21.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/83

1.

palankiai vertina Komisijos pastangas pereinant prie tvirtesnio produktų, medžiagų ir išteklių vertę gyvavimo cikle išlaikančio žiedinio modelio kurti tvarią, mažo anglies dioksido kiekio, pažangių technologijų ir tausaus išteklių naudojimo ekonomiką, įgyjančią tvarius konkurencinius pranašumus ir kuriančią darbo vietas Europoje;

2.

pabrėžia, kad, norint pasiekti šiuos tikslus, reikėtų visose valstybėse narėse vienodų sąlygų, kurios leistų remiantis žaliojo užimtumo iniciatyva ir Naująja Europos įgūdžių darbotvarke (1) sudaryti įsidarbinimo galimybes naujose darbo rinkos nišose, atsirandančiose dėl žiedinės ekonomikos (ekologiniu požiūriu tvari statybų pramonė, atliekų tvarkymas ir t. t.), ir rengti reikiamos kvalifikacijos darbuotojus. Teikiant paramą ir tinkamą mokymą būtų sugrąžinta daug bedarbių ir apskritai atverta naujų galimybių darbuotojams;

3.

pabrėžia, kad daugelis problemų, kurias sukelia gamyba ir vartojimas ES, turi poveikio kitiems pasaulio regionams, visų pirma besivystančioms šalims ir besiformuojančios rinkos ekonomikos šalims, ir kad pakeitus gamybą ir vartojimą galima sulaukti teigiamo atgarsio ir tose šalyse. RK pripažįsta šią atsakomybę ir su tuo susijusias pasekmes ES politiniams veiksmams, ekonomikai ir visuomenei, todėl rekomenduoja, kartu atsižvelgiant į 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusią JT darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m., daugiausia dėmesio skirti priemonėms, kurios tarptautiniu lygmeniu užtikrintų, kad ir už ES ribų būtų imtasi reikalingų veiksmų ištekliams apsaugoti ir tausoti;

4.

pabrėžia, kad norint pasiekti aukštą uždaros žiedinės ekonomikos tikslą reikalinga visų lygmenų politikų valia imtis tam būtinų priemonių. Tai pasakytina apie ekologinį gaminių ir paslaugų projektavimą, atliekų susidarymo prevenciją, perdirbimą, medžiagų ir sudedamųjų dalių pakartotinį naudojimą, kenksmingų sudedamųjų dalių bei pakartotinei gamybai kliudančių sudedamųjų dalių mažinimą siekiant skatinti sutaisymo, perdirbimo, atnaujinimo galimybes ir ilgaamžiškumą. Be to, būtina, kad tvariai keistųsi visuomenės suvokimas šiuo klausimu ir vartotojų elgesys, taip pat reikia sukurti stabilią iš antrinių žaliavų pagamintų produktų ir medžiagų rinką;

5.

remia Tarybos išvadas dėl ES žiedinės ekonomikos veiksmų plano (2), kuriose raginama laiku ir ryžtingai įgyvendinti Europos Komisijos žiedinės ekonomikos veiksmų planą, ir pritaria tam, kad perėjimui prie žiedinės ekonomikos reikalingi ilgalaikiai įsipareigojimai ir veiksmai daugelyje ES politikos sričių ir visais valstybių narių valdžios lygmenimis, įskaitant aktyvų visų ekonomikos ir visuomenės dalyvių bei piliečių bendradarbiavimą visais valdžios lygmenimis;

6.

atsižvelgdamas į tai nurodo, kad atliekų tvarkymo paslaugos dažnai teikiamos kaip visuotinės ekonominės svarbos paslaugos pagal SESV 14 straipsnį ir kad Protokolas Nr. 26 dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų, be kita ko, vietos ir regionų valdžios institucijoms suteikia didelę veiksmų laisvę. Tai leidžia parengti ir įgyvendinti optimalius vietos ir regionų lygmens sprendimus atliekų tvarkymo srityje;

7.

nurodo, kad, norint sukurti plataus masto žiedinę ekonomiką, būtinas veiksmingas veiklos vykdytojų ir sektorių bendradarbiavimas. Bendras produktų kūrimas, informacinėmis technologijomis užtikrinamas skaidrumas ir keitimasis informacija, bendros duomenų rinkimo sistemos, sektorių standartai, paskatų ir tarpininkavimo mechanizmų suderinimas galimi kuriant bendradarbiavimo platformas ir grupes įvairiuose sektoriuose arba tarp įmonių ir politikos formuotojų;

8.

mano, kad siekiant tikrų esminių pokyčių visa žiedinės ekonomikos strategija turi būti grindžiama siekiu ieškoti ekologiniu požiūriu geriausių sprendimų per visą gyvavimo ciklą (angl. cradle to cradle), neatsižvelgiant į dabartinę atskirų teisės normų, strategijų ir priemonių formą ir jas toliau plėtojant, atitinkamai pakeičiant ar papildant, kad jos padėtų siekti bendro tikslo;

9.

yra įsitikinęs, kad tai gali pavykti tik tuo atveju, jei nebus apsiribojama veiksmų plane nurodytais trumpalaikiais planais ir bus nustatyti konkretūs ir realūs vidutinės trukmės ir ilgalaikiai tikslai, leidžiantys visiems dalyviams remiantis patikimu pagrindu imtis būtino planavimo ir sukurti infrastruktūros sąlygas;

10.

todėl, atsižvelgdamas į politinių formavimo ir įgyvendinimo procesų sudėtingumą, rekomenduoja numatyti laikotarpį iki 2050 m. (3) nustatant tarpinius tikslus ir veiksmus iki 2030 m.;

11.

mano, kad vienas pirmųjų svarbių žingsnių būtų kritiškas įvertinimas, parodantis, kur paramos programos, pagalba ir reguliavimo priemonės yra neveiksmingos ar netgi duoda priešingą rezultatą ir kokias prioritetines problemas per kokį laikotarpį reikia išspręsti;

12.

laikosi nuomonės, kad mokslinių tyrimų programos, paramos ir savanoriškos priemonės, atsižvelgiant į jų daromą nedidelio masto poveikį, gali būti tik papildančios siekiant tinkamai atremti ES tenkančius iššūkius. Kaip mažo veiksmingumo pavyzdį būtų galima pateikti jau 20 metų egzistuojančią ES aplinkosaugos vadybos ir audito sistemą (EMAS), kurią visoje ES įdiegė tik apie 4 000 įmonių ir nekomercinių įstaigų maždaug 10 000 vietų. Tačiau apie 30 mln. įmonių šios priemonės atsisakė;

13.

rekomenduoja nustatyti didelio užmojo teisėkūros tikslus, kuriuos papildytų paramos priemonės. To siekiant taip pat reikėtų taikyti novatoriškus metodus, pavyzdžiui, orientavimosi į lyderį principą (4). Tai būtų naudinga ne tik gamtos išteklių ir klimato atžvilgiu, bet ir visų pirma vartotojams, kuriems ilguoju laikotarpiu sumažėtų išlaidos, taip pat ekonomikai, kuri konkuruojančių ekonomikų atžvilgiu įgytų inovacinį pranašumą;

14.

pažymi, kad daug vietos ir regionų valdžios institucijų jau ėmėsi įvairių iniciatyvų efektyviam išteklių naudojimui ir žiedinei ekonomikai skatinti. Šios iniciatyvos yra geri pavyzdžiai, kuriais gali sekti ir kiti. Komisija turėtų remti esamas keitimosi patirtimi platformas;

15.

apgailestauja, kad veiksmų plane neskiriama dėmesio švietimo ir informuotumo didinimo aspektui, ir ragina Komisiją šį klausimą išplėtoti kartu su valstybėmis narėmis, vietos ir regionų valdžios institucijomis bei kitais partneriais, taip pat skatinti žinių ir susijusios geriausios praktikos pavyzdžių plėtojimą ir dalijimąsi jais siekiant didinti informuotumą; šiuo požiūriu palankiai vertina glaudžiai bendradarbiaujant su verslo, mokslinių tyrimų ir švietimo sektoriumi sukurtus konkrečios specializacijos modulius tam tikroms universitetinėms studijoms ir atitinkamiems mokymo kursams;

16.

pažymi, kad Komisija remiasi įsitvirtinusiomis strategijomis ir kad daugelyje sričių trūksta konkrečių priemonių, pavyzdžiui, vienodų kriterijų šių strategijų taikymui ir įgyvendinimui. Vis dėlto numatytuose pasiūlymuose dėl teisėkūros procedūra priimamo akto dėl išplėstinės atsakomybės už gaminį turėtų būti konkrečiai nurodoma, kaip gamintojas turi internalizuoti visas produktų sąnaudas visoje vertės grandinėje;

17.

siekiant bendrų tikslų ir nuoseklumo visose politikos srityse, rekomenduoja svarstant leidimus dėl pagalbos nustatyti tvarką, užtikrinančią, kad ateityje gamybos įrenginiams ar produkto kūrimui nebus skiriama pagalba, jei jie neatitinka ekologinio projektavimo reikalavimų;

18.

pabrėžia, kad reikia iš esmės peržiūrėti ekologinio projektavimo taisykles (5) ir pagalvoti apie atskiriems produktams ir sektoriams skirtų ekologinio projektavimo reikalavimų nustatymą;

19.

atsižvelgdamas į tai, ragina Europos Komisiją kuo greičiau pateikti plataus užmojo ekologinio projektavimo darbo planą, kad būtų galima įgyvendinanti Direktyvą 2009/125/EB (Ekologinio projektavimo direktyvą), kuri buvo numatyta 2015–2017 m. laikotarpiui;

20.

pabrėžia, kad gamyboje susidariusios atliekos ir šalutiniai produktai gali būti naudojami gamyboje kaip antrinės žaliavos ir mažoms bei vidutinėms įmonėms (MVĮ), kurios yra daugelio regionų ekonomikos pagrindas, vis dar sudaro didelį potencialą pramonės simbiozės požiūriu siekiant tikros žiedinės ekonomikos. Būtina kuo labiau mažinti esamas reguliavimo kliūtis MVĮ ir užtikrinti, kad naujose taisyklėse jų būtų kuo mažiau. Pavyzdžiui, reikėtų imtis Atliekų pagrindų direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje ir 6 straipsnio 2 dalyje numatytų priemonių dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiagos būtų laikomos šalutiniais produktais arba nebelaikomos atliekomis, nustatymo;

21.

rekomenduoja Komisijai ir valstybėms narėms taip pat ir įmonėms nustatyti privalomas tvaraus viešojo pirkimo ir bendradarbiavimo vertės grandinėje taisykles, jei prisiimti įsipareigojimai nėra vykdomi pakankamu mastu ir atitinkamais laikotarpiais. Jos tai turėtų daryti vykdydamos konsultacijas su regionų ir vietos valdžios institucijomis;

22.

pažymi, kad, nepaisant 12 punkte pateiktos pastabos dėl nedidelio EMAS naudojimo, ši priemonė iš esmės turi didelį potencialą atpažįstant (neveiksmingus ir (arba) aplinkai žalingus) medžiagų srautus (gamybos) procesuose ir renkant apie juos duomenis, todėl palankiai vertina tai, kad Komisija veiksmų plane yra numačiusi šią priemonę tobulinti įmonių, visų pirma MVĮ, naudai; primena, kad nuolatinį skaidrumą ir kontrolę užtikrinanti aplinkosaugos vadybos ir audito sistema (EMAS) yra vienintelė valdymo sistema, kuri puikiai tinka tokiems medžiagų srautams patikrinti;

23.

todėl rekomenduoja EMAS, kaip savanorišką patikimo reikalingų įrodymų ir duomenų patikrinimo priemonę, labiau nei iki šiol įtraukti į kitus teisės aktus ir susijusius vykdymo užtikrinimo veiksmus;

24.

pabrėžia, kad vis trumpėjančio gaminio naudojimo ciklo, pavyzdžiui, elektroninės įrangos ir aprangos, problemą labiau sustiprina vartotojų elgesys ir tendencijos visuomenėje nei menamas ar faktinis techninis nusidėvėjimas;

25.

atsižvelgdamas į šias – pirmiausia visuomenines ir etines – aplinkybes, ypač atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija, valstybės narės ir visų pirma vietos ir regionų valdžios institucijos, kaip arčiausiai piliečių esantis politinis lygmuo, turi švietimo, tolesnio mokymo ir įgūdžių ugdymo srityse imtis priemonių, iš esmės gerinančių tiek piliečių, tiek įmonių supratimą, kaip yra tarpusavyje susiję tvarus arba netvarus vartojimas, atliekų mažinimas, išteklių išsaugojimas ir aplinka, gamintojo atsakomybė ir gaminių projektavimas bei reklama; siūlo šiuos aspektus labiau įtraukti į švietimo programas ir informavimo kampanijas;

26.

rekomenduoja užtikrinti įvairiapusio produktų poveikio aplinkai skaidrumą atitinkamai ženklinant produktus ir šiuo tikslu pasinaudoti esamo ženklinimo srityje sukaupta patirtimi. Be to, ženklinimas turi būti paprastas ir lengvai suprantamas, o jame pateikti duomenys skaidrūs ir patikrinami;

27.

mano, kad šiuo tikslu tinkamas metodas būtų produkto aplinkosauginis pėdsakas, tačiau nurodo, kad jo metodikai sukurti dar reikia daug pastangų ir kad produkto aplinkosauginis pėdsakas bus veiksminga priemonė, atsverianti ženklinimų įvairovę ir su tuo susijusį neskaidrumą tik tada, kai jis bus visiems privalomas. Todėl jis turi atitikti konkurencingumo ir proporcingumo principus, o produktų gamintojams jis turi būti paprastas naudoti, tačiau kartu neprarandant informacinės vertės ir galimybės jį patikrinti. Šiuo tikslu reikėtų sukurti aiškią ir teigiamą reputaciją turintį Europos ženklą, kuris atvertų duris žiedinei ekonomikai. Kadangi ženklui ir informavimui apie jį būtina strategija, reikia parengti planą, kuris padėtų šią strategiją įgyvendinti praktiškai, pavyzdžiui, įgyvendinti gerinimo programas ir vykdyti reklamos kampanijas Europos lygmeniu;

28.

ragina Komisiją ir valstybes nares vidutinės trukmės laikotarpiu pertvarkyti mokesčių sistemas ir tokiu būdu numatyti didesnį pirminių žaliavų naudojimo apmokestinimą nei pakartotinio naudojimo antrinių žaliavų, medžiagų ir sudedamųjų dalių, taip gerokai sustiprinant motyvaciją pakartotinai naudoti ekonomikos cikle jau esančias žaliavas, medžiagas ir sudedamąsias dalis, užuot naudojus naujas pirmines žaliavas. Galbūt reikėtų persvarstyti ES PVM direktyvą, kad šiam tikslui nekliudytų taikomi skirtingi PVM tarifai. Be to, Komisija ir valstybės narės, bendradarbiaudamos su vietos ir regionų valdžios institucijomis ir naudodamos kitas tinkamas ekonomines priemones, turėtų labiau skatinti antrinių žaliavų, medžiagų ir sudedamųjų dalių naudojimą;

29.

pripažįsta, kad žaliasis viešasis pirkimas, atsižvelgiant į jam tenkančią bendrojo vidaus produkto dalį, gali būti svarbi žiedinės ekonomikos varomoji jėga. Be to, RK pabrėžia, kad vietos ir regionų valdžios institucijos sudaro labai didelę ES viešųjų pirkimų dalį ir joms tenka labai svarbus vaidmuo žaliojo viešojo pirkimo srityje. Žaliajai ekonomikai tai suteikia reikalingas ekonomikos augimo paskatas ir atveria didelį užimtumo potencialą, taip sukuriant galimybę geriau įgyvendinti Žaliąjį MVĮ veiksmų planą ir Žaliojo užimtumo iniciatyvą (6);

30.

pažymi, kad vis dar iš esmės neįgyvendinamas jau daugelį metų propaguojamas žaliasis viešasis pirkimas, todėl palankiai vertina kiekvieną Komisijos iniciatyvą, kuria siekiama veiksmingesnio šios viešųjų pirkimų politikos įgyvendinimo; pabrėžia, kad viešųjų pirkimų srityje svarbu atsižvelgti ne tik į mažiausią kainą, bet ir į vadinamąjį „ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą“. Tai reiškia, kad pirmenybė turėtų būti teikiama tiems pirkimo sprendimams, kurie pasižymi mažesnėmis bendromis gyvavimo ciklo išlaidomis, dideliu technologiniu efektyvumu ir apskritai didesniu tvarumu. Tokio tipo praktika turėtų būti numatyta Struktūrinių fondų reglamentuose, kadangi taip būtų sudarytos palankesnės sąlygos patekti į antrinių žaliavų rinką;

31.

pažymi, jog nepaisant to, kad ES valstybės narės yra įgyvendinusios naujas ES viešųjų pirkimų taisykles (7), esama daugiau galimybių užtikrinti tvarius, konkurencingus, inovacijas skatinančius ir skaidrius viešuosius pirkimus, pavyzdžiui, taikant pažangesnes nuostatas ir daugiau elektroninių procedūrų; mano, kad įmones, ypač MVĮ, reikėtų geriau informuoti apie naujas galimybes, kurias suteikia pakeistos ES viešųjų pirkimų taisyklės;

32.

primygtinai ragina Europos Komisiją ir valstybes nares pateikti gaires ir pasiūlymus žaliojo viešojo pirkimo taikymui paspartinti. Europos Komisijos išleistas vadovas „Pirmenybė žaliajam pirkimui! Žaliojo viešojo pirkimo vadovas“ šiuo požiūriu būtų gera pradžia; be to, prašo į minėtą vadovą įtraukti antrinių žaliavų ir medžiagų, atitinkančių žaliojo viešojo pirkimo reikalavimus, ir produktų, kuriuos gaminant buvo naudojamos tokios žaliavos ir medžiagos, sąrašą, kuris būtų reguliariai atnaujinamas;

33.

atsižvelgdamas į būsimus 2016 m. įsigaliojusios ES teisinės sistemos pakeitimus, ragina užtikrinti, kad viešojo pirkimo srityje būtų privaloma atsižvelgti į žaliąjį viešąjį pirkimą, kai sutartys viršija ES lygmeniu skelbiamo konkurso ribą ir kai projektai finansuojami viešosiomis lėšomis. Bet kuriuo atveju žaliąjį viešąjį pirkimą reikėtų įgyvendinti pagal visas ES paramos programas, kad šie projektai taptų pavyzdžiu ir paskata jį taikyti;

34.

siekiant užtikrinti ES teisės nuoseklumą ir sąsają su ankstesne rekomendacija, šiuo požiūriu rekomenduoja peržiūrėti direktyvą dėl viešųjų pirkimų (2014/24/ES), kad taikant žaliojo viešojo pirkimo priemones pirmenybė iš esmės būtų teikiama tvariems, išteklius tausojantiems produktams ir sprendimams, o jų atsisakant tai reikėtų pagrįsti; be to, rekomenduoja vykdyti stebėseną, kurios metu, atsižvelgiant į visą vertės grandinę, įprastinių vien tik į trumpalaikį kainos ir kokybės santykį orientuotų viešųjų pirkimų išlaidos būtų priešpastatytos žaliojo viešojo pirkimo išlaidoms ir įvertintos; be to, rekomenduoja sukurti informavimo apie pirkimą sistemas, kad prireikus būtų galima pateikti palyginamus duomenis apie įvairius projektus ir jų kriterijus;

35.

remia Komisijos ketinimą glaudžiau bendradarbiauti su valstybėmis narėmis siekiant geriau įgyvendinant ES atliekų teisės aktus ir pabrėžia, kad šioje srityje svarbus vaidmuo tenka vietos ir regionų valdžios institucijoms. Todėl RK prašo Komisijos pasirūpinti, kad valstybės narės įtrauktų vietos ir regionų valdžios institucijas į būtinas technines ir fiskalines priemones, taip pat geriausios praktikos mainus;

36.

pakartoja savo raginimą Europos Komisijai ir valstybėms narėms remti aukštos kokybės perdirbimą, visų pirma mažiau išsivysčiusiuose regionuose, ir šiuo tikslu kuo greičiau pradėti taikyti ekonomines priemones, pavyzdžiui, principą „teršėjas moka“ arba sąvartynų mokesčius (8);

37.

pažymi, kad, atsižvelgiant į ES regionų ir valstybių narių tarpusavio skirtumus įgyvendinant dabartiniuose ES atliekų tvarkymo teisės aktuose nustatytus tikslus, labai svarbu skatinti bendradarbiavimą ir skleisti gerąją patirtį šioje srityje ir taip padėti valstybėms narėms, kurių rezultatai buvo prasčiausi, pasiekti galutinius tikslus, visų pirma retai apgyvendintiems, salų ir atokiausiems regionams, kuriems būdingas didelis demografinis spaudimas ir dideli atstumai iki apdorojimo centrų, kadangi šiuose regionuose beveik neįmanoma pasiekti nulinio atliekų kiekio tikslo;

38.

pabrėžia, kad būtina daug labiau įtraukti vartotojus į visų priemonių, susijusių su atliekų šalinimu, įgyvendinimą. Todėl vietos ir regionų valdžios institucijos, atsakingos už kietųjų komunalinių atliekų tvarkymą, skaidriai informuos apie visų medžiagų apdorojimo procesus ir perdirbimo stebėseną, kad vartotojai aktyviau dalyvautų atitinkamai jas šalinant arba perdirbant;

39.

pabrėžia, kad įgyvendinant atliekų šalinimo taisykles vienodos sąlygos yra svarbus MVĮ konkurencingumo Europos bendrojoje rinkoje veiksnys;

40.

palankiai vertina Komisijos planus energetikos ir klimato politikos srityse apsvarstyti atliekų naudojimo energijos gavybai klausimą. RK pabrėžia, kad siekiant maksimaliai sumažinti atliekų kiekį reikia remtis ES atliekų hierarchija ir gyvavimo ciklo koncepcija, o žiedinės ekonomikos modelis, pasižymintis aukštais pakartotinio naudojimo ir perdirbimo rodikliais, negali būti aukojamas dėl energijos gavybos (9);

41.

atkreipia dėmesį į tai, kad atliekas, kurių neįmanoma išvengti arba perdirbti, būtų prasminga apdoroti didelio efektyvumo įrenginiuose (energija iš atliekų), ypač jei tuo pat metu naudojama degimo metu išskiriama energija; vis dėlto reikėtų vengti pernelyg didelių atliekų šalinimo ar deginimo įrenginių;

42.

tvirtai remia Europos Komisijos ketinimą aktyviau įgyvendinti persvarstytą reglamentą dėl atliekų vežimo, taip kovojant su nelegaliu atliekų po vartojimo eksportu ir atliekų vežimu į standartų neatitinkančias apdorojimo įmones ES arba už jos ribų. Europos Komisija turėtų labiau įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas į savo veiklą ir skatinti kurti atliekų vežimo elektroninių duomenų mainus bei parengti gaires dėl tinkamo patikrinimų planavimo. Šis reikalavimas nustatytas atlikus pastarąją šios direktyvos peržiūrą;

43.

iš esmės mano, kad kokybės standartus prireikus turi nustatyti žaliavas naudojančios pramonės šakos, nes tik produktų gamintojai žino, kokių savybių turi turėti gamybai reikalingos žaliavos ir medžiagos. Šiuo požiūriu Komitetas pabrėžia, kad svarbiausias veiksnys turėtų būti produkto kokybė, o ne jo kilmė;

44.

tačiau mano, kad Komisija atsako už esamų teisinių kliūčių, trukdančių naudoti antrines žaliavas arba apsunkinančias jų naudojimą, nustatymą ir šalinimą, jei tam neprieštarauja su saugumu susiję aspektai (pavyzdžiui, kenksmingos medžiagos, gyvūnų ligos, higiena);

45.

palankiai vertina Komisijos ketinimą pasiūlyti cheminių medžiagų, produktų ir atliekų teisės aktų sąveiką užtikrinančių veiksmų ir mano, kad tai turi būti kuo skubiau padaryta. Šiuo požiūriu RK pabrėžia, kad pavojingų ir toksiškų medžiagų pakeitimas esamomis ar būsimomis saugiomis alternatyvomis, taip pat pavojingų cheminių medžiagų atsekamumas vertės grandinėje yra būtinas siekiant sklandžiai veikiančios žiedinės ekonomikos;

46.

palankiai vertina Komisijos skiriamą dėmesį plastikams ir atkreipia dėmesį į savo nuomonę dėl žaliosios knygos dėl Europos plastiko atliekų aplinkoje strategijos (10), taip pat pabrėžia, kad tam tikrose srityse reikia nustatyti plastikų naudojimo taisykles siekiant supaprastinti plastikų naudojimą arba tam tikrose srityse sumažinti jų naudojimą. Plastikai, kurių sudėtyje yra aplinkai ar sveikatai kenksmingų medžiagų, neturėtų būti pakartotinai naudojami arba perdirbami, jei kenksmingų medžiagų negalima atskirti apdorojimo metu ir pašalinti iš viso medžiagų ciklo. Tokiu atveju plastikai, kurių sudėtyje yra kenksmingų medžiagų, turėtų būti pašalinti iš apytakos, pavyzdžiui, juos sudeginant. Komisija turėtų į tai atsižvelgti rengdama taisykles ir tikslus; be to, ji turėtų dėti pastangų, kad pirminėje gamyboje kuo greičiau būtų atsisakyta aplinkai arba sveikatai kenksmingų medžiagų;

47.

nurodo, kad daugelis naujų sudėtinių medžiagų gali padėti tausoti aplinką (izoliacija, mažesnis svoris ir kt.), tačiau, kita vertus, per savo gyvavimo ciklą jos gali kelti naujų sunkumų pakartotinio naudojimo, perdirbimo arba šalinimo srityse;

48.

kritiškai vertina tai, kad veiksmų plane nėra išsamiau analizuojamas šiukšlinimo ir plastiko šalinimo klausimas, todėl ragina Komisiją 2017 m. planuojamoje paskelbti strategijoje dėl plastikų žiedinėje ekonomikoje šioms temoms skirti pakankamai dėmesio ir nustatyti aiškius problemos sprendimo tikslus;

49.

rekomenduoja Komisijai ir valstybėms narėms remti į rinką orientuotas iniciatyvas, kuriomis skatinamas perdirbtų medžiagų naudojimas, sukuriant fiskalines ir ekonomines paskatas įmonėms naudoti žiedine ekonomika grindžiamus verslo modelius, o vartotojams – pirkti produktus ir paslaugas, remiančias žiedinę ekonomiką;

50.

maisto švaistymo mažinimą laiko svarbia žiedinės ekonomikos dalimi tiek ekonominiu, tiek ekologiniu bei etiniu požiūriu ir atkreipia dėmesį į savo nuomones, susijusias su teisės aktų rinkiniu, ir nuomonę savo iniciatyva dėl maisto švaistymo (11);

51.

nesutinka su tuo, kad maisto švaistymo prevencijos priemonių turi imtis tik valstybės narės, vietos ir regionų valdžios institucijos ir įmonės, ir mano, kad, atsižvelgiant į šios temos suderinamumą su kitomis politikos sritimis (pavyzdžiui, higienos reikalavimais ir (arba) vartotojų apsauga, prekybos standartais, žemės ūkio subsidijomis), lemiamą vaidmenį atlieka Europos Komisija ir kitos ES institucijos;

52.

mano, kad būtent statybų pramonėje dėl didelės svarbos ir vis sudėtingesnių joje susidarančių atliekų būtina laikytis holistinio požiūrio. Statybos gaminių srityje visų pirma reikia imtis ekologinio projektavimo visą gyvavimo ciklą ir jį ryžtingai įgyvendinti šioje gaminių grupėje. Nors išteklių naudojimo efektyvumo gerinimo ES statybų sektoriuje reikšmė yra nediskutuotina, įvairūs nacionaliniai tiek viešojo, tiek privačiojo sektorių požiūriai didina darbo aplinkos sudėtingumą visiems suinteresuotiesiems subjektams. Bendrų tikslų, rodiklių ir duomenų trūkumas ir nepakankamas abipusis skirtingų požiūrių pripažinimas gali akimirksniu panaikinti iki šiol padarytą pažangą ir iškraipyti vidaus rinką planavimo, projektavimo, statybos ir gamybos srityje;

53.

mano, kad nekilnojamojo turto ir statybų sektoriuose taikant žiedinės ekonomikos principus būtina numatyti pakopomis vykdomus projektus, tinkamai atrinkti medžiagas ir komponentus ir dar statymo procese atsižvelgti į išmontavimo ir pritaikomumo procesus. Siekiant šių tikslų turi dalyvauti pramonės sektorius: atliekos turėtų būti laikomos vertingu ištekliumi, o pastatai turėtų tapti „medžiagų bankais“ ateities kartoms. Tam būtina sukurti iš dalies arba visiškai išardomas medžiagų struktūras ir konstrukcijos dalis siekiant pakartotinai panaudoti jų dalis, paimti medžiagas ir iš naujo surinkti visą pastatą kitoje vietoje;

54.

pabrėžia regioninę statybos atliekų žiedinės ekonomikos svarbą, nes šių atliekų, atsižvelgiant į jų masę ir svorį, neapsimoka toli vežti, todėl jos dažniausiai lieka kilmės regione;

55.

mano, kad statybų pramonė yra svarbi viešojo administravimo įstaigų visais administravimo lygmenimis veiksmų sritis, nes jos, kaip viešųjų pastatų savininkės, atsakingos už infrastruktūros kūrimą ir išlaikymą, turėtų rodyti pavyzdį užtikrindamos plačias galimybes į rinką patekti novatoriškiems ekologiškiems produktams ir procesams, pavyzdžiui, iš kelių ir inžinerinių statinių statybos ir griovimo atliekų gautų nerūdinių antrinių medžiagų (12);

56.

pabrėžia, kad visų pirma vietos ir regionų valdžios institucijos atlieka svarbų vaidmenį išduodamos leidimus statyboms ir griovimui ir jas reikėtų paremti ES gairėmis, padedančiomis į šį sektorių integruoti žiedinę ekonomiką;

57.

pakartoja, kad vietos ir regionų valdžios institucijoms svarbu, kad būtų parengti pastatų gyvavimo ciklo aplinkosauginio veiksmingumo vertinimo rodikliai – tai yra išankstinė bendrų aplinkos apsaugos tikslų ir standartų nustatymo statybų sektoriuje sąlyga. Vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų dalyvauti rengiant šiuos rodiklius (13);

58.

pažymi, kad veiksmų plane neminimos vaistų ir nanomedžiagų kaip atliekų arba jų patekimo į aplinką temos, kurias nedelsiant reikėtų pradėti spręsti prioritetine tvarka sukuriant atitinkamas strategijas;

59.

palankiai vertina tai, kad Komisija veiksmų plane įsipareigoja tikslinėmis priemonėmis remti valstybes nares ir vietos bei regionų valdžios institucijas joms stiprinant žiedinės ekonomikos priemones ir skirti lėšų iš įvairių ES finansavimo priemonių, pavyzdžiui, Europos struktūrinių ir investicijų fondų, ESIF, LIFE, „Horizontas 2020“ ir COSME, žiedinės ekonomikos projektų vystymui; pabrėžia būtinybę gerinti įvairių fondų ir programų sinergiją ir supaprastinti jų naudojimą; ragina laikytis vieno langelio principo;

60.

atsižvelgdamas į tai nurodo, kad šios finansavimo priemonės dažnai neatitinka regionų ir vietos bei regionų valdžios institucijų poreikių, ir prašo jas pritaikyti prie jų poreikių ir finansinių bei administracinių galimybių. Veiksmus ir priemones reikia priderinti prie skirtingų Europos regionų teritorinių realijų, konkrečiai atsižvelgiant į gyventojų tankį ir pasiskirstymą teritorijoje;

61.

pažymi, kad Europos struktūrinių ir investicijų fondų veiksmų programos jau buvo nustatytos dar prieš veiksmų planą, todėl žiedinei ekonomikai būtinos investicinės priemonės negalėjo būti taip parengtos, kad būtų galima įgyvendinti ir mažesnius atliekų prevencijos, pakartotinio naudojimo tinklų kūrimo, taisymo, dalijimosi ekonomikos, naujų procesų išbandymo tvarkant atliekas, MVĮ pajėgumų stiprinimo arba visuomenės informuotumo didinimo projektus;

62.

todėl ragina Europos Komisiją į tai labiau atsižvelgti kitu finansavimo laikotarpiu ir apskritai būsimu finansavimo laikotarpiu numatant finansavimą iš struktūrinių ir investicijų fondų ne mažesnį prioritetą skirti žiedinės ekonomikos temai, kaip tai buvo padaryta klimato kaitos srityje;

63.

ragina Europos Komisiją aktyviau remti vadinamąsias revoliucingąsias technologijas, galinčias plačiu mastu pakeisti arba išstumti ištisus rinkos segmentus, taip pat ir žiedinėje ekonomikoje, tokiu būdu užtikrinant geresnį žinių panaudojimą;

64.

ragina Europos Komisiją Regionų komitetui reguliariai teikti veiksmų plano įgyvendinimo pažangos ataskaitas, su Regionų komitetu reguliariai aptarti pasiektą pažangą ir išnagrinėti galimybę Regionų komitetui teikti prašymus parengti perspektyvines nuomones, kad jis galėtų prisidėti politikos rengimo etape.