1

Europos Bendrijų Komisija ieškinyje prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2005 m. liepos 12 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2005/667/TVR dėl baudžiamosios teisės sistemos stiprinimo, įgyvendinant teršimui iš laivų taikomą teisę (OL L 255, 2005, p. 164).

2

2005 m. liepos 12 d. Europos Sąjungos Taryba, Komisijai pasiūlius, priėmė Pamatinį sprendimą 2005/667.

3

Pamatinis sprendimas 2005/667, grindžiamas ES sutarties VI antraštine dalimi, būtent 31 straipsnio 1 dalies e punktu ir ES 34 straipsnio 2 dalies b punktu, kaip išplaukia iš pirmų penkių jo konstatuojamųjų dalių, yra instrumentas, kuriuo Europos Sąjunga siekia suderinti valstybių narių baudžiamąją teisę, įpareigodama jas numatyti baudžiamąsias sankcijas kovai su tyčiniu teršimu iš laivų arba teršimu iš laivų dėl didelio neatsargumo.

4

Šis pamatinis sprendimas papildo 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/35/EB dėl taršos iš laivų ir sankcijų už pažeidimus įvedimo (OL L 255, 2005, p. 11), siekiant sustiprinti saugumą jūroje, derinant valstybių narių teisės aktus.

5

Šiame pamatiniame sprendime numatoma, kad valstybės narės imsis tam tikrų priemonių baudžiamosios teisės srityje, įgyvendindamos Direktyvos 2005/35 tikslą užtikrinti aukšto lygio saugumą ir aplinkos apsaugą jūrų transporto srityje.

6

Pagal Pamatinio sprendimo 2005/667 1 straipsnį:

„Šiame pamatiniame sprendime taikomi sąvokų apibrėžimai, pateikti Direktyvos 2005/35/EB 2 straipsnyje.“

7

Šio Pamatinio sprendimo 2 straipsnyje numatoma:

„1.   Atsižvelgdama į šio pamatinio sprendimo 4 straipsnio 2 dalį, kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad pažeidimas, kaip apibrėžta Direktyvos 2005/35/EB 4 ir 5 straipsniuose, būtų laikomas nusikalstama veika.

2.   1 dalis netaikoma įgulos nariams, kai pažeidimai padaromi tarptautinei laivybai naudojamuose sąsiauriuose, išskirtinėse ekonominėse zonose ir atviroje jūroje, jei yra tenkinamos (Marpol) konvencijos 73/78 I priedo 11 taisyklės b punkte arba II priedo 6 taisyklės b punkte nurodytos sąlygos.“

8

Šio pamatinio sprendimo 3 straipsnyje nurodyta:

„Kiekviena valstybė narė pagal savo nacionalinę teisę imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už bendrininkavimą ir kurstymą padaryti 2 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką būtų baudžiama.“

9

Pamatinio sprendimo 2005/667 4 straipsnyje nurodyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad už 2 ir 3 straipsniuose nurodytas nusikalstamas veikas būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis sankcijomis, kurios – bent bylose dėl sunkių nusikalstamų veikų – apima laisvės atėmimo bausmes, kurių maksimalus terminas yra mažiausiai nuo vienerių iki trejų metų.

2.   Bylose dėl nedidelių pažeidimų, kai dėl padarytos veikos vandens kokybė nepablogėja, valstybė narė gali numatyti kitokios rūšies sankcijas nei numatyta 1 dalyje.

3.   1 dalyje numatytos baudžiamosios sankcijos gali būti taikomos kartu su kitomis sankcijomis arba priemonėmis, ypač baudomis, arba fizinio asmens teisės užsiimti veikla, kuriai būtinas oficialus leidimas ar patvirtinimas, arba teisės steigti, valdyti bendrovę ar fondą ar jiems vadovauti, atėmimu, jeigu faktai, kuriais remiantis asmuo buvo nuteistas, rodo, jog egzistuoja akivaizdi rizika, kad gali būti vėl užsiimta tokio paties pobūdžio nusikalstama veika.

4.   Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad už 2 straipsnyje nurodytą tyčia padarytą nusikalstamą veiką būtų baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios maksimalus terminas yra mažiausiai nuo penkerių iki dešimties metų, jeigu dėl padarytos veikos atsirado žymi ir didelės apimties žala vandens kokybei, gyvūnų ar augalų rūšims ar jų dalims, mirė asmenys ar buvo sunkiai sutrikdyta jų sveikata.

5.   Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad už 2 straipsnyje nurodytą tyčia padarytą nusikalstamą veiką būtų baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios maksimalus terminas yra nuo dvejų iki penkerių metų, kai:

6.   Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad už 2 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, padarytą dėl didelio neatsargumo, būtų baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios maksimalus terminas yra mažiausiai nuo dvejų iki penkerių metų, jeigu dėl padarytos veikos atsirado žymi ir didelės apimties žala vandens kokybei, gyvūnų ar augalų rūšims ar jų dalims, mirė asmenys ar buvo sunkiai sutrikdyta jų sveikata.

7.   Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad už 2 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, padarytą dėl didelio neatsargumo, būtų baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios maksimalus terminas yra mažiausiai nuo vienerių iki trejų metų, jeigu dėl padarytos veikos atsirado žymi ir didelės apimties žala vandens kokybei, gyvūnų ar augalų rūšims ar jų dalims.

8.   Baudžiant laisvės atėmimo bausme, šis straipsnis taikomas nepažeidžiant tarptautinės teisės ir ypač 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos 230 straipsnio.“

10

Pagal Pamatinio sprendimo 2005/667 5 straipsnį:

„1.   Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad juridiniai asmenys galėtų būti traukiami atsakomybėn už 2 ir 3 straipsniuose nurodytas veikas, kurias jų naudai padarė asmenys, veikę individualiai arba kaip juridinio asmens organo nariai, kurie užima tame juridiniame asmenyje vadovaujančias pareigas, remiantis tuo, kad jie:

2.   Be šio straipsnio 1 dalyje jau numatytų atvejų, valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad juridinis asmuo galėtų būti traukiamas atsakomybėn tuo atveju, kai 2 straipsnyje nurodytą veiką to juridinio asmens naudai dėl 1 dalyje nurodyto asmens atliekamos priežiūros ar kontrolės nepakankamumo padarė jam pavaldus asmuo.

3.   Juridinių asmenų atsakomybė pagal 1 ir 2 dalis neužkerta kelio baudžiamojon atsakomybėn traukti fizinius asmenis, kurie yra 2 ir 3 straipsniuose nurodytų veikų vykdytojai, kurstytojai ar bendrininkai.“

11

Pagal Pamatinio sprendimo 2005/667 6 straipsnį:

„1.   Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad pagal 5 straipsnio 1 dalį patrauktas atsakomybėn juridinis asmuo būtų baudžiamas veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis sankcijomis. Sankcijos:

2.   Įgyvendinant 1 dalies a punktą ir nepažeidžiant 1 dalies pirmojo sakinio valstybės narės, dar neįsivedusios euro, taiko tokį euro ir jų valiutos keitimo kursą, koks paskelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje2005 m. liepos 12 dieną.

3.   Valstybė narė gali įgyvendinti 1 dalies a punktą taikydama sistemą, pagal kurią bauda yra proporcinga juridinio asmens apyvartai, veiką padarius gautai ar numatytai gauti finansinei naudai arba kuriai kitai vertei, nurodančiai juridinio asmens finansinę situaciją, jeigu tokia sistema leidžia taikyti maksimalias baudas, kurios yra bent lygiavertės 1 dalies a punkte nustatytų maksimalių baudų minimumui.

4.   Pagal 3 dalį pamatinį sprendimą įgyvendinsianti valstybė narė praneša Tarybos generaliniam sekretoriatui ir Komisijai, kad ji ketina tai daryti.

5.   Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad pagal 5 straipsnio 2 dalį patrauktas atsakomybėn juridinis asmuo būtų baudžiamas veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis sankcijomis ar priemonėmis.“

12

Pamatinio sprendimo 2005/667 7 straipsnio 1 dalis numato faktines pažeidimų aplinkybes, kurioms esant valstybės narės tiek, kiek tarptautinė teisė tai leidžia, turi imtis būtinų priemonių savo jurisdikcijai nustatyti.

13

Pagal šio pamatinio sprendimo 7 straipsnio 4 dalį, kai veika priklauso daugiau nei vienos valstybės narės jurisdikcijai, atitinkamos valstybės narės stengiasi tinkamai koordinuoti savo veiksmus, pirmiausia susijusius su patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygomis ir savitarpio pagalbos išsamia tvarka. Šio pamatinio sprendimo 7 straipsnio 5 dalis numato priskyrimo kriterijus, į kuriuos šiuo atveju reikia atsižvelgti.

14

Pagal Pamatinio sprendimo 2005/667 8 straipsnį:

„1.   Kai valstybė narė informuojama apie veikos, kuriai taikomas 2 straipsnis, padarymą arba apie pavojų, kad bus padaryta veika, kuri sukelia ar gali neišvengiamai sukelti taršą, ji nedelsdama informuoja valstybes nares, kurioms gali grėsti ši žala, ir Komisiją.

2.   Kai valstybė narė informuojama apie veikos, kuriai taikomas 2 straipsnis, padarymą arba apie pavojų, kad bus padaryta veika, kuri gali priklausyti tam tikros valstybės narės jurisdikcijai, ji nedelsdama informuoja tą kitą valstybę narę.

3.   Valstybės narės neatidėliodamos praneša valstybei, su kurios vėliava plaukioja laivas, ar bet kuriai kitai atitinkamai valstybei apie priemones, kurių imamasi pagal šį pamatinį sprendimą, ypač pagal 7 straipsnį.“

15

Pagal Pamatinio sprendimo 2005/667 9 straipsnį:

„1.   Kiekviena valstybė narė paskiria egzistuojančius informacinius punktus arba prireikus sukuria naujus informacinius punktus pirmiausia keitimosi informacija tikslais, kaip nurodyta 8 straipsnyje.

2.   Kiekviena valstybė narė informuoja Komisiją apie tai, kuri jos tarnyba ar kurios jos tarnybos atlieka informacinio punkto funkciją pagal 1 dalį. Komisija praneša kitoms valstybėms narėms apie šiuos informacinius punktus.“

16

Pagal Pamatinio sprendimo 2005/667 10 straipsnį jo teritorinio taikymo sritis yra tokia pati kaip Direktyvos 2005/35/EB.

17

Pagal Pamatinio sprendimo 2005/667 11 straipsnį:

„1.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad šio pamatinio sprendimo nuostatos būtų įgyvendintos iki 2007 m. sausio 12 dienos.

2.   Iki 2007 m. sausio 12 d. valstybės narės Tarybos generaliniam sekretoriatui ir Komisijai perduoda nuostatų, perkeliančių į jų nacionalinę teisę joms pagal šį pamatinį sprendimą taikomas pareigas, tekstą. Remdamasi šia informacija ir Komisijos rašytiniu pranešimu, Taryba ne vėliau kaip 2009 m. sausio 12 d. įvertina, kokiu mastu valstybės narės ėmėsi veiksmų, būtinų šiam pamatiniam sprendimui įgyvendinti.

3.   Iki 2012 m. sausio 12 d. Komisija, remdamasi valstybių narių suteikta informacija apie šį pamatinį sprendimą įgyvendinančių nuostatų praktinį taikymą, pateikia Tarybai pranešimą ir tokius pasiūlymus, kokius mano esant tinkamais, prireikus – įskaitant pasiūlymus, kad valstybės narės dėl veikos, padarytos jų teritorinėje jūroje arba jų išskirtinėje ekonominėje ar ją atitinkančioje zonoje, turi nelaikyti laivo, plaukiančio su kitos valstybės narės vėliava, užsienio laivu kaip apibrėžta 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos 230 straipsnyje.“

18

Pagal Pamatinio sprendimo 2005/667 12 straipsnį jis įsigaliojo kitą dieną po paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

19

Direktyvos 2005/35 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Šios direktyvos tikslas – į Bendrijos teisę įtraukti tarptautinius standartus taršos iš laivų srityje ir užtikrinti, kad už teršiančių medžiagų išmetimą atsakingiems asmenims būtų taikomos atitinkamos sankcijos, kaip numatyta 8 straipsnyje, siekiant pagerinti saugumą jūroje ir sustiprinti jūros aplinkos apsaugą nuo teršimo iš laivų.

2.   Šioje direktyvoje nedraudžiama valstybėms narėms teršimui iš laivų taikyti griežtesnes priemones nepažeidžiant tarptautinės teisės.“

20

Direktyvos 2005/35 2 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje:

21

Pagal šios direktyvos 3 straipsnį:

„1.   Ši direktyva pagal tarptautinę teisę taikoma teršiančių medžiagų išmetimui į:

2.   Ši direktyva taikoma teršiančių medžiagų išmetimui iš bet kurio laivo, neatsižvelgiant į jo vėliavą, išskyrus karo laivus, pagalbinius karo laivyno laivus arba kitus valstybei nuosavybės teise priklausančius ar jos eksploatuojamus ir tuo metu vien nekomercine valstybės veikla užsiimančius laivus.“

22

Pagal šios direktyvos 4 straipsnį:

„Valstybės narės užtikrina, kad teršiančių medžiagų išmetimas iš laivų į bet kurią iš 3 straipsnio 1 dalyje paminėtų teritorijų būtų laikomas pažeidimu, jei tai padaroma tyčia, dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo. Šie pažeidimai pagal šią direktyvą papildantį Pamatinį sprendimą (2005/667) ir susiklosčius jame numatytoms aplinkybėms laikomi baudžiamaisiais nusižengimais.“

23

Pagal Direktyvos 2005/35 8 straipsnį:

„1.   Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad už pažeidimus pagal 4 straipsnį būtų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos, kurios gali apimti baudžiamąsias ar administracines sankcijas.

2.   Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad 1 dalyje nurodytos sankcijos būtų taikomos bet kuriam už pažeidimą pagal 4 straipsnį atsakingam asmeniui.“

24

Tiek priimant Direktyvą 2005/35, tiek priimant Pamatinį sprendimą 2005/667, Komisija pateikė deklaracijas, nepritardama Tarybos įvykdytam „atskyrimui“. Deklaracijoje dėl Pamatinio sprendimo 2005/667 numatyta:

„Atsižvelgiant į kovos su teršimu iš laivų svarbą, Komisija yra už teršiančių medžiagų išmetimo iš laivų kriminalizavimą ir nacionalinių sankcijų nustatymą už Bendrijos nuostatų dėl teršimo iš laivų pažeidimą.

Tačiau Komisija mano, kad pamatinis sprendimas nėra tinkamas teisės aktas, kuriuo valstybės narės būtų įpareigojamos kriminalizuoti teršiančių medžiagų išmetimą iš laivų ir nustatyti atitinkamas nacionalines baudžiamąsias sankcijas.

Kaip nurodyta Komisijos ieškinyje dėl pamatinio sprendimo „Aplinkos apsauga pagal baudžiamąją teisę“ Teisingumo Teismo byloje C-176/03 (2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, C-176/03, Rink. p. I-7879), ji mano, kad įgyvendindama savo kompetenciją siekiant Europos Bendrijų steigimo sutarties 2 straipsnyje numatytų tikslų Bendrija turi teisę iš valstybių narių reikalauti, kad jos numatytų sankcijas – įskaitant tam tikrais atvejais baudžiamąsias sankcijas – nacionaliniu mastu, jei tai reikalinga Bendrijos tikslui pasiekti.

Klausimai, susiję su teršimu iš laivų, kurių teisinis pagrindas yra Europos Bendrijos steigimo sutarties 80 straipsnio 2 dalis, patenka į tokius atvejus.

Jei Taryba priims šį pamatinį sprendimą, nepaisydama šios Bendrijos kompetencijos, kol bus priimtas sprendimas byloje C-176/03, Komisija gali pasinaudoti Sutartimi jai suteikiamomis teisėmis.“ (Neoficialus vertimas)

25

Manydama, kad Pamatinis sprendimas 2005/667 nebuvo priimtas remiantis tinkamu teisiniu pagrindu ir kad todėl buvo pažeistas ES 47 straipsnis, Komisija pateikė šį ieškinį.

26

2006 m. balandžio 25 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi, pirma, Europos Parlamentui ir, antra, Belgijos Karalystei, Čekijos Respublikai, Danijos Karalystei, Estijos Respublikai, Graikijos Respublikai, Prancūzijos Respublikai, Airijai, Latvijos Respublikai, Lietuvos Respublikai, Vengrijos Respublikai, Maltos Respublikai, Nyderlandų Karalystei, Austrijos Respublikai, Lenkijos Respublikai, Portugalijos Respublikai, Slovakijos Respublikai, Suomijos Respublikai, Švedijos Karalystei bei Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti atitinkamai Komisijos ir Tarybos reikalavimus.

27

2006 m. rugsėjo 28 d. Nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas leido Slovėnijos Respublikai įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimus.

28

Komisija mano, kad dėl pasirinkto teisinio pagrindo Pamatinis sprendimas 2005/667 pažeidžia ES 47 straipsnį ir todėl turi būti panaikintas.

29

Pasak Komisijos, iš minėto sprendimo Komisija prieš Tarybą, kuris apima platesnę sritį nei Bendrijos aplinkos apsaugos politika, išplaukia, kad norint nustatyti tinkamą akto priėmimo teisinį pagrindą, reikia remtis jo tikslu ir turiniu. Tiesa, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas priminė, jog baudžiamoji teisė iš principo nepatenka į Bendrijos kompetenciją. Tačiau jis pripažino, kad Bendrija turi implicitinę kompetenciją, susijusią su specifiniu teisiniu pagrindu, ir todėl gali priimti baudžiamąsias priemones, jei yra poreikis kovoti su Bendrijos tikslų įgyvendinimo pažeidimais, ir šių priemonių tikslas yra užtikrinti visišką atitinkamos Bendrijos politikos veiksmingumą. Teisingumo Teismas neapibrėžė Bendrijos teisės aktų leidėjo kompetencijos baudžiamojoje srityje, nes jis neskyrė atitinkamų baudžiamųjų priemonių pagal jų pobūdį.

30

Šiuo atveju iš Pamatinio sprendimo 2005/667 preambulės išplaukia, kad jo tikslas yra papildyti Direktyva 2005/35, kuri buvo priimta remiantis EB 80 straipsnio 2 dalimi, nustatytas priemones, siekiant užtikrinti jų veiksmingumą.

31

Dėl pamatinio sprendimo turinio Komisija teigia, kad visos jo 1–10 straipsniuose numatytos priemonės yra susijusios su baudžiamąja teise ir elgesiu, kuris pagal Bendrijos teisę turi būti baustinas.

32

Minėtame Teisingumo Teismo sprendime Komisija prieš Tarybą nustatytas būtinumo kriterijus šiuo atveju irgi įvykdytas. Pirma, Taryba tai implicitiškai pripažino priimdama Pamatinį sprendimą 2005/667, nes ES 29 straipsnio antrosios pastraipos trečia įtrauka nurodo, kad valstybės narės gali derinti baudžiamosios teisės normas, tik „jei reikia”. Antra, kalbant apie Direktyvoje 2005/25 numatytų veiksmų specifiškumą, pažymėtina, kad visos šio pamatinio sprendimo nuostatos yra reikalingos šios direktyvos nuostatų veiksmingumui užtikrinti.

33

Komisija priduria, kad, priešingai nei teigia Taryba, Teisingumo Teismas nereikalauja papildomo kriterijaus, susijusio su nagrinėjamos Bendrijos politikos „skersiniu“ pobūdžiu, jog Bendrijai būtų pripažinta kompetencija baudžiamojoje srityje. Be to, toks kriterijus panaikintų galimybę taikyti Bendrijos teisės apsaugą baudžiamąja tvarka daugeliui teisės sričių ir net tuo atveju, kai būtų nustatyta būtinybė imtis su baudžiamąja teise susijusių priemonių.

34

Dėl argumento, kad Taryba su valstybių narių baudžiamąja teise susijusias priemones gali priimti ES sutarties VI antraštinės dalies pagrindu, nes buvo nuspręsta, kad pagal EB 80 straipsnio 2 dalyje jai suteiktą teisę ji Direktyvoje 2005/35 tiksliau neapibrėš sankcijų, Komisija teigia, kad ši nuostata savaime riboja ne Bendrijos kompetenciją, o tik jos įgyvendinimą. Tiesa, kad Taryba būtų galėjusi nuspręsti, jog valstybės narės lieka kompetentingos. Tačiau tokiu atveju valstybės narės būtų turėjusios imtis priemonių atskirai, nes ES 47 straipsnis neleidžia remtis ES sutarties VI antraštine dalimi.

35

Be to, Komisija teigia, kad Pamatinis sprendimas 2005/667 nesuderina taikomų baudžiamųjų sankcijų dydžio ir rūšių, nes valstybės narės šiuo klausimu išsaugo tam tikrą diskreciją, o nacionaliniai teismai turi teisę individualizuoti bausmes. Taigi pamatinio sprendimo nuostatos iš esmės nesiskiria nuo 2003 m. sausio 27 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2003/80/TVR dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę (OL L 29, 2003, p. 55), panaikinto minėtu Teisingumo Teismo sprendimu Komisija prieš Tarybą, 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

36

Tiesa, kad baudžiamoji teisė nėra autonominė Bendrijos politika. Tačiau Bendrija turi papildančiąją baudžiamąją kompetenciją, kurią gali vykdyti esant reikalui. Minėtame sprendime Komisija prieš Tarybą Teisingumo Teismo nurodytas būtinumo kriterijus taikomas tik tos kompetencijos įgyvendinimui, o ne jos egzistavimui.

37

Atsižvelgiant į funkcinį požiūrį, kurio Teisingumo Teismas laikėsi minėtame sprendime Komisija prieš Tarybą, bei į aplinkybę, kad Pamatinio sprendimo 2005/667 1–10 straipsniuose numatytos priemonės yra baudžiamosios teisės normos, būtinos bendros transporto politikos, nustatytos Direktyva 2005/35, veiksmingumui užtikrinti, visas pamatinis sprendimas pažeidžia ES 47 straipsnį ir todėl turi būti panaikintas.

38

Komisija taip pat teigia, kad, pirma, „privalomumo“ ir „būtinumo“ sąvokos ir, antra, „reikalingumo“ sąvoka ES 29 straipsnio prasme reiškia tą patį ir šiuo klausimu nėra skirtumo tarp EB sutarties ir ES sutarties.

39

Ši institucija teigia, kad tai, kaip ji aiškina minėtą sprendimą Komisija prieš Tarybą, nepanaikina ES sutarties VI antraštinės dalies veiksmingumo, nes toks aiškinimas nedaro įtakos daugeliui su šia antraštine dalimi susijusių sričių.

40

Europos Parlamentas teigia, kad Pamatinis sprendimas 2005/667 visiškai atitinka atvejį, dėl kurio priimtas minėtas sprendimas Komisija prieš Tarybą. Pirmiausia, jo tikslas ir turinys visiškai analogiškas šiuo sprendimu Teisingumo Teismo panaikintam pagrindų sprendimui. Kaip išplaukia iš Pamatinio sprendimo 2005/667 preambulės, kova su teršimu ir aplinkos apsauga nėra antriniai arba papildomi šio pamatinio sprendimo tikslai. Taip pat ir pastarojo turinys yra panašus į Pagrindų sprendimo 2003/80 turinį, nes abiem atvejais inkriminuojami veiksmai yra susiję su teršalų išmetimu. Tiesa, kad abiejų pamatinių sprendimų atveju skiriasi taikytinų baudžiamųjų sankcijų dydis ir rūšys, bet šioje byloje šis skirtumas negali pagrįsti kitokios išvados nei minėtame sprendime Komisija prieš Tarybą. Iš tikro šiame sprendime Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad Bendrijos teisės aktų leidėjo kompetencija baudžiamojoje srityje apima tokias nuostatas kaip ir Pagrindų sprendimo 2003/80 5 straipsnio 1 dalis dėl baudžiamųjų sankcijų rūšies ir dydžio.

41

Be to, šio atveju tenkinamas ir su būtinumu susijęs kriterijus. Galiausiai, kadangi Pamatinio sprendimo 2005/667 1–6 straipsniai patenka į Bendrijos kompetenciją, šis sprendimas, atsižvelgiant į tai, kad negalima atskirti jo nuostatų, laikytinas bendrai pažeidžiančiu ES 47 straipsnį.

42

Kita vertus, Taryba iš esmės teigia, kad kartu su Europos Parlamentu pagal bendro sprendimo priėmimo procedūrą priimdama Direktyvą 2005/35 ji pagal EB 80 straipsnio 2 dalį išsprendė klausimą „ar“ ir „kiek“ Bendrijos teisės aktų leidėjas turi naudotis savo kompetencija priimdamas nuostatas, susijusias su teršimu iš laivų, ir būtent nuostatas, nustatančias sankcijas dėl šią sritį reglamentuojančių normų pažeidimo. Priimdamas šią direktyvą Bendrijos teisės aktų leidėjas norėjo nustatyti savo veiklos jūros transporto srityje ribas. Tai visiškai atitinka EB 80 straipsnio 2 dalį ir Teisingumo Teismo praktiką.

43

Tiesa, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas galėjo nuspręsti EB 80 straipsnio 2 dalies pagrindu imtis platesnių priemonių. Tačiau pagal EB sutartimi jam suteiktas teises jis nusprendė to nedaryti. Be to, svarbu pažymėti, kad Europos Parlamentas ir Taryba rėmėsi Komisijos pasiūlymu dėl Direktyvos 2005/35 teisinio pagrindo. Nors šia direktyva taip pat siekiama su aplinkos apsauga susijusių tikslų, Bendrijos teisės aktų leidėjas manė, kad ji labiausiai susijusi su bendrąja transporto politika ir teisinio pagrindo dėl aplinkos apsaugos, būtent EB 175 straipsnio 1 dalies, nurodymas nebuvo būtinas. Pasirinkto teisinio pagrindo neginčijo nei Parlamentas, nei Komisija.

44

Taip pat, atsižvelgdama į sąlyginį kompetencijos, kurią EB 80 straipsnis Bendrijai suteikia transporto politikos srityje, pobūdį, į aplinkybę, kad šia politika, kitaip nei politika aplinkos srityje, su kuria labai susijęs minėtas sprendimas Komisija prieš Tarybą, nesiekiama esminio, skersinio ir pagrindinio tikslo, Taryba mano, kad iš šio sprendimo darytinos išvados nebūtinai turi būti tokios pačios abiejų politikų atveju.

45

Tokiomis aplinkybėmis negalima pagrįstai teigti, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas turėjo priimti Pamatiniame sprendime 2005/667 numatytas nuostatas.

46

Subsidiariai Taryba teigia, kad Bendrija nėra kompetentinga priimti privalomų nuostatų dėl baudžiamųjų sankcijų, kurias valstybės narės turi numatyti savo nacionalinėje teisėje, dydžio bei rūšies, todėl Taryba nepažeidė EB ir ES sutarčių priimdama Pamatinio sprendimo 2005/667 1 straipsnį, 4 straipsnio 1, 4, 5, 6 ir 7 dalis, 6 straipsnio 1 dalies a punktą, 2 ir 3 dalis bei 7–12 straipsnius.

47

Atsižvelgdama į Pamatinio sprendimo 2005/667 tikslą ir turinį, kurie yra pagrindiniai elementai nustatant tinkamą teisinį pagrindą aktui priimti, Taryba teigia, kad pamatiniu sprendimu siekiama suartinti valstybių narių teisės aktus kovos su teršimu iš laivų srityje, suderinant taikomų baudžiamųjų sankcijų dydį ir rūšis. Iš minėto sprendimo Komisija prieš Tarybą išplaukia, kad toks suderinimas, kuris gerokai peržengia tai, ką numato Pamatinis sprendimas 2003/80, šiuo metu nepriskirtas Bendrijos kompetencijai.

48

Kadangi tame sprendime Teisingumo Teismo įtvirtintas principas analizuotinas kaip išimtis iš principo, kad baudžiamosios teisės aktai, kaip ir baudžiamojo proceso normos, nepatenka į Bendrijos kompetenciją, Taryba mano, kad tokį aiškinimą pagrindžiantys Teisingumo Teismo nurodyti kriterijai aiškintini griežtai. Toks aiškinimas taikytinas tik esant „būtinumui“, o tai nėra tas pats, kaip „reikalingumas“, numatytas ES 29 straipsnio antrojoje pastraipoje.

49

Taryba priduria, kad pagal Komisijos siūlomą minėto sprendimo Komisija prieš Tarybą aiškinimą, pirma, didžioji ES sutarties VI antraštinės dalies dalis praranda veiksmingą poveikį ir, antra, akivaizdžiai prieštarauja tam, kad šiame Teisingumo Teismo sprendime pateiktas aiškinimas buvo grindžiamas esminiu, skersiniu ir pagrindiniu aplinkos apsaugos, kaip Bendrijos tikslo, pobūdžiu.

50

Galiausiai Taryba nurodo, kad minėtame sprendime Komisija prieš Tarybą Teisingumo Teismas nusprendė, jog Pamatinio sprendimo 2003/80 1–7 straipsnius dėl jų tikslo ir turinio būtų galėjusi priimti Bendrija ir todėl šio sprendimo 8 straipsnį dėl teismų jurisdikcijos bei 9 straipsnį dėl išdavimo ir persekiojimo jis pašalino iš šios kompetencijos srities. Šiuo atveju taip pat reikia konstatuoti, kad Pamatinio sprendimo 2005/667 7, 8 ir 9 straipsniai yra susiję su sritimis, kurių atžvilgiu EB sutartis Bendrijai nesuteikė jokios kompetencijos.

51

Į bylą įstojusių valstybių narių argumentai iš esmės atitinka tuos, kuriais remiasi Taryba.

52

Pagal ES 47 straipsnį Europos Sąjungos sutartis neturi jokio poveikio EB sutarties nuostatoms. Toks pats reikalavimas numatytas ES 29 straipsnio, kuris yra ES sutarties VI antraštinės dalies „Policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose nuostatos“ įvadinis straipsnis, pirmojoje pastraipoje.

53

Teisingumo Teismas privalo užtikrinti, kad aktais, kurie, Tarybos nuomone, patenka į šią VI antraštinę dalį, nesikėsinama į Bendrijai pagal EB sutarties nuostatas suteiktus įgaliojimus (žr. 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimo Taryba prieš Komisiją, C-170/96, Rink. p. I-2763, 16 punktą ir minėto 2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą 39 punktą).

54

Todėl būtina patikrinti, ar Pamatinio sprendimo 2005/667 1–7 straipsniai nedaro poveikio Bendrijos pagal EB 80 straipsnio 2 dalį turimai kompetencijai, nes, kaip teigia Komisija, jie galėjo būti priimti remiantis pastarąja nuostata.

55

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad bendra transporto politika yra vienas iš Bendrijos pagrindų, nes EB 70 straipsnis, skaitomas kartu su EB 80 straipsnio 1 dalimi, numato, jog geležinkelių, kelių ir vidaus vandens transporto srityje valstybės narės siekia sutarties tikslų vykdydamos tokią politiką (žr. 1978 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Schumalla, 97/78, Rink. p. 2311, 4 punktą).

56

Reikia patikslinti, kad EB 80 straipsnio 2 dalyje numatoma, jog Taryba gali nuspręsti, ar reikia priimti atitinkamas jūrų ir oro transporto nuostatas ir kokiu mastu bei kokia tvarka tai daryti (žr., be kita ko, 1994 m. gegužės 17 d. Sprendimo Corsica Ferries, C-18/93, Rink. p. I-1783, 25 punktą), ir kad taikomos EB 71 straipsnio procedūrinės nuostatos.

57

Kaip išplaukia iš Teisingumo Teismo praktikos, EB 80 straipsnio 2 dalis visai nepašalina EB sutarties taikymo jūrų transportui, o tik numato, kad konkrečios jos taisyklės, susijusios su bendra transporto politika, numatytos šios sutarties V antraštinėje dalyje, jai nėra taikomos automatiškai ( būtent žr. 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-178/05, Rink. p. I-4185, 52 punktą).

58

Tiek, kiek EB 80 straipsnio 2 dalis nenumato jokio eksplicitinio visoms valstybėms narėms bendrų atskirų normų, kurias Taryba gali priimti pagal EB 71 straipsnio procedūrines nuostatas, apribojimo, Bendrijos teisės aktų leidėjas pagal šią nuostatą turi didelius įgaliojimus priimti norminius aktus, todėl pagal ją ir pagal analogiją su kitomis EB sutarties nuostatomis, susijusiomis su bendra transporto politika, pirmiausia – EB 71 straipsnio 1 dalimi, yra kompetentingas nustatyti būtent „priemones transporto saugumui gerinti“ bei „kitas atitinkamas nuostatas“ jūrų laivybos srityje (šiuo klausimu dėl kelių transporto žr. 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Ispanija ir Suomija prieš Parlamentą ir Tarybą, C-184/02 ir C-223/02, Rink. p. I-7789, 28 punktą).

59

Šiai išvadai, pagal kurią EB 80 straipsnio 2 dalimi jam suteiktą kompetenciją Bendrijos teisės aktų leidėjas gali imtis priemonių jūrų transporto saugumui gerinti, nepaneigia aplinkybė, kad šiuo atveju Taryba nemanė, jog būtų tinkama Pamatinį sprendimą 2005/667 priimti EB 80 straipsnio 2 dalies pagrindu. Iš tikro šiuo atžvilgiu užtenka pažymėti, kad EB 80 straipsnio 2 dalimi suteiktos kompetencijos egzistavimas nepriklauso nuo teisės aktų leidėjo sprendimo ja realiai pasinaudoti.

60

Reikia pridurti, kad tiek, kiek į aplinkos apsaugos, kuri yra vienas iš pagrindinių Bendrijos tikslų (žr., be kita ko, minėto 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą 41 punktą), reikalavimus pagal EB 6 straipsnį turi „būti atsižvelgiama nustatant ir įgyvendinant Bendrijos politikos ir veiklos kryptis“, tokia apsauga turi būti laikoma ir bendros transporto politikos tikslu. Taigi remdamasis EB 80 straipsnio 2 dalimi ir vykdydamas šia nuostata jam suteiktą kompetenciją Bendrijos teisės aktų leidėjas gali nuspręsti skatinti aplinkos apsaugą (pagal analogiją žr. 2002 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Huber, C-336/00, Rink. p. I-7699, 36 punktą).

61

Primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką teisinio pagrindo Bendrijos teisės aktui parinkimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir kuriems, be kita ko, priskirtinas teisės akto tikslas ir turinys (žr., pavyzdžiui, 1991 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, vadinamojo „Titano dioksidas“, C-300/89, Rink. p. I-2867, 10 punktą; minėto sprendimo Huber 30 punktą ir minėto 2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą 45 punktą.

62

Kalbant apie Pamatinį sprendimą 2005/667, reikia nurodyti, jog iš jo preambulės išplaukia, kad jo tikslas yra pagerinti saugumą jūroje bei sustiprinti jūrų aplinkos apsaugą nuo teršimo iš laivų. Kaip išplaukia iš jo antros ir trečios konstatuojamųjų dalių, juo siekiama suderinti valstybių narių teisės aktus, kad būtų išvengta tokios kaip tanklaivio „Prestige“ avarijos žalos dar kartą.

63

Šis pamatinis sprendimas, kaip išplaukia iš jo ketvirtos konstatuojamosios dalies ir iš Direktyvos 2005/35 šeštos konstatuojamosios dalies, šią direktyvą papildo išsamiomis baudžiamosios teisės srityje taikomomis taisyklėmis. Kaip išplaukia iš jos pirmos ir penkioliktos konstatuojamųjų dalių bei 1 straipsnio, šios direktyvos tikslas taip pat yra užtikrinti aukštą saugumo ir aplinkos apsaugos lygį jūrų transporto srityje. Kaip išplaukia iš jos penkioliktos konstatuojamosios dalies bei 1 straipsnio, jos tikslas yra į Bendrijos teisę įtraukti tarptautinius standartus taršos iš laivų srityje ir nustatyti baudžiamąsias ir administracines sankcijas už šių normų pažeidimą, siekiant užtikrinti jų veiksmingumą.

64

Kalbant apie Pamatinio sprendimo 2005/667 turinį, reikia nurodyti, kad jo 2, 3 ir 5 straipsniuose valstybėms narėms nustatyta pareiga numatyti baudžiamąsias sankcijas fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie įvykdė, kurstė įvykdyti ar bendrininkavo vykdant vieną iš Direktyvos 2005/35 4 ir 5 straipsniuose numatytų veikų.

65

Be to, šis pamatinis sprendimas, pagal kurį baudžiamosios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios, 4 ir 6 straipsniuose nustato baudžiamųjų sankcijų, taikytinų atsižvelgiant į žalą, kurią šie pažeidimai padarė vandens kokybei, gyvūnų ar augalų rūšims ar žmonėms, rūšis ir dydį.

66

Nors iš esmės baudžiamieji įstatymai, kaip ir baudžiamojo proceso teisės normos, nepatenka į Bendrijos kompetenciją (šiuo klausimu žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Casati, 203/80, Rink. p. 2595, 27 punktą; 1998 m. birželio 16 d. Sprendimo Lemmens, C-226/97, Rink. p. I-3711, 19 punktą ir minėto 2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą 47 punktą), vis dėlto, jei nacionalinių valdžios institucijų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudžiamosios sankcijos yra būtinos kovai su sunkiais nusikaltimais aplinkai, Bendrijos teisės aktų leidėjas gali įpareigoti valstybes nares nustatyti tokias sankcijas, kad užtikrintų visišką jo priimamų teisės normų šioje srityje veiksmingumą (šiuo klausimu žr. minėto 2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą 48 punktą).

67

Šioje byloje svarbu konstatuoti, pirma, kad Pamatinio sprendimo 2005/667, kaip ir Pagrindų sprendimo 2003/80, nagrinėto byloje, kurioje priimtas minėtas 2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, nuostatos yra susijusios su veikomis, kurios gali padaryti didelę žalą aplinkai būtent dėl Bendrijos normų jūrų saugumo srityje nesilaikymo.

68

Antra, kartu skaitant Direktyvos 2005/35 trečią–penktą, septintą ir aštuntą konstatuojamąsias dalis bei Pamatinio sprendimo 2005/667 pirmas penkias konstatuojamąsias dalis matyti, kad Taryba manė, jog jūrų saugumo srityje nustatytų Bendrijos teisės normų laikymuisi užtikrinti būtinos baudžiamosios sankcijos.

69

Todėl, kadangi Pamatinio sprendimo 2005/667 2, 3 ir 5 straipsniais siekiama užtikrinti jūrų saugumo srityje priimtų normų, kurių nesilaikymas gali padaryti didelę žalą aplinkai, veiksmingumą, valstybėms narėms nustatant pareigą baudžiamąja tvarka bausti už tam tikras veikas, reikia manyti, kad šių straipsnių tikslas iš esmės yra gerinti jūrų saugumą bei aplinkos apsaugą ir juos teisėtai buvo galima priimti EB 80 straipsnio 2 dalies pagrindu.

70

Kita vertus, kalbant apie taikytinų baudžiamųjų sankcijų rūšį ir dydį, reikia konstatuoti, kad, atvirkščiai nei teigia Komisija, jų nustatymas nepriskirtinas Bendrijos kompetencijai.

71

Iš to išplaukia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas negali priimti tokių nuostatų, kokios yra Pamatinio sprendimo 2005/667 4 ir 6 straipsniai, tiek, kiek šie straipsniai susiję su taikytinų baudžiamųjų sankcijų rūšimis ir dydžiu. Todėl šios nuostatos nebuvo priimtos pažeidžiant ES 47 straipsnį.

72

Dėl šių nuostatų taip pat reikia pažymėti, jog aplinkybė, kad jos nukreipia į šio pamatinio sprendimo 2, 3 ir 5 straipsnius, parodo neatskiriamus ryšius, kurie šiuo atveju šias nuostatas sieja su nuostatomis dėl jose nurodytų baudžiamųjų nusikaltimų.

73

Kalbant apie Pamatinio sprendimo 2005/667 7–12 straipsnius, kurie atitinkamai susiję su teismų jurisdikcija, informacijos pranešimu tarp valstybių narių, informacinių punktų paskyrimu, šio pamatinio sprendimo teritorinio taikymo sritimi ir valstybėms narėms tenkančia įgyvendinimo pareiga bei šio pamatinio sprendimo įsigaliojimo data, pakanka konstatuoti, kad šiuo atveju šiuos straipsnius neatskiriami ryšiai taip pat sieja su to paties pamatinio sprendimo nuostatomis, nurodytomis šio sprendimo 69 ir 71 punktuose, todėl nereikia nuspręsti, ar jie gali patekti į Bendrijos teisės aktų leidėjo kompetenciją.

74

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia padaryti išvadą, kad, viršydamas EB 80 straipsnio 2 dalimi Bendrijai suteiktą kompetenciją, Pamatinis sprendimas 2005/667 pažeidžia ES 47 straipsnį, ir dėl to, kad jo nuostatų negalima atskirti, turi būti panaikintas visas.

75

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Taryba pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti. Remiantis to paties straipsnio 4 dalies pirmąja pastraipa, įstojusios į bylą šalys pačios padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: