TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. lapkričio 24 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – 6 straipsnio 2 dalis – „Vykdančiosios teisminės institucijos“ sąvoka – 27 straipsnio 2 dalis – Specialioji taisyklė – 27 straipsnio 3 dalies g punktas ir 4 dalis – Leidžianti nukrypti nuostata – Persekiojimas už „kitą nusikalstamą veiką“ nei ta, dėl kurios asmuo buvo perduotas – Vykdančiosios teisminės institucijos sutikimas – Vykdančiosios valstybės narės prokuratūros sutikimas“

Byloje C‑510/19

dėl hof van beroep te Brussel (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija) 2019 m. birželio 26 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2019 m. liepos 4 d. pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą baudžiamojoje byloje prieš

AZ,

dalyvaujant

Openbaar Ministerie,

YU,

ZV,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotoja R. Silva de Lapuerta, kolegijų pirmininkai J.-C. Bonichot, M. Vilaras, E. Regan ir N. Piçarra, teisėjai E. Juhász, C. Toader, M. Safjan, D. Šváby, S. Rodin, F. Biltgen, K. Jürimäe (pranešėja), C. Lycourgos ir P. G. Xuereb,

generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

AZ, atstovaujamo advocaten F. Thiebaut ir M. Souidi,

Openbaar Ministerie, atstovaujamos J. Van Gaever,

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, M. Hellmann, E. Lankenau ir A. Berg,

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos L. Aguilera Ruiz,

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér, G. Koós ir M. M. Tátrai,

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir M. J. Langer,

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Grünheid ir R. Troosters,

susipažinęs su 2020 m. birželio 25 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pagrindų sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), 6 straipsnio 2 dalies ir 14, 19 bei 27 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Belgijoje šios šalies piliečiui AZ iškeltą baudžiamąją bylą, kurioje jis kaltinamas dokumentų klastojimu, suklastotų dokumentų naudojimu ir sukčiavimu; šį asmenį Nyderlandų institucijos perdavė vykdydamos Europos arešto orderius.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

3

Pagrindų sprendimo 2002/584 5, 7 ir 8 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(5)

Sąjungos siekis tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve reikalauja panaikinti ekstradiciją tarp valstybių narių ir pakeisti ją perdavimo sistema tarp teisminių institucijų. Be to, pradėjus taikyti naują [naują supaprastintą] nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo sistemą vykdant [siekiant vykdyti] baudžiamuosius nuosprendžius ar traukiant baudžiamojon atsakomybėn [baudžiamąjį persekiojimą], galima panaikinti dabartinės ekstradicijos tvarkos sudėtingumą ir jai būdingas vilkinimo tendencijas. Tradiciniai iki šiol egzistavę valstybių narių bendradarbiavimo santykiai laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje turėtų būti pakeisti teismo sprendimų baudžiamosiose bylose laisvo judėjimo sistema, taikoma ir ikiteisminiams, ir galutiniams sprendimams.

<…>

(7)

Kadangi valstybės narės, veikdamos vienašališkai, negali pakeisti daugiašalės ekstradicijos sistemos, kuri remiasi 1957 m. gruodžio 13 d. Europos konvencija dėl ekstradicijos, ir todėl dėl šios užduoties masto ir poveikio ją geriau galima įvykdyti Sąjungos lygiu, Taryba gali priimti priemones, vadovaudamasi subsidiarumo principu, nurodytu Europos Sąjungos sutarties 2 straipsnyje ir Europos bendrijos steigimo sutarties 5 straipsnyje. Vadovaujantis proporcingumo principu, nustatytu pastarajame straipsnyje, šis pagrindų sprendimas nereglamentuoja daugiau nei būtina šiam tikslui pasiekti.

(8)

Sprendimams dėl Europos arešto orderio vykdymo turi būti taikoma pakankama kontrolė, o tai reiškia, kad valstybės narės, kurioje prašomas perduoti asmuo buvo areštuotas [suimtas], teisminė institucija turi priimti sprendimą dėl jo (jos) perdavimo.“

4

Šio pagrindų sprendimo 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ nustatyta:

„1.   Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.   Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.   Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje.“

5

Minėto pagrindų sprendimo 3, 4 ir 4a straipsniuose išvardyti Europos arešto orderio privalomo ir neprivalomo nevykdymo pagrindai. To paties pagrindų sprendimo 5 straipsnyje numatytos išduodančiosios valstybės narės suteikiamos garantijos ypatingais atvejais.

6

Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnyje „Kompetentingų teisminių institucijų nustatymas“ įtvirtinta:

„1.   Išduodančioji teisminė institucija – tai išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga išduoti Europos arešto orderį.

2.   Vykdančioji teisminė institucija ‐ tai vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga vykdyti Europos arešto orderį.

3.   Kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui praneša [apie] kompetentingą pagal jos teisę teisminę instituciją.“

7

Pagrindų sprendimo 14 straipsnyje „Prašomo perduoti asmens apklausa“ nustatyta:

„Kai areštuotasis [suimtas] asmuo nesutinka būti perduotas, kaip nurodyta 13 straipsnyje, jis turi teisę būti išklausytas vykdančiosios teisminės institucijos pagal vykdančiosios valstybės narės įstatymus.“

8

Pagrindų sprendimo 15 straipsnio „Perdavimo sprendimas“ 1 dalyje nurodyta:

„Vykdančioji teisminė institucija, laikydamasi šiame pamatiniame [pagrindų] sprendime nustatytų terminų ir sąlygų, nusprendžia, ar asmuo turi būti perduotas.“

9

Pagrindų sprendimo 19 straipsnyje „Asmens išklausymas iki sprendimo priėmimo“ nustatyta:

„1.   Teisminė institucija prašomą perduoti asmenį išklauso kartu su jam padedančiu asmeniu, paskirtu pagal prašančio perduoti teismo valstybės narės įstatymus.

2.   Prašomas perduoti asmuo išklausomas pagal vykdančiosios valstybės įstatymus, laikantis išduodančiosios ir vykdančiosios teisminių institucijų abipusio susitarimo nustatytų sąlygų.

3.   Kompetentinga vykdančioji teisminė institucija, siekdama užtikrinti tinkamą šio straipsnio ir nustatytų reikalavimų taikymą, gali paskirti kurią nors kitą savo valstybės narės teisminę instituciją dalyvauti prašomo perduoti asmens išklausyme.“

10

Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnyje „Galimas patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už kitas nusikalstamas veikas“ įtvirtinta:

„1.   Kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui gali pranešti, kad jos santykiuose su kitomis valstybėmis narėmis, kurios yra padariusios tokį pat pranešimą, leidimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn [vykdyti asmens baudžiamąjį persekiojimą], nuteisimui ar įkalinimui [nuteisti ar įkalinti], siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę ar sprendimą dėl įkalinimo už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą dėl kurios asmuo yra perduotas, įvykdytą prieš jo perdavimą, yra laikomas duotu, jei kuriuo nors konkrečiu atveju vykdančioji teisminė institucija savo sprendime dėl perdavimo nenurodo kitaip.

2.   Išskyrus atvejus, minėtus šio straipsnio 1 ir 3 dalyse, perduotam asmeniui negali būti iškelta baudžiamoji atsakomybė [negalima vykdyti perduoto asmens baudžiamojo persekiojimo], jis negali būti nuteistas ir jam negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą nusikalstamą veiką, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą.

3.   Šio straipsnio 2 dalis netaikoma šiais atvejais:

<…>

g)

kai asmenį perdavusi vykdančioji teisminė institucija duoda savo sutikimą pagal šio straipsnio 4 dalį.

4.   Prašymas duoti sutikimą pateikiamas vykdančiajai teisminei institucijai kartu pateikiant 8 straipsnio 1 dalyje minėtą informaciją ir jos vertimą, kaip nurodyta 8 straipsnio 2 dalyje. Sutikimas duodamas, kai dėl tos pačios nusikalstamos veikos, dėl kurios prašoma sutikimo, taikomas perdavimas pagal šio pamatinio [pagrindų] sprendimo nuostatas. Sutikimą atsisakoma duoti tik dėl 3 straipsnyje minėtų priežasčių, o kitais atvejais gali būti atsisakyta jį duoti tik dėl 4 straipsnyje nurodytų priežasčių. Sprendimas priimamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo gavimo.

<…>“

Nacionalinė teisė

Belgijos teisė

11

2003 m. gruodžio 19 d.Wet betreffende het Europees aanhoudingsbevel (Įstatymas dėl Europos arešto orderio) (Belgisch Staatsblad, 2003 m. gruodžio 22 d., p. 60075) 37 straipsnyje nustatyta:

„1.   Negalima vykdyti asmens, kuris buvo perduotas pagal Belgijos teisminės institucijos išduotą Europos arešto orderį, baudžiamojo persekiojimo, jo nuteisti ir atimti jo laisvės dėl nusikalstamos veikos, padarytos prieš jį perduodant ir nesusijusios su veika, dėl kurios jis perduotas.

2.   Šio straipsnio 1 dalis netaikoma šiais atvejais:

<…>

Jeigu 1 dalyje nenumatytais atvejais ikiteisminio tyrimo teisėjas, prokuroras ar teismas konkrečiu atveju nori vykdyti perduoto asmens baudžiamąjį persekiojimą, jį nuteisti ar atimti jo laisvę dėl nusikalstamos veikos, padarytos prieš jį perduodant ir nesusijusios su veika, dėl kurios jis perduotas, jis turi vykdančiajai teisminei institucijai pateikti prašymą duoti sutikimą, taip pat 2 straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją ir prireikus vertimą.“

Nyderlandų teisė

– Overleveringswet

12

Pagrindinėje byloje taikomos redakcijos 2004 m. balandžio 29 d.wet tot implementatie van het kaderbesluit van de Raad van de Europese Unie betreffende het Europees aanhoudingsbevel en de procedures van overlevering tussen de lidstaten van de Europese Unie (Įstatymas dėl Tarybos pagrindų sprendimo dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos įgyvendinimo) (Stb., 2004, Nr. 195) (toliau – Overleveringswet) 14 straipsnyje yra nustatyta:

„1.   Prašomą perduoti asmenį leidžiama perduoti tik jeigu nebus vykdomas jo baudžiamasis persekiojimas, jis nebus baudžiamas arba kitaip nebus apribota jo asmeninė laisvė dėl nusikalstamų veikų, padarytų prieš jį perduodant ir nesusijusių su veikomis, dėl kurių jis buvo perduotas, išskyrus kai:

<…>

f)

dėl to buvo kreiptasi į officier van justitie (prokuroras), kad duotų išankstinį sutikimą, ir jis jį davė.

<…>

3.   Išduodančiosios teisminės institucijos prašymu prokuroras, vadovaudamasis perduotu Europos arešto orderiu su pridėtu vertimu, duoda 1 dalies f punkte <…> nurodytą sutikimą dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių būtų galima leisti vykdyti perdavimą pagal šį įstatymą <…>“

– Teismų įstatymas

13

Pagal wet op de rechterlijke organisatie (Teismų įstatymas) 127 straipsnį teisingumo ir saugumo ministras gali duoti bendrų ir konkrečių nurodymų dėl prokuratūros funkcijų ir įgaliojimų vykdymo.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

14

2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi rechtbank van eerste aanleg te Leuven (Leveno pirmosios instancijos teismas, Belgija) ikiteisminio tyrimo teisėjas prokuroro prie šio teismo prašymu išdavė Europos arešto orderį dėl Belgijos piliečio AZ perdavimo, siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą dėl 2017 m. gegužės 5–13 d. Belgijoje įvykdytų nusikalstamų veikų: dokumentų klastojimo, suklastotų dokumentų naudojimo ir sukčiavimo (toliau – pirminis Europos arešto orderis).

15

Tuo pagrindu AZ buvo sulaikytas Nyderlanduose. Vykdant pirminį Europos arešto orderį, 2017 m. gruodžio 13 d. jis buvo perduotas Belgijos institucijoms, remiantis rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai) sprendimu.

16

2018 m. sausio 26 d.rechtbank van eerste aanleg te Leuven (Leveno pirmosios instancijos teismas) ikiteisminio tyrimo teisėjas išdavė papildomą Europos arešto orderį (toliau – papildomas Europos arešto orderis), siekiant, kad AZ būtų perduotas dėl pirminiame Europos arešto orderyje nenurodytų nusikalstamų veikų – dokumentų klastojimo, suklastotų dokumentų naudojimo ir sukčiavimo, dėl kurių tas prokuroras buvo pateikęs prašymus šiam teismui 2017 m. spalio 26 d. ir lapkričio 24 d., taip pat 2018 m. sausio 19 ir 25 d.

17

2018 m. vasario 13 d. rašte, skirtame rechtbank van eerste aanleg te Leuven (Leveno pirmosios instancijos teismas) ikiteisminio tyrimo teisėjui, arrondissementsparket Amsterdam (Amsterdamo apylinkės prokuratūra, Nyderlandai) officier van justitie (prokuroras), vadovaudamasis Overleveringswet 14 straipsniu, davė sutikimą vykdyti baudžiamąjį persekiojimą dėl papildomame Europos arešto orderyje nurodytų nusikalstamų veikų.

18

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, AZ buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už pirminiame ir papildomame Europos arešto orderyje nurodytas veikas. Pažymėtina, kad Correctionele rechtbank te Leuven (Leveno baudžiamųjų bylų teismas, Belgija) už šias veikas AZ skyrė pagrindinę 3 metų laisvės atėmimo bausmę.

19

AZ to teismo nuosprendį apskundė hof van beroep te Brussel (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija). Šiame teisme AZ iškėlė klausimą, ar Overleveringswet 14 straipsnis neprieštarauja Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 2 daliai, 14 straipsniui, 19 straipsnio 2 daliai ir 27 straipsniui. Atsižvelgdamas į tai, minėtas teismas visų pirma teiraujasi, ar Amsterdamo apylinkės prokuroras nagrinėjamu atveju yra „vykdančioji teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal šio pagrindų sprendimo 6 straipsnio 2 dalį, kuri gali duoti minėto pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies g punkte ir 4 dalyje numatytą sutikimą.

20

Šiomis aplinkybėmis hof van beroep te Brussel (Briuselio apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

a)

Ar sąvoka „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 2 dalį, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka?

b)

Jeigu į [1a klausimą] būtų atsakyta teigiamai, pagal kokius kriterijus galima nustatyti, ar vykdančiosios valstybės narės institucija yra tokia teisminė institucija, o jos vykdomas Europos arešto orderis yra teismo sprendimas?

c)

Jeigu į [1a klausimą] būtų atsakyta teigiamai, ar Nyderlandų prokuratūra, tiksliau sakant – Amsterdamo apylinkės prokuroras, patenka į sąvokos „teisminė institucija“ taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 2 dalį, o šios institucijos vykdomas Europos arešto orderis yra teismo sprendimas?

d)

Jeigu į [1c klausimą] būtų atsakyta teigiamai, ar teisminei institucijai, tiksliau – rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas) internationale rechtshulpkamer (Tarptautinio teisminio bendradarbiavimo kolegija), leidžiama tikrinti pirminį perdavimą pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnį, užtikrinant, be kita ko, asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, teisę būti išklausytam ir teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kai už tolesnį perdavimą pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnį yra atsakinga kita institucija, t. y. Amsterdamo apylinkės prokuroras, neužtikrinanti asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, teisės būti išklausytam ir kreiptis į teismą teisminės gynybos, todėl be pateisinamos priežasties atsiranda akivaizdus nenuoseklumas tarp Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatų?

e)

Jeigu į [1c ir 1d klausimus] būtų atsakyta teigiamai, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 14, 19 ir 27 straipsnius reikia aiškinti taip, kad prokuratūra, veikianti kaip vykdančioji teisminė institucija, ypač turi užtikrinti asmens, dėl kurio išduotas Europos Sąjungos arešto orderis, teisę būti išklausytam ir kreiptis į teismą prieš išduodama sutikimą dėl asmens baudžiamojo persekiojimo, nuteisimo arba suėmimo, kiek tai susiję su laisvės atėmimo bausmės arba sprendimo dėl įkalinimo dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta iki jo perdavimo pagal Europos arešto orderį ir kurios perdavimo prašymas neapima?

2.

Ar Amsterdamo apylinkės prokuroras, įgyvendinantis [Overleveringswet] 14 straipsnį, yra vykdančioji teisminė institucija, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 2 dalį, kuri perdavė ieškomą asmenį ir kuri gali duoti sutikimą, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies g punktą ir 4 dalį?“

Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo

21

Vokietijos vyriausybė abejoja dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo, iš esmės motyvuodama tuo, kad pateikti klausimai visiškai nesusiję su pagrindinės bylos aplinkybėmis, ir tuo, kad bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė priežasčių, kodėl atsakymai į šiuos klausimus yra svarbūs sprendžiant šį ginčą.

22

Tos šalies vyriausybės teigimu, prejudiciniai klausimai yra susiję su perdavimo ir sutikimo davimo Nyderlanduose tvarka, pagal kurią Nyderlandų institucijos priėmė galutinį sprendimą. Ieškomas asmuo jau buvo perduotas Belgijos institucijoms vykdant šį sprendimą. Šiomis aplinkybėmis išduodančiosios valstybės narės teisminės institucijos negali tikrinti minėto vykdančiojoje valstybėje narėje priimto sprendimo, todėl jį galima ginčyti tik pastarosios valstybės narės teismuose.

23

Be to, leidimas išduodančiosios valstybės narės teismui peržiūrėti vykdančiosios valstybės narės institucijos išduoto sutikimo galiojimą prieštarautų valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principui.

24

Galiausiai išduodančiojoje valstybėje narėje jau baigtos vykdymo procedūros kontrolė taip pat prieštarautų Pagrindų sprendime 2002/584 įtvirtintam tikslui, t. y. pakeisti klasikinę suverenių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo sistemą (kuriai būdingas politinių institucijų kišimasis ir vertinimas) supaprastinta ir veiksminga tarpusavio pripažinimo principu pagrįsta nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų sistema. Net atliekant klasikines ekstradicijos procedūras, prašančiosios valstybės teismai negali tikrinti nacionalinių procedūrų, kurias atlikus priimamas sprendimas dėl kaltinamojo perdavimo.

25

Reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, šiam teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, jei pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2018 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality ir Commissioner of An Garda Síochána, C‑378/17, EU:C:2018:979, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2018 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality ir Commissioner of An Garda Síochána, C‑378/17, EU:C:2018:979, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27

Konkrečiai, kaip matyti iš pačios SESV 267 straipsnio formuluotės, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti „reikalingas“, kad jį pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje. Taigi prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, be kita ko, grindžiama prielaida, kad nacionaliniuose teismuose iš tiesų nagrinėjama byla, kurioje jie turi priimti sprendimą, galimai atsižvelgdami į prejudicinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 45 ir 46 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

28

Šiuo atveju reikia priminti, kad Pagrindų sprendimu 2002/584, kaip tai konkrečiai išplaukia iš jo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių bei jo 5 ir 7 konstatuojamųjų dalių, siekiama pakeisti daugiašalę ekstradicijos sistemą tarp valstybių narių tarpusavio pripažinimo principu pagrįsta nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų vykdant baudžiamuosius nuosprendžius ar šių asmenų persekiojimą sistema (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Kozłowski, C‑66/08, EU:C:2008:437, 31 punktą ir 2018 m. sausio 23 d. Sprendimo Piotrowski, C‑367/16, EU:C:2018:27, 46 punktą).

29

Paprastesnės nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemos veiksmingumas ir geras veikimas priklauso nuo to, kaip laikomasi tam tikrų šiame pagrindų sprendime nustatytų reikalavimų (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai), C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU, EU:C:2019:1077, 46 punktą). Vienas iš šių reikalavimų susijęs su teisminiu išduodančiųjų ir vykdančiųjų institucijų, kurios privalo bendradarbiauti vykdant minėtu pagrindų sprendimu pagrįstą perdavimo procedūrą, pobūdžiu.

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai kaip tik susiję su „vykdančiosios teisminės institucijos“ sąvokos, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 2 dalį, taip pat 27 straipsnio 3 dalies g punktą bei 4 dalį, aiškinimu.

31

Šiuo klausimu reikia priminti, kad šio pagrindų sprendimo 27 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta specialioji taisyklė, kad negalima vykdyti perduoto asmens baudžiamojo persekiojimo, jis negali būti nuteistas ir jam negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką nei ta, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą prieš šį perdavimą. Vis dėlto, remiantis minėto pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies g punktu, ta taisyklė netaikoma, kai vykdančioji teisminė institucija davė sutikimą pagal šio straipsnio 4 dalį.

32

Iš to paties pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies g punkto ir 4 dalies galima spręsti, kad šį sutikimą, reikalingą išduodančiajai valstybei narei perduoto asmens baudžiamajam persekiojimui, nuteisimui ar jo laisvės atėmimui, vykdant Europos arešto orderį, už tame orderyje nenurodytas nusikalstamas veikas, turi duoti vykdančiosios valstybės narės „vykdančioji teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 2 dalį.

33

Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą prašymą jį pateikęs teismas nurodo, kad ginčas pagrindinėje byloje kilo nagrinėjant Belgijoje AZ iškeltą baudžiamąją bylą, kai šį asmenį pagal pirminį Europos arešto orderį perdavė rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas). AZ buvo Belgijoje patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas laisvės atėmimo bausme už pirminiame Europos arešto orderyje nurodytas nusikalstamas veikas, kurios buvo papildytos veikomis, nurodytomis papildomame Europos arešto orderyje: dokumentų klastojimą, suklastotų dokumentų naudojimą ir sukčiavimą. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punkte ir 4 dalyje nurodytą sutikimą vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už papildomame Europos arešto orderyje nurodytas nusikalstamas veikas davė Amsterdamo apylinkės prokuroras pagal Overleveringswet 14 straipsnį.

34

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme AZ iškėlė klausimą, ar Amsterdamo apylinkės prokuroras atitinka „vykdančiosios teisminės institucijos“ sąvoką, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 2 dalį, ir ar atitinkamai šis prokuroras galėjo nagrinėjamu atveju duoti to pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies g punkte ir 4 dalyje nurodytą sutikimą.

35

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas „vykdančiosios teisminės institucijos“ sąvokos, kaip tai suprantama pagal pirma esančiame punkte nurodytas Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatas, išaiškinimas atrodo reikalingas tam, kad tas teismas galėtų nustatyti, ar tokia institucija davė to pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies g punkte ir 4 dalyje nurodytą sutikimą vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už papildomame Europos arešto orderyje nurodytas nusikalstamas veikas, taigi, ir priimti sprendimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio, kuris buvo priimtas Belgijoje užbaigus AZ baudžiamąjį persekiojimą.

36

Klausimas, ar šiuo atveju šis sutikimas buvo duotas pagal minėto pagrindų sprendimo nuostatas ir ar, vadovaujantis tarpusavio pasitikėjimo ir pripažinimo principais, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo pripažinti sutikimo padarinius savo teisės sistemoje, kyla iš šios bylos esmės, todėl negali paneigti šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo.

37

Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl 1a ir 1b klausimų

38

1a ir 1b klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar „vykdančiosios teisminės institucijos“ sąvoka, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 2 dalį, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, ir, jei taip – kokie kriterijai taikytini šios sąvokos turiniui nustatyti.

39

Remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, valstybės narės nustato teismines institucijas, kurios pagal jų nacionalinę teisę yra kompetentingos išduoti arba vykdyti Europos arešto orderį. Šiose nuostatose iš esmės nustatyta, kad „teisminė institucija“ privalo priimti ne tik sprendimą dėl Europos arešto orderio išdavimo, bet ir sprendimą dėl jo vykdymo.

40

Teisingumo Teismas dėl šio pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalyje numatytos „vykdančiosios teisminės institucijos“ sąvokos yra nusprendęs, kad nors remiantis procesinės autonomijos principu valstybės narės gali pagal savo nacionalinę teisę paskirti „teisminę instituciją“, turinčią kompetenciją išduoti Europos arešto orderį, kiekvienai valstybei narei negali būti palikta teisė spręsti dėl šios sąvokos prasmės ir apimties, nes minėta sąvoka visoje Sąjungoje turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, o tai turi būti daroma atsižvelgiant į minėto pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalies formuluotę, kontekstą ir tuo pagrindų sprendimu siekiamą tikslą (2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 48 ir 49 punktai; taip pat 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai), C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU, EU:C:2019:1077, 51 punktas).

41

Dėl šių priežasčių „vykdančiosios teisminės institucijos“ sąvoka, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 2 dalį, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka.

42

Dėl nustatant šios sąvokos turinį taikytinų kriterijų visų pirma reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta sąvoka „teisminė institucija“ reiškia ne tik valstybės narės teisėjus ar teismus, bet apima ir institucijas, dalyvaujančias vykdant tos valstybės narės baudžiamąjį teisingumą, skirtingai nuo vykdomajai valdžiai priskirtinų ministerijų ar policijos institucijų (2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 50 punktas ir 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo PF (Lietuvos generalinis prokuroras), C‑509/18, EU:C:2019:457, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Prokuratūros dalyvauja vykdant baudžiamąjį teisingumą atitinkamoje valstybėje narėje (šiuo klausimu visų pirma žr. 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 63 punktą ir 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai), C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU, EU:C:2019:1077, 53 punktą).

44

Antra, Teisingumo Teismas nurodė, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta „vykdančioji teisminė institucija“, atsižvelgdama į visus kaltinamuosius ir išteisinamuosius įrodymus ir nerizikuodama, kad jos sprendimų priėmimo įgaliojimams būtų daroma, be kita ko, vykdomosios valdžios įtaka gaunant pavedimus ar nurodymus iš išorės, turi turėti galimybę objektyviai atlikti tą funkciją taip, kad nekiltų abejonių dėl aplinkybės, jog priimti sprendimą išduoti Europos arešto orderį turi ta institucija, o ne galiausiai minėta valdžia. Vadinasi, ta išduodančioji teisminė institucija turi turėti galimybę vykdančiajai teisminei institucijai pateikti patikinimą, jog, atsižvelgiant į garantijas, teikiamas pagal išduodančiosios valstybės narės teisės sistemą, vykdydama Europos arešto orderio išdavimo funkcijas ji veikia nepriklausomai. Dėl šio nepriklausomumo reikalaujama, kad jos veiklos nuostatuose būtų nustatytos organizacinio pobūdžio taisyklės, pagal kurias, priimant sprendimą išduoti tokį arešto orderį, išduodančiajai teisminei institucijai nekiltų jokios rizikos, kad, be kita ko, gali būti duoti konkretūs vykdomosios valdžios nurodymai (2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 73 ir 74 punktai ir 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo PF (Lietuvos generalinis prokuroras), C‑509/18, EU:C:2019:457, 51 ir 52 punktai).

45

Be to, jei pagal išduodančiosios valstybės narės teisę kompetencija išduoti Europos arešto orderį patikėta institucijai, kuri, dalyvaudama vykdant tos valstybės narės teisingumą, vis dėlto nėra teismas, dėl sprendimo išduoti tokį arešto orderį, visų pirma dėl tokio sprendimo proporcingumo, šioje valstybėje narėje turi būti galima pasinaudoti teisminės gynybos priemone, visiškai atitinkančia veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus (2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 75 punktas ir 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo PF (Lietuvos generalinis prokuroras), C‑509/18, EU:C:2019:457, 53 punktas).

46

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad galimybė teisme apskųsti kitos institucijos, ne teismo, priimtą sprendimą išduoti Europos arešto orderį nėra sąlyga, kad ši institucija galėtų būti kvalifikuojama kaip „išduodančioji teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal šio Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. Toks reikalavimas nekyla iš minėtos institucijos veiklos nuostatų ar organizacinio pobūdžio taisyklių ir yra susijęs su tokio orderio išdavimo procesu, o šis turi atitikti veiksmingos teisminės gynybos reikalavimą (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg et Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai), C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU, EU:C:2019:1077, 48 ir 63 punktus; taip pat 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Švedijos prokuratūra), C‑625/19 PPU, EU:C:2019:1078, 30 ir 53 punktus).

47

Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio atitinkamai 1 ir 2 dalyse nurodytos teisminės institucijos pasižymi tuo pačiu statusu ir pobūdžiu, nors jos ir vykdo skirtingas funkcijas, susijusias tiek su Europos arešto orderio išdavimu, tiek su jo vykdymu.

48

Pirma, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 28 punkte, Pagrindų sprendimu 2002/584 siekiama sukurti supaprastintą tiesioginio perdavimo tarp teisminių institucijų sistemą, skirtą pakeisti klasikinio suverenių valstybių bendradarbiavimo sistemai, kuriai būdingas politinių institucijų kišimasis ir vertinimas, kad būtų užtikrintas laisvas teismo sprendimų baudžiamosiose bylose judėjimas laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje (2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 65 punktas; 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo PF (Lietuvos generalinis prokuroras), C‑509/18, EU:C:2019:457, 43 punktas ir 2019 m. spalio 9 d. Sprendimo NJ (Vienos prokuratūra), C‑489/19 PPU, EU:C:2019:849, 32 punktas).

49

Šis pagrindų sprendimas grindžiamas principu, pagal kurį su Europos arešto orderiu susijusiems sprendimams galioja visos garantijos, taikomos šios rūšies sprendimams, pavyzdžiui, kylančios iš pagrindinių teisių ir pagrindinių teisės principų, kaip numatyta minėto pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje. Tai reiškia, kad ne tik sprendimą dėl Europos arešto orderio išdavimo, bet ir sprendimą dėl tokio orderio vykdymo turi priimti teisminė institucija, atitinkanti su veiksminga teismine apsauga susijusius reikalavimus, įskaitant nepriklausomumo garantiją, kad visa tame pagrindų sprendime numatyta asmenų perdavimo tarp valstybių narių procedūra būtų vykdoma teismui prižiūrint (2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Kovalkovas, C‑477/16 PPU, EU:C:2016:861, 37 punktas ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 56 punktas).

50

Taigi, kaip, be kita ko, matyti iš Pagrindų sprendimo 2002/584 8 konstatuojamosios dalies, sprendimams dėl Europos arešto orderio vykdymo turi būti taikoma pakankama kontrolė, o tai reiškia, kad sprendimą dėl asmens perdavimo turi priimti valstybės narės, kurioje prašomas perduoti asmuo buvo suimtas, teisminė institucija.

51

Antra, šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ir Europos arešto orderio išdavimas, ir jo vykdymas gali pažeisti asmens laisvę, jei vykdant Europos arešto orderį prašomas perduoti asmuo bus suimtas, siekiant jį perduoti išduodančiajai teisminei institucijai tam, kad jo atžvilgiu būtų galima vykyti baudžiamąjį persekiojimą.

52

Trečia, reikia priminti, kad, kalbant apie Europos arešto orderio išdavimo procedūrą, vykdant baudžiamąjį persekiojimą, Europos arešto orderio sistema užtikrina prašomo perduoti asmens dviejų lygių procesinių ir pagrindinių teisių gynybą, o tai reiškia, kad, viena vertus, sprendimas, atitinkantis veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, turėtų būti priimtas bent vienu iš dviejų minėtos gynybos lygių (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 68 punktą ir 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai), C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU, EU:C:2019:1077, 60 punktą), ir, kita vertus, kad „išduodančioji teisminė institucija“, nurodyta Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje, t. y. subjektas, kuris priima galutinį sprendimą išduoti Europos arešto orderį, gali objektyviai ir nepriklausomai vykdyti savo funkcijas, susijusias su šio Europos arešto orderio išdavimu, net ir tuo atveju, jei šis arešto orderis grindžiamas nacionaliniu teisėjo arba teismo sprendimu (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 7174 punktus; taip pat 2019 m. spalio 9 d. Sprendimo NJ (Vienos prokuratūra), C‑489/19 PPU, EU:C:2019:849, 37 ir 38 punktus).

53

Vis dėlto vykdančiosios teisminės institucijos dalyvavimas reiškia tik vieną Pagrindų sprendime 2002/584 numatytą gynybos lygį, kurio paskirtis – užtikrinti, kad vykdant Europos arešto orderį asmeniui galiotų visos teismo sprendimų priėmimui taikomos garantijos, be kita ko, kylančios iš pagrindinių teisių ir pagrindinių teisės principų, kaip numatyta minėto pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje.

54

Iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 47–53 punktuose, darytina išvada, kad „vykdančiosios teisminės institucijos“ sąvoka, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 2 dalį, kaip ir „išduodančiosios teisminės institucijos“ sąvoka, kaip tai suprantama pagal to pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, reiškia teisėją ar teismą arba teisminę instituciją, pavyzdžiui, valstybės narės prokuratūrą, kuri dalyvauja vykdant teisingumą toje valstybėje narėje ir kuri yra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, kaip pažymėta šio sprendimo 44 nurodytoje jurisprudencijoje. Jei pagal vykdančiosios valstybės narės teisę įgaliojimai vykdyti Europos arešto orderį suteikiami tokiai institucijai, ši vis dėlto privalo vykdyti savo funkcijas, laikydamasi procedūros, kuri atitinka su veiksminga teismine gynyba susijusius reikalavimus, o tai reiškia, kad dėl šios institucijos sprendimo toje valstybėje narėje turi būti suteikta veiksminga teisminė gynyba.

55

Valstybės narės turi užtikrinti, kad jų teisės sistemoje būtų veiksmingai užtikrintas Pagrindų sprendime 2002/584 reikalaujamas teisminės gynybos lygis, kaip jis aiškinamas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, nustatydamos proceso taisykles, kurias jos įgyvendina ir kurios skirtingose sistemose gali skirtis (žr. pagal analogiją 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg ir Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai), C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU, EU:C:2019:1077, 64 punktą).

56

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į 1a ir 1b klausimus reikia atsakyti, kad „vykdančiosios teisminės institucijos“ sąvoka, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 2 dalį, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri turi būti aiškinama kaip apimanti valstybės narės institucijas, kurios nebūtinai yra teisėjai ar teismai, bet dalyvauja vykdant toje valstybėje narėje baudžiamąjį teisingumą ir nepriklausomai vykdo Europos arešto orderio išdavimo funkcijas, laikydamosi procedūros, kuri atitinka su veiksminga teismine gynyba susijusius reikalavimus.

Dėl 1c klausimo ir antrojo klausimo

57

1c klausimu ir antruoju klausimu (kuriuos reikia nagrinėti kartu) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 2 dalis, 27 straipsnio 3 dalies g punktas ir 4 dalis turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės prokuroras yra „vykdančioji teisminė institucija“, kaip apibrėžta tose nuostatose.

58

Kaip matyti iš atsakymo į 1a ir 1b klausimus, sprendimams dėl Europos arešto orderio vykdymo turi būti taikoma pakankama kontrolė, o tai reiškia, kad sprendimą dėl asmens perdavimo turi priimti valstybės narės, kurioje prašomas perduoti asmuo buvo suimtas, „teisminė institucija“, atitinkanti šio sprendimo 54 punkte išvardytas sąlygas.

59

Šias sąlygas atitinkančios teisminės institucijos dalyvavimas taip pat yra būtina sąlyga Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punkte ir 4 dalyje numatytam sutikimui duoti.

60

Sprendimas duoti Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 4 dalyje numatytą sutikimą skiriasi nuo sprendimo dėl Europos arešto orderio vykdymo ir atitinkam asmeniui sukelia kitokias pasekmes nei pirmojo sprendimo atveju.

61

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad, vadovaujantis šia nuostata, šis sutikimas duodamas, kai dėl tos pačios nusikalstamos veikos, dėl kurios prašoma sutikimo, taikomas perdavimas pagal šio pagrindų sprendimo nuostatas. Be to, sutikimą atsisakoma duoti tais pačiais privalomais arba neprivalomais nevykdymo pagrindais, kaip numatyta Europos arešto orderio atžvilgiu minėto pagrindų sprendimo 3 ir 4 straipsniuose.

62

Kita vertus, neginčijama, kad, kaip pažymi Nyderlandų vyriausybė, kreipimosi į vykdančiąją teisminę instituciją dėl sutikimo remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 4 dalimi dieną atitinkamas asmuo jau buvo perduotas išduodančiajai teisminei institucijai, vykdant Europos arešto orderį. Vis dėlto sprendimas dėl šio sutikimo, kaip ir sprendimas dėl šio Europos arešto orderio vykdymo, gali sukelti pasekmių atitinkamo asmens laisvei, nes sprendimas duoti sutikimą priimtas dėl kitos nusikalstamos veikos nei ta, kurios pagrindu asmuo buvo perduotas, ir dėl sprendimo dėl šio sutikimo tam asmeniui gali būti skirta griežtesnė bausmė.

63

Remiantis šio pagrindų sprendimo 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta specialiąja taisykle, negalima vykdyti perduoto asmens baudžiamojo persekiojimo, jis negali būti nuteistas ir jam negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą nusikalstamą veiką, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą. Vykdančiosios valstybės narės teisminės institucijos turi teisę vykdyti to asmens baudžiamąjį persekiojimą arba skirti jam bausmę už bet kurį kitą teisės pažeidimą nei tas, kurio pagrindu jis buvo perduotas, tik šio straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais, visų pirma tuomet, kai yra duotas sutikimas pagal minėto pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies g punktą ir 4 dalį.

64

Taigi, neatsižvelgiant į tai, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 4 dalyje nurodytą sutikimą duodanti teisminė institucija turi būti ta pati, kuri nagrinėjamoje byloje įvykdė Europos arešto orderį, bet kuriuo atveju tokio sutikimo negali duoti institucija, kuri, įgyvendindama savo įgaliojimus priimti sprendimus, gali gauti konkrečius vykdomosios valdžios nurodymus, taigi neatitinka būtinųjų sąlygų, kad ją būtų galima pripažinti „vykdančiąja teismine institucija“, kaip tai suprantama pagal šio pagrindų sprendimo 6 straipsnio 2 dalį.

65

Šiuo atveju iš Nyderlandų vyriausybės pateiktų pastabų matyti, kad pagal asmens perdavimo vykdant jo baudžiamojo persekiojimo tikslais išduotą Europos arešto orderį procedūrą Amsterdamo apylinkės prokuroras pagal Nyderlandų teisę privalo kreiptis į rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas) su prašymu išnagrinėti šį Europos arešto orderį ir nuspręsti dėl jo vykdymo. Vis dėlto tos šalies vyriausybė pabrėžė, kad galutinį sprendimą dėl perdavimo priima tas teismas, o Amsterdamo apylinkės prokuroras tik vykdo šį sprendimą.

66

Taigi sprendimą dėl asmens perdavimo vykdant Europos arešto orderį pagal Nyderlandų teisę priėmė rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas), dėl kurio „teisminės institucijos“ statuso, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimą 2002/584, niekam nekyla abejonių.

67

Vis dėlto dėl sprendimo duoti Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 4 dalyje nurodytą sutikimą Nyderlandų vyriausybė nurodė, kad jį priėmė išimtinai Amsterdamo apylinkės prokuroras, nes atitinkamas asmuo jau buvo perduotas išduodančiajai teisminei institucijai, remiantis rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas) sprendimu. Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad, remiantis Teismų įstatymo 127 straipsniu, Nyderlandų teisingumo ministras tam prokurorui gali duoti konkrečių nurodymų. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 64 punkte, negalima pripažinti, kad tas prokuroras atitinka „vykdančiosios teisminės institucijos“ reikalavimus, kaip tai suprantama pagal šio pagrindų sprendimo 6 straipsnio 2 dalį, 27 straipsnio 3 dalies g punktą ir 4 dalį.

68

Šios išvados negali paneigti Nyderlandų vyriausybės pastabos, kuriose teigiama, kad Amsterdamo apylinkės prokuroro duotą sutikimą atitinkamas asmuo gali apskųsti voorzieningenrechter (laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, Nyderlandai).

69

Atsižvelgiant į šios vyriausybės pateiktą informaciją, neatrodo, kad šios teisių gynimo priemonės buvimas savaime galėtų reikšti, jog Amsterdamo apylinkės prokuroras yra apsaugotas nuo rizikos, kad dėl sprendimo duoti Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 4 dalyje nurodytą sutikimą jis galėtų gauti konkrečių Nyderlandų teisingumo ministro nurodymų (žr. pagal analogiją 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 86 punktą).

70

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į 1c klausimą ir į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 2 dalis, 27 straipsnio 3 dalies g punktas ir 4 dalis turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės prokuroras, kuris, nors dalyvauja vykdant teisingumą, bet priimdamas sprendimus gali gauti konkrečių vykdomosios valdžios nurodymų, nelaikomas „vykdančiąja teismine institucija“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas.

Dėl 1d ir 1e klausimų

71

Atsižvelgiant į atsakymus į 1a–1c ir į antrąjį klausimus, į 1d ir 1e klausimus atsakyti nereikia.

Dėl šio sprendimo padarinių ribojimo laiko atžvilgiu

72

Openbaar Ministerie (prokuratūra, Belgija) kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu apriboti šio sprendimo padarinius laiko atžvilgiu, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad institucija, pavyzdžiui, Amsterdamo apylinkės prokuroras, neatitinka „vykdančiosios teisminės institucijos“ sąvokos, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktą ir 4 dalį. Prokuratūra tuo klausimu tvirtina, kad iki 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) (C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456) priėmimo nebuvo jokio pagrindo abejoti tokio prokuroro dalyvavimo atitiktimi šio pagrindų sprendimo nuostatoms.

73

Šiuo aspektu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisės normos išaiškinimu, kurį Teisingumo Teismas pateikia, vykdydamas pagal SESV 267 straipsnį jam suteiktus įgaliojimus, paaiškinama ir patikslinama šios normos reikšmė ir apimtis, kaip ji turi arba turėjo būti suprasta ir taikoma nuo įsigaliojimo momento. Vadinasi, taip išaiškinta norma gali ir turi būti teismo taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado ir buvo užmegzti prieš paskelbiant sprendimą dėl prašymo išaiškinti, jei, be to, įvykdytos sąlygos, leidžiančios kreiptis į kompetentingus teismus dėl šios normos taikymo (2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Kovalkovas, C‑477/16 PPU, EU:C:2016:861, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

74

Teisingumo Teismas tik išimtiniais atvejais ir taikydamas bendrąjį teisinio saugumo principą, kuris yra Sąjungos teisės sistemos dalis, gali apriboti visų suinteresuotųjų asmenų galimybę remtis jo išaiškinta norma ginčijant sąžiningumu grindžiamus teisinius santykius. Kad būtų galima nuspręsti dėl tokio apribojimo, turi būti tenkinami du esminiai kriterijai, t. y. suinteresuotųjų asmenų sąžiningumas ir didelių sunkumų rizika (2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Kovalkovas, C‑477/16 PPU, EU:C:2016:861, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

75

Vis dėlto šiuo atveju reikia pripažinti, kad prokuratūra nepateikė jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima įrodyti, jog Teisingumo Teismo šiame sprendime pateikiamas aiškinimas kelia didelių sunkumų riziką Europos arešto orderių vykdymo procedūroms.

76

Esant tokioms aplinkybėms, nereikia riboti šio sprendimo padarinių laiko atžvilgiu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

77

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

 

1.

„Vykdančiosios teisminės institucijos“ sąvoka, kaip tai suprantama pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pagrindų sprendimu 2009/299/TVR, 6 straipsnio 2 dalį, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri turi būti aiškinama kaip apimanti valstybės narės institucijas, kurios nebūtinai yra teisėjai ar teismai, bet dalyvauja vykdant toje valstybėje narėje baudžiamąjį teisingumą ir nepriklausomai vykdo Europos arešto orderio išdavimo funkcijas, laikydamosi procedūros, kuri atitinka su veiksminga teismine gynyba susijusius reikalavimus.

 

2.

Pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pagrindų sprendimu 2009/299, 6 straipsnio 2 dalis, 27 straipsnio 3 dalies g punktas ir 4 dalis turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės prokuroras, kuris, nors dalyvauja vykdant teisingumą, bet priimdamas sprendimus gali gauti konkrečių vykdomosios valdžios nurodymų, nelaikomas „vykdančiąja teismine institucija“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: nyderlandų.