19.9.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 271/81

1.1

EESRK pritaria Komisijos požiūriui, kad reikia sukurti teisinį pagrindą, kuris užtikrintų aukštą vartotojų apsaugos lygį ir pagal kurį būtų reikalaujama, kad vartojimo gaminiai būtų saugūs.

1.2

Komitetas mano, kad reglamentas yra tinkamas teisinis pagrindas šiam esamų teisinių dokumentų konsolidavimui juos priderinant prie naujos prekybos gaminiais teisinės sistemos. Reglamentas padės užtikrinti vienodą saugos lygį visose ES šalyse nustatant bendrus kriterijus.

1.3

Kadangi reglamentas yra vienintelė priemonė, leidžianti nustatyti tokias pat priemones skiriant tokią pat paramą tokio paties dydžio rizikai visose ES šalyse, svarbu, kad šiame pasiūlyme vartojami terminai būtų vienodai aiškinami visose Sąjungos šalyse.

1.4

EESRK mano, kad Komisija, atsižvelgdama į standartizavimo svarbą siekiant užtikrinti produktų saugą, turėtų labiau remti vartotojų dalyvavimą Europos standartizacijos komiteto ir kitų panašių organizacijų veikloje.

1.5

Dėl visiško vidaus rinkos sukūrimo EESRK išreiškia nuomonę, kad pasiūlymas yra vartotojams labai svarbi apsaugos priemonė, kadangi ji sumažina susižalojimų ir žūčių pavojų ir leidžia atkurti pasitikėjimą. Be to, Komitetas įžvelgia būtinybę užtikrinti komercinių sandorių skaidrumą ir sąžiningumą, kad tie, kurie nori gaminti ir parduoti nesaugius gaminius, negalėtų įgyti nesąžiningo pranašumo konkurentų, kurie prisiima su gaminių saugumo užtikrinimu susijusias sąnaudas, atžvilgiu.

2.1

Vartotojų saugos užtikrinimas reiškia, kad jiems teikiamos prekės ir paslaugos turi būti tokios, kurios naudojamos įprastomis ir numatomomis sąlygomis nekelia pavojaus vartotojų saugai, o jei tokį pavojų kelia, tai gali būti pašalintos iš rinkos taikant greitas ir paprastas procedūras. Tai yra vienas pagrindinių Europos vartotojų apsaugos politikos principų nuo 1975 m., kai buvo patvirtinta preliminari programa (1). Po 1986 m. birželio 23 d. priimtos Tarybos rezoliucijos (2) dėl vartotojų interesų gynimo ir skatinimo techninio suderinimo ir standartizavimo srityje pradėtas taikyti naujas požiūris  (3).

2.2

1992 m. priimta pirmoji direktyva dėl bendros gaminių saugos (4) buvo pakeista 2001 m. gruodžio 3 d. Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/95/EB (5), kuri įsigaliojo 2002 m. sausio 15 d. Į valstybių narių nacionalinę teisę ji turėjo būti perkelta iki 2004 m. sausio 15 d. Tuo metu EESRK palankiai įvertino (6) Komisijos siūlomą požiūrį, tačiau išreiškė abejonių dėl tam tikrų aspektų.

2.3

Sukurta nemaistiniams produktams skirta skubaus keitimosi informacija sistema (angl. RAPEX) padėjo Komisijai ir valstybių narių valdžios institucijoms keistis informacija apie šių valdžios institucijų ir ekonominės veiklos vykdytojų nustatytas priemones, susijusius su gaminiais, keliančiais didelį pavojų vartotojų sveikatai ir saugai, siekiant reaguoti skubos atvejais. 2004 m. Komisija patvirtino (7) konkrečias politines gaires, kad užtikrintų tinkamą RAPEX veikimą.

2.4

Nors 27 valstybės narės tinkamai perkėlė direktyvą į savo nacionalinę teisę, jos įgyvendinimo nuostatos ne visur vienodos. Kai kurie perkėlimo teisės aktai skiriasi, pavyzdžiui:

3.1

Šis pasiūlymas dėl reglamento priklauso gaminių saugos ir rinkos priežiūros priemonių rinkiniui, kuris apima ir pasiūlymą dėl bendro rinkos priežiūros reglamento bei daugiametį rinkos priežiūros veiksmų 2013–2015 m. planą.

3.2

Pasiūlymu dėl reglamento siekiama papildyti pastaraisiais metais patvirtintą vartojimo gaminių ir jų prekybos saugos teisinę sistemą, kuri taikoma pagamintiems ne maisto produktams, išskyrus kai kuriuos gaminius, pavyzdžiui, antikvarinius daiktus. Jame reikalaujama, kad vartojimo gaminiai būtų saugūs ir nustatomos konkrečios prievolės ekonominės veiklos vykdytojams. Pasiūlyme dėl reglamento taip pat išdėstytos nuostatos dėl standartų, kuriais grindžiamas bendrasis saugos reikalavimas, rengimo. Komisijos naudojamas teisinis pagrindas yra SESV 114 straipsnis, kuris taikomas vidaus rinkos kūrimo ir jos veikimo užtikrinimo priemonėms ir yra pagrindas Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimui.

3.3

Komisija pakeičia teisėkūros priemonę ir vietoj direktyvos pateikia pasiūlymą dėl reglamento siekdama užtikrinti vienodą saugos lygį visose ES valstybėse narėse ir suderinti šios srities teisės aktus. Šiuo tikslu ji apibrėžia bendrus kriterijus, neprieštaraujančius konkrečius sektorius reglamentuojantiems teisės aktams. Pasiūlyme dėl reglamento nustatomos aiškios ir išsamios taisyklės, kurios visoje Sąjungoje bus taikomos vienodai ir vienu metu.

3.4

Komisija siekia išlaikyti aukšto lygio vartotojų saugą ir sveikatos apsaugą racionalizuodama ir supaprastindama saugos sistemą ir jos sąveiką su kitais Sąjungos teisėkūros procedūra priimamais aktais.

3.5

Pasiūlymu panaikinamos Direktyvos 87/357/EB ir 2011/95/EB, kurių turinys padalytas į du šiuo metu rengiamus pasiūlymus dėl reglamento. Taigi šiuo metu Bendros gaminių saugos direktyvoje esančios rinkos priežiūros ir RAPEX nuostatos perkeltos į pasiūlymą dėl naujo bendro rinkos priežiūros reglamento, kurį sudarys į vieną teisės aktą perkeltos visos rinkos priežiūros taisyklės ir kurioje RAPEX taps vienintele perspėjimo apie riziką keliančius gaminius sistema.

3.6

Kita vertus, nagrinėjamame pasiūlyme nustatytos pagrindinės susijusių ekonominės veiklos vykdytojų (gamintojų, importuotojų, platintojų), veikiančių vartojimo gaminių tiekimo grandinėje, prievolės, kai pagal konkrečius sektorius reglamentuojančius Sąjungos derinamuosius teisės aktus jiems netaikomi atitinkami reikalavimai. Taigi jis taikomas tik tais atvejais, kurie nėra reglamentuoti arba yra tik iš dalies reglamentuoti sektorių teisės aktais.

3.7

Jis grindžiamas bendru principu, kad visi ne maisto produktai, skirti parduoti ar pateikti Sąjungos rinkai, būti saugūs. Konkretesnės ekonominės veiklos vykdytojų prievolės nustatomos tik tiems iš jų, kuriems netaikomos atitinkamos derinamuosiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose konkretų gaminių sektorių, nustatytos prievolės.

3.8

Pasiūlymas buvo supaprastintas nustačius aiškų ryšį su konkrečius sektorius reglamentuojančiais teisės aktais ir supaprastinus standartus. Vartojimo gaminiai, atitinkantys konkrečius sektorius reglamentuojančius Sąjungos derinamuosius teisės aktus, kuriais siekiama užtikrinti asmenų saugą ir sveikatą, bus laikomi saugiais ir pagal siūlomą reglamentą.

3.9

Be to, apibrėžtys buvo atnaujintos ir suderintos su nauja prekybos gaminiais teisine sistema. Be to, galiojančių Europos standartų identifikavimo arba prašymo parengti Europos standartus, kuriais remiantis būtų galima daryti prielaidą, kad gaminys yra saugus, procesas buvo gerokai supaprastintas ir priderintas prie bendros standartizacijos sistemos.

3.10

Ekonominės veiklos vykdytojų prievolės susijusios, be kita ko, su ženklinimu, gaminių identifikavimu, taisomaisiais veiksmais, kurių imamasi, kai gaminiai yra nesaugūs, ir kompetentingų institucijų teikiama informacija.

3.10.1

Pasiūlyme reikalaujama, kad ekonominės veiklos vykdytojai nurodytų ekonominės veiklos vykdytojus, kurie jiems tiekia gaminius ir kuriems jie gaminius patys tiekia. Komisijai suteikti įgaliojimai priimti priemones, kuriomis reikalaujama, kad ekonominės veiklos vykdytojai sukurtų elektroninę atsekamumo sistemą arba prie tokios sistemos prisijungtų.

4.4.1

Kalbant apie pasiūlyme vartojamų terminų apibrėžtis, EESRK mano, kad kai kurios iš jų turėtų būti persvarstytos, kadangi dėl terminologijos, vertimo ar valstybių narių skirtingų teisinių tradicijų jos gali kelti problemų ateityje taikant reglamentą.

4.4.2

„Saugių“ gaminių sąvoka yra tinkama ir apima įvairius aspektus, leidžiančius įvertinti gaminių saugą atsižvelgiant į jų savybes, kurias vartojas turi žinoti, pavyzdžiui, naudojimo trukmę, pobūdį ar sudėtį. Tačiau terminas „gaminys“ turėtų būti papildytas žodžiu „pagamintas“.

4.4.3

Terminai „įprastos“ ir „pagrįstai numatomos“ taip pat gali sukelti tam tikrą sumaištį, kadangi pagrįstumo kriterijus gali būti suprastas kaip galimybė pateikti bet kokį gaminį, net jei jis nėra saugus, su sąlyga, kad bus tinkamai naudojamas.

4.4.4

Terminą normal (liet. „įprastas“) galbūt reikėtų pakeisti usual (liet. „įprastas“) arba prireikus šią dviprasmišką sąvoką susieti su vartotoju, kuriam šis gaminys skirtas. Šiuo tikslu EESRK rekomenduoja minėtą terminą pakeisti formuluote „nesaugus gaminys“ (8), kadangi tokiu būdu ši sąvoka būtų suderinta su direktyvoje dėl civilinės atsakomybės už gaminius su trūkumais pateikta sąvoka. Atsižvelgiant į tai, reikėtų suvienodinti valstybių narių teisines sistemas, nors nagrinėjamoje direktyvoje gaminio sąvoka yra platesnė.

4.4.5

Dėl termino „įgaliotasis atstovas“ apibrėžties reikia pažymėti, kad dėl minimo „rašytinio įgaliojimo“ ateityje gali kilti ginčų tose šalyse, kurios reikalauja, kad iš anksto būtų sudaryta įgaliojimo sutartis. Todėl jį reikėtų pakeisti formuluote „rašytinis užsakymas“, pagal kurią valstybėms narėms būtų suteikta galimybė atsižvelgiant į jų nacionalinę teisę pasirinkti tinkamiausią sutarties sudarymo formą taip išvengiant ateityje galinčių iškilti sutartinio pobūdžio problemų.

4.4.6

EESRK rekomenduoja „didelės rizikos“ apibrėžtį papildyti bet kokia „pozicijos rizika, nenumatytu atveju ar pavojumi“ taip sustiprinant vartotojų apsaugą. Kitaip tariant „didelė rizika“ turėtų būti susieta su būtinybe vos tik sužinojus apie riziką imtis neatidėliotinų veiksmų ir priemonių.

5.8.1

Pasiūlyme dėl reglamento nustatomos taisyklės, kuriomis vadovaudamiesi gamintojai rengia dokumentus ir imasi priemonių vartotojų saugai užtikrinti. Komiteto nuomone, tai labai svarbu.

5.8.2

Konkrečiai šios prievolės apima atsitiktinai paimamų parduodamų gaminių pavyzdžių tyrimus, skundų nagrinėjimą, registruojamos informacijos apie skundus, reikalavimų neatitinkančius gaminius, susigrąžintus gaminius saugojimą, ir, jei reikia, gamintojo ir platintojo informavimą apie vykdomą stebėseną.

5.8.3

Vis dėlto pasiūlyme nepatikslinamos įgyvendinimo nuostatos paliekant kiekvienai valstybei narei galimybę savo nuožiūra priimti taikytinas priemones (pavyzdžiui, sukurti specialų registrą). Pageidautina, kad šios priemonės būtų suderintos ir būtų galima išlaikyti perspėjimo sistemą, kuri leistų pakankamai anksti informuoti rinką ir taikyti veiksmingas priemones, kol žala dar nepadaryta.

5.9.1

Vartotojų informavimo reikalavimai turėtų galioti tik klausimais, susijusiais su produktų naudojimu ir pobūdžiu. Šių reikalavimų nereikėtų išplėsti vadinamajai techninei informacijai, kadangi joje gali būti su komercinėmis paslaptimis susijusių ir kitokių konfidencialių gamintojų duomenų, kurie turėtų būti prieinami valdžios institucijoms; todėl reikėtų nustatyti aiškias bendras taisykles, apie kurias pasiūlyme nekalbama.

5.9.2

Kadangi iš teksto galima suprasti, kad gamintojas atsako už nesaugaus gaminio sukeltą žalą, būtų naudingiau numatyti, kad techninių dokumentų turinys turi galioti dešimt metų. Kad būtų aiškiau, reikėtų, kad 8 straipsnio 6 dalyje pateikiama formuluotė „Gamintojai užtikrina, kad“ būtų pakeista „Gamintojai privalo užtikrinti, kad“, kuri labiau atitinka jiems tenkančias prievoles. Tas pats mutatis mutandis turėtų būti taikoma importuotojams ir jų atsakomybei, kaip ir prievolė dešimt metų po gaminio pateikimo rinkai saugoti techninius dokumentus, galiojanti ir kitiems ekonominės veiklos vykdytojams.

5.9.3

Kad vartotojai galėtų naudotis savo teise gauti informaciją apie tam tikrą produktą be jokių kliūčių, Komitetas rekomenduoja, kad 8 straipsnio 7 dalyje numatyta galimybė susisiekti su gamintoju (gamintojai nurodo vieną adresą, kuriuo su jais galima susisiekti) nekainuotų brangiai vartotojui, kad jis dėl to nesijaustų nukentėjęs.