24.11.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 308/46

(1)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 145 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės ir Sąjunga veikia siekdamos plėtoti suderintą užimtumo strategiją, ypač ugdydamos kvalifikuotą, profesiniu atžvilgiu pasirengusią ir mokančią prisitaikyti darbo jėgą bei darbo rinkas, prisitaikančias prie ekonomikos pokyčių, kad būtų pasiekti Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 3 straipsnyje nustatyti tikslai. Valstybės narės, atsižvelgdamos į nacionalinę administracijos ir darbuotojų pareigų pasidalijimo tvarką, užimtumo skatinimą laiko bendru reikalu ir savo veiklą šiuo atžvilgiu derina Taryboje pagal SESV 148 straipsnio nuostatas.

(2)

ES sutarties 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Sąjunga siekia visiško užimtumo ir kovoja su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatina socialinį teisingumą ir apsaugą, taip pat numatyta, kad Sąjunga gali imtis iniciatyvų, kad užtikrintų valstybių narių socialinės politikos koordinavimą. SESV 8 straipsnyje nurodyta, kad visuose savo veiksmuose Sąjunga siekia pašalinti moterų ir vyrų nelygybės apraiškas ir diegti jų lygybę. Tos pačios sutarties 9 straipsnyje numatyta, kad nustatydama ir įgyvendinama savo politikos kryptis ir veiksmus, Sąjunga atsižvelgia į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su socialine atskirtimi ir aukšto lygio švietimu bei mokymu.

(3)

SESV numatyta, kad Taryba priima užimtumo gaires ir bendras ekonominės politikos gaires, kuriomis turėtų būti vadovaujamasi valstybių narių politikoje.

(4)

2000 m. pradėta vykdyti Lisabonos strategija buvo pagrįsta pripažintu ES poreikiu didinti užimtumą, darbo našumą ir konkurencingumą kartu didinant socialinę sanglaudą, atsižvelgiant į pasaulinę konkurenciją, technologijų pokyčius, aplinkosaugos uždavinius ir senėjančią visuomenę. Atlikus Lisabonos strategijos laikotarpio vidurio peržiūrą, 2005 m. ji buvo atnaujinta ir joje daugiau dėmesio skiriama augimui bei akcentuojama, kad būtina kurti daugiau ir geresnių darbo vietų.

(5)

Lisabonos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategija padėjo pasiekti bendrą sutarimą dėl bendros ES ekonominės ir užimtumo politikos krypties. Vadovaujantis strategija, 2005 m. liepos 12 d. Tarybos sprendimu 2005/600/EB (5) buvo patvirtintos bendros ekonominės politikos gairės ir užimtumo gairės; jos buvo patikslintos 2008 m. Tarybos sprendimu 2008/618/EB (6). 24 gairėse išdėstyti nacionalinių reformų programų pagrindai, apibrėžiami pagrindiniai visos Sąjungos makroekonominiai, mikroekonominiai ir darbo rinkos reformos prioritetai. Tačiau iš patirties matyti, kad gairėse nebuvo nustatyti pakankamai aiškūs prioritetai ir kad prioritetai galėjo būti labiau tarpusavyje susiję. Dėl to jų poveikis formuojant nacionalinę politiką buvo ribotas.

(6)

Dėl 2008 m. prasidėjusios finansų ir ekonomikos krizės daug žmonių prarado darbą, sumažėjo galima produkcija ir dėl to smarkiai pablogėjo viešųjų finansų būklė. Vis dėlto pasitelkus Europos ekonomikos atgaivinimo planą valstybėms narėms buvo padėta įveikti krizę, iš dalies tai įvyko dėl suderintų fiskalinių paskatų ir euro, kaip makroekonominio stabilumo priemonės. Taigi, krizė parodė, kad kai sustiprinamas Sąjungos politikos koordinavimas ir jis vykdomas veiksmingai, galima gauti reikšmingų rezultatų. Krizės metu taip pat paaiškėjo, kad tarp valstybių narių ekonomikos ir veiklos užimtumo srityje rezultatų egzistuoja glaudi tarpusavio priklausomybė.

(7)

Komisija pasiūlė parengti naują kito dešimtmečio strategiją, žinomą kaip strategija „Europa 2020“, kad po krizės Sąjunga taptų stipresnė ir jos ekonomika būtų orientuota į pažangų, tvarų ir integracinį augimą, kartu užtikrinant didelį užimtumą, produktyvumą ir socialinę sanglaudą. Prie atitinkamų gairių išvardyti penki pagrindiniai tikslai sudaro bendrus uždavinius, kuriais grindžiama valstybių narių veikla, atsižvelgiant į jų skirtingas pradines pozicijas ir nacionalines aplinkybes, ir kuriais taip pat grindžiama Sąjungos veikla. Be to, valstybės narės turėtų labai stengtis įgyvendinti nacionalinius tikslus ir pašalinti augimą stabdančias kliūtis.

(8)

Įgyvendindamos visapusiškas ekonomikos krizės įveikimo strategijas, valstybės narės turėtų vykdyti plataus užmojo reformas, kad užtikrintų makroekonominį stabilumą, skatintų kurti daugiau ir geresnių darbo vietų, užtikrintų viešųjų finansų tvarumą, didintų konkurencingumą ir produktyvumą, mažintų makroekonominį disbalansą ir tobulintų darbo rinkos veikimą. Fiskalinių paskatų panaikinimas turėtų būti atliekamas ir derinamas pagal Stabilumo ir augimo pakto nuostatas.

(9)

Pagal strategiją „Europa 2020“ valstybės narės ir Europos Sąjunga turėtų įgyvendinti reformas, kuriomis siekiama pažangaus, t. y. žiniomis ir inovacijomis grindžiamo ekonomikos augimo. Reformomis turėtų būti siekiama gerinti švietimo kokybę ir užtikrinti visiems galimybę mokytis, taip pat gerinti mokslinių tyrimų bei verslo veiklą ir toliau tobulinti reguliavimo sistemą, kad visoje Sąjungoje būtų skatinamos inovacijos ir žinių perdavimas. Reformomis turėtų būti skatinamas verslumas, mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) plėtra ir padedama kūrybingas idėjas paversti inovaciniais produktais, paslaugomis ir procesais, kuriuos pasitelkus būtų galima užtikrinti augimą, kokybiškas ir tvarias darbo vietas, teritorinę, ekonominę ir socialinę sanglaudą, taip pat veiksmingiau spręsti Europos ir pasaulines socialines problemas. Šiuo atžvilgiu itin svarbu kuo geriau pasinaudoti informacinėmis ir ryšių technologijomis.

(10)

Sąjungos ir valstybių narių politika, be kita ko, jų reformų programomis, turėtų būti siekiama „tvaraus augimo“. Tvarus augimas – tai veiksmingai naudojamos energijos ir išteklių, tvarios ir konkurencingos ekonomikos kūrimas, sąžiningas sąnaudų ir naudos pasiskirstymas ir pasinaudojimas Europos lyderyste skubant kurti naujus procesus ir technologijas, įskaitant ekologiškas technologijas. Valstybės narės ir Sąjunga turėtų įgyvendinti reikiamas reformas siekiant sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetamą kiekį ir efektyviai naudoti išteklius, o tai savo ruožtu padės užkirsti kelią aplinkos blogėjimui ir biologinės įvairovės nykimui. Jos taip pat turėtų gerinti verslo aplinką, skatinti kurti ekologiškas darbo vietas ir padėti įmonėms modernizuoti pramonės bazę.

(11)

Sąjungos ir valstybių narių reformų programų politika taip pat turėtų būti siekiama „integracinio augimo“. Integracinis augimas – tai darnios visuomenės kūrimas, kai žmonės gali numatyti ir valdyti pokyčius ir taip būti aktyviais visuomenės ir ekonomikos veikėjais. Todėl valstybių narių reformomis visiems žmonėms per visą gyvenimą turėtų būti užtikrinama prieiga ir galimybės ir taip mažinamas skurdas ir socialinė atskirtis, šalinant kliūtis dalyvauti darbo rinkoje, visų pirma moterims, vyresnio amžiaus darbuotojams, jaunimui, neįgaliesiems ir legaliems migrantams. Be to, reformomis turėtų būti užtikrinama, kad ekonomikos augimas būtų naudingas visiems piliečiams ir visiems regionams, ir skatinamas užimtumą didinantis ekonomikos augimas, grindžiamas deramu darbu. Todėl valstybių narių reformų programomis turėtų būti siekiama šių pagrindinių tikslų: užtikrinti veiksmingą darbo rinkų veikimą, investuojant į sėkmingą darbo vietos keitimą ir švietimo ir mokymo sistemas, vystyti atitinkamus įgūdžius, didinti darbo kokybę ir kovoti su susiskaidymu, struktūriniu nedarbu, jaunimo nedarbu, neveiklumu, kartu užtikrinant tinkamą tvarią socialinę apsaugą ir aktyvią aprėptį, siekiant užkirsti kelią skurdui ir jį sumažinti, ypatingą dėmesį skiriant kovai su dirbančių asmenų skurdu ir grupių, kurioms labiausiai gresia socialinė atskirtis, įskaitant vaikus ir jaunimą, skurdo mažinimui, bet taip pat užtikrinant, kad būtų laikomasi sutarto fiskalinio konsolidavimo.

(12)

Būtina sąlyga siekiant paspartinti ekonomikos augimą ir spręsti demografinius klausimus yra aktyvesnis moterų dalyvavimas darbo rinkoje. Todėl siekiant valstybėse narėse įgyvendinti visus gairių aspektus labai svarbu, kad lyčių lygybės aspektas būtų matomas ir įtraukiamas į visas politikos sritis. Turėtų būti sukurtos sąlygos tinkamų, prieinamų ir kokybiškų vaikų priežiūros paslaugų, teikiamų ikimokyklinio amžiaus vaikams, pasiūlai skatinti. Turėtų būti taikomas vienodo darbo užmokesčio vyrams ir moterims už vienodą arba tos pačios vertės darbą principas.

(13)

Sąjungos ir valstybių narių struktūrinėmis reformomis galima veiksmingai prisidėti prie ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo, jeigu jomis didinamas Sąjungos konkurencingumas pasaulio ekonomikoje, sudaromos naujos galimybės Europos eksportuotojams ir suteikiama konkurencinga galimybė naudotis svarbiausiomis importuojamomis prekėmis. Todėl vykdant reformas reikėtų atsižvelgti į jų poveikį išorės konkurencingumui, siekiant skatinti Europos augimą ir dalyvavimą atvirose ir sąžiningomis taisyklėmis grindžiamose pasaulio rinkose.

(14)

Strategija „Europa 2020“ turi būti paremta bendru europinių ir nacionalinių politikos krypčių rinkiniu, kurį valstybės narės ir Sąjunga turėtų įgyvendinti visapusiškai ir vienodu greičiu, kad būtų užtikrintas teigiamas koordinuotų struktūrinių reformų įtakos poveikis ir nuoseklesnis Europos politikos įnašas siekiant strategijos tikslų. Gairės – tai pagrindas, kuriuo remdamosi valstybės narės rengia ir įgyvendina nacionalinę politiką ir vykdo jos stebėseną atsižvelgdamos į bendrą ES strategiją. Remdamosi strategijos „Europa 2020“ pagrindiniais tikslais, išvardytais prie atitinkamų gairių, valstybės narės, atsižvelgdamos į savo santykinę pradinę padėtį bei nacionalines aplinkybes ir laikydamosi nacionalinių sprendimų priėmimo procedūrų, turėtų nustatyti savo nacionalinius tikslus ir, prireikus, potikslius. Tai darydamos, valstybės narės galėtų pasinaudoti atitinkamai Užimtumo komiteto arba Socialinės apsaugos komiteto parengtais rodikliais. Pagrindiniuose užimtumo tiksluose akcentuojamas pažeidžiamų grupių, įskaitant jaunimą, nedarbo mažinimas.

(15)

Sanglaudos politika ir joje naudojami struktūriniai fondai yra vienos iš daugelio svarbių įgyvendinimo priemonių, siekiant įgyvendinti pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo prioritetus valstybėse narėse ir regionuose. 2010 m. birželio 17 d. išvadose Europos Vadovų Taryba pabrėžė, kad siekiant prisidėti prie sėkmingo naujosios strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo, svarbu skatinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą.

(16)

Rengdamos ir įgyvendinamos nacionalines reformų programas, kuriose atsižvelgiama į šias gaires, valstybės narės turėtų užtikrinti veiksmingą užimtumo politikos valdyseną. Nors šios gairės skirtos valstybėms narėms, strategiją „Europa 2020“ prireikus reikėtų įgyvendinti, vykdyti jos stebėseną ir ją vertinti kartu su visomis nacionalinėmis, regioninėmis ir vietos valdžios institucijomis, glaudžiai bendradarbiaujant su parlamentais, socialiniais partneriais ir pilietinės visuomenės atstovais, kurie prisideda prie nacionalinių reformų programų kūrimo, jų įgyvendinimo ir bendro informacijos apie strategiją skleidimo.

(17)

Strategija „Europa 2020“ paremta mažesniu nuoseklių gairių rinkiniu, kuris pakeičia ankstesnį 24 gairių rinkinį ir yra skirtas užimtumo ir bendros ekonominės politikos klausimams. Prie šio sprendimo pridedamos valstybių narių užimtumo politikos gairės glaudžiai susijusios su valstybių narių ir Sąjungos ekonominės politikos gairėmis, pridedamomis prie 2010 m. liepos 13 d. Tarybos rekomendacijos dėl bendrų valstybių narių ir Sąjungos ekonominės politikos gairių (7). Kartu jos sudaro strategijos „Europa 2020“ integruotas gaires.

(18)

Šios naujosios integruotos gairės atitinka Europos Vadovų Tarybos išvadas. Jose valstybėms narėms pateikiami tikslūs nurodymai, kaip parengti nacionalines reformų programas ir įgyvendinti reformas, atsižvelgiant į jų tarpusavio priklausomybę ir laikantis Stabilumo ir augimo pakto. Užimtumo gairės turėtų būti konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų, kurias Taryba gali skirti valstybėms narėms pagal SESV 148 straipsnio 4 dalį, taip pat konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų, skiriamų valstybėms narėms pagal tos Sutarties 121 straipsnio 4 dalį, pagrindas, taip siekiant suformuoti nuoseklų rekomendacijų rinkinį. Taip pat užimtumo gairės turėtų būti Bendros užimtumo ataskaitos, kurią Taryba ir Europos Komisija kasmet siunčia Europos Vadovų Tarybai, rengimo pagrindas.

(19)

Užimtumo komitetas ir Socialinės apsaugos komitetas, vadovaudamiesi savo atitinkamais Sutartyje nustatytais įgaliojimais, turėtų stebėti su užimtumo ir socialiniais užimtumo gairių aspektais susijusią pažangą. Visų pirma tai turėtų būti paremta atvirojo koordinavimo metodo veiksmais užimtumo, socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties srityje. Be to, Užimtumo komitetas turėtų palaikyti glaudžius ryšius su kitais atitinkamais Tarybos parengiamaisiais organais, be kita ko, švietimo srityje.

(20)

Nepaisant to, kad šias gaires reikia parengti kiekvienais metais, jos turėtų iš esmės nekisti iki 2014 m., siekiant užtikrinti, kad didžiausias dėmesys būtų skiriamas įgyvendinimui,