Byla C‑345/09

J. A. van Delft ir kt.

prieš

College voor zorgverzekeringen

(Centrale Raad van Beroep prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Socialinė apsauga – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 – III dalies I skyrius – 28, 28a ir 33 straipsniai – Reglamentas (EEB) Nr. 574/72 – 29 straipsnis – Laisvas asmenų judėjimas – SESV 21 ir SESV 45 straipsniai – Sveikatos draudimo išmokos – Senatvės ar nedarbingumo pensijų gavėjai – Nuolatinė gyvenamoji vieta kitoje nei pensiją turinčioje mokėti valstybėje narėje – Išmokų natūra teikimas gyvenamosios vietos valstybėje mokėjimo pareigą turinčios valstybės sąskaita – Neprisiregistravimas gyvenamosios vietos valstybėje – Pareiga mokėti įmokas mokėjimo pareigą turinčioje valstybėje – Mokėjimo pareigą turinčios valstybės teisės aktų pakeitimas – Sveikatos draudimo tęstinumas – Skirtingas požiūris į rezidentus ir ne rezidentus“

Sprendimo santrauka

1.        Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Taikytini teisės aktai – Kolizinių normų privalomumas – Sveikatos draudimas – Pagal kitos nei gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktus mokėtinų pensijų gavėjai

(Tarybos reglamentų Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniai ir Nr. 574/72 29 straipsnis)

2.        Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Sveikatos draudimas – Pagal kitos nei gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktus mokėtinų pensijų gavėjai

(Tarybos reglamentų Nr. 1408/71 28, 28a ir 30 straipsniai ir Nr. 574/72 29 straipsnis)

3.        Europos Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Migruojančių piliečių socialinė apsauga – Pagal kitos nei gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktus mokėtinų pensijų gavėjai

(SESV 21 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 1408/71)

1.        Kadangi Reglamente Nr. 1408/71, iš dalies pakeistame Reglamentu Nr. 1992/2006, numatytos kolizinės normos yra privalomos valstybėms narėms, negalima sutikti su tuo, kad į šių normų taikymo sritį patenkantys apdraustieji socialiniu draudimu galėtų neutralizuoti jų poveikį, turėdami galimybę išvengti jų taikymo. Reglamente Nr. 1408/71 numatytos įstatymų kolizijos sistemos taikymas priklauso vien nuo objektyvios situacijos, kurioje yra suinteresuotas darbuotojas. Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniais, remiantis jų tekstu, į jų taikymo sritį patenkantiems pensijos gavėjams nesuteikiama jokia pasirinkimo teisė. Jeigu pensijos, mokamos pagal tam tikros valstybės narės teisės aktus, gavėjas yra Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniuose aprašytoje objektyvioje situacijoje, jam pradedama taikyti šiose nuostatose esanti kolizinė norma, nesuteikiant galimybės atsisakyti tokio taikymo, pagal Reglamento Nr. 574/72, nustatančio Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką, 29 straipsnį neprisiregistruojant kompetentingoje savo gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje. Taigi į Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnių taikymo sritį patenkantiems apdraustiesiems socialiniu draudimu jie yra privalomi.

Reglamento Nr. 574/72, nustatančio Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką, 29 straipsnyje numatyta registracija kompetentingoje gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje yra vien administracinis formalumas, kurį reikia atlikti siekiant užtikrinti faktinį išmokų natūrą teikimą šioje valstybėje narėje pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnius. Išduodama formą E 121 kompetentinga tam tikros valstybės narės įstaiga tik deklaruoja, kad atitinkamas apdraustasis socialiniu draudimu turėtų teisę į išmokas natūra šioje valstybėje, jeigu joje gyventų. Tokia forma turi vien deklaruojamąjį pobūdį, jos pateikimas kompetentingai tam tikros valstybės narės įstaigai siekiant atitinkamo apdraustojo socialiniu draudimu registracijos šioje valstybėje negali būti teisės į išmokas šioje valstybėje narėje atsiradimo sąlyga.

Kadangi šiomis sąlygomis į Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnių taikymo sritį patenkantys pensijų gavėjai, turint omenyje privalomąjį šiose nuostatose įtvirtintos sistemos pobūdį, negali nuspręsti atsisakyti išmokų natūra savo gyvenamosios vietos valstybėje nesiregistruodami kompetentingoje šios valstybės narės įstaigoje, toks neprisiregistravimo faktas negali lemti, kad jie būtų atleisti nuo įmokų mokėjimo pareigą mokėti jų pensiją turinčioje valstybėje narėje, nes jie bet kuriuo atveju kelia išlaidas šiai valstybei, negalėdami išvengti nagrinėjamo reglamento sistemos taikymo.

Teisinga, kad nesant registracijos kompetentingoje gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje toks apdraustasis socialiniu draudimu faktiškai negauna šioje valstybėje išmokų ir todėl nesukelia išlaidų, kurias pagal Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnį kartu su Reglamento Nr. 574/72 95 straipsniu pareigą mokėti jam pensiją turinti valstybė narė turėtų grąžinti gyvenamosios vietos valstybei narei. Vis dėlto tokia aplinkybė niekaip nepaveikia teisės į šias išmokas buvimo – ir todėl atitinkamos pareigos mokėti valstybės narės, kurios teisės aktais grindžiamas tokios teisės egzistavimas, kompetentingoms įstaigoms įmokas kaip atsakomąjį mokestį už šios valstybės riziką, tenkančią jai pagal Reglamento Nr. 1408/71 nuostatas. Tokia pareiga mokėti įmokas dėl teisės į išmokas turėjimo, net faktiškai nesinaudojant šiomis išmokomis, neatsiejamai susijusi su nacionalinėse socialinės apsaugos sistemose įgyvendinamu solidarumo principu, nes nesant tokios pareigos suinteresuotieji asmenys galėtų būti paskatinti laukti faktinio draudiminio įvykio prieš prisidėdami prie šios sistemos finansavimo.

(žr. 52, 57, 61–65, 72–75 punktus)

2.        Reglamento Nr. 1408/71, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1992/2006, 28, 28a ir 33 straipsniai kartu su Reglamento Nr. 574/72, nustatančio Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 311/2007, 29 straipsniu aiškintini taip, kad nedraudžiamas tam tikros valstybės narės reglamentavimas, kuriuo remiantis pensijų, mokėtinų pagal šios valstybės teisės aktus, gavėjai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje, kur pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnius jie turi teisę gauti ligos išmokas natūra, teikiamas kompetentingos šios valstybės narės įstaigos, turi mokėti įmokas šioms išmokoms gauti atskaitymo iš savo pensijos forma, net jeigu jie nėra prisiregistravę kompetentingoje savo gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje.

(žr. 80 punktą ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.        SESV 21 straipsnis aiškintinas taip, kad juo nedraudžiamas tam tikros valstybės narės reglamentavimas, kuriuo remiantis pensijų, mokėtinų pagal šios valstybės teisės aktus, gavėjai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje, kur pagal Reglamento Nr. 1408/71, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1992/2006, 28 ir 28a straipsnius jie turi teisę gauti ligos išmokas natūra, teikiamas kompetentingos šios valstybės narės įstaigos, turi mokėti įmokas šioms išmokoms gauti atskaitymo iš savo pensijos forma, net jeigu jie nėra prisiregistravę kompetentingoje savo gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje.

Tačiau SESV 21 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiamas toks nacionalinis reglamentavimas, jeigu juo inicijuojamas arba jame įtvirtintas nepateisinamas skirtingas rezidentų ir ne rezidentų traktavimas, kiek tai susiję su visiškos apsaugos nuo ligos rizikos, kurią jie turėjo pagal iki įsigaliojant šiam reglamentavimui sudarytas draudimo sutartis, tęstinumu, o tai turi išsiaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

(žr. 130–131 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)

SPRENDIMAS

2010 m. spalio 14 d.(*)

„Socialinė apsauga – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 – III dalies I skyrius – 28, 28a ir 33 straipsniai – Reglamentas (EEB) Nr. 574/72 – 29 straipsnis – Laisvas asmenų judėjimas – SESV 21 ir SESV 45 straipsniai – Sveikatos draudimo išmokos – Senatvės ar nedarbingumo pensijų gavėjai – Nuolatinė gyvenamoji vieta kitoje nei pensiją turinčioje mokėti valstybėje narėje – Išmokų natūra teikimas gyvenamosios vietos valstybėje mokėjimo pareigą turinčios valstybės sąskaita – Neprisiregistravimas gyvenamosios vietos valstybėje – Pareiga mokėti įmokas mokėjimo pareigą turinčioje valstybėje – Mokėjimo pareigą turinčios valstybės teisės aktų pakeitimas – Sveikatos draudimo tęstinumas – Skirtingas požiūris į rezidentus ir ne rezidentus“

Byloje C‑345/09

dėl Centrale Raad van Beroep (Nyderlandai) 2009 m. rugpjūčio 26 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2009 m. rugpjūčio 27 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

J. A. van Delft,

J. C. Ramaer,

J. M. van Willigen,

J. F. van der Nat,

C. M. Janssen,

O. Fokkens

prieš

College voor zorgverzekeringen,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai A. Arabadjiev, A. Rosas, U. Lõhmus ir A. Ó Caoimh (pranešėjas),

generalinis advokatas N. Jääskinen,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. gegužės 20 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        J. A. van Delft ir J. M. van Willigen, atstovaujamų advokato E. Pijnacker Hordijk,

–        C. M. Janssen, atstovaujamo advokatų H. Frantzen ir H. Ebbink,

–        O. Fokkens,

–        College voor zorgverzekeringen, atstovaujamos M. van Dijen ir R. G. van der Wissel,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels ir J. Langer,

–        Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir D. Hadroušek,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir A. Czubinski,

–        Suomijos vyriausybės, atstovaujamos A. Guimaraes‑Purokoski,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos V. Kreuschitz ir M. van Beek,

susipažinęs su 2010 m. liepos 15 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1992/2006 (OL L 392, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), 28, 28a ir 33 straipsnio bei VI priedo R dalies 1 skyriaus a ir b punktų, 1972 m. kovo 21 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką (OL L 74, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 83), iš dalies pakeisto 2007 m. kovo 19 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 311/2007 (OL L 82, p. 6, toliau – Reglamentas Nr. 574/72), 29 straipsnio bei SESV 21 ir 45 straipsnių išaiškinimo.

2        Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp J. A. van Delft, J. C. Ramaer, J. M. van Willigen, J. F. van der Nat, C. M. Janssen bei O. Fokkens (toliau visi kartu – ieškovai pagrindinėje byloje) ir College voor zorgverzekeringen (Sveikatos priežiūros draudimo valdyba, toliau – CVZ) dėl pagal Nyderlanduose galiojančią privalomojo sveikatos draudimo sistemą mokėtinų įmokų mokėjimo.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisės aktai

3        Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnyje, esančiame II dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“, numatyta:

„Bendrosios taisyklės

1.      Laikantis 14c ir 14f straipsnių, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tokie teisės aktai nustatomi remiantis šios antraštinės dalies nuostatomis.

2.      Laikantis 14–17 straipsnių:

<...>

f)      asmeniui, kuriam nustoja galioję valstybės narės teisės aktai, kol bus pradėti taikyti kitos valstybės narės teisės aktai, pagal vieno iš aukščiau nurodytų papunkčių taisykles arba pagal vieną iš 14–17 straipsniuose nurodytų išimčių ar specialių nuostatų, taikomos valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, teisės aktų nuostatos.“

4        Toje pačioje dalyje esantis Reglamento Nr. 1408/71 17a straipsnis „Specialios taisyklės pensijų, mokamų pagal vienos ar kelių valstybių narių teisės aktus, gavėjams“ suformuluotas taip:

„Pensijos, mokamos pagal vienos valstybės narės teisės aktus arba pensijos, mokamos pagal kelių valstybių narių teisės aktus, gavėjas, gyvenantis kitos valstybės narės teritorijoje, jo paties prašymu gali būti atleistas nuo pastarosios valstybės teisės aktų, su sąlyga, kad jam tie teisės aktai netaikomi dėl to, kad jis dirba.“

5        Reglamento Nr. 1408/71 III dalyje įtvirtintos specialios nuostatos, susijusios su įvairiomis išmokų, kurioms, remiantis Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnis 1 dalimi šis reglamentas taikomas, rūšimis. Aptariamo reglamento III dalies 1 skyrius skirtas ligos ir motinystės išmokoms.

6        Šio skyriaus 5 skirsnyje „Pensininkai ir jų šeimos nariai“ esančiame Reglamento Nr. 1408/71 28 straipsnyje „Pensijos, mokėtinos pagal vienos ar kelių valstybių teisės aktus, kai teisė į išmokas gyvenamojoje šalyje neįgyta“ nustatyta:

„1.      Pensininkas, turintis teisę gauti pensiją pagal vienos valstybės narės teisės aktus arba turintis teisę gauti pensijas pagal dviejų ar kelių valstybių narių teisės aktus ir neturintis teisės gauti išmokas pagal valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, teisės aktus, nepaisant to, turi teisę jis ir jo šeimos nariai gauti tokias išmokas [nepaisant to, jis ir jo šeimos nariai turi teisę gauti tokias išmokas], atsižvelgiant į 18 straipsnio ir VI priedo nuostatas, tartum [kiek jie] turėtų teisę jas gauti pagal valstybės narės arba bent jau vienos kompetentingos valstybės narės teisės aktus pensijų atžvilgiu, jeigu jis [jie] gyventų tos valstybės teritorijoje. Išmokos mokamos tokiomis sąlygomis:

a)       išmokas natūra 2 dalies nurodytos įstaigos sąskaita teikia gyvenamosios vietos įstaiga, tartum atitinkamas asmuo būtų pensininkas pagal tos valstybės, kurios teritorijoje jis gyvena, teisės aktus, ir turėtų teisę į tokias išmokas;

<...>

2.      Tais atvejais, kai taikoma 1 dalis, išmokų natūra išlaidas padengia įstaiga pagal šias taisykles:

a)      tuo atveju, kai pensininkas turi teisę į minėtąsias išmokas tiktai pagal vienos valstybės narės teisės aktus, išlaidas padengia tos valstybės kompetentinga įstaiga;

<...>“.

7        Tame pačiame skirsnyje esančiame Reglamento Nr. 1408/71 28s straipsnyje „Pensijos, mokėtinos pagal vienos ar kelių valstybių narių, kitų nei šalies, kurioje gyvenama, teisės aktus, kai teisė gauti išmokas įgyta pastarojoje šalyje“ numatyta:

„Tuo atveju, kai pensininkas, turintis teisę gauti pensiją pagal vienos valstybės narės teisės aktus arba pensijas pagal dviejų ar kelių valstybių narių teisės aktus, gyvena teritorijoje valstybės narės, pagal kurios teisės aktus teisė gauti išmokas natūra nesusijusi su draudimu ar užimtumu, ir čia jam nemokama jokia pensija, jam ir jo šeimos nariams teikiamų išmokų natūra išlaidas padengia vienos iš valstybių narių pensijų atžvilgiu kompetentinga įstaiga, vadovaudamasi 28 straipsnio 2 dalyje išdėstytomis taisyklėmis, tiek, kiek tas pensininkas ir jo šeimos nariai turėtų teisę gauti tokias išmokas pagal šios įstaigos administruojamus teisės aktus, jeigu jie gyventų tos valstybės narės, kurioje įsikūrusi įstaiga, teritorijoje.“

8        Taip pat III dalies 1 skyriaus 5 skirsnyje esančiame Reglamento Nr. 1408/71 33 straipsnyje „Pensininkų mokamos įmokos“ nustatyta:

„1.      Valstybės narės įstaiga, atsakinga už pensijos mokėjimą, kuriai galiojančiais teisės aktais nustatyti atskaitymai iš pensijų įmokoms ligos ir motinystės išmokų draudimui, turi teisę atlikti tuos atskaitymus, apskaičiuotus pagal atitinkamus teisės aktus, iš tokios įstaigos mokamų pensijų, tiek, kiek tų išmokų išlaidas pagal 27, 28, 28a, 29, 31 ir 32 straipsnius padengia minėtos valstybės narės įstaiga.

2.      Kai 28a straipsnyje minėtais atvejais ligos ir motinystės išmokų gavimas priklauso nuo įmokų arba panašių mokėjimų pagal valstybės narės, kurios teritorijoje atitinkamas pensininkas gyvena, teisės aktus, toje gyvenamojoje vietoje tos įmokos nemokamos.“

9        Pagal Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnio 1 dalį išlaidos už išmokas natūra, kurias, be kita ko, pagal šio reglamento 28, 28a ir 33 straipsnius teikia vienos valstybės narės įstaiga kitos valstybės narės įstaigos sąskaita, turi būti visiškai kompensuotos.

10      Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo R dalies 1 skyriaus a–c punktuose numatyta:

„1. Sveikatos draudimas

a)       Teisių į išmokas natūra pagal Nyderlandų teisės aktus atžvilgiu, įgyvendinant šio reglamento III antraštinės dalies 1 ir 4 skyrius, teisę į išmokas natūra įgiję asmenys reiškia:

i) asmenis, kurie pagal Zorgverzekeringswet (Sveikatos priežiūros draudimo įstatymo) 2 straipsnį privalo sudaryti draudimo sutartį su sveikatos draudiku;

ir

ii) kadangi jie nepatenka į i papunkčio taikymo sritį, asmenis, gyvenančius kitoje valstybėje narėje ir pagal reglamentą įgijusius teisę į sveikatos priežiūrą savo gyvenamosios vietos valstybėje, kurių išlaidas padengia Nyderlandai.

b)       Pagal Zorgverzekeringswet (Sveikatos priežiūros draudimo įstatymo) nuostatas a punkto i papunktyje nurodyti asmenys privalo sudaryti sutartį su sveikatos draudiku, o asmenys, nurodyti a punkto ii papunktyje, privalo apsidrausti College voor zorgverzekeringen (Sveikatos priežiūros draudimo valdyboje).

c)       A punkte nurodytiems asmenims ir jų šeimos nariams taikomos Zorgverzekeringswet (Sveikatos priežiūros draudimo įstatymo) ir Algemene wet bijzondere ziektekosten (Įstatymo dėl bendro specialiųjų medicinos išlaidų draudimo) nuostatos dėl pareigos mokėti įmokas. Šeimos narių atžvilgiu įmokas turi mokėti asmuo, per kurį įgyjama teisė į sveikatos priežiūrą.“

11      Reglamento Nr. 574/72, kuriame nustatyta Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarka, 29 straipsnyje „Išmokos natūra pensininkams ir jų šeimos nariams, negyvenantiems valstybės narės teritorijoje, pagal kurios teisės aktus jie gauna pensiją ir turi teisę gauti išmokas“ numatyta:

„1.      Kad gautų išmokas natūra pagal reglamento 28 straipsnio 1 dalį ir 28a straipsnį valstybės narės teritorijoje, kurioje jie gyvena, pensininkas ir jo šeimos nariai, gyvenantys toje pačioje valstybėje narėje, įsiregistruoja gyvenamosios vietos įstaigoje, pateikdami patvirtinančią pažymą, liudijančią, kad pagal teisės aktus ar vieną iš teisės aktų, pagal kuriuos mokama pensija, jis pats ir jo šeimos nariai turi teisę gauti minėtąsias išmokas.

2.      Pensininko prašymu, šią patvirtinančią pažymą išduoda įstaiga arba viena iš atsakingų už pensijos mokėjimą įstaigų arba prireikus įstaiga, turinti teisę nustatyti teisę gauti išmokas natūra, jeigu pensininkas įvykdo sąlygas teisei gauti tokias išmokas įgyti. Jeigu pensininkas nepateikia patvirtinančios pažymos, gyvenamosios vietos įstaiga ją gauna iš įstaigos ar atsakingų už pensijų mokėjimą įstaigų arba, kur reikia, iš įstaigos, turinčios teisę išduoti tokią patvirtinančią pažymą. Kol bus gauta patvirtinanti pažyma, gyvenamosios vietos įstaiga, remdamasi gautais dokumentais, gali laikinai įregistruoti pensininką ir jo šeimos narius, gyvenančius toje pačioje valstybėje narėje. Ši registracija įpareigoja atsakingą už išmokų natūra mokėjimą įstaigą tik tuo atveju, jeigu pastaroji išdavė 1 dalyje nurodytą patvirtinančią pažymą.“

12      Šio reglamento 95 straipsnyje numatyta, kad išmokų natūra, suteiktų pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 straipsnio 1 dalį ir 28a straipsnį, sumą kompetentingos įstaigos kompensuoja įstaigoms, kurios minėtąsias išmokas moka fiksuoto dydžio sumomis, kurios turi būti kiek galima artimesnės faktinėms išlaidoms ir kurių apskaičiavimo sąlygos apibrėžtos šioje nuostatoje.

13      Kaip išplaukia iš 1993 m. spalio 7 d. Europos Bendrijų darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos sprendimo Nr. 153 dėl pavyzdinių formų, būtinų Tarybos reglamentams (EEB) Nr. 1408/71 ir (EEB) Nr. 574/72 taikyti (E 001, E 103–E 127) (OL L 244, 1994, p. 22), iš dalies pakeisto 2005 m. kovo 17 d. Europos Bendrijų darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos sprendimu Nr. 202 (OL L 77, 2006, p. 1), forma E 121 laikoma patvirtinimu, reikalaujamu pensininko ar jo šeimos narių registracijai savo gyvenamoje vietoje, kaip numatyta Reglamento Nr. 1408/71 28 straipsnyje ir Reglamento Nr. 574/72 29 straipsnyje.

 Nacionalinės teisės aktai

14      Iki 2006 m. sausio 1 d. Įstatyme dėl įstatyminių ligonių kasų (Ziekenfondswet, toliau – ZFW) privalomojo sveikatos draudimo sistema buvo numatyta tik tiems pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams, kurių pajamos nesiekė tam tikros ribos.

15      Ši privaloma sistema tam tikromis sąlygomis taip pat buvo taikoma Nyderlanduose negyvenantiems asmenims, turintiems teisę gauti pensiją pagal Bendrąjį senatvės pensijų įstatymą (Algemene Ouderdomswet, toliau – AOW) arba išmokas pagal Įstatymą dėl draudimo nuo nedarbingumo (Wet op de arbeidsongeschiktheidsverzekering, toliau – WAO).

16      Savo ruožtu asmenys, kuriems ši sistema nebuvo taikoma, kad būtų apdrausti nuo su liga susijusios rizikos, turėjo sudaryti privačią draudimo sutartį su kuria nors draudimo bendrove.

17      Nuo 2006 m. sausio 1 d. Sveikatos priežiūros draudimo įstatymu (Zorgverzekeringswet, toliau – ZVW) buvo sukurta privalomojo sveikatos draudimo sistema visiems Nyderlanduose gyvenantiems ar dirbantiems asmenims.

18      Nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. taikytinos šio įstatymo redakcijos 69 straipsnis suformuluotas taip:

„1.      Užsienyje gyvenantys asmenys, kurie remiantis Europos Bendrijų Tarybos reglamentu arba atitinkamu reglamentu pagal Europos Ekonominės Erdvės susitarimą, arba susitarimu dėl socialinio saugumo ligos atveju savo gyvenamosios vietos valstybėje turi teisę į sveikatos priežiūrą arba į jos išlaidų atlyginimą pagal gyvenamosios vietos valstybės sveikatos draudimo nuostatas, registruojasi [CVZ], nebent jie privalomai draudžiami pagal šį įstatymą.

2.      Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys moka ministro įsakymu nustatytiną įmoką, kurios dalis, irgi nustatytina ministro įsakymu, Įstatymo dėl sveikatos draudimo priemokų (Wet op de zorgtoeslag) taikymo tikslais laikytina sveikatos draudimo įmoka.

3.       Jeigu registracija neįvyksta per keturis mėnesius atsiradus 1 dalyje nurodytai teisei, [CVZ] skiria pareigą registruotis turintiems asmenims piniginę baudą, kurios dydis siekia 130 % ministro įsakymu nustatytinos įmokos dalies šio straipsnio 2 dalies prasme už laikotarpį nuo teisės atsiradimo dienos iki registracijos dienos, tačiau ne daugiau kaip už penkerius metus.

4.       [CVZ] vykdo administravimą, reikalingą pagal šio straipsnio 1 dalį bei joje įvardytas tarptautines nuostatas, bei priima sprendimus dėl įmokų 2 dalies prasme rinkimo ir išreikalavimo <...>.“

19      Įsakymo dėl sveikatos draudimo (Regeling zorgverzekering) 6.3.1 straipsnio 1 dalyje ir 6.3.2 straipsnio 1 dalyje atitinkamai nustatyta:

„Už [ZVW] 69 straipsnio 1 dalyje nurodytą asmenį mokėtina įmoka apskaičiuojama pagrindinę sumą padauginus iš skaičiaus, gaunamo nustačius santykį tarp vidutinių socialinio sveikatos draudimo sveikatos priežiūros išlaidų vienam asmeniui šio asmens gyvenamosios vietos valstybėje bei vidutinių sveikatos draudimo įstaigų sveikatos priežiūros išlaidų vienam asmeniui Nyderlanduose.

<…>

Įmoką pagal 6.3.1 straipsnį už [ZVW] 69 straipsnio 1 dalyje nurodytą asmenį, turintį teisę į pensiją, bei už jo šeimos narius pensiją mokanti įstaiga atskaito iš šios pensijos bei perveda į sveikatos priežiūros draudimo kasą.“

20      Sveikatos draudimo įstatymo įsigaliojimo bei įgyvendinimo įstatymo (Invoerings- en aanpassingswet Zorgverzekeringswet, toliau – IZVW) 2.5.2 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Sutartis dėl sveikatos priežiūros arba jos išlaidų draudimo, sudaryta dėl arba su užsienyje gyvenančiu apdraustuoju, kuris remiantis Europos Bendrijų Tarybos reglamentu arba atitinkamu reglamentu pagal EEE susitarimą, arba susitarimu dėl socialinio saugumo savo gyvenamosios vietos valstybėje turi teisę į sveikatos priežiūrą arba į jos išlaidų atlyginimą pagal jų gyvenamosios vietos valstybės sveikatos draudimo nuostatas, nustoja galioti nuo 2006 m. sausio 1 d., kiek iš tokios sutarties kyla teisės, atitinkančios teises, kurios nuo šios datos atitinkamam asmeniui suteikiamos pagal tokį reglamentą arba susitarimą, jeigu apdraustasis iki 2006 m. sausio 1 d. įvykdė savo pareigą registruotis [CVZ] pagal [ZVW] 69 straipsnį.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

21      Ieškovai pagrindinėje byloje, Nyderlandų piliečiai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje nei Nyderlandų Karalystė – atitinkamai Belgijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir Maltoje, turį teisę gauti pensiją arba pagal AOW, arba pagal WAO.

22      Iki 2006 m. sausio 1 d. šie ieškovai, kurių nė vienas nebuvo apdraustas pagal ZFW sukurtą privalomojo sveikatos draudimo sistemą, norėdami apsidrausti nuo su liga susijusios rizikos, buvo sudarę privačias draudimo sutartis su Nyderlanduose arba kitose valstybėse narėse įsteigtomis draudimo bendrovėmis.

23      2006 m. sausio 1 d. įsigaliojus ZVW, CVZ nusprendė: kadangi ieškovai pagrindinėje byloje, jeigu būtų gyvenę Nyderlanduose, priklausytų ZVW numatytai privalomojo sveikatos draudimo sistemai, remiantis Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniais, jie ateityje turi teisę savo gyvenamosios vietos valstybėje gauti išmokas natūra pensiją mokančios valstybės, t. y. Nyderlandų, įstaigos sąskaita. Todėl kiekvienam iš šių ieškovų CVZ išsiuntė formą E 121, kad jie galėtų įsiregistruoti kurioje nors ligonių kasoje savo gyvenamosios vietos valstybėje. J. C. Ramaer, J. F. van der Ant ir O. Fokkens atliko tokią registraciją, nors pastarasis tai padarė „su išlyga“. J. A. van Delft, J. M. van Willigen ir C. M. Janssen savo ruožtu atsisakė registruotis.

24      Be to, 2006 m. sausio 1 d. ieškovų pagrindinėje byloje, kurie buvo sudarę draudimo sutartis su Nyderlanduose įsteigta draudimo bendrove, sutartys buvo ex lege nutrauktos, remiantis IZVW nuostatomis, o tų, kurie buvo sudarę tokias sutartis su kitoje valstybėje narėje įsteigta bendrove, sutartys liko galioti.

25      Sprendimais, kurie, nelygu konkretus atvejis, buvo priimti 2006 arba 2007 m., CVZ atskaitė iš ieškovams pagrindinėje byloje mokamų pensijų ZVW 69 straipsnyje numatytą įmoką į šiuo įstatymu sukurtą privalomojo sveikatos draudimo sistemą.

26      2008 m. sausio 31 d. ir gruodžio 17 d. Rechtbank te Amsterdam atmetė ieškovų pagrindinėje byloje skundus, kuriais buvo ginčijami šie sprendimai.

27      Dėl šių teismo sprendimų jie pateikė apeliacinius skundus Centrale Raad van Beroep.

28      Remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą, visi ieškovai pagrindinėje byloje šiuose skunduose tvirtina, kad Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniuose nėra įtvirtinta privalomų kolizinių normų taikytinai teisei nustatyti, dėl kurių jiems ex lege taikomos gyvenamosios vietos nuostatos dėl išmokų natūra. Atvirkščiai, jie mano turintys pasirinkimą arba pasinaudodami forma E 121 pagal Reglamento Nr. 574/72 29 straipsnį įsiregistruoti kompetentingoje gyvenamosios vietos valstybės įstaigoje, kad galėtų šioje valstybėje gauti išmokas natūra pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnius, arba neįsiregistravę minėtoje įstaigoje sudaryti privačią draudimo sutartį. Pastaruoju atveju, jų nuomone, pensiją mokanti valstybė narė negalėtų atskaityti įmokos pagal minėto reglamento 33 straipsnį, nes išmokos natūra tuomet nebūtų teikiamos šios valstybės įstaigos sąskaita.

29      Be to, remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą, visi ieškovai pagrindinėje byloje tvirtina, kad buvo pažeistos jų teisės pagal SESV 21 ir 45 straipsnius, nes jie įpareigojami mokėti įmokas už paslaugas gyvenamosios vietos valstybėje, kuriomis neketina naudotis, nes, jų nuomone, jų kokybė prastesnė. Jie savo ruožtu pageidautų, kad būtų išlaikyta iki 2006 m. sausio 1 d. buvusi situacija, ir jie galėtų patys sudaryti privačią draudimo sutartį visoms ligos išlaidoms.

30      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad CVZ savo ruožtu teigia, jog teisė į išmokas natūra pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnius nepriklauso nuo įsiregistravimo kompetentingoje gyvenamosios vietos valstybės įstaigoje ir todėl, net jei suinteresuoti asmenys nėra joje įregistruoti ir dėl to nesirėmė iš šių nuostatų kylančia teise gauti išmokas natūra, pensiją mokančiai valstybei narei leidžiama iš šios pensijos daryti atskaitymus. Jos nuomone, būtų daroma neigiama įtaka solidariam socialinės apsaugos sistemos pobūdžiui, nes bet kuris suinteresuotasis asmuo galėtų leisti sau delsti registruotis tol, kol jam prireiks priežiūros, ir tik tuomet mokėti įmokas.

31      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, jo nuomone, nemažai požymių parodo, jog pagal Reglamentą Nr. 1408/71 ieškovų pagrindinėje byloje nurodoma pasirinkimo teisė nėra įmanoma. Teismas mano, jog šiame reglamente privalomai apibrėžta valstybė, kuri privalo suteikti paslaugas suinteresuotajam asmeniui, ir valstybė, kurios sąskaita šios paslaugos teiktinos. Be to, kai Reglamente Nr. 1408/71 numatoma pasirinkimo teisė, tai daroma labai aiškiai. Anot šio teismo, iš Reglamento Nr. 574/72 29 straipsnio bei iš 2003 m. liepos 3 d. Sprendimo van der Duin ir ANOZ Zorgverzekeringen (C‑156/01, Rink. p. I‑7045, 40 punktas) būtų galima daryti išvadą, kad registracija kompetentingoje gyvenamosios vietos valstybės įstaigoje – tai aplinkybė, dėl kurios pradedami taikyti Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniai. Šiomis sąlygomis, nesant tokios registracijos, ieškovų pagrindinėje byloje išlaidos nėra apmokamos kompetentingų Nyderlandų institucijų sąskaita, kaip numatyta Reglamento Nr. 1408/71 33 straipsnyje, nes tokiu atveju jiems negali būti suteiktos jokios paslaugos. Taigi nebūtų įvykdytos visos šioje nuostatoje numatytos sąlygos įmokoms rinkti.

32      Be to, anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, jeigu pasirinkimo teisė, kuria remiasi ieškovai pagrindinėje byloje, pagal Reglamentą Nr. 1408/71 nesuteikiama, kyla klausimas, ar įmokos atskaitymas pagal ZVW 69 straipsnį ir šio reglamento 33 straipsnį prieštarauja SESV 21 ir (arba) 45 straipsniams.

33      Šiuo klausimu šis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors dėl gyvenamosios vietos koeficiento taikymo ne rezidentų mokėtina suma buvo mažesnė nei mokėtinoji rezidentų ir nors Sąjungos teisė negarantuoja darbuotojams, kad jų veiklos ar gyvenamosios vietos perkėlimas į kitą valstybę narę socialinės apsaugos požiūriu bus neutralus, ieškovų pagrindinėje byloje, kurių riziką ZVW įsigaliojimo momentu jau dengė privati draudimo sutartis, atveju tai vis tiek galėtų lemti, jog jiems bus mažiau patrauklu toliau naudotis teise laisvai judėti ir apsigyventi už Nyderlandų ribų. Viena vertus, jie turėtų didesnių sveikatos draudimo išlaidų ir, kita vertus, naudotųsi ne tokios apimties priežiūra. Jeigu Nyderlandų įstatymų leidėjo pageidavimas įvesti privalomą sveikatos draudimą visiems Nyderlandų gyventojams galėtų būti laikomas objektyviais bendrojo intereso sumetimais grindžiamu tikslu, pareigos šiuo tikslu mokėti įmokas net neprisiregistravus gyvenamosios vietos valstybėje atitiktis proporcingumo principui nebūtų akivaizdi.

34      Tokiomis sąlygomis Centrale Raad van Beroep nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Reglamento Nr. 1408/71 28, 28a ir 33 straipsniai, Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo R dalies 1 skyriaus a ir b punktai bei Reglamento Nr. 574/72 29 straipsnis aiškintini taip, kad su jais nėra suderinama tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip antai [ZVW] 69 straipsnis, kiek pensininkas, iš principo galintis grįsti savo teises Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniais, pagal nacionalinę nuostatą įpareigojamas registruotis [CVZ], ir šio pensininko atveju įmoka iš jo pensijos turi būti atskaitoma net tuomet, jeigu nebuvo registracijos pagal Reglamento Nr. 574/72 29 straipsnį?

2.      Ar [SESV 21 straipsnis] arba [SESV 45 straipsnis] aiškintini taip, kad su jais nėra suderinama tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip antai [ZVW] 69 straipsnis, kiek [Europos Sąjungos] pilietis, iš principo galintis grįsti savo teises Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniais, pagal nacionalinę nuostatą įpareigojamas registruotis [CVZ], ir šio piliečio atveju įmoka iš jo pensijos turi būti atskaitoma net tuomet, jeigu nebuvo registracijos pagal Reglamento Nr. 574/72 29 straipsnį?“

35      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu, Teisingumo Teismo pirmininkas nusprendė, kad šiai bylai turi būti suteikta pirmenybė kitų bylų atžvilgiu pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 55 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą.

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

36      Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Reglamento Nr. 1408/71 28, 28a ir 33 straipsniai kartu su Reglamento Nr. 574/72 29 straipsniu aiškintini taip, kad jie draudžia tam tikros valstybės narės reglamentavimą, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo remiantis pensijų, mokėtinų pagal šios valstybės teisės aktus, gavėjai, kurie, kaip ieškovai pagrindinėje byloje, gyvena kitoje valstybėje narėje, kad galėtų gauti ligos išmokas natūra, į kurias turi teisę pirmosios valstybės narės sąskaita, privalo, pirma, pranešti apie save jos kompetentingai įstaigai ir, antra, mokėti įmokas šioms išmokoms gauti atskaitymo iš savo pensijos forma, net jeigu jie nėra prisiregistravę kompetentingoje savo gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje.

37      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis klausimas kilo nagrinėjant bylą dėl to, ar Nyderlandų institucijos iš ieškovų pagrindinėje byloje teisėtai reikalauja įmokų pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnius Nyderlandų sąskaita jų gyvenamosios vietos valstybėje narėje teikiamoms ligos išmokoms, nuo 2006 m. sausio 1 d. Nyderlanduose pradėjus galioti ZVW įvestai naujai privalomojo sveikatos draudimo sistemai, kuri pakeitus iki šios datos vien pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams, kurių pajamos nesiekė tam tikros ribos, galiojusią ZFW įtvirtintą sistemą, nuo tada taikoma visiems šioje valstybėje narėje gyvenantiems ar dirbantiems asmenims.

38      Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniuose įtvirtinta „kolizinė norma“, leidžianti nustatyti kitoje valstybėje narėje ne pareigą mokėti pensiją turinčioje valstybėje gyvenantiems pensijos gavėjams instituciją, turinčią teikti šiose nuostatose numatytas išmokas, bei taikytiną teisę (žr. 1980 m. sausio 10 d. Sprendimo Jordens‑Vosters, 69/79, Rink. p. 75, 12 punktą; 2001 m. gegužės 10 d. Sprendimo Rundgren, C‑389/99, Rink. p. I‑3731, 43 ir 44 punktus bei minėto Sprendimo van der Duin ir ANOZ Zorgverzekeringen 39 punktą).

39      Pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 straipsnį pensininkas, turintis teisę gauti pensiją pagal vienos valstybės narės teisės aktus, gyvenantis kitoje valstybėje narėje, kur neturi teisės gauti ligos išmokų natūra, pareigą mokėti šią pensiją turinčios valstybės sąskaita gauna šias išmokas, kurias teikia jų gyvenamosios vietos valstybė narė, kiek jis turėtų teisę jas gauti pagal pareigą mokėti pensiją turinčios valstybės teisės aktus, jeigu gyventų jos teritorijoje (žr. minėto Sprendimo van der Duin ir ANOZ Zorgverzekeringen 40, 47 ir 53 punktus).

40      Reglamento Nr. 1408/71 28a straipsnyje numatyta iš esmės panaši taisyklė, kai gyvenamosios vietos valstybėje narėje egzistuoja teisė gauti ligos išmokas natūra, šiai valstybei nesusiejant teisės į išmokas su apsidraudimo ar darbo sąlygomis, ir tai daroma siekiant nesudaryti nepalankesnių sąlygų valstybėms narėms, kurių teisės aktuose teisė į išmokas natūra suteikiama vien gyvenimo jos teritorijoje atveju (žr. minėto Sprendimo Rundgren 43 ir 45 punktus).

41      Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju, įsigaliojus ZVW, nuo 2006 m. sausio 1 d. minėtų straipsnių nuostatos pradėtos taikyti kitoje valstybėje narėje nei Nyderlandai gyvenantiems pagal Nyderlandų teisės aktus mokamų pensijų gavėjams, kaip antai ieškovams pagrindinėje byloje, kurie iki tol nepateko į Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnių taikymo sritį, nes dėl jų pajamų lygio ir neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą jiems nebuvo teikiamos pagal privalomojo sveikatos draudimo sistemą numatytos ligos išmokos.

42      Pagal Reglamento Nr. 1408/71 VI priedo R dalies 1 skyriaus a ir b punktus pensininkai, turintys teisę Nyderlandų Karalystės sąskaita savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje gauti ligos išmokas natūra, pagal šio reglamento 28 ir 28a straipsnius šiuo tikslu turi įsiregistruoti CVZ. Be to, pagal Reglamento Nr. 574/72 29 straipsnį šioms išmokoms gauti jie taip pat turi prisiregistruoti kompetentingoje savo gyvenamosios vietos valstybės įstaigoje, pateikdami pažymą, patvirtinančią jų teisę į šias išmokas pagal pareigą mokėti pensiją turinčios valstybės teisės aktus. Tokį patvirtinimą sudaro forma E 121.

43      Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju klausimas dėl pagal Nyderlandų teisės aktus mokėtinos pensijos gavėjams, gyvenantiems kitoje valstybėje narėje nei Nyderlandai, nustatytos pareigos įsiregistruoti CVZ, siekiant gauti ten ligos išmokas natūra pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnius, nepaisant to, kad ji minima pirmajame prejudiciniame klausime, pagrindinėje byloje keliamas tik tiek, kiek ji lemia, jog ši valstybė atskaito iš šios pensijos įmokas, kurių teisėtumas ginčijamas.

44      Šiomis sąlygomis darytina prielaida, kad savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar pensininkai, kurie, kaip ieškovai pagrindinėje byloje, gyvena kitoje valstybėje narėje nei pareigą mokėti pensiją turinti valstybė, nuspręsdami nesiregistruoti kompetentingoje jų gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje, gali išvengti Reglamento Nr. 1408/71 taikymo ir todėl atsisakyti šioje valstybėje narėje pagal šio reglamento 28 ir 28a straipsnius teikiamų išmokų, dėl ko pareigą mokėti pensiją turinčioje valstybėje narėje jie neprivalėtų mokėti šiuo tikslu pagal aptariamo reglamento 33 straipsnį mokėtinų įmokų.

45      Vis dėlto C. M. Janssen ir O. Fokkens visų pirma teigia, kad, priešingai nei preziumuoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jų situacijai taikomi ne Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniai, o šio reglamento 13 straipsnio 2 dalies f punktas, pagal kurį, atsižvelgiant į tai, jog jiems nėra taikomi Nyderlandų teisės aktai, nes jie nutraukė savo profesinę veiklą Nyderlanduose, jiems reikšmingi vien jų gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai ir jie neturi jokio pasirinkimo. Taigi, jų teigimu, Nyderlandų Karalystė neturi kompetencijos rinkti įmokų nagrinėjamoms išmokoms.

46      Šiuo klausimu primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punktą asmeniui, kuriam nustoja galioję valstybės narės teisės aktai, kol bus pradėti taikyti kitos valstybės narės teisės aktai, pagal vieno iš 13 straipsnio 2 dalies a–d papunkčių taisykles arba pagal vieną iš 14–17 straipsniuose nurodytų išimčių ar specialių nuostatų, taikomos valstybės narės, kurios teritorijoje jis gyvena, teisės aktų nuostatos. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, aptariamas 13 straipsnio 2 dalies f punktas, be kita ko, taikomas galutinai bet kokią profesinę veiklą nutraukusiems asmenims (1998 m. birželio 11 d. Sprendimo Kuusijärvi, C‑275/96, Rink. p. I‑3419, 39 ir 40 punktai bei 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Adanez-Vega, C‑372/02, Rink. p. I‑10761, 24 punktas).

47      Tačiau ši bendro pobūdžio nuostata, esanti Reglamento Nr. 1408/71 II dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“, gali būti taikoma tik tuomet, kai III dalį sudarančiose specialiose nuostatose dėl įvairių išmokų kategorijų nėra nustatyta kas nors kita (žr. 1982 m. gegužės 27 d. Sprendimo Aubin, 227/81, Rink. p. 1991, 11 punktą).

48      Kaip tik šio reglamento 28 ir 28a straipsniuose, esančiuose III dalies 1 skyriuje „Liga ir motinystė“, numatytos šių bendrų taisyklių išimtys, kiek tai susiję su ligos išmokomis natūra pensininkams, kurie gyvena kitoje valstybėje narėje nei pareigą mokėti pensiją turinti valstybė.

49      Todėl tokioje byloje, kokia yra pagrindinė, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai atsisakė taikyti Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies f punktą, taikydamas šio reglamento 28 ir 28a straipsnius.

50      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės kelia klausimą, ar aptariamais 28 ir 28a straipsniais sukurta sistema privaloma į šių nuostatų taikymo sritį patenkantiems pensininkams ir ar šie pensininkai privalo mokėti įmokas šiose nuostatose numatytoms išmokoms gauti.

51      Pirmiausia, kiek tai susiję su kitoje valstybėje narėje nei pareigą mokėti pensiją turinti valstybė, gyvenančių pensininkų galimybe atsisakyti Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniuose numatytos sistemos taikymo, pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos, nustatančios taikomą teisę, yra užbaigta kolizinių normų sistema, dėl kurios nacionaliniai įstatymų leidėjai praranda įgaliojimus nustatyti savo nacionalinės teisės taikymo šioje srityje apimtį ir sąlygas asmenims, kuriems ji taikoma, bei teritoriją, kurioje galioja nacionalinės teisės nuostatos (šiuo klausimu žr., be kita ko, 18 punkte minėto Sprendimo Adanez‑Vega ir ten nurodytą teismo praktiką).

52      Taigi, kadangi Reglamente Nr. 1408/71 numatytos kolizinės normos yra privalomos valstybėms narėms, juo labiau negali būti leidžiama, kad į šių normų taikymo sritį patenkantys apdraustieji socialiniu draudimu galėtų neutralizuoti jų poveikį, turėdami galimybę išvengti jų taikymo. Reglamente Nr. 1408/71 numatytos įstatymų kolizijos sistemos taikymas priklauso vien nuo objektyvios situacijos, kurioje yra suinteresuotas darbuotojas (šiuo klausimu žr. 1967 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Couture, 11/67, Rink. p. 487, p. 500; 1967 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Guissart, 12/67, Rink. p. 551, p. 562 bei 1994 m. birželio 29 d. Sprendimo Aldewereld, C‑60/93, Rink. p. I‑2991, 16–20 punktus).

53      Dėl migruojančių darbuotojų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nei SESV, ir visų pirma jos 45 straipsnis, nei Reglamentas Nr. 1408/71 nesuteikia darbuotojams galimybės iš anksto atsisakyti naudotis, be kita ko, šio reglamento 28 straipsnio 1 dalimi sukurtu mechanizmu (1998 m. kovo 5 d. Sprendimo Molenaar, C‑160/96, Rink. p. I‑843, 42 punktas).

54      Be to, kad Reglamente Nr. 1408/71 į jo taikymo sritį patenkantiems apdraustiesiems socialiniu draudimu suteikiama galimybė pasirinkti taikytiną teisę, tai yra numatyta tiesiogiai (minėto Sprendimo Aubin 19 punktas).

55      Teisinga, kad, kaip teigia J. A. van Delft ir J. M. van Willigen, taip yra Reglamento Nr. 1408/71 17a straipsnio atveju, kuriame pensijos, mokamos pagal vienos valstybės narės teisės aktus, arba pensijos, mokamos pagal kelių valstybių narių teisės aktus, gavėjui, gyvenančiam kitoje valstybės narės teritorijoje, leidžiama prašyti atleisti jį nuo pastarosios valstybės narės teisės aktų taikymo, su sąlyga, kad jam tie teisės aktai netaikomi dėl to, kad jis dirba.

56      Vis dėlto neginčijama, kad ši Reglamento Nr. 1408/71 II dalyje esanti nuostata nėra taikytina tokioje byloje, kaip antai pagrindinė, nes, kaip pripažino ir J. A. van Delft, ir J. M. van Willigen, kalbant apie šiems pensininkams teiktinas ligos išmokas, šio reglamento 28 ir 28a straipsniuose numatytos specialios nukrypstančios taisyklės.

57      Kaip savo išvados 47 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniais, remiantis jų tekstu, į jų taikymo sritį patenkantiems pensijos gavėjams nesuteikiama jokia pasirinkimo teisė. Šio reglamento 28 straipsnyje privalomai numatyta, kad jeigu pensininkas, turintis teisę gauti pensiją pagal vienos valstybės narės teisės aktus, gyvena kitoje valstybėje narėje, kur neturi teisės gauti išmokų, jis, nepaisant to, „turi teisę“ gauti išmokas natūra, kurias teikia kompetentinga šios valstybės narės įstaiga, jeigu jis turėtų į jas teisę gyvendamas pareigą mokėti jam pensiją turinčioje valstybėje. Be to, jeigu gyvenamosios valstybėje narėje numatyta teisė į išmokas natūra, šio reglamento 28a straipsniu, nenumatant jokios alternatyvos, pareigą mokėti pensiją turinti valstybė narė įpareigojama apmokėti šias išmokas, taip pat su sąlyga, kad šios pensijos gavėjas turėtų į jas teisę, jeigu gyventų pareigą mokėti pensiją turinčioje valstybėje narėje.

58      Vis dėlto ieškovai pagrindinėje byloje teigia, jog pagal Reglamento Nr. 574/72 29 straipsnį, „kad gautų“ išmokas natūra pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnius savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, pensininkas privalo įsiregistruoti kompetentingoje šios valstybės įstaigoje, pateikdamas formą E 121, liudijančią, kad pagal teisės aktus, pagal kuriuos mokama pensija, jis turi teisę gauti minėtąsias išmokas.

59      Šiuo klausimu jie teigia, kad minėto Sprendimo van der Duin ir ANOZ Zorgverzekeringen 40, 47 ir 53 punktuose Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog pensijos gavėjas gauna teisę į išmokas natūra tik tuomet, „kai tik“ įgyja teisinį statusą pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 straipsniu sukurtą sistemą, įsiregistruodamas šios valstybės narės įstaigoje. Jų nuomone, tai reiškia, jog neprisiregistravimas kompetentingoje gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje leidžia pensijos, mokamos pagal kitos valstybės narės teisės aktus, gavėjui atsisakyti išmokų natūra gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

60      Tačiau šiems argumentams negalima pritarti.

61      Išduodama formą E 121 kompetentinga tam tikros valstybės narės įstaiga tik deklaruoja, kad atitinkamas apdraustasis socialiniu draudimu turėtų teisę į išmokas natūra šioje valstybėje, jeigu joje gyventų (pagal analogiją žr. 2000 m. vasario 10 d. Sprendimo FTS, C‑202/97, Rink. p. I‑883, 50 punktą ir 2000 m. kovo 30 d. Sprendimo Banks ir kt., C‑178/97, Rink. p. I‑2005, 53 punktą).

62      Taigi, kadangi tokia forma turi vien deklaruojamąjį pobūdį, jos pateikimas kompetentingai tam tikros valstybės narės įstaigai atitinkamo apdraustojo socialiniu draudimu registracijos šioje valstybėje tikslais negali būti teisės į išmokas šioje valstybėje narėje atsiradimo sąlyga.

63      Tai reiškia, kad Reglamento Nr. 574/72 29 straipsnyje numatyta registracija kompetentingoje gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje yra vien administracinis formalumas, kurį reikia atlikti siekiant užtikrinti faktinį išmokų natūrą teikimą šioje valstybėje narėje pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnius. Būtent taip reikia suprasti minėto Sprendimo van der Duin ir ANOZ Zorgverzekeringen 40, 47 ir 53 punktus, kuriuose Teisingumo Teismas konstatavo, kad tik kai pensijos gavėjas įsiregistruoja šioje įstaigoje, jis įgyja teisę į šios įstaigos teikiamas išmokas natūra pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 straipsnį ir Reglamento Nr. 574/72 29 straipsnį.

64      Todėl jeigu pensijos, mokamos pagal tam tikros valstybės narės teisės aktus, gavėjas yra Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniuose aprašytoje objektyvioje situacijoje, jam pradedama taikyti šiose nuostatose esanti kolizinė norma, nesuteikiant galimybės atsisakyti tokio taikymo, pagal Reglamento Nr. 574/72 29 straipsnį neprisiregistruojant kompetentingoje savo gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje.

65      Taigi į Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnių taikymo sritį patenkantiems apdraustiesiems socialiniu draudimu jie yra privalomi.

66      Antra, dėl pareigos mokėti įmokas pareigą mokėti pensiją turinčioje valstybėje C. M. Janssen ir O. Fokkens tvirtina, kad Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnių taikymas bet kuriuo atveju negali pateisinti jų įpareigojimo prisidėti prie ZVW įvestos privalomojo sveikatos draudimo sistemos, nes negyvendami ar nedirbdami Nyderlanduose pagal šį naują reglamentavimą jie neturi teisės į ligos išmokas natūra šioje valstybėje narėje. Jie pabrėžia, kad, priešingai nei ZFW, ZVW aiškiai nurodoma, kad ne rezidentai nepatenka į jo taikymo sritį.

67      Vis dėlto pateikiant šiuos argumentus ignoruojama aplinkybė, jog, kaip matyti iš šio sprendimo 37–41 punktų, Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniuose numatyta, jog „kolizinė norma“, pagal kurią pensijos gavėjai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje nei pareigą mokėti šią pensiją turinti valstybė, turi teisę pastarosios valstybės sąskaita gauti ligos išmokas natūra jų gyvenamosios vietos valstybėje, su sąlyga, kad pagal pareigą mokėti pensiją turinčios valstybės teisės aktus jie turėtų tokią teisę, jeigu gyventų tos valstybės teritorijoje.

68      Todėl, nors neabejotinai teisinga, ir tai nėra ginčijama, jog ZVW netaikomas pagal Nyderlandų teisės aktus mokėtinos pensijos gavėjams, kurie, kaip antai ieškovai pagrindinėje byloje, gyvena kitoje valstybėje narėje nei Nyderlandai, kadangi pagal ZVW šie ieškovai turėtų teisę į ligos išmokas natūra Nyderlanduose, jeigu gyventų toje valstybėje narėje, pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniais sukurtą sistemą jie turi teisę tos valstybės sąskaita gauti šias išmokas savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

69      Šiuo klausimu primintina, jog pagal Reglamento Nr. 1408/71 33 straipsnio 1 dalį valstybės narės įstaiga, atsakinga už pensijos mokėjimą, iš kurios pagal galiojančius teisės aktus atskaitoma ligos ir motinystės išmokų draudimo įmokoms, turi teisę atlikti tuos atskaitymus, apskaičiuotus pagal atitinkamus teisės aktus, iš tokios įstaigos mokamų pensijų, tiek, kiek tų išmokų išlaidas pagal 28 ir 28a straipsnius padengia minėtos valstybės narės įstaiga.

70      Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad Nyderlandų teisės aktuose, pagal kuriuos mokėtinos ieškovų pagrindinėje byloje pensijos, numatyti tokie įmokų atskaitymai.

71      Pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnius išmokos natūra pensijos gavėjui teikiamos kompetentingos jo gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigos pareigą mokėti pensiją turinčios valstybės sąskaita.

72      Kadangi šiomis sąlygomis, kaip matyti iš to, kas pasakyta, į Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnių taikymo sritį patenkantys pensijų gavėjai, turint omenyje privalomąjį šiose nuostatose įtvirtintos sistemos pobūdį, negali nuspręsti atsisakyti išmokų natūra savo gyvenamosios vietos valstybėje nesiregistruodami kompetentingoje šios valstybės narės įstaigoje, toks neįsiregistravimo faktas negali lemti, kad jie būtų atleisti nuo įmokų mokėjimo pareigą mokėti jų pensiją turinčioje valstybėje narėje, nes jie bet kuriuo atveju kelia išlaidas šiai valstybei, negalėdami išvengti nagrinėjamo reglamento sistemos taikymo.

73      Teisinga, kad nesant registracijos kompetentingoje gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje toks apdraustasis socialiniu draudimu faktiškai negauna šioje valstybėje išmokų ir todėl nesukelia išlaidų, kurias pagal Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnį kartu su Reglamento Nr. 574/72 95 straipsniu pareigą mokėti jam pensiją turinti valstybė narė turėtų grąžinti gyvenamosios vietos valstybei narei.

74      Vis dėlto tokia aplinkybė niekaip nepaveikia teisės į šias išmokas buvimo – ir todėl atitinkamos pareigos mokėti valstybės narės, kurios teisės aktais grindžiamas tokios teisės egzistavimas, kompetentingoms įstaigoms įmokas kaip atsakomąjį mokestį už šios valstybės riziką, tenkančią jai pagal Reglamento Nr. 1408/71 nuostatas. Kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, nė viena Sąjungos nuostata nereikalauja kompetentingos valstybės narės įstaigos tikrinti, ar apdraustasis socialiniu draudimu iš tiesų gali pasinaudoti visomis išmokomis pagal sveikatos draudimo sistemą, prieš įtraukiant jį į tą sistemą ir pradedant rinkti reikiamas įmokas (minėto Sprendimo Molenaar 41 punktas).

75      Kaip pabrėžė Nyderlandų vyriausybė ir Europos Komisija, tokia pareiga mokėti įmokas dėl teisės į išmokas turėjimo, net faktiškai nesinaudojant šiomis išmokomis, neatsiejamai susijusi su nacionalinėse socialinės apsaugos sistemose įgyvendinamu solidarumo principu, nes nesant tokios pareigos suinteresuotieji asmenys galėtų būti paskatinti laukti faktinio draudiminio įvykio prieš prisidėdami prie šios sistemos finansavimo.

76      J. A. van Delft ir J. M. van Willigen nurodyta aplinkybė, kad, atsižvelgiant į jų amžių, jie, būdami ir liksiantys apdrausti nuo ligos rizikos pagal privačias draudimo sutartis, visiškai nėra suinteresuoti elgtis panašiai spekuliatyviai, šiuo klausimu nėra reikšminga, nes neginčijama, jog tokio elgesio rizikos negalima visiškai atmesti bent jau dalies apdraustųjų socialiniu draudimu, kuriems taikoma nagrinėjama socialinės apsaugos sistema, atveju. Tokios sistemos solidarumas turi būti privalomai užtikrintas visų apdraustųjų socialiniu draudimu atžvilgiu, kuriems ji taikoma, neatsižvelgiant į individualų kiekvieno jų elgesį, nelygu jo asmeninės aplinkybės, antraip ši sistema prarastų savo esmę.

77      Be to, J. A. van Delft ir J. M. van Willigen neteisingai tvirtina, jog pareigą mokėti pensiją turinti valstybė negali remtis nagrinėjamos sistemos solidarumo argumentu, nes jai netenka jokia ligos išmokų natūra teikimo rizika jų gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

78      Net jeigu remiantis Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniais pensijos gavėjui teikiamas išmokas kompetentinga pareigą mokėti pensiją turinčios valstybės narės įstaiga gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigai pagal Reglamento Nr. 574/72 95 straipsnį apmoka pervesdama fiksuoto dydžio sumą, ši suma skirta padengti visas suinteresuotam asmeniui suteiktas išmokas natūra ir ji apskaičiuojama remiantis vidutinėmis metinėmis gyvenamosios vietos valstybės narės pensijos gavėjo sukeliamomis sveikatos priežiūros sąnaudomis, t. y. fiksuoto dydžio suma, kuri pagal aptariamą nuostą yra „kiek galima artimesnė“ faktinėms išlaidoms (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo van der Duin ir ANOZ Zorgverzekeringen 44 punktą).

79      Tai reiškia, kad valstybei, turinčiai pareigą mokėti pensiją kitoje valstybėje narėje gyvenančiam pensininkui, tenka didelė dalis rizikos, susijusios su ligos išmokų natūra teikimu valstybėje narėje, kur šis pensininkas gyvena.

80      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1408/71 28, 28a ir 33 straipsniai kartu su Reglamento Nr. 574/72 29 straipsniu aiškintini taip, kad nedraudžia tam tikros valstybės narės reglamentavimo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo remiantis pensijų, mokėtinų pagal šios valstybės teisės aktus, gavėjai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje, kur pagal 28 ir 28a straipsnius jie turi teisę gauti ligos išmokas natūra, teikiamas kompetentingos šios valstybės narės įstaigos, turi mokėti įmokas šioms išmokoms gauti atskaitymo iš savo pensijos forma, net jeigu jie nėra įsiregistravę kompetentingoje savo gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje.

 Dėl antrojo klausimo

81      Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar SESV 21 ir SESV 45 straipsniai aiškintini taip, kad jie draudžia tam tikros valstybės narės reglamentavimą, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo remiantis pensijų, mokėtinų pagal šios valstybės teisės aktus, gavėjai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje, kur pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnius jie turi teisę gauti ligos išmokas natūra, teikiamas kompetentingos šios valstybės narės įstaigos, turi, pirma, pranešti apie save kompetentingai pareigą mokėti šią pensiją turinčios valstybės narės įstaigai ir, antra, mokėti įmokas šioms išmokoms gauti atskaitymo iš savo pensijos forma, net jeigu jie nėra įsiregistravę kompetentingoje savo gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje.

82      Kaip matyti iš šio sprendimo 43 punkto, klausimas dėl šiems pensijos gavėjams nustatytos pareigos įsiregistruoti CVZ siekiant gauti ligos išmokas natūra pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnius pagrindinėje byloje nėra keliamas.

83      Šiomis sąlygomis antrąjį klausimą reikia suprasti taip, kad juo iš esmės siekiama sužinoti, ar SESV 21 ir SESV 45 straipsniai draudžia tokį nacionalinį reglamentavimą, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame pagal Reglamento Nr. 1408/71 28, 28a ir 33 straipsnius numatyta, jog pensijų gavėjai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje nei pareigą mokėti šią pensiją turinti valstybė narė, privalo mokėti įmokas ligos išmokoms natūra gauti jų gyvenamosios vietos valstybėje narėje, net jeigu jie nėra įsiregistravę jos kompetentingoje įstaigoje.

84      Primintina, kad ir iš teismo praktikos ir iš SESV 168 straipsnio 7 dalies išplaukia, jog Sąjungos teisė nepažeidžia valstybių narių kompetencijos tvarkyti savo socialinės apsaugos sistemas ir pirmiausia įtvirtinti nuostatas, skirtas organizuoti ir teikti sveikatos paslaugas ir sveikatos priežiūrą. Taigi, nesant suderinimo Europos Sąjungos lygmeniu, būtent kiekvienos valstybės narės teisės aktuose turi būti nustatytos išmokų socialinės apsaugos srityje skyrimo sąlygos. Vis dėlto naudodamosi šia kompetencija valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės, ypač Sutarties nuostatų, susijusių su laisvu darbuotojų judėjimu arba kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikiama laisve judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo von Chamier‑Glisczinski, C‑208/07, Rink. p. I‑6095, 63 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką bei 2010 m. birželio 15 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑211/08, Rink. p. I‑0000, 53 punktą).

85      Tokiomis aplinkybėmis atsakant į pirmąjį prejudicinį klausimą Teisingumo Teismo pateiktas Reglamento Nr. 1408/71 išaiškinimas turi būti interpretuojamas neatsižvelgiant į galimą pirminės teisės nuostatų taikymą. Tai, kad tam tikra nacionalinė priemonė gali atitikti išvestinės teisės akto, šiuo atveju – Reglamento Nr. 1408/71, nuostatą, nebūtinai reiškia, kad ši priemonė nevertintina pagal Sutarties nuostatas. (žr., be kita ko, 2006 m. gegužės 16 d. Sprendimo Watts, C‑372/04, Rink. p. I‑4325, 47 punktą bei minėtų sprendimų von Chamier-Glisczinski 66 punktą ir Komisija prieš Ispaniją 45 punktą).

86      Iš to išplaukia, kad galimybė taikyti Reglamento Nr. 1408/71 28, 28a ir 33 straipsnius tokiai situacijai, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, savaime nepanaikina galimybės, jog ieškovai pagrindinėje byloje pagal pirminę teisę gali priešintis įmokų atskaitymui, kurio imasi kompetentinga pareigą mokėti jų pensijas turinčios valstybės narės įstaiga už tai, kad kompetentinga jų gyvenamosios vietos valstybės narės įstaiga teikia ligos išmokas natūra (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo von Chamier‑Glisczinski 66 punktą).

87      Šioje byloje pirmiausia reikia išnagrinėti, ar tokia situacija, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, patenka į antrajame prejudiciniame klausime nurodytų nuostatų, t. y. SESV 21 ir 45 straipsnių, taikymo sritį.

88       Pirmiausia, kalbant apie SESV 45 straipsnio taikymą, reikia priminti, kad Sąjungos teisėje nėra vienos sąvokos ,,darbuotojas“ ir ji skiriasi pagal sritį, kurioje taikoma. Pavyzdžiui, SESV 45 straipsnyje vartojama darbuotojo sąvoka nebūtinai atitinka galiojančiąją SESV 48 straipsnio ir Reglamento Nr. 1408/71 srityje (žr. minėto Sprendimo von Chamier‑Glisczinski 68 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką).

89      Kiek tai susiję su SESV 45 straipsniu, pagal nusistovėjusią teismo praktiką „darbuotojo“ sąvoka pagal šią nuostatą yra Sąjungos teisės terminas, kuris neturi būti aiškinamas siaurai. Darbuotoju turi būti laikomas bet kuris asmuo, užsiimantis realia ir faktine veikla, išskyrus tokios mažos apimties veiklą, kuri laikytina nereikšminga ir pagalbine. Pagal šią teismo praktiką darbo santykių požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą (žr. minėto Sprendimo von Chamier‑Glisczinski 69 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką).

90      Be to, nors SESV 45 straipsnio 3 dalies d punkte bei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77–123; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46–61), 17 straipsnio 1 dalyje numatyta asmens teisė pabaigus savo profesinę veiklą pasilikti gyventi valstybės narės teritorijoje, į kurią jis buvo atvykęs darbo tikslais, iš teismo praktikos išplaukia, kad judėjimo laisve negali remtis asmenys, kurie visą profesinę veiklą vykdė valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra, ir pasinaudojo teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje tik išėję į pensiją, neketindami joje užsiimti darbo pagal darbo sutartį veikla (2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Turpeinen, C‑520/04, Rink. p. I‑10685, 16 punktas bei 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Rüffler, C‑544/07, Rink. p. I‑3389, 52 punktas).

91      Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo pateiktos bylos medžiagos matyti, jog ieškovai pagrindinėje byloje, kurie visi pasiekę pensinį amžių, yra Nyderlandų piliečiai, gaunantys pensijas pagal AOW ir WAO, visą savo profesinę veiklą vykdę Nyderlanduose, vėliau įkūrė savo gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje, kur nevykdo jokios profesinės veiklos ir niekuomet neieškojo darbo.

92      J. A. van Delft ir J. M. van Willigen tvirtina, kad jų situacija galėtų patekti į SESV 45 straipsnio taikymo sritį. Tačiau šiam teiginiui pagrįsti jie nepateikia jokių konkrečių duomenų, galinčių sukelti abejonių dėl išdėstytų argumentų. Netgi atvirkščiai, šie ieškovai aiškiai pažymi emigravę į kitą valstybę narę išėję į pensiją.

93      Šiomis aplinkybėmis, pritariant Komisijai bei Prancūzijos ir Suomijos vyriausybėms, reikia manyti, kad SESV 45 straipsnis negali būti taikomas tokioje byloje, kaip antai pagrindinė.

94      Savo ruožtu pabrėžtina, jog ieškovai pagrindinėje byloje, kaip antai Nyderlandų piliečiai, bet kuriuo atveju naudojasi Sąjungos piliečių statusu pagal SESV 20 straipsnio 1 dalį.

95      Nuvykdami į kitą valstybę narę ir joje apsigyvendami jie pasinaudojo teisėmis, kurios jiems suteikiamos SESV 21 straipsnio 1 dalimi. Taigi tokiai situacijai kaip jų taikomos nuostatos dėl Sąjungos piliečių teisės laisvai judėti ir apsigyventi kitos valstybės narės nei ta, kurios piliečiai jie yra, teritorijoje.

96      Pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.

97      Šiuo atžvilgiu iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad Sutartyje numatytos galimybės Sąjungos piliečių laisvo judėjimo srityje negalėtų būti visiškai veiksmingos, jei valstybės narės pilietį nuo pasinaudojimo jomis būtų galima atgrasyti sudarant kliūtis apsigyventi kitoje valstybėje narėje jo kilmės valstybės teisės aktais, baudžiančiais jį vien dėl to, kad pasinaudojo minėtomis galimybėmis (žr. minėto Sprendimo von Chamier‑Glisczinski 82 punktą ir ten nurodytą teismo praktiką).

98      Nagrinėjamu atveju ieškovai pagrindinėje byloje teigia, kad perkėlę savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę nei Nyderlandai, kiek tai susiję su ligos išmokų natūra teikimu, jie atsidūrė blogesnėje situacijoje nei būtų gyvenę Nyderlanduose. Dėl ZVW įsigaliojimo 2006 m. sausio 1 d. jų turėtos apsaugos nuo ligos rizikos lygis, priešingai nei Nyderlandų rezidentų, smarkiai sumažėjo, nes pagal gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktus teikiamos išmokos ir kainos, ir kokybės atžvilgiu yra mažiau palankios nei tos, kurios teikiamos pagal privačias draudimo sutartis. Jų teigimu, savo ruožtu pagal ZVW Nyderlandų piliečiams teikiamos išmokos panašios į pastarąsias.

99      Šiuo klausimu reikia priminti: kadangi SESV 48 straipsnyje numatytas valstybių narių teisės aktų koordinavimas, o ne derinimas, ši teisės nuostata neturi įtakos materialiesiems ir procedūriniams atskirų valstybių narių socialinės apsaugos sistemų skirtumams ir dėl to prie jų prisijungusių asmenų teisėms, o kiekviena valstybė narė išlieka kompetentinga paisant Sąjungos teisės savo teisės aktuose nustatyti socialinės apsaugos sistemos išmokų skyrimo sąlygas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo von Chamier‑Glisczinski 84 punktą).

100    Tokiomis sąlygomis SESV 21 straipsnio 1 dalis negali garantuoti apdraustajam, kad jo persikėlimas į kitą valstybę narę išliks neutralus socialinės apsaugos atžvilgiu, be kita ko, kiek tai susiję su ligos išmokomis. Atsižvelgiant į esančius valstybių narių sistemų ir teisės aktų šioje srityje skirtumus, toks persikėlimas konkrečiu atveju suinteresuotajam asmeniui gali būti daugiau ar mažiau palankus arba nepalankus, kiek tai susiję su socialine apsauga (žr. minėto prendimo von Chamier‑Glisczinski 85 punktą).

101    Iš to matyti, kad net tuo atveju, kai jų taikymas yra mažiau palankus, nacionalinės teisės aktai socialinės apsaugos srityje atitinka SESV 21 straipsnį, jeigu ji nepasireiškia paprasčiausiu prarandamų socialinio draudimo įmokų mokėjimu (pagal analogiją žr. 2002 m. kovo 19 d. Sprendimo Hervein ir kt., C‑393/99 ir C‑394/99, Rink. p. I‑2829, 51 punktą; 2006 m. kovo 9 d. Sprendimo Piatkowski, C‑493/04, Rink. p. I‑2369, 34 punktą bei 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo Nikula, C‑50/05, Rink. p. I‑7029, 30 punktą).

102    Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 41 punkto, nors nuo 2006 m. sausio 1 d. kitoje valstybėje narėje nei Nyderlandai gyvenantiems pagal Nyderlandų teisės aktus mokamų pensijų gavėjams teikiamos jų gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktuose numatytos ligos išmokos natūra, o anksčiau jie nepriklausė jokiai privalomojo sveikatos draudimo sistemai ir todėl galėjo apsidrausti nuo ligos rizikos vien sudarydami privačias draudimo sutartis, būtent dėl Nyderlandų įstatymų leidėjo sprendimo pasinaudojant savo kompetencija tvarkyti socialinės apsaugos sistemas išplėsti privalomojo sveikatos draudimo sistemą, be kita ko, visiems Nyderlandų rezidentams, šie pensijų gavėjai, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsniuose įtvirtintas kolizines normas, atsidūrė tarp jų gyvenamosios vietos valstybėje narėje teikiamų ligos išmokų gavėjų.

103    Konstatuotina, kad, kaip tvirtino Nyderlandų vyriausybė, pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinis reglamentavimas, kiek laikantis Reglamento Nr. 1408/71 nuostatų jame numatyta, kad šioje valstybėje narėje negyvenantys pensijų gavėjai turi teisę į ligos išmokas natūra pagal savo gyvenamosios vietos teisės aktus, veikiau palengvina laisvą Sąjungos piliečių judėjimą, nei jį riboja, nes tokiu reglamentavimu jiems suteikiama galimybė savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje gauti jų sveikatos būklę atitinkančią priežiūrą lygiomis sąlygomis, palyginti su prie šios valstybės narės socialinės apsaugos sistemos prisijungusiais asmenimis.

104    Tai juo labiau teisinga pagrindinėje byloje, nes neginčijama, jog ieškovams pagrindinėje byloje inicijavus teismines procedūras dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nacionaliniuose teismuose, įmokų, kurias turi mokėti pagal Nyderlandų teisės aktus mokamų pensijų gavėjai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje nei Nyderlandai, dydis šiuo metu yra mažesnis nei įmokų, kurias turi mokėti Nyderlanduose gyvenantys tų pačių pensijų gavėjai, dydis, nes pirmosioms taikomas koeficientas, atitinkantis pragyvenimo lygį gyvenamosios vietos valstybėje narėje.

105    Teisinga, kad, kaip teigia ieškovai pagrindinėje byloje, negalima atmesti galimybės, jog pagal Reglamentą Nr. 1408/71 teikiamos ligos išmokos natūra gyvenamosios vietos valstybėje jų kainų ir kokybės požiūriu mažiau palankios nei pagal ZVW Nyderlandų gyventojams teikiamos išmokos.

106    Vis dėlto remiantis šio sprendimo 99 ir 100 punktuose cituota teismo praktika toks apsaugos nuo ligos rizikos lygio skirtumas nacionalinėse valstybių narių socialinės apsaugos sistemose negali būti laikomas apribojimu pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį, kadangi atsiranda dėl nesamo Sąjungos teisės suderinimo šioje srityje. Priešingai nei teigė J. A. van Delft ir J. M. van Willigen, šiuo klausimu nėra reikšminga tai, jog savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę jie perkėlė iki, o ne po ZVW įsigaliojimo.

107    Be to, pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą nacionalinį reglamentavimą kitoje valstybėje narėje nei Nyderlandai gyvenantys pensijų gavėjai nėra įpareigojami mokėti įmokas į socialinės apsaugos sistemą, nesuteikiant atitinkamos socialinės apsaugos.

108    Net jeigu be prisiregistravimo gyvenamosios vietos valstybėje narėje pagal Nyderlandų teisės aktus mokėtinų pensijų gavėjams pirmoje valstybėje negali būti suteikta jokių ligos išmokų natūra, įmokų mokėjimas Nyderlanduose suteikia šiems apdraustiesiems socialiniu draudimu teisę reikalauti atitinkamų išmokų jų gyvenamosios vietos valstybėje narėje Nyderlandų sąskaita.

109    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamas reglamentavimas neapsiribojo tuo, jog privalomojo sveikatos draudimo sistema buvo išplėsta, be kita ko, įtraukiant visus Nyderlandų rezidentus ir, laikantis Reglamento Nr. 1408/71, buvo numatyta, kad pagal Nyderlandų teisės aktus mokėtinų pensijų gavėjai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje nei Nyderlandai, mokėdami įmokas pastarojoje valstybėje narėje, gauna ligos išmokas natūra savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Kartu šiame reglamentavime buvo numatyta, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. ex lege nutraukiamos iki tol sudarytos draudimo sutartys tarp ne rezidentų ir kurios nors Nyderlanduose įkurtos draudimo bendrovės, jeigu šios sutartys pagrindė tokias pačias teises kaip ir atsirandančias dėl Reglamento Nr. 1408/71 taikymo.

110    J. A. van Delft, J. M. van Willigen ir O. Fokkens teigia, kad šis sutarčių nutraukimas ex lege, numatytas ZVW 2.5.2 straipsnyje, iš esmės paveikė pagal Nyderlandų teisės aktus mokamų pensijų gavėjų ne rezidentų teises, kurios buvo įgytos remiantis draudimo sutartimis, galiojant ankstesniam teisiniam režimui sudarytomis su Nyderlanduose įsteigtomis draudimo bendrovėmis. Jų teigimu, dėl šio sutarčių nutraukimo ex lege tokie ne rezidentai, siekdami užtikrinti bendro šių sutarčių garantuojamo apsaugos lygio tęstinumą, po 2006 m. sausio 1 d. privalėjo sudaryti naujas draudimo sutartis bazinėms gyvenamosios vietos valstybėje narėje teikiamoms išmokoms papildyti. Turint omenyje jų amžių, šias naujas sutartis pavyko sudaryti tik labai nepalankiomis tarifų sąlygomis.

111    Anot J. A. van Delft ir J. M. van Willigen, šiuo požiūriu rezidentai ir ne rezidentai nebuvo traktuoti vienodai. Praktikoje įsigaliojus ZVW sudarytose naujose rezidentų draudimo sutartyse įtvirtintos tarifų sąlygos iš esmės atitiko tas, kurios buvo numatytos galiojant ZFW sudarytose draudimo sutartyse, o ne rezidentų atveju draudimo bendrovių pasiūlytos sąlygos po ZVW įsigaliojimo buvo daug mažiau palankios nei taikytosios anksčiau pagal senas sutartis.

112    Atsakydama į atitinkamą per teismo posėdį užduotą klausimą Nyderlandų vyriausybė patvirtino, kad ZVW buvo numatyta nuo 2006 m. sausio 1 d. ex lege nutraukti iki jo įsigaliojimo su Nyderlanduose įsteigtomis bendrovėmis sudarytas draudimo sutartis tik tiek, „kiek“ iš tokių sutarčių ligos išmokų natūra klausimu kyla tokios pačios teisės, kuriomis suinteresuotieji asmenys pagal Reglamentą Nr. 1408/71 galėjo remtis po ZVW įsigaliojimo. Taigi, jos teigimu, toks sutarčių nutraukimas ex lege buvo susijęs ne su visu draudimo sutarčių turiniu, o tik su ta jų dalimi, kuri sutapo su gyvenamosios vietos valstybėje galiojančiu baziniu režimu, siekiant išvengti dvigubo draudimo ir dvigubo įmokų mokėjimo.

113    Nyderlandų vyriausybė pripažįsta, kad praktikoje atitinkamos draudimo sutartys daugeliu atveju iš tiesų buvo nutrauktos visiškai, dėl ko suinteresuotieji asmenys, pageidavę nuo 2006 m. sausio 1 d. išlaikyti papildomą apsaugą nuo ligos rizikos, palyginti su privalomu baziniu režimu, turėjo sudaryti naujas draudimo sutartis. Vis dėlto šiuo klausimu, anot šios vyriausybės, rezidentai ir ne rezidentai buvo traktuojami taip pat.

114    Primintina, kad nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas neturi aiškinti nacionalinių nuostatų arba vertinti faktinio konteksto, kuriam esant atsirado pagrindinė byla, nes ši užduotis tenka vien prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C‑378/07–C‑380/07, Rink. p. I‑3071, 48 punktą).

115    Taigi būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar ir kiek pagrindinėje byloje nagrinėjamame nacionaliniame reglamentavime numatytas skirtingas rezidentų ir ne rezidentų traktavimas.

116    Jeigu būtų nustatyta, kad šiame reglamentavime įtvirtintos priemonės skirtos užtikrinti visiškos apsaugos pagal iki įsigaliojant ZVW sudarytas draudimo sutartis tęstinumą ir kad šios priemonės susijusios vien su tokiomis sutartimis, kurias buvo sudarę rezidentai, toks skirtingas rezidentų traktavimas, palyginti su ne rezidentais, kaip savo išvados 79 punkte pažymėjo generalinis advokatas, sudarytų laisvo Sąjungos piliečių judėjimo pagal SEVS 21 straipsnio 1 dalį apribojimą, nes, kaip numatyta šio sprendimo 97 punkte nurodytoje teismo praktikoje, jis galėtų atgrasyti pagal Nyderlandų teisės aktus mokėtinų pensijų gavėjus, kaip antai ieškovai pagrindinėje byloje, likti gyventi kitoje valstybėje narėje nei Nyderlandai. Nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą nei Nyderlandų vyriausybė, nei CVZ nepateikė jokio argumento, galinčio pateisinti tokį skirtingą traktavimą.

117    Siekdamas išnagrinėti galimą apribojimo pagal SESV 21 straipsnį buvimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma turės atsižvelgti į toliau išdėstytus reikšmingus duomenis, esančius Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje.

118    Pirma, iš paties IZVW 2.5.2 straipsnio 2 dalies teksto matyti, kad joje numatytas vien ne rezidentų sudarytų draudimo sutarčių nutraukimas. Joje savo ruožtu nekalbama apie rezidentų sudarytas draudimo sutartis.

119    Siekdamas patikrinti, ar šioje nuostatoje, kaip, atrodo, patvirtina jos tekstas, įtvirtintas skirtingas rezidentų ir ne rezidentų traktavimas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, ar, kaip teigia Nyderlandų vyriausybė, pagrindinėje byloje nagrinėjamame nacionaliniame reglamentavime yra kita įstatymo nuostata, kurioje tokiu pat būdu numatytas ir rezidentų iki įsigaliojant ZVW sudarytų draudimo sutarčių nutraukimas ex lege.

120    Teigiamo atsakymo atveju šis teismas taip pat turėtų patikrinti, ar toks sutarčių nutraukimas ex lege sukelia tokias pačias pasekmes rezidentams ir ne rezidentams, ir, visų pirma, ar, kaip teigė Nyderlandų vyriausybė, abiem atvejais šis nutraukimas susijęs tik su ta sutarties dalimi, kuri sukelia tokias pačias teises kaip ir taikomas privalomas režimas.

121    Antra, iš J. A. van Delft ir J. M. van Willigen bei Nyderlandų vyriausybės rašytinių pastabų matyti, kad, kiek tai susiję su rezidentais, kurie 2006 m. sausio 1 d. buvo sudarę draudimo sutartį, pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą reglamentavimą ZVW sukurtoje privalomojo sveikatos draudimo sistemoje dalyvaujančios bendrovės buvo įpareigotos pripažinti visus juos apdraustaisiais visų ligos išmokų natūra atžvilgiu, kurios jiems buvo užtikrintos pagal šias sutartis, t. y. ir bazinių išmokų, kurios atitiko ZVW numatytas teises, ir papildomų išmokų, viršijančių minimalią teisinę apsaugą, atžvilgiu.

122    Anot J. A. van Delft ir J. M. van Willigen, pagal šį reglamentavimą toms pačioms draudimo bendrovėms, jeigu jos įsteigtos Nyderlanduose, nebuvo nustatyta pripažinimo pareiga, kiek tai susiję su ne rezidentais, kurie iki įsigaliojant ZVW buvo apdrausti pagal draudimo sutartis ir kurie po ZVW įsigaliojimo pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnius turi teisę į gyvenamosios vietos valstybėje narėje teikiamas išmokas natūra Nyderlandų sąskaita.

123    Jeigu būtų patvirtinta, jog šie paaiškinimai teisingi, ką turėtų nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tai taip pat reikštų skirtingą rezidentų ir ne rezidentų traktavimą, dėl kurio pastarieji atsidurtų nepalankesnėje situacijoje dėl ZVW įsigaliojimo.

124    Nesant įstatyminės pareigos apdrausti ne rezidentus, visų pirma kiek tai susiję su papildomomis ligos išmokomis, palyginti su bazinėmis išmokomis, kurias šie ne rezidentai turi teisę gauti savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, toks reglamentavimas galėtų paskatinti atitinkamas draudimo bendroves pasinaudoti ZVW įsigaliojimo aplinkybe kaip pretekstu tam, kad visiškai nutrauktų anksčiau su tais ne rezidentais sudarytas draudimo sutartis, kurie dėl amžiaus ar sveikatos būklės priskiriami „blogos rizikos kategorijai“, siekiant iš naujo įvertinti ir pritaikyti jiems siūlomas tarifų sąlygas, atsižvelgiant į minėtų parametrų raidą nuo pirminės sutarties sudarymo.

125    Galiausiai, trečia, per teismo posėdį J. A. van Delft ir J. M. van Willigen pareiškė, kad iki ZVW įsigaliojimo vyko glaudžios Nyderlandų vyriausybės ir atitinkamų draudimo bendrovių derybos. Deryboms pasibaigus bent jau politiniu požiūriu buvo numatyta, kad rezidentams turėtų būti pasiūlytos protingos ir iš esmės analogiškos toms, kurios galiojo pagal iki 2006 m. sausio 1 d. sudarytas sutartis, tarifų sąlygos.

126    Atsakydama į atitinkamą per teismo posėdį užduotą klausimą Nyderlandų vyriausybė teigė, kad iki įsigaliojant ZVW sudarytos draudimo sutartys buvo nutraukiamos ne tik su rezidentais, bet ir su ne rezidentais, be to, ji negali būti dėl to kaltinama, nes ZVW buvo numatyta tik iš dalies nutraukti nagrinėjamas sutartis. Jos nuomone, tariamai nepalankias tarifų sąlygas, nustatytas ieškovams pagrindinėje byloje sudarant naujas draudimo sutartis papildomai apsaugai gauti, lėmė vien suinteresuotų draudimo bendrovių nepriklausomai priimti komerciniai sprendimai.

127    Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar, kaip teigė J. A. van Delft ir J. M. van Willigen, atitinkamos draudimo bendrovės Nyderlandų vyriausybės reikalavimu iš tiesų buvo prisiėmusios įsipareigojimą užtikrinti visiškos apsaugos, kurią suteikė iki įsigaliojant ZVW sudarytos draudimo sutartis, tęstinumą, ir teigiamo atsakymo atveju – ar ši garantija buvo suteikta vien rezidentams, ar taikoma ir ne rezidentais.

128    Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad, priešingai nei mano Nyderlandų vyriausybė, nekiekvienas nevienodas rezidentų ir ne rezidentų traktavimas, inicijuotas Nyderlandų vyriausybės ir jai padedant įgyvendintas Nyderlanduose įsteigtų draudimo bendrovių, jeigu būtų konstatuotas, nepatektų į SESV 21 straipsnyje įtvirtinto draudimo taikymo sritį vien dėl to, kad jis nėra grindžiamas šioms įmonėms teisiškai neprivalomais sprendimais.

129    Net ir privalomos galios neturintys valstybių narių institucijų aktai gali turėti poveikį įmonių elgesiui ir taip užkirsti kelią SESV 21 straipsniu siekiamų tikslų įgyvendinimui. Taip būtų, jeigu draudimo bendrovių taikoma tarifų praktika būtų įgyvendinamas Nyderlandų vyriausybės apibrėžtas „politinis“ susitarimas, skirtas užtikrinti visiškos apsaugos tęstinumą vien rezidentams, neįtraukiant ne rezidentų (pagal analogiją žr. 1982 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, 249/81, Rink. p. 4005, 27–29 punktus).

130    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, jog SESV 21 straipsnis aiškintinas taip, kad jis nedraudžia tam tikros valstybės narės reglamentavimo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo remiantis kitoje valstybėje narėje pensijų, mokėtinų pagal šios valstybės teisės aktus, gavėjai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje, kur pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnius jie turi teisę gauti ligos išmokas natūra, teikiamas kompetentingos šios valstybės narės įstaigos, turi mokėti įmokas šioms išmokoms gauti atskaitymo iš savo pensijos forma, net jeigu nėra prisiregistravę kompetentingoje savo gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje.

131    Tačiau SESV 21 straipsnis aiškintinas taip, kad jis draudžia tokį nacionalinį reglamentavimą, jeigu juo inicijuojamas arba jame įtvirtintas nepateisinamas skirtingas rezidentų ir ne rezidentų traktavimas, kiek tai susiję su visiškos apsaugos nuo ligos rizikos, kurią jie turėjo pagal iki įsigaliojant šiam reglamentavimui sudarytas draudimo sutartis, tęstinumu, o tai turi išsiaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

132    Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1.      1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1992/2006, 28, 28a ir 33 straipsniai kartu su 1972 m. kovo 21 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, įgyvendinimo tvarką, iš dalies pakeisto 2007 m. kovo 19 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 311/2007 (OL L 82, p. 6, toliau – Reglamentas Nr. 574/72), 29 straipsniu aiškintini taip, kad nedraudžiamas tam tikros valstybės narės reglamentavimas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo remiantis pensijų, mokėtinų pagal šios valstybės teisės aktus, gavėjai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje, kur pagal Reglamento Nr. 1408/71 28 ir 28a straipsnius jie turi teisę gauti ligos išmokas natūra, teikiamas kompetentingos šios valstybės narės įstaigos, turi mokėti įmokas šioms išmokoms gauti atskaitymo iš savo pensijos forma, net jeigu jie nėra prisiregistravę kompetentingoje savo gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje.

2.      SESV 21 straipsnis aiškintinas taip, kad juo nedraudžiamas tam tikros valstybės narės reglamentavimas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo remiantis pensijų, mokėtinų pagal šios valstybės teisės aktus, gavėjai, gyvenantys kitoje valstybėje narėje, kur pagal Reglamento Nr. 1408/71, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1992/2006, 28 ir 28a straipsnius jie turi teisę gauti ligos išmokas natūra, teikiamas kompetentingos šios valstybės narės įstaigos, turi mokėti įmokas šioms išmokoms gauti atskaitymo iš savo pensijos forma, net jeigu jie nėra prisiregistravę kompetentingoje savo gyvenamosios vietos valstybės narės įstaigoje.

Tačiau SESV 21 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiamas toks nacionalinis reglamentavimas, jeigu juo inicijuojamas arba jame įtvirtintas nepateisinamas skirtingas rezidentų ir ne rezidentų traktavimas, kiek tai susiję su visiškos apsaugos nuo ligos rizikos, kurią jie turėjo pagal iki įsigaliojant šiam reglamentavimui sudarytas draudimo sutartis, tęstinumu, o tai turi išsiaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Parašai.

---

** Proceso kalba: olandų.