigiamų padarinių. Tiesa, ši pareiga oficialiai išnyksta kurioje nors valstybėje narėje priėmus galutinį teismo nuosprendį. Vis dėlto, mano nuomone, KĮŠS 57 straipsnio 1 dalis, aiškinama vadovaujantis lojalumo principu ir atsižvelgiant į pagrindinių teisių apsaugą, gali būti tokios pareigos pagrindas ( 94 ).

110.

Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, Teisingumo Teismui siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip: remiantis esama Sąjungos teisę, KĮŠS 54 straipsnyje nustatytos vykdymo sąlygos taikymas į Protokolo Nr. 7 4 straipsnio 2 dalies taikymo sritį patenkančiais atvejais yra proporcingas, todėl ir pagrįstas Chartijos 50 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam už tą pačią nusikalstamą veiką ribojimas, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnį, jeigu valstybės narės turi bausti už nusikalstamas veikas pagal tarptautinę teisę ir jeigu pagal Sąjungos teisę taikytinų priemonių nepakanka, siekiant užkirsti kelią nebaudžiamumui. Šiuo atveju nacionalinis teismas turės nustatyti, ar taip yra šioje byloje.

111.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, kai pagal susitariančiosios šalies teisę asmeniui skirta bausmė, kurią sudaro dvi dalys, būtent laisvės atėmimo bausmė ir bauda, ir buvo įvykdyta tik viena bausmės dalis, t. y. sumokėta bauda, pagal KĮŠS 54 straipsnį darytina išvada, kad susitariančiosios šalies teismo skirta bausmė „jau įvykdyta“ arba „faktiškai vykdoma“, arba „nebegali būti vykdoma“.

112.

Iš tikrųjų, kadangi Z. Spasic sumokėjo 800 EUR baudą, jis teigia, kad dėl tokio dalinio įvykdymo bausmė pripažintina „jau įvykdyta“ arba „faktiškai vykdoma“, kaip tai suprantama pagal KĮŠS 54 straipsnį. Pažymiu, jog pastabose Komisija pritaria tokiai pozicijai, atsižvelgdama į dalinį bausmės įvykdymą ir į aplinkybę, kad dėl įtariamajam taikomo suėmimo kitoje valstybėje narėje objektyviai neįmanoma nedelsiant faktiškai įvykdyti antros bausmės dalies. Anot Komisijos, todėl antras baudžiamasis procesas, kuriuo siekiama užkirsti kelią nebaudžiamumui, neturi būti vykdomas.

113.

Šiuo klausimu dėl Tribunale di Milano priimto nuosprendžio pobūdžio pažymiu, jog iš bylos medžiagos matyti, kad tas nuosprendis priimtas teisiamajam nedalyvaujant, t. y. „in absentia“. Iš tikrųjų Italijos teismas aiškiai nurodė, kad per teismo procesą Z. Spasic buvo kalinamas Austrijoje. Iš to nuosprendžio matyti ir tai, kad įtariamasis sudarė susitarimą su prokuratūra, kad jam galėtų būti sumažinta bausmė pagal Italijos baudžiamojo kodekso 444 straipsnį. Todėl toks atvejis nėra įprastas teisiamajam nedalyvaujant priimto nuosprendžio pavyzdys. Vis dėlto manau, kad KĮŠS 54 straipsnis šiuo atveju visiškai taikytinas, nes keliama tik viena išankstinė šios nuostatos taikymo sąlyga – kad susitariančioji šalis būtų priėmusi galutinį nuosprendį ( 95 ).

114.

Be to, primenu, kad KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtintas ne bis in idem principas atlieka dvi pagrindines funkcijas. Pirma, jis yra ne paprasta procesinė taisyklė, o pagrindinė piliečių garantija, užtikrinama pagal teisės sistemas, kurios grindžiamos valdžios institucijų veikloje pripažįstamomis visomis individo teisėmis ir laisvėmis. Taigi šioje nuostatoje apibrėžtos teisės vykdyti persekiojimą ir bausti už nusikalstamą veiką įgyvendinimo ribos ( 96 ). Antra, šiuo straipsniu siekiama užtikrinti teisinį saugumą laikantis valdžios institucijų sprendimų, kurie tapo galutiniai, tuo atveju, kai valstybių narių baudžiamieji įstatymai visiškai ar iš dalies nesuderinti ( 97 ).

115.

Man atrodo, kad, norint atsakyti į šį klausimą, šis su nesuderinimu susijęs aspektas svarbus, turint omenyje bausmių skyrimo sistemų įvairovę pagal valstybių narių teisę. Todėl aiškinant KĮŠS 54 straipsnį kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama į nuosprendį priėmusios valstybės narės skirtos bausmės rūšį ir baudžiamosios teisės sistemos ypatumus ( 98 ).

116.

Šiuo atveju bausmė skirta už vieną nusikalstamą veiką. Pagal Italijos baudžiamojo kodekso 640 straipsnį Italijos teismas skyrė dvi bausmes, kurios pagal Italijos baudžiamąją teisę yra „pagrindinės bausmės“, t. y. laisvės atėmimo bausmė ir bauda ( 99 ). Per teismo posėdį Italijos vyriausybės atstovas patvirtino, kad pagal Italijos teisę tai nėra pagrindinė bausmė ir papildoma bausmė.

117.

Toliau pateikiu išvadas dėl trijų vykdymo sąlygos pagal KĮŠS 54 straipsnį aspektų.

118.

Pirma, aptariant sąlygą, kad bausmė „jau įvykdyta“, atrodo aišku, jog tuo atveju, kai už tą pačią veiką skiriamos dvi bausmės, o taip yra šio Italijos nuosprendžio atveju, įvykdžius vieną bausmę, negalima nuspręsti, kad ta sąlyga tenkinama. Žinoma, šiuo atveju 800 EUR baudos sumokėjimas laikytinas „bausmės įvykdymu“. Vis dėlto, kiek tai susiję su laisvės atėmimo bausme, nėra jokios abejonės, kad nuteistajam ji dar nėra „įvykdyta“.

119.

Iš tikrųjų dėl kitokio aiškinimo KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtintas ne bis in idem principas netektų prasmės, atsižvelgiant į dvi primintas jo funkcijas. Taigi, kaip Teisingumo Teismas priminė byloje Gözütok ir Brügge, 54 straipsnio aiškinimu turi būti užtikrinamas naudingas šio principo taikymas ( 100 ).

120.

Bet kuriuo atveju, kiek tai susiję būtent su laisvės atėmimo bausme, neginčijama, kad nuteistajam skirta bausmė vykdymo laikotarpiu gali būti keičiama: trumpinama jos trukmė, leidžiamas laikinas išvykimas, atleidžiama nuo bausmės prieš terminą, lygtinai atleidžiama nuo bausmės prieš terminą. Todėl laisvės atėmimo bausmė laikytina „jau įvykdyta“ lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą atveju, nes vykdymo procesas atitinka baigtinumo ir išsamumo sąlygą. Todėl nereikalaujama, kad būtų atlikta visa atitinkamam asmeniui skirta bausmė. Tokiu atveju nauja bausmė gali būti skirta tik jei neįvykdyti įpareigojimai ar padaryta nauja nusikalstama veika ( 101 ).

121.

Antra, dėl sąlygos, pagal kurią bausmė turi būti „faktiškai vykdoma“, nemanau, kad šiuo atveju ir ši sąlyga tenkinama.

122.

Šiuo klausimu dėl laisvės atėmimo bausmės pažymėtina, kad nėra jokios pagrįstos abejonės, jog ši sąlyga netenkinama, nes Z. Spasic nėra kalinamas Italijos kalėjime siekiant įvykdyti Tribunale di Milano nuosprendį.

123.

Šiuo klausimu pažymiu, kad iš 2012 m. birželio 18 d.Tribunale di Milano nuosprendžio aiškiai matyti, jog tuo etapu, kai buvo priimamas nuosprendis, nebuvo prašoma atidėti bausmės vykdymo, ir, kaip per teismo posėdį tai patvirtino Italijos vyriausybės atstovas, nebekyla klausimas dėl pagal Italijos teisę galimo vykdymo atidėjimo pareigūnų iniciatyva ( 102 ). Primenu, jog Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas, baudžiama už nuteistojo neteisėtą elgesį, todėl tai yra bausmė, kaip ji suprantama pagal KĮŠS 54 straipsnį. Ta bausmė turi būti laikoma „atliekama“, kai nuosprendis tapo vykdytinas, – net ir per vykdymo atidėjimo laikotarpį. Vėliau, pasibaigus vykdymo atidėjimo laikotarpiui, bausmė turi būti laikoma „atlikta“, kaip tai suprantama pagal tą pačią nuostatą ( 103 ).

124.

Galiausiai akivaizdu, kad nėra jokios priežasties, dėl kurios pagal nuosprendį priėmusios valstybės įstatymus bausmė „nebegali būti vykdoma“. Iš 2013 m. sausio 5 d. prokuratūros prie Tribunale di Milano nutarimo matyti, jog Italijos institucijos mano, kad laisvės atėmimo bausmė vykdytina.

125.

Todėl į antrąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti taip, kad KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtinta sąlyga netenkinama, kai pagal susitariančiosios šalies teisę asmeniui skirta bausmė, kurią sudaro dvi dalys, t. y. laisvės atėmimo bausmė ir bauda, ir atlikta tik viena bausmė – sumokėta bauda, o kita bausmė neįvykdyta ir faktiškai nevykdoma, bet pagal nuosprendį priėmusios valstybės įstatymus dar gali būti įvykdyta.

126.

Todėl į Oberlandesgericht Nürnberg pateiktus prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui siūlau atsakyti taip: