–

Umweltverband WWF Österreich ir ÖKOBÜRO – Allianz der Umweltbewegung, o vėliau Umweltdachverband, atstovaujamų Rechtsanwältin G. K. Jantschgi,

–

Wiener Tierschutzverein, atstovaujamos M. Lehner, padedamos eksperto C. Pichler,

–

Tiroler Landesregierung, atstovaujamos J. Egger ir C. Ranacher,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch, J. Schmoll ir A. Kögl,

–

Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. F. Kronborg ir C. A. ‑S. Maertens,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Bénard ir M. De Lisi,

–

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Leppo,

–

Švedijos vyriausybės, atstovaujamos F.-L. Göransson ir H. Shev,

–

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos T. Haas ir A. Maceroni,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Hermes ir M. Noll‑Ehlers,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102), iš dalies pakeistos 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 2013/17/ES (OL L 158, 2013, p. 193) (toliau – Buveinių direktyva), 12 straipsnio 1 dalies, siejamos su šios direktyvos IV priedu, galiojimo ir šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant kelių gyvūnų ir aplinkos apsaugos organizacijų, t. y. Umweltverband WWF Österreich, ÖKOBÜRO – Allianz der Umweltbewegung, Naturschutzbund Österreich, Umweltdachverband ir Wiener Tierschutzverein, ir Tiroler Landesregierung (Tirolio federalinės žemės vyriausybė, Austrija) ginčą dėl šios vyriausybės leidimo laikinai nukrypti nuo draudimo medžioti canis lupus (vilko) rūšies laukinių gyvūnų individus.

3

Buveinių direktyvos 1 straipsnyje „Apibrėžimai“ nurodyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>“

4

Šios direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„1.   Šios direktyvos tikslas – padėti užtikrinti biologinę įvairovę, apsaugant natūralias buveines ir laukinę fauną bei florą europinėje valstybių narių, kurioms taikoma Sutartis, teritorijoje.

2.   Priemonės, kurių imamasi pagal šią direktyvą, turi palaikyti ar atstatyti palankią Bendrijos svarbos natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros rūšių apsaugos būklę.

3.   Taikant priemones pagal šią direktyvą, atsižvelgiama į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus bei regionines ir vietines charakteristikas.“

5

Minėtos direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės imasi reikiamų priemonių sukurti į IV priedo a dalį įrašytų gyvūnų rūšių griežtos apsaugos jų [natūralaus] paplitimo areale sistemą, draudžiančią:

6

Šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jei nėra kitos priimtinos alternatyvos, ir nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas netrukdo palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų palankią apsaugos būklę jų natūralaus paplitimo areale, valstybės narės gali nukrypti nuo 12, 13 ir 14 straipsnių bei 15 straipsnio a ir b punktų:

<…>“

7

Buveinių direktyvos 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „[Europos Sąjungos] Taryba, remdamasi [Europos] Komisijos pasiūlymu, vieningai priima pakeitimus, būtinus šios direktyvos IV priedui suderinti su technikos ir mokslo pažanga“.

8

Tarp Bendrijos svarbos gyvūnų „rūš[ių], kurias būtina griežtai saugoti“, – jų sąrašas pateiktas Buveinių direktyvos IV priedo a punkte, be kita ko, yra canis lupus (vilkas), „išskyrus Graikijos populiacijas į šiaurę nuo 39 lygiagretės, Estijos populiacijas, Ispanijos populiacijas į šiaurę nuo Duero, Bulgarijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Slovakijos populiacijas ir Suomijos populiacijas šiaurės elnių valdymo teritorijose, kaip apibrėžta 1990 m. rugsėjo 14 d. Suomijos akto Nr. 848/90 dėl šiaurės elnių 2 dalyje“.

9

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos 2022 m. birželio 30 d. galiojusios redakcijos 2004 m. birželio 15 d.Tiroler Jagdgesetz (Tirolio federalinės žemės medžioklės įstatymas) (LGBl. 41/2004) (toliau – 2004 m. TJG) 36 straipsnio 2 dalyje iš esmės nustatyta, kad, išskyrus nustatytą medžioklės laikotarpį, jokia laukinė rūšis negali būti medžiojama.

10

2004 m. TJG 52a straipsnio „Specialios lokių, vilkų ir lūšių daromos žalos prevencijos priemonės“ 8 dalyje iš esmės numatyta, kad remdamasi ekspertų komiteto rekomendacija Tirolio federalinės žemės vyriausybė potvarkiu gali konstatuoti, kad tam tikras lokys, vilkas ar lūšis kelia tiesioginį pavojų žmonių saugumui arba didelį pavojų ganomiems gyvuliams, taip pat pasėliams ir žemės ūkio įrenginiams.

11

2004 m. TJG 52a straipsnio 9 dalyje nustatyta:

„Priėmus potvarkį pagal [2004 m. TJG] 8 straipsnį, jeigu yra ekspertų komiteto rekomendacija ir nėra kitos priimtinos alternatyvos, o nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas netrukdo palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų palankios apsaugos būklės jos natūralaus paplitimo areale, federalinės žemės vyriausybė, priimdama sprendimą dėl draudimo, numatytą 36 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje, leidžia nukrypti nuo draudimo medžioti tam tikrus lokius, vilkus ar lūšis. Šios nukrypti leidžiančios nuostatos gali būti leidžiamos taikyti tik:

12

2004 m. TJG 52a straipsnio 10 dalyje nustatyta:

„Pagal 9 dalį priimtame sprendime dėl nukrypti leidžiančios nuostatos bet kuriuo atveju nurodoma:

13

2022 m. liepos 25 d. išvadoje nepriklausomas ekspertų komitetas pažymėjo, kad nuo 2022 m. birželio 10 d. iki liepos 2 d. identifikuotas vilkas, t. y. 158MATK vilkas, papjovė apie 20 bandos, esančios nesaugomoje ganykloje Tirolio federalinėje žemėje, avių. Manydamas, kad šis vilkas kelia didelį pavojų ganomiems gyvuliams ir kad aptariamų kalnų ganyklų neįmanoma apsaugoti, šis komitetas rekomendavo jį pašalinti.

14

Gavusi šią išvadą Tirolio federalinės žemės vyriausybė 2022 m. liepos 26 d. potvarkiu konstatavo, kad vilkas 158MATK kelia didelį pavojų ganomiems gyvuliams, žemės ūkio pasėliams ir žemės ūkio įrenginiams. Šis potvarkis įsigaliojo 2022 m. liepos 29 d. be ribojimo laiko atžvilgiu.

15

2022 m. liepos 29 d. sprendimu Tirolio federalinės žemės vyriausybė nusprendė netaikyti šios vyriausybės 2004 m. TJG įstatyme numatytos nuolatinės apsaugos vilkui 158MATK ir leisti jį pašalinti. Be to, tame sprendime numatyta, kad nukrypti nuo nuolatinės vilkų rūšies apsaugos leidžianti nuostata galioja ribotą laiką (jos galiojimas baigiasi 2022 m. spalio 31 d.) ir netenka galios iki šios datos, jei remiantis molekulinės biologijos metodais vilko 158MATK buvimas ne kartą konstatuojamas už atitinkamos geografinės teritorijos ribų.

16

Pirma, siekdama pateisinti šią nukrypti leidžiančią nuostatą Tirolio federalinės žemės vyriausybė minėtame sprendime nurodė tris žalos, kuri atsirado ar gali atsirasti, kategorijas. Pirma, vilkui 158MATK priskirtina žala, kurią sudaro tiesioginiai ir netiesioginiai ekonominiai nuostoliai, susiję su papjautų gyvūnų praradimu, papildomomis sąnaudomis, patirtomis per anksti išvedus gyvulius iš kalnų ganyklų, sumažėjusia gyvulininkystės verte, padidėjusiomis gyvulių, kurie nuo tada laikomi kilmės ūkyje, priežiūros ir šėrimo išlaidomis ir, nutraukus ūkiuose auginamų gyvulių ganymą kalnų ganyklose, sumažėjusiu jų skaičiumi atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą. Antra, nemateriali žala, atsiradusi dėl prarasto pasitenkinimo, gaunamo auginant gyvulius, ir atitinkamų gyvulių augintojų patiriamo psichologinio streso. Trečia, netiesioginė žala, kuri nepriskirtina vilkui 158MATK ir kuri atsiranda apleidus ūkį ir dėl to sumažėjus bendram gyvulių skaičiui. Tokia padėtis susiklostytų, jei nebūtų naudojami kalnų ganyklose augantys pašarai, miškai išsiplėstų, kalnų ganyklos apaugtų krūmynais, įvyktų dirvožemio erozija, taip pat būtų prarasta biologinė įvairovė ir patrauklūs laisvalaikiui ir turizmui labai reikšmingi kraštovaizdžiai.

17

Antra, 2022 m. liepos 29 d. sprendime Tirolio federalinės žemės vyriausybė konstatavo, kad nėra priimtinos alternatyvos, ir patikslino, kad, viena vertus, suaugusio vilko pašalinimas, siekiant ilgam laikui jį laikyti nelaisvėje, nėra mažiau radikali priemonė, atsižvelgiant į dideles kančias, kurias ji sukeltų vilkui, iki tol gyvenusiam laisvėje, nes jis negalėtų prisitaikyti prie gyvenimo nelaisvėje. Antra, bandų apsaugos priemonės taip pat nėra kita priimtina alternatyva.

18

Trečia, kiek tai susiję su atitinkamos rūšies populiacijų apsaugos būkle jos natūralaus paplitimo areale, Tirolio federalinės žemės vyriausybė pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju vilkų rūšies individo pašalinimas nedaro poveikio palankiai šios kalnų rūšies populiacijos apsaugos būklei ir kad net jei būtų atsižvelgta tik į Austrijos teritoriją, kurioje apsaugos būklė dar nėra palanki, negalima tikėtis, kad ši būklė pablogės arba kad bus trukdoma atkurti palankią apsaugos būklę.

19

Pareiškėjai pagrindinėje byloje apskundė 2022 m. liepos 29 d. sprendimą Landesverwaltungsgericht Tirol (Tirolio federalinės žemės administracinis teismas, Austrija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, teigdami, kad šis sprendimas neatitinka Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

20

Šis teismas pirmiausia pažymi, kad, nepaisant to, jog Tirolio federalinės žemės vyriausybės 2022 m. liepos 29 d. sprendimas, kuriuo leidžiama medžioti vilkų rūšies individą, galioja tik iki 2022 m. spalio 31 d., atsakymas į šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą vis dėlto yra reikšmingas pagrindinėje byloje, nes paties Tirolio federalinės žemės potvarkio, kuriuo grindžiamas šis sprendimas, galiojimas nėra apribotas laiko atžvilgiu, todėl naujas sprendimas dėl vilko 158MATK gali būti priimtas bet kuriuo metu.

21

Dėl esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma pažymi, kad pagal Buveinių direktyvos IV priedą kai kurioms Europos Sąjungoje esančioms vilkų populiacijoms, tarp kurių nėra Austrijos teritorijoje esančių rūšių populiacijos, netaikoma šios direktyvos 12 straipsnyje įtvirtinta griežtos apsaugos sistema. Vis dėlto manydamas, kad vilkų populiacija Austrijoje išaugo, todėl nebegali būti laikoma izoliuota, šis teismas klausia, ar šios populiacijos palikimas gyvūnų rūšių, kurios turi būti griežtai saugomos, sąraše neprieštarauja ESS 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam valstybių narių lygybės principui, jeigu ir tiek, kiek valstybių narių, įskaitant Austrijos Respubliką, padėtis šiuo metu yra tokia pati arba bent jau panaši.

22

Be to, jam kyla klausimas dėl teritorijos, į kurią reikia atsižvelgti vertinant palankią vilkų rūšies apsaugos būklę, kurios reikalaujama pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalimi pagrįstą nukrypti leidžiančią nuostatą, apimties, nes Teisingumo Teismas 2019 m. spalio 10 d. Sprendime Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola (C-674/17, EU:C:2019:851, 58 punktas) nurodė, kad atlikdama tokį vertinimą „kompetentinga nacionalinė valdžios institucija pirmiausia turi nacionaliniu arba prireikus biogeografinio regiono lygmeniu, kai šios valstybės narės teritorija apima kelis biogeografinius regionus arba kai to reikalauja natūralaus rūšies paplitimo arealas, ir, jei įmanoma, tarpvalstybiniu lygmeniu įvertinti [šią apsaugos būklę]“.

23

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad iš Bendrijos svarbos gyvūnų rūšių griežtos apsaugos pagal Buveinių direktyvą gairių (C(2021) 7301 final), apie kurias Komisija pranešė 2021 m. spalio 12 d. (toliau – Gairės), matyti, kad sąvoka „didelė žala“ apima ekonominius interesus, todėl šiam teismui kyla klausimas, ar vertinant šią sąvoką galima atsižvelgti į ateityje galinčią atsirasti netiesioginę ekonominę žalą, kuri negali būti priskirta vilkui, kaip antai, kalnų ganyklose augančių pašarų nenaudojimą, miškų išsiplėtimą, kalnų ganyklų apaugimą krūmynais, dirvožemio eroziją, taip pat biologinės įvairovės ir patrauklių laisvalaikiui ir turizmui labai svarbių kraštovaizdžių praradimą.

24

Galiausiai šis teismas nurodo specifinę Tirolio federalinės žemės padėtį, kuriai būdingos mažos žemės ūkio valdos ir kalnų ganyklos, kurių neįmanoma arba kurių negalima apsaugoti tokiomis pagrįstomis ir proporcingomis bandų apsaugos priemonėmis, kaip atitinkamos tvoros, gyvulius saugantys šunys, piemenavimas. Taigi jam kyla klausimas dėl galimybės atsižvelgti į šiuos ypatumus nustatant „kitą priimtiną alternatyvą“, kaip tai suprantama pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį.

25

Šiomis aplinkybėmis Landesverwaltungsgericht Tirol (Tirolio federalinės žemės administracinis teismas, Austrija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos IV priedu, galioja atsižvelgiant į ESS 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą valstybių narių lygybės principą tiek, kiek pagal šį IV priedą vilkų populiacijos, esančios tam tikrų valstybių narių teritorijoje, neįtraukiamos į griežtos apsaugos sistemą, nustatytą minėtos direktyvos 12 straipsnyje, o Austrijoje esančiai vilkų populiacijai ši išimtis netaikoma.

27

Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl šio 12 straipsnio galiojimo, nes, atsižvelgiant į po Buveinių direktyvos įsigaliojimo pasikeitusią situaciją, skirtumas tarp, pirma, valstybių narių, kurių vilkų populiacijai netaikoma griežtos apsaugos sistema, ir, antra, Austrijos Respublikos, kurios teritorijoje šiai gyvūnų rūšiai netaikoma tokia išimtis, nebėra pateisinamas, nes Austrijos Respublikos teritorijoje vilkų populiacija nebėra izoliuota nuo kitų vilkų populiacijų. Taigi šiam teismui kyla klausimas, ar išimties iš griežtos apsaugos sistemos nebuvimas, kiek tai susiję su Austrijos Respublika, pažeidžia vienodo požiūrio principą.

28

Pirmiausia reikia pažymėti, kad per posėdį Umweltverband WWF Österreich, ÖKOBÜRO – Allianz der Umweltbewegung ir Umweltdachverband tvirtino, kad pirmasis klausimas nepriimtinas, nes atsakymas į šį klausimą neturi jokios įtakos pagrindinės bylos baigčiai. Tarybos teigimu, minėtas klausimas nepriimtinas, nes ginčas pagrindinėje byloje susijęs tik su Buveinių direktyvos 16 straipsniu, o ne su jos 12 straipsniu, su kuriuo susijęs pats klausimas. Komisija iš esmės pritarė šiems Tarybos argumentams.

29

Šiuo klausimu taip pat reikia priminti, kad, kai nacionalinio teismo pateikti prejudiciniai klausimai yra susiję su Sąjungos teisės normos galiojimu, Teisingumo Teismas iš principo privalo priimti sprendimą, išskyrus atvejus, kai, be kita ko, neįvykdyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje nustatyti reikalavimai dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinio ar kai akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Sąjungos teisės normos išaiškinimas arba jos galiojimo vertinimas visiškai nesusiję su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, arba problema yra hipotetinė (2022 m. birželio 9 d. Sprendimo Préfet du Gers et Institut national de la statistique et des études économiques, C-673/20, EU:C:2022:449, 87 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30

Nagrinėjamu atveju pakanka pažymėti, kad, kaip savo išvados 40 ir 41 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, jeigu Teisingumo Teismas konstatuotų, kad Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos IV priedu, negalioja, tai turėtų įtakos ginčui pagrindinėje byloje, kiek jis susijęs su minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalimi. Iš tiesų pastaroji nuostata yra nukrypti leidžianti nuostata nuo šio 12 straipsnio. Nukrypti leidžianti nuostata negali egzistuoti be pagrindinės taisyklės. Kitaip tariant, tokiu atveju pirmiausia reikia nustatyti naują Buveinių direktyvos 12 straipsnio, siejamo su šios direktyvos IV priedu, turinį, paskui įvertinti, ar minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata taikytina pagrindinėje byloje arba net ar tebereikia pasiremti šia nukrypti leidžiančia nuostata.

31

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, pirmasis klausimas yra priimtinas.

32

Reikia pridurti, kad ESS 4 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje numatyta, jog Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis.

33

Be to, pagal bendrąjį vienodo požiūrio principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (šiuo klausimu žr. 2024 m. balandžio 18 d. Sprendimo Dumitrescu ir kt. / Komisija ir Teisingumo Teismas, C-567/22 P–C-570/22 P, EU:C:2024:336, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Pagal suformuotą jurisprudenciją vienodo požiūrio principas gali būti pažeistas tik tuomet, kai nagrinėjamos situacijos yra panašios visų jas apibūdinančių elementų atžvilgiu. Skirtingoms situacijoms būdingus elementus ir jų panašumą būtina, be kita ko, nustatyti ir įvertinti atsižvelgiant į nagrinėjamų nuostatų dalyką ir jomis siekiamą tikslą, o tam reikia atsižvelgti ir į reguliavimo srities, kuriai nagrinėjamas aktas priklauso, principus ir tikslus (2023 m. lapkričio 30 d. Sprendimo MG / EIB, C-173/22 P, EU:C:2023:932, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą, pirmiausia reikia priminti, kad Sąjungos teisės akto galiojimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į duomenis, kuriuos Sąjungos teisės aktų leidėjas turėjo, kai buvo priimamas nagrinėjamas teisės aktas (2022 m. vasario 22 d. Sprendimo Stichting Rookpreventie Jeugd ir kt., C-160/20, EU:C:2022:101, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Nagrinėjamu atveju Buveinių direktyva buvo priimta 1992 m. gegužės 21 d. ir iš dalies pakeista Aktu dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL C 241, 1994, p. 21 ir OL L 1, 1995, p. 1), po Austrijos Respublikos įstojimo į Sąjungą 1995 m. sausio 1 dieną.

37

Šiuo klausimu, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, reikia konstatuoti, kad Austrijos Respublika tuo metu nesuformulavo jokios išlygos dėl jos teritorijoje esančios vilkų populiacijos įtraukimo į Buveinių direktyvos IV priedą ir nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jos padėtis buvo panaši į kitų valstybių narių, kurių vilkų populiacijai tą pačią dieną nebuvo taikoma griežtos apsaugos sistema, padėtį.

38

Taip pat reikia konstatuoti, kad Tirolio federalinės žemės vyriausybė ir Austrijos vyriausybė savo pastabose tik ginčija Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies, siejamos su šios direktyvos IV priedu, galiojimą atsižvelgiant į teigiamą vilkų populiacijos raidą Austrijos teritorijoje po Austrijos Respublikos įstojimo į Sąjungą, kaip nurodyta šio sprendimo 27 punkte, o tai tiksliai atitinka vieną iš minėta direktyva siekiamų tikslų, nurodytų jos 2 straipsnyje.

39

Be to, iš tos pačios direktyvos matyti, kad ja leidžiama atsižvelgti į pokyčius, galinčius įvykti Buveinių direktyvos taikymo srityje, t. y. Sąjungos aplinkos politikos, dėl kurios SESV 191 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ja siekiama „aukšto apsaugos lygio atsižvelgiant į skirtingų Sąjungos regionų būklės įvairovę“ ir kad ji grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais, srityje. Iš tiesų siekdamas pritaikyti šią sudėtingą techninę sistemą, kuri yra kintamojo pobūdžio, Sąjungos teisės aktų leidėjas į šios direktyvos 19 straipsnio 2 dalį įtraukė nuostatą dėl raidos, leidžiančią Tarybai, remiantis Komisijos pasiūlymu, vieningai balsuojant suderinti šios direktyvos IV priedą su technikos ir mokslo pažanga.

40

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad Austrijos vyriausybė iš esmės teigia, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas turėjo remtis Buveinių direktyvos 19 straipsnio 2 dalimi, kad Austrijoje esančiai vilkų populiacijai nebūtų taikoma griežtos apsaugos sistema, numatyta šios direktyvos 12 straipsnyje.

41

Taigi reikia manyti, kad ši vyriausybė neginčija pačios minėtos direktyvos galiojimo, bet iš tikrųjų ginčija galimą Sąjungos teisės aktų leidėjo neveikimą. Kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, nacionalinis teismas negali prašyti Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos institucijos neveikimo, kuris gali būti nustatytas tik tuo atveju, kai valstybė narė, remdamasi SESV 265 straipsniu, pareiškia ieškinį Sąjungos institucijai, įstaigai, organui ar agentūrai (1996 m. lapkričio 26 d. Sprendimas T. Port, C-68/95, EU:C:1996:452, 53 punktas). Kaip per posėdį pažymėjo Austrijos vyriausybė, Austrijos Respublika iki šiol tokio ieškinio nepareiškė.

42

Taigi, net darant prielaidą, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, remdamasis Buveinių direktyvos 19 straipsniu, turėjo imtis veiksmų ir pritaikyti jos IV priedą, kad Austrijoje esančiam vilkui nebūtų taikoma griežtos apsaugos sistema, galimas Sąjungos teisės aktų leidėjo neveikimas šiuo klausimu, kaip savo išvados 60 punkte pažymi generalinė advokatė, negali būti šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies, siejamos su minėtu IV priedu, negaliojimo pagrindas.

43

Bet kuriuo atveju svarbu pabrėžti, pirma, kad vilkų klasifikacija įtvirtinta 1979 m. rugsėjo 19 d. Berne pasirašytos Konvencijos dėl Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (OL L 38, 1982, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 38), kurios šalis yra Sąjunga ir kuri ją saisto pagal tarptautinę teisę, II priede nurodytų rūšių, kurioms pagal šią konvenciją taikoma griežta apsauga, sąraše; tai pažymėjo Taryba ir Komisija ir tai taip pat savo išvados 56 punkte pabrėžė generalinė advokatė.

44

Kita vertus, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, iš Buveinių direktyvos tikslų – palaikyti ar atkurti palankią Sąjungos svarbos natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros rūšių apsaugos būklę – matyti: kadangi šia direktyva taip pat siekiama „palaikyti“ palankią apsaugos būklę, reikia manyti, kad rūšys, kurios pasiekė tokią apsaugos būklę, turi būti apsaugotos nuo bet kokio šios būklės blogėjimo. Taigi Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatyta apsauga nustoja būti taikoma palankią apsaugos būklę pasiekusioms rūšims (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 4 d. Sprendimo Föreningen Skydda Skogen, C‑473/19 ir C‑474/19, EU:C:2021:166, 65 ir 66 punktus).

45

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, nors vilkų populiacija tikrai grįžta į Austrijos teritoriją, vis dėlto, kaip savo pastabose pripažino ir patvirtino pati Austrijos vyriausybė, šios populiacijos apsaugos būklė joje nėra palanki.

46

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad jį nagrinėjant nenustatyta nieko, kas galėtų paveikti Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies, siejamos su šios direktyvos IV priedu, galiojimą.

47

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje įtvirtinta sąlyga, pagal kurią pagal šią nuostatą leista taikyti nukrypti leidžianti nuostata neturi trukdyti palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų palankios apsaugos būklės jų natūralaus paplitimo areale, turi būti vertinama atsižvelgiant tik į atitinkamos valstybės narės vietos ir nacionalinę teritoriją, ar į visą biogeografinį regioną, kuris peržengia nacionalines sienas.

48

Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas linkęs manyti, kad, atsižvelgiant į 2019 m. spalio 10 d. Sprendimą Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola (C-674/17, EU:C:2019:851), atliekant peržiūrą pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį reikia atsižvelgti į platesnį geografinį regioną nei Austrijos Respublikos teritorija, todėl šiame regione vyraujančios palankios vilkų rūšies apsaugos būklės pablogėjimo rizika turėtų būti atmesta.

49

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, nors pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms leidžiama nukrypti nuo jos 12–14 straipsnių ir 15 straipsnio a ir b punktų, šiuo pagrindu priimtai nukrypti leidžiančiai nuostatai tiek, kiek ji leidžia šioms valstybėms narėms išvengti įpareigojimų, kylančių iš gamtinių rūšių griežtos apsaugos sistemos, taikoma sąlyga, kad neturi būti kitos priimtinos alternatyvos, ir tokia nuostata netrukdo palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų palankios apsaugos būklės jų natūralaus paplitimo areale (2020 m. birželio 11 d. Sprendimo Alianța pentru combaterea abuzurilor, C-88/19, EU:C:2020:458, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Taip pat svarbu pažymėti, kad Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalis, kurioje tiksliai ir išsamiai apibrėžtos sąlygos, kuriomis valstybės narės gali nukrypti nuo jos 12–14 straipsnių ir 15 straipsnio a ir b punktų, yra šioje direktyvoje numatytos apsaugos sistemos išimtis, kuri turi būti aiškinama siaurai ir pagal kurią dėl kiekvienos nukrypti leidžiančios nuostatos sprendimą priimanti institucija turi įrodyti, kad yra reikiamos sąlygos (2020 m. birželio 11 d. Sprendimas Alianța pentru combaterea abuzurilor, C-88/19, EU:C:2020:458, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Galiausiai Teisingumo Teismas patikslino, kad nukrypti leidžianti nuostata, grindžiama Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalimi, gali būti taikoma tik konkrečiais ir atskirais atvejais reaguojant į tikslius reikalavimus ir specifines situacijas (2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola, C-674/17, EU:C:2019:851, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52

Kaip matyti iš šio sprendimo 49 punkto, kaip viena iš Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, nukrypti leidžianti nuostata negali trukdyti palaikyti palankios atitinkamų rūšių populiacijų apsaugos būklės jų natūralaus paplitimo areale. Iš tiesų palanki minėtų populiacijų apsaugos būklė jų natūralaus paplitimo areale yra būtina sąlyga, kad būtų galima taikyti minėto 16 straipsnio 1 dalyje numatytas išimtis (2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola, C‑674/17, EU:C:2019:851, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Buveinių direktyvos 1 straipsnio i punktą apsaugos būklė laikoma palankia, kai, pirma, atitinkamos rūšies populiacijos pokyčių duomenys rodo, kad ji pati pajėgi ilgą laiką išlikti kaip gyvybingas savo natūraliosios buveinės komponentas, antra, rūšies natūralaus paplitimo arealas nemažėja ir nėra pavojaus, kad sumažės ateityje, trečia, yra ir tikriausiai bus pakankamai didelė buveinė, kurioje jos populiacija galės išlikti ilgą laiką (2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola, C‑674/17, EU:C:2019:851, 56 punktas).

54

Taigi pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį taikoma nukrypti leidžianti nuostata turi būti grindžiama kriterijais, apibrėžtais taip, kad būtų užtikrintas ilgalaikis atitinkamos rūšies populiacijos kintamumo ir stabilumo išsaugojimas (2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola, C-674/17, EU:C:2019:851, 57 punktas).

55

Iš to matyti, kad vertindama minėto 16 straipsnio 1 dalimi grindžiamos išimties taikymą kompetentinga nacionalinė valdžios institucija pirmiausia turi nacionaliniu arba prireikus biogeografinio regiono lygmeniu, kai šios valstybės narės teritorija apima kelis biogeografinius regionus arba jei to reikalauja natūralaus rūšies paplitimo arealas ir, jei įmanoma, tarpvalstybiniu lygmeniu įvertinti atitinkamų rūšių populiacijų apsaugos būklę ir, antra, galimą numatytų nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo geografinį ir demografinį poveikį jai (2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola, C-674/17, EU:C:2019:851, 58 punktas).

56

Be to, paprastai būtina įvertinti poveikio pasekmes vietos populiacijos teritorijos lygmeniu, kad būtų nustatytos šio poveikio pasekmės atitinkamos populiacijos apsaugos būklei platesniu mastu. Iš tiesų, kadangi tokia nukrypti leidžiančia nuostata siekiama išspręsti specifinę problemą konkrečiu atveju ir, kaip matyti iš šio sprendimo 51 punkto, tokios nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo pasekmės gali būti juntamos visų pirma tam tikros vietovės, kuriai skirta ši nuostata, teritorijoje (2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola, C-674/17, EU:C:2019:851, 59 punktas).

57

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, kiek tai susiję su Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalimi grindžiamos nukrypti leidžiančios nuostatos vertinimo pirmuoju etapu, aprašytu šio sprendimo 55 punkte, kaip savo išvados 73 ir 75 punktuose iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, atitinkamos gyvūnų rūšies palanki apsaugos būklė turi egzistuoti ir būti pirmiausia ir neišvengiamai vertinama vietos ir nacionaliniu lygmenimis taip, kad nepalanki apsaugos būklė valstybės narės teritorijoje ar jos dalyje nebūtų nuslėpta atliekant vertinimą tik tarpvalstybiniu lygmeniu, iš kurio būtų matyti, kad šios rūšies apsaugos būklė yra palanki.

58

Taigi tik tuo atveju, kai atitinkamos gyvūnų rūšies apsaugos būklė yra palanki vietos ir nacionaliniu lygmenimis, antra, jei turimi duomenys tai leidžia, vertinimas gali būti atliekamas tarpvalstybiniu lygmeniu. Iš tiesų, kaip savo išvados 78 punkte pažymėjo generalinė advokatė, atsižvelgiant į pastarojo lygmens apsaugos būklę siekiama išvengti, kad pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį būtų taikoma nukrypti leidžianti nuostata valstybei narei, kurios teritorijoje minėtos rūšies apsaugos būklė būtų palanki, nors ši apsaugos būklė būtų nepalanki tarptautiniu lygmeniu.

59

Šis aiškinimas taip pat taikytinas pagal šią nuostatą atliktino vertinimo antrajam etapui, nurodytam šio sprendimo 55 punkte, t. y. nustatant tokios nukrypti leidžiančios nuostatos poveikį atitinkamos gyvūnų rūšies apsaugos būklei.

60

Taigi, remiantis šio sprendimo 55 ir 56 punktuose nurodyta jurisprudencija, reikia konstatuoti, kad pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį leistos taikyti nukrypti leidžiančios nuostatos poveikio vertinimas turi būti atliktas, pirma, vietos ir nacionaliniu mastu ir, antra, jei šio lygmens apsaugos būklė yra palanki, kiek įmanoma, tarpvalstybiniu lygmeniu.

61

Be to, tokią išvadą patvirtina Gairių 3-64 punktas, kuriame Komisija nurodo, kad, pirma, atsižvelgiant į Buveinių direktyvos 16 straipsnio formuluotę, kurioje minimos „atitinkamos rūšies populiacijos“, minėtas vertinimas „dažniausiai bus atliekamas žemesniu lygmeniu (pavyzdžiui, vietos populiacijos lygmeniu), palyginti su biogeografiniu regionu, siekiant užtikrinti tokio vertinimo veiksmingumą ekologiniu požiūriu“, ir jis turi padėti spręsti konkrečias problemas. Kita vertus, jame patikslinta, kad „vertinimas žemesniu lygmeniu turi būti atliekamas atsižvelgiant į padėtį platesniu, pvz., biogeografiniu, tarpvalstybiniu arba nacionaliniu, mastu, kad būtų galima susidaryti išsamų vaizdą apie padėtį“.

62

Vis dėlto taip pat reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog atliekant šį vertinimą negalima atsižvelgti į atitinkamos populiacijos natūralaus paplitimo arealo dalį, kuri apima tam tikras trečiosios valstybės teritorijos dalis, kai ta valstybė nėra įsipareigojusi griežtai saugoti Europos Sąjungos svarbos rūšis (2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola, C-674/17, EU:C:2019:851, 60 punktas).

63

Nagrinėjamu atveju, kaip pabrėžia Tirolio federalinės žemės vyriausybė ir Austrijos vyriausybė, šio sprendimo 58 ir 60 punktuose nurodytu atveju ir su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atliekant pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį taikomos nukrypti leidžiančios nuostatos poveikio vilkų apsaugos būklei vertinimą tarpvalstybiniu lygmeniu būtų galima atsižvelgti į Šveicarijos Konfederacijos ir Lichtenšteino Kunigaikštystės teritorijas, nes šios trečiosios valstybės privalo laikytis Konvencijos dėl Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos, pasirašytos 1979 m. rugsėjo 19 d. Berne.

64

Galiausiai taip pat svarbu pabrėžti, kad pagal atsargumo principą, įtvirtintą SESV 191 straipsnio 2 dalyje, jei, išnagrinėjus naujausius turimus mokslo duomenis, lieka abejonių, ar tokia nukrypti leidžianti nuostata nepakenks palankios atitinkamos nykstančios rūšies populiacijų apsaugos būklės palaikymui ar atkūrimui, valstybė narė turi jos netvirtinti arba netaikyti (2019 m. spalio 10 d. Sprendimas Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola, C-674/17, EU:C:2019:851, 66 punktas).

65

Taigi, siekdamas taikyti Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia turi išnagrinėti, ar vilkų populiacijos apsaugos būklė yra palanki visų pirma Tirolio federalinės žemės ir nacionaliniu lygmenimis ir atitinkamai, antra, atsižvelgiant į turimus duomenis – tarpvalstybiniu lygmeniu.

66

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje įtvirtinta sąlyga, pagal kurią pagal šią nuostatą leista taikyti nukrypti leidžianti nuostata neturi trukdyti palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų palankios apsaugos būklės jų natūralaus paplitimo areale, gali būti vertinama, remiantis turimais duomenimis, atsižvelgiant į biogeografinio regiono, kuris peržengia nacionalines sienas, lygmenį, tik jeigu iš anksto konstatuota, jog ši nukrypti leidžianti nuostata netrukdo išlaikyti tokios palankios apsaugos būklės atitinkamos valstybės narės vietos ir nacionalinės teritorijos lygmenimis.

67

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje įtvirtinta sąvoka „didelė žala“ apima ir būsimą netiesioginę žalą, kuri negali būti priskirta gyvūnų rūšies individui, dėl kurio pagal minėtą nuostatą buvo leista taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą.

68

Konkrečiai kalbant, šiam teismui kyla klausimas dėl netiesioginės žalos, kuri negali būti priskirta vien vilkui, pjovusiam avis Tirolio federalinės žemės teritorijoje, ir kuri atsirado atsisakius ūkių ir dėl to sumažėjus bendram naminių gyvulių skaičiui.

69

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies b punktą valstybės narės gali nukrypti nuo 12 straipsnio, siekdamos išvengti didelės žalos, be kita ko, pasėliams ir naminiams gyvuliams, taip pat miškams, žūklės plotams, vandenims ir kitoms nuosavybės rūšims.

70

Taigi iš Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies b punkto matyti, kad pagal šią nuostatą nereikalaujama didelės žalos atsiradimo prieš priimant nukrypti leidžiančias nuostatas (2007 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / Suomija, C-342/05, EU:C:2007:341, 40 punktas). Iš tiesų, kadangi minėta nuostata siekiama išvengti didelės žalos, didelė tikimybė, kad žala atsiras, šiuo atžvilgiu yra pakankama.

71

Vis dėlto dar reikia, kaip Komisija iš esmės pažymi Gairių 3-24 punkte, kad, pirma, ši būsima žala nebūtų vien hipotetinė, ji turi būti įrodyta pateikiant įrodymų, ir, antra, kad ji bent jau didžiąja dalimi būtų priskirtina rūšims, kurioms taikoma nukrypti leidžianti nuostata.

72

Taigi nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta šio sprendimo 68 punkte, žalos kategorija, kurią prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė trečiajame klausime, susijusi ne su konkrečiais ekonominiais interesais, o su galimais ilgalaikiais makroekonominiais pokyčiais, todėl ji labiau panaši į abstrakčią riziką, kurios atsiradimo tikimybė nėra įrodyta.

73

Be to, pripažinus, kad tokia žala, kuri nepriskirtina vilkų populiacijos individui, kuriam taikoma Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta nukrypti leidžianti nuostata ir kuri gali kilti dėl įvairių ir daugelio priežasčių, galėtų patekti į šios nuostatos taikymo sritį, reikštų nepaisyti šio sprendimo 71 punkte nurodyto reikalavimo, kad būtų priežastinis ryšys tarp leidimo taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą ir gyvūnų rūšies, dėl kurios leista taikyti šią nukrypti leidžiančią nuostatą, padarytos žalos.

74

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies b punkte vartojama sąvoka „didelė žala“ neapima netiesioginės žalos, atsiradusios ne dėl gyvūnų rūšies individo, dėl kurio pagal minėtą nuostatą leista taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą.

75

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje įtvirtinta sąvoka „didelė žala“ neapima būsimos netiesioginės žalos, kuri negali būti priskiriama gyvūnų rūšies individui, dėl kurio pagal minėtą nuostatą buvo leista taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą.

76

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nustatydamos, ar yra kita priimtina alternatyva, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kompetentingos nacionalinės institucijos turi tik įvertinti kitų alternatyvių priemonių techninį įgyvendinamumą, ar jos taip pat turi atsižvelgti į ekonominius kriterijus.

77

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar bandų apsaugos priemonės, įskaitant atitinkamas tvoras, gyvulius saugančius šunis, piemenavimą, yra alternatyvi avis pjovusio vilko sunaikinimui priemonė, kaip tai suprantama pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį, kai įgyvendinant tokias priemones patiriama ypač didelių išlaidų.

78

Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia priminti, kad nukrypti leidžianti nuostata pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį gali būti taikoma tik nesant alternatyvios priemonės, kuria būtų galima tinkamai įgyvendinti siekiamą tikslą, laikantis minėtoje direktyvoje numatytų draudimų (2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola, C-674/17, EU:C:2019:851, 47 punktas).

79

Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, jog pagal šią nuostatą reikalaujama, kad valstybės narės pateiktų tikslius ir tinkamus motyvus, pagrindžiančius, kad nėra kitos priimtinos alternatyvos įgyvendinti tikslus, kurių siekiama taikant nagrinėjamą nukrypti leidžiančią nuostatą. Taigi kompetentingos nacionalinės institucijos turi įrodyti, kad, atsižvelgiant, be kita ko, į reikšmingas mokslo ir technines žinias ir į konkrečias nagrinėjamos situacijos aplinkybes, nėra jokios kitos priimtinos alternatyvos, kuri būtų tinkama siekiamam tikslui įgyvendinti, laikantis Buveinių direktyvoje nustatytų draudimų (2019 m. spalio 10 d. Sprendimo Luonnonsuojeluyhdistys Tapiola, C-674/17, EU:C:2019:851, 49 ir 51 punktai).

80

Taigi sąlyga, susijusi su jokios kitos priimtinos alternatyvos nebuvimu, siekiant pateisinti nukrypti leidžiančios nuostatos taikymą pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį, yra speciali proporcingumo principo išraiška ir pagal jį, kaip bendrąjį Sąjungos teisės principą, reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai būtų tinkami atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia pasirinkti mažiausiai varžančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas ir Taryba, C-156/21, EU:C:2022:97, 340 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

81

Darytina išvada, kad vertinant šią sąlygą būtina palyginti visus nagrinėjamus interesus ir kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti, pavyzdžiui, ekologinius, ekonominius ir socialinius pranašumus ir trūkumus, kad būtų galima rasti optimalų sprendimo būdą. Šiuo tikslu, kaip Komisija iš esmės siūlo Gairių 3-51 punkte, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi išnagrinėti galimybę imtis prevencinių naikinti nepritaikytų priemonių, kurias sudaro, be kita ko, žalos gyvuliams prevencijos priemonių, kaip antai nurodytų šio sprendimo 77 punkte, įgyvendinimas ir priemonių, skirtų, jei įmanoma, pritaikyti žmonių vykdomą veiklą, dėl kurios kilo konfliktai, taip, kad būtų skatinama vilkų populiacijos, gyvulių bandų ir gyvulių augintojų sambūvio kultūra, kurios būtinumą pripažino Austrijos vyriausybė per posėdį.

82

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Buveinių direktyvos 2 straipsnio 3 dalį taikant priemones, kurių imamasi pagal šią direktyvą, atsižvelgiama į ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalavimus, taip pat į regiono ir vietos charakteristikas, todėl į techniškai įmanomos alternatyvios priemonės ekonomines sąnaudas galima atsižvelgti, be kita ko, kaip į vieną iš kriterijų, kurie turi būti lyginami, tačiau nėra lemiami. Iš tiesų negalima sutikti su tuo, kad kita priimtina alternatyva galėtų būti iš karto atmesta vien dėl to, kad jos įgyvendinimo ekonominės sąnaudos yra itin didelės.

83

Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad, kaip savo išvados 108, 112 ir 114 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, alternatyvios priemonės proporcingumas ekonominių sąnaudų požiūriu turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybių narių įsipareigojimus pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnį parengti sistemingas valdymo priemones ir valdymo planus, būtinus siekiant užtikrinti griežtą atitinkamų gyvūnų rūšių apsaugą ir dėl kurių gali būti vykdomos finansavimo programos, be kita ko, Sąjungos lygmeniu. Konkrečiai kalbant, šių programų ir valdymo planų įgyvendinimas gali lemti atitinkamos žemės ūkio veiklos pokyčius, kaip antai nurodytus šio sprendimo 81 punkte, dėl kurių neišvengiamai patiriamos tam tikros sąnaudos ir kurie, atsižvelgiant į šio sprendimo 44 punkte primintus Buveinių direktyvos tikslus – užtikrinti Europos Sąjungos svarbos natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros rūšių palankios apsaugos būklės palaikymą ar atkūrimą, – negali būti pakankamas pagrindas pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies b punktą nukrypti nuo šios direktyvos 12 straipsnyje numatytų draudimų (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C-46/11, EU:C:2012:146, 31 punktą).

84

Taigi, siekiant įgyvendinti Buveinių direktyva siekiamus tikslus, svarbu, kad alternatyvios griežtai saugomos gyvūnų rūšies individo pašalinimo priemonės ekonominės sąnaudos būtų palygintos su šio pašalinimo ekologinėmis sąnaudomis. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju Tirolio federalinės žemės vyriausybė per posėdį nurodė, kad pašalinimo priemonės, kuria buvo siekta sunaikinti aptariamą vilką, nepavyko įgyvendinti.

85

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įsitikinti, kad Tirolio federalinės žemės vyriausybė, remdamasi naujausiomis mokslo ir technikos žiniomis, 2022 m. liepos 29 d. sprendime teisingai įvertino kitas galimas alternatyvas, kaip antai kalnų ganyklų apsaugos priemones, atsižvelgdama, be kita ko, į jų ekonominį poveikį, kuris nėra lemiamas, ir suderino juos su bendruoju tikslu palaikyti ar atkurti palankią vilkų populiacijos apsaugos būklę jos teritorijoje.

86

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nustatydamos, ar yra kita priimtina alternatyva, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kompetentingos nacionalinės institucijos, remdamosi naujausiomis mokslo ir technikos žiniomis, turi įvertinti kitas galimas alternatyvas, atsižvelgdamos, be kita ko, į jų ekonominį poveikį, kuris nėra lemiamas, ir palyginti jas su bendru tikslu palaikyti ar atkurti palankią atitinkamos gyvūnų rūšies apsaugos būklę.

87

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: