1

Apeliaciniu skundu apeliantas prašo panaikinti 2021 m. gruodžio 21 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą MG / EIB (T‑573/20, EU:T:2021:915, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė SESV 270 straipsniu ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 50a straipsniu grindžiamus jo reikalavimus, pirma, panaikinti Europos investicijų banko (EIB) raštus, kuriais remiantis iš apelianto buvo atimta teisė į šeimos išmokas ir išvestines finansines teises, ir, antra, atlyginti neturtinę žalą, kurią apeliantas teigia patyręs.

2

1968 m. vasario 29 d. Tarybos reglamento (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 260/68, nustatančio apmokestinimo Europos Bendrijų naudai sąlygas ir tvarką (OL L 56, 1968, p. 8; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 33), su pakeitimais, padarytais 2002 m. rugsėjo 30 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1750/2002 (OL L 264, 2002, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 136) (toliau – Reglamentas Nr. 260/68), 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta:

„3.   Toliau išvardytos pašalpos šeimai ir socialinės išmokos atskaitomos iš mokesčio bazės:

<…>

4.   Vadovaujantis 5 straipsnio nuostatomis, sumos, apskaičiuotos taikant pirmiau išdėstytas nuostatas, sumažinamos 10 % profesinėms ir asmeninėms išlaidoms.

Papildomai atskaitoma suma, lygi dvigubai išlaikomo vaiko pašalpos sumai už kiekvieną apmokestinamo asmens išlaikomą vaiką, taip pat už kiekvieną asmenį, kuris traktuojamas kaip išlaikomas vaikas pagal Tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 4 dalį.“

3

Šioje byloje taikytinos redakcijos EIB personalo reglamento, kurį 1960 m. balandžio 20 d. priėmė EIB direktorių valdyba (toliau – personalo reglamentas), 41 straipsnyje buvo numatyta:

„Visus individualius ginčus tarp [EIB] ir jo personalo narių nagrinėja [Europos Sąjungos] Teisingumo Teismas.

Siekiant išspęsti ginčus, išskyrus susijusius su 38 straipsnyje numatytų priemonių taikymu, [EIB] taikinimo komisijoje vykdoma taikinimo procedūra, nepriklausomai nuo [Europos Sąjungos] Teisingumo Teisme pareikšto ieškinio.

<…>“

4

EIB darbuotojams taikomų administracinių nuostatų (toliau – administracinės nuostatos) 2.2.1 ir 2.2.2 punktai suformuluoti taip:

„2.2.1. Išmoka šeimai

Toliau išvardyti darbuotojai turi teisę gauti 5 % bazinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išmoką šeimai:

Valdymo komitetas nustato mažiausią išmokos dydį (žr. I priedą).

Jeigu abu sutuoktiniai yra Banko darbuotojai, išmoka mokama tam sutuoktiniui, kurio bazinis mėnesinis darbo užmokestis yra didesnis. Jeigu vienas iš sutuoktinių dirba Banke, o kitas – kitoje tarptautinėje organizacijoje, išmoką gauna Banke dirbantis darbuotojas, jei kita organizacija nemoka panašios išmokos jo sutuoktiniui.

Mirus vieninteliam asmeniui, dėl kurio buvo įgyta teisė į išmoką, mokėjimas nutraukiamas praėjus šešiems mėnesiams nuo mirties dienos.

Ši nuostata mutatis mutandis taikoma Banko mokamos pensijos gavėjams.

2.2.2. Išlaikomas vaikas

Vaikas, kurio išlaikymu faktiškai rūpinasi darbuotojas ir kuris yra jo santuokinis, taip pat gimęs ne santuokoje vaikas, tačiau kurio tėvystė buvo pripažinta vėliau, pripažintas biologinis ar įvaikintas vaikas arba įvaikis, laikomas šio darbuotojo išlaikomu vaiku, jeigu Bankas ar kita Europos Sąjungos institucija nelaiko vaiko kito darbuotojo, pareigūno ar tarnautojo išlaikomu vaiku ir jeigu vaikas nedirba apmokamo darbo.

Tokiomis pačiomis sąlygomis Bankas išlaikomu vaiku taip pat gali laikyti darbuotojo priimtą į namų ūkį vaiką.

Kai vaikas gyvena tame pačiame namų ūkyje kaip ir darbuotojas arba kai pastarasis prisideda prie vaiko išlaikymo bent 50 % didesne suma nei išmoka išlaikomam vaikui, laikoma, kad darbuotojas faktiškai teikia vaikui išlaikymą (žr. I priedą).“

5

Ginčo aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 1–25 punktuose:

6

2020 m. rugsėjo 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo SESV 270 straipsniu ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 50a straipsniu grindžiamą ieškinį dėl, pirma, 2018 m. spalio 11 d., 2019 m. sausio 7 d. ir 2020 m. liepos 30 d. EIB raštų, kuriais iš apelianto buvo atimta teisė gauti šeimos išmokas ir išvestines finansines teises panaikinimo, ir, antra, neturtinės žalos, kurią apeliantas teigia patyręs, atlyginimo.

7

Grįsdamas savo reikalavimus dėl panaikinimo apeliantas nurodė šešis pagrindus, paremtus, pirma, teisės būti išklausytam pažeidimu, antra, pareigos motyvuoti pažeidimu, trečia, akivaizdžia vertinimo klaida ir subsidiariai – administracinių nuostatų neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, ketvirta, Reglamento Nr. 260/68 3 straipsnio 4 dalies pažeidimu ir akivaizdžia vertinimo klaida, penkta, 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 dėl fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, organams, tarnyboms ir agentūroms tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 45/2001 ir Sprendimas Nr. 1247/2002/EB (OL L 295, 2018, p. 39), 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu, gero administravimo principo ir rūpestingumo pareigos pažeidimu, šešta, personalo reglamento 41 straipsnio, gero administravimo principo ir rūpestingumo pareigos pažeidimu.

8

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas atmetė visus šiuos pagrindus, taigi ir reikalavimus dėl panaikinimo.

9

Grįsdamas reikalavimą atlyginti žalą apeliantas teigė patyręs neturtinę žalą dėl jo darbdavio veiksmų ir neveikimo, kurį lėmė, pirma, staigus ir labai didelis jo darbo užmokesčio sumažinimas priėmus neteisėtą aktą, dėl ko jam kilo nerimas, antra, jo asmens duomenų atskleidimas tretiesiems asmenims be jo sutikimo, trečia, EIB pozicija jo buvusios sutuoktinės naudai, nes ji buvo iš esmės pagrįsta teismo proceso Liuksemburge rezultatu, ir, ketvirta, nepagrįstas vėlavimas pradėti taikinimo procedūrą. Apeliantas šią žalą ex aequo et bono įvertino 10000 eurų, šią sumą jis įsipareigojo sumokėti labdaros organizacijai, jeigu ji jam būtų priteista.

10

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas atmetė tris pirmąsias pirmojoje instancijoje pateikto reikalavimo atlyginti žalą dalis. Vis dėlto, dėl ketvirtosios šio reikalavimo dalies ir, visų pirma, atsižvelgdamas į tai, kad EIB nepagrįstai ilgiau nei tris mėnesius delsė atsakyti į apelianto prašymą dėl taikinimo procedūros pradėjimo po 2019 m. sausio 7 d. rašto, ir į tai, kad EIB neatsakė į pirmąjį 2018 m. spalio 29 d. rašte pateiktą prašymą dėl taikinimo, Bendrasis Teismas nusprendė, kad dėl šio nepagrįsto delsimo EIB ilgai laikė ieškovą nežinioje ir todėl padarė jam neturtinės žalos. Todėl Bendrasis Teismas priteisė iš EIB apeliantui žalos atlyginimą, ex aequo et bono įvertintą 500 EUR.

11

Be to, Bendrasis Teismas nusprendė, kad kiekviena šalis turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

12

Apeliantas Teisingumo Teismo prašo:

13

BEI Teisingumo Teismo prašo:

14

Grįsdamas apeliacinį skundą apeliantas nurodo penkis pagrindus, paremtus, pirma, teisės būti išklausytam pažeidimu, antra, pareigos motyvuoti pažeidimu, trečia, faktinių aplinkybių iškraipymu, akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ir vienodo požiūrio bei proporcingumo principų pažeidimu, ketvirta, Reglamento Nr. 260/68 3 straipsnio 4 dalies pažeidimu ir, penkta, bylos medžiagos iškraipymu, Bendrojo Teismo procedūros reglamento 85 straipsnio pažeidimu, klaidingu faktinių aplinkybių kvalifikavimu ir pareigos motyvuoti pažeidimu.

15

Pirmiausia reikia išnagrinėti apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą, o paskui – trečiojo pagrindo antrą dalį.

16

Nurodydamas šį pagrindą apeliantas teigia, kad skundžiamo sprendimo 73 ir 74 punktuose Bendrasis Teismas pažeidė teisę būti išklausytam, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnio 2 dalies a punkte.

17

Jis pažymi, kad Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje nurodė, jog EIB jo neišklausė prieš priimdamas 2018 m. spalio 11 d. raštą. Šis raštas buvo išsiųstas po taikinimo procedūros, kuri buvo pradėta jo buvusios sutuoktinės prašymu, apie tai jo neinformavus, ir kurioje nuspręsta pagal analogiją taikyti sprendimą, EIB priimtą per kito tarnautojo pradėtą kitą taikinimo procedūrą, kurios faktinės ir teisinės aplinkybės jam nebuvo žinomos. Apeliantas taip pat teigė, kad procedūros rezultatas būtų buvęs kitoks, jeigu jis būtų buvęs išklausytas, nes, pirma, jis būtų galėjęs tiksliai paaiškinti savo padėtį, kiek tai susiję su nacionaliniame teisme vykstančiais teismo procesais, ir, antra, EIB šiuo atžvilgiu būtų galėjęs pasiūlyti paskirstyti visas šeimos išmokas ar kai kurias iš jų tarp jo ir buvusios sutuoktinės.

18

Apeliantas pažymėjo, kad skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pripažino, kad jis nebuvo išklausytas per procedūrą, kurioje buvo priimtas sprendimas, apie kurį pranešta 2018 m. spalio 11 d. raštu. Vis dėlto tas teismas klaidingai nusprendė, kad jo teisės būti išklausytam buvo paisoma vien dėl to, kad 2018 m. spalio 29 d. ir gruodžio 10 d. raštuose jis galėjo pakomentuoti 2018 m. spalio 11 d. sprendime išdėstytus motyvus ir į apelianto pastabas buvo atsižvelgta prieš EIB 2019 m. sausio 7 d. rašte išreiškus poziciją.

19

EIB atsikerta, kad Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, jog jis suteikė apeliantui galimybę būti išklausytam dėl 2018 m. spalio 11 d. rašto. Šiuo klausimu jis pažymi, kad personalo reglamento 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog joje reglamentuota taikinimo procedūra gali būti pradėta tik individualiai, atitinkamos šalies, t. y. EIB tarnautojo, kuris mano, kad jam buvo padaryta žala dėl administracijos sprendimo ar elgesio, iniciatyva. Kadangi apelianto buvusi sutuoktinė, taip pat EIB tarnautoja, ėmėsi iniciatyvos pasinaudoti tokia taikinimo procedūra dėl šeimos išmokų mokėjimo ir išvestinių finansinių teisių, ji buvo vienintelis asmuo, kuriam ši procedūra buvo taikoma, o EIB negalėjo išplėsti jos taikymo apeliantui.

20

EIB apelianto teisę būti išklausytam paisė tik tokiu būdu, kuris atitiktų jo buvusios sutuoktinės teisę remtis individualia taikinimo procedūra, numatyta personalo reglamento 41 straipsnyje. Taigi apeliantas apie taikinimo procedūros rezultatus, konkrečiai susijusius su jo buvusia sutuoktine, buvo informuotas po to, kai ši procedūra buvo užbaigta, ir tiek, kiek veiksmai, kurių turėjo imtis EIB, galėjo turėti įtakos jo padėčiai, jis buvo išklausytas šiuo klausimu. Bet kuriuo atveju apeliantas neįrodė, kad aptariamos procedūros rezultatas galėjo būti kitoks.

21

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis Chartijos 41 straipsnio 2 dalimi, teisė į gerą administravimą apima, be kita ko, kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę.

22

Kaip matyti iš pačios šios nuostatos formuluotės, ji yra taikoma visuotinai. Darytina išvada, kad teisės būti išklausytam turi būti paisoma per bet kokią procedūrą, galinčią pasibaigti asmens nenaudai priimtu aktu, net jei taikytinuose teisės aktuose toks formalumas nėra aiškiai numatytas (2020 m. birželio 18 d. Sprendimo Komisija / RQ, C‑831/18 P, EU:C:2020:481, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, kurią Bendrasis Teismas priminė skundžiamo sprendimo 70 punkte, teise būti išklausytam siekiama dviejų tikslų. Pirma, ji padeda išnagrinėti bylos medžiagą ir kuo tiksliau ir teisingiau nustatyti faktines aplinkybes, antra, ji leidžia užtikrinti veiksmingą suinteresuotojo asmens apsaugą. Teise būti išklausytam visų pirma siekiama užtikrinti, kad bet koks asmens nenaudai priimtas sprendimas būtų priimtas gerai susipažinus su bylos aplinkybėmis, ir jos tikslas, be kita ko, yra sudaryti galimybę kompetentingai institucijai ištaisyti klaidą arba suinteresuotajam asmeniui – pateikti su jo asmenine padėtimi susijusią informaciją, kuri pateisina sprendimo priėmimą, nepateisina jo priėmimo arba pateisina vienokį ar kitokį sprendimo turinį (2020 m. birželio 4 d. Sprendimo EIVT / De Loecker, C‑187/19 P, EU:C:2020:444, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24

Taigi teisė būti išklausytam kiekvienam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai iki bet kokio sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai ir veiksmingai pareikšti savo nuomonę (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 18 d. Sprendimo Komisija / RQ, C‑831/18 P, EU:C:2020:481, 67 punktą ir 2021 m. spalio 21 d. Sprendimo Parlamentas / UZ, C‑894/19 P, EU:C:2021:863, 89 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

25

Atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus reikia patikrinti, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 73 ir 74 punktuose konstatavo, kad teisė būti išklausytam neapėmė EIB pareigos išklausyti apeliantą prieš priimant 2018 m. spalio 11 d. raštą.

26

Pirma, dėl klausimo, ar 2018 m. spalio 11 d. raštas yra apelianto teisių ir teisėtų interesų atžvilgiu „individuali jam nepalanki priemonė“, kaip tai suprantama pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalį, skundžiamo sprendimo 73 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad jau iš to sprendimo 35 punkto matyti, jog šiuo raštu EIB informavo apeliantą, kad, atsižvelgiant į jo buvusios sutuoktinės pradėtos taikinimo procedūros rezultatą, jam nebebus mokamos šeimos išmokos. Tame 35 punkte Bendrasis Teismas nurodė: kadangi iš apelianto buvo atimta galimybė gauti aptariamas šeimos išmokas ir išvestines finansines teises, 2018 m. spalio 11 d. raštas turėjo tiesioginį poveikį jo asmeninei padėčiai.

27

Remdamasis šia išvada skundžiamo sprendimo 73 punkte, nagrinėdamas apelianto nurodytą pagrindą, grindžiamą teisės būti išklausytam pažeidimu, Bendrasis Teismas netiesiogiai, bet be jokių abejonių konstatavo (ir tai neginčijama šiame apeliaciniame procese), kad 2018 m. spalio 11 d. raštas iš tikrųjų yra apelianto teisių ir teisėtų interesų atžvilgiu individuali jam „nepalanki“ priemonė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalį, todėl pagal šią nuostatą jis turėjo būti išklausytas prieš priimant šią priemonę.

28

Antra, neginčijama, kad prieš priimdamas 2018 m. spalio 11 d. raštą EIB neišklausė apelianto. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 12 ir 13 punktų, šis raštas apeliantui buvo įteiktas po 2018 m. rugsėjo 12 d. EIB priimto sprendimo skirti jo buvusiai sutuoktinei šeimos išmokas, atsižvelgiant į jos inicijuotą taikinimo procedūrą pagal personalo reglamento 41 straipsnį, kurioje, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 73 punkto, apeliantas nedalyvavo.

29

Viena vertus, kaip Bendrasis Teismas iš esmės pažymėjo skundžiamo sprendimo 74 punkte, apeliantas kreipėsi į EIB po to, kai gavo 2018 m. spalio 11 d. raštą, kad užginčytų sprendimą, apie kurį jam buvo pranešta. 2018 m. spalio 29 d. rašte jis konkrečiai nurodė, kad 2018 m. spalio 11 d. raštas buvo priimtas pažeidžiant jo procesines teises, kad šio rašto turinys nesuprantamas ir kad juo buvo pažeisti šeimos narių finansiniai susitarimai, be kita ko, tai, kad jis dengia didelę dalį šeimos išlaidų.

30

Kita vertus, kaip Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo skundžiamo sprendimo 74 punkte, 2019 m. sausio 7 d. rašte EIB iš tikrųjų atsakė į tam tikrus apelianto pateiktus prieštaravimus.

31

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šis atsakymas į apelianto rašytinius prieštaravimus, pateiktas jo advokatui praėjus kelioms savaitėms po 2018 m. spalio 11 d. rašto priėmimo, negali kompensuoti to, kad apeliantas nebuvo išklausytas prieš priimant šį sprendimą. Kaip savo išvados 50 punkte pažymėjo generalinė advokatė, šis raštas nėra vėlesniame sprendime išreikštas parengiamasis aktas. Šis raštas yra pirminis sprendimas, kurį 2019 m. sausio 7 d. raštas patvirtino. Taigi sprendimas, dėl kurio apeliantas neteko teisės į šeimos išmokas, yra 2018 m. spalio 11 d. raštas.

32

Šiame kontekste reikia priminti, kad teisė būti išklausytam reiškia, jog suinteresuotajam asmeniui galimybė tinkamai pareikšti nuomonę dėl sprendimo projekto turi būti suteikta per žodinį ir (arba) rašytinį pasikeitimą nuomonėmis, pradėtą institucijos, – tą įrodyti turi institucija. Konkrečiai kalbant, suinteresuotasis asmuo turi būti aiškiai informuotas apie sprendimo projektą ir paragintas pateikti savo pastabas. Tik tada, žinodamas svarstomo sprendimo pasekmes, jis galės daryti įtaką atitinkamo sprendimo priėmimo procesui (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Marcuccio / Komisija, C‑59/06 P, EU:C:2007:756, 47 ir 58 punktus).

33

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 28 ir 31 punktų, EIB nesuteikė apeliantui galimybės laiku pateikti savo pastabų ir taip daryti įtaką aptariamo sprendimo priėmimo procesui.

34

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad skundžiamo sprendimo 74 punkte Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nurodė, kad nagrinėjamu atveju apelianto teisė būti išklausytam nebuvo pažeista, nes jis galėjo pakomentuoti 2018 m. spalio 11 d. rašte EIB išdėstytus argumentus ir pateikti savo pastabas dėl nurodytų motyvų, nors apeliantas šias pastabas galėjo pateikti tik po to, kai sprendimas buvo priimtas, todėl negalėjo daryti įtakos aptariamo sprendimo priėmimo procesui.

35

Trečia, vis dėlto reikia priminti, kad jei iš Bendrojo Teismo sprendimo motyvų matyti Sąjungos teisės pažeidimas, tačiau to sprendimo rezoliucinė dalis pagrįsta dėl kitų teisinių motyvų, dėl tokio pažeidimo šis sprendimas neturi būti panaikintas, bet reikia pakeisti jo motyvus (2023 m. sausio 17 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑632/20 P, EU:C:2023:28, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad teisės į gynybą, visų pirma teisės būti išklausytam, pažeidimas lemia sprendimo, priimto pasibaigus nagrinėjamai administracinei procedūrai, panaikinimą tik jeigu, nesant šio pažeidimo, šios procedūros rezultatas galėjo būti kitoks (2020 m. birželio 18 d. Sprendimo Komisija / RQ, C‑831/18 P, EU:C:2020:481, 105 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Tam, kad suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam pažeidimas galėtų lemti individualiai taikomo administracinės institucijos sprendimo, kuris gali būti jam nepalankus, panaikinimą, reikia patikrinti, ar priimdama šį sprendimą institucija turėjo diskreciją. Pareigūnas neturi teisėto intereso prašyti panaikinti sprendimą dėl formalių trūkumų, ypač dėl to, kad nesilaikyta teisės būti išklausytam prieš priimant jam nepalankų sprendimą, kai administracija neturi diskrecijos laisvės ir privalo veikti taip, kaip veikė. Tokiu atveju, kai administracija turi ribotą kompetenciją, panaikinus ginčijamą sprendimą ir ištaisius šį trūkumą, būtų galima priimti tik tokį patį sprendimą, kaip ir panaikintas (pagal analogiją žr. 1983 m. liepos 6 d. Sprendimo Geist / Komisija, 117/81, EU:C:1983:191, 7 punktą).

38

Siekdamas įrodyti, kad EIB pažeidė jo teisę būti išklausytam, apeliantas iš esmės teigia, kad jis – jeigu būtų buvęs išklausytas prieš priimant 2018 m. spalio 11 d. raštą – būtų galėjęs paaiškinti savo asmeninę padėtį, susijusią su nacionaliniame teisme vykstančiu teismo procesu, ypač tai, kad jis prisideda prie savo vaikų išlaikymo bent 50 % didesne suma nei išmoka išlaikomam vaikui, taigi EIB būtų galėjęs pasiūlyti paskirstyti šeimos išmokas arba jų dalį tarp apelianto ir jo buvusios sutuoktinės.

39

Savo ruožtu EIB per teismo posėdį iš esmės, be kita ko, teigė, kad procedūra negalėjo baigtis kitaip, nes administracinių nuostatų 2.2.2 punkte numatyta, jog tam, kad būtų laikoma, jog darbuotojas išlaiko vaiką, jis turi faktiškai išlaikyti šį vaiką, o tokiam realiam išlaikymui reikia įrodyti, pirma, kad vaikas gyvena kartu su juo, ir, antra, kad jis prisideda prie šio vaiko išlaikymo mažiausiai 50 % didesne nei išmokos išlaikomam vaikui suma. Vis dėlto, kaip 2019 m. sausio 7 d. rašte nurodė EIB, pirmoji iš šių sąlygų netenkinama, nes vaikų globą nacionalinis teismas patikėjo buvusiai apelianto sutuoktinei.

40

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad EIB teiginį, jog, atsižvelgiant į administracinių nuostatų 2.2.1 ir 2.2.2 punktų formuluotes, kitoks šeimos išmokų paskirstymas tarp apelianto ir jo buvusios sutuoktinės nebuvo įmanomas, paneigia skundžiamo sprendimo 23 punkte pateikta faktinė išvada (kurios EIB dabar vykstančiame procese neginčija), kad EIB žmogiškųjų išteklių tarnyba 2020 m. vasario 12 d. elektroniniu laišku, atsižvelgdama į tai, kas buvo nuspręsta „analogiška“ pripažintoje byloje, taikinimo komisijai pasiūlė, kad tam tikros išmokos apeliantui ir jo buvusiai sutuoktinei būtų mokamos per pusę, su sąlyga, kad apeliantas pateiks įrodymus apie savo vaikams atliktus mokėjimus.

41

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad, kaip savo išvados 66 punkte nurodė generalinė advokatė, EIB galėjo kitaip aiškinti savo administracines nuostatas. Taigi EIB turėjo diskreciją, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 37 punkte primintą jurisprudenciją, todėl aptariamos procedūros rezultatas galėjo būti kitoks, jeigu apeliantui būtų buvusi suteikta galimybė pateikti pastabas prieš priimant 2018 m. spalio 11 d. raštą.

42

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmasis pagrindas turi būti pripažintas pagrįstu.

43

Nurodydamas trečiojo pagrindo antrą dalį apeliantas teigia, kad skundžiamo sprendimo 100, 101, 107 ir 108 punktuose Bendrasis Teismas nepagrįstai atmetė administracinių nuostatų, susijusių su šeimos išmokomis, neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą. Šiuo klausimu apeliantas tvirtina, kad šiomis nuostatomis pažeidžiami vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai, nes tėvams, kurie abu išlaiko vaikus, nepripažįstamos tokios pačios išvestinės finansinės teisės, nors šios teisės nustatomos pagal faktinį vaikų išlaikymą. Taigi tai, kad vienam iš tėvų pripažinta vaiko globa, kiek tai susiję su šeimos išmokų skyrimu, jo neatskiria nuo kito iš tėvų, kuriam šio vaiko globa nebuvo pripažinta. Šiomis aplinkybėmis apeliantas mano tinkamai įrodęs, kad dengė didelę vaikų išlaikymo išlaidų dalį, nors pastarieji didžiąją laiko dalį gyveno su jo buvusia sutuoktine.

44

Savo ruožtu EIB teigia, kad Bendrasis Teismas nepažeidė nediskriminavimo ar vienodo požiūrio principo, nes administracinės nuostatos leidžia darbuotojams įrodyti, kad jie prisideda prie vaikų išlaikymo, ir vėliau gauti šeimos išmokas. Be to, šios išmokos mokamos vaikų, o ne darbuotojų, naudai. Bet kuriuo atveju vieno iš tėvų, kuriam pripažinta vaikų globa, padėtis skiriasi nuo kito iš tėvų, kuriam ji nepripažinta, padėties, todėl skirtingas požiūris į abu tėvus yra visiškai pateisinamas.

45

Pirmiausia reikia priminti, kad Chartijos 20 straipsnyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, pagal kurį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas. Skirtingas požiūris pateisinamas, jeigu yra grindžiamas objektyviu ir protingu kriterijumi, t. y. jeigu jis susijęs su nagrinėjamu teisiniu reglamentavimu siekiamu teisėtu tikslu ir jeigu šis skirtingas požiūris yra proporcingas aptariamu požiūriu siekiamam tikslui (2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Huber, C‑524/06, EU:C:2008:724, 75 punktas ir 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo Glavna direktsia Pozharna bezopasnost i zashtita na naselenieto (Naktinis darbas), C‑529/21–C‑536/21 ir C‑732/21–C‑738/21, EU:C:2023:374, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46

Pagal suformuotą jurisprudenciją taikant skirtingą požiūrį vienodo požiūrio principas pažeidžiamas tik tuomet, kai nagrinėjamos situacijos yra panašios atsižvelgiant į visus jas apibūdinančius elementus. Įvairioms situacijoms būdingus elementus ir jų panašumą reikia, be kita ko, nustatyti ir įvertinti atsižvelgiant į nagrinėjamų nuostatų dalyką ir jomis siekiamą tikslą, o tam reikia atsižvelgti ir į reguliavimo srities, kuriai nagrinėjamas aktas priklauso, principus ir tikslus (2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo IBV & Cie, C‑195/12, EU:C:2013:598, 51 ir 52 punktai ir 2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Compass Contract Services, C‑38/16, EU:C:2017:454, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

47

Nagrinėjamu atveju, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 102 punkte, išmoka išlaikomam vaikui atitinka socialinį tikslą, pateisinamą išlaidomis, atsirandančiomis dėl tuo metu esamo tikro poreikio, atsirandančio dėl vaiko buvimo ir jo faktinio išlaikymo. Nors išmokos šeimai, kaip antai šeimos išmokos, išmokos išlaikomam vaikui ar mokymosi išmokos ar net fiksuoto dydžio išmokos vaikams dėl kelionių iš darbo vietos į interesų centrą, įtrauktos į darbo užmokestį, jos skirtos ne pareigūno, o tik vaiko išlaikymui (šiuo klausimu žr. 1988 m. birželio 14 d. Sprendimo Christianos / Teisingumo Teismas, 33/87, EU:C:1988:300, 15 punktą).

48

Darytina išvada, kad, kaip savo išvados 87 punkte pažymėjo generalinė advokatė, atsižvelgiant į šį tikslą, reikšmingas kriterijus sprendžiant, ar vieno iš tėvų, turinčio išimtines vaiko globos teises, padėtis yra panaši į kito iš tėvų, kuriam ši globa nepripažinta, padėtį, kiek tai susiję su išmokų už išlaikomus vaikus mokėjimu, yra jų atitinkamas finansinis indėlis į šio vaiko išlaikymą.

49

Iš to matyti, kad, priešingai, nei skundžiamo sprendimo 107 punkte nurodė Bendrasis Teismas, tėvų, kurie faktiškai abu prisideda prie savo vaiko išlaikymo, padėtis, kiek tai susiję su išmokų išlaikomiems vaikams mokėjimu, yra panaši ir iš principo išmokų tik vienam iš jų mokėjimas reiškia skirtingą požiūrį, kuris turi būti objektyviai pateisinamas.

50

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad aplinkybė, jog vienas iš tėvų faktiškai turi išimtinę vaiko globą, nes vaikas tuo metu gyvena kartu su juo, iš esmės reiškia, kad šis vienas iš tėvų faktiškai turės vaiką išlaikyti.

51

Vis dėlto ši aplinkybė visiškai nereiškia, kad kitas iš tėvų, net jeigu neturi išimtinės vaiko globos, taip pat negali faktiškai šio vaiko išlaikyti, be kita ko, atsižvelgiant į Chartijos 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą šio vaiko teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nebent tai prieštarautų vaiko interesams.

52

Šiomis aplinkybėmis taip pat svarbu, kad būtų laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį, kaip Bendrasis Teismas priminė skundžiamo sprendimo 106 punkte, reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina atitinkamo teisinio reglamentavimo teisėtiems tikslams pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams.

53

Nagrinėjamu atveju administracinių nuostatų 2.2.1 ir 2.2.2 punktai, aiškinami taip, jog pagal juos reikalaujama, kad EIB šeimos išmokas mokėtų tik vienam iš tėvų, kuriam suteikta išimtinė vaiko globa, neatsižvelgiant į tai, kaip tėvai faktiškai prisideda prie jo išlaikymo, viršija tai, kas būtina šiuo teisiniu reglamentavimu siekiamam teisėtam tikslui pasiekti, atsižvelgiant į vaiko interesus ir į šio sprendimo 51 punkte primintą jo teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, į esamą faktinę situaciją, susijusią su faktiniu kiekvieno iš tėvų prisidėjimu prie vaiko išlaikymo, t. y. faktiniu visų ar dalies pagrindinių vaiko poreikių, be kita ko, susijusių su apgyvendinimu, maistu, apranga, švietimu, priežiūra ir medicininėmis išlaidomis, tenkinimu.

54

Nors nacionalinio teismo priimtas sprendimas, kuriuo nustatomas prisidėjimo prie išsiskyrusio tarnautojo vaiko išlaikymo išlaidų dydis, yra aplinkybė, į kurią institucija turi atsižvelgti, ši aplinkybė neatleidžia jos nuo pareigos pačiai įgyvendinti savo diskreciją siekiant nustatyti, ar šis tarnautojas faktiškai prisideda prie vaiko išlaikymo.

55

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad administracinių nuostatų 2.2.1 ir 2.2.2 punktais, kiek jų aiškinimas jokiu būdu neleidžia manyti, kad vienas iš tėvų, kuriam nebuvo suteikta išimtinė vaiko globa, faktiškai prisideda prie vaiko išlaikymo, pažeidžiami vienodo požiūrio ir proporcingumo principai.

56

Taigi Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 107 ir 108 punktuose konstatavo, kad administracinėmis nuostatomis šie principai nepažeidžiami.

57

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiojo pagrindo antrai daliai taip pat reikia pritarti.

58

Kadangi pirmasis pagrindas ir trečiojo pagrindo antra dalis pripažinti pagrįstais ir pateisinančiais skundžiamo sprendimo panaikinimą, kitų pagrindų ir jų dalių nereikia nagrinėti, nes jie negali lemti skundžiamo sprendimo platesnio panaikinimo.

59

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą tuo atveju, jei Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

60

Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas turi reikiamos informacijos, kad galėtų priimti galutinį sprendimą dėl apelianto Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio dėl 2018 m. spalio 11 d. ir prireikus 2019 m. sausio 7 d. bei 2020 m. liepos 30 d. EIB raštų panaikinimo, taip pat dėl pirmojoje instancijoje pateikto reikalavimo atlyginti žalą.

61

Iš šio sprendimo 21–57 punktų matyti, kad pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio pirmasis pagrindas ir trečiojo pagrindo antra dalis yra pagrįsti ir kad 2018 m. spalio 11 d., 2019 m. sausio 7 d. ir 2020 m. liepos 30 d. raštus dėl teisės būti išklausytam pažeidimo ir dėl administracinių nuostatų 2.2.1 ir 2.2.2 punktų neteisėtumo reikia panaikinti tiek, kiek jų aiškinimas jokiomis aplinkybėmis neleidžia manyti, kad vienas iš tėvų, kuriam nesuteikta išimtinės vaiko globos, faktiškai prisideda prie vaiko išlaikymo.

62

Grįsdamas pirmojoje instancijoje pateiktą reikalavimą atlyginti žalą (primintas šio sprendimo 9 punkte) apeliantas nurodė, kad patyrė neturtinę žalą dėl, pirma, staigaus ir labai didelio jo darbo užmokesčio sumažinimo, dėl ko jam kilo nerimas, antra, dėl jo asmens duomenų atskleidimo tretiesiems asmenims be jo sutikimo, trečia, dėl jo buvusiai sutuoktinei palankios EIB vadovybės pozicijos, kiek tai susiję su teismo procesu Liuksemburgo teismuose, ir ketvirta, dėl nepagrįsto vėlavimo pradėti taikinimo procedūrą; ši žala gali būti atlyginta tik ex aequo et bono preliminariai įvertinta 10000 EUR kompensacija, kurią jis įsipareigoja, kaip buvo nurodyta ir pirmosios instancijos teisme, pervesti labdaros organizacijai, jeigu ji jam bus priteista.

63

Kiek tai susiję su pirmosiomis trimis šio reikalavimo atlyginti žalą dalimis, kaip nurodyta šio sprendimo 10 punkte, Bendrasis Teismas jas atmetė, tačiau, kiek tai susiję su ketvirtąja jų dalimi, nusprendė, kad apelianto patirta neturtinė žala buvo įrodyta dėl EIB nepagrįsto delsimo pradėti taikinimo procedūrą, ir nurodė šiai institucijai sumokėti apeliantui ex aequo et bono įvertintą 500 EUR žalos atlyginimą.

64

Pirma, kalbant apie nurodomą neturtinę žalą dėl staigaus ir labai didelio darbo užmokesčio sumažinimo, reikia pažymėti, kad pagal jurisprudenciją neteisėto akto panaikinimas pats savaime gali būti tinkamas ir iš principo pakankamas bet kokios neturtinės žalos, kurią galėjo sukelti šis aktas, atlyginimas (2019 m. balandžio 4 d. Sprendimo OZ / EIB, C‑558/17 P, EU:C:2019:289, 80 punktas), nebent ieškovas įrodo, kad dėl neteisėtumo, dėl kurio panaikinamas aktas, patyrė atskirą neturtinę žalą, kurios negalima visiškai atlyginti panaikinant šį aktą. Vis dėlto apeliantas nepateikė tokių įrodymų.

65

Antra, kiek tai susiję su nurodoma neturtine žala dėl apelianto asmens duomenų atskleidimo tretiesiems asmenims be jo sutikimo arba dėl jo buvusiai sutuoktinei palankios EIB vadovybės pozicijos, kiek tai susiję su teismo procesu Liuksemburgo teismuose, pažymėtina, kad apeliantas neįrodė su nurodytais pažeidimais susijusios realios ir tikros žalos, kaip tai suprantama pagal skundžiamo sprendimo 148 punkte nurodytą jurisprudenciją, todėl neįvykdytos EIB atsakomybės atsiradimo sąlygos, primintos to sprendimo 145 punkte.

66

Šiomis aplinkybėmis nereikia tenkinti apelianto reikalavimo atlyginti žalą.

67

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

68

Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

69

Kadangi apeliantas reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš EIB ir šis pralaimėjo bylą, iš jo reikia priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas per procesą pirmojoje instancijoje byloje T‑573/20 ir apeliacinėje byloje.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: