1

1987 m. gruodžio 17 d. Sprendimu C(87) 2090 026 Komisija suteikė Italijos Respublikai 94940620056 ITL paramą iš Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) Gibbesi užtvankos statybai (toliau – parama „Gibbesi upės užtvankos statyba“). Sicilijos kasyklų administracija (Ente minerario siciliano) buvo už projekto įgyvendinimą atsakinga institucija. laišku Italijos valdžios institucijos paprašė pratęsti nustatytą terminą prašymui dėl galutinio mokėjimo pateikti. Vėliau Komisija nusprendė pradėti Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4253/88, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 2052/88 įgyvendinimo nuostatas dėl įvairių struktūrinių fondų veiklos koordinavimo tarpusavyje ir su Europos investicijų banko operacijomis bei kitais esamais finansiniais instrumentais (OL L 374, p. 1), iš dalies pakeisto Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2082/93 (OL L 193, p. 20), 24 straipsnyje numatytą procedūrą, siekdama patikrinti, ar nebuvo padaryta pažeidimų. Ieškovui ir Italijos valdžios institucijoms pateikus pastabas šiuo atžvilgiu, Komisija priėmė Italijos Respublikai skirtą Sprendimą C(2002) 4905, kuriuo nutraukiama parama „Gibbesi upės užtvankos statyba“, nurodoma susigrąžinti jau sumokėtą 75592496044 ITL (39040266,10 euro) avansą ir panaikinamas įsipareigojimas sumokėti 18898124012 ITL (9760066,53 euro) likutį.

2

1993 m. gruodžio 22 d. Sprendimu C(93) 3961 Komisija suteikė Italijos Respublikai paramą iš ERPF investicijoms į infrastruktūrą, susijusioms su greitkeliu, jungiančiu Mesiną ir Palermą (toliau – parama „Greitkelis Mesina–Palermas“). Sicilijos regiono viešųjų darbų direkcija (Assessorato dei lavori publici) buvo už projektą atsakinga institucija, o vykdančioji institucija – konsorciumas Mesiną ir Palermą jungiančiam greitkeliui. laišku Komisija nutraukė šią paramą, nes buvo vėluojama atlikti darbus, ir nustatė 26378246 eurų likutį, dėl kurio nebus vykdomi įsipareigojimai, bei 58036177 eurų susigrąžintiną likutį.

3

Nutraukus paramą iš ERPF Aragona Favara industrinės zonos statybai užbaigti (toliau – parama „Aragona Favara“), 2001 m. rugpjūčio 3 d. Komisija priėmė debeto avizą Nr. 3240304871. Šioje avizoje buvo numatyta, kad Komisijai turi būti grąžinta 5614002097 ITL (arba 2899390,11 euro) suma, kurios sumokėjimo terminas – , nurodant, kad praleidus šį terminą bus skaičiuojami delspinigiai. laišku Komisija dar kartą pareikalavo Italijos ekonomikos ir finansų ministerijos grąžinti šią sumą. Debeto avizoje Nr. 3240304871 nurodyta suma buvo sumokėta . laišku, kurio kopija buvo nusiųsta ieškovui, Komisija Italijos valdžios institucijoms nusiuntė lentelę, kurioje pateiktas išsamus delspinigių, mokėtinų pasibaigus debeto avizoje Nr. 3240304871 nustatytam terminui, apskaičiavimas. Joje taip pat nurodyta, kad nesumokėtas likutis siekė 284702,81 euro ir papildomai buvo priskaičiuoti 60,41 euro delspinigiai už kiekvieną vėlavimo dieną.

4

Nutraukus iš ERPF mokamą paramą kaimo akveduko, skirto aprūpinti vandeniu Katanijos lygumą, statybai (toliau – parama „Katanijos lyguma“), 2001 m. birželio 27 d. Komisija priėmė debeto avizą Nr. 3240303927. Komisija joje reikalauja grąžinti jau sumokėtą 1857500000 ITL (arba 959318,69 euro) avansą. Avizoje nustatyta kaip galutinė sumokėjimo termino data ir nurodyta, kad nesilaikant šio termino bus skaičiuojami delspinigiai. Debeto avizoje Nr. 3240303927 nustatyta suma buvo sumokėta . Italijos valdžios institucijoms skirtu laišku, kurio kopija buvo nusiųsta ieškovui, Komisija apskaičiavo likutį, kuris turi būti sumokėtas, įtraukdama mokėtinus delspinigius, nes buvo praleistas minėtoje debeto avizoje nustatytas terminas. ši suma siekė 121007,04 euro, ir papildomai buvo priskaičiuoti 26,33 euro delspinigiai už kiekvieną vėlavimo dieną.

5

Nutraukus paramą „Greitkelis Mesina–Palermas“ (žr. šios nutarties 2 punktą), 2002 m. rugsėjo 25 d. Komisija priėmė debeto avizą Nr. 3240406591, skirtą Italijos ekonomikos ir finansų ministerijai. Šioje avizoje buvo numatyta, kad Komisijai turi būti grąžinta 58036177 eurų suma, o nustatyta kaip sumokėjimo termino data, nurodant, kad praleidus šį terminą bus skaičiuojami delspinigiai. Debeto avizoje Nr. 3240406591 nustatyta suma buvo sumokėta . Antruoju ieškovui skirtu laišku, kurio kopija buvo nusiųsta Italijos valdžios institucijoms, Komisija apskaičiavo likutį, kuris turi būti sumokėtas, įtraukdama delspinigius, kurie turi būti sumokėti, nes buvo praleistas minėtoje debeto avizoje nustatytas terminas. ši suma siekė 2548927,80 euro, prie kurios reikėjo pridėti 471,71 euro delspinigių už kiekvieną vėlavimo dieną.

6

Priėmus sprendimą nutraukti paramą „Gibbesi upės užtvankos statyba“, 2002 m. gruodžio 19 d. Komisija priėmė debeto avizą Nr. 3240409358, skirtą Italijos Respublikai. Šioje avizoje buvo numatyta, kad Komisijai turi būti grąžinta 39040266,10 euro suma, o nustatyta kaip sumokėjimo termino data, nurodant, kad praleidus šį terminą bus skaičiuojami delspinigiai. laišku Komisija išsiuntė ieškovui, jo paties prašymu, išrašą dėl šiame etape mokėtinų delspinigių.

7

2003 m. rugsėjo 4 ir Komisijai skirtais laiškais Italijos regionas ginčijo delspinigių sumos apskaičiavimą keturiose minėtose debeto avizose ir nurodė, kad Komisija savo iniciatyva turėjo įskaityti mokėtinas sumas ir tarpinius ERPF mokėjimo reikalavimus, susijusius su regionine veiklos programa „Sicilija 2000–2006“ (toliau – „RVP Sicilija“), o taip, jo manymu, būtų išvengta šių delspinigių mokėjimo ar jis sustabdytas.

8

2003 m. spalio 6 d. laišku Sicilijos regionui, kurio kopija buvo nusiųsta Italijos valdžios institucijoms, Komisijos apskaitos pareigūnas atsakė į Regione Siciliana iškeltus klausimus. Be to, jis pažymėjo, kad kalbant apie laikotarpį nuo debeto avizose numatytų atitinkamų galutinių sumokėjimo terminų iki , kurią įsigaliojo Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 74) – galiojančiuose teisės aktuose (būtent Finansinio reglamento, taikomo Europos Bendrijų bendrajam biudžetui (OL L 356, p. 1), paskutinį kartą iš dalies pakeisto Reglamentu (EB, EAPB, Euratomas) Nr. 762/2001 (OL L 111, p. 1), susijusio su vidaus audito ir ex ante finansinės kontrolės funkcijų atskyrimu, 49 straipsnis), Bendrijos pagalbos gavėjams jau buvo nustatyta pareiga mokėti delspinigius grąžinant nepagrįstai sumokėtas sumas Bendrijai. Be to, Komisijos apskaitos pareigūnas paaiškino, kad įskaitymas, kurio prašo ieškovas, kaip skolų išieškojimo tvarka, aiškiai numatytas tik įsigaliojus Reglamentui Nr. 1605/2002 ir kad instrukcijose būtų nurodyta, jog aptariamuose debeto avizose numatyti delspinigiai turi būti atskaitomi iš Italijos Respublikai numatyto mokėjimo, susijusio su mokėjimais ieškovui.

9

2003 m. spalio 24 d. laišku Sicilijos regionui, kurio kopija buvo nusiųsta Italijos valdžios institucijoms, Komisijos apskaitos pareigūnas paaiškino, kad bus vykdomas kai kurių Komisijos reikalavimų ir skolų tarpusavio įskaitymas. Šiuos reikalavimus sudarė suma, nustatyta debeto avizoje Nr. 3240504102 dėl paramos iš ERPF statybos darbams ir susijusioms struktūroms pramoninėje Porto Empedocle zonoje (toliau – parama „Porto Empedocle“), t. y. 7704723 eurai, ir debeto avizoje Nr. 3240409358 (parama „Gibbesi upės užtvankos statyba“), t. y. 39040266,10 euro, bei delspinigiai, nustatyti debeto avizoje Nr. 3240406591 (parama „Greitkelis Mesina–Palermas“), t. y. 2581947,74 euro, debeto avizoje Nr. 3240304871 (parama „Aragona Pavara“), t. y. 288931,82 euro, ir debeto avizoje Nr. 3240303927 (parama „Katanijos lyguma“), t. y. 122876,18 euro. Aptariamos skolos buvo susijusios su mokėjimo reikalavimu, numatytu Komisijos sprendime C(2000) 2346, kuriuo suteikiama iš viso 50335454,98 euro parama iš ERPF vykdant „RVP Sicilija“.

10

Kaip Komisija nurodė savo 2003 m. spalio 24 d. laiške, ji įvykdė minėtų reikalavimų ir skolų tarpusavio įskaitymą. Be to, laišku Komisija Italijos valdžios institucijoms nurodė, kad ketina įskaityti Italijos Respublikos mokėtiną 1880126,91 euro sumą delspinigių, numatytų debeto avizoje Nr. 3240409358 (parama „Gibbesi upės užtvankos statyba“). Šis įskaitymas buvo įvykdytas .

11

Pareiškimais, kuriuos Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2003 m. gruodžio 4, , ir , ieškovas pareiškė šiuos ieškinius.

12

2004 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo penktosios kolegijos pirmininko nutartimi pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 50 straipsnį aptariamos bylos buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos žodinės proceso dalys ir priimamas galutinis sprendimas.

13

2006 m. sausio 12 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Teisingumo Teismo statuto 54 straipsnio trečiąja pastraipa, Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 77 straipsnio a punktu ir 78 straipsniu, sustabdė procesą nagrinėjamose sujungtose bylose tol, kol bus priimtas Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-417/04 P, Regione Siciliana prieš Komisiją. Nutartimi Pirmosios instancijos teismas dar kartą sustabdė procesą tuo pačiu pagrindu, kol bus priimtas Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-15/06 P Regione Siciliana prieš Komisiją.

14

Taikant Procedūros reglamento 64 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose numatytas proceso organizavimo priemones šalių paprašyta pateikti savo rašytines pastabas dėl 2006 m. gegužės 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Regione Siciliana prieš Komisiją (C-417/04 P, Rink. p. I-3881) ir Teisingumo Teismo sprendimo Regione Siciliana prieš Komisiją (C-15/06 P, Rink. p. I-2591) poveikio nagrinėjamoms byloms. Šalys šiuos prašymus įvykdė.

15

Ieškovas Pirmosios instancijos teismo prašo:

16

Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

17

Pirmosios instancijos teismas pagal Procedūros reglamento 113 straipsnį savo iniciatyva bet kuriuo metu gali apsvarstyti, ar viešosios tvarkos požiūriu nėra draudimo tęsti bylos nagrinėjimą, ir tai paskelbti, vadovaudamasis 114 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis.

18

Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 3 dalį likusi proceso dalis vyksta žodžiu, nebent šis teismas nusprendžia kitaip.

19

Šioje byloje Pirmosios instancijos teismas mano, kad bylos medžiagoje yra užtektinai informacijos dėl ieškinių priimtinumo ir dėl to nėra reikalo išklausyti žodinių šalių paaiškinimų šiuo atžvilgiu. Todėl nereikia patenkinti ieškovo prašymo pradėti žodinę proceso dalį, nes atsižvelgiant į bylos svarbą ekonominiu požiūriu ir iškeltus principinius klausimus, šis prašymas yra susijęs tik su ginčų esme.

20

Komisija tvirtina, kad aptariami aktai formaliai buvo skirti kompetentingai Italijos ministerijai, o ieškovui jie buvo nusiųsti tik informuoti. Ji nurodo, kad šie aktai negali būti tiesiogiai susiję su ieškovu ir kad tik Italijos Respublika gali prašyti juos panaikinti.

21

Be to, Komisija tvirtina, kad ieškiniuose nenurodytos priežastys, kodėl, ieškovo manymu, šie aktai yra neteisėti, todėl tai pažeidžia Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį, taikomą Pirmosios instancijos teismui pagal šio statuto 53 straipsnį bei Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą. Galiausiai Komisija atmeta ieškovo argumentą, kad 2003 m. rugpjūčio 13 ir laiškai nėra savarankiški aktai laiško atžvilgiu, ir tvirtina, kad šie laiškai yra tik logiška debeto avizoje Nr. 3240304871 ir debeto avizoje Nr. 3240303927 nurodytų sumų, kurių Italijos Respublika nesumokėjo per nustatytą terminą, pasekmė.

22

Galiausiai Komisija tvirtina, kad prašymai panaikinti 2002 m. rugsėjo 25 d. ir ir aktus turi būti laikomi nepriimtinais, nes jie buvo pateikti pasibaigus numatytam dviejų mėnesių ir dešimties dienų terminui. Pavyzdžiui, kalbant apie du pastaruosius aktus, remiantis Regione Siciliana pirmininko ant jų uždėtu antspaudu, matyti, kad ieškovas juos gavo ar , o ieškinys byloje T-408/03 buvo pareikštas tik .

23

Ieškovas nurodė, kad aptariami aktai negali būti laikomi atskirai ginčijamais aktais. Vis dėlto jis tvirtina, kad jie nėra motyvuoti ir kad tik 2003 m. spalio 6 d. laišku Komisija jam nurodė savo poziciją. Todėl pirmasis aktas, kurį galima veiksmingai ginčyti, yra būtent šis laiškas. Be to, tai, kad pagrindžiant prašymus panaikinti aptariamus aktus nenurodyti motyvai, yra akivaizdi ir logiška faktinės aplinkybės, kad jie nėra visiškai savarankiški ir yra ginčytini tik juos skaitant kartu su laišku, kuriame išdėstytas jų turinys ir teisinis pagrindas.

24

Pirmiausia reikia pastebėti, kad, atsižvelgiant į ieškovo reikalavimus byloje T-408/03, negalima tiksliai nustatyti, ar jo ieškiniai susiję su 2001 m. rugpjūčio 3 d. debeto aviza Nr. 3240304871 dėl paramos „Aragona Pavara“ ir debeto aviza Nr. 3240303927 dėl paramos „Katanijos lyguma“ ar su ir laiškais, nustatančiais delspinigius, mokėtinus per nustatytą terminą nesumokėjus šiose debeto avizose nurodytų sumų. Tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės ieškinių šioje byloje priimtinumui.

25

Iš tiesų išnagrinėjus šiuos keturis aktus, taip pat 2002 m. rugsėjo 25 d. debeto avizą Nr. 3240406591 dėl paramos „Greitkelis Mesina–Palermas“, laišką, nustatantį delspinigius pavėlavus sumokėti debeto avizoje Nr. 3240304871 dėl paramos „Aragona Favara“ reikalaujamą sumą, ir laišką, nustatantį delspinigius pavėlavus sumokėti debeto avizoje Nr. 3240303927 dėl paramos „Katanijos lyguma“, reikalaujamą sumą, kurie buvo skirti Italijos Respublikai, o ieškovui buvo nusiųsti tik informuoti, matyti, kad jais tik vykdomi ankstesni Komisijos sprendimai, kuriais panaikinama ar nutraukiama aptariama parama. Iš tiesų šiuose sprendimuose nutraukti paramą ir ją susigrąžinti jau buvo numatyta, kad nepagrįstai sumokėto avanso grąžinimo tvarka turi būti nustatyta debeto avizose, kurias Komisijos apskaitos pareigūnas adresavo Italijos valdžios institucijoms, o pats ieškovas pripažįsta, kad šios avizos neturi sprendimo galios ir tiesiogiai išplaukia iš sprendimų nutraukti paramą.

26

Vadinasi, 2001 m. rugpjūčio 3 d. debeto avizoje Nr. 3240304871 dėl paramos „Aragona Favara“, debeto avizoje Nr. 3240303927 dėl paramos „Katanijos lyguma“ ir debeto avizoje Nr. 3240406591 dėl paramos „Greitkelis Mesina–Palermas“ nėra jokios nuostatos, įpareigojančios Italijos Respubliką susigrąžinti iš ieškovo nepagrįstai sumokėtas sumas. Todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad Italijos Respublika negalėtų nuspręsti pati grąžinti sumas ERPF (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Regione Siciliana prieš Komisiją 26 punktą).

27

Kita vertus, 2003 m. rugpjūčio 13 ir laiškai neturėtų būti laikomi tiesiogiai susiję su ieškovu. Iš tiesų šie laiškai buvo skirti Italijos Respublikai, o jų kopija buvo nusiųsta ieškovui, kuriuose reikalaujama sumokėti delspinigius praleidus atitinkamose debeto avizose nustatytus terminus. Taigi šie laiškai yra tik logiška debeto avizoje Nr. 3240304871 ir debeto avizoje Nr. 3240303927 nurodytų sumų, kurių per nustatytą terminą nesumokėjo Italijos Respublika, pasekmė.

28

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, ieškinius bylose T-408/03 ir T-414/03 reikia pripažinti nepriimtinais tiek, kiek jais siekiama panaikinti 2002 m. rugsėjo 25 d. debeto avizas ir ir laiškus, nesant būtinybės išsakyti nuomonės dėl kitų Komisijos iškeltų nepriimtinumo pagrindų.

29

Komisija mano, kad prašymas panaikinti 2003 m. spalio 6 d. laišką yra nepriimtinas, nes, nors ir buvo skirtas ieškovui, jis neturi jokio tiesioginio poveikio jo teisinei padėčiai, todėl nėra su juo tiesiogiai susijęs. Iš tiesų šiame laiške buvo keliami tokie klausimai, kaip antai delspinigių Komisijos debeto avizose apskaičiavimas bei reikalavimų ir skolų tarpusavio įskaitymas, susijęs su Komisijos ir Italijos Respublikos reikalavimais. Ginčijamas sprendimas gali turėti teisinių padarinių ieškovo padėčiai, tik jeigu pastarasis dėl šio sprendimo turėtų iš tiesų grąžinti aptariamą sumą.

30

Be to, Komisijos manymu, galimos neigiamos 2003 m. spalio 6 d. laiško pasekmės kiltų tik Italijos Respublikai, o ne ieškovui, nes dėl šio laiško jis patirtų žalos, tik jei šios valstybės valdžios institucijos specialiai ir savarankiškai įsikišdamos jam nurodytų grąžinti sumas, kurias jis skolingas Komisijai. Tai, kad laiškas formaliai buvo skirtas ieškovui, beje, yra susiję su skaidraus, atviro ir supaprastinto Bendrijos apskaitos pozicijų valdymo praktika, nes ieškovas dalyvavo įvairiuose su parama susijusiuose susirinkimuose. Galiausiai tik Italijos Respublika galėjo pateikti prašymą panaikinti laišką, o ne ieškovas, kuris neturi reikalavimų teisės, kurią jis tvirtina turįs.

31

Be to, Komisija tvirtina, kad 2003 m. spalio 6 d. laiškas nėra ginčytinas aktas EB 230 straipsnio prasme. Ji nurodo, kad, norint pareikšti ieškinius dėl panaikinimo, aptariamas aktas turi būti objektyviai skirtas sukelti teisinių padarinių trečiosioms šalims ir todėl nedelsiant padaryti poveikį jų interesams, taip iš esmės pakeičiant jų teisinę padėtį. Šios sąlygos nėra įvykdytos aktu, kuriuo Komisija tik pateikia aiškinimą, kuriuo ji ketina remtis taikydama teisės norminio akto nuostatą – šiuo atveju, kiek tai susiję su pareiga mokėti debeto avizose numatytus delspinigius ir taikyti įskaitymą, kaip skolų išieškojimo metodą. Trečiųjų šalių interesai iš tiesų gali būti paveikti tik priemonėmis, kurios yra priimtos taikant tokiame akte anksčiau numatytas nurodymus, pavyzdžiui, reikalavimą sumokėti debeto avizose numatytus delspinigius ar atsisakymą taikyti tarpusavio įskaitymą siekiant panaikinti skolas pagal laiške numatytus kriterijus (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, 114/86, Rink. p. 5289, 12 ir 13 punktus).

32

Galiausiai kalbant apie bylą T-392/03, Komisija taip pat tvirtina, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes ieškovas nėra suinteresuotas, kad būtų panaikintas 2003 m. spalio 6 d. laiškas. Ji nurodo, kad ši aviza niekaip nesusijusi su parama „Gibbesi upės užtvankos statyba“. Ieškinys byloje T-392/03 susijęs tik su šią paramą atitinkančios debeto avizos apmokėjimo tvarka. Todėl nėra jokio ryšio tarp ieškinio dalyko ir laiško. Komisija šiuo atžvilgiu remiasi Teisingumo Teismo sprendimu Société pour l’exportation des sucres prieš Komisiją (88/76, Rink. p. 709), Teisingumo Teismo nutartimi Nyderlandai prieš Komisiją (C-164/02, Rink. p. I-1177, 18 ir 24 punktai) ir Pirmosios instancijos teismo nutartimi Unione provinciale degli agricoltori di Firenze ir kt. prieš Komisiją (T-78/98, Rink. p. II-1377).

33

Ieškovas tvirtina, kad jis neveikia kaip atskiras nuo Italijos Respublikos subjektas, o kaip teritorinis šios valstybės vienetas, kuriam konkrečiai skirta aptariama parama. Jis taip pat nurodo, kad 2003 m. spalio 6 d. laiškas buvo formaliai jam skirtas ir yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs, nes tarp jo konkrečios situacijos ir priimto akto yra akivaizdus priežastinis ryšys. Be to, šiuo laišku atsakoma į jo Komisijai skirtą laišką, kuriame jis ginčijo delspinigių sumos apskaičiavimą. Ieškovas taip pat remiasi Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 14 sk., 1 t., p. 31), 8 straipsniu, kuris nustato „partnerystės“ principą tarp Komisijos ir nacionalinės bei regiono valdžios institucijų. Be to, jis remiasi jo atžvilgiu daromomis nuorodomis Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2052/88 dėl struktūrinių fondų uždavinių, jų efektyvumo bei jų veiklos koordinavimo tarpusavyje, taip pat su Europos investicijų banko operacijomis ir kitais esamais finansiniais instrumentais (OL L 185, p. 9), iš dalies pakeistu Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2081/93 (OL L 193, p. 5), bei sprendimuose dėl aptariamos paramos skyrimo ir oficialiame susirašinėjime su Komisija. Ieškovas taip pat tvirtina, kad Italijos Respublika neturi jokios diskrecijos sprendimų dėl finansavimo šioje byloje atžvilgiu.

34

Be to, ieškovas tvirtina, kad 2003 m. spalio 6 d. laiškas nėra vien Komisijos bendrosios pozicijos, priimtos dėl tam tikro pobūdžio problemų, išraiška, bet jis papildo anksčiau priimtų debeto avizų motyvavimą. Todėl aptariamas laiškas yra aiškinamasis aktas, turintis teisinio akto turinį, kuriuo Komisija pirmą kartą nurodė teisinius ir faktinius motyvus, pagrindžiančius skirtingas debeto avizas. Taigi šis laiškas galėtų būti laikomas aktu, dėl kurio galima pareikšti ieškinį tiek, kiek jis užtikrina nustatytų skolų tikrumą ir paneigia tai, kad jos nustatytos klaidingai ar dėl procedūrinių pažeidimų.

35

2003 m. spalio 6 d. laiške išreiškiama pozicija dėl dviejų ieškovo posėdyje ir laiške iškeltų klausimų dėl delspinigių nustatymo debeto avizoje Nr. 3240303927 (parama „Katanijos lyguma“), debeto avizoje Nr. 3240304871 (parama „Aragona Favara“) ir debeto avizoje Nr. 32404006591 (parama „Greitkelis Mesina–Palermas“).

36

Be to, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką priemonės, kurios sukelia privalomų teisinių pasekmių ir gali daryti poveikį ieškovo interesams, konkrečiai pakeisdamos jo teisinę padėtį, yra aktai, dėl kurių gali būti paduotas ieškinys dėl panaikinimo EB 230 straipsnio prasme (1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją, Rink. p. 2639, 9 punktas ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T-10/92–T-12/92 ir T-15/92, Rink. p. II-2667, 28 punktas).

37

Šioje byloje 2003 m. spalio 6 d. laiškas nesukėlė tokių privalomų teisinių padarinių, kurie turėtų įtakos ieškovo interesams. Iš tiesų, kalbant apie pirmąjį ieškovo iškeltą klausimą, Komisija tik nurodo galiojančias Bendrijos taisykles dėl delspinigių apskaičiavimo laikotarpiu nuo aptariamose debeto avizose numatytų terminų pabaigos iki , kurią įsigaliojo naujas Bendrijos finansinis reglamentas Nr. 1605/2002. Todėl pats laiškas nėra reikalavimas sumokėti delspinigius ir jame jos nėra konkrečiai apskaičiuotos.

38

Komisija šiame 2003 m. spalio 6 d. laiške paaiškina, kodėl ji savo iniciatyva neatliko reikalavimų, nustatytų aptariamose debeto avizose, ir Italijos Respublikai skirtų mokėjimų, kurių galutinis gavėjas yra ieškovas, tarpusavio įskaitymo. Komisija nurodo, pirma, kad šis įskaitymas kaip skolos išieškojimo tvarka aiškiai yra numatytas tik naujame Bendrijos finansiniame reglamente. Ji pabrėžia, antra, kad, kalbant apie mokėjimus įsigaliojus šiam reglamentui, Italijos Respublikos mokėtini delspinigiai nustatyti ne dėl to, kad nebuvo atliktas įskaitymas 2003 m. mokėjimu, bet dėl mokėtinų sumų negrąžinimo pasibaigus jų mokėjimo terminui. Vadinasi, savo laiške Komisija nepriėmė sprendimo, o tik pagrindė, kodėl ji anksčiau netaikė įskaitymo, kuriuo galėjo būti išvengta delspinigių mokėjimo ar jis būtų buvęs nutrauktas.

39

Be to, reikia nurodyti, jog iš 2003 m. spalio 6 d. laiško matyti, kad aptariamus delspinigius turėjo mokėti Italijos Respublika, kuriai buvo skirtos atitinkamos debeto avizos. Taip pat reikalavimai, kuriuos buvo galima įskaityti, buvo Italijos Respublikai skirti mokėjimai, nors jų galutinis gavėjas buvo ieškovas. Be to, Italijos Respublika galėjo nuspręsti pati sumokėti ERPF pagrindinę grąžintiną sumą ir delspinigius, nesusigrąžindama jų iš ieškovo (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Sicilijos regionas prieš Komisiją 26 punktą). Vadinasi, bet kuriuo atveju laiškas nėra tiesiogiai susijęs su ieškovu.

40

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, ieškinius bylose T-392/03, T-408/03 ir T-414/03 reikia pripažinti nepriimtinais, kiek jais siekiama panaikinti 2003 m. spalio 6 d. laišką.

41

Komisija tvirtina, kad prašymas panaikinti 2003 m. spalio 24 d. laišką yra priimtinas, iš esmės nurodydama tuos pačius argumentus, kurie išdėstyti jos teiginiui dėl prašymų panaikinti laišką (žr. šios nutarties 29 ir paskesnius punktus) pagrįsti. Visų pirma ji nurodo, kad net jei laiškas yra skirtas ieškovui, jis neturi jokio tiesioginio poveikio jo teisinei padėčiai ir todėl negali būti tiesiogiai su juo susijęs. Taip pat ji pastebėjo, kad tik Italijos Respublika atsakinga už skolas, susijusias su parama „Greitkelis Mesina–Palermas“, „Gibbesi upės užtvankos statyba“, „Porto Empedocle“, „Aragona Favara“ ir „Katanijos lyguma“. Ieškovas gali patirti nuostolių dėl aptariamos avizos, tik jei Italijos valdžios institucijos specialiai ir savarankiškai įsikišdamos jį įpareigotų grąžinti sumas, kurias ši valstybė turi sumokėti Komisijai.

42

Ieškovas ginčija tai, kad tariamai jis negali pareikšti ieškinio, pateikdamas identiškus argumentus, kurie buvo nurodyti pagrindžiant prašymų panaikinti 2003 m. spalio 6 d. laišką priimtinumą (žr. šios nutarties 33 ir 34 punktus).

43

Reikia nurodyti, kad nors 2003 m. spalio 24 d. laiškas buvo skirtas ieškovui ir buvo nusiųstas informuoti Italijos ekonomikos ir finansų ministeriją, jis susijęs su keliais Komisijos reikalavimais dėl minėtų penkių paramos iš ERPF projektų nutraukimo Italijos Respublikos atžvilgiu.

44

Taikydamas proceso organizavimo priemones Pirmosios instancijos teismas paprašė šalių nustatyti, kas atsakingas už įvairias aptariamas skolas ir reikalavimus, ir tuo atveju, jei vienas iš už jas atsakančių subjektų yra Italijos Respublika, patikslinti, ar šios sumos buvo skirtos ieškovui ir ar Italijos Respublika galėjo jomis laisvai disponuoti finansuodama kitus nei su šiuo regionu susijusius projektus. Komisija, atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimus, savo pastabose nurodė, kad skolos, kurias būtų buvę galima įskaityti, buvo susijusios su mokėjimo reikalavimu, nustatytu 2000 m. rugpjūčio 8 d. Komisijos sprendimu C(2000) 2346, kuriuo suteikiama parama iš ERPF vykdant „RVP Sicilija“, kurio gavėja buvo Italijos Respublika. Komisija taip pat nurodė, kad sąskaita, kurioje buvo vykdomos laiške nurodytos įskaitymo operacijos, priklausė Italijos ekonomikos ir finansų ministerijai. Atrodo, kad ieškovas patvirtina šį paskutinį teiginį, tačiau priduria, kad Italijos Respublika buvo tik tarpininkė, vykdanti priežiūrą ir kontrolę, ir kad aptariamos sumos buvo regioninės paskirties, todėl skirtos jam.

45

Taip pat reikia priminti, kad Italijos Respublika turi diskreciją ir galėjo nuspręsti nereikalauti iš ieškovo grąžinti visas 2003 m. spalio 24 d. laiške nurodytas sumas ar jų dalį, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje aptariamomis sumomis ir delspinigiais (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Regione Siciliana 26 punktą).

46

Todėl nors 2003 m. spalio 24 d. laiškas formaliai buvo skirtas ieškovui, iš tiesų tikroji sprendimo dėl įskaitymo gavėja buvo Italijos Respublika. Taigi pagal minėtą Teisingumo Teismo praktiką ( ir Sprendimų Regione Siciliana prieš Komisiją) šis sprendimas neturi būti laikomas tiesiogiai susijusiu su ieškovu.

47

Todėl ieškinys byloje T-435/03 turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

48

Kadangi prašymai panaikinti visus „parengiamuosius ir susijusius aktus“ buvo nepakankamai tikslūs, šie prašymai turi būti atmesti pagal Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktą (šiuo klausimu žr. 2004 m. lapkričio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cantina sociale di Dolianova ir kt. prieš Komisiją, T-166/98, Rink. p. II-3991, 79 punktą).

49

Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad visi ieškiniai šiose bylose turi būti atmesti kaip nepriimtini.

50

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir ieškovas bylą pralaimėjo, pastarasis turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)

nutaria: