–

J. Dietrich ir N. Häring, atstovaujamų Rechtsanwalt C. A. Gebauer,

–

Hessischer Rundfunk, atstovaujamo teisės profesoriaus H. Kube,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir S. Eisenberg,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos E. de Moustier ir A. Daly,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Baquero Cruz ir T. Maxian Rusche,

–

Europos Centrinio Banko (ECB), atstovaujamo M. Rötting, F. Malfrère, C. Kroppenstedt ir R. Aragón Plaza,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl SESV 2 straipsnio 1 dalies, siejamos su SESV 3 straipsnio 1 dalies c punktu, 128 straipsnio 1 dalies trečio sakinio, Protokolo (Nr. 4) dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto (OL C 202, 2016, p. 230, toliau – Protokolas dėl ECBS ir ECB) 16 straipsnio pirmos pastraipos ir 1998 m. gegužės 3 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 974/98/EB dėl euro įvedimo (OL L 139, 1998, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 10 sk., 1 t., p. 111) 10 straipsnio išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant Johannes Dietrich (byla C‑422/19) ir Norbert Häring (byla C‑423/19) ginčus su Hessischer Rundfunk (Heseno žemės visuomeninis transliuotojas, Vokietija) dėl pastarajam mokėtinos rinkliavos už audiovizualines paslaugas.

3

Protokolo dėl ECBS ir ECB 16 straipsnio pirma pastraipa suformuluota taip:

„Vadovaudamasi [SESV] 128 straipsnio 1 dalimi, Valdančioji taryba turi išimtinę teisę duoti leidimą Sąjungoje išleisti euro banknotus. Tokius banknotus gali išleisti [Europos Centrinis Bankas (ECB)] ir nacionaliniai centriniai bankai. ECB ir nacionalinių centrinių bankų išleisti banknotai yra vieninteliai tokie banknotai, kurie Sąjungoje turi teisėtos mokėjimo priemonės statusą.“

4

Reglamento Nr. 974/98 19 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„[K]adangi nacionalinės valiutos vienetais išreikšti banknotai ir monetos praranda savo, kaip mokėjimo priemonės, statusą ne vėliau kaip praėjus šešiems mėnesiams po pereinamojo laikotarpio pabaigos; kadangi dėl visuomeninių priežasčių valstybių narių nustatyti mokėjimų banknotais ir monetomis apribojimai neprieštarauja euro banknotų ir monetų, kaip mokėjimo priemonės, statusui, jeigu egzistuoja kitos teisėtos piniginių skolų grąžinimo priemonės“.

5

Šio reglamento 10 straipsnyje nustatyta:

„Nuo 2002 m. sausio 1 d. ECB ir dalyvaujančių valstybių narių centriniai bankai išleidžia į apyvartą euro banknotus. Nepažeidžiant 15 straipsnio, šie euro banknotai visose valstybėse narėse yra vieninteliai mokėjimo priemonės statusą turintys banknotai.“

6

Minėto reglamento 11 straipsnyje nurodyta:

„Nuo 2002 m. sausio 1 d. dalyvaujančios valstybės narės išleidžia euro monetas arba centus laikydamosi nominalų ir techninių reikalavimų, kuriuos Taryba gali nustatyti vadovaudamasi [SESV] [128] straipsnio 2 dalies antru sakiniu. Nepažeidžiant 15 straipsnio, šios monetos visose valstybėse narėse yra vienintelės teisėtos mokėjimo priemonės statusą turinčios monetos. Jokia šalis neprivalo priimti daugiau kaip 50 monetų kiekvieno atsiskaitymo metu, išskyrus monetas išleidžiančią instituciją ir jos specialiai paskirtus asmenis.“

7

2010 m. kovo 22 d. Europos Komisijos rekomendacijos 2010/191/ES dėl eurų banknotų ir monetų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, taikymo srities ir poveikio (OL L 83, 2010, p. 70) 1–4 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

8

Šios rekomendacijos 1–4 punktuose numatyta:

„1. Bendra teisėtos mokėjimo priemonės apibrėžtis

Esant mokėjimo prievolei, eurų banknotų ir monetų teisėtos mokėjimo priemonės statusas suprantamas taip:

2. Mokėjimų eurų banknotais ir monetomis priėmimas atliekant mažmeninius sandorius

Eurų banknotai ir monetos kaip mokėjimo priemonė paprastai turėtų būti priimami atliekant mažmeninius sandorius. Atsisakyti juos priimti turėtų būti galima tik tuomet, jei yra pagrįstų priežasčių, susijusių su sąžiningumo principu (pvz., mažmenininkas neturi grąžos).

3. Didelio nominalo banknotų priėmimas atliekant mažmeninius sandorius

Atliekant mažmeninius sandorius kaip mokėjimo priemonė turėtų būti priimami didelio nominalo banknotai. Atsisakyti juos priimti turėtų būti galima tik tuomet, jei yra pagrįstų priežasčių, susijusių su sąžiningumo principu (pvz., siūlomo banknoto nominali vertė neproporcinga sumai, kurią reikia sumokėti kreditoriui).

4. Papildomų mokesčių netaikymas naudojant eurų banknotus ir monetas

Mokant eurų banknotais ir monetomis neturėtų būti taikomi papildomi mokesčiai.“

9

1992 m. spalio 22 d. paskelbtos redakcijos Gesetz über die Deutsche Bundesbank (Vokietijos federalinio banko įstatymas) (BGBl. I, 1992, p. 1782), iš dalies pakeisto 2013 m. liepos 4 d. įstatymu (BGBl. I, 2013, p. 1981, toliau – BBankG), 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:

„Laikydamasis SESV 128 straipsnio 1 dalies, Deutsche Bundesbank [(Vokietijos federalinis bankas)] turi išimtinę teisę išleisti banknotus pagal šį įstatymą. Eurų banknotai yra vienintelė neribota teisėta mokėjimo priemonė. <…>“

10

2010 m. gruodžio 15–21 d.Rundfunkbeitragsstaatsvertrag (Valstybinė sutartis dėl rinkliavos už audiovizualines paslaugas; redakcija, patvirtinta Fünfzehnter Rundfunkänderungsstaatsvertrag (penkioliktoji iš dalies keičianti valstybinė sutartis dėl rinkliavos už audiovizualines paslaugas)), Heseno žemės (Vokietija) ratifikuotos 2011 m. rugpjūčio 23 d. įstatymu (GVBl. I 2011, p. 382; toliau – RBStV), 2 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Privačiajame sektoriuje visi būstai apmokestinami rinkliava už audiovizualines paslaugas, ją moka būsto turėtojas (apmokestinamas asmuo).“

11

RBStV 7 straipsnio 3 dalyje patikslinta:

„Rinkliava už audiovizualines paslaugas mokama kiekvieną mėnesį. Ji turi būti mokama trijų mėnesių laikotarpio viduryje už atitinkamą trijų mėnesių laikotarpį.“

12

RBStV 9 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Kompetentingam regioniniam transliuotojui [Landesrundfunkanstalt] leidžiama savo nuostatuose [Satzung] nustatyti:

<…>

2.   rinkliavos už audiovizualines paslaugas mokėjimo, atleidimo nuo jos ar jos sumažinimo tvarką.

<…>“

13

RBStV 10 straipsnyje nustatyta:

„<…>

(2)   Rinkliava už audiovizualines paslaugas turi būti mokama kompetentingam regioniniam transliuotojui kaip padengiamas įsiskolinimas <…>

<…>

(5)   Nesumokėtų rinkliavų už audiovizualines paslaugas sumą nustato kompetentingas regioninis transliuotojas. <…>“

14

2012 m. gruodžio 5 d.Satzung des Hessischen Rundfunks über das Verfahren zur Leistung der Rundfunkbeiträge (Heseno žemės visuomeninio transliuotojo nuostatai dėl rinkliavos už audiovizualines paslaugas mokėjimo tvarkos, toliau – Nuostatai dėl rinkliavos mokėjimo tvarkos), priimtų remiantis RBStV 9 straipsnio 2 dalimi, 10 straipsnio 2 dalis išdėstyta taip:

„Asmuo, turintis mokėti rinkliavą už audiovizualines paslaugas, negali mokėti šios rinkliavos grynaisiais pinigais; rinkliava mokama tik toliau nurodytais mokėjimo būdais:

15

D. Dietrich ir J. Häring, turintys gyvenamuosius būstus Heseno žemės visuomeninio transliuotojo jurisdikcijai priklausančioje apygardoje, pasiūlė grynaisiais pinigais sumokėti pagal RBStV 2 straipsnio 1 dalį mokėtiną rinkliavą už audiovizualines paslaugas už 2015 m. antrąjį ketvirtį ir 2016 m. pirmąjį ketvirtį.

16

Heseno žemės visuomeninis transliuotojas atmetė šį pasiūlymą, motyvuodamas tuo, kad Nuostatų dėl rinkliavos mokėjimo tvarkos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog ši rinkliava negali būti mokama grynaisiais pinigais, ji mokėtina tik tiesioginio debeto būdu, atliekant įprastą banko pavedimą arba periodinį mokėjimą, ir išsiuntė jiems pranešimus apie mokėtiną rinkliavą už audiovizualines paslaugas, nurodydamas įsiskolinimų sumą ir delspinigius.

17

Kasatoriai pagrindinėse bylose pateikė skundus, prašydami panaikinti šiuos pranešimus apie mokėtiną rinkliavą. 2016 m. spalio 31 d. sprendimais Verwaltungsgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino administracinis teismas, Vokietija) jų skundus atmetė. 2018 m. vasario 13 d. sprendimais Hessischer Verwaltungsgerichtshof (Heseno žemės vyriausiasis administracinis teismas, Vokietija) atmetė apeliacinius skundus, pateiktus dėl šių sprendimų.

18

Kasatoriai pagrindinėse bylose dėl šių sprendimų pateikė kasacinius skundus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija). Kasaciniuose skunduose jie nurodė, kad BBankG 14 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje ir SESV 128 straipsnio 1 dalies trečiame sakinyje numatyta besąlyginė ir neribota pareiga priimti eurų banknotus kaip piniginių skolų padengimo priemonę. Kasatoriai pagrindinėse bylose mano, jog ši pareiga gali būti ribojama tik šalių susitarimu arba įgaliojimu, suteiktu pagal federalinį įstatymą arba Sąjungos teisę. Praktiniais sumetimais, kaip nagrinėjamu atveju – dideliu mokesčių mokėtojų skaičiumi, negalima pateisinti jos nepaisymo.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma pabrėžia, kad pagal vidaus teisę kasaciniai skundai tenkintini. Šiuo aspektu jis paaiškina, kad Nuostatuose dėl rinkliavos mokėjimo tvarkos nenumačius galimybės mokėti rinkliavą už audiovizualines paslaugas eurų banknotais pažeidžiama aukštesnę teisinę galią turinti federalinės teisės nuostata, t. y. BBankG 14 straipsnio 1 dalies antras sakinys. Argumentai, susiję su šios nuostatos struktūra ir ypač jos geneze, taip pat su jos esme ir tikslu, iš esmės pagrįstų tokį jos aiškinimą: ja viešojo administravimo įstaigos įpareigojamos priimti eurų banknotus, jeigu jais įvykdomos viešosios valdžios institucijų nustatytos piniginės prievolės. Pagal Vokietijos federalinę teisę tokiai pareigai, taikomai renkant rinkliavas iš didelio skaičiaus apmokestinamųjų asmenų, kaip antai pagrindinėse bylose nagrinėjamas rinkliavas už audiovizualines paslaugas, netaikoma jokia išimtis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog neturi įrodymų, kad suteikus galimybę mokėti rinkliavą už audiovizualines paslaugas grynaisiais pinigais būtų neigiamai paveikti Konstitucijoje nustatyti transliuotojų asignavimai.

20

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinėse bylose kyla trys klausimai, dėl kurių būtinas Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.

21

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl BBankG 14 straipsnio 1 dalies antro sakinio atitikties Sąjungos išimtinei kompetencijai valstybių narių, kurių valiuta yra euro, pinigų politikos srityje, kaip numatyta SESV 3 straipsnio 1 dalies c punkte, nes pagal SESV 2 straipsnio 1 dalį tik Sąjunga gali priimti teisiškai privalomus aktus šioje srityje.

22

Šiuo aspektu jis nurodo, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, SESV sąvoka „pinigų politika“ nėra apibrėžta ir kad jis negali nuspręsti, ar Sąjungos išimtinė kompetencija pinigų politikos srityje apima ir teisinių padarinių, susijusių su eurų banknotais, kaip teisėta mokėjimo priemone, reglamentavimą, būtent nustatant pareigą viešojo administravimo įstaigoms priimti tokius banknotus.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad viešojo administravimo įstaigų pareiga priimti eurų banknotus nėra susijusi su pinigų politikos tikslu palaikyti kainų stabilumą, taip pat nėra tiesioginio ryšio tarp jos ir pirminėje teisėje nustatytų priemonių šiam tikslui pasiekti. Konkrečiai kalbant, tokia pareiga neriboja ir nekeičia pagal SESV 128 straipsnio 1 dalį ECB ir nacionaliniams centriniams bankams suteiktos teisės išleisti eurų banknotus. Kita vertus, šis teismas laikosi nuomonės, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija galėtų būti aiškinama taip, kad nuostatos dėl eurų banknotų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, padarinių ir pinigų apyvartos veikimo priskiriamos pinigų politikos sričiai. Be to, negalima atmesti galimybės, kad tokios nuostatos, kaip priemonė, būtina eurui, kaip bendrai valiutai, naudoti, gali būti grindžiamos SESV 133 straipsniu, todėl galėtų būti laikomos patenkančiomis į Sąjungos išimtinę kompetenciją pagal SESV 2 straipsnio 1 ir 6 dalis.

24

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad klausimas, ar dėl Sąjungos išimtinės kompetencijos valstybių narių, kurių valiuta yra euro, pinigų politikos srityje nacionalinės teisės aktų leidėjas galėtų priimti tokią nuostatą, kaip BBankG 14 straipsnio 1 dalies antras sakinys, nekiltų, jeigu remiantis Sąjungos teise valstybių narių viešojo administravimo įstaigoms būtų draudžiama nesutikti, kad viešosios valdžios institucijų nustatytos piniginės prievolės būtų vykdomos eurų banknotais. Jeigu ši prielaida pasitvirtintų, Nuostatų dėl rinkliavos mokėjimo tvarkos 10 straipsnio 2 dalis prieštarautų Sąjungos teisei.

25

Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad pagal SESV 128 straipsnio 1 dalies trečią sakinį, Protokolo dėl ECBS ir ECB 16 straipsnio pirmos pastraipos trečią sakinį ir Reglamento Nr. 974/98 10 straipsnio antrą sakinį eurų banknotai yra vieninteliai banknotai, kurie Sąjungoje turi teisėtos mokėjimo priemonės statusą. Vis dėlto pareiga priimti eurų banknotus nėra akivaizdžiai kildinama iš sąvokos „teisėta mokėjimo priemonė“, kuri nėra apibrėžta nei SESV, nei Protokole dėl ECBS ir ECB, nei Reglamente Nr. 974/98. Šio reglamento 19 konstatuojamojoje dalyje tik nurodyta, kad, Sąjungos teisės aktų leidėjo nuomone, mokėjimo grynaisiais pinigais apribojimai savaime neprieštarauja grynųjų pinigų eurais, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statusui.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat primena, kad Rekomendacijos 2010/191 1 punkte „Bendra teisėtos mokėjimo priemonės apibrėžtis“ numatyta, kad eurų banknotų ir monetų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statusas, be kita ko, turėtų reikšti, kad mokėjimo prievolės kreditorius privalo juos priimti, išskyrus tam tikrus išimtinius atvejus. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal SESV 288 straipsnio penktą pastraipą institucijų rekomendacijos nėra privalomos, todėl nurodytos rekomendacijos reikšmė neaiški.

27

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog atsakymas į klausimą, ar dėl Sąjungos išimtinės kompetencijos valstybių narių, kurių valiuta yra euro, pinigų politikos srityje Vokietijos teisės aktų leidėjas galėjo priimti BBankG 14 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, nebebūtų būtinas ginčams pagrindinėse bylose išspręsti, jeigu nuostata, kurioje numatyta pareiga priimti eurų banknotus, kad būtų įvykdytos viešosios valdžios institucijų nustatytos piniginės prievolės, galėtų būti taikoma, kol Sąjunga nepasinaudojo savo išimtine kompetencija. Tačiau nacionalinis teismas mano, kad negali to nustatyti remdamasis esama Teisingumo Teismo jurisprudencija.

28

Tokiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

29

Pirmuoju ir trečiuoju klausimais, į kuriuos reikia atsakyti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 2 straipsnio 1 dalis, siejama su SESV 3 straipsnio 1 dalies c punktu, turi būti aiškinama taip, kad, neatsižvelgiant į tai, ar Sąjunga naudojasi savo išimtine kompetencija valstybių narių, kurių valiuta yra euro, pinigų politikos srityje, pagal ją draudžiamos valstybės narės nuostatos, kuriomis viešojo administravimo įstaigos įpareigojamos priimti eurų banknotus, kuriais siekiama įvykdyti viešosios valdžios institucijų nustatytas pinigines prievoles.

30

Pirmiausia reikia pažymėti, kad savo rašytinėse pastabose Europos Komisija, Heseno žemės visuomeninis transliuotojas ir ECB išreiškė abejonių dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto BBankG 14 straipsnio 1 dalies antro sakinio aiškinimo, pagal kurį šia nuostata viešojo administravimo įstaigos įpareigojamos priimti eurų banknotus, kuriais siekiama įvykdyti viešosios valdžios institucijų nustatytas pinigines prievoles. Iš tiesų tokiu aiškinimu nukrypstama nuo nurodytos nuostatos formuluotės, kurioje numatyta tik tai, kad eurų banknotai yra vienintelė neribota teisėta mokėjimo priemonė.

31

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kiek tai susiję su nacionalinės teisės nuostatų aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės turi remtis sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytu vertinimu. Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija valstybės narės vidaus teisės aiškinimas nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai (2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft Berlin(Ekstradicija į Ukrainą), C‑398/19, EU:C:2020:1032, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Šiomis aplinkybėmis į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti remiantis prielaida, kad BBankG 14 straipsnio 1 dalies antru sakiniu viešojo administravimo įstaigos įpareigojamos priimti eurų banknotus, kuriais siekiama įvykdyti viešosios valdžios institucijų nustatytas pinigines prievoles.

33

Šiuo aspektu svarbu nurodyti, kad pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies c punktą Sąjunga turi išimtinę kompetenciją valstybių narių, kurių valiuta yra euro, pinigų politikos srityje.

34

Taip pat reikia priminti, kad SESV nėra jokios sąvokos „pinigų politika“ tikslios apibrėžties, tačiau su šia politika susijusiose nuostatose apibrėžiami tiek šios politikos tikslai, tiek Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) turimos priemonės jai įgyvendinti (2018 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Weiss ir kt., C‑493/17, EU:C:2018:1000, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Reikia nurodyti, kad SESV nuostatos dėl pinigų politikos įtvirtintos jos trečiosios dalies VIII antraštinėje dalyje „Ekonominė ir pinigų politika“.

36

Šią antraštinę dalį pradedančio SESV 119 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybių narių ir Sąjungos veikla, kaip numatyta Sutarčių nuostatose, apima ekonominės politikos, grindžiamos glaudžiu valstybių narių ekonominės politikos koordinavimu, vidaus rinka bei bendrų tikslų apibrėžimu ir vykdomos vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu, nustatymą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ši veikla apima bendrą valiutą – eurą, vienos bendros pinigų politikos ir valiutų kurso politikos, kurių pagrindinis tikslas yra išlaikyti stabilias kainas ir, neprieštaraujant šiam tikslui, Sąjungoje remti bendras ekonominės politikos kryptis vadovaujantis atviros rinkos ekonomikos esant laisvai konkurencijai principu, nustatymą ir vykdymą.

37

Kaip išvados 59 punkte pažymėjo generalinis advokatas, pagal SESV 119 straipsnio 2 dalį valstybių narių ir Sąjungos veikla apima tris elementus: bendrą valiutą (euro), vienos bendros pinigų politikos nustatymą ir vykdymą ir vienos bendros valiutų kurso politikos nustatymą ir vykdymą.

38

Taigi sąvoka „pinigų politika“ neapsiriboja vien jos praktiniu įgyvendinimu (tai, kaip numatyta SESV 127 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje, yra vienas pagrindinių ECBS uždavinių), ji apima ir norminį aspektą, kuriuo siekiama užtikrinti euro, kaip bendros valiutos, statusą.

39

Tokį sąvokos „pinigų politika“ aiškinimą patvirtina pagrindinis šios politikos tikslas, nurodytas SESV 127 straipsnio 1 dalyje ir 282 straipsnio 2 dalyje, t. y. išlaikyti kainų stabilumą. Kaip išvados 66 punkte iš esmės nurodė generalinis advokatas, jeigu valstybėse narėse, kurių valiuta yra euro, euro, kaip bendros valiutos, statusas būtų suprantamas skirtingai ir jį reglamentuotų skirtingos nuostatos, būtų pakenkta bendros valiutos bendram pobūdžiui ir kartu kiltų pavojus nurodytam tikslui išlaikyti kainų stabilumą.

40

Šį sąvokos „pinigų politika“ aiškinimą taip pat patvirtina SESV 128 ir 133 straipsnių, esančių SESV trečiosios dalies VIII antraštinės dalies 2 skyriuje, kurie gali būti laikomi pinigų teisės nuostatomis, susijusiomis su euro, kaip bendros valiutos, statusu, turinys.

41

SESV 128 straipsnio 1 dalyje nurodant, kad ECB turi išimtinę teisę duoti leidimą Sąjungoje išleisti eurų banknotus, kad tokius banknotus gali išleisti jis ir nacionaliniai centriniai bankai ir kad tokie banknotai yra vieninteliai banknotai, kurie Sąjungoje turi teisėtos mokėjimo priemonės statusą, nustatomos eurų banknotų emisijos Sąjungoje taisyklės ir kartu su Protokolo dėl ECBS ir ECB 16 straipsnio pirmos pastraipos trečiu sakiniu pirminėje teisėje įtvirtinamas šių banknotų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statusas. Be to, 2 dalyje numatant, kad, ECB patvirtinus emisijos apimtį, valstybės narės gali išleisti eurų monetas, šiame straipsnyje taip pat nustatomos eurų monetų emisijos taisyklės.

42

SESV 133 straipsniu Sąjungos teisės aktų leidėjas įpareigojamas, nepažeidžiant ECB įgaliojimų, nustatyti antrinės teisės priemones, reikalingas eurui, kaip bendrai valiutai, naudoti.

43

Taigi, kaip išvados 64–66 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, SESV 128 straipsnio 1 dalis ir 133 straipsnis yra euro, kaip bendros valiutos, įtvirtinimo pagrindas ir išankstinė veiksmingo Sąjungos pinigų politikos vykdymo sąlyga.

44

Iš tiesų, pirma, SESV 128 straipsnio 1 dalyje ir Protokolo dėl ECBS ir ECB 16 straipsnio pirmos pastraipos trečiame sakinyje tik ECB ir nacionalinių centrinių bankų išleistiems eurų banknotams suteikus „teisėtos mokėjimo priemonės“ statusą įtvirtinamas oficialus šių banknotų pobūdis euro zonoje ir pašalinama galimybė suteikti šį pobūdį kitiems banknotams.

45

Kadangi minėtoje SESV 128 straipsnio 1 dalyje nedaroma nuoroda į valstybių narių teisę joje vartojamos sąvokos „teisėta mokėjimo priemonė“ reikšmei ir turiniui apibrėžti, ši sąvoka laikytina Sąjungos teisės sąvoka, kuri visoje Sąjungoje turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į nuostatų, kuriose ji įtvirtinta, formuluotę, bet ir į jų kontekstą ir jomis siekiamą tikslą (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo AFMB, C‑610/18, EU:C:2020:565, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad įprasta reikšme vartojama valiutos vienetu išreikštos mokėjimo priemonės kaip „teisėtos mokėjimo priemonės“ sąvoka reiškia, kad paprastai negalima atsisakyti priimti šios mokėjimo priemonės (visa nominaliąja jos verte), kai ja norima sumokėti tuo pačiu valiutos vienetu išreikštą skolą, t. y. įvykdyti mokėjimo prievolę.

47

Tokį aiškinimą, atsižvelgiant į įprastą reikšmę, patvirtina Rekomendacija 2010/191, kurioje apibrėžti būtent eurų banknotų ir monetų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statuso turinys ir padariniai, patikslinant, kad šių monetų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statusas įtvirtintas Reglamento Nr. 974/98 11 straipsnyje.

48

Be abejo, pagal SESV 288 straipsnio 5 dalį rekomendacijos nesukelia privalomų padarinių ir negali sukurti teisių, kuriomis privatūs asmenys gali remtis nacionaliniame teisme. Vis dėlto jos yra Sąjungos teisės aktų dalis, todėl Teisingumo Teismas gali į jas atsižvelgti, kai jose yra reikšmingoms Sąjungos teisės nuostatoms aiškinti naudingos informacijos.

49

Rekomendacijos 2010/191 1 punkte, kaip matyti iš jo pavadinimo, pateikta bendra teisėtos mokėjimo priemonės apibrėžtis, nurodant, kad, esant mokėjimo prievolei, eurų banknotų ir monetų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statusas reiškia, pirma, kad šiuos banknotus ir monetas privaloma priimti, antra, kad juos privaloma priimti atsižvelgiant į visą nominaliąją vertę ir, trečia, kad jais galima įvykdyti mokėjimo prievolę. Taigi šis punktas patvirtina, kad ši teisėtos mokėjimo priemonės statuso sąvoka, be kita ko, apima pareigą mokėjimo tikslais priimti eurų banknotus ir monetas.

50

Antra, kadangi SESV 133 straipsniu, kuriuo pakeista EB 123 straipsnio 4 dalis, savo ruožtu pakeitusi EB sutarties 109L straipsnio 4 dalį, Sąjungos teisės aktų leidėjui leidžiama nustatyti priemones, reikalingas eurui, kaip bendrai valiutai, naudoti, jis atspindi reikalavimą visoms valstybėms narėms, kurių valiuta yra euro, nustatyti bendrus principus, kad būtų apsaugoti bendri ekonominės ir pinigų sąjungos ir euro, kaip bendros valiutos, tikslai ir, kaip pažymėta šio sprendimo 39 punkte, lengviau pasiektas Sąjungos pinigų politikos pagrindinis tikslas – išlaikyti kainų stabilumą.

51

Vadinasi, kompetencija, iš pradžių numatyta EB sutarties 109L straipsnio 4 dalyje, vėliau EB 123 straipsnio 4 dalyje, o dabar – SESV 133 straipsnyje, reiškia, jog tik Sąjungos teisės aktų leidėjui leidžiama nustatyti SESV 128 straipsnio 1 dalimi ir Protokolo dėl ECBS ir ECB 16 straipsnio pirmos pastraipos trečiu sakiniu eurų banknotams ir Reglamento Nr. 974/98 11 straipsniu eurų monetoms pripažinto teisėtos mokėjimo priemonės statuso teisinį režimą, kiek tai būtina eurui, kaip teisėtai mokėjimo priemonei, naudoti.

52

Pagal SESV 2 straipsnio 1 dalį tokia išimtinė kompetencija pašalina bet kurią valstybių narių kompetenciją šioje srityje, išskyrus atvejus, kai jos veikia naudodamosi Sąjungos suteiktais įgaliojimais arba įgyvendina Sąjungos aktus.

53

Šiuo aspektu, atsakant būtent į trečiąjį klausimą, reikia patikslinti: net jeigu Sąjunga nesinaudoja savo išimtine kompetencija, vien šia aplinkybe negalima pateisinti valstybės narės priimtos ar paliktos galioti šiai kompetencijai priskiriamos nuostatos.

54

Iš tiesų, kaip išvados 39 punkte pažymėjo generalinis advokatas, kai Sąjungai suteikta išimtinė kompetencija, valstybės narės netenka kompetencijos nedelsiant, ir, skirtingai nuo pasidalijamosios kompetencijos sričių, kad valstybės narės netektų savo kompetencijos, nėra svarbu, ar Sąjunga pasinaudojo, ar ne savo kompetencija (šiuo klausimu žr. 1981 m. gegužės 5 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė, 804/79, EU:C:1981:93, 20 punktą).

55

Atsižvelgiant į tai, pirma, neribotos pareigos priimti eurų banknotus kaip mokėjimo priemonę nustatymas nelaikytinas būtinu eurui, kaip bendrai valiutai, kaip tai suprantama pagal SESV 133 straipsnį, naudoti ir, konkrečiai kalbant, teisėtos mokėjimo priemonės statusui eurų banknotams suteikti pagal SESV 128 straipsnio 1 dalį ir Protokolo dėl ECBS ir ECB 16 straipsnio pirmos pastraipos trečią sakinį. Iš šio sprendimo 46–49 punktuose pateiktų paaiškinimų matyti, kad šis teisėtos mokėjimo priemonės statusas reikalauja ne tokio neriboto priėmimo, o tik apskritai priimti eurų banknotus kaip mokėjimo priemonę. Antra, tam, kad eurą būtų galima naudoti kaip bendrą valiutą ir ypač apsaugoti euro valiuta išreikštų grynųjų pinigų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, veiksmingumą, nebūtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatytų išsamias ir vienodas tokios pareigos išimtis, jeigu kiekvienam skolininkui iš esmės suteikiama galimybė įvykdyti mokėjimo prievolę tokiais pinigais.

56

Darytina išvada, kad Sąjungos išimtinė kompetencija pinigų politikos srityje, kaip išvados 98 punkte pažymėjo generalinis advokatas, neturi įtakos valstybių narių, kurių valiuta yra euro, kompetencijai reglamentuoti mokėjimo prievolių vykdymo tvarką nei pagal privatinę, nei pagal viešąją teisę, jeigu tokiu reglamentavimu nepažeidžiamas principas, jog iš esmės turi būti įmanoma įvykdyti mokėjimo prievolę tokiais grynaisiais pinigais. Taigi ši išimtinė kompetencija netrukdo valstybei narei naudojantis savo kompetencija, pavyzdžiui, organizuojant viešojo administravimo įstaigų veiklą, priimti nuostatas, įpareigojančias tokią įstaigą priimti jos administruojamų asmenų mokėjimus grynaisiais pinigais, arba, kaip numatyta antrajame prejudiciniame klausime, priimti nuostatas, kuriose įtvirtinama nukrypti nuo šios pareigos dėl viešojo intereso leidžianti nuostata viešosios valdžios institucijų nustatytų mokėjimų atvejais, jei laikomasi tam tikrų sąlygų, kurios bus patikslintos nagrinėjant šį klausimą.

57

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi kompetenciją aiškinti nacionalinę teisę, turi patikrinti, ar BBankG 14 straipsnio 1 dalies antras sakinys, atsižvelgiant į jo tikslą ir turinį, turi būti aiškinamas kaip priemonė, priimta naudojantis valstybių narių kompetencija, kaip aprašyta pirmesniame punkte.

58

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus reikia atsakyti taip: SESV 2 straipsnio 1 dalis, siejama su 3 straipsnio 1 dalies c punktu, 128 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, taip pat Protokolo dėl ECBS ir ECB 16 straipsnio pirmos pastraipos trečiu sakiniu, turi būti aiškinama taip, kad, neatsižvelgiant į tai, ar Sąjunga naudojasi savo išimtine kompetencija valstybių narių, kurių valiuta yra euro, pinigų politikos srityje, pagal ją valstybei narei draudžiama priimti nuostatą, kurioje, atsižvelgiant į jos tikslą ir turinį, būtų nustatytas eurų banknotų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statuso teisinis režimas. Tačiau pagal ją nedraudžiama valstybei narei naudojantis savo kompetencija, pavyzdžiui, organizuojant viešojo administravimo įstaigų veiklą, priimti nuostatą, įpareigojančią tokią įstaigą priimti mokėjimus grynaisiais pinigais jos nustatytoms mokėjimo prievolėms įvykdyti.

59

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 128 straipsnio 1 dalies trečią sakinį, Protokolo dėl ECBS ir ECB 16 straipsnio pirmos pastraipos trečią sakinį ir Reglamento Nr. 974/98 10 straipsnio antrą sakinį reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, nenumatančios galimybės įvykdyti viešosios valdžios institucijų nustatytą mokėjimo prievolę grynaisiais pinigais.

60

Pažymėtina, kad atsakyti į šį klausimą būtina tik tuo atveju, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Teisingumo Teismo atsakymu į pirmąjį ir trečiąjį klausimus, padarytų išvadą, kad BBankG 14 straipsnio 1 dalis, aiškinama taip, kaip nurodyta šio sprendimo 32 punkte, yra nesuderinama su Sąjungos išimtine kompetencija valstybių narių, kurių valiuta yra euro, pinigų politikos srityje, taigi atsakovas pagrindinėse bylose turėjo galimybę priimti Nuostatų dėl rinkliavos mokėjimo tvarkos 10 straipsnio 2 dalį.

61

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, jog eurų banknotų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statusas įtvirtintas ne tik pirminėje teisėje, t. y. SESV 128 straipsnio pirmos dalies trečiajame sakinyje ir perėmus praktiškai identišką formuluotę – Protokolo dėl ECBS ir ECB 16 straipsnio pirmos pastraipos trečiame sakinyje, bet ir antrinėje teisėje – Reglamento Nr. 974/98 10 straipsnio antrame sakinyje. Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 47 punkte, SESV įtvirtintas tik eurų banknotų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statusas, o šio reglamento 11 straipsnio antrame sakinyje toks statusas suteikiamas ir eurų monetoms.

62

Šiuo aspektu reikia nurodyti, kad, nors nuostatų, kurias prašoma išaiškinti pateikiant antrąjį klausimą, formuluotė trukdo priimti nacionalinės teisės normą, kurios tikslas ar poveikis yra teisiškai ar faktiškai atsisakyti euro valiuta išreikštų grynųjų pinigų, pavyzdžiui, nesuteikiant galimybės įvykdyti mokėjimo prievolę tokiais pinigais, vien iš jos negalima nustatyti, ar tokia nacionalinės teisės norma, kuria būtų apribotas tik grynųjų pinigų naudojimas vykdant viešosios valdžios institucijų nustatytą mokėjimo prievolę, taip pat prieštarauja Sąjungos teisei.

63

Dėl šių nuostatų konteksto reikia pažymėti, jog Reglamento Nr. 974/98 19 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad dėl visuomeninių priežasčių valstybių narių nustatyti mokėjimų banknotais ir monetomis apribojimai neprieštarauja eurų banknotų ir monetų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statusui, jeigu egzistuoja kitos teisėtos piniginių skolų grąžinimo priemonės.

64

Šiuo klausimu reikia priminti, kad nors Sąjungos akto preambulė neturi privalomosios teisinės galios ir ja negalima remtis nei nukrypstant nuo atitinkamo akto nuostatų, nei aiškinant šias nuostatas priešingai jų formuluotei, joje gali būti patikslintas jų turinys, o šios preambulės konstatuojamosios dalys yra svarbus aiškinimo elementas, galintis atskleisti šio akto rengėjo valią (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Puppinck ir kt. / Komisija, C‑418/18 P, EU:C:2019:1113, 75 ir 76 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

65

Dėl Reglamento Nr. 974/98 19 konstatuojamojoje dalyje nurodytų „visuomeninių priežasčių“ reikia pažymėti, kad nors kai kuriose šios konstatuojamosios dalies kalbinėse versijose, pavyzdžiui, vokiečių k., vartojamas žodžių junginys „viešosios tvarkos pagrindai“, kitose kalbinėse versijose, pavyzdžiui, anglų ir prancūzų k., vartojamas žodžių junginys viešojo intereso pagrindai. Tačiau vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar dėl to įgyti prioriteto, palyginti su kitomis kalbinėmis versijomis. Esant tokiam skirtumui, atitinkama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą (šiuo klausimu žr. 2020 m. liepos 9 d. Sprendimo Naturschutzbund Deutschland – Landesverband Schleswig-Holstein, C‑297/19, EU:C:2020:533, 43 punktą).

66

Kadangi mokėjimų eurų banknotais ir monetomis apribojimai praktikoje galėtų būti pateisinami tiek viešosios tvarkos pagrindais – saugumu ar kova su nusikalstamumu, tiek viešuoju interesu įdiegti veiksmingą mokėjimų sistemą visuomenėje, siekiant užtikrinti vienodą leidžiančių nukrypti pagrindų taikymą visose valstybėse narėse, reikia pasirinkti žodžių junginį, turintį plačiausią reikšmę, t. y. „visuomeninės priežastys“.

67

Tokiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 974/98 10 straipsnio antras sakinys ir 11 straipsnio antras sakinys, siejami su šio reglamento 19 konstatuojamąja dalimi, turi būti suprantami taip, kad, pirma, šių banknotų ir monetų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statusas iš esmės reiškia pareigą priimti šiuos banknotus ir monetas ir, antra, valstybės narės iš esmės gali apriboti šią pareigą atsižvelgdamos į visuomenines priežastis.

68

Reikia pažymėti, kad, kaip išvados 129 punkte pažymėjo generalinis advokatas ir kaip teigė dauguma pastabas pateikusių suinteresuotųjų šalių, tokie apribojimai turi būti proporcingi siekiamam viešojo intereso tikslui.

69

Atsižvelgiant į tai, kad, nustatydamos tokius naudojimosi suvereniais įgaliojimais apribojimus, valstybės narės apriboja Sąjungos teisėje pripažintą galimybę įvykdyti mokėjimo prievolę eurų banknotais ir monetomis, valstybės narės turi užtikrinti, kad priemonės, kurių jos imasi, atitiktų proporcingumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų.

70

Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad atitinkamos priemonės būtų tinkamos nagrinėjamose nuostatose nustatytiems teisėtiems tikslams pasekti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Spiegel Online, C‑516/17, EU:C:2019:625, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

71

Nors būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinėjamu atveju turi įvertinti, ar pagrindinėse bylose nagrinėjamos nuostatos atitinka šio sprendimo 68–70 punktuose nurodytas sąlygas, Teisingumo Teismas, priimdamas prejudicinį sprendimą, prireikus gali pateikti paaiškinimų, kurie padėtų nacionaliniam teismui priimti sprendimą (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 2 d. Sprendimo Fundación Consejo Regulador de la Denominación de Origen Protegida Queso Manchego, C‑614/17, EU:C:2019:344, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

72

Dėl visuomeninių priežasčių, kuriomis remiamasi siekiant pateisinti pagrindinėse bylose nagrinėjamomis nuostatomis nustatytą apribojimą mokėti rinkliavą už audiovizualines paslaugas grynaisiais pinigais, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad savo rašytinėse pastabose Heseno žemės visuomeninis transliuotojas pažymėjo, jog, atsižvelgiant į apie 46 milijonus apmokestinamųjų asmenų Vokietijoje, prievole mokėti rinkliavą už audiovizualines paslaugas negrynaisiais pinigais siekiama užtikrinti veiksmingą šios rinkliavos rinkimą ir išvengti didelių papildomų išlaidų.

73

Šiuo požiūriu būtent viešąjį interesą atitinka toks piniginių skolų viešosios valdžios institucijoms padengimo būdas, kad jos nepatirtų nepagrįstų išlaidų, kurios trukdytų užtikrinti paslaugų teikimą mažiausiomis kainomis.

74

Taigi darytina išvada, kad visuomeninės priežastys, pagrįstos būtinybe užtikrinti viešosios valdžios institucijų nustatytos mokėjimo prievolės vykdymą, gali pateisinti mokėjimų grynaisiais pinigais apribojimą, pavyzdžiui, tada, kai apmokestinamųjų asmenų, iš kurių turi būti susigrąžinta skola, skaičius yra labai didelis.

75

Dėl sąlygos, kad nagrinėjamos priemonės neturi viršyti to, kas būtina nustatytiems tikslams pasiekti, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamose teisės nuostatose numatyta, jog rinkliava už audiovizualines paslaugas gali būti sumokėta kitomis teisėtomis mokėjimo priemonėmis, ne grynaisiais pinigais, o būtent tiesioginio debeto būdu, atliekant įprastą banko pavedimą arba periodinį mokėjimą.

76

Taigi pagrindinėse bylose nagrinėjamas apribojimas atrodo tinkamas ir būtinas tikslui veiksmingai surinkti rinkliavą už audiovizualines paslaugas pasiekti, nes dėl jo viešojo administravimo įstaiga gali išvengti nepagrįstos finansinės naštos, kuri kiltų atsižvelgiant į bendros procedūros, leidžiančios apmokestinamiems asmenims mokėti rinkliavą už audiovizualines paslaugas grynaisiais pinigais, įdiegimo išlaidas.

77

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar toks apribojimas yra proporcingas šiam tikslui, visų pirma atsižvelgdamas į tai, kad teisėtos alternatyvios rinkliavos už audiovizualines paslaugas mokėjimo priemonės gali būti nelengvai prieinamos visiems ją mokantiems asmenims, o tai reikštų, kad asmenims, neturintiems prieigos prie šių priemonių, turėtų būti suteikta galimybė mokėti grynaisiais pinigais.

78

Vadinasi, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: SESV 128 straipsnio 1 dalies trečias sakinys, Protokolo dėl ECBS ir ECB 16 straipsnio pirmos pastraipos trečias sakinys ir Reglamento Nr. 974/98 10 straipsnio antras sakinys turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, nenumatančios galimybės įvykdyti viešosios valdžios institucijų nustatytą mokėjimo prievolę eurų banknotais, su sąlyga, kad, pirma, šiomis nuostatomis nesiekiama nustatyti šių banknotų, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statuso teisinio režimo ir jos nesukelia tokio poveikio, antra, dėl jų nei teisiškai, nei faktiškai neatsisakoma šių banknotų, pavyzdžiui, iš esmės apribojant galimybę įvykdyti mokėjimo prievolę grynaisiais pinigais, trečia, jos buvo priimtos atsižvelgiant į visuomenines priežastis, ketvirta, dėl šiose nuostatose įtvirtinto apribojimo mokėti grynaisiais galima pasiekti nustatytą viešojo intereso tikslą ir, penkta, jomis neviršijama tai, kas būtina jam pasiekti, t. y. yra kitų teisėtų priemonių mokėjimo prievolei įvykdyti.

79

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: