–

Bendrojo Teismo 2024 m. birželio 24 d. prašymą taikyti pagreitintą procedūrą,

–

Bendrojo Teismo rašytinį klausimą šalims ir į jų atsakymus į šį klausimą, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2024 m. rugsėjo 25 ir 27 d.,

–

2024 m. spalio 25 d. ir lapkričio 4 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktus ieškovių ir Komisijos prašymus užtikrinti konfidencialumą,

1

Pagal SESV 263 straipsnį pateiktu ieškiniu ieškovės Brasserie Nationale (anksčiau – Brasseries Funck-Bricher ir Bofferding) ir Munhowen SA prašo panaikinti remiantis 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL L 24, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40) 22 straipsnio 3 dalimi ir EEE susitarimo 57 straipsniu priimtą 2024 m. kovo 14 d. Europos Komisijos sprendimą C(2024) 1788 final, kuriuo ši patenkino Autorité de concurrence du Grand-Duché de Luxembourg (Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės konkurencijos institucija; toliau – ACL) prašymą išnagrinėti klausimą, susijusį su Brasserie Nationale įsigyta išimtine Boissons Heintz Sàrl kontrole (byla M.11485 – Brasserie Nationale / Boissons Heintz).

2

Brasserie Nationale yra Liuksemburgo bendrovė, gaminanti alų ir mineralinį vandenį.

3

Munhowen, visiškai Brasserie Nationale priklausanti patronuojamoji bendrovė, yra Liuksemburgo įmonė, užsiimanti didmenine prekyba gėrimais Liuksemburge ir kaimyniniuose Prancūzijos bei Belgijos regionuose.

4

Bendrovė Boissons Heintz, kurios registruota buveinė yra Liuksemburge, užsiima didmenine prekyba gėrimais Liuksemburge.

5

2024 m. sausio 31 d. pranešime spaudai Brasserie National paskelbė užbaigusi koncentraciją ir įgijusi išskirtinę Boissons Heintz kontrolę, nes Munhowen nupirko visas Boissons Heintz akcijas (toliau – nagrinėjama koncentracija).

6

Nepasiekus atitinkamų apyvartos duomenų, nagrinėjama koncentracija nebuvo Sąjungos masto, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 1 straipsnį, todėl apie ją nereikėjo pranešti Komisijai pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį.

7

Kadangi Liuksemburge nėra koncentracijų kontrolės sistemos, šioje valstybėje narėje nebuvo pareigos apie ją pranešti. Be to, apie nagrinėjamą koncentraciją nebuvo privaloma pranešti kaip apie įvykusią kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba vienoje iš Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo šalių.

8

2023 m. gruodžio 22 d. bendrovė Brasserie Nationale informavo ACL, kad jos patronuojamoji įmonė Munhowen ketina įsigyti Boissons Heintz.

9

2024 m. sausio 10 d. įvyko ieškovių ir ACL susitikimas.

10

Nuo 2024 m. sausio 17 d. trečiosios šalys pateikė ACL informaciją apie nagrinėjamą koncentraciją.

11

2024 m. sausio 25 d. viena iš šių trečiųjų šalių oficialiai paprašė ACL pateikti prašymą perduoti klausimą dėl minėtos koncentracijos Komisijai pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalį ir suteikti jai papildomą informaciją apie šią koncentraciją.

12

2024 m. vasario 7 d. ACL paprašė Komisijos pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalį patikrinti nagrinėjamą koncentraciją (toliau – prašymas perduoti klausimą). Šį prašymą Komisija gavo tą pačią dieną.

13

2024 m. vasario 8 d. Komisija pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalį ir EEE susitarimo 24 protokolo 6 straipsnio 3 dalį informavo kitų valstybių narių konkurencijos institucijas ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) priežiūros instituciją apie prašymą perduoti klausimą. Tos pačios dienos raštu (toliau – informacinis raštas) Komisija informavo Brasserie Nationale apie prašymą perduoti klausimą ir paragino ją pateikti pastabas. 2024 m. vasario 9 d. Komisija, gavusi ieškovės teisinių atstovų kontaktinius duomenis, minėtą raštą elektroniniu paštu perdavė jiems.

14

2024 m. vasario 12 d. buvo surengta Komisijos ir ieškovių vaizdo konferencija.

15

2024 m. vasario 14 d. Komisija išsiuntė ieškovėms informacinio rašto vertimą į prancūzų kalbą.

16

2024 m. vasario 22 d.Brasserie Nationale pateikė savo pastabas.

17

Per 2024 m. vasario 26 d. įvykusį konferencinį pokalbį telefonu su Komisija Brasserie Nationale paprašė leisti susipažinti su prašymu perduoti klausimą. Tą pačią dieną Komisija nusiuntė jai nekonfidencialią šio prašymo ir jo priedų versiją. Komisijos prašymu 2024 m. vasario 29 d. ieškovė pateikė papildomas pastabas.

18

Suėjus 2024 m. vasario 29 d. nustatytam terminui, nė viena valstybė narė ar EEE susitarimo šalis nepaprašė leidimo prisijungti prie prašymo perduoti klausimą.

19

2024 m. kovo 14 d. Komisija ginčijamu sprendimu patenkino prašymą perduoti klausimą. Tą pačią dieną ji apie tai informavo Brasserie Nationale.

20

Pirma, Komisija nusprendė, kad 2024 m. vasario 7 d. prašymas perduoti klausimą buvo pateiktas per Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatytą penkiolikos darbo dienų terminą. Šiuo klausimu Komisija pažymėjo, kad apie nagrinėjamą koncentraciją ACL buvo pranešta ne anksčiau kaip 2024 m. sausio 17 d., t. y. tą dieną, kai ACL pirmą kartą gavo svarbios informacijos apie šią koncentraciją ir jos poveikį, kuria remdamasi preliminariai įvertino, ar tenkinamos prašymo perduoti klausimą pagal minėto reglamento 22 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą sąlygos (ginčijamo sprendimo 20 ir 28–30 punktai).

21

Antra, apibrėždama atitinkamas rinkas Komisija, remdamasi ankstesne sprendimų praktika, apibrėžė, viena vertus, Liuksemburgo alaus gamybos ir tiekimo tiesioginio vartojimo kanalui (toliau – HORECA ir (arba) on-trade kanalas) pardavimo rinką ir, antra, Liuksemburgo didmeninio gėrimų platinimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu rinką. Be to, Komisija pažymėjo, kad negalima atmesti, jog didmeninis alaus platinimas Liuksemburge HORECA ir (arba) on-trade kanalu yra atskira rinka (ginčijamo sprendimo 43, 52 ir 56 punktai).

22

Trečia, Komisija nusprendė, jog nagrinėjama koncentracija gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, nes dėl jos kitose valstybėse narėse įsisteigę alaus ir gėrimų gamintojai, Liuksemburge neturintys prekybos HORECA ir (arba) on-trade kanalu tinklo, netektų galimybės patekti į Liuksemburgo rinką (ginčijamo sprendimo 63 ir 69 punktai).

23

Ketvirta, kalbėdama apie grėsmę, kad bus padarytas didelis poveikis konkurencijai Liuksemburgo teritorijoje, Komisija nusprendė, jog nagrinėjama koncentracija gali sukelti nekoordinuoją poveikį, nes Liuksemburgo didmeninė gėrimų platinimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu rinka (ginčijamo sprendimo 73 punktas) horizontaliai sutampa su didmenine alaus platinimo tuo pačiu kanalu rinka (ginčijamo sprendimo 80 punktas).

24

Be to, Komisija nusprendė, kad dėl nagrinėjamos koncentracijos kyla grėsmė, jog dėl to, kad, viena vertus, Liuksemburgo alaus gamybos bei tiekimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu rinka ir, kita vertus, Liuksemburgo didmeninio gėrimų (įskaitant alų) platinimo šiuo kanalu rinka bei mažesnė tik didmeninio alaus platinimo minėtu kanalu Liuksemburge rinka nehorizontaliai sutampa, gali kilti klientų teisės pasirinkti tiekėją rizika (ginčijamo sprendimo 84 punktas).

25

Iš to Komisija padarė išvadą, kad nagrinėjama koncentracija kelia didelę grėsmę konkurencijai Liuksemburgo alaus gamybos bei tiekimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu pradinės grandies rinkoje ir Liuksemburgo didmeninės visų gėrimų platinimo tuo pačiu kanalu žemutinės grandies rinkoje (ginčijamo sprendimo 88 ir 89 punktai).

26

Penkta, Komisija, pabrėždama, kad turi diskreciją priimti prašymą perduoti klausimą, nusprendė, jog nagrinėjama koncentracija yra tinkama klausimui perduoti. Iš tikrųjų, pirma, ši koncentracija galėjo padaryti poveikį valstybių narių prekybai ir sukelti rimtą grėsmę konkurencijai Liuksemburgo teritorijoje (ginčijamo sprendimo 91 punktas); antra, Liuksemburge nėra koncentracijų kontrolės sistemos ir šiai koncentracijai bei jos padariniams netaikoma jokios kitos koncentracijų kontrolės sistemos (ginčijamo sprendimo 92 punktas), trečia, Komisija turi visas galimybes įvertinti atitinkamas rinkas, atsižvelgiant į jos turimas priemones ir patirtį gėrimų gamybos ir tiekimo sektoriuose (ginčijamo sprendimo 93 punktas), ir, ketvirta, prašymas perduoti klausimą buvo pateiktas praėjus vos kelioms dienoms po to, kai buvo įvykdyta ši koncentracija (ginčijamo sprendimo 94 punktas).

27

Ieškovės Bendrojo Teismo iš esmės prašo panaikinti ginčijamą sprendimą.

28

Komisija, palaikoma bendrovės Anheuser-Busch InBev (toliau – AB InBev) ir ACL, Bendrojo Teismo prašo:

29

Grįsdamos ieškinį ieškovės remiasi aštuoniais pagrindais, kurių pirmasis susijęs su 1958 m. balandžio 15 d. Tarybos reglamentu Nr. 1, nustatančiu kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje (OL 17, 1958, p. 385; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 5), antrasis – su Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyto penkiolikos darbo dienų termino nesilaikymu, trečiasis – su šio reglamento 22 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatyto termino pažeidimu, ketvirtasis – su pavėluotu pranešimu apie ginčijamą sprendimą, penktasis – su teisės į gynybą, taip pat šalių procesinio lygiateisiškumo, proceso sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimu, šeštasis – su poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai nebuvimu, septintasis – su didelio poveikio konkurencijai grėsmės Liuksemburgo teritorijoje nebuvimu, o aštuntasis – su tuo, kad argumentai, susiję su klausimo perdavimo svarstyti tinkamumu, yra nereikšmingi.

30

Svarbu priminti, kad atstovavimo ieškovėms klausimas yra su imperatyviuoju pagrindu susijęs klausimas, todėl Bendrasis Teismas bet kada gali jį išnagrinėti savo iniciatyva (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 5 d. Nutarties ClientEarth / Taryba, C‑573/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:564, 20 punktą ir 2018 m. gegužės 30 d. Nutarties PJ / EUIPO – Erdmann & Rossi (Erdmann & Rossi), T‑664/16, EU:T:2018:517, 47 punktą).

31

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečioje pastraipoje, pagal šio statuto 53 straipsnį taikomoje procesui Bendrajame Teisme, numatyta, kad šalims, kurioms netaikomos dvi pirmosios šio straipsnio dalys, turi atstovauti advokatas.

32

Reikalavimo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio pirmose dviejose pastraipose nenumatytoms šalims atstovautų advokatas, tikslas yra, viena vertus, neleisti privatiems asmenims patiems reikšti ieškinių teisme nesikreipiant į tarpininką ir, kita vertus, užtikrinti, kad juridinius asmenis gintų pakankamai nuo jų nepriklausomas atstovas (2020 m. vasario 4 d. Sprendimo Uniwersytet Wrocławski ir Lenkija / REA, C‑515/17 P ir C‑561/17 P,EU:C:2020:73, 61 punktas; 2022 m. kovo 24 d. Sprendimo PJ ir PC / EUIPO, C‑529/18 P ir C‑531/18 P, EU:C:2022:218, 63 punktas ir 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Universität Bremen / REA, C‑110/21 P, EU:C:2022:555, 46 punktas).

33

Advokato vaidmens samprata Sąjungos teisės sistemoje, kuri kyla iš bendrų valstybių narių teisės tradicijų ir kuria grindžiamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnis, reiškia, kad advokatas prisideda prie teisingumo vykdymo ir visiškai nepriklausomai bei vadovaudamasis viršesniais teisingumo interesais turi teikti klientui reikalingą teisinę pagalbą (žr. 2024 m. birželio 3 d. Nutarties Trasta Komercbanka / ECB, C‑103/23 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2024:483, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Nagrinėjamu atveju prašymą pasirašęs Jean-Louis Schiltz, atsakydamas į Bendrojo Teismo žodinį klausimą, teismo posėdyje patvirtino, kad jis yra Brasserie Nationale valdybos pirmininkas; ši aplinkybė nurodyta teismo posėdžio protokole. Tokia pozicija nesuderinama su atstovavimu šiai bendrovei Sąjungos teismuose (2014 m. gruodžio 4 d. Nutarties ADR Center / Komisija, C‑259/14 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2417, 27 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2020 m. vasario 4 d. Sprendimo Uniwersytet Wrocławski ir Lenkija / REA, C‑515/17 P ir C‑561/17 P, EU:C:2020:73, 65 punktą). Tas pats pasakytina ir apie atstovavimą Munhowen, kuri yra visiškai Brasserie Nationale priklausanti patronuojamoji įmonė (žr. šio sprendimo 3 punktą), kurios interesai iš esmės sutampa su pastarosios interesais. Iš tikrųjų egzistuoja rizika, kad šio advokato profesinę nuomonę bent iš dalies gali paveikti tai, kad jis eina Brasserie Nationale valdybos pirmininko pareigas (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej ir Lenkija / Komisija, C‑422/11 P ir C‑423/11 P, EU:C:2012:553, 25 punktą).

35

Taigi J.-L. Schiltz, kuris neatitiko Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 19 straipsnio trečioje pastraipoje, kaip ji aiškinama jurisprudencijoje, numatytų sąlygų, negalėjo atstovauti ieškovėms Bendrajame Teisme. Vis dėlto ši aplinkybė neturi įtakos šiam ginčui, nes ieškovėms per visą procesą taip pat atstovavo kitas advokatas, atitinkantis minėtas sąlygas.

36

Ieškovės kritikuoja tai, kad informacinis raštas, susijęs su prašymu perduoti klausimą, buvo parengtas anglų kalba, o tai prieštarauja Reglamentui Nr. 1 ir dėl to procedūra tapo neteisėta ab initio. Ieškovės mano, kad aplinkybė, jog Komisija nuo tam tikro momento sutiko, kad procesas vyktų prancūzų kalba, ir pateikė minėto informacinio rašto neoficialų vertimą, negali padėti ištaisyti šio pažeidimo, netgi priešingai – jį sustiprina. Tai dar svarbiau, turint omenyje, kad 2024 m. gegužės 14 d. Komisija dar kartą panaudojo anglų kalbą, patvirtindama iš advokato gautą iš dalies pakeistą įgaliojimą. Be to, vartojamos kalbos klausimo svarbą Teisingumo Teismas pabrėžė 2024 m. rugsėjo 3 d. Sprendime Illumina ir Grail / Komisija (C‑611/22 P ir C‑625/22 P, EU:C:2024:677, 209 punktas).

37

Komisija tvirtina, kad ACL pripažino anglų kalbą proceso kalba, todėl pirmieji kontaktai su ieškovėmis vyko šia kalba. Nuo 2024 m. vasario 12 d. vaizdo konferencijos, per kurią ieškovės informavo ją apie savo pageidavimą, kad pokalbiai vyktų prancūzų kalba, perdavimo procedūra vyko tik prancūzų kalba. Taigi 2024 m. vasario 14 d. Komisija išsiuntė ieškovėms informacinio rašto vertimą į prancūzų kalbą. Komisija nurodo, kad ginčijamas sprendimas surašytas prancūzų kalba. Ji teigia, kad net jei būtų nustatytas Reglamento Nr. 1 3 straipsnio pažeidimas, tai nelemtų procedūros neteisėtumo.

38

Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1 3 straipsnyje numatyta, jog „institucijos valstybei narei ar jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui siunčiamus dokumentus rengia tos valstybės kalba“.

39

Pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą Komisija privalo informuoti valstybių narių kompetentingas institucijas ir konkrečias įmones apie bet kokį pagal 1 dalį gautą prašymą.

40

Pagal Reglamento Nr. 1 3 straipsnį tokia rašytinė informacija yra „dokumentas“. Vadinasi, ji turi būti adresuojama atitinkamoms įmonėms valstybės narės, kurios jurisdikcijai jos priklauso, kalba, net jei šios valstybės narės konkurencijos institucija atsisakė teisės gauti procesinius dokumentus minėta kalba.

41

Nagrinėjamu atveju informacinis raštas, kuriuo Komisija informavo Brasserie Nationale apie prašymą perduoti klausimą (žr. šio sprendimo 13 punktą), buvo parengtas anglų kalba, kuri nėra Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, kur yra šios įmonės registruota buveinė, oficialioji kalba.

42

Vadinasi, Komisija, išsiųsdama Brasserie Nationale informacinį raštą anglų kalba, pažeidė Reglamento Nr. 1 3 straipsnį.

43

Vis dėlto iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Reglamento Nr. 1 3 straipsnyje numatytas kalbos vartojimas nėra esminis procedūrinis reikalavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, kurio pažeidimas būtinai turi įtakos viso dokumento, kuris asmeniui parengtas kita kalba, teisėtumui. Pagal šią jurisprudenciją, jei asmeniui, kuris priklauso valstybės narės jurisdikcijai, institucija nusiunčia dokumentą, parengtą ne šios valstybės narės kalba, dėl tokių veiksmų procedūra tampa niekinė tik jei ši aplinkybė sukelia šiam asmeniui žalingų padarinių per administracinę procedūrą (2016 m. birželio 9 d. Sprendimo CEPSA / Komisija, C‑608/13 P, EU:C:2016:414, 36 punktas).

44

Vadinasi, priešingai, nei teigia ieškovės, informacinio rašto, taigi ir administracinės procedūros, teisėtumą galima užginčyti tik jei anglų kalbos vartojimas šiame rašte joms sukėlė žalingų padarinių (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 9 d. Sprendimo CEPSA / Komisija, C‑608/13 P, EU:C:2016:414, 37 punktą).

45

Dėl šių žalingų padarinių ieškovės per teismo posėdį tik nurodė, kad jų žala pasireiškė tuo, kad jos, kaip mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ), veikloje nevartojančios anglų kalbos, susidūrė su šia kalba vykdoma procedūra ir dėl to nepaisyta Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnyje nustatytų terminų.

46

Vis dėlto, nuo tada, kai ieškovės informavo Komisiją, jog pageidauja, kad bendravimas vyktų prancūzų kalba, šio pageidavimo buvo paisyta iš esmės per visą administracinę procedūrą, kurią užbaigus buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Svarbiausia, 2024 m. vasario 12 d. vaizdo konferencija, kurios tikslas buvo informuoti ieškoves apie prašymą perduoti klausimą, vyko prancūzų kalba. 2024 m. vasario 14 d., t. y. nepraėjus nė savaitei po informacinio rašto išsiuntimo ir likus penkiolikai dienų iki Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyto termino pabaigos, Komisija išsiuntė ieškovėms šio rašto vertimą į prancūzų kalbą (žr. šio sprendimo 15 punktą). Be to, 2024 m. vasario 22 ir 29 d.Brasserie Nationale pateikė pastabas prancūzų kalba, todėl per administracinę procedūrą galėjo naudingai ir veiksmingai išdėstyti savo požiūrį. Vienintelė išimtis šiuo atžvilgiu yra 2024 m. gegužės 14 d. gavimo patvirtinimas, kuris buvo parengtas anglų kalba, bet dėl jo pobūdžio jame nėra jokios esminės informacijos.

47

Šiomis aplinkybėmis ieškovės neįrodė, kad nagrinėjamu atveju dėl to, jog Komisija per administracinę procedūrą vartojo ne valstybės narės, kurios jurisdikcijai jos priklauso, kalbą, joms buvo padaryta žala, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 43 ir 44 punktuose nurodytą jurisprudenciją.

48

Vadinasi, tai, kad 2024 m. gegužės 14 d. informacinis raštas ir gavimo patvirtinimas buvo parengti anglų kalba, negali tapti pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą.

49

Taigi pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

50

Ieškovės teigia, kad prašymas perduoti klausimą nebuvo pateiktas per penkiolika darbo dienų nuo pranešimo apie nagrinėjamą koncentraciją, nesilaikant Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antros pastraipos. Jos iš esmės tvirtina, kad, pirma, Komisija ir ACL pernelyg plačiai aiškina sąvoką „sužinojo kitu būdu“, antra, pastaroji institucija buvo pakankamai informuota apie nagrinėjamą koncentraciją iki ginčijamame sprendime nurodytos datos, trečia, Komisija išsamiai nepatikrino, ar minėta institucija laikėsi šio termino, ir, ketvirta, sutikus su prašymu perduoti klausimą buvo pažeisti teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principai, taip pat prieštaraujama Sąjungos teisės aktų leidėjo valiai.

51

Komisija, AB InBev ir ACL atmeta šiuos argumentus.

52

Pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą „[t]oks prašymas [perduoti klausimą] pateikiamas [per] ne daugiau kaip 15 darbo dienų nuo dienos, kai buvo pranešta apie koncentraciją, o jeigu pranešimo nereikia, tai nuo dienos, kai apie ją konkrečiai valstybei narei buvo pranešta kitu būdu“.

53

Taigi Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje kaip penkiolikos darbo dienų termino pradžia nustatyta pranešimo apie koncentraciją, dėl kurios pateiktas prašymas perduoti klausimą, įteikimo data arba, jei tokio pranešimo nereikalaujama, data, kai apie tą koncentraciją konkreti valstybė narė „sužinojo kitu būdu“.

54

Pažymėtina, kad, Liuksemburge nesant koncentracijų kontrolės sistemos, šioje valstybėje narėje nebuvo reikalaujama pranešti apie nagrinėjamą koncentraciją. Vadinasi, penkiolikos darbo dienų terminas nagrinėjamu atveju turi būti skaičiuojamas nuo datos, kai apie koncentraciją konkreti valstybė sužinojo kitu būdu.

55

Ieškovės teigia, jog Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antros pastraipos tekste reikalaujama, kad tais atvejais, kai pranešimo nereikia, apie koncentraciją būtų tik „sužinoma kitu būdu“, o ne „pranešama“, neteikiant papildomos informacijos. Platus sąvokos „sužinojo kitu būdu“ aiškinimas, kurį pateikia Komisija ir ACL, iš esmės reiškia, kad nacionalinė konkurencijos institucija turi teisę būti pasyvi.

56

Konkrečiai ieškovės ginčija aiškinimą, pagal kurį „sužinojimas kitu būdu“ apie koncentraciją, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, reiškia aktyvų atitinkamos informacijos perdavimą, kad nacionalinė konkurencijos institucija galėtų preliminariai įvertinti, ar tenkinamos prašymo perduoti klausimą sąlygos. Jos teigia, kad toks aiškinimas reiškia, jog net jei tam tikroje valstybėje narėje pranešimo nereikalaujama, suinteresuotosios įmonės iš atsargumo visada turi imtis aktyvių veiksmų, kad nacionalinė institucija galėtų atlikti šią preliminarią analizę. Ieškovės tvirtina, kad tai prilygsta pareigai pranešti, viršijančiai Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antros pastraipos reikalavimus. Minėta institucija turėtų atlikti preliminarų įvertinimą. Informuota apie koncentraciją, ji negalėtų likti neaktyvi ir laukti, kol šalys jai atsiųs visus reikalingus ir naudingus duomenis.

57

Komisija, AB InBev ir ACL nesutinka su šiais argumentais.

58

Siekiant išaiškinti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje vartojamą sąvoką „sužinojo kitu būdu“, pagal suformuotą jurisprudenciją reikia atlikti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antros pastraipos pažodinį, kontekstinį, teleologinį ir istorinį aiškinimą (žr. 2020 m. birželio 25 d. Sprendimo A ir kt. (Vėjo jėgainės Alteryje ir Nevelėje), C‑24/19, EU:C:2020:503, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į tai, kad Sąjungos teisės tekstai rengiami keliomis kalbomis ir kad visos kalbinės versijos yra autentiškos, todėl gali prireikti palyginti šias versijas (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 26 d. Sprendimo Hessischer Rundfunk, C‑422/19 ir C‑423/19, EU:C:2021:63, 65 punktą bei 2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Latvija / Komisija, T‑661/14, EU:T:2016:412, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

59

Pirma, kalbant apie pažodinį aiškinimą, pažymėtina, kad skirtingos Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antros pastraipos kalbinės versijos nesutampa. Nors, be kita ko, iš versijose vokiečių, anglų, kroatų, ispanų, prancūzų vengrų, italų, nyderlandų ir portugalų kalbomis vartojamų žodžių matyti, kad „sužinojo kitu būdu“ turi reikšti „veiksmą“, be kita ko, „perdavimą“, iš šios nuostatos versijos bulgarų kalba galima suprasti, kad pakanka tam tikro žinojimo apie atitinkamą koncentraciją. Šis įvairių kalbinių versijų nesutapimas rodo, kad Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 28 d. Sprendimo Borealis Polyolefine ir kt., C‑191/14, C‑192/14, C‑295/14, C‑389/14 ir C‑391/14–C‑393/14, EU:C:2016:311, 90 punktą bei 2021 m. sausio 26 d. Sprendimo Hessischer Rundfunk, C‑422/19 ir C‑423/19, EU:C:2021:63, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

60

Antra, kalbant apie istorinį aiškinimą, svarbu priminti, kad žodžių junginio „sužinojo kitu būdu“ vartojimas Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje buvo būtinas būtent tam, kad koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų neturinčios valstybės narės galėtų prašyti Komisijos patikrinti koncentracijas, galinčias daryti neigiamą poveikį jų teritorijoje, kai šios koncentracijos taip pat daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai (2024 m. rugsėjo 3 d. Sprendimas Illumina ir Grail / Komisija, C‑611/22 P ir C‑625/22 P, EU:C:2024:677, 164 punktas).

61

Tokiu aiškinimu pateikiama tik istorinė perspektyva, tačiau jis nepadeda perprasti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antros pastraipos formuluotės. Iš tikrųjų, viena vertus, 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 395, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 31) pirminės redakcijos 22 straipsnio 4 dalyje vartojamas žodžių junginys „pranešta valstybei narei“ (pranc. – communiquée à l'État membre) atitinka Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje vartojamą žodžių junginį „sužinojo kitu būdu“. Kita vertus, žodžių junginys „pranešta valstybei narei“ (pranc. – portée à la connaissance de l'État membre), į Reglamento Nr. 4064/89 22 straipsnio 4 dalį įtrauktas 1997 m. birželio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1310/97, iš dalies keičiančiu Reglamentą Nr. 4064/89 (OL L 180, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 164), buvo toks pat netikslus ir dviprasmiškas kaip Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje vartojamas žodžių junginys „apie ją konkreti valstybė narė sužinojo kitu būdu“. Beje, Komisijos pranešimas dėl klausimų, susijusių su koncentracijomis, perdavimo (OL C 56, 2005, p. 2; toliau – Pranešimas dėl klausimų perdavimo), kurio 43 išnašoje pateiktas ieškovių ginčijamas sąvokos „sužinojo“ išaiškinimas, neturi reikšmės istoriniam aiškinimui, nes šis pranešimas buvo paskelbtas po Reglamento Nr. 139/2004 priėmimo, todėl Sąjungos teisės aktų leidėjas negalėjo į jį atsižvelgti (šiuo klausimu žr. 2024 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Illumina ir Grail / Komisija (C‑611/22 P ir C‑625/22 P, EU:C:2024:677, 144 punktą).

62

Trečia, kalbant apie kontekstinį aiškinimą, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje esančio vienintelio sakinio pirmoje dalyje yra nuoroda į „prašymą [perduoti klausimą]“. Taigi ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, kurioje nustatytos sąlygos, kuriomis gali būti pateiktas toks prašymas. Tai reiškia, kad „sužinojimas kitu būdu“ apie koncentraciją turi padėti suinteresuotajai valstybei narei preliminariai įvertinti minėtas sąlygas ir tai, ar tikslinga pateikti prašymą perduoti klausimą. Šį aiškinimą patvirtina tai, kad pranešimas apie koncentraciją ir „sužinojimas kitu būdu“ apie koncentraciją yra alternatyvos, pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą sukeliančios tas pačias teisines pasekmes (žr. šio sprendimo 53 punktą), t. y. penkiolikos darbo dienų termino skaičiavimo pradžią. Tas pats pasakytina ir apie kitus Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse bei 9 straipsnyje numatytus perdavimo mechanizmus: prieš pradedant skaičiuoti atitinkamus terminus pagal juos turi būti perduota arba pranešimo kopija, arba motyvuotas pareiškimas, taigi turi būti aktyviai perduota informacija, pagal kurią būtų galima įvertinti jų taikymo sąlygas. Minėtą aiškinimą patvirtina ir tai, kad, pirma, penkiolikos darbo dienų termino prašymui dėl susijungimo pateikti skaičiavimo pradžia taip pat priklauso nuo aktyvaus informacijos perdavimo valstybių narių kompetentingoms institucijoms pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą ir, antra, kaip, be kita ko, matyti iš Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 1 ir 2 dalių bei iš 10 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos, ES koncentracijų kontrolės sistema apskritai grindžiama aktyvaus atitinkamos informacijos perdavimo principu.

63

Atsižvelgiant į šiuos aspektus, „sužinojimu kitu būdu“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, turi būti laikomas aktyvus informacijos perdavimas atitinkamos valstybės narės kompetentingai institucijai, padedantis jai preliminariai įvertinti šios dalies pirmoje pastraipoje nustatytas sąlygas.

64

Ketvirta, šį vertinimą taip pat patvirtina Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antros pastraipos teleologinis aiškinimas.

65

Iš šio reglamento 11 ir 14 konstatuojamųjų dalių matyti, kad informacija apie koncentracijas turi būti perduodama veiksmingai, todėl šio reglamento 22 straipsnio 1 dalies antra pastraipa negali būti aiškinama taip, kad valstybių narių kompetentingos institucijos privalo aktyviai ieškoti informacijos apie koncentracijas, kurios gali būti tikrinamos pagal šią sistemą. Šio veiksmingumo tikslo taip pat būtų nepaisoma, jei minėtos institucijos, siekdamos laikytis penkiolikos darbo dienų termino, privalėtų dėl atsargumo pateikti prašymą perduoti klausimą, nors ir nebūtų aišku, ar tenkinamos to paties reglamento 22 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytos sąlygos. Taigi šio sprendimo 63 punkte pateiktame išaiškinime atsižvelgiama į tai, kad teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti koncentracijų kontrolę laikantis tokių terminų, kurie būtų suderinami ir su gero administravimo, ir su verslo reikalavimais (žr. 2024 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Illumina ir Grail / Komisija, C‑611/22 P ir C‑625/22 P, EU:C:2024:677, 204 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

66

Penkta, šio sprendimo 63 punkte pateiktas išaiškinimas turi būti būtent toks, atsižvelgiant į teisinio saugumo principą, kuriuo remiasi ieškovės ir pagal kurį reikalaujama, kad teisės aktai leistų suinteresuotiesiems asmenims tiksliai sužinoti jais nustatytų pareigų turinį, kad šie galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas ir imtis atitinkamų veiksmų (žr. 2014 m. liepos 1 d. Sprendimo Ålands Vindkraft, C‑573/12, EU:C:2014:2037, 127 ir 128 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

67

Iš tiesų tokiu aiškinimu užtikrinama, kad Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyto termino pradžia būtų aiškiai apibrėžta. Perdavusios kompetentingoms institucijoms informaciją, padedančią joms preliminariai įvertinti minėtos dalies pirmoje pastraipoje nustatytas sąlygas, koncentracijos šalys gali būti tikros, kad šis terminas jau yra pradėtas skaičiuoti ir kad jam pasibaigus nebebus galima pateikti prašymo perduoti klausimą. Taip užtikrinama, kad minėtas terminas nepriklausytų nuo tokių nenumatytų ir neaiškių aplinkybių, kaip viešas informacijos apie tam tikrą koncentraciją prieinamumas.

68

Priešingai, nei teigia ieškovės, nacionalinės valdžios institucijos, kurios ne praneša, o pačios sužino kitu būdu, kaip numatyta Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, nekontroliuoja šioje nuostatoje numatyto termino. Vis dėlto koncentracijos šalys, sužinodamos kitu būdu pagal šio sprendimo 63 punkte nurodytus reikalavimus, gali pradėti šio termino skaičiavimą. Jei šios institucijos nepaiso minėto termino, tos šalys gali remtis šia aplinkybe savo pastabose dėl prašymo perduoti klausimą Komisijai ir, jei pastaroji patenkina šį prašymą, Sąjungos teisme, pareikšdamos ieškinį dėl sprendimo, kuriuo patenkintas šis prašymas, panaikinimo. Vadinasi, minėtos institucijos negali savo nuožiūra nustatyti termino pradžios ir turi vadovautis objektyviais kriterijais, kuriuos teismas gali peržiūrėti.

69

Taigi atsižvelgiant į šio sprendimo 63 punkte išdėstytą išaiškinimą, darytina išvada, kad „sužinojimas kitu būdu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, kiek tai susiję su forma, turi reikšti aktyvų reikšmingos informacijos perdavimą suinteresuotosios valstybės narės kompetentingai institucijai, o kiek tai susiję su turiniu – turi būti pateikta pakankamai informacijos, kad ši institucija galėtų preliminariai įvertinti tos dalies pirmoje pastraipoje numatytas sąlygas.

70

Taigi, kaip pagrįstai teigia Komisija, Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatytas penkiolikos darbo dienų terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai visa ši informacija pateikiama. Šiomis aplinkybėmis nėra svarbu, ar šią informaciją perdavė atitinkamos įmonės, ar trečiosios šalys, ar ji buvo gauta iš bet kurio kito šaltinio.

71

Taigi, priešingai, nei teigia ieškovės, informacija apie patį koncentracijos buvimą negali lemti minėto termino skaičiavimo pradžios, nes vien žinojimas apie koncentraciją nėra pagrindas kompetentingai institucijai preliminariai įvertinti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos taikymo sąlygas.

72

Be to, tiek, kiek ieškovės, kritikuodamos įtariamą teisę į pasyvumą, reikalauja, kad atitinkamos kompetentingos institucijos imtųsi pozityvių veiksmų nuo to momento, kai buvo informuotos apie koncentraciją, jos remiasi, kaip matyti iš šio sprendimo 62 punkto, aspektu, nesusijusiu nei su visa Sąjungos koncentracijų kontrolės sistema, nei konkrečiai su jos perdavimo mechanizmais, pagal kuriuos nei Komisija, nei nacionalinės institucijos neprivalo aktyviai ieškoti informacijos apie koncentracijas, kurios gali būti nagrinėjamos pagal šią sistemą. Atsižvelgiant į didelę administracinę naštą, toks aiškinimas taip pat prieštarautų šio sprendimo 65 punkte paminėtam veiksmingumo tikslui ir dėl jo Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnyje numatytas perdavimo mechanizmas taptų nebeveiksmingas.

73

Galiausiai reikia atmesti ieškovių argumentą, kad Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antros pastraipos išaiškinimas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 63 punktą, yra lygiavertis pareigai pranešti.

74

Iš tikrųjų, kitaip nei Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta dėl nepranešimo, už nesužinojimą kitu būdu nebaudžiama. Be to, kaip nurodo Komisija, nenustatyta jokio reikalavimo dėl tokio sužinojimo kitu būdu formos. Toks sužinojimas kitu būdu, pavyzdžiui, gali būti paprasta pastaba ir tik glaustai nurodžius tokius duomenis, kuriais remiantis galima nagrinėti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytas sąlygas, kaip nagrinėjama koncentracija, šios koncentracijos šalys, paveiktos rinkos, poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai ir poveikis konkurencijai atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

75

Taigi sužinojimas kitu būdu nei savo forma, nei turiniu, nei tikslu neprilygsta pareigai pranešti, kuriai įvykdyti reikia, kaip nustatyta 2023 m. balandžio 20 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2023/914, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (EB) Nr. 139/2004 ir panaikinamas Komisijos reglamentas (EB) Nr. 802/2004 (OL L 119, 2023, p. 22), 4 straipsnyje, pateikti išsamią informaciją, numatytą minėto reglamento I ir II prieduose pateiktose CO ir sutrumpintoje CO formose, kad Komisija galėtų atlikti galutinį koncentracijos suderinamumo su vidaus rinka vertinimą.

76

Be to, Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje vartojamas žodžių junginys „sužinojo kitu būdu“ iš esmės siejamas su koncentracijomis, galinčiomis daryti neigiamą poveikį koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų neturinčios valstybės narės teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2024 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Illumina ir Grail / Komisija (C‑611/22 P ir C‑625/22 P, EU:C:2024:677, 164 punktą), kaip šiuo metu yra tik Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje. Vadinasi, reikia konstatuoti, kad šios sąvokos taikymo sritis lieka ribota.

77

Ieškovės teigia, kad iki 2024 m. sausio 17 d., t. y. iki ginčijamame sprendime nustatytos datos, ACL buvo pakankamai informuota apie nagrinėjamą koncentraciją. Jos tvirtina, kad iš tikrųjų ACL apie minėtą koncentraciją buvo informuota dar 2024 m. sausio 10 d. ir galėjo atlikti preliminarų įvertinimą.

78

Pirma, tokia koncentracija iš tikrųjų yra labai paprasta. Antra, ACL nuo 2015 m. tyrė Liuksemburgo mažmeninės prekybos sektorių, nuo 2017 m. – alaus daryklų ir gėrimų pardavimo vietų sektorių, o nuo 2019 m. – alaus daryklų ir viešbučių, restoranų bei kavinių sektoriaus (toliau – HORECA) specialistų santykius, konkrečiai turėdama omenyje ieškoves ir vieną AB InBev patronuojamąją įmonę, ir nuo 2015 m. vykdytų tyrimų metu gavo daug naudingos informacijos iš ieškovių bei kitų veiklos vykdytojų. Ši informacija padėjo šiai institucijai 2024 m. pradžioje preliminariai įvertinti nagrinėjamą koncentraciją. Trečia, ACL pripažįsta, kad apie minėtą koncentraciją jai buvo pranešta 2023 m. gruodžio 22 d. Ketvirta, straipsniai spaudoje buvo skelbiami nuo 2024 m. sausio 9 d. Penkta, teigiama, kad 2024 m. sausio 10 d. surengtame susitikime su ACL Brasserie Nationale pranešė ACL, kad jos patronuojamoji įmonė Munhowen ketina įsigyti Boissons Heintz.

79

Ieškovės nurodo, kad šiame posėdyje ACL buvo informuota, jog ginčijama koncentracija bus užbaigta 2024 m. sausio mėnesio pabaigoje. Jos kritikavo tai, kad ši institucija beveik neuždavė jokių klausimų apie koncentraciją ir nepaskelbė jokių konkrečių tolesnių veiksmų, o tik atsakė, jog „palaikys ryšį“ su Munhowen advokatais. Nesant jokios minėtos institucijos reakcijos, nagrinėjamos koncentracijos šalys po trijų savaičių, t. y. 2024 m. sausio 31 d., užbaigė šią koncentraciją: akcijos buvo perleistos, o jų kaina sumokėta. Ieškovių teigimu, jei ACL 2024 m. sausio 10–30 d. būtų susisiekusi su Munhowen advokatais, kad pratęstų bendravimą arba paaiškintų, jog iškilo sunkumų, tai būtų buvę paprasta ir protinga, taip pat būtų atitikę teisinio saugumo ir veiksmingumo principus.

80

ACL išliko pasyvi, nesiėmė jokių veiksmų, nepateikė jokių prašymų, kad gautų papildomos informacijos, palyginti su ta, kurią jau turėjo, ir laukė, kol į ją kreipsis trečiosios šalys. Ieškovių teigimu, iš ACL nuorodų matyti, kad su Brasserie Nationale konkuruojančios bendrovės iniciatyva buvo lemiama teikiant prašymą perduoti klausimą. Taigi ACL leido sueiti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatytam penkiolikos darbo dienų terminui ir į tai nereagavo.

81

Komisija, AB InBev ir ACL nesutinka su šiais argumentais.

82

Pirma, iš ginčijamo sprendimo 22 punkto ir prašymo perduoti klausimą 16 punkto matyti, kad 2023 m. gruodžio 22 d. ir 2024 m. sausio 10 d.Brasserie Nationale informavo ACL, kad jos patronuojamoji įmonė Munhowen ketina įsigyti Boissons Heintz. Vis dėlto ieškovės neįrodo, kad tomis dienomis Brasserie Nationale pateiktoje informacijoje ACL apie nagrinėjamos koncentracijos egzistavimą, buvo remiantis šio sprendimo 69 punkte pateiktu išaiškinimu, pakankamai informacijos, kad būtų galima preliminariai įvertinti, ar tenkinamos Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytos prašymo perduoti klausimą sąlygos. Atvirkščiai, iš 2024 m. sausio 10 d. posėdžio protokolo, pateikto Komisijos atsiliepimo į ieškinį B.8 priede, matyti, kad ieškovių atstovas nepateikė jokios informacijos apie nagrinėjamą koncentraciją ir kad ACL jam nurodė neturinti pakankamai informacijos, kad galėtų priimti sprendimą dėl prašymo perduoti klausimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį ar dėl SESV 102 straipsnio taikymo.

83

Antra, ieškovės taip pat neįrodo, kad ACL iki 2024 m. sausio 17 d. iš trečiųjų šalių ar bet kokio kito šaltinio gavo informacijos, kuria remdamasi galėtų preliminariai įvertinti sąlygas, kurias reikėjo įvykdyti norint pateikti prašymą perduoti klausimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą. Ieškovių argumentas veikiau grindžiamas klaidinga prielaida, kad ACL privalėjo atlikti paiešką, kad gautų tokiam preliminariam vertinimui reikalingą informaciją. Kaip nurodyta šio sprendimo 71 ir 72 punktuose, taip nebuvo.

84

Kadangi ACL buvo tik informuota apie koncentraciją, bet iš jos nebuvo reikalaujama aktyviai ieškoti informacijos apie nagrinėjamą koncentraciją ir atitinkamas įmones, ieškovės negali kritikuoti šios institucijos už tai, kad ji nesiėmė „jokių veiksmų“. Tokiomis aplinkybėmis ieškovių nurodyti straipsniai spaudoje ir tariamas šios koncentracijos paprastumas neturi reikšmės.

85

Beje, nors ACL atliktų sektoriaus tyrimų mažmeninės prekybos sektoriuje ir alaus daryklų ir gėrimų pardavimo vietų sektoriuose ataskaitos neabejotinai galėtų būti naudingos vertinant tam tikrą galimą nagrinėjamos koncentracijos poveikį konkurencijai Liuksemburge, reikia pažymėti, kad šios ataskaitos, viena vertus, buvo parengtos 2019 m., todėl jų aktualumas buvo ribotas, ir, kita vertus, jos neapėmė visų atitinkamų rinkų, kaip nurodyta šio sprendimo 21 punkte, įskaitant, be kita ko, Liuksemburgo didmeninės gėrimų platinimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu rinkos. Pastaroji rinka buvo ypač svarbi atliekant preliminarią minėtos koncentracijos analizę, nes Munhowen ir Boissons Heintz užsiima didmenine prekyba gėrimais Liuksemburge (žr. šio sprendimo 3 ir 4 punktus). Be to, informacija, kurią ACL gavo nuo 2015 m. atlikdama kitus tyrimus, kaip antai susijusius su alaus daryklų ir HORECA įstaigų santykiais Liuksemburge, nebuvo pati naujausia ir buvo tik ribotai susijusi su šia rinka. Bet kuriuo atveju, kadangi minėti sektoriaus tyrimai nebuvo susiję su šia koncentracija, neieškant papildomos informacijos, jų nebūtų pakakę norint preliminariai išnagrinėti sąlygas, kurias reikia įvykdyti siekiant pateikti prašymą perduoti klausimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.

86

Taigi nesant įrodymų, kad iki 2024 m. sausio 17 d. ACL buvo aktyviai perduota visa informacija, svarbi Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytų sąlygų preliminariam įvertinimui atlikti, negalima priekaištauti Komisijai dėl to, kad ji ginčijamo sprendimo 28 punkte šią datą nurodė kaip minėtos dalies antroje pastraipoje numatyto penkiolikos darbo dienų termino pradžios datą.

87

Ieškovės tvirtina, kad Komisija priėmė prašymą perduoti klausimą išsamiai nepatikrinusi, ar ACL laikėsi Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyto penkiolikos darbo dienų termino.

88

Komisija nesutinka su šiais argumentais.

89

Pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 20–30 punktuose Komisija išnagrinėjo, ar prašymas perduoti klausimą buvo pateiktas per Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatytą penkiolikos darbo dienų terminą.

90

Kalbant konkrečiau, Komisija atsižvelgė į Brasserie Nationale pastabas (ginčijamo sprendimo 23 punktas) ir patikrino, ar yra įrodymų, kad 2024 m. sausio 10 d.Brasserie Nationale nusiuntė ACL tinkamą ir pakankamą informaciją, kad ši galėtų preliminariai įvertinti prašymo perduoti klausimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą pateikimo sąlygas (ginčijamo sprendimo 24 punktas). Komisija taip pat pasikeitė nuomonėmis su šia institucija dėl nagrinėjamos koncentracijos šalių pateiktos informacijos. Ji nustatė, kad ieškovės nebuvo pateikusios konkrečios informacijos, kuri padėtų įvertinti nagrinėjamą koncentraciją ir jos poveikį Liuksemburgo teritorijoje (ginčijamo sprendimo 25 punktas ir 23 išnaša). Komisija pažymėjo, kad tokią informaciją 2024 m. sausio 17 ir 25 d. pateikė trečiosios šalys (ginčijamo sprendimo 27 punktas). Tuo remdamasi ji padarė išvadą, kad apie šią koncentraciją ACL buvo pranešta ne anksčiau kaip 2024 m. sausio 17 d. (ginčijamo sprendimo 28 punktas), taigi, 2024 m. vasario 7 d. prašymas perduoti klausimą buvo pateiktas per Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatytą penkiolikos darbo dienų terminą (ginčijamo sprendimo 29 punktas).

91

Vadinasi, bet kuriuo atveju, priešingai, nei teigia ieškovės, Komisija tikrai patikrino, ar ACL pateikė prašymą perduoti klausimą per Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatytą penkiolikos darbo dienų terminą, nesant reikalo nustatyti tikslios šio termino pradžios datos.

92

Ieškovių teigimu, prašymo perduoti klausimą priėmimu buvo pažeisti teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principai ir pasipriešinta ES teisės aktų leidėjo valiai, nes jis, siekdamas veikti sparčiai, numatė trumpą terminą suformuluoti prašymą perduoti klausimą. Klausimo perdavimas gali a posteriori sukelti abejonių nagrinėjamos koncentracijos teisėtumu. Pagal 2024 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Illumina ir Grail / Komisija (C‑611/22 P ir C‑625/22 P, EU:C:2024:677, 206 ir 207 punktai) bet koks Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio aiškinimas turi atitikti veiksmingumo, nuspėjamumo ir teisinio saugumo principus, o nesilaikant šioje nuostatoje numatyto termino būtų pažeisti veiksmingumo ir teisinio saugumo principai.

93

Komisija nesutinka su šiais argumentais.

94

Iš pradžių reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį, kaip matyti iš jo 4 dalies pirmos pastraipos, koncentracijos klausimą leidžiama perduoti Komisijai po jos įvykdymo. Taigi nepateikusios šios nuostatos neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo ieškovės negali priekaištauti Komisijai, kad ši ją taikė nagrinėjamai koncentracijai, remdamosi tuo, kad ji jau yra įvykdyta ir pagal nacionalinę teisę nebegali būti ginčijama.

95

Kadangi ieškovės remiasi teisinio saugumo principu ir Sąjungos teisės aktų leidėjo valia, iš šio sprendimo 65–68 ir 72 punktų matyti, jog ginčijamame sprendime ir šio sprendimo 69 punkte pateiktas išaiškinimas turi būti būtent toks, viena vertus, atsižvelgiant į minėtą principą bei į Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnyje įtvirtintą veiksmingumo ir naudingumo tikslą, ir, kita vertus, juo užtikrinama koncentracijų kontrolė laikantis tokių terminų, kurie būtų suderinami ir su gero administravimo, ir su verslo reikalavimais.

96

Kalbant apie teisėtų lūkesčių apsaugą, pakanka priminti, jog tam, kad būtų konstatuotas šio principo pažeidimas, reikia, kad Sąjungos institucija, suteikdama asmeniui tikslias garantijas, sukeltų jam pagrįstų lūkesčių. Tokios garantijos, neatsižvelgiant į jų pateikimo formą, yra tiksli, besąlygiška ir nuosekli informacija (žr. 2021 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo FVE Holýšov I ir kt. / Komisija, C‑850/19 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2021:740, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vis dėlto ieškovės neįrodė, kad Komisija joms suteikė kokių nors garantijų. Taigi jai ginčijamu sprendimu priėmus prašymą perduoti klausimą, minėtas principas negali būti pažeistas.

97

Vadinasi, argumentai dėl teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų, taip pat Sąjungos teisės aktų leidėjo valios ir nagrinėjamos koncentracijos galiojimo kontrolės a posteriori įtariamo pažeidimo turi būti atmesti.

98

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą antrąjį pagrindą.

99

Ieškovės teigia, kad tai, jog suinteresuotosios įmonės apie prašymą perduoti klausimą prancūzų kalba buvo informuotos tik 2024 m. vasario 14 d. ir jog apie šį prašymą joms buvo pranešta tik 2024 m. vasario 26 d., yra Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies pažeidimas. Jos mano, kad informacija apie minėtą prašymą turėjo būti pateikta 2024 m. vasario 7 d. arba rytojaus dieną. Naudingas ir galiojantis pranešimas būtų tik informacijos apie prašymą perduoti klausimą pateikimas prancūzų kalba.

100

Komisija nesutinka su šiais argumentais.

101

Pažymėtina, kad, pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą „Komisija nedelsdama informuoja valstybių narių kompetentingas institucijas ir konkrečias įmones apie bet kokį pagal [to straipsnio] 1 dalį gautą prašymą [perduoti klausimą]“.

102

Siekiant suprasti tikslią šios pareigos taikymo apimtį, būtina atsižvelgti į informacijos, kurią Komisija turi nusiųsti valstybių narių kompetentingoms institucijoms ir konkrečioms įmonėms, turinį ir formą, taip pat į reikalavimą, kad ši informacija turi būti pateikta „nedelsiant“.

103

Pirma, kalbant apie informacijos turinį, reikia atsižvelgti į minėtos pareigos kontekstą ir išnagrinėti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies pirmos ir antros pastraipų ryšį. Antroje pastraipoje numatyta, kad „[b]et kuri kita valstybė narė turi teisę prisidėti prie pradinio prašymo per 15 darbo dienų nuo dienos, kai Komisija ją informuoja apie pradinį prašymą“. Taigi šios dalies pirmoje pastraipoje numatyta informacija reikalinga tam, kad kitų valstybių narių kompetentingos institucijos galėtų pateikti prašymą leisti prisidėti. Kad pateiktų tokį prašymą, šios institucijos, kaip ir prašančiosios valstybės narės institucijos, privalo, „sužinojusios kitu būdu“ pagal šio reglamento 22 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą (žr. šio sprendimo 69 punktą), gebėti atlikti minėto reglamento 22 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos taikymo sąlygų preliminarų vertinimą, kuriam joms, kaip ir prašančiosios valstybės narės institucijoms, skiriamas 15 darbo dienų terminas. Iš to matyti, kad to paties reglamento 22 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta informacija turi apimti visus esminius prašymo perduoti klausimą elementus, kad kitų valstybių narių kompetentingos institucijos galėtų įvertinti, ar reikia pateikti prašymą leisti prisidėti.

104

Kadangi pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą „konkrečioms įmonėms“ taikomos tokios pačios sąlygos kaip ir „[kitų] valstybių narių kompetentingoms institucijoms“, Komisija privalo nurodyti šioms įmonėms tą pačią informaciją, kad jos galėtų pateikti pastabas.

105

Antra, kalbant apie informavimo apie prašymą perduoti klausimą formą, reikėtų pažymėti, kad Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nenustatyta jokių tokiai informacijai taikytinų konkrečios formos reikalavimų. Taigi, kaip teigia Komisija, pagal šią nuostatą Komisija neprivalo perduoti prašymo perduoti klausimą kopijos nacionalinėms valdžios institucijoms ar konkrečioms įmonėms, nors toks perdavimas gali jai padėti įvykdyti savo pareigą suteikti informaciją pagal šią nuostatą.

106

Trečia, kalbant apie Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatytą laiko reikalavimą, sąvoka „nedelsiant“ reiškia „iš karto“, „skubiai“ ir „neatidedant“ (2022 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Grieger / Komisija, T‑517/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:588, 39 punktas).

107

Nagrinėjamu atveju Komisija informacinį raštą bendrovei Brasserie Nationale išsiuntė 2024 m. vasario 8 d., t. y. kitą dieną po to, kai gavo 2024 m. vasario 7 d. prašymą perduoti klausimą (žr. šio sprendimo 12 ir 13 punktus). Tame rašte, kuris pateiktas kaip ieškinio A.6 priedas, pateikta priežasčių, dėl kurių ACL nusprendė, jog nagrinėjama koncentracija darė poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir kėlė rimtą grėsmę konkurencijai Liuksemburgo teritorijoje, santrauka, taigi raštas atitiko Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos taikymo sąlygas.

108

Tai yra nedelsiant atsiųsta informacija apie prašymą perduoti klausimą, kuri savo forma ir turiniu atitinka Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos reikalavimus, išdėstytus šio sprendimo 103–106 punktuose.

109

Taigi, kaip teigia Komisija, nesvarbu, kad prašymas perduoti klausimą, kurio perdavimas nėra būtinas šiems reikalavimams įvykdyti (žr. šio sprendimo 105 punktą), bendrovei Brasserie Nationale buvo nusiųstas tik 2024 m. vasario 26 d. Taip pat nebūtina nagrinėti, ar 2024 m. vasario 12 d. vaizdo konferencija (žr. šio sprendimo 14 punktą), siejama su 2024 m. vasario 8 ir 9 d. ryšių užmezgimu (žr. šio sprendimo 13 punktą), tenkina tuos reikalavimus.

110

Žinoma, informacinis raštas buvo parengtas anglų kalba, o tai yra Reglamento Nr. 1 3 straipsnio pažeidimas (žr. šio sprendimo 39–42 punktus). Vis dėlto pagal šio sprendimo 43 ir 44 punktuose nurodytą jurisprudenciją informacinio rašto ir atitinkamai administracinės procedūros teisėtumu galima suabejoti tik tuo atveju, jei anglų kalbos vartojimas jame sukėlė žalingų padarinių ieškovėms. Kaip matyti iš šio sprendimo 45–47 punktų, ieškovės neįrodė, kad anglų kalbos vartojimas joms pakenkė per administracinę procedūrą.

111

Vadinasi, trečiąjį pagrindą reikia atmesti.

112

Ieškovės teigia, kad 2024 m. balandžio 12 d. pranešimas Brasserie Nationale apie ginčijamą sprendimą buvo pavėluotas.

113

Viena vertus, tai neatitinka iš Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio kylančio reikalavimo veikti sparčiai, pagal kurį pranešimas turėtų padėti suinteresuotosioms įmonėms užimti tam tikrą poziciją ir imtis veiksmų. Kita vertus, šiuo pranešimu, pateiktu praėjus beveik mėnesiui nuo paskutinės galimos ginčijamo sprendimo priėmimo dienos, pažeidžiama ši nuostata, visų pirma jos 3 dalis, kurioje numatyti atitinkamai penkiolikos ir dešimties darbo dienų terminai. Ieškovių teigimu, Komisija, pavėluotai pranešusi apie ginčijamą sprendimą, negalėjo pratęsti šių terminų dar dvidešimčia darbo dienų.

114

Komisija nesutinka su šiais argumentais.

115

Pirma, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje numatyta, jog „Komisija informuoja visas valstybes nares ir konkrečias įmones apie savo sprendimą [dėl prašymo perduoti klausimą]“. Pagal minėtą nuostatą „[j]i gali reikalauti pateikti pranešimą pagal [minėto reglamento] 4 straipsnį“.

116

Pagal šią nuostatą Komisija, kaip ji pagrįstai teigia, privalėjo tik informuoti nagrinėjamos koncentracijos šalis apie ginčijamo sprendimo priėmimą. Sprendžiant iš Pranešimo dėl klausimų perdavimo 79 punkto, kuriame Komisija apriboja savo diskrecijos įgyvendinimą (žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo H&R ChemPharm / Komisija, C‑95/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:125, 57 punktą), ši informacija „teikiama raštu, adresuotu suinteresuotoms įmonėms“.

117

Nagrinėjamu atveju Komisija 2024 m. kovo 14 d., t. y. tą pačią dieną, kai priėmė ginčijamą sprendimą, raštu informavo ieškoves apie ginčijamą sprendimą (taip pat žr. šio sprendimo 19 punktą). Atsižvelgiant į tai, kad informacija buvo pateikta iš karto, Komisija įvykdė Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje numatytą pareigą.

118

Antra, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ginčijamas sprendimas skirtas ACL ir kad ieškovės nėra šio sprendimo adresatės.

119

Taip yra dėl to, kad klausimo perdavimo pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį procedūroje dalyvauja valstybės narės ir Komisija. Iš tikrųjų, priešingai to reglamento 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytiems perdavimo mechanizmams, būtent valstybės narės, o ne suinteresuotosios įmonės, išsiųsdamos prašymą perduoti klausimą pagal reglamento 22 straipsnio 1 dalį, pradeda procedūrą, kuri, jei prašymas patenkinamas, baigiama pagal minėto straipsnio 3 dalį priimant sprendimą, kuriuo Komisijai perduodama kompetencija nagrinėti koncentraciją, dėl kurios pateiktas minėtas prašymas.

120

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad „valstybės narės“ prašymo, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalį, sąvoka apima ne tik vyriausybės ar ministerijos, bet ir nacionalinės konkurencijos institucijos prašymus (šiuo klausimu žr. 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Kesko / Komisija, T‑22/97, EU:T:1999:327, 86 punktą).

121

Pagal SESV 297 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą apie sprendimus, kuriuose nurodomi jų adresatai, pranešama tiems adresatams ir jie įsigalioja nuo tokio pranešimo momento.

122

Turint omenyje, kad ginčijamas sprendimas buvo skirtas tik ACL, o ne nagrinėjamos koncentracijos šalims, Komisija neprivalėjo joms pranešti apie ginčijamą sprendimą.

123

Vadinasi, kadangi ieškovės buvo iš karto informuotos apie ginčijamo sprendimo priėmimą ir nebuvo šio sprendimo adresatės, jos negali teigti, kad Komisija privalėjo joms pranešti apie šį sprendimą iki 2024 m. balandžio 12 d.

124

Atsižvelgiant į tai, ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.

125

Ieškovės teigia, kad ieškinio pirmajame–ketvirtajame pagrinduose nurodytomis aplinkybėmis taip pat pažeidžiama teisė į gynybą ir šalių lygiateisiškumo, sąžiningo proceso bei teisėtų lūkesčių apsaugos principai. Visų pirma remdamosi generalinio advokato N. Emiliou išvada sujungtose bylose Illumina ir Grail / Komisija (C‑611/22 P ir C‑625/22 P, EU:C:2024:264, 210 punktas) jos teigia, kad po 2024 m. sausio 10 d. ACL galėjo ir turėjo jas dar kartą išklausyti, ypač po to, kai per tos dienos susitikimą pareiškė, jog yra pasirengusi bendrauti ateityje. Be to, ACL galėjo nuo 2024 m. sausio 10 d. iki sausio 31 d. užkirsti kelią nagrinėjamos koncentracijos įgyvendinimui arba įspėti Brasserie Nationale.

126

Komisija nesutinka su šiais argumentais.

127

Iš pradžių reikia pažymėti, kad priekaištai, kuriuose ieškovės kritikuoja ACL už tai, kad ji nesusisiekė su jomis ir jų neišklausė, taip pat neužkirto kelio aptariamos koncentracijos įgyvendinimui iki prašymo perduoti klausimą pateikimo, yra nukreipti prieš ACL veiksmus, susijusius su šio prašymo priėmimu, o ne prieš Komisijos veiksmus.

128

Pagal SESV 263 straipsnį Sąjungos teismo jurisdikcijai nepriklauso priimti sprendimo dėl nacionalinės valdžios institucijos priimto akto teisėtumo (šiuo klausimu žr. 1992 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Oleificio Borelli / Komisija, C‑97/91, EU:C:1992:491, 9 punktą ir 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Kesko / Komisija, T‑22/97, EU:T:1999:327, 83 punktą).

129

Taip pat reikia priminti, kad gavusi prašymą perduoti klausimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalį Komisija privalo tik patikrinti, ar šis prašymas prima facie yra prašymas perduoti klausimą, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą (šiuo klausimu žr. 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Kesko / Komisija, T‑22/97, EU:T:1999:327, 84 punktą). Taigi Komisija turi laikytis valstybės narės pateikto prašymo perduoti klausimą ir neturi tikrinti, ar šis prašymas buvo pateiktas laikantis taikytinų procesinių teisių, kurių pažeidimas turi būti ginčijamas nacionaliniuose teismuose.

130

Tokiomis aplinkybėmis per procedūrą, kuriai pasibaigus buvo priimtas prašymas perduoti klausimą, galimi ACL padaryti pažeidimai negali daryti poveikio ginčijamo sprendimo teisėtumui. Vadinasi, ieškovių argumentas yra nereikšmingas, kiek jis susijęs su tokiais pažeidimais.

131

Be to, reikia pažymėti, kaip tai daro Komisija, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį nereikalaujama, kad prieš pateikdama prašymą perduoti klausimą ACL išklausytų ar informuotų ieškoves ir kad tokia pareiga taip pat nekyla iš generalinio advokato N. Emiliou išvados sujungtose bylose Illumina ir Grail / Komisija (C‑611/22 P ir C‑625/22 P, EU:C:2024:264, 210 punktas), kuria remiasi ieškovės.

132

Atvirkščiai, kadangi pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą suinteresuotosios įmonės turi būti informuotos apie prašymą perduoti klausimą pagal šio straipsnio 1 dalį, jos turi teisę būti išklausytos per administracinę procedūrą, kurios pabaigoje priimamas sprendimas dėl šio prašymo pagal minėto reglamento 22 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą.

133

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad 2024 m. vasario 8 d.Brasserie Nationale buvo informuota apie prašymą perduoti klausimą (žr. šio sprendimo 13 punktą) ir kad 2024 m. vasario 22 bei 29 d. ji pateikė savo pastabas (žr. šio sprendimo 16 ir 17 punktus). Taigi Brasserie Nationale buvo informuota prieš tai, kai 2024 m. kovo 14 d. buvo priimtas ginčijamas sprendimas, ir turėjo kelias galimybes pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą, kurią užbaigus buvo priimtas minėtas sprendimas.

134

Kalbant apie prieštaravimą, kad ACL galėjo užkirsti kelią aptariamai koncentracijai, reikia pažymėti, kad šis prieštaravimas yra nereikšmingas (žr. šio sprendimo 127–129 punktus). Vis dėlto, jeigu jį reikėtų suprasti taip, kad juo ieškovės nurodo, jog ACL turėjo anksčiau pateikti prašymą perduoti klausimą, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 4 dalį būtų taikoma to reglamento 7 straipsnyje numatyta pareiga sustabdyti koncentraciją, pakanka pažymėti, kad Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatytas penkiolikos darbo dienų terminas prasidėjo ne anksčiau kaip 2024 m. sausio 17 d., todėl ACL turėjo teisę pateikti šį prašymą 2024 m. vasario 7 d. (žr. šio sprendimo 86 punktą).

135

Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažymėtina, jog iš šio sprendimo 96 punkto matyti, kad ieškovės neįrodė, jog Komisija joms suteikė konkrečias garantijas, dėl kurių joms galėjo kilti pagrįstų lūkesčių. ACL pareiškimai bet kuriuo atveju negali turėti poveikio ginčijamo sprendimo teisėtumui (žr. šio sprendimo 129 punktą).

136

Kalbant apie kitus prieštaravimus, reikia pasakyti, kad ieškovės nepaaiškina, kuo pirmajame–ketvirtajame pagrinduose išdėstyti argumentai yra reikšmingi nagrinėjant penktąjį pagrindą. Kadangi šie teiginiai yra neaiškūs ir nepagrįsti, tie prieštaravimai turi būti atmesti.

137

Vadinasi, ieškovės neįrodė, jog buvo pažeista teisė į gynybą ir procesinio lygiateisiškumo, proceso sąžiningumo ar teisėtų lūkesčių apsaugos principai.

138

Taigi penktąjį pagrindą reikia atmesti.

139

Ieškovės priekaištauja Komisijai dėl to, kad ji nepatikrino, ar nagrinėjama koncentracija gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Jos teigia, kad Komisija rėmėsi tik konkurencijos situacija ex ante, o ne galimai žalingu šios koncentracijos poveikiu. Remiantis jurisprudencija, tokio poveikio analizė turi būti įtikinama ir pagrįsta labiausiai tikėtina koncentracijos ekonomine raida. Šio priežastinio ryšio analizės taip pat reikalaujama pagal Komisijos gaires dėl <…> Reglamento [Nr. 139/2004] 22 straipsnyje nustatyto klausimų perdavimo mechanizmo taikymo tam tikrų kategorijų byloms (OL C 113, 2021, p. 1; toliau – 22 straipsnio taikymo gairės).

140

Ieškovės, remdamosi konkrečiai ginčijamo sprendimo 58–61 punktais, kritikuoja tai, jog negalima reikalauti, kad dėl koncentracijos pagerėtų nepatenkinama konkurencinė padėtis. Ginčijamo sprendimo 60 punktas yra nereikšmingas, nes jame tik pateikiama aktuali statistika, iš kurios negalima daryti jokių išvadų. Dėl ginčijamo sprendimo 62 punkto ieškovės teigia, kad, viena vertus, importo dalis reiškia tik tai, jog atitinkama geografinė rinka yra Grande Région, ir, kita vertus, Komisija nepagrindė savo teiginio, jog po koncentracijos atsiradusio naujo subjekto rinkos dalis yra per didelė. Jos priekaištauja Komisijai dėl to, kad ginčijamame sprendime ji neatskyrė praeities nuo ateities. Ginčijamo sprendimo 64–66 punktuose dar kartą nurodyta, jog importo dalis yra didelė, iš to nedarant jokių išvadų. Ginčijamo sprendimo 67 punkte išdėstytas teiginys, kad tarptautiniai gamintojai, norintys pasiekti kiekvieną HORECA ir (arba) in-trade kanalo pardavimo vietą Liuksemburge, labai priklauso nuo vietos didmeninės platinimo tinklo ir infrastruktūros, nėra tikslus ir buvo paneigtas. Komisija neatsakė į Brasserie Nationale argumentą, kad nėra jokių kliūčių tarptautiniams gamintojams patekti į Liuksemburgo vietinę HORECA rinką. Ieškovių teigimu, tai patvirtina faktas, kad po minėtos koncentracijos AB InBev galėjo nutraukti prekybos sutartis, kurios ją siejo su Boissons Heintz, kad be sunkumų galėtų veiksmingai patekti į šią rinką. Komisija, kuri jau seniai nagrinėja gėrimų ir aluaus platinimą, privalėtų atsakyti į atitinkamų įmonių pateiktus argumentus. Galiausiai ieškovės tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 68 ir 69 punktuose kalbama tik apie esamą konkurencinę padėtį.

141

Atsakydamos į 2024 m. rugsėjo 6 d. Bendrojo Teismo klausimą, ieškovės teigia, kad 2024 m. rugsėjo 3 d. Sprendime Illumina ir Grail / Komisija (C‑611/22 P ir C‑625/22 P, EU:C:2024:677) aiškiai nurodyta, jog tam, kad koncentracija patektų į Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio taikymo sritį, ji turi būti europinio masto.

142

Komisija ir AB InBev nesutinka su ieškovių argumentais.

143

Visų pirma reikia pažymėti, jog tam, kad viena ar kelios valstybės narės galėtų perduoti koncentracijos klausimą Komisijai, o Komisija galėtų sutikti ją patikrinti, turi būti tenkinamos dvi esminės sąlygos. Pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 ir 3 dalis nagrinėjama koncentracija turi „dar[yti] poveikį tarp valstybių narių vykstančiai prekybai“ ir „kel[ti] rimtą grėsmę konkurencijai šį prašymą [perduoti klausimą] teikiančios valstybės narės arba valstybių narių teritorijoje“.

144

Atvirkščiai, priešingai, nei teigia ieškovės, tam, kad koncentracija patektų į šios nuostatos taikymo sritį, ji nebūtinai turi būti europinio masto. Pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą prašymas perduoti klausimą gali būti pateiktas, dėl, „kaip apibrėžta [šio reglamento] 3 straipsnyje, bet kuri[os] koncentracij[os], kuri neveikia [Europos] mastu, kaip apibrėžta [minėto reglamento] 1 straipsnyje“.

145

Šio sprendimo 143 punkte nurodyta pirmoji esminė sąlyga, kurią Komisija taikė ginčijamame sprendime ir dėl to pateiktas šis ieškinio pagrindas, turi būti aiškinama taip, kad atitiktų jos išaiškinimą, pateiktą atsižvelgiant į SESV 101 ir 102 straipsnius (1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Kesko / Komisija, T‑22/97, EU:T:1999:327, 106 punktas).

146

Kaip nurodyta Pranešimo dėl klausimų perdavimo 43 punkte bei priėmus 2024 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Illumina ir Grail / Komisija (C‑611/22 P ir C‑625/22 P, EU:C:2024:677) 2024 m. gruodžio 2 d. Komisijos pranešimu (OL C, C/2024/7190, p. 1) panaikintų 22 straipsnio taikymo gairių 14 punkte, koncentracija poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai sąlygą atitinka tuo atveju, kai gali pastebimai paveikti prekybos tarp valstybių narių modelį.

147

Pagal jurisprudenciją, atsižvelgiant į Reglamente Nr. 139/2004 nustatytos koncentracijų kontrolės pobūdį, Komisija privalo atlikti perspektyvinę atitinkamos koncentracijos poveikio analizę, taigi, atsižvelgiant į šio reglamento 22 straipsnį – ir būsimo poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai analizę (šiuo klausimu žr. 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Kesko / Komisija, T‑22/97, EU:T:1999:327, 107 punktą).

148

Konkrečiau tariant, tam, kad koncentracija galėtų daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, turi būti galima remiantis objektyvių teisinių ir faktinių aplinkybių visuma pakankamai užtikrintai numatyti, kad ji galės tiesiogiai arba netiesiogiai, iš tikrųjų arba potencialiai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą taip, kad šis poveikis trukdytų siekti valstybių narių vidaus rinkos tikslų (šiuo klausimu žr. 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Kesko / Komisija, T‑22/97, EU:T:1999:327, 103 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

149

Pagal jurisprudenciją koncentracija daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, kai apsunkina kitų valstybių narių gamintojų ar pardavėjų veiklą ar patekimą į nacionalinę rinką arba užkerta kelią konkurentams iš kitų valstybių narių įsitvirtinti nagrinėjamoje rinkoje. Kai dominuojančią padėtį užimantis subjektas trukdo konkurentams patekti į rinką, nesvarbu, kad toks elgesys vyksta tik vienos valstybės narės teritorijoje, nes jis gali turėti įtakos prekybos modeliams ir konkurencijai vidaus rinkoje (šiuo klausimu žr. 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Kesko / Komisija, T‑22/97, EU:T:1999:327, 104 ir 105 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

150

Vykdydama šią ex ante koncentracijų kontrolę Komisija turi diskreciją ekonomikos srityje, taikydama Reglamento Nr. 139/2004 materialines normas, nes atlieka perspektyviąsias ekonomines analizes, kuriomis siekiama nustatyti tam tikrų pokyčių atitinkamoje rinkoje tikimybę per numatomą laikotarpį (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments, C‑376/20 P, EU:C:2023:561, 82 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

151

Ši koncentracijų kontrolės srityje būtina perspektyvioji analizė priskiriama ekonomikos srityje Komisijos turimai diskrecijai taikyti Reglamento Nr. 139/2004 materialines normas, todėl atliekant šią kontrolę tikrinamas tik faktų tikslumas ir ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments, C‑376/20 P, EU:C:2023:561, 84 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas negali Komisijos ekonominio vertinimo pakeisti savuoju (žr. 2019 m. gegužės 23 d. Sprendimo KPN / Komisija, T‑370/17, EU:T:2019:354, 107 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

152

Dėl Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 3 dalyje numatytų materialinių sąlygų analizės reikia pažymėti, kad šioje nuostatoje vartojamas žodžių junginys „kai ji mano“, kurio dar nebuvo Reglamento 4064/89 22 straipsnio 3 dalyje, taip pat rodo, kad Komisija, atlikdama minėtą analizę, kurią ji privalo užbaigti per ribotą dešimties darbo dienų laikotarpį, remdamasi turima informacija, turi tam tikrą diskreciją. Iš tikrųjų, viena vertus, Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jei Komisija nepareiškia savo pozicijos per šį laikotarpį, laikoma, kad ji nusprendė priimti prašymą perduoti klausimą. Kita vertus, neturėdama pareigos aktyviai ieškoti informacijos, susijusios su nagrinėjama koncentracija (žr. šio sprendimo 72 punktą), Komisija privalo savo analizę grįsti daugiausia turimais duomenimis t. y. informacija, perduota prašyme perduoti klausimą, kuris savo ruožtu grindžiamas prašymą pateikusios valstybės narės atliktu išankstiniu vertinimu (žr. šio sprendimo 69 punktą), ir prireikus kitų valstybių narių prašymuose leisti prisidėti, pateiktuose pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, taip pat galimose suinteresuotųjų įmonių pastabose.

153

Atsižvelgiant būtent į šias aplinkybes reikia išnagrinėti ieškovių pateiktus argumentus ir patikrinti, ar jie rodo, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, analizuodama sąlygą, susijusią su Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytu poveikiu valstybių narių tarpusavio prekybai.

154

Pirma, kalbant apie argumentus, grindžiamus įtariamu būsimo nagrinėjamos koncentracijos poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai perspektyvinės analizės nebuvimu, reikia pažymėti, kad Komisija, ginčijamo sprendimo 57–62 punktuose pateikusi ACL išvadas ir Brasserie Nationale pastabas dėl sąlygos, susijusios su Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytu poveikiu valstybių narių tarpusavio prekybai, ginčijamo sprendimo 63–69 punktuose ėmėsi pati nagrinėti šią sąlygą.

155

Komisija pirmiausia išnagrinėjo atitinkamų rinkų struktūrą ir ypatybes. Viena vertus, ginčijamo sprendimo 64 punkte atsižvelgdama į ACL pateiktą informaciją ji nusprendė, kad importas iš kitų valstybių narių sudaro didelę didmeninės prekybos gėrimais, Liuksemburge parduodamais, be kita ko, HORECA ir on-trade kanalu, taip pat alumi dalį. Kita vertus, ginčijamo sprendimo 65 ir 66 punktuose ji nurodė, jog importo šiuo kanalu svarba, bent jau alaus atveju, matyti ir iš to, kad nagrinėjamos koncentracijos šalys Liuksemburge platina tarptautinių ir europinių prekių ženklų alų. Paskui Komisija išnagrinėjo minėtų bylos šalių įtaką rinkoje. Ginčijamo sprendimo 67 punkte ji pažymėjo, kad bendra šių šalių užimama didmeninės gėrimų platinimo šiuo kanalu rinkos dalis sudarė apie 80 %, o kalbant konkrečiai apie didmeninę prekybą alumi tuo pačiu kanalu, ši dalis viršijo 70 %. Tame pačiame ginčijamo sprendimo 67 punkte Komisija pridūrė, jog Brasserie Nationale buvo vertikaliai integruota alaus gamybos ir tiekimo rinkoje ir užėmė maždaug 40–50 % pradinės grandies rinkos. Tame pačiame ginčijamo sprendimo 67 punkte Komisija iš to padarė išvadą, kad dėl to susidariusi įtaka vertikaliai susijusioje rinkoje gali sukelti konkurencinių galimybių ribojimo problemų, visų pirma – ne Liuksemburge įsisteigusiems ir šioje valstybėje narėje platinimo pajėgumų neturintiems gėrimų gamintojams, priklausomiems nuo vietos didmeninės prekybos tinklo ir infrastruktūros. Galiausiai ginčijamo sprendimo 63 ir 69 punktuose Komisija padarė išvadą, kad nagrinėjama koncentracija gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, nes dėl jos kitose valstybėse narėse įsisteigę gėrimų, ypač alaus, gamintojai, Liuksemburge neturintys platinimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu tinklo, negali patekti į šios valstybės narės rinką.

156

Vadinasi, Komisija, remdamasi šio sprendimo 147 ir 148 punktuose nurodyta jurisprudencija, atliko aptariamos koncentracijos galimo poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ateityje perspektyvinę analizę. Šį poveikį pabrėžia ginčijamo sprendimo 67 ir 69 punktuose vartojamas žodžių junginys „gali sukelti“ ir žodis „tikėtina“. Kaip nurodyta minėtuose punktuose, šis poveikis susijęs su konkurencinių galimybių ribojimo problemomis, konkrečiai turint omenyje patekimą į Liuksemburgo rinką, kuriai būdingi dideli importo srautai ir kitų valstybių narių gėrimų gamintojai, neturintys pajėgumų platinti HORECA ir (arba) on-trade kanalu Liuksemburge, ir tą poveikį kelia nagrinėjamos koncentracijos šalių didelė bendra įtaka didmeninėje gėrimų platinimo šiuo kanalu rinkoje, taip pat jų vertikali integracija alaus gamybos ir tiekimo srityje.

157

Antra, reikia išnagrinėti argumentus, kuriais ieškovės siekia užginčyti Komisijos atliktos poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai analizės, išdėstytos šio sprendimo 155 punkte, pagrįstumą.

158

Pirma, reikia pažymėti, kad, priešingai nei teigia ieškovės, ginčijamo sprendimo 58–61 punktuose Komisija nereikalavo, kad nagrinėjama koncentracija pagerintų konkurencinę padėtį ex ante, o tik pateikė ACL išvadas dėl atitinkamų rinkų struktūros ir savybių.

159

Antra, nors ieškovės kritikuoja Komisiją dėl to, kad ji nepadarė jokių išvadų iš ginčijamo sprendimo 64–66 punktuose minimos didelės importo dalies, reikia pažymėti, kad į šią aplinkybę, susijusią su Liuksemburgo didmeninės gėrimų platinimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu rinkos struktūra ir ypatumais, buvo netiesiogiai, bet neišvengiamai atsižvelgta, kaip ir į bendrą nagrinėjamos koncentracijos šalių bendrą įtaką šioje rinkoje ir jų vertikalią integraciją, ginčijamo sprendimo 67 punkte konstatavus, jog kitų valstybių narių gėrimų gamintojams, neturintiems pajėgumų prekiauti šiuo kanalu, kyla problemų dėl galimybės patekti į šią rinką ribojimo. Taip pat į šią aplinkybę buvo atsižvelgta bendrame Komisijos vertinime, pateiktame ginčijamo sprendimo 69 punkte, ir tai patvirtina šio punkto pirmoji sakinio dalis, kuri suformuluota taip: „Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau“.

160

Trečia, priešingai, nei tvirtina ieškovės, Komisija iš tiesų atskyrė konkurencijos situaciją ex ante nuo ateities, nes ginčijamo sprendimo 67 ir 69 punktuose vartojamu žodžių junginiu „gali sukelti“ ir žodžiu „tikėtina“ apibūdinami galimi būsimi padariniai, kurie, Komisijos nuomone, atsiranda dėl nagrinėjamos koncentracijos (taip pat žr. šio sprendimo 156 punktą).

161

Ketvirta, nors ieškovės teigia, kad ginčijamo sprendimo 67 punkte padaryta išvada, jog tarptautiniai gamintojai, norintys pasiekti kiekvieną HORECA ir (arba) in-trade kanalo pardavimo vietą Liuksemburge, labai priklauso nuo vietos didmeninio platinimo tinklo ir infrastruktūros, yra klaidinga ir paneigta, tai tėra nepagrįstas teiginys. 2024 m. vasario 22 d.Brasserie Nationale rašto Komisijai, kuriuo remiasi ieškovės, III.1 punkte tik ginčijama „bet kokia, nors ir netiesioginė, galimybė, kad Munhowen arba [Brasserie Nationale grupė] gali riboti konkurencines galimybes rinkoje“, bet nenurodomos konkrečios priežastys, dėl kurių Brasserie Nationale mano, kad nėra konkurencinių galimybių rinkoje ribojimo grėsmės. Taigi ieškovės negali priekaištauti Komisijai dėl to, kad ji neatsakė į visus Brasserie Nationale argumentus. Bet kuriuo atveju Komisija neprivalėjo atsakyti į kiekvieną šiame rašte ieškovių pateiktą argumentą, nes bendro atsakymo gali pakakti, kad būtų įvykdyta jos pareiga motyvuoti pagal SESV 296 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Feralpi / Komisija, T‑657/19, EU:T:2022:691, 533 punktą (nepaskelbtas Rink.) ir jame nurodytą jurisprudenciją).

162

Penkta, argumentas, kad po nagrinėjamos koncentracijos AB InBev galėjo pakeisti savo komercinius santykius su Boissons Heintz, nieko nepasako apie sunkumus, kuriuos ši koncentracija gali sukelti kitiems gamintojams, norintiems patekti į Liuksemburgo didmeninę gėrimų platinimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu rinką, ypač alaus atveju.

163

Šešta, kadangi ginčijamo sprendimo 67 punkte Komisija nurodė, kad koncentracijos šalių bendra rinkos dalis Liuksemburge sudaro apie 80 % didmeninės gėrimų platinimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu rinkos ir viršija 70 % didmeninio alaus platinimo tuo pačiu kanalu rinkos, ieškovės negali jai priekaištauti nepagrindus savo išvadų dėl po koncentracijos susikūrusio subjekto įtakos rinkoje. Be to, reikia pažymėti, kaip tai padarė Komisija, kad ši institucija nenurodė, jog nagrinėjamas subjektas užima „per didelę“ rinkos dalį.

164

Septinta, dėl argumento, kad didelė importo dalis rodo, jog nagrinėjama geografinė rinka yra Grande Région, apimantis Liuksemburgą ir kaimyninius Vokietijos, Belgijos bei Prancūzijos regionus, 2024 m. vasario 22 d. Komisijos pranešimo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Sąjungos konkurencijos teisės tikslams (OL C, C/2024/1645, p. 1) 42 punkte, kuriuo remiasi Komisija, nurodyta, jog „vien dėl to, kad tam tikroje geografinėje teritorijoje esama importo arba jis yra galimas, nebūtinai reikia išplėsti geografinės rinkos aprėptį įtraukiant teritoriją, iš kurios prekės buvo arba galėjo būti eksportuotos. Teritorijoje, iš kurios prekės buvo arba galėjo būti eksportuotos, esantys klientai gali susidurti su kitokiomis konkurencijos sąlygomis nei klientai, esantys teritorijoje, į kurią importuojama. Tokiomis aplinkybėmis, jei geografinės rinkos būtų apibrėžtos plačiai, siekiant apimti eksporto teritorijas ir importuojamų prekių pristatymą, į atitinkamų rinkų teritorijas gali būti klaidingai įtraukti klientai, kuriems atitinkamas elgesys ar koncentracija greičiausiai turėtų kitokį poveikį“.

165

Komisija nustatė, jog egzistuoja skirtingos konkurencijos sąlygos, nes ginčijamo sprendimo 68 punkte konstatavo, kad pasiūlos struktūra Liuksemburge skiriasi nuo kaimyninių šalių ir kad paklausa Liuksemburge pasižymi kitokiomis savybėmis nei kaimyninėse šalyse. Ieškovės negali ginčyti šios išvados, vien nepagrįstai teigdamos, kad ji neatitinka tikrovės.

166

Kadangi ieškovių argumentas turėtų būti suprantamas kaip siekis užginčyti galimą poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai tuo atveju, jei atitinkama geografinė rinka būtų nacionalinio masto, kaip buvo nustatyta šioje byloje, pakanka priminti, kad pagal šio sprendimo 149 punkte nurodytą jurisprudenciją koncentracija gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą net tuo atveju, jei dėl jos kitų valstybių narių gamintojams ar pardavėjams taptų sunkiau veikti tokioje nacionalinėje rinkoje ar į ją įsiskverbti arba jeigu ja būtų užkirstas kelias konkurentams iš kitų valstybių narių patekti į tokią rinką.

167

Beje, pati Brasserie Nationale2024 m. vasario 22 d. rašto Komisijai III.2 punkte pripažįsta, kad „[nagrinėjama koncentracija] gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“, nes atitinkama geografinė rinka yra Grande Région rinka. Taigi, kaip matyti iš šio rašto III.1 punkto, Brasserie Nationale tik teigia, kad poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai grindžiamas kitais pagrindais nei tie, kuriuos ACL nurodė savo prašyme perduoti klausimą.

168

Iš to matyti, kad remiantis ieškovių pateiktais argumentais negalima įrodyti, kad šio sprendimo 155 punkte išdėstytoje poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai analizėje Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

169

Konkrečiai kalbant, ieškovėms nepavyko paneigti išvadų, kad, viena vertus, importas sudarė didelę dalį didmeninės prekybos gėrimais, Liuksemburge parduodamais HORECA ir (arba) on-trade kanalu, ir, konkrečiai kalbant, alumi, (ginčijamo sprendimo 64–66 punktai), ir, antra, kad koncentracijos šalių bendra Liuksemburgo didmeninės prekybos gėrimais šiuo kanalu dalis siekė apie 80 % rinkos, o didmeninės alaus platinimo šiuo kanalu rinkos dalis viršijo 70 % rinkos. Be to, ieškovės neginčija, kad bendrovė Brasserie Nationale buvo vertikaliai integruota alaus gamybos ir tiekimo rinkoje, kurioje užėmė maždaug 40–50 % dydžio rinkos dalį (ginčijamo sprendimo 67 punktas).

170

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ypač į didelę bendrą nagrinėjamos koncentracijos šalių įtaką rinkoje ir jų vertikalią integraciją alaus gamybos ir tiekimo srityje, Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai ginčijamo sprendimo 67 punkte nusprendė, jog dėl nagrinėjamos koncentracijos kitų valstybių narių gamintojams, neturintiems platinimo tinklo šiuo kanalu Liuksemburge, gali būti sunkiau patekti į Liuksemburgo didmeninę gėrimų platinimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu rinką, ypač alaus atveju. Vadinasi, atsižvelgiant į šio sprendimo 149 punkte nurodytą jurisprudenciją, Komisija taip pat nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai ginčijamo sprendimo 69 punkte nusprendė, kad ta koncentracija galėjo padaryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

171

Vadinasi, šeštąjį pagrindą reikia atmesti.

172

Ieškovės teigia, kad Komisijos atlikta didelio poveikio konkurencijai grėsmės Liuksemburgo teritorijoje analizė yra nepatikima.

173

Pirma, dėl horizontalaus poveikio, susijusio su didmenine gėrimų platinimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu Liuksemburge rinka, ieškovės, pripažindamos, kad po nagrinėjamos koncentracijos susidariusiam naujam subjektui tenka akivaizdžiai didelė rinkos dalis, tvirtina, kad svarbu atsakyti į klausimą, ar ši rinkos dalis gali sukelti nekoordinuojamų padarinių. Kadangi tarptautinės didmeninės prekybos įmonės Liuksemburge veiklos nevykdė, nagrinėjama koncentracija šios padėties nepakeistų, nes nesudarytų jokių naujų kliūčių patekti į rinką. Nors neabejotinai egzistuoja išimtinės teisės, siejančios HORECA įstaigas su alaus gamintojais, ieškovių teigimu, AB InBev, įvykus minėtai koncentracijai, galėjo nesunkiai apeiti naująjį subjektą. Nagrinėjamos koncentracijos šalių prekių ženklų portfelio sutapimas yra nesvarbus, nes tam, kad galėtų išlikti rinkoje, bet kuris kitas platintojas turi turėti galimybę platinti tuos pačius prekių ženklus. Dėl HORECA derybinės pirkėjo galios nebuvimo ieškovės laikosi nuomonės, kad nagrinėjama koncentracija nepablogina esamos padėties. Jos teigia, kad Komisija neįrodė, jog vieno sandėlio kaina, siekianti 500000 JAV dolerių (USD) (apie 435248 EUR), yra kliūtis didmeniniam gėrimų platintojui patekti į rinką. Ji neatliko pelningumo analizės ir neatsižvelgė į galimybę pristatyti prekes iš Belgijoje ar Prancūzijoje esančių sandėlių.

174

Antra, kalbant apie horizontalų poveikį Liuksemburgo prekybos alumi HORECA ir (arba) on-trade kanalu rinkai, pažymėtina, kad Brasserie Nationale nesutinka su minėtos rinkos ribų nustatymu, nors mano, kad Komisija a priori turi teisę nustatyti šias ribas, atlikdama preliminarią analizę. Ieškovės, remdamosi savo ankstesnėmis kritinėmis pastabomis, teigia, kad vykdant koncentracijų kontrolę svarbu išsiaiškinti ne tai, ar galima pagerinti konkurencinę padėtį, o tai, ar nagrinėjama koncentracija daro neigiamą poveikį konkurencijai Liuksemburge. Taigi, tokia kontrolė negali ištaisyti konkurencinės padėties, rinkoje vyravusios iki šios koncentracijos.

175

Trečia, kalbant apie nehorizontalų poveikį, ieškovės ginčija Komisijos išvadą, kad dėl nagrinėjamos koncentracijos gamintojai ir tiekėjai gali netekti svarbios prekių realizacijos galimybės. Jos teigia, kad Komisija neatsižvelgė į egzistuojančias alternatyvas, galimybę naujam platintojui įsisteigti Liuksemburge, ir Grande Région platintojų pajėgumą tiesiogiai tiekti prekes į Liuksemburgą iš netoli sienos esančių sandėlių. Tai patvirtina aplinkybė, jog AB InBev, nutraukusi prekybos sutartis su Boissons Heintz, galėjo rasti alternatyvų platinimo kanalą. Ieškovės teigia, kad būtent AB InBev turi įtaką rinkoje ir didelį poveikį konkurencijai gali daryti jos elgesys, o ne hipotetinis Brasserie Nationale, kuri yra MVĮ, gamybos masto padidėjimas. Jų nuomone, nėra tikėtina, kad pastaroji galėtų didinti savo kainas, neatsižvelgdama į aukštutinės grandies alaus tiekimo rinkoje veikiančius konkurentus, t. y. tokias tarptautines grupes, kaip AB InBev, Heineken ir Carlsberg Group. Be to, ieškovės teigia, kad AB InBev negali skųstis dėl sunkumų patekti pas platintojus, nes pasinaudojus pirmumo teise jai pavyko įsigyti 100 % Boissons Heintz akcijų (iki 2024 m. vasario 7 d. ji valdė 10 % šios įmonės kapitalo).

176

Komisija ir AB InBev nesutinka su ieškovių argumentais.

177

Šis ieškinio pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta antrąja esmine sąlyga, pagal kurią koncentracija turi „kel[ti] rimtą grėsmę konkurencijai šį prašymą [perduoti klausimą] teikiančios valstybės narės arba valstybių narių teritorijoje“ (žr. šio sprendimo 143 punktą).

178

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šios esminės sąlygos formuluotė skiriasi nuo Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnio 3 dalyje numatyto kriterijaus, kuriuo remiantis koncentracija pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka. Tiksliau tariant, skirtingai nuo pastarosios nuostatos, minėta esminė sąlyga grindžiama ne dideliu veiksmingos konkurencijos apribojimu, o tik didelio poveikio konkurencijai „grėsme“.

179

Šis skirtumas paaiškinamas tuo, kad vienintelis pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį priimamo sprendimo tikslas – remiantis turima informacija ir per ribotą dešimties darbo dienų terminą nuspręsti, ar perduoti koncentracijos klausimą Komisijai (taip pat žr. šio sprendimo 152 punktą). Taigi jis nepalyginamas su sprendimu dėl koncentracijos suderinamumo su vidaus rinka, priimamu pagal Reglamento Nr. 139/2004 2 straipsnio 2 ir 3 dalis, ir nedaro jam įtakos.

180

Vadinasi, kaip matyti iš Pranešimo dėl klausimų perdavimo 44 punkto, koncentracija antrąją Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 ir 3 dalyse išdėstytą esminę sąlygą atitinka tuo atveju, jei preliminari analizė parodo, kad yra reali grėsmė, jog ši koncentracija gali padaryti didelį žalingą poveikį konkurencijai valstybės (‑ių) narės (‑ių), pateikusios (‑ių) prašymą perduoti klausimą, teritorijoje, taigi, ją reikia išsamiai išnagrinėti. Kaip nurodyta ir minėtame 44 punkte, šiais preliminariais požymiais gali būti laikomi prima facie galimo didelio žalingo poveikio įrodymai, bet jie negali daryti įtakos išsamaus tyrimo rezultatams.

181

Pagal šio sprendimo 150 ir 151 punktuose nurodytą jurisprudenciją, kai Komisija atlieka perspektyvinę ekonominę analizę, siekdama nustatyti tam tikrų pokyčių atitinkamoje rinkoje tikimybę per numatomą laikotarpį, ji turi diskreciją ekonominiais klausimais taikyti Reglamente Nr. 139/2004 nustatytas materialinės teisės normas. Taigi, Sąjungos teismui vykdant teisminę kontrolę, tikrinama tik tai, ar aplinkybės aprašytos tiksliai ir ar nepadaryta akivaizdžios vertinimo klaidos. Bendrasis Teismas negali Komisijos atlikto ekonominio įvertinimo pakeisti savuoju.

182

Kaip nurodyta šio sprendimo 152 punkte, Komisija turi diskreciją nagrinėti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 3 dalyje numatytas esmines sąlygas, nes šią analizę ji turi atlikti per ribotą dešimties darbo dienų laikotarpį, remdamasi turima informacija.

183

Atsižvelgiant būtent į šias aplinkybes reikia išnagrinėti argumentus, kuriais ieškovės siekia užginčyti Komisijos atliktą sąlygos, susijusios su didele grėsme konkurencijai, analizę, ir patikrinti, ar jie įrodo, jog padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

184

Visų pirma, remiantis Gairių dėl horizontalių susijungimų vertinimo pagal Tarybos reglamentą dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL C 31, 2004, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 10; toliau – Horizontaliųjų susijungimų gairės), kurių Komisija privalo laikytis tiek, kiek jomis nenukrypstama nuo Sutarties ir Reglamento Nr. 139/2004 nuostatų (žr. 2013 m. birželio 7 d. Sprendimo Spar Österreichische Warenhandels / Komisija, T‑405/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:306, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), 12 punktu, siekdama įvertinti numatomą susijungimo poveikį atitinkamoms rinkoms Komisija analizuoja galimus konkurencijai nepalankius jo padarinius, kaip antai koordinuojamus ir nekoordinuojamus padarinius, ir atitinkamus kompensacinius veiksmus, pvz., pirkėjo įtaką, atėjimo kliūčių dydį ir galimą našumą, kuriuos pateikia šalys.

185

Vertindama didmeninę gėrimų platinimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu Liuksemburge rinką Komisija ginčijamo sprendimo 73 punkte nusprendė, kad nagrinėjama koncentracija gali sukelti nekoordinuojamų padarinių, atsirandančių dėl horizontalių sutapimų šioje rinkoje.

186

Pirma, ginčijamo sprendimo 74 punkte Komisija pažymėjo, kad dėl nagrinėjamos koncentracijos atrodo, jog bendra šio susijungimo šalių rinkos dalis yra didelė ir siekia 70–80 %. Nors ieškovės pripažįsta, kad po koncentracijos susidaręs subjektas užima didelę rinkos dalį, jos mano, kad yra pagrindo kelti klausimą, ar ši rinkos dalis gali sukelti nekoordinuojamų padarinių. Kaip matyti iš Horizontaliųjų susijungimų gairių 26 ir 27 punktų, bendros rinkos dalys yra svarbus veiksnys nustatant, ar koncentracija gali sukelti tokių padarinių. Be to, iš šių gairių 17 punkto matyti, kad 50 % ir didesnė rinkos dalis savaime gali būti dominuojančios padėties rinkoje įrodymas.

187

Antra, ieškovės neginčija ginčijamo sprendimo 75 punkte padarytos išvados, kad jų konkurentai, valdę nedideles rinkos dalis, kurios visos yra mažesnės nei 5 %, negalėjo daryti konkurencinio spaudimo po nagrinėjamos koncentracijos susidariusiam subjektui ir tikriausiai palaipsniui pasitrauks iš rinkos. Ieškovės taip pat neginčija, kad, kaip tame punkte pažymėjo Komisija, tarptautinio masto ūkio subjektai Liuksemburge veiklos nevykdė. Šios išvados rodo, kad minėtas subjektas užima gerokai didesnę rinkos dalį nei jo artimiausias konkurentas ir kad konkurencinėms jėgoms gresia išnykti. Pagal Horizontaliųjų susijungimų gairių 25 punktą tai yra veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti ir kurių negalima ginčyti teigiant, kad tarptautinių rinkos dalyvių veiklos Liuksemburge nebuvimas yra situacija, kuri įgyvendinus šią koncentraciją nepasikeitė.

188

Trečia, kadangi Komisija ginčijamo sprendimo 76 ir 77 punktuose nustatė, jog nagrinėjamos koncentracijos šalys buvo artimi konkurentai, kurie turėjo didelę įtaką rinkoje ir kurių prekių ženklų portfeliai didele dalimi sutapo, reikia pažymėti, jog pagal Horizontaliųjų susijungimų gairių 28 punktą tai yra veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti. Pripažintina, kad, kaip matyti ir iš minėto 28 punkto, jei produktų, kuriuos gamina koncentracijos šalys, ir produktų, kuriuos tiekia konkuruojantys gamintojai, pakeičiamumo laipsnis yra aukštas, mažiau tikėtina, kad koncentracija smarkiai apribos veiksmingą konkurenciją. Vis dėlto neaiškaus ir nepagrįsto ieškovių teiginio, kad visi platintojai gali prekiauti pagrindinių tarptautinių prekių ženklų gėrimais, nepakanka nei tokiam aukštam pakeičiamumo laipsniui įrodyti, nei ginčijamo sprendimo 76 punkte minimam 31 prekių ženklą, įskaitant Liuksemburgo alaus ir mineralinio vandens prekių ženklus, apimančiam Boissons Heintz ir Munhowen portfelių sutapimui paneigti.

189

Ketvirta, ginčijamo sprendimo 78 punkte Komisija pažymėjo, kad klientai – apie 2700 barų, viešbučių ir restoranų – neturėjo pakankamos derybinės pirkėjo galios, kad pasipriešintų po koncentracijos susidariusio subjekto įtakai rinkoje. Ieškovės negali užginčyti šios išvados, teigdamos, kad ši situacija nėra nauja ir kad dėl minėtos koncentracijos ji nepablogės. Faktiškai Komisija privalėjo pagal Horizontaliųjų susijungimų gairių 65 punktą išnagrinėti, kokiu mastu šio subjekto klientai gali pasipriešinti įtakos rinkoje išaugimui, kurį gali lemti koncentracija ir kurio, beje, ieškovės neginčija (žr. šio sprendimo 186 punktą). Remiantis šiuo 65 punktu labiau tikėtina, kad tokią derybinę pirkėjo galią turės stambūs ir patyrę klientai, o ne susiskaldžiusiame sektoriuje veiklą vykdančios mažos įmonės. Šių gairių 67 punkte teigiama, kad dviejų tiekėjų susijungimas gali sumažinti pirkėjo įtaką, jei susijungimu pašalinama tikėtina alternatyva. Taip galėtų būti ir nagrinėjamu atveju, nes iš ginčijamo sprendimo aišku, kad tos pačios koncentracijos metu sujungiamos dviejų didžiausių atitinkamos rinkos platintojų (ginčijamo sprendimo 73 ir 74 punktai), kurie anksčiau buvo artimi konkurentai ir kurių prekių ženklų portfeliai sutampa (ginčijamo sprendimo 76 ir 77 punktai), rinkos dalys.

190

Penkta, ginčijamo sprendimo 79 punkte Komisija nurodė, kad potencialūs nauji rinkos dalyviai, atrodo, susidurdavo su didelėmis kliūtimis ateiti į Liuksemburgo didmeninės prekybos rinką, nes reikėjo daug investuoti, be kita ko, pirma, į sandėliavimo patalpas, kurių Liuksemburge labai nedaug ir kurių statyba gali kainuoti iki 500000 USD (apie 435248 EUR) per metus už maždaug 17000 hektolitrų talpą, ir, antra, į reikalingą sunkvežimių parką.

191

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pažymi, kad ieškovės pripažįsta, jog 500000 USD (apie 435248 EUR) išlaidos sandėliavimo patalpoms yra tikėtinos. Kadangi ieškovės mano, jog Komisija turėjo patikrinti, ar ši suma pati savaime yra kliūtis, pakanka pažymėti, kad kitų investicijų, įskaitant sunkvežimių parką, poreikio jos neginčija. Dėl šių būtinų sąnaudų Liuksemburge veikiantys platintojai, atrodo, turi pranašumų prieš potencialius konkurentus, kurie pagal Horizontaliųjų susijungimų gairių 70 punktą gali tapti kliūtimis ateiti į rinką.

192

Tiesa, kaip nurodo ieškovės, Grande Région esantys sandėliai potencialiai gali būti naudojami atėjimui į rinką. Vis dėlto, kaip Komisija konstatavo ginčijamo sprendimo 79 punkte, pastaruoju metu į rinką neatėjo nė vienas naujas konkurentas, o tai, remiantis minėtų gairių 70 punktu, taip pat gali rodyti kliūčių ateiti į rinką buvimą.

193

Bet kuriuo atveju svarbu priminti, kad, remiantis minėtų gairių 68 punktu, tam, kad naujų konkurentų atėjimą į rinką būtų galima laikyti pakankamu konkurenciniu spaudimu koncentracijos šalims, turi būti įrodyta, kad jis yra tikėtinas, savalaikis ir pakankamas atgrasyti ar įveikti bet kokius potencialius koncentracijos padarinius. Ieškovės tokių įrodymų nepateikė. Atvirkščiai, jos netgi pripažįsta, kad yra išimtinės teisės, alaus atveju siejančios HORECA su alaus gamintojais, o tai, kaip matyti iš tų pačių gairių 69 punkto, gali apsunkinti naujo konkurento atėjimą į rinką. To nepaneigia aplinkybė, kad AB InBev galėjo pakeisti savo prekybos ryšius, nes ji neįrodo nei naujų konkurentų atėjimo į rinką, nei pakankamo konkurencinio spaudimo nagrinėjamos koncentracijos šalims.

194

Kiek tai susiję su Liuksemburgo didmeninės prekybos alumi HORECA ir (arba) on-trade kanalu rinka, ginčijamo sprendimo 80 punkte Komisija nusprendė, kad nagrinėjama koncentracija kelia grėsmę, jog horizontalūs sutapimai šioje rinkoje sukels nekoordinuojamų padarinių.

195

Konkrečiai ji nusprendė, kad dėl nagrinėjamos koncentracijos bendros rinkos dalys gali būti didelės (ginčijamo sprendimo 81 punktas) ir kad argumentai, susiję su didmenine prekyba visais gėrimais HORECA ir (arba) on-trade kanalu Liuksemburge, mutatis mutandis taikytini nagrinėjamai rinkai, ypač tie argumentai, kurie siejami su ribotu konkurentų, užimančių tik nedideles rinkos dalis, skaičiumi, su tuo, kad šios koncentracijos šalys yra artimos konkurentės, tuo, kad klientai neturi derybinės pirkėjo galios, ir tuo, kad kliūtys ateiti yra didelės (ginčijamo sprendimo 83 punktas).

196

Viena vertus, ieškovės kritikuoja alaus platinimo rinkos HORECA ir (arba) on-trade kanalu apibrėžimą. Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 52 punkte Komisija nurodė, kad preliminarioje procedūros stadijoje ji negalėjo atmesti galimybės, jog ši rinka yra atskira rinka, ir pažymėjo, kad jos analizė neturi įtakos išsamaus nagrinėjamos koncentracijos suderinamumo su vidaus rinka tyrimo, kurį atliks priėmusi prašymą perduoti klausimą, rezultatui. Kadangi pačios ieškovės pripažįsta, jog Komisija a priori turi teisę atlikdama preliminarią analizę pasirinkti šią atitinkamos rinkos apibrėžtį, taip pat atsižvelgiant į tai, kad jos nepateikė jokių alternatyvią minėtos rinkos apibrėžtį pagrindžiančių įrodymų, jų kritikai negalima pritarti.

197

Kita vertus, ieškovės teigia, kad ginčijamame sprendime aprašyta tik situacija, buvusi iki nagrinėjamos koncentracijos, ir neišnagrinėta, ar ši koncentracija daro neigiamą įtaką konkurencijai Liuksemburge. Jei viena iš koncentracijos šalių nagrinėjamoje rinkoje užėmė dominuojančią padėtį dar iki koncentracijos, tokia padėtis gali būti nenagrinėjama koncentracijos poveikio konkurencijai analizėje. Tačiau taip nėra tuo atveju, jeigu dominuojanti padėtis nagrinėjamoje rinkoje atsiranda dėl koncentracijos arba dėl jos sustiprėja (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 23 d. Sprendimo KPN / Komisija, T‑370/17, EU:T:2019:354, 113 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Būtent pastarąjį scenarijų Komisija įžvelgė nagrinėjamoje byloje. Būsimi ir galimi minėtos konkurencijos padariniai pabrėžiami ginčijamo sprendimo 81 punkte pavartotu žodžių junginiu „atrodo, kad dėl to [š]alys užims dideles jungtines rinkos dalis“. Be to, kaip paaiškinta šio sprendimo 186 punkte, bendros rinkos dalys yra svarbus veiksnys nustatant tikimybę, kad susijungimas gali sukelti nekoordinuojamų padarinių.

198

Iš to matyti, kad, remiantis ieškovių pateiktais argumentais, negalima įrodyti, jog Komisija, analizuodama nagrinėjamos koncentracijos horizontalųjį poveikį, padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

199

Konkrečiai kalbant, neginčijama, kad, viena vertus, nagrinėjama koncentracija lemia tai, kad šio susijungimo šalys užima didelę bendrą Liuksemburgo didmeninio gėrimų ir alaus platinimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu rinkų dalį (žr. šio sprendimo 186 ir 195 punktus) ir, kita vertus, šių šalių konkurentų užimamos rinkos dalys yra labai mažos (žr. šio sprendimo 187 ir 195 punktus). Reikia pažymėti, kad didelės apimties rinkos dalių buvimas yra labai svarbus ir kad santykis tarp koncentracijos šalims ir jų konkurentams, ypač artimiausiems, priklausančių rinkos dalių yra patikimas dominuojančios padėties egzistavimo ar reikšmingo veiksmingos konkurencijos ribojimo požymis (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Naturstrom / Komisija, T‑60/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2023:839, 342 punktą).

200

Be to, nagrinėjamos koncentracijos šalys yra artimos konkurentės, kurių prekių ženklų portfeliai didele dalimi sutampa (žr. šio sprendimo 188 ir 195 punktus), o jų klientai neturi pakankamos derybinės pirkėjo galios (žr. šio sprendimo 189 ir 195 punktus). Taip pat neįrodyta, kad tikėtina, jog į rinką gali ateiti nauji konkurentai (žr. 190–193 ir 195 punktus).

201

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai ginčijamo sprendimo 73 ir 80 punktuose nusprendė, jog dėl Liuksemburgo didmeninės prekybos gėrimais ir alumi HORECA ir (arba) on-trade kanalu rinkų horizontalių sutapimų nagrinėjama koncentracija gali sukelti nekoordinuojamų padarinių.

202

Ginčijamo sprendimo 84 punkte Komisija padarė išvadą, kad dėl nagrinėjamos koncentracijos kyla grėsmė, jog dėl to, kad, viena vertus, alaus gamybos bei tiekimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu rinka ir, kita vertus, Liuksemburgo didmeninio gėrimų (įskaitant alų) platinimo šiuo kanalu rinka, taip pat mažesnė tik didmeninio alaus platinimo tuo pačiu kanalu rinka nehorizontaliai sutampa, gali kilti klientų teisės pasirinkti tiekėją rizika.

203

Remiantis Nehorizontaliųjų susijungimų vertinimo pagal Tarybos reglamentą dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės gairių (OL C 265, 2008, p. 6; toliau – Nehorizontaliųjų susijungimų gairės), kurių Komisija privalo laikytis pagal šio sprendimo 184 punkte nurodytą jurisprudenciją, 59 punktu, Komisija, vertindama antikonkurencinio klientų teisės pasirinkti tiekėją scenarijų, nagrinėja, pirma, ar po koncentracijos atsiradęs subjektas būtų pajėgus riboti galimybę patekti į vartotojų rinkas, antra, ar jis turėtų paskatą tai daryti, ir, trečia, ar konkurencinių galimybių rinkoje ribojimo strategija labai pakenktų vartotojams vartotojų rinkoje.

204

Remiantis ginčijamo sprendimo 85–87 konstatuojamosiomis dalimis, darytina išvada, kad šioje byloje Komisija išnagrinėjo šias tris kumuliacines sąlygas, o ieškovės šio požiūrio nekritikavo.

205

Pirma, ginčijamo sprendimo 85 punkte Komisija nusprendė, kad po koncentracijos susidaręs subjektas turėtų pajėgumų apriboti savo konkurentų patekimą į pakankamai klientų turinčią Liuksemburgo alaus gamybos bei tiekimo HORECA ir on-trade kanalu aukštutinės grandies rinką. Ieškovės šiuo klausimu neginčija, kad šios koncentracijos šalių valdoma bendra rinkos dalis sudaro 70–80 % vartotojų rinkų, t. y. Liuksemburgo didmeninės prekybos visais gėrimais rinkos ir didmeninės prekybos alumi šiuo kanalu rinkos. Jos taip pat neginčija fakto, kad Liuksemburge ir kitose valstybėse narėse įsikūrę alaus gamintojai ir tiekėjai šiomis šalimis remiasi kaip platinimo kanalu. Šie veiksniai rodo, kad minėtas subjektas turi didelę įtaką vartotojų rinkose, aprašytą Nehorizontaliųjų susijungimų gairių 61 punkte, ir, kaip Komisija pažymėjo ginčijamo sprendimo 85 punkte, yra svarbi minėtų gamintojų ir tiekėjų produkcijos realizavimo niša.

206

Kadangi ieškovės tvirtina, jog Komisija neatsižvelgė į Liuksemburge egzistuojančias alternatyvas, iš ginčijamo sprendimo 85 punkto, kurio ieškovės neginčijo, taip pat matyti, kad nė vienas iš konkuruojančių platintojų ir didmenininkų neužima didesnės nei 5 % rinkos dalies, taigi, dėl savo palyginti nedidelio dydžio jie nėra patikima alternatyva. Priešingai, nei teigia ieškovės, dėl šio sprendimo 192 ir 193 punktuose išdėstytų priežasčių Grande Région prekybininkai negali būti laikomi užtikrinančiais pakankamą konkurencinį spaudimą. Todėl tai, kad AB InBev galėjo pakeisti savo komercinius santykius, nėra svarbu. Taip pat nesvarbu, kad AB InBev pati neįsigijo Boissons Heintz, pasinaudodama savo pirmumo teise, nes toks buvo šios įmonės savarankiškai priimtas ekonominis sprendimas. Ekonominės veiklos vykdytojas, veikiantis aukštutinės grandies rinkoje, negali būti įpareigotas pats ateiti į žemutinės grandies rinką, kad pagerintų patekimo į šią rinką sąlygas.

207

Antra, ginčijamo sprendimo 86 punkte Komisija nurodė, kad po susijungimo susikūręs subjektas gali turėti paskatų apriboti savo konkurentų patekimą į pakankamai klientų turinčią Liuksemburgo alaus gamybos bei tiekimo HORECA ir on-trade kanalu aukštutinės grandies rinką. Tame punkte ji pažymėjo, kad Brasserie Nationale užima 40–50 % rinkos ir kad jos metinis gamybos pajėgumas yra 240000 hektolitrų, nors 2022 m. ji pagamino tik 155000 hektolitrų alaus. Ieškovės ginčija šį teiginį teigdamos, kad jų gamybos mastų išaugimas 100 %, palyginti su didelėmis tarptautinėmis grupėmis, būtų nerealistiškas ir kad Brasserie Nationale gamybos mastų augimas nėra nepalankus konkurencijai. Jos priduria, kad Brasserie Nationale yra tik MVĮ, o AB InBev priklauso visa įtaka rinkoje.

208

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Komisija neteigė, jog Brasserie Nationale galėtų padvigubinti savo gamybą, nes ginčijamo sprendimo 86 punkte palygino šios įmonės 2022 m. pagamintą 155000 hektolitrų kiekį su potencialiu jos 240000 hektolitrų metiniu gamybos pajėgumu. Kadangi ieškovės šių duomenų neginčijo, iš to matyti, kad Brasserie Nationale turėjo papildomus nepanaudotus 85000 hektolitrų gamybos pajėgumus, kuriais naudodamasi galėjo padidinti gamybą tokiu kiekiu.

209

Be to, reikia priminti, kad, kaip nurodyta Nehorizontaliųjų susijungimų gairių 68 punkte, paskata riboti konkurencines galimybes rinkoje priklauso nuo to, kiek toks ribojimas būtų pelningas, o po koncentracijos įsteigtas subjektas turi rasti kompromisą tarp galimų išlaidų, susijusių, pirma, su prieigos prie aukštutinės grandies rinkos uždarymu žemutinės grandies konkurentams ir, antra, naudos, kurią galima iš to gauti. Vis dėlto kiti argumentai, kuriais ieškovės ginčija ginčijamo sprendimo 86 punkte Komisijos išdėstytas išvadas dėl paskatos užkirsti kelią patekimui į žemutinės grandies rinkas, susiję ne su konkurencinių galimybių ribojimo strategijos pelningumu, o tik su jos poveikiu konkurencijai. Taigi jie bus nagrinėjami šio sprendimo 211 ir 212 punktuose analizuojant konkurencinių galimybių ribojimo strategijos poveikį konkurencijai.

210

Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į šio sprendimo 208 punkte nurodytus papildomus gamybos pajėgumus ir 207 punkte nurodytą Brasserie Nationale rinkos dalį, kurios ieškovės neginčija, ieškovės negali priekaištauti Komisijai dėl to, kad ji ginčijamo sprendimo 86 punkte nusprendė, jog negalima atmesti galimybės, kad po koncentracijos įsteigtas subjektas turės paskatų sudaryti palankesnes sąlygas savo paties gaminamo alaus platinimui, o pelną, gaunamą iš didėjančios jo rinkos dalies, didinti iš rinkos išstumtų konkurentų sąskaita.

211

Trečia, ginčijamo sprendimo 87 punkte Komisija nusprendė, kad bet kokia klientų galimybės pasirinkti tiekėją ribojimo strategija gali turėti reikšmingą poveikį alaus gamybos ir tiekimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu aukštutinės grandies rinkai ir apskritai alaus sektoriui. Konkrečiai kalbant, ji nusprendė, kad, atsižvelgiant į svarbią Brasserie Nationale padėtį šioje rinkoje, negalima atmesti galimybės, jog dėl žemutinės grandies rinkoje esančių konkurentų išstūmimo ši bendrovė parduos papildomus kiekius ir kad bet kokia klientų galimybės pasirinkti tiekėją ribojimo strategija gali lemti didesnes kainas arba mažesnį pasirinkimą galutiniams klientams, visų pirma dėl to, kad aukštutinės grandies konkurentai negalės patekti į žemutinės grandies rinką, arba dėl to, kad padidės žemutinės grandies konkurentų sąnaudos. Ieškovės nesutinka su šiuo argumentu ir teigia, kad dėl to, jog aukštutinės grandies rinkoje vyksta konkurencija tarp didelių tarptautinių įmonių grupių, kaip antai AB InBev, Carlsberg Group ar Heineken, tikėtina, kad tuo atveju, jei Brasserie Nationale padidintų kainas, jos klientai atsigręš į jos konkurentus.

212

Neginčijama, kad, viena vertus, Brasserie Nationale užima, kaip Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 87 punkte, apytikriai 40–50 % Liuksemburgo alaus gamybos ir tiekimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu rinkos, ir, kita vertus, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 85 punkte, bendra nagrinėjamos koncentracijos šalių valdoma Liuksemburgo didmeninės prekybos visais gėrimais ir didmeninės prekybos alumi šiuo kanalu rinkų dalis siekia apie 70–80 %. Atsižvelgiant į reikšmingą po šios koncentracijos susidariusio subjekto padėtį minėtose rinkose, be papildomų įrodymų negalima teigti, kad tarptautinių įmonių grupių konkurencija gali būti laikoma pakankamu konkurenciniu spaudimu šiam subjektui. Kaip nurodo Komisija, net jei būtų galima atmesti prielaidą, kad Brasserie Nationale gamybos masto padidėjimas turėtų neigiamą poveikį tarptautiniams rinkos dalyviams, to nebūtų galima pasakyti apie kitus mažesnius aukštutinės grandies rinkos konkurentus.

213

Iš to darytina išvada, kad ieškovių pateiktais argumentais negalima įrodyti, jog atliekant nagrinėjamos koncentracijos nehorizontalaus poveikio analizę buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida.

214

Kalbant konkrečiai, atsižvelgiant, pirma, į nagrinėjamos koncentracijos šalių, kaip platinimo kanalo, esminę galią ir svarbų vaidmenį žemutinės grandies rinkose (žr. šio sprendimo 205 ir 206 punktus), taip pat, antra, į didelę Brasserie Nationale užimamą rinkos dalį aukštutinės grandies rinkoje (žr. šio sprendimo 207 ir 208 punktus), Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai ginčijamo sprendimo 85 ir 86 punktuose nusprendė, jog po koncentracijos susikūręs subjektas turėtų galimybę ir būtų suinteresuotas apriboti konkurentų prieigą prie pakankamo klientų skaičiaus Liuksemburgo aukštutinėje rinkoje. Komisija taip pat nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai ginčijamo sprendimo 87 punkte nurodė, jog tokia galimybės turėti klientų ribojimo strategija galėjo reikšmingai paveikti konkurenciją aukštutinės grandies rinkoje ir apskritai alaus rinkoje, be kita ko, dėl neigiamų padarinių, atsiradusių dėl to, kad aukštutinės grandies konkurentai neturėjo prieigos prie žemutinės grandies rinkos (žr. šio sprendimo 211 punktą).

215

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad ieškovėms nepavyko užginčyti horizontalaus ir nehorizontalaus nagrinėjamos koncentracijos poveikio preliminarios analizės ir kad Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo ginčijamo sprendimo 88 punkte nuspręsti, jog ši koncentracija „kelia rimtą grėsmę konkurencijai Liuksemburgo aukštutinės grandies alaus gamybos bei tiekimo HORECA ir (arba) on-trade kanalu rinkoje, Liuksemburgo didmeninės prekybos visais gėrimais šiuo kanalu žemutinės grandies rinkoje bei Liuksemburgo didmeninės prekybos alumi minėtu kanalu žemutinės grandies rinkoje“.

216

Taigi septintąjį pagrindą reikia atmesti.

217

Ieškovės ginčija Komisijos argumentą, kad, Liuksemburgui neturint nacionalinės koncentracijų kontrolės sistemos, prašymo perduoti klausimą priėmimas yra tinkamas ir atitinka jos diskreciją. Jos nurodo, kad Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnis yra teisinė sistema, kurios taikymo sąlygos nustatytos šio straipsnio 3 dalyje. Tokioje sistemoje nėra vietos argumentams dėl tikslingumo, todėl klausimas dėl tokio priėmimo tinkamumo nekyla. Tai juo labiau tiesa dėl to, kad ši sistema yra išimtinė.

218

Ieškovės teigia, kad nors minėtu straipsniu istoriškai buvo galima kompensuoti koncentracijų kontrolės nebuvimą kai kuriose valstybėse narėse, kaip antai Liuksemburge, praėjus 20 metų nuo Reglamento Nr. 139/2004 priėmimo tai nebegali būti teisiškai leidžiama. Jų nuomone, jei Europos Sąjungos Taryba, Komisija ir Europos Parlamentas būtų norėję padaryti koncentracijų kontrolę privalomą kiekvienoje valstybėje narėje, jie turėjo 20 metų tam padaryti. Atsakydamos į Bendrojo Teismo posėdyje žodžiu užduotą klausimą ieškovės patikslino, kad savo argumentais nesiekė užginčyti Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei suteiktos bendros galimybės pateikti prašymą perduoti klausimą vadovaujantis šio reglamento 22 straipsnio 1 dalimi.

219

Komisija ir AB InBev nesutinka su ieškovių argumentais.

220

Iš pradžių reikėtų priminti, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį valstybėms narėms, neturinčioms nacionalinių koncentracijų kontrolės taisyklių, leidžiama prašyti Komisijos patikrinti koncentracijas, galinčias padaryti neigiamą poveikį jų teritorijoje, jeigu šios koncentracijos taip pat daro poveikį ir valstybių narių tarpusavio prekybai (šiuo klausimu žr. 2024 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Illumina ir Grail / Komisija, C‑611/22 P ir C‑625/22 P, EU:C:2024:677, 147, 164 ir 199 punktus).

221

Taigi pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei leidžiama perduoti koncentraciją Komisijai patikrinti, nepaisant to, kad ši valstybė narė neturi nacionalinių koncentracijos kontrolės teisės aktų.

222

Pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 3 dalį Komisija „gali“ nuspręsti patikrinti koncentraciją, dėl kurios pateiktas toks prašymas perduoti klausimą, jei tenkinamos toje nuostatoje nustatytos formos ir turinio sąlygos.

223

Nors iš to išplaukia, jog šios sąlygos turi būti įvykdytos tam, kad prašymas perduoti klausimą būtų priimtas, žodis „gali“ rodo, kad Komisija neprivalo jo priimti, bet turi diskreciją šiuo klausimu. Taigi, kaip nurodyta Pranešimo dėl klausimų perdavimo 7 punkte, Komisija išlaiko teisę savo nuožiūra spręsti, ar sutikti pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį patikrinti koncentracijas, kurios pagal šį reglamentą nepatenka į jos pirminės kompetencijos sritį.

224

Taigi Komisija turėjo teisę vertinti, ar nagrinėjamos koncentracijos perdavimas svarstyti buvo tinkamas, atsižvelgdama į šioje byloje susiklosčiusią situaciją apibūdinančius veiksnius. Konkrečiai kalbant, ieškovės negali priekaištauti Komisijai dėl to, kad ji ginčijamo sprendimo 92 punkte atsižvelgė į tai, jog Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje nėra koncentracijų kontrolės sistemos ir kad, nepatenkinus prašymo perduoti klausimą, nagrinėjamai koncentracijai ir jos padariniams nebūtų taikoma jokios kitos koncentracijų kontrolės sistemos.

225

Vadinasi, aštuntąjį pagrindą reikia atmesti.

226

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, jos turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jų priteisiamos Komisijos patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal jos pateiktus reikalavimus.

227

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį įstojusios į bylą AB InBev ir ACL padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

Ginčo aplinkybės

Dėl aptariamų subjektų

Dėl nagrinėjamos koncentracijos

Dėl prašymo perduoti klausimą Komisijai

Dėl ginčijamo sprendimo

Šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl nepriklausomo advokato atstovavimo ieškovėms

Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo pagal Reglamentą Nr. 1 taikytinos kalbų vartojimo tvarkos pažeidimu

Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyto penkiolikos darbo dienų termino nepaisymu

Dėl sąvokos „sužinojo kitu būdu“ aiškinimo

Dėl penkiolikos darbo dienų laikotarpio skaičiavimo pradžios nagrinėjamu atveju

Dėl Komisijos atlikto penkiolikos darbo dienų termino laikymosi patikrinimo

Dėl įtariamo teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principų pažeidimo

Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatyto termino pažeidimu

Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo pavėluotu pranešimu apie ginčijamą sprendimą

Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo teisės į gynybą, taip pat procesinio lygiateisiškumo, proceso sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu

Dėl šeštojo pagrindo, grindžiamo poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai nebuvimu

Dėl septintojo pagrindo, grindžiamo didelio poveikio konkurencijai grėsmės Liuksemburgo teritorijoje nebuvimu

Dėl horizontalaus poveikio analizės

Dėl nehorizontalaus poveikio analizės

Dėl aštuntojo pagrindo, grindžiamo argumentų dėl klausimo perdavimo svarstyti tinkamumo nereikšmingumu

Dėl bylinėjimosi išlaidų