–

Parchetul de pe lângă Tribunalul Braşov, atstovaujamos C. Constantin Sandu,

–

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos E. Gane ir L. Liţu,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir L. Dvořáková,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos iš pradžių T. Scharf, M. Wasmeier, R. Troosters ir L. Nicolae, vėliau T. Scharf, M. Wasmeier ir L. Nicolae,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinig[ams] pl[auti] ar terorist[ams] finans[uoti] prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (OL L 141, 2015, p. 73), 1 straipsnio 3 dalies a punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant LG ir MH iškeltą baudžiamąją bylą dėl to, kad jie atitinkamai padarė ir dalyvavo darant pinigų plovimo nusikaltimą.

3

1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) Protokolo Nr. 7 4 straipsnyje „Teisė nebūti dukart teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą“ nustatyta:

„1.   Niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo galutinai išteisintas arba nuteistas pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

<…>“

4

1990 m. lapkričio 8 d. Strasbūre pasirašytos Europos Tarybos konvencijos dėl pinigų plovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo (Europos Tarybos sutarčių serija, Nr. 141) (toliau – Strasbūro konvencija) 1 straipsnio a punktas išdėstytas taip:

„Šios Konvencijos tikslams:

5

Šios konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Kiekviena Šalis naudojasi tokiomis būtinomis įstatyminėmis ir kitokiomis priemonėmis, kurios įgalina pagal nacionalinius įstatymus nustatyti tyčinius nusikaltimus:

<…>

2.   Šio straipsnio 1 dalies įgyvendinimo ar taikymo tikslams:

<…>

<…>“

6

2005 m. gegužės 16 d. Varšuvoje pasirašytos Europos Tarybos konvencija dėl pinigų plovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo ir dėl terorizmo finansavimo (Europos Tarybos sutarčių rinkinys Nr. 198, toliau – Varšuvos konvencija), įsigaliojusios 2008 m. gegužės 1 d., 1 straipsnio a punkte pateikta tokia pati sąvokos „pajamos“ apibrėžtis kaip ir Strasbūro konvencijoje.

7

Šios konvencijos 9 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Kiekviena Šalis imasi būtinų teisėkūros ir kitokių priemonių, kad užtikrintų, jog jos nacionalinėje teisėje nusikaltimais būtų įvardyti šie tyčia atlikti veiksmai:

<…>

2.   Įgyvendinant ir taikant šio straipsnio 1 dalį:

<…>

<…>“

8

Aiškinamuosiuose pranešimuose apie Strasbūro ir Varšuvos konvencijas nurodyta, kad Strasbūro konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkte ir Varšuvos konvencijos 9 straipsnio 2 dalies b punkte atsižvelgiama į tai, kad kai kuriose valstybėse pagal pagrindinius jų nacionalinės baudžiamosios teisės principus pagrindinį nusikaltimą padaręs asmuo nepadaro papildomo nusikaltimo, plaudamas pajamas iš šio pagrindinio nusikaltimo, nebent kitos valstybės jau priėmė teisės aktus šiuo klausimu.

9

2001 m. birželio 26 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2001/500/TVR dėl pinigų plovimo, nusikaltimo priemonių ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų nustatymo, paieškos, įšaldymo, areštavimo ir konfiskavimo (OL L 182, 2001, p. 1) 1 straipsnyje numatyta:

„Siekdamos sustiprinti kovą prieš organizuotą nusikalstamumą, valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad negaliotų arba nebūtų laikomasi išlygų dėl šių [Strasbūro konvencijos] straipsnių:

<…>

10

Šio pamatinio sprendimo 2 straipsnyje nurodyta:

„Kiekviena valstybė narė pagal savo bausmių sistemą imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad už 1990 m. [Strasbūro] [k]onvencijos 6 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodytus nusikaltimus, kaip jie apibrėžiami šio pamatinio sprendimo 1 straipsnio b punkte, būtų baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausias terminas – ne mažiau kaip 4 metai.“

11

2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinig[ams] pl[auti] ir terorist[ams] finans[uoti] (OL L 309, 2005, p. 15) 1, 5 ir 48 konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:

<…>

<…>

12

Minėtos direktyvos 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad pinigų plovimas ir teroristų finansavimas būtų uždrausti.

2.   Šioje direktyvoje toliau išvardinti tyčiniai veiksmai yra laikomi pinigų plovimu:

13

Direktyvos 2005/60 5 straipsnyje numatyta: „[s]iekdamos užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui, valstybės narės direktyvos taikymo srityje gali priimti arba palikti galioti griežtesnes nuostatas“.

14

Direktyvos 2015/849 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šios direktyvos tikslas – užkirsti kelią Sąjungos finansų sistemos panaudojimui pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad pinigų plovimas ir teroristų finansavimas būtų uždrausti.

3.   Šioje direktyvoje toliau išvardinti tyčiniai veiksmai yra laikomi pinigų plovimu:

<…>“

15

2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/1673 dėl kovos su pinigų plovimu baudžiamosios teisės priemonėmis (OL L 284, 2018, p. 22) 1 ir 11 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

16

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Pinigų plovimo nusikaltimai“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad šie tyčia padaryti veiksmai būtų baudžiami kaip nusikalstama veika:

2.   Valstybės narės gali imtis reikiamų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad už 1 dalyje nurodytus veiksmus būtų baudžiama kaip už nusikalstamą veiką, jei juos padarę asmenys įtarė arba turėjo žinoti, kad turtas gautas iš nusikalstamos veiklos.

<…>

5.   Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad už 1 dalies a ir b punktuose nurodytus veiksmus yra baudžiama kaip už nusikalstamą veiką, jei juos padarė asmenys, kurie vykdė arba dalyvavo vykdant nusikalstamą veiklą, iš kurios buvo gautas turtas.“

17

Pagal šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip nuo 2020 m. gruodžio 3 d. įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi.

18

Legea Nr. 656/2002 pentru prevenirea și sancționarea spălării banilor, precum și pentru instituirea unor măsuri de prevenire și combatere a finanțării terorismului (Įstatymas Nr. 656/2002 dėl kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu), 2002 m. gruodžio 7 d., (Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 904, 2002 m. gruodžio 12 d.) (pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms galiojanti redakcija) (toliau – Įstatymas Nr. 656/2002) Direktyva 2005/60 buvo perkelta į nacionalinę teisę.

19

Įstatymo Nr. 656/2002 29 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„1.   Pinigų plovimo nusikaltimus, už kuriuos baudžiama nuo 3 iki 12 metų laisvės atėmimo bausme, sudaro:

20

2018 m. lapkričio 15 d.Tribunalul Brașov (Brašovo aukštesnysis teismas, Rumunija) skyrė LG vienų metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę lygtinai atidedant bausmės vykdymą už Įstatymo Nr. 656/2002 29 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą pinigų plovimo nusikaltimą (už 2009–2013 metais atliktas 80 veikų). Atitinkami pinigai buvo gauti iš LG padaryto sukčiavimo mokesčiais nusikaltimo. Persekiojimas už minėtą sukčiavimo mokesčiais nusikaltimą baigėsi, kai minėtas asmuo grąžino mokėtinas sumas.

21

Šis teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2013 m. LG į bendrovės, kuriai vadovavo, apskaitą neįtraukė mokestinių dokumentų, kuriais patvirtinamas pajamų gavimas; tai yra „sukčiavimas mokesčiais“, kaip tai suprantama pagal Rumunijos teisę. Pinigų sumos, gautos dėl šio sukčiavimo mokesčiais, buvo pervestos į kitos bendrovės sąskaitą, kuriai vadovavo MH, tuomet šias sumas iš sąskaitos išėmė LG ir MH. Šis pervedimas buvo atliktas pagal LG, bendrovės, kuriai jis vadovavo, ir bendrovės, kuriai vadovavo MH, sudarytą skolos perleidimo sutartį. Pagal šią sutartį sumas, kurias LG buvo skolinga jo vadovaujama bendrovė, sumokėjo minėtos bendrovės klientai, pinigus pervesdami į MH vadovaujamos bendrovės sąskaitas.

22

Tribunalul Brașov (Brašovo apygardos teismas) taip pat konstatavo, kad padaryti pinigų plovimo nusikaltimą LG padėjo MH, tačiau jis išteisino MH, motyvuodamas tuo, kad nebuvo įvykdyta nusikaltimo inkriminavimo sąlyga – nebuvo įrodyta, kad atitinkamas asmuo žinojo, jog LG išplovė pinigus, gautus iš sukčiavimo mokesčiais.

23

Dėl 2018 m. gruodžio 13 d.Tribunalul Brașov (Brašovo apygardos teismas) sprendimo Curtea de Apel Brașov (Brašovo apeliacinis teismas, Rumunija) apeliacinius skundus pateikė Parchetul de pe lângă Tribunalul Brașov (Brašovo aukštesniojo teismo prokuratūra; toliau – prokuratūra), LG ir civilinį ieškinį pareiškusi šalis Agenția Națională de Administrare Fiscală, Direcția Generală Regională a Finanțelor Publice Brașov (Nacionalinė mokesčių administravimo agentūra, Brašovo viešųjų finansų generalinis direktoratas, Rumunija).

24

Vėliau LG atsiėmė apeliacinį skundą. Prokuratūros apeliacinis skundas, be kita ko, susijęs su MH išteisinimo dėl bendrininkavimo plaunant pinigus pagrįstumu. Civilinis ieškovas savo ruožtu ginčija civilinio ieškinio, pareikšto baudžiamojoje byloje, vertinimą, kiek tai susiję su iš kaltinamojo priteistos sumokėti žalos ir palūkanų suma.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad prašo išaiškinti Direktyvą 2015/849, nors ji į Rumunijos teisę nebuvo perkelta per nustatytą terminą, nes šioje direktyvoje pinigų plovimo nusikaltimas apibrėžtas taip pat, kaip ir klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms galiojusioje Direktyvoje 2005/60, kuri buvo perkelta į Rumunijos teisę Įstatymu Nr. 656/2002.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Direktyvos 2015/849 1 straipsnio 3 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pinigų plovimo nusikaltimo, kuris pagal savo pobūdį yra nusikaltimas, padarytas dėl pagrindinio nusikaltimo, vykdytojas negali būti šio pagrindinio nusikaltimo vykdytojas.

27

Toks aiškinimas išplaukia iš Direktyvos 2015/849 preambulės ir 1 straipsnio 3 dalies, taip pat iš formuluotės „žinant, kad šis turtas yra gautas iš nusikalstamos veiklos“ gramatinės, semantinės ir teleologinės analizės; ši formuluotė turi prasmę tik tuo atveju, jei pagrindinio nusikaltimo vykdytojas skirtųsi nuo pinigų plovimo nusikaltimo vykdytojo. Be to, Direktyvos 2015/849 1 straipsnio 3 dalies a punkto paskutinė sakinio dalis („siekiant padėti kokiam nors asmeniui, kuris dalyvauja tokioje veikloje, išvengti teisinių to asmens veiksmų pasekmių“) yra susijusi ne su pinigų plovimo vykdytoju, o su pagrindinio nusikaltimo vykdytoju.

28

Šio teismo teigimu, pripažinus, kad pagrindinio nusikaltimo vykdytojas taip pat gali būti laikomas pinigų plovimo nusikalstamo vykdytoju, būtų pažeistas ne bis in idem principas.

29

Šiomis aplinkybėmis Curtea de Apel Braşov (Brašovo apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 2015/849 1 straipsnio 3 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad asmuo, vykdantis veiklą, kuri laikytina pinigų plovimo nusikaltimu, visada turi būti kitas asmuo nei tas, kuris įvykdo pirminį nusikaltimą (iš kurio gaunami pinigai –s pinigų plovimo objektas)?“

30

2020 m. sausio 6 d. raštu Teisingumo Teismas paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo patvirtinti, kad LG atsiėmė apeliacinį skundą dėl 2018 m. lapkričio 15 d.Tribunalul Brasov (Brašovo apygardos teismas) sprendimo, ir, jei taip, kiek atsakymas į pateiktą klausimą vis dar būtinas siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje.

31

Atsakyme į šį raštą, kurį Teisingumo Teismas gavo 2020 m. sausio 16 d., prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patvirtino, kad LG atsiėmė šį apeliacinį skundą, tačiau šis atsiėmimas neturėjo įtakos prašymo priimti prejudicinį sprendimą svarbai, nes skundus pateikė ir prokuratūra, ir civilinis ieškovas. Nagrinėdamas šiuos apeliacinius skundus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės priimti sprendimą dėl elementų, susijusių su atitikties tarp LG ir MH skundžiamų ir jiems inkriminuojamų faktinių aplinkybių buvimu, neteisėtumu ir inkriminavimu, kiek tai susiję su pinigų plovimo nusikaltimu, todėl sprendimas dėl pačios bylos esmės priklausys nuo Teisingumo Teismo pateikto atsakymo.

32

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad pagrindinėje byloje jis priims galutinį sprendimą.

33

Rumunijos vyriausybė ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą. Ši vyriausybė visų pirma teigia, kad, LG atsiėmus savo apeliacinį skundą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nebeprašoma priimti sprendimo dėl jo nuteisimo už pinigų plovimo nusikaltimą. Taigi nėra įrodyta, kad atsakymas į pateiktą klausimą būtų naudingas sprendimui pagrindinėje byloje priimti.

34

Be to, faktinės aplinkybės, dėl kurių kilo ginčas pagrindinėje byloje, atrodo neaiškios; tai leidžia abejoti tuo, ar Teisingumo Teismas turi visą informaciją, būtiną sprendimui priimti.

35

Galiausiai, priešingai, nei teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Rumunijos jurisprudencijoje nėra jokio skirtingo Įstatymo Nr. 656/2002 29 straipsnio 1 dalies a punkto, kuriame pakartojamas Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies a punkto tekstas, aiškinimo.

36

Reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, šiam teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Dokumentų klastojimas), C‑510/19, EU:C:2020:953, 25 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

37

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą tik tuomet, kai akivaizdu, jog prašomas Europos Sąjungos teisės išaiškinimas nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi faktinės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Dokumentų klastojimas), C‑510/19, EU:C:2020:953, 26 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

38

Konkrečiai kalbant, kaip matyti iš pačios SESV 267 straipsnio formuluotės, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti „reikalingas“, kad jį pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje. Taigi prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, be kita ko, grindžiama prielaida, kad nacionaliniuose teismuose iš tiesų nagrinėjama byla, kurioje jie turi priimti sprendimą, galimai atsižvelgdami į prejudicinį sprendimą (2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Dokumentų klastojimas), C‑510/19, EU:C:2020:953, 27 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

39

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atsakymo į Teisingumo Teismo 2020 m. sausio 6 d. rašte pateiktą klausimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme yra nagrinėjama byla ir kad šis teismas mano, jog tam, kad ginčas būtų išspręstas, jis iš esmės turi priimti sprendimą dėl klausimo, ar pinigų plovimo nusikaltimo vykdytojas gali būti pagrindinio nusikaltimo vykdytojas. Todėl minėtas teismas gali atsižvelgti į atsakymą į pateiktą klausimą.

40

Vadinasi, neatrodo, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas nėra susijęs su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis arba dalyku arba problema yra hipotetinė.

41

Be to, nors pagrindinės bylos aplinkybių aprašymas yra labai trumpas ir jame yra dviprasmiškumų, vis dėlto iš jo galima suprasti pagrindinės bylos esmę. Remdamosi juo Rumunijos, Lenkijos ir Čekijos vyriausybės ir Europos Komisija pateikė pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį.

42

Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

43

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją siekdamas naudingai atsakyti teismui, kuris pateikė prejudicinį klausimą, Teisingumo Teismas gali laikyti reikalinga atsižvelgti į Sąjungos teisės nuostatas, kurių nacionalinis teismas nenurodė savo klausimo formuluotėje (2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Jyske Bank Gibraltar, C‑212/11, EU:C:2013:270, 38 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

44

Nagrinėjamu atveju nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas susijęs su Direktyvos 2015/849 1 straipsnio 3 dalimi, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, LG buvo nuteistas už pinigų plovimo nusikaltimą, nurodytą Įstatymo Nr. 656/2002 29 straipsnio 1 dalies a punkte, kuriuo į Rumunijos teisę perkeltas Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies a punktas, galiojęs pagrindinėje byloje nagrinėjamu laikotarpiu.

45

Be to, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies ir Direktyvos 2015/849 1 straipsnio 3 dalies nuostatos suformuluotos iš esmės panašiai.

46

Šiomis aplinkybėmis, siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, pateiktą klausimą reikia suprasti taip, kad juo iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad pinigų plovimo nusikaltimas, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, gali būti padarytas nusikalstamos veiklos, iš kurios gauti atitinkami pinigai, vykdytojo.

47

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Baumgartner, C‑513/17, EU:C:2018:772, 23 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

48

Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad pinigų plovimas ir teroristų finansavimas būtų uždrausti. Šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje išvardijami tyčiniai veiksmai, kurie pagal Direktyvą 2005/60 laikomi pinigų plovimo nusikaltimu.

49

Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta turto konversija arba perdavimas, žinant, kad šis turtas yra gautas iš nusikalstamos veiklos arba dalyvaujant tokioje veikloje, siekiant nuslėpti arba užmaskuoti neteisėtą turto kilmę arba padėti kokiam nors asmeniui, kuris dalyvauja nusikalstamoje veikloje, išvengti teisinių šios veikos pasekmių.

50

Iš Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies a punkto formuluotės matyti, jog tam, kad asmuo galėtų būti laikomas pinigų plovimo nusikaltimo vykdytoju, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jis turi žinoti, kad šis turtas yra gautas iš nusikalstamos veiklos arba dalyvavimo tokioje veikloje.

51

Vis dėlto tokia sąlyga reiškia tik reikalavimą, kad pinigų plovimo nusikaltimą padaręs asmuo žinotų atitinkamų pinigų nusikalstamą kilmę. Kadangi ši sąlyga tikrai įvykdyta, kiek tai susiję su nusikaltimo, iš kurio gauti šie pinigai, vykdytoju, neatmetama galimybė, kad jis gali būti Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyto pinigų plovimo nusikaltimo vykdytojas.

52

Be to, iš Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies a punkto formuluotės matyti, kad šioje nuostatoje nurodytas materialinis veiksmas, be kita ko, apima turto konvertavimą ar perdavimą, siekiant nuslėpti ar užmaskuoti neteisėtą šio turto kilmę.

53

Kadangi toks veiksmas yra materialinis aktas, kuris, skirtingai nuo paprasto šio turto turėjimo ar naudojimo, automatiškai nekyla iš nusikalstamos veiklos, iš kurios šis turtas gautas, jį gali atlikti ir nusikaltimo, iš kurio gauti atitinkami pinigai, vykdytojas ir trečiasis asmuo.

54

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies a punkto formuluotę neatmetama galimybė, kad pagrindinio nusikaltimo, iš kurio gauti plaunami pinigai, vykdytojas taip pat gali būti šioje nuostatoje nurodyto pinigų plovimo nusikaltimo vykdytojas.

55

Kalbant apie norminį kontekstą, į kurį patenka Direktyva 2005/60, reikia priminti, kad jos priėmimo dieną galiojo Pamatinis sprendimas 2001/500. Pagal šio pamatinio sprendimo 1 straipsnio b punktą siekdamos sustiprinti kovą su organizuotu nusikalstamumu valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad negaliotų arba nebūtų laikomasi išlygų dėl Strasbūro konvencijos 6 straipsnio 1 dalies a punkto sunkių nusikaltimų ir bet kuriuo atveju nusikaltimų, už kuriuos baudžiama laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – daugiau nei vieni metai, arba tose valstybėse, kurių teisinėse sistemose nustatoma minimali bausmė už nusikaltimus, – nusikaltimų, už kuriuos baudžiama laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu, kurio trumpiausias terminas – daugiau kaip šeši mėnesiai, atveju.

56

Strasbūro konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekviena šalis imasi būtinų „įstatyminių ir kitokių priemonių“, kad užtikrintų, kad jos nacionalinėje teisėje nusikaltimais būtų įvardyti šie tyčia atlikti veiksmai remiantis šioje nuostatoje nurodytomis veikomis. Strasbūro konvencijos 6 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas pinigų plovimo aktas iš esmės sutampa su Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytu veiksmu.

57

Pagal Strasbūro konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punktą šalims suteikiama galimybė numatyti, kad šio 6 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikaltimai netaikomi pagrindinio nusikaltimo vykdytojui. Kaip matyti iš šios konvencijos aiškinamojo pranešimo, šioje nuostatoje atsižvelgiama į tai, kad kai kuriose valstybėse, taikant pagrindinius jų nacionalinės baudžiamosios teisės principus, pagrindinio nusikaltimo vykdytojas nepadaro papildomo nusikaltimo, plaudamas iš šio pagrindinio nusikaltimo gautas pajamas.

58

Darytina išvada, kad Direktyvos 2005/60 priėmimo dieną jos straipsnio 2 dalies a punkte nurodytų veikų baudžiamumas, kiek tai susiję su pagrindinio nusikaltimo vykdytoju, buvo leidžiamas pagal Strasbūro konvenciją, tačiau valstybės narės galėjo nenumatyti tokio baudžiamumo savo baudžiamojoje teisėje. Be to, ta pati išvada taikytina Varšuvos konvencijai, kurios 9 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta galimybė numatyti, kad šio 9 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikaltimai netaikomi pagrindinio nusikaltimo vykdytojams.

59

Taigi Direktyvoje 2005/60, kurios 1 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybių narių pareiga uždrausti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, pinigų plovimą, nenustatant priemonių tokiam draudimui įgyvendinti, ir kurios 1 straipsnio 2 dalies a punkte apibrėžiamas pinigų plovimas tokiu būdu, kuriuo remiantis galima, tačiau nereikalaujama (kiek tai susiję su pagrindinio nusikaltimo vykdytoju), bausti už šioje nuostatoje numatytas veikas, paliekama valstybėms narėms galimybė perkeliant šią direktyvą į savo vidaus teisę nuspręsti, ar bausti už tokias veikas.

60

Šią išvadą patvirtina, pirma, Direktyvos 2005/60 5 konstatuojamoji dalis, pagal kurią šią direktyvą siekta „suderinti“ su FVDG rekomendacijomis, iš dalies pakeistomis ir išplėtotomis 2003 m. Kaip savo išvados 45 punkte pažymėjo generalinis advokatas, pagal pirmąją iš šių rekomendacijų šalys gali numatyti, kad pinigų plovimo nusikaltimas gali būti netaikomas asmenims, kurie įvykdė pirminį nusikaltimą, kai to reikalaujama pagal jų vidaus teisės pagrindinius principus.

61

Be to, kaip savo išvados 41 punkte nurodė generalinis advokatas, Direktyvos 2005/60 5 straipsnyje aiškiai pripažįstama, kad siekdamos užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui valstybės narės šios direktyvos taikymo srityje gali priimti arba palikti galioti griežtesnes nuostatas. Šis straipsnis yra jos I antraštinėje dalyje „Dalykas, taikymo sritis ir sąvokų apibrėžtys“ ir taikomas visoms nuostatoms šios direktyvos reglamentuojamoje srityje, siekiant užkirsti kelią pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (šiuo klausimu žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo Safe Interenvíos, C‑235/14, EU:C:2016:154, 78 punktą).

62

Svarbu pažymėti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2018/1673 1 ir 11 konstatuojamųjų dalių, šia direktyva siekiama kovoti su pinigų plovimu taikant baudžiamąją teisę ir nustatoma valstybių narių pareiga užtikrinti, kad už tam tikrų rūšių pinigų plovimo veiklą, iš kurios gaunami pinigai, taip pat būtų skiriamos sankcijos nusikalstamos veiklos vykdytojui.

63

Direktyvos 2018/1673 3 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad valstybės narės imasi reikiamų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad už 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytus veiksmus yra baudžiama kaip už nusikalstamą veiką, jeigu juos padarė asmenys, vykdę arba dalyvavę vykdant nusikalstamą veiklą, iš kurios buvo gautas turtas.

64

Svarbu pažymėti, kad Direktyvos 2018/1673 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų veiksmų apibūdinimas atitinka Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytų veiksmų aprašymą.

65

Taigi tik Direktyvoje 2018/1673, kurios perkėlimo į nacionalinę teisę terminas baigėsi 2020 m. gruodžio 3 d., valstybėms narėms, kiek tai susiję su pagrindinio nusikaltimo vykdytoju, buvo nustatyta iš Sąjungos teisės kylanti pareiga bausti už turto konversiją arba perdavimą, žinant, kad šis turtas yra gautas iš šios nusikalstamos veiklos, siekiant nuslėpti arba užmaskuoti neteisėtą turto kilmę arba padėti kokiam nors asmeniui, dalyvaujančiam tokioje veikloje, išvengti teisinių to asmens veiksmų pasekmių.

66

Taigi iš Direktyvos 2005/60 norminio konteksto matyti, kad ja nedraudžiama valstybei narei perkelti Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies a punktą į savo vidaus teisę, numatant, kad, kiek tai susiję su pagrindinio nusikaltimo vykdytoju, jis baudžiamas už pinigų plovimo nusikaltimą pagal tarptautinius įsipareigojimus ir pagrindinius nacionalinės teisės principus.

67

Tokią išvadą patvirtina Direktyvos 2005/60 tikslas.

68

Iš tiesų šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagrindinis Direktyvos 2005/60 tikslas – užkirsti kelią finansų sistemos naudojimui pinigų plovimui ir teroristų finansavimui, kaip tai matyti tiek iš jos pavadinimo ir konstatuojamųjų dalių, tiek iš to, kad ji buvo priimta tarptautiniu mastu, siekiant Sąjungoje taikyti ir padaryti privalomas FVDG rekomendacijas (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 4 d. Sprendimo El Dakkak ir Intercontinental, C‑17/16, EU:C:2017:341, 32 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

69

Taigi Direktyvos 2005/60 nuostatos yra prevencinės, nes jomis siekiama laikantis rizika grindžiamo požiūrio nustatyti prevencijos ir atgrasomųjų priemonių sistemą, skirtą veiksmingai kovai su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu, ir taip išlaikyti finansų sistemos tvirtumą ir vientisumą. Šiomis priemonėmis siekiama užkirsti kelią tokiai veiklai ar bent jau kiek įmanoma ją apriboti, šiuo tikslu visais etapais, kuriais tokia veikla tikėtina, nustatant kliūtis pinigų plovėjams ir teroristus finansuojantiems asmenims (2018 m. sausio 17 d. Sprendimo Corporate Companies, C‑676/16, EU:C:2018:13, 26 punktas).

70

Nors, kaip matyti iš Direktyvos 2005/60 1 konstatuojamosios dalies, ši direktyva yra „prevencijos finansų sistemoje“ pastanga, papildant baudžiamosios teisės principu pagrįstą požiūrį, šios direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę, numatant, kad jos 1 straipsnio 2 dalyje nurodyti veiksmai, kuriais plaunami pinigai, yra nusikaltimas, veiksmingai padeda kovoti su pinigų plovimu, terorizmo finansavimu ir užtikrinti finansų sistemos solidumą bei vientisumą, todėl tai atitinka jos tikslus.

71

Pagrindinio nusikaltimo vykdytojo baudžiamumas už pinigų plovimą taip pat atitinka Direktyvos 2005/60 tikslus, nes, kaip savo išvados 43 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, tai gali apsunkinti iš nusikaltimo gautų lėšų įvedimą į finansų sistemą ir taip padėti užtikrinti gerą vidaus rinkos veikimą.

72

Vadinasi, atsižvelgiant į Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies a punkto formuluotę, norminį kontekstą, į kurį patenka ši direktyva, ir į ja siekiamą tikslą, minėtos direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybei narei nedraudžiama perkelti šią nuostatą į savo vidaus teisę, numatant pagrindinio nusikaltimo vykdytojo baudžiamumą už pinigų plovimo nusikaltimą. Tokia pati išvada darytina ir dėl Direktyvos 2015/849 1 straipsnio 3 dalies a punkto, nes šioje direktyvoje buvo pakartotas Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies a punktas, iš esmės jo nepakeičiant.

73

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui iš esmės kyla klausimas dėl tokio aiškinimo nesuderinamumo su ne bis in idem principu pavojaus, reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 51 straipsnio 1 dalį jos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę.

74

Be to, reikia priminti, kad ne bis in idem principas yra numatytas EŽTK 7 protokolo 4 straipsnyje ir Chartijos 50 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad „niekas negali būti antrą kartą teisiamas arba baudžiamas už nusikalstamą veiką, dėl kurios Sąjungoje jis jau buvo galutinai išteisintas arba pripažintas kaltu pagal įstatymą“.

75

Nors, kaip patvirtina ESS 6 straipsnio 3 dalis, EŽTK pripažįstamos pagrindinės teisės sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus ir nors pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį Chartijoje įtvirtintoms teisėms, atitinkančioms EŽTK užtikrinamas teises, suteikiama ta pati prasmė ir apimtis, kaip suteikta minėtos konvencijos, pastaroji, kol Europos Sąjunga prie jos neprisijungė, nėra į Sąjungos teisės sistemą formaliai integruota teisės priemonė. Chartijos 52 straipsnio išaiškinimuose nurodyta, kad pagal šio straipsnio 3 dalį siekiama užtikrinti būtiną Chartijos ir EŽTK darną, „nedarant neigiamos įtakos Sąjungos teisės [ir] Europos Sąjungos Teisingumo Teismo autonomijai“ (2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Garlsson Real Estate ir kt., C‑537/16, EU:C:2018:193, 24 ir 25 punktai ir nurodyta jurisprudencija).

76

Taigi, nagrinėjant pateiktą klausimą reikia remtis pagrindinėmis teisėmis, kurias užtikrina Chartija, ypač jos 50 straipsnis (2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Garlsson Real Estate ir kt., C‑537/16, EU:C:2018:193, 26 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

77

Iš pačios Chartijos 50 straipsnio formuluotės matyti, kad pagal šį straipsnį draudžiama tą patį asmenį teisti arba bausti už tą pačią nusikalstamą veiką daugiau kaip vieną kartą (2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Orsi ir Baldetti, C‑217/15 ir C‑350/15, EU:C:2017:264, 18 punktas ir 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Garlsson Real Estate ir kt., C‑537/16, EU:C:2018:193, 36 punktas).

78

Konkrečiai kalbant apie draudimą bausti asmenį už tą patį nusikaltimą (sąlyga „idem“), pažymėtina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją svarbus to paties nusikaltimo buvimo vertinimo kriterijus yra faktinių aplinkybių tapatumas, suprantamas kaip konkrečių neatskiriamai tarpusavyje susijusių aplinkybių, dėl kurių atitinkamas asmuo išteisinamas arba galutinai nuteistas, visumos buvimas. Taigi pagal Chartijos 50 straipsnį draudžiama už tą pačią veiką skirti kelias baudžiamojo pobūdžio sankcijas pasibaigus įvairiems tam skirtiems procesams (žr. 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Menci, C‑524/15, EU:C:2018:197, 35 punktą ir 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Garlsson Real Estate ir kt., C‑537/16, EU:C:2018:193, 37 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

79

Siekdami nustatyti šių konkrečių aplinkybių visumą kompetentingi nacionaliniai teismai turi išsiaiškinti, ar abiejuose procesuose nagrinėjamos materialinės veikos yra laiko, erdvės atžvilgiu bei savo objektu neatskiriamai tarpusavyje susijusios (pagal analogiją žr. 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Kraaijenbrink, C‑367/05, EU:C:2007:444, 27 punktą ir 2010 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Mantello, C‑261/09, EU:C:2010:683, 39 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

80

Be to, tai, kaip pagal nacionalinę teisę teisiškai kvalifikuojama veika, ir tai, koks teisinis interesas yra saugomas, neturi reikšmės siekiant konstatuoti tą patį pažeidimą, nes pagal Chartijos 50 straipsnį teikiama apsauga įvairiose valstybėse narėse negali skirtis (2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Menci, C‑524/15, EU:C:2018:197, 36 punktas ir 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Garlsson Real Estate ir kt., C‑537/16, EU:C:2018:193, 38 punktas).

81

Taigi reikia konstatuoti, kad Chartijos 50 straipsnis nedraudžia pagrindinio nusikaltimo vykdytojo persekioti už Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytą pinigų plovimo nusikaltimą, jeigu faktinės aplinkybės, dėl kurių vyksta baudžiamasis persekiojimas, nėra identiškos pagrindinio nusikaltimo sudedamosioms dalims; šių materialinių faktinių aplinkybių tapatumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šio sprendimo 78-80 punktuose nurodytą kriterijų.

82

Kaip savo išvados 52 ir 53 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, pinigų plovimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies a punktą, t. y. be kita ko, turto konversija arba perdavimas, žinant, kad šis turtas yra gautas iš nusikalstamos veiklos arba dalyvaujant tokioje veikloje, siekiant nuslėpti arba užmaskuoti neteisėtą turto kilmę, yra veika, atskira nuo pagrindinį nusikaltimą sudarančios veikos, net jeigu šį pinigų plovimą įvykdė pagrindinio nusikaltimo vykdytojas.

83

Galiausiai svarbu priminti, kad taikydamas Įstatymo Nr. 656/2002 29 straipsnio 1 dalies a punktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi prižiūrėti, kad būtų laikomasi ne bis in idem principo ir pagal Chartiją persekiojamiems asmenims užtikrintų pagrindinių teisių (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Taricco ir kt., C‑105/14, EU:C:2015:555, 53 punktą; 2018 m. birželio 5 d. Sprendimo Kolev ir kt., C‑612/15, EU:C:2018:392, 68 punktą), be kita ko, nusikaltimų ir bausmių teisėtumo principo (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimo M.A.S. ir M.B., C‑42/17, EU:C:2017:936, 52 punktą) ir Chartijos 49 straipsnyje numatyto bausmių proporcingumo principo.

84

Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti Chartijos 50 straipsnio taikytinumą šioje byloje ir patikrinti, ar dėl pagrindinio nusikaltimo buvo priimtas galutinis nuosprendis dėl jo vykdytojo išteisinimo ar nuteisimo. Nagrinėjamu atveju būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar baudžiamosios bylos, susijusios su pagrindiniu nusikaltimu, nutraukimas iš tikrųjų yra galutinis nuosprendis.

85

Tam, kad būtų užtikrintas Chartijos 50 straipsnio laikymasis, atsižvelgdamas į šio sprendimo 78-80 punktuose pateiktus patikslinimus jis turi patikrinti, ar pagrindinio nusikaltimo, t. y. sukčiavimo mokesčiais, materialinės faktinės aplinkybės nėra identiškos toms, dėl kurių LG yra persekiojamas pagal Įstatymo Nr. 656/2002 29 straipsnio 1 dalies a punktą. Ne bis in idem principas nebūtų pažeistas, jei būtų konstatuota, kad faktinės aplinkybės, dėl kurių LG buvo persekiojamas už pinigų plovimą remiantis Įstatymo Nr. 656/2002 29 straipsnio 1 dalies a punktu, nėra identiškos aplinkybėms, kurios sudaro pagrindinį nusikaltimą, susijusį su sukčiavimu mokesčiais; tai, atrodo, matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos.

86

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2005/60 1 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad pinigų plovimo nusikaltimas, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, gali būti padarytas nusikalstamos veiklos, iš kurios gauti atitinkami pinigai, vykdytojo.

87

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui 1 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad pinigų plovimo nusikaltimas, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, gali būti padarytas nusikalstamos veiklos, iš kurios gauti atitinkami pinigai, vykdytojo.