—

Cartier parfums – lunettes SAS, atstovaujamos advokatų A.‑F. Roger ir A. Sevaux,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas ir B. Beaupère-Manokha,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

—

Šveicarijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jametti,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Lejeune ir A.‑M. Rouchaud-Joët,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001 2 27, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 27 straipsnio 2 dalies aiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Cartier parfums – lunettes SAS (toliau – Cartier) ir Axa Corporate Solutions assurances SA (toliau – Axa assurances) ginčą su Ziegler France SA (toliau – Ziegler France), Montgomery Transports SARL (toliau – Montgomery Transports), Inko Trade s. r. o. (toliau – Inko Trade), Jaroslav Matěja ir Groupama Transport dėl žalos, Cartier ir Axa assurances patirtos dėl prekių vagystės vykdant tarptautinį vežimą keliais, atlyginimo.

3

Reglamento Nr. 44/2001 2 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „tam tikri skirtumai tarp jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą reglamentuojančių nacionalinių taisyklių trukdo patikimai veikti vidaus rinkai. Nuostatos dėl jurisdikcijos kolizinių normų civilinėse ir komercinėse bylose suvienodinimo ir formalumų supaprastinimo, siekiant užtikrinti greitą ir paprastą teismo priimtų sprendimų valstybėse narėse, kurios privalo laikytis šio reglamento, pripažinimą ir vykdymą, yra labai svarbios.“

4

Šio reglamento 15 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Siekiant harmoningai vykdyti teisingumą, reikia sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir užtikrinti, kad dviejose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai. Reikia nustatyti aiškų ir efektyvų lis pendens bylų ir susijusių ieškinių sprendimo mechanizmą, kuris taip pat padėtų išvengti dėl nacionalinių skirtumų atsirandančių problemų, kai reikia nustatyti laiką, kada byla yra laikytina dar neišspręsta. Pagal šį reglamentą minėtas laikas turėtų būti atskirai apibrėžtas.“

5

Minėto reglamento II skyriaus, skirto jurisdikcijos taisyklėms, 7 skirsnyje „Susitarimas dėl jurisdikcijos“ esančiame 24 straipsnyje numatyta:

„Be jurisdikcijos, kylančios iš kitų šio reglamento nuostatų, jurisdikciją turi valstybės narės teismas, į kurį atvyksta atsakovas. Ši taisyklė netaikoma, jeigu atsakovas atvyksta į teismą dėl jurisdikcijos užginčijimo arba jeigu pagal 22 straipsnį kitas teismas turi išimtinę jurisdikciją.“

6

Minėto reglamento II skyriaus 8 skirsnyje „Jurisdikcijos ir priimtinumo tikrinimas“ esančiame 25 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu valstybės narės teismui pateikiamas reikalavimas, iš esmės susijęs su byla, kuri pagal 22 straipsnį priskiriama išimtinei kitos valstybės narės teismų jurisdikcijai, pirmiau nurodytas teismas savo iniciatyva viešai paskelbia, kad neturi jurisdikcijos.“

7

Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 9 skirsnyje „Lis pendens – susiję ieškiniai“ esančiame 27 straipsnyje numatyta:

„1.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos tuo pačiu ieškinio pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla [į kurį kreiptasi pirmiausia], savo iniciatyva sustabdo bylos procesą, kol nustatoma pirmojo iškėlusio bylą teismo jurisdikcija.

2.   Jeigu nustatoma teismo, kuriame buvo iškelta pirmoji byla [į kurį kreiptasi pirmiausia], jurisdikcija, bet kuris teismas, kitas nei pirmiau nurodytas teismas, atsisako jurisdikcijos pastarojo naudai.“

8

Kiek tai susiję su valstybių narių tarpusavio santykiais, Reglamentu Nr. 44/2001 buvo pakeista 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais, padarytais vėlesnėmis konvencijomis dėl naujų valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos (toliau – Briuselio konvencija). Pagal šios konvencijos 6 skirsnyje „Susitarimas dėl jurisdikcijos“ buvusį 18 straipsnį:

„Be jurisdikcijos, kylančios iš kitų šios konvencijos nuostatų, jurisdikciją turi susitariančiosios valstybės teismas, į kurį atvyksta atsakovas. Ši taisyklė netaikoma, jeigu atsakovas atvyko į teismą siekdamas užginčyti jurisdikciją arba jeigu pagal 16 straipsnį kitas teismas turi išimtinę jurisdikciją.“

9

Briuselio konvencijos 8 skirsnyje „Lis pendens – susiję ieškiniai“ buvusio 21 straipsnio pirminėje redakcijoje buvo numatyta:

„Jeigu skirtingų susitariančiųjų valstybių teismuose procesai pradedami tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, savo iniciatyva privalo atsisakyti jurisdikcijos teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, naudai.

Teismas, iš kurio reikalaujama atsisakyti jurisdikcijos, gali sustabdyti savo nagrinėjamas bylas, jeigu kito teismo jurisdikcija yra ginčijama.“

10

Cartier buvo pavedusi Ziegler France pervežti kosmetikos prekes iš Ženos (Prancūzija) į Vikfordą (Jungtinė Karalystė). Ziegler France sudarė šių prekių vežimo subrangos sutartį su Montgomery Transports, o ji atitinkamai sudarė šios paslaugos subrangos sutartį su Inko Trade, o šią savo ruožtu pakeitė Jaroslav Matěja.

11

2007 m. rugsėjo 25 d.Jaroslav Matěja priėmė prekes į bendrovės Saflog sandėlius Ženoje. Naktį iš 2007 m. rugsėjo 26 d. į 27 d. 0 val. 30 min., laikydamasis tuo metu galiojusių vairavimo trukmės taisyklių, vairuotojas sustojo pailsėti automobilių stovėjimo aikštelėje Jungtinėje Karalystėje. Kitą rytą jis pamatė, kad dalis prekių buvo pavogta. Cartier draudimo bendrovė Axa assurances įvertino žalą 145176,08 euro. Axa assurances išmokėjo Cartier144176,08 euro kompensaciją.

12

2008 m. rugsėjo 24 d.Cartier ir Axa assurances Rubės‑Turkueno (Prancūzija) Tribunal de commerce (Komercinių bylų teisme) pareiškė Ziegler France, Montgomery Transports, Inko Trade ir Jaroslav Matěja ieškinį dėl solidariosios atsakomybės, siekdamos iš jų prisiteisti 145176,08 euro.

13

Vėliau į šį teismą su įvairiais prašymais taikyti laikinąsias apsaugos priemones paeiliui kreipėsi vežėjai; jų reikalavimus palaikė draudikai.

14

Rubės‑Turkueno Tribunal de commerce visus prašymus sujungė į vieną bylą.

15

2010 m. spalio 28 d. posėdyje Ziegler France, remdamasi Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsniu, pateikė lis pendens grindžiamą prieštaravimą, remdamasi tuo, kad pirmiau, 2008 m. rugsėjo 16 d. aktu, buvo kreipusis į High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (London Mercantile Court) Jungtinėje Karalystėje. Kaip galima spręsti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, Jungtinės Karalystės teisme Ziegler France pateikė „claim form“ prieš Cartier, bendrovę Saflog ir Anglijos bendrovę Wright Ker Tyson Ltd, siekdama, kad būtų įvertintos atsiradusios prievolės ir apskaičiuota dėl nagrinėjamos vagystės Cartier patirta žala.

16

Cartier ir Axa assurances teigė, kad šis prieštaravimas nepriimtinas, nes nebuvo pateiktas in limine litis. Ziegler France prieš posėdį Rubės‑Turkueno Tribunal de commerce jau buvo pateikusi rašytines pastabas dėl bylos esmės, o pagal Prancūzijos civilinio proceso kodekso 74 straipsnį procesiniai prieštaravimai turi būti pareiškiami prieš atsikirtimus dėl bylos esmės, priešingu atveju jie laikytini nepriimtinais.

17

Cartier ir Axa assurances taip pat nurodė, kad lis pendens grindžiamas prieštaravimas yra ne tik nepriimtinas, bet ir nepagrįstas, nes High Court of Justice, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija nebuvo nustatyta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnį, ir kad abi bylos nėra iškeltos tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių.

18

2011 m. sausio 6 d. sprendimu Rubės‑Turkueno Tribunal de commerce nusprendė, kad Ziegler France patektas lis pendens grindžiamas prieštaravimas yra pagrįstas, nes pagal Prancūzijos civilinio proceso kodekso 871 straipsnį leidžiama žodžiu pareikšti procesinį prieštaravimą.

19

Šiuo klausimu Tribunal de commerce konstatavo, kad į High Court of Justice buvo kreiptasi pirmiausia ir kad jo jurisdikcija nebuvo užginčyta. Taigi, kiek tai susiję su Cartier ir Axa assurances ginču su Ziegler France, minėtas Tribunal de commerce pagal Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio 2 dalį atsisakė savo jurisdikcijos Jungtinės Karalystės teismo naudai. Kiek tai susiję su kitomis bylos šalimis, Rubės‑Turtueno Tribunal de commerce nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol High Court of Justice priims sprendimą.

20

2011 m. balandžio 14 d. sprendimu Duė Cour d’appel (Prancūzija) patvirtino Rubės‑Turtueno Tribunal de commerce sprendimą ir laikėsi nuomonės, kad byloje dėl Cartier ir Axa assurances ginčo su Ziegler France lis pendens sąlygos yra įvykdytos ir kad minėtas teismas pagrįstai atsisakė jurisdikcijos High Court of Justice naudai. Duė Cour d’appel nusprendė, kad iš ieškinio Jungtinės Karalystės teisme, kuris buvo pareikštas pirmiau nei ieškinys Prancūzijos teisme, neabejotinai aišku, jog jis pareikštas dėl to paties vežimo, vykdyto iš bendrovės Saflog sandėlių Cartier vardu, ir, nors šalys šiose dviejose bylose tik iš dalies sutampa, neginčytina, kad High Court nagrinėjamo Ziegler France atsakomybės klausimo išsprendimas turės padarinių Montgomery Transports, Inko Trade, Jaroslav Matěja ir Groupama Transport.

21

Cartier ir Axa assurances dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Šios šalys teigia, kad nuspręsdamas, jog High Court of Justice jurisdikcija yra „nustatyta“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnį, nes nebuvo užginčyta, Duė Cour d’appel nepaisė šio straipsnio prasmės ir taikymo srities. Šių bendrovių teigimu, teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikciją galima nustatyti tik šio teismo sprendimu, kuriuo aiškiai atmetamas jurisdikcijos neturėjimas, arba išnaudojus visas įmanomas teisių gynimo priemones dėl jurisdikciją patvirtinančio sprendimo.

22

Kaip matyti iš nacionaliniame teisme nagrinėjamos bylos medžiagos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog neginčijama, kad į Jungtinės Karalystės teismą buvo kreiptasi pirmiausia ir kad byloje įvykdytos su ginčo šalių ir objekto sutapimu susijusios sąlygos. Tačiau, atsižvelgdamas į skirtingas Prancūzijos teisės doktrinos nuomones, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl formuluotės „teismo [, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia,] jurisdikcija [nustatyta]“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio 2 dalį, taikymo srities.

23

Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar <...> Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 27 straipsnio 2 [dalį] reikia aiškinti taip, kad teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija yra nustatyta, jeigu nė viena šalis nepareiškė, kad jis neturi jurisdikcijos, arba jeigu šis teismas patvirtino savo jurisdikciją sprendimu, kuris tapo galutinis, nesvarbu, kokiu pagrindu, be kita ko, dėl visų teisių gynimo priemonių panaudojimo?“

24

Pirmiausia reikia patikslinti, kad, nors ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos pagrindinę bylą nagrinėjusiuose teismuose buvo nagrinėjama, ar, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio 1 dalį, yra lis pendens atvejis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pateikė klausimą tik dėl šio reglamento 27 straipsnio 2 dalies taikymo srities.

25

Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti prejudicinio sprendimo reikalingumą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Unamar, C‑184/12, 28 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

26

Be to, pažymėtina, jog iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos neatrodo, kad pagrindinei bylai turėtų būti taikoma Reglamento Nr. 44/2001 22 straipsnyje numatyta išimtinė jurisdikcija. Todėl Teisingumo Teismas neprivalo spręsti, ar teismas, kitas nei tas, į kurį kreiptasi pirmiausia, turėtų tokią jurisdikciją (šiuo klausimu žr. 1991 m. birželio 27 d. Sprendimo Overseas Union Insurance ir kt., C-351/89, Rink. p. I-3317, 20 punktą).

27

Taigi laikytina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, jog tam, kad teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija būtų nustatyta, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, pakanka, kad nė viena šalis nebūtų pareiškusi jurisdikcijos neturėjimu grindžiamo prieštaravimo, ar vis dėlto būtina, kad šis teismas tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtintų savo jurisdikciją galutiniu sprendimu.

28

Šiuo atžvilgiu iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos aišku, kad pagrindinėje byloje teismas, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, savo iniciatyva neatsisakė jurisdikcijos ir kad Cartier į jį atvyko, ginčydama Ziegler France reikalavimus dėl bylos esmės, tačiau netvirtino, kad šis teismas neturi jurisdikcijos.

29

Kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, pirmiausia primintina, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio 1 dalį lis pendens skirtingų valstybių narių teismuose atveju bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį buvo kreiptasi pirmiausia, savo iniciatyva turi sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus nustatyta teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija.

30

Be to, minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, naudai.

31

Toliau pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė Prancūzijos vyriausybė ir Europos Komisija, Reglamente Nr. 44/2001 tiksliai nenumatyta, kokiomis aplinkybėmis teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija laikytina „nustatyta“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 27 straipsnį.

32

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką minėto reglamento nuostatas reikia aiškinti autonomiškai, atsižvelgiant į jo sistemą ir tikslus (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Gothaer Allgemeine Versicherung ir kt., C‑456/11, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

33

Taigi, kad būtų galima atsakyti į pateiktą klausimą, reikia atsižvelgti į Reglamento Nr. 44/2001 bendrą struktūrą ir tikslus.

34

Pirma, dėl Reglamento Nr. 44/2001 bendros struktūros primintina, kad šio reglamento 24 straipsnio pirmame sakinyje numatyta jurisdikcijos taisyklė, grindžiama atsakovo atvykimu į teismą, taikoma visose bylose, kuriose teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcija neatsiranda kitų šio reglamento nuostatų pagrindu. Ši nuostata taikoma ir tada, kai ieškinys teisme pareiškiamas nesilaikant šio reglamento nuostatų, ir reiškia, kad atsakovo atvykimas į teismą gali būti laikomas nebyliu sutikimu su teismo, kuriame pareikštas ieškinys, jurisdikcija, vadinasi, ir susitarimu dėl jo jurisdikcijos (2010 m. gegužės 20 d. Sprendimo ČPP Vienna Insurance Group, C-111/09, Rink. p. I-4545, 21 punktas).

35

Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnio antrame sakinyje numatytos šios bendrosios taisyklės išimtys. Jame nustatyta, kad nebylaus susitarimo dėl teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcijos nėra, jei atsakovas pareiškia jurisdikcijos neturėjimu grindžiamą prieštaravimą ir taip išreiškia savo valią nepripažinti to teismo jurisdikcijos arba jei tai yra bylos, dėl kurių 22 straipsnyje numatytos išimtinės jurisdikcijos taisyklės (minėto Sprendimo ČPP Vienna Insurance Group 22 punktas).

36

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog iš Briuselio konvencijos 18 straipsnio, t. y. nuostatos, kuri iš esmės identiška Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsniui, tikslo išplaukia, kad, jeigu tai nebuvo padaryta prieš pateikiant atsikirtimus dėl bylos esmės, jurisdikcija bet kuriuo atveju negali būti ginčijama po to, kai pateikiamos pastabos, kurios pagal nacionalinę proceso teisę laikytinos pirmaisiais teismui, į kurį kreiptasi, skirtais gynybos argumentais (1981 m. birželio 24 d. Sprendimo Elefanten Schuh, 150/80, Rink. p. 1671, 16 punktas ir 2013 m. birželio 13 d. Sprendimo Goldbet Sportwetten, C‑144/12, 37 punktas).

37

Be to, buvo nuspręsta, kad Briuselio konvencijos 18 straipsnis taikytinas ir tuo atveju, kai atsakovas pateikia pastabas ir dėl teismo, į kurį kreipėsi, jurisdikcijos, ir dėl bylos esmės. Tačiau jurisdikcijos ginčijimas sukelia 18 straipsnyje numatytus padarinius tik tuo atveju, jeigu ieškovas ir teismas, į kurį kreiptasi, iš pirmųjų atsakovo pateiktų gynybos argumentų gali aiškiai suprasti, kad jais siekiama užginčyti jurisdikciją (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Elefanten Schuh 14 ir 15 punktus).

38

Darytina išvada, kad Reglamentu Nr. 44/2001 įtvirtinta sistema, kaip išplaukia iš jo 24 ir 27 straipsnių, buvo siekiama išvengti situacijų, kai teismas, kitas nei tas, į kurį kreiptasi pirmiausia, ilgam sustabdo bylos nagrinėjimą, nors iš tiesų, kaip minėta šio sprendimo 36 punkte, teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcijos nebeįmanoma užginčyti.

39

Pažymėtina, kad tokios grėsmės nėra, jeigu, kaip pagrindinėje byloje, teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, savo iniciatyva neatsisako jurisdikcijos ir nė viena šalis iki to momento, kai pateikiamos pastabos, kurios pagal nacionalinę proceso teisę laikytinos pirmaisiais gynybos argumentais, neužginčija jo jurisdikcijos.

40

Antra, dėl Reglamento Nr. 44/2001 tikslų primintina, kad vienas iš šio reglamento tikslų, numatytas jo 15 konstatuojamojoje dalyje, yra kuo labiau sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir užtikrinti, kad dviejose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai, jeigu ginčas teismingas keliems teismams. Būtent šiuo tikslu Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė sukurti aiškų ir veiksmingą lis pendens atvejų sprendimo mechanizmą. Iš to darytina išvada, kad siekiant įgyvendinti šiuos tikslus Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnį reikia aiškinti plačiai (minėto Sprendimo Overseas Union Insurance ir kt. 16 punktas).

41

Konstatuotina, kad, jeigu minėto reglamento 27 straipsnio 2 dalis būtų aiškinama taip, jog tam, kad teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija būtų nustatyta, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, būtina, kad šis teismas tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtintų savo jurisdikciją galutiniu sprendimu, padidėtų panašių teismo procesų rizika ir šio reglamento nustatytos lis pendens atvejų sprendimo taisyklės taptų neveiksmingos.

42

Be to, kaip išplaukia iš P. Jenard parengtos ataskaitos dėl Briuselio konvencijos (OL C 59, 1979, p. 1) ir Teisingumo Teismo praktikos dėl šios konvencijos 21 straipsnio, t. y. nuostatos, atitinkančios Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnį, lis pendens taisyklės tikslas taip pat yra išvengti negatyvios jurisdikcijų kolizijos. Ši taisyklė buvo sukurta tam, kad šalys neprivalėtų iš naujo pradėti teismo proceso, jeigu, pvz., teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, paskelbtų neturintis jurisdikcijos (žr. minėto Sprendimo Overseas Union Insurance ir kt. 22 punktą).

43

Taigi, jeigu teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, savo iniciatyva neatsisako jurisdikcijos ir jeigu jam nepareiškiamas joks jurisdikcijos neturėjimu grindžiamas prieštaravimas, dėl to, kad kitas teismas nei tas, į kurį kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos, negali kilti negatyvi jurisdikcijų kolizija, nes teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcijos ginčyti nebegalima.

44

Todėl darytina išvada, kad ir iš Reglamento Nr. 44/2001 bendros struktūros, ir iš jo tikslų išplaukia, jog tam, kad teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija būtų nustatyta, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 27 straipsnio 2 dalį, jeigu kitas teismas nei tas, į kurį kreiptasi pirmiausia, neturi išimtinės jurisdikcijos, pakanka, kad teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, savo iniciatyva nebūtų atsisakęs jurisdikcijos ir nė viena šalis jos nebūtų užginčijusi iki to momento, kai pateikiamos pastabos, kurios pagal nacionalinę proceso teisę laikytinos pirmaisiais gynybos argumentais dėl bylos esmės.

45

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad, išskyrus tuos atvejus, kai kitas teismas nei tas, į kurį kreiptasi pirmiausia, pagal šį reglamentą turi išimtinę jurisdikciją, teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija turi būti laikoma nustatyta, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jeigu šis teismas savo iniciatyva neatsisakė jurisdikcijos ir nė viena šalis jos neužginčijo iki to momento, kai pateikiamos pastabos, kurios pagal nacionalinę proceso teisę laikytinos pirmaisiais minėtam teismui pateiktais gynybos argumentais dėl bylos esmės.

46

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 27 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad, išskyrus tuos atvejus, kai kitas teismas nei tas, į kurį kreiptasi pirmiausia, turi išimtinę jurisdikciją, teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija turi būti laikoma nustatyta, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jeigu šis teismas savo iniciatyva neatsisakė jurisdikcijos ir nė viena šalis jos neužginčijo iki to momento, kai pateikiamos pastabos, kurios pagal nacionalinę proceso teisę laikytinos pirmaisiais minėtam teismui pateiktais gynybos argumentais dėl bylos esmės.