—

G. Meister, atstovaujamos Rechtsanwalt R. Wißbar,

—

Speech Design Carrier Systems GmbH, atstovaujamos Rechtsanwältin U. Kappelhoff,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Möller,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos V. Kreuschitz,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės (OL L 180, p. 22; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 20 sk., 1 t., p. 23), 8 straipsnio 1 dalies, 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), 10 straipsnio 1 dalies ir 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (OL L 204, p. 23) 19 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant G. Meister ir Speech Design Carrier Systems GmbH (toliau – Speech Design) ginčą dėl diskriminacijos dėl lyties, amžiaus ir etninės kilmės, kurią G. Meister teigia patyrusi per įdarbinimo procedūrą.

3

Direktyvos 2000/43 15 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „faktų, pagal kuriuos galima daryti prielaidą, jog buvo tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, įvertinimas yra nacionalinių teismų ar kitų kompetentingų institucijų reikalas pagal nacionalinę teisę ar praktiką. Tokiose taisyklėse visų pirma gali būti numatyta bet kokiomis, įskaitant statistiniais įrodymais paremtas, priemonėmis nustatyti netiesioginę diskriminaciją“.

4

Iš šios direktyvos 21 konstatuojamosios dalies matyti, kad „taisyklės dėl įrodinėjimo pareigos turi būti koreguojamos, kai susiduriama su prima facie diskriminacijos byla, o siekiant veiksmingai įgyvendinti vienodo požiūrio principą, įrodinėjimo pareiga turi būti perkeliama atsakovui, kai pateikiami tokios diskriminacijos įrodymai“.

5

Pagal minėtos direktyvos 1 straipsnį:

„Šios direktyvos tikslas – sukurti kovos su diskriminacija dėl rasės ar etninės priklausomybės sistemą siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“

6

Tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, ši direktyva taikoma:

<...>“

7

Direktyvos 2000/43 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad dėl šioje direktyvoje numatytų jų įpareigojimų užtikrinimo visiems asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, būtų prieinamos teismo ir (arba) administracinės procedūros, įskaitant, kai jos mano, kad yra būtina, taikinimo procedūras, net pasibaigus tariamiems diskriminuojantiems santykiams.“

8

Minėtos direktyvos 8 straipsnis „Įrodinėjimo pareiga“ suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas būtinas priemones, kurios užtikrintų, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, pats atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas.

2.   Šio straipsnio 1 dalis netrukdo valstybėms narėms nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles.

3.   Šio straipsnio 1 dalis netaikoma baudžiamojo pobūdžio procedūroms.

4.   Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalys taip pat taikomos pagal 7 straipsnio 2 dalį iškeltoms byloms.

5.   Valstybėms narėms šio straipsnio 1 dalies nebūtina taikyti procesiniams veiksmams, kai bylos aplinkybes turi ištirti teismas ar kompetentinga institucija.“

9

Direktyvos 2000/78 15 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „faktų, pagal kuriuos galima daryti prielaidą, jog buvo tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, įvertinimas yra nacionalinių teismų ar kitų kompetentingų institucijų reikalas pagal nacionalinę teisę ar praktiką. Tokiose taisyklėse visų pirma gali būti numatyta bet kokiomis priemonėmis, įskaitant statistiniais įrodymais paremtas, nustatyti netiesioginę diskriminaciją“.

10

Šios direktyvos 31 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad „taisyklės dėl įrodinėjimo pareigos turi būti koreguojamos, kai susiduriama su prima facie diskriminacijos byla, o siekiant veiksmingai įgyvendinti vienodo požiūrio principą, įrodinėjimo pareiga turi būti grąžinama [perkeliama] atsakovui, kai pateikiami tokios diskriminacijos įrodymai. Vis dėlto, pats ieškovas turi įrodyti, jog jis išpažįsta tam tikrą religiją arba įsitikinimus, turi tam tikrą negalią, yra tam tikro amžiaus arba yra tam tikros seksualinės orientacijos“.

11

Pagal nurodytos direktyvos 1 straipsnį:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“

12

Tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

<...>“

13

Direktyvos 2000/78 9 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad šioje direktyvoje numatytoms pareigoms vykdyti visiems asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, būtų prieinamos teismo ir (arba) administracinės procedūros, įskaitant, kai jos mano, kad yra būtina, taikinimo procedūrą, net pasibaigus tariamai diskriminuojantiems santykiams.“

14

Minėtos direktyvos 10 straipsnyje „Įrodinėjimo pareiga“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, pats atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas.

2.   Šio straipsnio 1 dalis netrukdo valstybėms narėms nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles.

3.   Šio straipsnio 1 dalis netaikoma baudžiamajam procesui.

4.   Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalys taip pat taikomos pagal 9 straipsnio 2 dalį pradėtiems teisminiams procesams.

5.   Valstybėms narėms šio straipsnio 1 dalies nebūtina taikyti procesiniams veiksmams, kai bylos faktines aplinkybes turi ištirti teismas ar kompetentinga institucija.“

15

Direktyvos 2006/54 30 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Užtikrinant veiksmingą vienodo požiūrio principo įgyvendinimą, svarbus vaidmuo tenka taisyklių dėl įrodinėjimo pareigos priėmimui. Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl to reikėtų numatyti nuostatą, skirtą užtikrinti, kad prima facie diskriminacijos bylos atveju įrodinėjimo pareiga atitektų atsakovui, išskyrus procesinius veiksmus, kai faktines aplinkybes turi ištirti teismas arba kita kompetentinga nacionalinė institucija. Tačiau reikia patikslinti, kad faktus, pagal kuriuos galima daryti prielaidą, jog buvo tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojama, įvertina kompetentingos nacionalinės institucijos pagal nacionalinės teisės aktus ar praktiką. Be to, pačios valstybės narės turi įvesti bet kuriame procesinių veiksmų etape įrodymų taisykles, kurios yra palankesnės ieškovams.“

16

Pagal šios direktyvos 1 straipsnį:

„Šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad būtų įgyvendinamas moterų ir vyrų lygių galimybių bei vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principas užimtumo ir profesinės veiklos srityje.

Šiuo tikslu į ją yra įtraukiamos nuostatos, skirtos vienodo požiūrio principui įgyvendinti šiose srityse:

<...>“

17

Tos pačios direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nei viešajame, nei privačiame sektoriuose, įskaitant viešąsias įstaigas, negali būti nei tiesioginės, nei netiesioginės diskriminacijos dėl lyties šiais aspektais:

<...>“

18

Direktyvos 2006/54 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Visiems asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, ir jau pasinaudojusiems galimybe kreiptis į kitas kompetentingas institucijas, įskaitant tam tikrais atvejais tikslingą taikinimo procedūrą, valstybės narės užtikrina teisę į teismines procedūras net pasibaigus tariamai diskriminuojantiems santykiams.“

19

Nurodytos direktyvos 19 straipsnis „Įrodinėjimo pareiga“ suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas numatytas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, kad tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas.

2.   Šio straipsnio 1 dalis netrukdo valstybėms narėms nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles.

3.   Valstybėms narėms šio straipsnio 1 dalies nebūtina taikyti procesiniams veiksmams, kai bylos faktines aplinkybes turi ištirti teismas ar kompetentinga institucija.

4.   1, 2 ir 3 dalys taip pat taikomos:

5.   Šis straipsnis netaikomas baudžiamajam procesui, nebent valstybės narės numato kitaip.“

20

Pagrindinės bylos aplinkybių klostymosi metu taikytinos redakcijos 2006 m. rugpjūčio 14 d. Bendrojo vienodo požiūrio įstatymo (Allgemeines Gleichbehandlungsgesetz, BGBl. 2006 I, p. 1897, toliau – AGG) 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Šiuo įstatymu siekiama užkirsti kelią bet kokiai diskriminacijai dėl rasės ar etninės kilmės, lyties, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos, arba ją pašalinti.“

21

Remiantis AGG 3 straipsnio 1 dalimi:

„Tiesioginė diskriminacija yra tada, kai vienam asmeniui taikomos mažiau palankios sąlygos, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti taikomos kitam asmeniui, dėl 1 straipsnyje nurodytų priežasčių. Tiesioginė diskriminacija dėl lyties 2 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytose srityse yra ir tuomet, kai moteris vertinama mažiau palankiai dėl nėštumo ar motinystės.“

22

AGG 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šiame įstatyme darbuotojais laikomi:

Darbuotojais taip pat laikomi kandidatai į darbo vietą ir asmenys, kurių darbo santykiai yra pasibaigę.“

23

Remiantis AGG 7 straipsnio 1 dalimi, darbuotojai negali būti diskriminuojami dėl kurio nors iš 1 straipsnyje nurodytų motyvų. Šis draudimas taikomas ir tuomet, kai diskriminuojantis asmuo atlikdamas diskriminacinius veiksmus tik įtaria vieno iš 1 straipsnyje nurodytų motyvų buvimą.

24

Pagal AGG 15 straipsnio 2 dalį:

„Darbuotojas gali reikalauti tinkamos piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą. Nepriėmimo į darbą atveju kompensacija negali viršyti trijų mėnesių darbo užmokesčio, jei asmuo nebūtų įdarbintas net vykdant nediskriminacinę atranką.“

25

AGG 22 straipsnyje nustatyta:

„Jei kilus ginčui šalis pateikia netiesioginių įrodymų, leidžiančių daryti prielaidą dėl diskriminacijos dėl 1 straipsnyje nurodytų motyvų, kita šalis turi įrodyti, kad nuostatos dėl apsaugos nuo diskriminacijos nebuvo pažeistos.“

26

G. Meister gimė 1961 m. rugsėjo 7 d. ir yra rusų kilmės. Rusijoje ji įgijo techninių sistemų inžinieriaus diplomą, kuris Vokietijoje pripažintas lygiaverčiu Vokietijos Fachhochschule (profesinė aukštoji mokykla) diplomui.

27

Speech Design pateikė spaudoje skelbimą apie ketinimą įdarbinti „patyrusį (-ią) programinės įrangos vystytoją“. Susidomėjusi šiuo skelbimu, 2006 m. spalio 5 d. G. Meister pateikė savo kandidatūrą. 2006 m. spalio 11 d. laišku Speech Design atmetė G. Meister kandidatūrą net nepakvietusi jos į pokalbį. Kiek vėliau ši bendrovė pateikė analogiško turinio skelbimą internete. 2006 m. spalio 19 d. G. Meister vėl pateikė savo kandidatūrą, tačiau Speech Design vėl ją atmetė nepakvietusi į pokalbį ir nepranešusi jokio kandidatūros atmetimo motyvo.

28

Iš jokių Teisingumo Teismo turimų bylos duomenų nematyti, kad minėta bendrovė teigtų, jog G. Meister kvalifikacijos lygis neatitiko per šią įdarbinimo procedūrą reikalaujamo lygio.

29

Manydama, kad atitiko kandidatui į nagrinėjamas pareigas keliamus reikalavimus, G. Meister nusprendė, kad dėl savo lyties, amžiaus ir etninės kilmės buvo vertinama mažiau palankiai nei panašioje situacijoje esantis kitas asmuo. Taigi ji pareiškė Speech Design ieškinį Arbeitsgericht ir prašė, pirma, priteisti iš šios bendrovės piniginę kompensaciją už diskriminaciją įdarbinant ir, antra, įpareigoti šią bendrovę pateikti informaciją apie įdarbintą kandidatą, kad būtų galima įrodyti, kad jos kvalifikacija geresnė.

30

Pirmosios instancijos teismui atmetus jos ieškinį, G. Meister dėl šio sprendimo padavė apeliacinį skundą Landesarbeitsgericht, kuris taip pat atmetė jos prašymą. G. Meister padavė kasacinį skundą Bundesarbeitsgericht. Šiam teismui kilo klausimas, ar G. Meister gali remtis teise į informaciją pagal direktyvas 2000/43, 2000/78 ir 2006/54, ir, jei taip, kokios yra Speech Design atsisakymo pateikti informaciją pasekmės.

31

Esant tokioms aplinkybėms Bundesarbeitsgericht nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

32

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalis, Direktyvos 2000/78 10 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jose darbuotojui, kuris pagrįstai teigia, kad atitinka skelbime dėl darbo nurodytus reikalavimus ir kurio kandidatūra buvo atmesta, numatyta teisė susipažinti su informacija apie tai, ar per atrankos procedūrą darbdavys įdarbino kitą kandidatą, ir, jei taip, kokiais kriterijais remdamasis.

33

Pirmiausia reikia priminti, kad iš Direktyvos 2000/43 3 straipsnio 1 dalies a punkto, Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkto ir Direktyvos 2006/54 1 straipsnio antros pastraipos a punkto ir 14 straipsnio 1 dalies a punkto matyti, kad šios direktyvos taikomos įsidarbinti siekiančiam asmeniui, kiek tai susiję, be kita ko, su atrankos kriterijais ir priėmimo į darbą sąlygomis.

34

Tose pačiose direktyvose, būtent Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalyje, Direktyvos 2000/78 10 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalyje, iš esmės numatyta, kad valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas numatytas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, kad tuo atveju, kai asmuo mano, kad nukentėjo, nes jam nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, ir teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turi įrodyti, kad šis principas nebuvo pažeistas.

35

Reikia konstatuoti, kad šių nuostatų formuluotės beveik identiškos 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyvos 97/80/EB dėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos dėl lyties bylose (OL L 14, 1998, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 264) 4 straipsnio 1 dalies formuluotei, kurią, beje, Teisingumo Teismas išaiškino 2011 m. liepos 21 d. Sprendime Kelly (C-104/10, Rink. p. I-6813). Kiek tai susiję su įrodinėjimo pareiga, šia 4 straipsnio 1 dalimi, kuri, kaip ir visa Direktyva 97/80, buvo panaikinta Direktyva 2006/54 nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d., diskriminacijos dėl lyties atvejams buvo taikomas toks pats teisinis reglamentavimas, kaip ir numatytasis pagrindinėje byloje nagrinėjamose direktyvose.

36

Minėtame Sprendime Kelly aiškindamas Direktyvos 97/80 4 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismas jo 30 punkte nusprendė, kad pirmiausia asmuo, laikantis save nukentėjusiu dėl vienodo požiūrio principo nesilaikymo, turi įrodyti faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad buvo tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija. Tik tuo atveju, jeigu šis asmuo įrodo tokias faktines aplinkybes, paskui atsakovas turi įrodyti, kad nebuvo pažeistas nediskriminavimo principas.

37

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad, kaip numatyta direktyvų 2000/43 ir 2000/78 15 konstatuojamojoje dalyje ir Direktyvos 2006/54 30 konstatuojamojoje dalyje, faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, jog buvo tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, turi įvertinti nacionalinis teismas ar kita kompetentinga institucija pagal nacionalinę teisę ir (arba) praktiką (minėto Sprendimo Kelly 31 punktas).

38

Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad Direktyva 97/80, kaip numatyta jos 1 straipsnyje, siekiama užtikrinti, jog valstybių narių priimamos priemonės vienodo požiūrio principui įgyvendinti būtų veiksmingesnės, kad suteiktų galimybę visiems asmenims, kurie mano esą nukentėję, nes jiems nebuvo taikomas šis principas, apginti savo teises teisminiame procese, prieš tai galbūt pasinaudojus galimybe kreiptis į kitas kompetentingas institucijas (minėto Sprendimo Kelly 33 punktas). Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyvos 2000/43 7 straipsnio 1 dalyje, Direktyvos 2000/78 9 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2006/54 17 straipsnio 1 dalyje remiamasi tuo pačiu principu.

39

Šiomis aplinkybėmis minėto Sprendimo Kelly 34 punkte Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad nors Direktyvos 97/80 4 straipsnio 1 dalyje asmeniui, kuris laiko save nukentėjusiu dėl to, kad jo atžvilgiu nebuvo laikytasi vienodo požiūrio principo, konkrečiai nenumatyta teisė susipažinti su informacija, kad jis galėtų įrodyti „faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, kad buvo tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija“ pagal šią nuostatą, vis dėlto negalima atmesti tikimybės, kad atsakovo atsisakymas suteikti informaciją siekiant įrodyti tokias faktines aplinkybes gali sukelti pavojų, kad bus pakenkta šia direktyva siekiamo tikslo įgyvendinimui, ir taip, be kita ko, ši nuostata taptų neveiksminga.

40

Šio sprendimo 35 punkte priminta, kad Direktyva 97/80 buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2006/54. Tačiau, atsižvelgiant į nagrinėjamo prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyku esančių straipsnių tekstą ir struktūrą, nėra jokio pagrindo manyti, kad priimdamas direktyvas 2000/43, 2000/78 ir 2006/54 Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino pakeisti Direktyvos 98/80 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos reglamentavimą. Dėl šios priežasties nustatant faktus, leidžiančius preziumuoti tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją, reikia įsitikinti, kad atsakovo atsisakymas suteikti informacijos nesutrukdys įgyvendinti direktyvomis 2000/43, 2000/78 ir 2006/54 siekiamus tikslus.

41

Remiantis ESS 4 straipsnio 3 dalies atitinkamai antra ir trečia pastraipomis, „kad užtikrintų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, valstybės narės imasi bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių“ ir „nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų“, įskaitant numatytų direktyvose (žr. 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimo El Dridi, C-61/11 PPU, Rink. p. I-3015, 56 punktą ir minėto Sprendimo Kelly 36 punktą).

42

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar nustatant faktus, leisiančius preziumuoti tiesioginę ar netiesioginę G. Meister diskriminaciją, Speech Design atsisakymas suteikti informacijos nesutrukdys įgyvendinti direktyvomis 2000/43, 2000/78 ir 2006/54 siekiamus tikslus. Šis teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į visas pagrindinės bylos aplinkybes, kad nuspręstų, ar surinkta pakankamai įrodymų, kad tokią diskriminaciją leidžiantys preziumuoti faktai būtų laikomi įrodytais.

43

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš direktyvų 2000/43 ir 2000/78 15 konstatuojamosios dalies bei Direktyvos 2006/54 30 konstatuojamosios dalies, pagal valstybių narių nacionalinę teisę ar praktiką visų pirma gali būti numatyta, kad netiesioginę diskriminaciją galima įrodinėti bet kokiomis priemonėmis, įskaitant statistinius duomenis.

44

Tarp veiksnių, į kuriuos galima atsižvelgti, yra, pavyzdžiui, aplinkybė, kad, skirtingai nuo byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Kelly, nagrinėtos situacijos, pagrindinėje byloje darbdavys, atrodo, visiškai atsisakė leisti G. Meister susipažinti su bet kokia jos prašyta informacija.

45

Be to, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 35–37 punktuose, taip pat galima atsižvelgti, be kita ko, į aplinkybę, kad Speech Design neginčija G. Meister kvalifikacijos lygio atitikties skelbime apie įdarbinimą nurodytiems reikalavimams, taip pat į dvigubą aplinkybę, kad, nepaisydamas to, darbdavys jos nepakvietė į pokalbį ir kad suinteresuotasis asmuo taip pat nebuvo pakviestas į pokalbį per naują kandidatų užimti atitinkamą darbo vietą atrankos procedūrą.

46

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalis, Direktyvos 2000/78 10 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jose darbuotojui, kuris pagrįstai teigia, jog atitinka skelbime dėl darbo nurodytus reikalavimus, ir kurio kandidatūra buvo atmesta, nenumatyta teisė susipažinti su informacija apie tai, ar per atrankos procedūrą darbdavys įdarbino kitą kandidatą.

47

Vis dėlto negalima atmesti tikimybės, kad atsakovo atsisakymas suteikti bet kokią informaciją gali būti vienas veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti įrodinėjant faktines aplinkybes, leidžiančias preziumuoti tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgęs į visas jo nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi patikrinti, ar taip yra pagrindinėje byloje.

48

Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakymą, nėra reikalo atsakyti į antrąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą.

49

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, 8 straipsnio 1 dalis, 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 10 straipsnio 1 dalis ir 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo 19 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jose darbuotojui, kuris pagrįstai teigia, kad atitinka skelbime dėl darbo nurodytus reikalavimus ir kurio kandidatūra buvo atmesta, nenumatyta teisė susipažinti su informacija apie tai, ar per atrankos procedūrą darbdavys įdarbino kitą kandidatą.

Vis dėlto negalima atmesti tikimybės, kad atsakovo atsisakymas suteikti bet kokią informaciją gali būti vienas veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti įrodinėjant faktines aplinkybes, leidžiančias preziumuoti tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgęs į visas jo nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi patikrinti, ar taip yra pagrindinėje byloje.