19.9.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 271/18

1.1

EESRK mano, kad integracinės ekologiškos ekonomikos vystymas bus pagrindinis iššūkis, su kuriuo Europa susidurs artimiausiais metais, jei nori ir toliau išlikti viena iš pasaulio ekonomikos lyderių. Konferencijoje „Rio+20“ ES pasisakė už ekologišką ekonomiką kaip tvaraus vystymosi būdą. Dabar ES turi imtis veiksmų. Tam reikalingas ekonomikos vystymo modelis, pagal kurį pirmenybė būtų teikiama valstybės investicijoms, ir tinkamai apibrėžtos paskatos privačioms investicijoms į ekologišką infrastruktūrą ir MTTP siekiant dvejopo tikslo: paskatinti gamybinę veiklą, kad būtų kuo greičiau įveiktas dabartinis nuosmukis, ir užimti ekonominės ir socialinės lyderės poziciją pasitinkant šią trečiąją pramonės revoliuciją.

1.2

EESRK mano, kad dėl sudėtingų ir būtinų gamybos ir vartojimo būdo pokyčių labai svarbu pilietinę visuomenę įtraukti į šį perėjimo prie integracinės ekologiškos ekonomikos procesą visais lygmenimis, ypač sektorių ir teritoriniu (Europos, nacionaliniu ir regionų) lygmeniu. Būtinas dalyvaujamasis valdymas, kad būtų kuo labiau sumažintas bet kokiems pokyčiams būdingas pasipriešinimas ir neigiamas poveikis. Šis dalyvavimas padės užtikrinti tvarų ekonominių, socialinių ir aplinkos aspektų vystymą.

1.3

EESRK su susirūpinimu pažymi, kad pastaraisiais metais ekologiškų mokestinių paskatų politika labai nukentėjo dėl ribojamosios fiskalinės politikos, kuri lėmė ekonominės veiklos sumažėjimą ir darbo vietų naikinimą. TVF pripažino, kad realus šios politikos poveikis gamybinei veiklai yra kur kas didesnis nei rodo iki šiol atlikti vertinimai.

1.4

EESRK pabrėžia, kad vystant integracinę ekologišką ekonomiką, atsiranda daugiau darbo vietų kūrimo galimybių. Ekologiškos darbo vietos yra ne tik tos, kurios susijusios su besikuriančiais naujais sektoriais, bet ir tos, kurios atsiranda dėl ekologiškesnių gamybos procesų ir produktų visuose sektoriuose. Teisingam perėjimui prie ekologiškos ekonomikos užtikrinti reikalinga aktyvi užimtumo politika, kuri užtikrintų tinkamų darbo vietų kūrimą, įskaitant darbuotojų profesinį ir tęstinį mokymą. Moterų ir jaunimo užimtumas šiuose sektoriuose bus pagrindinis šio augimo veiksnys.

1.5

EESRK mano, kad socialinių partnerių tarpusavyje suderinta pramonės politika yra būtina norint koordinuoti pastangas technologinių naujovių srityje ir paskatinti gamybos infrastruktūros pokyčius daugelyje Europos sektorių, kuriems įtakos turi užsibrėžtas mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos ir efektyvaus išteklių naudojimo tikslas. Tam bus reikalingos didelės įmonių investicijos.

1.6

EESRK nuomone, ES turi tvaraus vystymosi strategijos tikslus įtraukti į visas politikos sritis, visų pirma į strategiją „Europa 2020“ ir septynias pavyzdines iniciatyvas. Būtina suderinti skirtingas ES strategijas, ir Komisijos nariai šiuo klausimu turi kalbėti vienu balsu. Komisija pirmiausia turėtų pasinaudoti strategijos „Europa 2020“ laikotarpio vidurio peržiūra, kad sustiprintų jos tvarumo aspektus, o pačią strategiją sujungtų su Europos tvaraus vystymosi strategija. Reikės apibrėžti ir taikyti augimo kokybe pagrįstus rodiklius, leidžiančius šį procesą stebėti ir vertinti.

1.7

EESRK pabrėžia svarbų vaidmenį, kuris gali ir turi būti suteiktas Europos semestrui ir metinei augimo apžvalgai, kad būtų užtikrinta tvaraus vystymosi politikos stebėsena. EESRK mano, kad reikia panaikinti aplinkai kenksmingas subsidijas ir parengti konkrečias rekomendacijas valstybėms narėms dėl aplinkos apsaugos mokesčių, taip pat rekomendacijas dėl atliekų ir nuotekų tvarkymo bei geresnio perdirbimo. Šiose srityse valstybės narės turi parodyti didesnį ambicingumą ir siekti platesnio užmojo tikslų.

1.8

EESRK reiškia susirūpinimą dėl to, kad Sąjungos 2014–2020 m. daugiametei finansinei programai būdingas prieštaravimas: daugiausia CO2 išmetantys ekonomikos sektoriai (būsto, energetikos, pramonės ir transporto) nėra pagrindiniai ES finansavimo gavėjai, kad būtų palengvintas jų perėjimas prie ekologiškos ekonomikos; taigi būtina gerokai padidinti šį finansavimą ir užtikrinti taikymo veiksmingumą bei efektyvumą.

1.9

EESRK nuomone, labai svarbu įvesti ekologinius mokesčius, įskaitant mokestines paskatas įmonėms, steigiančioms klimato kaitos investicinius fondus, su sąlyga, kad jie bus valdomi kartu su darbuotojais.

1.10

Dėl ES prekybos politikos EESRK mano, kad, siekiant išvengti pramonės perkėlimo pavojaus, reikėtų apsvarstyti galimybę nustatyti anglies dioksido mokesčiams prilygstančius tarifus toms šalims, kurios nepriima tarptautinių susitarimų dėl išmetamųjų teršalų mažinimo.

2.1

2011 m. EBPO ir Jungtinių Tautų aplinkos programos vykdytojai parengė išsamias ekologiškos ekonomikos ataskaitas, TDO pradėjo įgyvendinti programą „Ekologiškos darbo vietos“, o viena pagrindinių 2012 m. įvykusios konferencijos „Rio+20“ temų buvo „Ekologiška ekonomika siekiant tvaraus vystymosi ir skurdo panaikinimo“.

2.2

Europos Sąjungoje 2006 m. atnaujinta Tvaraus vystymosi strategija, o 2009 m. pradėtas įgyvendinti klimato kaitos ir energetikos dokumentų rinkinys, kuriuo siekiama iki 2020 m. 20 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, 20 proc. padidinti atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį ir 20 proc. pagerinti energijos vartojimo efektyvumą (1). 2025 ir 2030 metams ES turi numatyti dar didesnius sumažinimus. 2011 m. Komisija priėmė pavyzdinę iniciatyvą „Tausiai išteklius naudojanti Europa“ (2), Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. planą (3), ES biologinės įvairovės strategiją iki 2020 m. ir Efektyvaus išteklių naudojimo Europos planą (4).

2.3

EESRK visuomet pritarė ekologiškesnės ekonomikos koncepcijai, kaip indėliui į tvarų vystymąsi, ir tam, kad Europos ir nacionalinėje politikoje daugiausia dėmesio reikia skirti pilietinės visuomenės pasiūlymams dėl perėjimo prie integracinės ekologiškos ekonomikos, visų pirma pabrėžiant būtinybę užtikrinti glaudesnį visų socialinių subjektų bendradarbiavimą. Todėl keliose nuomonėse Komitetas minėjo įvairius su tuo susijusius aspektus ir Komisijos pasiūlymus. EESRK pabrėžė, kad ekologiškos ekonomikos stiprinimas yra neatsiejamas nuo tvarios gamybos, užimtumo ir vartojimo skatinimo, lygių galimybių strategijos ir ES klimato kaitos priemonių paketo.

3.1

Integracinė ekologiška ekonomika turi užtikrinti pusiausvyrą tarp ekonominės gerovės, didesnės socialinės sanglaudos ir geresnės gamtos išteklių apsaugos bei racionalesnio jų naudojimo, kadangi jie padeda užtikrinti mūsų ir būsimų kartų gerovę. Jos tikslas – gamybos dematerializavimas, ekonomikos augimo atsiejimas nuo gamtos išteklių naudojimo ir sukuriamos taršos bei atliekų.

3.2

Pasak TDO, ekologiškos darbo vietos mažina įmonių ir ekonomikos sektorių poveikį aplinkai, kol pasiekiamas tvarus lygis, padeda mažinti energijos, žaliavų ir vandens suvartojimą, anglies dioksido lygį ekonomikoje ir išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Ekologiškos darbo vietos sąvoka yra santykinai dinamiška, kadangi riba, skirianti ekologiškas darbo vietas nuo neekologiškų, priklauso nuo technologinių naujovių procesų. Taigi ekologiškos darbo vietos yra ne tik tos, kurios susijusios su besikuriančiais naujais sektoriais, bet ir visos tos, kurios yra sukurtos dėl ekologiškesnių gamybos procesų ir produktų visuose sektoriuose.

3.3

Ekologiškos ekonomikos vystymą lemia du pagrindiniai veiksniai: vieną lemia kovos su klimato kaita politika, o kitas atsiradęs dėl didėjančios besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių konkurencijos dėl išteklių, kurie vis mažės ir bus brangesni.

3.4

Ekologiška ekonomika nėra tik susitarimas tarp besikuriančių ir kitų labiau tradicinių sektorių (dėl technologinio postūmio pereiti prie mažo anglies dioksido kiekio ekonomikos). Tai apima gamybos ir vartojimo būdų ekologinį modernizavimą siekiant integruoti įmonių pridėtinės vertės didinimo ir jų aplinkos tvarumo tikslus, susijusius su medžiagų taupymu, energijos vartojimo efektyvumu, darbo organizavimu ir pačių darbuotojų santykiais su įmone siekiant padidinti visų veiksnių našumą.

3.5

Pastaraisiais metais išaiškėjo Žemės galimybių ribos turint omenyje tiek turimus gamtos išteklius ir vis didėjančią jų paklausą, tiek mūsų planetos gebėjimą absorbuoti atliekas ir taršą.

3.6

Negalima pamiršti ir klimato kaitos poveikio sveikatai: dažnesni ekstremalūs klimato reiškiniai, ozono lygio ir kietųjų dalelių kiekio ore padidėjimas bei jų toksiškumas esant aukštesnei temperatūrai ir jau išnaikintų infekcinių ligų plitimas Europos žemyne.

3.7

Pagrindinių išsivysčiusios ekonomikos šalių ir didele dalimi besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių energetikos, gamybos ir transporto struktūros pokyčiai artimiausiais metais bus sutelkti į perėjimą nuo didelio anglies dioksido kiekio prie mažo anglies dioksido kiekio ekonomikos, kur didžioji energijos dalis pagaminama iš atsinaujinančių ir švarių šaltinių, t. y. tokių, kurie neišskiria šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei kitų pavojingų atliekų.

3.8

Šis esminis gamybos pertvarkymas, kurį kai kas vadina trečiąja pramonės revoliucija, nebus neutralus tarptautinio konkurencingumo požiūriu, visų pirma tokioms šalims, kaip dauguma ES priklausančių šalių, kurios importuoja daug energijos išteklių ir žaliavų. Todėl jau nuo 2009 m. daugelis EBPO šalių vyriausybių įgyvendina plataus užmojo skatinimo planus, kuriuose pagrindinis vaidmuo teikiamas investicijoms į ekologišką infrastruktūrą ir MTTP siekiant dvejopo tikslo: paskatinti gamybinę veiklą, kad būtų kuo greičiau įveiktas dabartinis nuosmukis, ir užimti ekonominės bei socialinės srities lyderės poziciją vykdant dabartinį gamybos restruktūrizavimą.

3.9

Tačiau daugelyje ES šalių šių planų finansavimas, kaip ir ES biudžetas, buvo iš esmės apribotas, be kita ko, dėl griežto biudžeto taupymo politikos. TVF vyriausiasis ekonomistas pripažino, kad šios politikos poveikis gamybinei veiklai yra kur kas didesnis nei manyta iki šiol. 28 šalyse atlikto tyrimo duomenimis, nuo 2008 m., kai prasidėjo krizė, fiskalinis daugiklis svyruoja nuo 0,8 iki 1,7 (5).

3.10

Dėl mažesnio ekologiškos ekonomikos skatinimo gali kilti didelių problemų daugelyje ES šalių, kadangi šiuo metu technologinis skirtumas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių yra gerokai mažesnis ir dinamiškesnis. Nėra garantijos, kad visos Europos šalys pateks į pirmąsias išsivysčiusių mažo anglies dioksido kiekio ekonomikos šalių gretas, o tai ilgainiui gali sukelti įtampą ES, kadangi iškiltų abejonių dėl gebėjimo toliau kurti ekonominiu požiūriu pažangesnę, didesne socialine sanglauda pasižyminčią ir aplinkos požiūriu tvaresnę visuomenę. Tačiau reikia pabrėžti, kad ES užima tvirtą technologijų ir gamybos lyderės poziciją įvairiuose pramonės sektoriuose, kurie aiškiai orientuoti į ateitį.

3.11

Plėtojant ekologišką ekonomiką su reikiamomis investicijomis ir paskatomis, Europoje atsiras daugiau darbo vietų kūrimo galimybių. Nereikia pamiršti dabartinės gamybinės veiklos, kuri šiuo metu sudaro ES šalių ekonomikos pagrindą. Daug darbo vietų pramonės, kuri šiuo metu laikoma labai taršia, srityje taps ekologiškomis, jeigu bus vykdomi procesai, padėsiantys padidinti energijos vartojimo efektyvumą, sumažinti žaliavų naudojimą ir sukeliamą taršą. Kai kurie pavyzdžiai: kelių transporto sektoriuje veikiančios įmonės, kuriančios ir gaminančios elektra varomas ir hibridines transporto priemones, taip pat ir viešojo transporto; civilinės inžinerijos darbų sektoriai, susiję su greitųjų traukinių linijų tiesimu, kadangi jos, palyginti su lėktuvais ir įprastais traukiniais, padeda sutaupyti daug energijos vienam keleiviui; statybos darbai, susiję su pastatų, pasižyminčių labai menku energijos vartojimo efektyvumu, energiniu atnaujinimu. Tai turėtų būti daroma plėtojant ir skatinant socialinį dialogą ir konsultavimąsi, vykdant kolektyvines derybas, kad galiausiai būtų pasiekta teigiamų rezultatų užimtumo (kiekybė ir kokybė) ir lygių galimybių (darbo sąlygos ir darbo užmokestis) prasme. Tačiau tik aštuonios ES šalys turi oficialią ekologiškų darbo vietų apibrėžtį. Tai lemia įvairius vertinimus, paremtus skirtingomis apibrėžtimis ir metodais.

4.1

Visiškai naujas šios trečiosios pramonės revoliucijos požymis – gamybos jėgų pasiektas išsivystymo lygis ir didžiulis pilietinės visuomenės jautrumas bei spaudimas, susijęs su tvarumo ir aplinkos klausimais. Spartus Europoje veikiančių aplinkos apsaugos organizacijų, vartotojų asociacijų, profesinių sąjungų, verslo organizacijų ir kitų pilietinės visuomenės subjektų vystymasis sudarys palankias sąlygas, kuriomis būsimi pokyčiai padės sukurti tokią ekonomiką, kuri užtikrins lengviau valdomą, tvaresnį socialinį ir aplinkai palankų vystymąsi. Tai buvo sunku įsivaizduoti vykstant ankstesniems procesams, kai technologijų ir gamybos pokyčiai priklausė tik nuo labai mažų įmonių sprendimų.

4.2

2009 m. birželio mėn. TDO priimtame Visuotiniame darbo vietų pakte aiškiai pabrėžiama, kad socialinis dialogas yra neįkainojamas mechanizmas rengiant prie nacionalinių prioritetų priderintą politiką. Tai yra tvirtas pagrindas paskatinti darbdavius ir darbuotojus kartu su valdžios institucijomis imtis bendrų veiksmų, kurie yra būtini norint įveikti krizę ir užtikrinti tvarų atsigavimą. Socialinių partnerių tarpusavyje suderinta pramonės politika yra būtina norint koordinuoti pastangas technologinių naujovių srityje ir paskatinti gamybos infrastruktūros pokyčius daugelyje Europos sektorių, kuriems įtakos turi užsibrėžtas perėjimo prie mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos ir efektyvaus išteklių naudojimo tikslas.

4.3

Technologinės naujovės yra neatsiejamos nuo ekologiškos ekonomikos. Todėl tie sektoriai, įmonės ir technologijos, kurie skatina ekologiškesnę ekonomiką, gaus didesnę finansinę viešojo ir privataus sektoriaus paramą, kadangi didins Europos ekonomikos konkurencingumą pasaulyje. Taigi Deutsche Bank, siekdamas orientuoti privačias investicijas, nurodė šias prioritetines sritis, susijusias su klimato kaita:

4.4

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti Europos MVĮ patiriamiems sunkumams, kad jos gautų pakankamą finansavimą reikiamoms investicijoms į ekologines inovacijas.

4.5

Kad inovacijos būtų konkurencingos, rinkos organizavimo modelis turi apimti darbuotojų dalyvavimą skatinančią praktiką. Didesnis darbuotojų įtraukimas į įmonės darbo organizavimą ir planavimą, be abejonės, yra inovacijų plėtojimą skatinantis veiksnys, leidžiantis pasiekti didesnį našumą. Todėl tenka uždavinys modernizuoti darbo santykių ir kolektyvinių derybų sistemą ir jos ryšį su įmonės valdymu.

4.6

Darbuotojų dalyvavimas įmonių veikloje yra vienas pagrindinių aspektų, skatinančių Europos technologinę lyderystę daugelyje sektorių ir padedančių išlaikyti eksporto pajėgumus. Tai neturėtų būti vertinama tik pagal turto paskirstymą, kadangi tai jau savaime yra lemiamas gerovės kūrimo aspektas, kaip pripažįsta pačios įmonės (6). Plačiąja prasme inovacijų srityje patiriami sunkumai iš esmės susiję su nelanksčiomis organizacinėmis struktūromis, kurių požiūriu darbuotojas tėra instrumentas.

5.1

Konferencijoje „Rio+20“ ES pasisakė už integracinę ekologišką ekonomiką, padedančią užtikrinti tvarų vystymąsi. Komisijos tikslas – skatinti tvarų ir integracinį augimą ir vykdant tolesnę su šia konferencija susijusią veiklą daugiausia dėmesio skirti ekologiškesnės ekonomikos užtikrinimui. Vyriausybės turi plėtoti socialinį dialogą, kad užtikrintų būtiną pilietinės visuomenės dalyvavimą šiame procese.

5.2

Kad padėtų įgyvendinti savo pavyzdinę iniciatyvą ir Efektyvaus išteklių naudojimo Europos planą, Komisija 2012 m. sukūrė Europos platformą, kuri 2013 m. pateiks tarpinę, o 2014 m. – galutinę efektyvaus išteklių naudojimo ataskaitą ir kuri svarsto konkrečius pasiūlymus dėl perėjimo prie ekologiškos ekonomikos šiose srityse: „Pagrindinės sąlygos investicijoms į atsinaujinančiuosius energijos išteklius“; „Užsibrėžti tikslus ir įvertinti pažangą“ (šiuo tikslu turi būti sukurta tvirta BVP ir kitus rodiklius apimanti sistema, kuri atspindėtų šios politikos rezultatus konkrečiuose sektoriuose (didesnis konkurencingumas, geresnės darbuotojų darbo sąlygos, atliekų perdirbimo procentinė dalis, energijos vartojimo ir išteklių naudojimo efektyvumas, atsinaujinančiosios energijos procentinė dalis, mažesnė tarša)) ir „Žiedinė ekonomika ir (arba) ekologiškesnė ekonomika“.

5.3

Labai svarbu įvesti ekologinius mokesčius ir sumažinti dideles iškastinio kuro subsidijas, kurios teikiamos daugelyje ES šalių, kadangi daugelio prekių ir paslaugų kainos tinkamai neatspindi visų gamybos sąnaudų dėl su tarša susijusiø sànaudø perkëlimo. Paaiškėjo, kad ekologinio ženklinimo politikos nepakanka, juolab dabartinės krizės sąlygomis, kai didėja skaičius vartotojų, kuriems svarbiausia yra produkto kaina, o ne jo aplinkosauginis veiksmingumas. Kad ekologinio apmokestinimo politika sulauktų didelio visuomenės pritarimo, reikia atsižvelgti į jos poveikį įmonių konkurencingumui ir jos socialines pasekmes piliečiams, vadinamąjį energetinį skurdą, ir vystyti gretutinę politiką (pramonės, prekybos ir pagalbos nepalankiausias sąlygas turinčioms socialinėms grupėms), kuri šį poveikį sumažintų. Būtinos mokestinės paskatos įmonių pelną reinvestuoti į išmetamo CO2 kiekio (per klimato kaitos investicinius fondus) ir kitokio neigiamo poveikio aplinkai mažinimą su sąlyga, jei tai daroma kartu su darbuotojais.

5.4

Komisija priėmė pasiūlymą dėl Septintosios aplinkosaugos veiksmų programos, kurioje nustatytas aplinkos politikos indėlis į perėjimą prie ekologiškos ekonomikos. Šią programą turi patvirtinti Parlamentas ir Taryba. EESRK šiuo klausimu parengė atskirą nuomonę (7). Tačiau Sąjungos 2014–2020 m. daugiametei finansinei programai būdingas didelis prieštaravimas: daugiausia CO2 išmetantys ekonomikos sektoriai (būsto, energetikos, pramonės ir transporto) nėra pagrindiniai ES finansavimo gavėjai.

5.5

Dėl ES prekybos politikos reikia turėti omenyje, kad, siekiant išvengti pramonės perkėlimo pavojaus įvedus didesnius anglies dioksido mokesčius, tokius pat mokesčius reikėtų nustatyti ir toms šalims, kurios nepriima tarptautinių susitarimų dėl išmetamųjų teršalų mažinimo. Nors anglies dioksido mokestis varžo laisvą prekybą, kitais atvejais tarptautinė bendruomenė jam pritarė. Monrealio protokole dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų numatyta galimybė nustatyti prekybos apribojimus siekiant užtikrinti jo laikymąsi, kadangi laisva prekyba yra ne savaiminis tikslas, o tvarios gerovės kūrimo priemonė. Išvengti klimato kaitos sukeltos visuotinės nelaimės, be jokios abejonės, yra kur kas svarbiau nei išlaikyti pasaulio rinkas atviras didelį šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį išskiriantiems produktams.