4.7.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 177/6

(1)

Bendrija užsibrėžė tikslą puoselėti bei plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę. Siekdama palaipsniui sukurti šią erdvę, Bendrija turėtų imtis priemonių, susijusių su teisminiu bendradarbiavimu tarptautinėse civilinėse bylose, kiek tokios priemonės reikalingos tinkamam vidaus rinkos veikimui.

(2)

Pagal Sutarties 65 straipsnio b punktą šios priemonės turėtų apimti ir tas priemones, kurios skatina valstybėse narėse taikytinų su teisės ir jurisdikcijos kolizija susijusių teisės normų suderinamumą.

(3)

1999 m. spalio 15 d. ir 16 d. Tamperės susitikime Europos Vadovų Taryba patvirtino, kad teismo sprendimų ir kitų teisminių institucijų sprendimų tarpusavio pripažinimo principas yra teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose pagrindas, ir paragino Tarybą bei Komisiją priimti priemonių, skirtų šiam principui įgyvendinti, programą.

(4)

2000 m. lapkričio 30 d. Taryba patvirtino bendrą Komisijos ir Tarybos programą dėl teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose tarpusavio pripažinimo principo įgyvendinimo priemonių (3). Programoje nurodyta, kad su teisės kolizijos taisyklių suderinimu susijusios priemonės palengvina teismo sprendimų tarpusavio pripažinimą.

(5)

2004 m. lapkričio 5 d. Europos Vadovų Tarybos priimtoje Hagos programoje (4) raginama aktyviai tęsti darbą su sutartinėmis prievolėmis susijusių teisės kolizijos taisyklių srityje (Roma I).

(6)

Tam, kad būtų užtikrintas geresnis ginčo baigties nuspėjamumas, teisinis tikrumas ir laisvas teismo sprendimų judėjimas, tinkamas vidaus rinkos veikimas sukuria poreikį, kad valstybių narių teisės kolizijos taisyklės nukreiptų į tą pačią nacionalinę teisę, nesvarbu kurioje valstybėje yra teismas, kuriame iškelta byla.

(7)

Šio reglamento materialinė taikymo sritis ir nuostatos turėtų atitikti 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (5) (Briuselis I) ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II) (6).

(8)

Šeimos santykiai turėtų apimti tėvystę, santuoką, svainystę ir šoninės linijos giminystę. 1 straipsnio 2 dalies nuoroda į santykius, kurie turi panašias pasekmes kaip santuoka ir kiti šeimos santykiai, turėtų būti aiškinama pagal valstybės narės, kurioje kreiptasi į teismą, teisę.

(9)

Prievolės, kylančios iš įsakomųjų vekselių, čekių, paprastųjų vekselių ir kitų perleidžiamųjų priemonių, taip pat turėtų apimti konosamentus, tačiau tik tiek, kiek iš konosamentų kylančias prievoles lemia jų perleidžiamas pobūdis.

(10)

Prievoles, kylančias iš prieš sutarties sudarymą buvusių santykių, apima Reglamento (EB) Nr. 864/2007 12 straipsnis. Todėl tokios prievolės neturėtų patekti į šio reglamento taikymo sritį.

(11)

Šalių laisvė pasirinkti taikytiną teisę turėtų būti vienas pagrindinių teisės kolizijos taisyklių, susijusių su sutartinėmis prievolėmis, elementų.

(12)

Šalių susitarimas suteikti vienam ar daugiau valstybės narės teismų ar tribunolų išimtinę jurisdikciją spręsti iš sutarties kilusius ginčus turėtų būti vienas iš faktorių, į kuriuos atsižvelgiama nustatant, ar taikytinos teisės pasirinkimas buvo aiškiai išreikštas.

(13)

Šis reglamentas nedraudžia šalims nuorodos pagalba į sutartį įtraukti nevalstybinę teisės sistemą arba tarptautinę konvenciją.

(14)

Jei Bendrija tinkamu teisės aktu patvirtintų materialines sutarčių teisės normas, įskaitant standartines nuostatas ir sąlygas, tai tokiame teisės akte gali būti numatyta, jog šalys gali pasirinkti taikyti tas taisykles.

(15)

Jei taikytina teisė pasirenkama ir visi kiti situacijai svarbūs elementai yra ne toje valstybėje, kurios teisė pasirinkta, tai taikytinos teisės pasirinkimas neturėtų trukdyti taikyti tos valstybės teisės nuostatų, nuo kurių sutartimi negalima nukrypti. Ši taisyklė turėtų būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar pasirinkus taikytiną teisę pasirinktas teismas ar tribunolas. Kadangi esminiai pakeitimai, palyginti su 1980 m. Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (7) (Romos konvencijos) 3 straipsnio 3 dalimi, nenumatomi, šiame Reglamente esanti formuluotė turėtų būti kuo labiau suderinta su Reglamento (EB) Nr. 864/2007 14 straipsniu.

(16)

Siekiant prisidėti prie šio reglamento bendro tikslo – t. y. teisinio tikrumo Europos teisingumo erdvėje – teisės kolizijos taisyklės turėtų būti itin lengvai numatomos. Tačiau teismams turėtų būti palikta tam tikra galimybė savo nuožiūra nustatyti, kuri teisė yra glaudžiausiai susijusi su situacija.

(17)

Kiek susiję su taikytina teise, kai ji nepasirinkta, sąvokos „paslaugų teikimas“ ir „prekių pardavimas“ turėtų būti aiškinamos taip pat, kaip taikant Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 5 straipsnį, kiek tas reglamentas taikomas prekių pardavimui ir paslaugų teikimui. Nors franšizės ir distribucijos sutartys pagal savo pobūdį yra sutartys dėl paslaugų, joms taikomos specialios taisyklės.

(18)

Kiek susiję su taikytina teise, kai ji nepasirinkta, daugiašalės sistemos turėtų būti tos, kuriose vykdoma prekyba, pavyzdžiui, reguliuojamos rinkos ir daugiašalės prekybos priemonės, kaip nurodyta 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (8) 4 straipsnyje, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra priklausomos nuo pagrindinės sandorio šalies.

(19)

Jei teisė nepasirinkta, taikytina teisė turėtų būti nustatoma remiantis tam tikro pobūdžio sutarčiai nustatyta taisykle. Jei sutartis negali būti priskiriama jokiai iš nurodytų kategorijų arba jei jos elementai patenka į daugiau nei vieną nustatytą kategoriją, tai sutarčiai turėtų būti taikoma valstybės, kurioje yra už tai sutarčiai būdingiausios pareigos vykdymą atsakingos šalies įprasta gyvenamoji vieta, teisė. Jei sutartį sudaro teisių ir prievolių, kurios gali būti priskirtos daugiau nei vienai iš nustatytų sutarčių kategorijų, rinkinys, tai sutarčiai būdingiausios pareigos vykdymas turėtų būti nustatomas pagal jos svarbiausią aspektą.

(20)

Jei sutartis akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe nei nurodyta 4 straipsnio 1 ar 2 dalyje, nuostatų išvengimo sąlygoje turėtų būti numatyta, kad turi būti taikoma tos kitos valstybės teisė. Siekiant nustatyti tą valstybę, reikia, inter alia, atsižvelgti, ar ta sutartis turi labai glaudų ryšį su kita sutartimi ar sutartimis.

(21)

Nepasirinkus teisės, kai jos negalima nustatyti sutartį priskiriant vienai iš nustatytų kategorijų arba jei sutarčiai negalima taikyti valstybės, kurioje yra už sutarčiai būdingiausios pareigos vykdymą atsakingos šalies įprasta gyvenamoji vieta, teisės, sutarčiai turėtų būti taikoma valstybės, su kuria ji glaudžiausiai susijusi, teisė. Siekiant nustatyti tą valstybę, reikia, inter alia, atsižvelgti, ar ta sutartis turi labai glaudų ryšį su kita sutartimi ar sutartimis.

(22)

Prekių vežimo sutarčių aiškinimo atveju nesiekiama iš esmės pakeisti Romos konvencijos 4 straipsnio 4 dalies trečio sakinio. Taigi frachtavimo vienai jūrų kelionei sutartis ir kitos sutartys, kurių pagrindinis tikslas yra prekių vežimas, yra laikomos prekių vežimo sutartimis. Šiame reglamente sąvoka „siuntėjas“ turėtų reikšti asmenį, kuris sudaro prekių vežimo sutartį su vežėju, o sąvoka „vežėjas“ turėtų reikšti sutarties šalį, kuri prisiima įsipareigojimą vežti prekes, nepriklausomai nuo to, ar prekes veža ji pati, ar ne.

(23)

Sutarčių su šalimis, kurios laikomos silpnesnėmis, atveju tos šalys turėtų būti apsaugotos tokių teisės kolizijos taisyklių, kurios šioms šalims yra palankesnės nei bendrosios normos.

(24)

Vartojimo sutarčių atveju kolizijos taisyklė turėtų padėti sumažinti ginčų, dažnai dėl nedidelių sumų, išsprendimo išlaidas ir atsižvelgti į nuotolinės prekybos metodų raidą. Siekiant suderinamumo su Reglamentu (EB) Nr. 44/2001, turi būti daroma nuoroda į „susietos veiklos“ sąvoką, kaip vartotoją apsaugančios priemonės taikymo sąlygą, kuri turi būti vienodai aiškinama Reglamente (EB) Nr. 44/2001 ir šiame reglamente, turint omenyje tai, kad bendroje Tarybos ir Komisijos deklaracijoje dėl Reglamento (EB) Nr. 44/2001 15 straipsnio tvirtinama, jog norint, kad būtų taikoma 15 straipsnio 1 dalies c pastraipa, įmonė turi susieti savo veiklą su valstybe nare, kurioje yra vartotojo gyvenamoji vieta, arba su keliomis valstybėmis, įskaitant tą valstybę narę, o sutartis turi būti priskiriama tokios veiklos sričiai. Šioje deklaracijoje taip pat primenama, kad vien to, kad tam tikra interneto svetainė būtų prieinama, neužtenka, kad būtų taikomas 15 straipsnis; reikia, kad šioje interneto svetainėje būtų raginama sudaryti nuotolines sutartis ir kad sutartis iš tikrųjų būtų sudaryta nuotoliniu būdu bet kokiomis priemonėmis. Šiuo atžvilgiu interneto svetainėje vartojama kalba ar valiuta nelaikomos reikšmingomis aplinkybėmis.

(25)

Vartotojai turėtų būti apsaugoti pagal jų įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisės normas, nuo kurių sutartimi negali būti nukrypstama, su sąlyga, kad vartojimo sutartis buvo sudaryta verslininkui vykdant komercinę arba profesinę veiklą toje valstybėje. Tokia pati apsauga turėtų būti užtikrinta tuomet, kai verslininkas nevykdo komercinės ar profesinės veiklos vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybėje, tačiau bet kokiu būdu nukreipia savo veiklą į tą valstybę ar į kelias valstybes, tarp kurių yra ta valstybė, ir sutartis buvo sudaryta vykdant tokią veiklą.

(26)

Šiame reglamente finansinėms paslaugoms, tokioms kaip investicinės paslaugos bei veikla ir pagalbinės paslaugos, kurias verslininkai teikia vartotojams, kaip nurodyta Direktyvos 2004/39/EB I priedo A ir B skirsniuose, ir sutartims dėl kolektyvinio investavimo subjektų investicinių vienetų pardavimo, nepriklausomai nuo to, ar joms taikoma 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/611/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIAVPS), derinimo (9), turėtų būti taikomas šio reglamento 6 straipsnis. Todėl tais atvejais, kai daroma nuoroda į perleidžiamų vertybinių popierių emisijos ar siūlymo visuomenei sąlygas arba į kolektyvinio investavimo subjektų investicinių vienetų pasirašymo ar išpirkimo sąlygas, nuorodoje turėtų būti nurodyti visi aspektai, pagal kuriuos emitentas arba siūlantysis subjektas įsipareigoja vartotojo atžvilgiu, tačiau neturėtų būti įtraukti aspektai, susiję su finansinių paslaugų teikimu.

(27)

Reikėtų numatyti įvairių išimčių, taikomų bendrosioms normoms dėl taikytinos teisės pasirinkimo vartojimo sutarčių atveju. Pagal vieną iš minėtųjų išimčių bendrosios normos neturi būti taikomos sutartims, susijusioms su daiktine teise į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma, išskyrus sutartis, susijusias su teise tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais, kaip apibrėžta 1994 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais (10).

(28)

Svarbu užtikrinti, kad teisėms ir prievolėms, sudarančioms finansinę priemonę, nebūtų taikomos vartojimo sutartims taikytinos bendrosios teisės normos, kadangi dėl to kiekvienai išleistai priemonei galėtų tekti taikyti skirtingą teisę, tokiu būdu pakeičiant jų pobūdį ir užkertant kelią jų siūlymui ir prekybai jomis kaip keičiamomis tarpusavyje. Analogiškai, išleidus arba siūlant tokias priemones, sutartiniams emitento arba siūlytojo ir vartotojo santykiams nebūtinai turėtų būti privalomai taikoma vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, kadangi būtina užtikrinti emisijos arba siūlymo sąlygų darnumą. Tas pats principas turėtų būti taikomas daugiašalėms sistemoms, kurias apima 4 straipsnio 1 dalies h punktas ir kurių atžvilgiu turėtų būti užtikrinta, kad vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė netrukdys taikyti teisės normų, taikomų sutartims, sudarytoms tose sistemose arba su tų tokių sistemų operatoriumi.

(29)

Šiame reglamente nuorodos į teises ir pareigas, susijusias su perleidžiamų vertybinių popierių emisijos, siūlymo visuomenei arba viešo pasiūlymo perimti sąlygomis bei su kolektyvinio investavimo subjektų investicinių vienetų pasirašymo ar išpirkimo sąlygomis, turėtų, inter alia, apimti vertybinių popierių arba investicinių vienetų paskirstymo sąlygas, teises tais atvejais, kai pateikiama prašymų leisti įsigyti didesnį nei siūlomas vertybinių popierių kiekį, atsisakymo teises ir panašius su pasiūlymu susijusius klausimus, taip pat klausimus, nurodytus 10, 11, 12 ir 13 straipsniuose, taip užtikrinant, kad visiems atitinkamiems sutartiniams pasiūlymo, pagal kurį emitentas arba siūlantysis subjektas įsipareigoja vartotojo atžvilgiu, aspektams būtų taikoma ta pati teisė.

(30)

Šio reglamento tikslais finansinės priemonės ir perleidžiami vertybiniai popieriai atitinka direktyvos 2004/39/EB 4 straipsnyje nurodytas priemones.

(31)

Jokios šio reglamento nuostatos neturėtų daryti įtakos formalaus susitarimo, laikomam sistema pagal 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/26/EB dėl atsiskaitymų baigtinumo mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose (11) 2 straipsnio a punktą, veikimui.

(32)

Atsižvelgiant į ypatingą vežimo sutarčių ir draudimo sutarčių pobūdį, specialiomis nuostatomis turėtų būti užtikrintas tinkamas keleivių ir draudėjų apsaugos lygis. Todėl 6 straipsnis neturėtų būti taikomas minėtoms ypatingoms sutartims.

(33)

Jei pagal draudimo sutartį, kuri neapima didelės rizikos, apdraudžiama daugiau nei viena rizika, iš kurių bent viena yra daugiau nei vienoje valstybėje narėje ir bent viena rizika yra trečiojoje valstybėje, tai specialios su draudimo sutartimis susijusios šio reglamento taisyklės turėtų būti taikomos tik tai rizikai ar rizikoms, kurios gali kilti atitinkamoje valstybėje narėje arba valstybėse narėse.

(34)

Taisyklė dėl individualios darbo sutarties neturėtų daryti poveikio valstybės, į kurią komandiruotas darbuotojas, viršenybę turinčioms privalomoms nuostatoms, kaip numatyta 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (12).

(35)

Darbuotojai neturėtų prarasti apsaugos, jiems suteikiamos nuostatomis, nuo kurių negali būti nukrypstama susitarimu arba gali būti nukrypstama tik jų naudai.

(36)

Individualių darbo sutarčių atveju darbo atlikimas kitoje šalyje turėtų būti laikomas laikinu, jei manoma, kad darbuotojas, įvykdęs savo užduotis užsienyje, toliau tęs veiklą kilmės šalyje. Naujos darbo sutarties sudarymas su pirmuoju darbdaviu arba su darbdaviu, priklausančiu tai pačiai įmonių grupei, kaip ir pirmasis darbdavys, neturėtų kliudyti darbuotojo laikyti laikinai atliekančiu darbą kitoje šalyje.

(37)

Atsižvelgiant į viešuosius interesus, valstybių narių teismams galima suteikti galimybę išskirtinėmis aplinkybėmis taikyti išimtis, pagrįstas viešąja tvarka ir viršesnėmis privalomomis nuostatomis. Sąvoką „viršesnės privalomos nuostatos“ reikia skirti nuo sąvokos „nuostatos, nuo kurių sutartimi negali būti nukrypstama“, ir ji turėtų būti formuluojama ribočiau.

(38)

Savanoriško reikalavimų perleidimo kontekste terminas „santykiai“ turėtų aiškiai reikšti, kad tose teisės sistemose, kuriose nuosavybės aspektai nagrinėjami atskirai nuo prievolinių aspektų, 14 straipsnio 1 dalis taip pat taikoma ir perleidimo aspektams, susijusiems su perleidėjo ir perėmėjo nuosavybe. Tačiau terminas „santykiai“ neturėtų būti suprantamas kaip susijęs su bet kokiais galimais perleidėjo ir perėmėjo santykiais. Visų pirma šis terminas neturėtų apimti preliminarių klausimų, susijusių su savanorišku perleidimu ar sutartine subrogacija. Šis terminas turėtų griežtai apsiriboti aspektais, tiesiogiai susijusiais su atitinkamu savanorišku perleidimu arba sutartine subrogacija.

(39)

Siekiant teisinio tikrumo, turėtų būti pateiktas aiškus įprastos gyvenamosios vietos apibrėžimas, ypač įmonių ir kitų subjektų, turinčių arba neturinčių juridinio asmens statusą, atžvilgiu. Priešingai nei Reglamento (EB) Nr. 44/2001 60 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyti trys kriterijai, teisės kolizijos taisyklė turėtų apsiriboti vienu kriterijumi, antraip šalys negalėtų numatyti jų ginčui taikytinos teisės.

(40)

Reikėtų vengti situacijų, kai kolizinės teisės normos išsklaidomos keliuose dokumentuose ir skiriasi. Tačiau šis reglamentas nepanaikina galimybės su sutartinėmis prievolėmis susijusias teisės kolizijos taisykles įtraukti į Bendrijos teisės nuostatas, susijusias su konkrečiais dalykais.

Šis reglamentas neturėtų daryti įtakos kitų teisės aktų, nustatančių taisykles, skirtas prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo, taikymui, jei jie negali būti taikomi kartu su teise, nustatyta pagal šio reglamento teisės normas. Pagal šio reglamento teisės normas pasirinktos taikytinos teisės nuostatų taikymas neturėtų riboti laisvo prekių ir paslaugų judėjimo, reglamentuojamo Bendrijos teisės aktais, pavyzdžiui, 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (13).

(41)

Valstybių narių prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis reiškia, kad šis reglamentas neturėtų daryti įtakos tarptautinėms konvencijoms, kurių šalimis šio reglamento priėmimo metu yra viena ar kelios valstybės narės. Siekdama užtikrinti geresnę galimybę susipažinti su šiomis teisės normomis, Komisija, remdamasi valstybių narių perduota informacija, turėtų paskelbti atitinkamų konvencijų sąrašą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

(42)

Komisija pateiks pasiūlymą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl procedūrų ir sąlygų, pagal kurias atskirais ir išimtiniais atvejais valstybės narės turėtų teisę derėtis ir savo vardu sudaryti susitarimus su trečiosiomis šalimis dėl atskirų sektorių klausimų, į kuriuos būtų įtrauktos nuostatos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės.

(43)

Kadangi šio reglamento tikslo valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl šio reglamento masto ir poveikio, to tikslo būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina minėtam tikslui pasiekti.

(44)

Pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties pridėto Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos 3 straipsnį Airija pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant šį reglamentą.

(45)

Pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties pridėto Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos 1 ir 2 straipsnį ir nedarant poveikio minėto protokolo 4 straipsnio taikymui, Jungtinė Karalystė nedalyvauja priimant šį reglamentą ir neprivalo vykdyti su juo susijusių įsipareigojimų ar jo taikyti.

(46)

Pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties pridėto Protokolo dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir neprivalo vykdyti su juo susijusių įsipareigojimų ar jo taikyti,

a)

klausimams, susijusiems su fizinių asmenų statusu ar veiksnumu, nedarant poveikio 13 straipsniui;

b)

prievolėms, kylančioms iš šeimos santykių ir santykių, kurie pagal jiems taikytiną teisę laikomi turinčiais panašias pasekmes, įskaitant išlaikymo prievoles;

c)

prievolėms, kylančioms iš sutuoktinių turto režimo, santykių, kurie pagal jiems taikytiną teisę laikomi turinčiais panašias pasekmes į santuoką, turto režimo, iš testamentų ir paveldėjimo;

d)

prievolėms, atsirandančioms iš įsakomųjų vekselių, čekių, paprastųjų vekselių ir kitų perleidžiamų priemonių, jei iš šių kitų perleidžiamų priemonių kylančias prievoles lemia jų perleidžiamas pobūdis;

e)

arbitražiniams susitarimams ir susitarimams dėl teismo pasirinkimo;

f)

klausimams, kuriuos reglamentuoja įmonių ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų teisė, pavyzdžiui, įmonių ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų steigimui, registruojant ar kitokiu būdu, veiksnumui, vidaus organizacijai ar likvidavimui bei organų narių ir dalyvių asmeninei atsakomybei už įmonės ar subjekto prievoles;

g)

klausimui, ar įgaliotinis gali įpareigoti atstovaujamąjį, ir ar organas gali įpareigoti įmonę ar juridinio asmens statusą turintį ar neturintį subjektą trečiųjų šalių atžvilgiu;

h)

trestų steigimui ir santykiams, kylantiems tarp jų steigėjų, valdytojų ir naudos gavėjų;

i)

prievolėms, kylančioms iš santykių iki sutarties sudarymo;

j)

draudimo sutartims, sudaromoms organizacijų, kurios neįtrauktos į 2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo (14) 2 straipsnyje pateiktą įmonių sąrašą, veiklos metu siekiant užtikrinti samdomiems ar savarankiškai dirbantiems asmenims, priklausantiems įmonei ar jų grupei arba vienai profesinei grupei ar kelioms iš jų, skirtas išmokas, mokėtinas mirties atveju arba kilus pavojui gyvybei, netekus darbo ar sumažėjus jo krūviui, dėl darbe įgytos ligos arba įvykus nelaimingam atsitikimui darbe.

a)

prekių pardavimo sutarčiai taikoma pardavėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė;

b)

paslaugų teikimo sutarčiai taikoma paslaugų teikėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė;

c)

sutarčiai, susijusiai su daiktine teise į nekilnojamąjį turtą arba su nekilnojamojo turto nuoma, taikoma turto buvimo vietos valstybės teisė;

d)

nepaisant c punkto, nekilnojamojo turto nuomos laikinam asmeniniam naudojimui ne ilgiau nei šešiems mėnesiams iš eilės, sutarčiai taikoma nuomotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei nuomininkas yra fizinis asmuo, kurio įprasta gyvenamoji vieta yra toje pačioje valstybėje;

e)

franšizės sutarčiai taikoma franšizės gavėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė;

f)

distribucijos sutarčiai taikoma distributoriaus įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė;

g)

prekių pardavimo aukcione sutarčiai taikoma aukciono vietos valstybės teisė, jei tą vietą galima nustatyti;

h)

sutarčiai, sudarytai daugiašalėje sistemoje, kuri apjungia arba padeda apjungti daugiašalius trečiųjų šalių interesus pirkti ir parduoti finansines priemones, kaip apibrėžta Direktyvos 2004/39/EB 4 straipsnio 1 dalies 17 punkte, ir tai atlieka laikantis nediskriminuojančių taisyklių bei taikant vieną teisę, taikoma būtent ta teisė.

a)

keleivio įprasta gyvenamoji vieta; arba

b)

vežėjo įprasta gyvenamoji vieta; arba

c)

vežėjo centrinės administracijos vieta; arba

d)

išvykimo vieta; arba

e)

paskirties vieta.

a)

vykdo komercinę ar profesinę veiklą vartotojo įprastos gyvenamosios vietos valstybėje; arba

b)

bet kokiomis priemonėmis kreipia šią veiklą į tą valstybę ar kelias valstybes, tarp kurių yra ta valstybė,

a)

paslaugų teikimo sutartims, kai paslaugos vartotojui turi būti teikiamos tik kitoje valstybėje nei jo įprastos gyvenamosios vietos valstybė;

b)

vežimo sutarčiai, išskyrus sutartį, susijusią su 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvoje 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (15) apibrėžtais kelionių paketais;

c)

sutarčiai, susijusiai su daiktine teise į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma, išskyrus sutartį, susijusią su teise tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais, kaip apibrėžta Direktyvoje 94/47/EB;

d)

teisėms ir pareigoms, sudarančioms finansinę priemonę, ir teisėms ir pareigoms, sudarančioms perleidžiamų vertybinių popierių išleidimo, siūlymo visuomenei arba viešo pasiūlymo perimti, taip pat kolektyvinio investavimo subjektų investicinių vienetų pasirašymo ar išpirkimo sąlygas, kiek ši veikla nesudaro finansinių paslaugų teikimo;

e)

sutartims, sudarytoms sistemoje, kurią apima šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies h punktas.

a)

bet kurios valstybės narės, kurioje sutarties sudarymo metu yra draudimo rizika, teisę;

b)

draudėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisę;

c)

gyvybės draudimo sutarčių atveju – draudėjo pilietybės valstybės narės teisę;

d)

draudimo sutarčių, kuriomis apdraudžiama rizika, apribota įvykiais vienoje valstybėje narėje, kitoje nei kurioje yra draudimo rizika, – tos valstybės narės teisę;

e)

jei draudėjas, turėdamas sutartį, kurią apima ši dalis, vykdo komercinę, pramonės arba laisvųjų profesijų veiklą, ir draudimo sutartis apima dvi ar daugiau rizikų, susijusių su ta veikla ir esančių skirtingose valstybėse narėse, – bet kurios iš šių valstybių narių teisę arba draudėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisę.

a)

draudimo sutartis nėra pareigos apsidrausti įvykdymas, jei ji neatitinka pareigą nustačiusios valstybės narės numatytų tam draudimui taikomų specifinių nuostatų. Jei valstybės narės, kurioje yra draudimo rizika, teisė prieštarauja valstybės narės, nustačiusios pareigą apsidrausti, teisei, tai viršenybę turi pastarosios valstybės narės teisė;

b)

nukrypdama nuo 2 ir 3 dalių valstybė narė gali nustatyti, kad draudimo sutarčiai taikoma pareigą apsidrausti nustačiusios valstybės narės teisė.

a)

tie reikalavimai taikomi neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje sudaryta sutartis, ir neatsižvelgiant į tai, kokia teisė jai taikoma; ir

b)

nuo tų reikalavimų susitarimu negali būti nukrypstama.

a)

aiškinimui;

b)

vykdymui;

c)

teismui pagal jo proceso teisę suteiktų įgaliojimų ribose, visiško ar dalinio prievolių netinkamo vykdymo pasekmėms, įskaitant žalos įvertinimą, kiek jis apibrėžtas teisės taisyklėmis;

d)

įvairiems prievolių pasibaigimo būdams, ieškinių senačiai ir apribojimui;

e)

sutarties negaliojimo pasekmėms.

a)

1 dalyje nurodytų konvencijų sąrašą;

b)

1 dalyje nurodytų denonsavimų sąrašą.

a)

studija apie draudimo sutartims taikytiną teisę ir būsimų nuostatų, jei jų yra, poveikio vertinimą; ir

b)

6 straipsnio taikymo įvertinimas, ypač kiek tai susiję su Bendrijos teisės vartotojų apsaugos srityje nuoseklumu.