4.8.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 207/1

(1)

2012 m. gruodžio mėn. Dohos klimato kaitos konferencijoje Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokolo (toliau – Kioto protokolas) šalys priėmė Dohos pakeitimą, kuriuo nustatomas antrasis Kioto protokolo įsipareigojimų laikotarpis nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. (Dohos pakeitimas). Dohos pakeitimu iš dalies keičiamas Kioto protokolo B priedas, kuriame į tą priedą įrašytoms šalims nustatomi teisiškai privalomi antrojo laikotarpio išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo papildomi įpareigojimai, taip pat iš dalies keičiamos ir papildomai nustatomos šalių išmetamųjų teršalų mažinimo įsipareigojimų vykdymo antruoju įsipareigojimų laikotarpiu sąlygos;

(2)

Sąjunga ir jos valstybės narės pritarė Dohos pakeitimui, kuris įeina į dokumentų rinkinį, pagal kurį Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (toliau – Konvencija) šalys susitarė iki 2015 m. pabaigos priimti pagal Konvenciją visoms šalims taikomą protokolą – kitą teisinį dokumentą ar teisinę galią turinčią bendrai sutartą instrumentą, – nustatant, kad toks protokolas, dokumentas ar instrumentas įsigaliotų ir būtų pradėtas taikyti nuo 2020 m. Derybos dėl šio teisiškai privalomo dokumento vyksta Durbano efektyvesnių veiksmų platformos ad hoc darbo grupėje;

(3)

Dohos pakeitimą turi priimti Kioto protokolo šalys; jį priėmusioms šalims jis įsigalios devyniasdešimtą dieną po dienos, kurią Konvencijos depozitaras iš ne mažiau kaip trijų ketvirtadalių Kioto protokolo šalių bus gavęs priėmimo dokumentus. Dohos pakeitimui įsigalioti iš viso reikia 144 priėmimo dokumentų;

(4)

Taryba 2012 m. kovo 9 d. išvadose sutiko antrajam Kioto protokolo įsipareigojimų laikotarpiui pasiūlyti Sąjungos bei jos valstybių narių įsipareigojimą dėl 20 % bendro kiekybinio išmetamųjų teršalų sumažinimo. Tas įsipareigojimas nustatytas remiantis bendru išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiu, kuris leidžiamas 2013–2020 m. laikotarpiu pagal klimato kaitos ir energetikos teisės aktų rinkinį (2);

(5)

Taryba, laikydamasi šio principo, taip pat pritarė nuostatai, kad konkrečių valstybių narių išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įpareigojimai turi neviršyti Sąjungos teisės aktais nustatytų įpareigojimų ir kad pagal Kioto protokolą įsipareigojimas turi būti grindžiamas baziniais metais valstybių narių išmestų išmetamųjų teršalų kiekio suma. Atitinkamai Sąjunga ir jos valstybės narės Dohos klimato kaitos konferencijoje pritarė kiekybiniam išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimui, kuriuo jų metiniai vidutiniai antruoju įsipareigojimų laikotarpiu išmestų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiai apribojami iki 80 % jų baziniais metais išmestų teršalų kiekio sumos. Tai atspindėta Dohos pakeitime;

(6)

laikydamasi 2012 m. kovo 9 d. Tarybos išvadų, Sąjunga bei jos valstybės narės taip pat pasiūlė pereiti prie 30 % sumažinimo ne vėliau kaip 2020 m., lyginant su 1990 m. lygiu, tikslo, kuris būtų dalis pasaulinio visaapimančio susitarimo, skirto laikotarpiui po 2012 m., su sąlyga, kad kitos išsivysčiusios valstybės įsipareigotų siekti panašių išmetamųjų teršalų mažinimo tikslų, ir kad besivystančios valstybės atitinkamai prisidėtų pagal savo įsipareigojimus ir galimybes. Šis pasiūlymas taip pat atspindėtas Dohos pakeitime;

(7)

Sąjungos ir jos valstybių narių tikslai išvardyti Dohos pakeitimo tekste su pridėta išnaša, kurioje teigiama, kad tie tikslai grindžiami Europos Sąjungos ir jos valstybių narių susitarimu juos įgyvendinti bendrai, kaip numatyta Kioto protokolo 4 straipsnyje. Priimdamos Dohos pakeitimą Europos Sąjunga, jos valstybės narės, Kroatija ir Islandija pateikė bendrą deklaraciją, nurodydamos ketinimą antrojo laikotarpio įsipareigojimus vykdyti bendrai. Ši deklaracija įtraukta į konferencijos ataskaitą ir pakartota 2012 m. gruodžio 17 d. Tarybos išvadose;

(8)

nusprendusios bendrai vykdyti įsipareigojimus pagal Kioto protokolo 4 straipsnį, Sąjunga ir jos valstybės narės, pagal to straipsnio 6 dalį ir Kioto protokolo 24 straipsnio 2 dalį, yra bendrai atsakingos už Kioto protokolo 3 straipsnio 1a dalyje numatytų kiekybinių išmetamųjų teršalų sumažinimo įsipareigojimų vykdymą. Atitinkamai ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį valstybės narės atskirai ir drauge įpareigotos imtis visų reikiamų priemonių, bendro ar specifinio pobūdžio, siekdamos užtikrinti, kad būtų vykdomi įpareigojimai, atsiradę dėl Sąjungos institucijų veiksmų, kad būtų lengviau vykdyti minėtus įsipareigojimus, ir susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų kelti grėsmę jų įvykdymui;

(9)

toje pačioje deklaracijoje Sąjunga, jos valstybės narės, Kroatija ir Islandija, remdamosi Kioto protokolo 4 straipsnio 1 dalimi, kuria šalims leidžiama jų įsipareigojimus pagal Kioto protokolo 3 straipsnį vykdyti bendrai, pareiškė, kad Kioto protokolo 3 straipsnio 7b dalis bus taikoma bendrai nustatytajai normai pagal Sąjungos, jos valstybių narių, Kroatijos ir Islandijos bendro įsipareigojimų vykdymo susitarimą ir nebus taikoma atskirai jokiai valstybei narei, Kroatijai ar Islandijai. 2009 m. gruodžio 15 d. susitikime Taryba palankiai vertino Islandijos prašymą, kad jos antrojo laikotarpio įsipareigojimai būtų vykdomi kartu su Sąjunga ir jos valstybėmis narėmis, ir paragino Komisiją pateikti rekomendaciją pradėti būtinas derybas su Islandija dėl susitarimo, kuris atitiktų Sąjungos klimato kaitos ir energetikos teisės aktų rinkinyje nustatytus principus ir kriterijus. Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Islandijos susitarime dėl Islandijos dalyvavimo bendrai vykdant Europos Sąjungos, jos valstybių narių ir Islandijos įsipareigojimus Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokolo antruoju įsipareigojimų laikotarpiu (3) (Susitarimas su Islandija) nustatomos to dalyvavimo sąlygos;

(10)

pagal Kioto protokolo 4 straipsnį šalys, kurios susitaria bendrai vykdyti pagal protokolo 3 straipsnį prisiimtus įsipareigojimus, turi atitinkamame bendro įsipareigojimų vykdymo susitarime nurodyti kiekvienai jo šaliai paskirtą išmetamųjų teršalų kiekį. Pagal Kioto protokolą bendro įsipareigojimų vykdymo susitarimo šalys ratifikavimo arba priėmimo dokumentų deponavimo dieną turi Konvencijos sekretoriatui pateikti to susitarimo sąlygas;

(11)

pagal Konvenciją ir Kioto protokolą atsakomybė už valstybių narių išmestus teršalus visų pirma tenka joms. Siekdamos palengvinti apskaitą ir įsipareigojimų laikymąsi antruoju įsipareigojimų laikotarpiu jos nusprendė Sąjungai pavesti dalies jų nustatytosios normos vienetų tvarkymą, sukurdamos Sąjungos nustatytąją normą;

(12)

laikantis galiojančių Sąjungos teisės aktų, atitinkamas Sąjungai paskirtas išmetamųjų teršalų kiekis apima tas Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87/EB (4) reglamentuojamas išmetamas šiltnamio efektą sukeliančias dujas, kurios yra įtrauktos į Kioto protokolo A priedą;

(13)

atitinkami valstybėms narėms ir Islandijai paskirti išmetamųjų teršalų kiekiai apima jų teritorijose iš šaltinių išmetamas ir absorbentais pašalinamas šiltnamio efektą sukeliančias dujas, kurių šaltiniai ir absorbentai neįtraukti į Direktyvą 2003/87/EB, bet patenka į Kioto protokolo taikymo sritį. Tai apima visus iš šaltinių išmestus ir absorbentais pašalintus dėl žmogaus vykdomos veiklos žemės naudojimo, žemės naudojimo paskirties keitimo ir miškininkystės (LULUCF) sektoriuje, įtrauktos į Kioto protokolo 3 straipsnio 3 ir 4 dalis, teršalų kiekius, kuriuos apskaičiuoja atitinkamos valstybės narės ir Islandija, taip pat visus išmesto azoto trifluorido (NF3) kiekius;

(14)

visi grynieji išmetamųjų teršalų iš LULUCF sektoriaus ir išmesto NF3 kiekiai valstybėje narėje gali būti kompensuojami tai valstybei narei pasiekiant geresnių rezultatų kituose sektoriuose, kurie nėra Sąjungos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos dalis, arba naudojantis Kioto protokolo lanksčiaisiais mechanizmais. Valstybė narė taip pat gali naudoti iš pirmojo įsipareigojimų laikotarpio perkeltus perteklinius taršos leidimus, turimus tos valstybės narės ankstesnio laikotarpio pertekliaus rezerve (ALPR), kad padengtų išmetamųjų teršalų iš LULUCF sektoriaus ir išmesto NF3 kiekius, ta apimtimi, kiek išmetamas kiekis viršija jai nustatytą normą. Jei paaiškėtų, kad valstybėje narėje vis tiek esama daug nenumatytų grynųjų išmetamųjų teršalų iš LULUCF sektoriaus ir išmesto NF3 kiekių nepaisant jos įgyvendinamos griežtos tokių teršalų ribojimo politikos, Komisija turėtų svarstyti kitus sprendimus, kaip padėti tokiai valstybei narei;

(15)

atsižvelgiant į 2012 m. kovo 9 d. Tarybos išvadas ir Sąjungos bei jos valstybių narių pasiūlymą antruoju laikotarpiu prisiimti 80 % įsipareigojimą, valstybėms narėms paskirti išmetamųjų teršalų kiekiai yra lygūs 2013–2020 m. laikotarpio valstybėms narėms skirtų metinių išmetamųjų teršalų kvotų, nustatytų pagal Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 406/2009/EB, sumai (5). Ta norma, grindžiama Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ketvirtojoje vertinimo ataskaitoje pateiktomis visuotinio atšilimo potencialo vertėmis, buvo nustatyta pagal Komisijos sprendimo 2013/162/ES (6) II priedą ir patikslinta Komisijos įgyvendinimo sprendimu 2013/634/ES (7). Islandijai skirtas išmetamųjų teršalų kiekis buvo nustatytas Susitarime su Islandija;

(16)

laikantis 11 konstatuojamosios dalies, antrojo įsipareigojimų laikotarpio pabaigoje Sąjungos registre esantys nustatytosios normos vienetai turėtų būti grąžinti į valstybių narių registrus po to, kai Sąjunga įvykdo savo įsipareigojimą, nustatytą Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 525/2013 (8) 11 straipsnio 3 dalyje, nedarant poveikio to reglamento 10 straipsnio 7 daliai. Skirstant grąžintus nustatytosios normos vienetus atsižvelgiama į unikalias Dohos pakeitimo ratifikavimo aplinkybes, ir šis skirstymas nėra taikomas bei nedaro poveikio jokiam pastangų paskirstymui valstybėms narėms kituose kontekstuose – nei tarptautiniu, nei Sąjungos lygmeniu;

(17)

pagal Reglamentą (ES) Nr. 525/2013 valstybės narės turi pateikti ataskaitą, kurioje nurodo faktinį arba apskaičiuotą išmetamųjų teršalų patikrinto kiekio, kurį pagal Direktyvą 2003/87/EB pateikė įrenginių atstovai ir veiklos vykdytojai, priskyrimą nacionalinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos taršos šaltinių kategorijoms, kai įmanoma, ir to patikrinto išmetamųjų teršalų kiekio santykinį dydį viso pranešto išmestų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio atskirų šaltinių kategorijose atžvilgiu. Tai valstybėms narėms suteikia galimybę atskirai atsiskaityti už išmestų teršalų kiekius, patenkančius į joms paskirtus išmetamųjų teršalų kiekius. Sąjungos nustatytajai normai skirtame Sąjungos ataskaitos skirsnyje turėtų būti nurodyta, koks Sąjungos nustatytajai normai tenkantis teršalų kiekis buvo išmestas kiekvienoje valstybėje narėje;

(18)

Šalių konferencijoje, kuri laikoma Kioto protokolo šalių susitikimu, nuspręsta, kad kiekviena šalis, prisiėmusi antrojo laikotarpio įsipareigojimą, turėtų ne vėliau kaip 2015 m. balandžio 15 d. Konvencijos sekretoriatui pateikti ataskaitą, skirtą jos nustatytosios normos apskaičiavimui palengvinti. Komisija turėtų parengti ataskaitą, skirtą Sąjungos nustatytosios normos apskaičiavimui palengvinti, ir ataskaitą, skirtą Sąjungos, jos valstybių narių ir Islandijos bendros nustatytosios normos apskaičiavimui palengvinti. Komisija, valstybės narės ir Islandija turėtų ne vėliau kaip 2015 m. balandžio 15 d. pateikti savo ataskaitas, kuriose jų nustatytosios normos apibrėžiamos kaip lygios joms paskirtiems išmetamųjų teršalų kiekiams, išvardytiems šio sprendimo I priede;

(19)

siekiant pabrėžti Sąjungos ir jos valstybių narių įsipareigojimą siekti, kad Dohos pakeitimas įsigaliotu laiku, Sąjunga, jos valstybės narės ir Islandija turėtų dėti pastangas jį ratifikuoti nė vėliau kaip per 2015 m. trečiąjį ketvirtį;

(20)

Dohos pakeitimas turėtų būti patvirtintas Sąjungos vardu,

a)

viena šeštoji pertekliaus Sąjungos lygmeniu skiriama valstybėms narėms, kurios bendrą vidutinį metinį išmetamųjų teršalų kiekį sumažino daugiau kaip 20 %, palyginti su jų individualiais baziniais metais ar laikotarpiu pagal Kioto protokolą, iki antrojo įsipareigojimų laikotarpio pabaigos, proporcingai kiekiui, kuriuo jos viršijo nustatytą tikslą, tonomis;

b)

viena trečioji pertekliaus Sąjungos lygmeniu skiriama valstybėms narėms, kurioms atliktas perkėlimas pagal a punktą ir kuriose BVP vienam gyventojui (BVP 2013 m. eurais rinkos kainomis) sudaro mažiau kaip 60 % Sąjungos vidurkio, proporcingai kiekiui, kuriuo jos viršijo nustatytą tikslą, tonomis;

c)

viena trečioji pertekliaus Sąjungos lygmeniu skiriama visoms valstybėms narėms, proporcingai jų bendriems išmetamųjų teršalų kiekiams, kaip išdėstyta šio sprendimo I priedo 1 lentelėje;

d)

viena šeštoji pertekliaus Sąjungos lygmeniu skiriama valstybėms narėms, kuriose BVP vienam gyventojui (BVP 2013 m. eurais rinkos kainomis) sudaro mažiau kaip 90 % Sąjungos vidurkio, proporcingai jų bendriems išmetamųjų teršalų kiekiams, kaip išdėstyta šio sprendimo I priedo 1 lentelėje.