1

Apeliaciniu skundu Viasat Broadcasting UK Ltd (toliau – Viasat) prašo iš dalies panaikinti 2015 m. rugsėjo 24 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo Sprendimą TV2/Danmark / Komisija (T‑674/11, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:T:2015:684), kuriuo jis, pirma, panaikino 2011 m. balandžio 20 d. Komisijos sprendimą 2011/839/ES dėl priemonių (C 2/03), kurias Danija įgyvendino TV2/Danmark naudai (OL L 340, 2011, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas), kiek jame Komisija konstatavo, kad 1995 ir 1996 m. pajamos iš reklamos, kurias TV2/Danmark gavo per tarpininką TV2 fondą, buvo valstybės pagalba, ir, antra, atmetė likusią TV2/Danmark A/S ieškinio dėl šio sprendimo panaikinimo iš dalies dalį.

2

TV2/Danmark yra 1986 m. Danijoje įsteigta bendrovė, vykdanti transliavimo veiklą. Iš pradžių įsteigta suteikus savarankiškos valstybės įmonės statusą, apskaitos ir mokesčių tikslais nuo 2003 m. sausio 1 d. ji buvo reorganizuota į akcinę bendrovę. TV2/Danmark yra Danijos antrasis visuomeninis transliuotojas, o pirmasis transliuotojas yra Danmarks Radio.

3

TV2/Danmark misija – kurti ir transliuoti nacionalines ir regionines televizijos programas. Gali būti transliuojama radijo įrenginiais arba per palydovines ar kabelines sistemas. Su viešąja paslauga susijusius TV2/Danmark įsipareigojimus nustatė Kultūros ministerija.

4

Be visuomeninių transliuotojų, visoje Danijos televizijos rinkoje veikia komerciniai transliuotojai. Tai, be kita ko, pirma, Viasat Broadcasting UK Ltd (toliau – Viasat) ir, antra, SBS TV A/S ir SBS Danish Television Ltd (toliau – SBS) junginys.

5

Iš pradžių TV2/Danmark buvo įsteigta suteikus valstybės paskolą už palūkanas, ir jos veikla, kaip ir Danmarks Radio veikla, turėjo būti finansuojama iš visų Danijos televizijos žiūrovų mokamo mokesčio. Vis dėlto teisės aktų leidėjas nusprendė, kad, priešingai nei Danmarks Radio, TV2/Danmark taip pat bus suteikta galimybė gauti pajamų, be kita ko, iš reklamos.

6

2000 m. balandžio 5 d.SBS Broadcasting SA/Tv Danmark pateikus skundą, TV2/Danmark finansavimo sistemą ėmėsi tirti Komisija 2004 m. gegužės 19 d. Sprendime 2006/217/EB dėl Danijos priemonių TV2/Danmark naudai (OL L 85, 2006, p. 1; klaidų ištaisymas OL L 368, 2006, p. 112, toliau – Sprendimas TV2 I). Šiame sprendime nagrinėjamas laikotarpis nuo 1995 m. iki 2002 m. ir jis susijęs su šiomis priemonėmis: lėšomis iš licencijų mokesčio, pervedimais iš fondų, skirtų TV2/Danmark finansuoti (TV2 fondas ir Radiofonden), ad hoc skirtomis sumomis, atleidimu nuo pelno mokesčio, atleidimu nuo palūkanų mokėjimo ir nuo TV2/Danmark steigimo momentu jai skirtos paskolos kapitalo grąžinimo, valstybės garantija veiklos paskoloms ir su palankiomis mokesčio, kurį TV2/Danmark turėjo mokėti už naudojimąsi transliavimo nacionaliniu mastu dažniu, mokėjimo sąlygomis (toliau visos kartu – nagrinėjamos priemonės). Galiausiai Komisijos tyrimas apėmė ir TV2/Danmark suteiktą leidimą transliuoti vietinių dažnių tinkle bei visų bendrų antenų įrenginių savininkų pareigą savo įrenginiais transliuoti TV2 viešųjų paslaugų programas.

7

Išanalizavusi nagrinėjamas priemones, Komisija nusprendė, kad jos yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes TV2/Danmark finansavimo sistema, kuria siekta kompensuoti šio įmonės viešosios paslaugos teikimo sąnaudas, neatitinka antrosios ir ketvirtosios iš keturių sąlygų, kurias Teisingumo Teismas nustatė 2003 m. liepos 24 d. Sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415, toliau, kiek tai susiję su minėtomis sąlygomis, – Altmark sąlygos).

8

Be to, Komisija nusprendė, kad minėta pagalba, kurią nuo 1995 m. iki 2002 m. Danijos Karalystė suteikė TV2/Danmark, yra suderinama su vidaus rinka pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, išskyrus 628,2 mln. Danijos kronų (DKK) sumą (maždaug 85 mln. EUR), kurią ji įvertino kaip „perteklinę kompensaciją“. Taigi ji nurodė Danijos Karalystei šią sumą su palūkanomis susigrąžinti iš TV2/Danmark.

9

Dėl Sprendimo TV2 I buvo pareikšti keturi ieškiniai dėl panaikinimo, kuriuos pareiškė, viena vertus, TV2/Danmark (byla T‑309/04) ir Danijos Karalystė (byla T‑317/04) ir, kita vertus, TV2/Danmark konkurentai, t. y. Viasat (byla T‑329/04) ir SBS (byla T‑336/04).

10

2008 m. spalio 22 d. Sprendimu TV2/Danmark ir kt. / Komisija (T‑309/04, T‑317/04, T‑329/04 ir T‑336/04, toliau – Sprendimas TV2 I, EU:T:2008:457) Bendrasis Teismas panaikino minėtą sprendimą. Tame sprendime Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija pagrįstai nusprendė, jog TV2/Danmark patikėtas su viešąja paslauga susijęs įsipareigojimas atitinka visuotinės ekonominės svarbos transliavimo paslaugos apibrėžtį. Vis dėlto jis taip pat konstatavo, kad Sprendime TV2 I yra keli neteisėtumo aspektai.

11

Taigi, pirma, išnagrinėjęs klausimą, ar Sprendime TV2 I numatytoms priemonėms skirti valstybės ištekliai, Bendrasis Teismas konstatavo, kad kvalifikavimo arba nekvalifikavimo kaip valstybės išteklių tikslais, Komisija nemotyvavo savo vertinimo dėl de facto atsižvelgimo į 1995–1996 m. pajamas iš reklamos. Antra, Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisijos tyrimas dėl klausimo, ar tenkinamos antroji ir ketvirtoji Altmark sąlygos, nebuvo grindžiamas rimta konkrečių teisinių ir ekonominių sąlygų, kuriomis remiantis nustatytas TV2/Danmark skirtas mokesčio dydis, analize. Todėl Sprendimas TV2 I šiuo klausimu buvo nemotyvuotas. Trečia, Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisijos vertinimai dėl pagalbos suderinamumo su SESV 106 straipsnio 2 dalimi, konkrečiai – dėl pernelyg didelės kompensacijos skyrimo, taip pat buvo nemotyvuoti. Pasak Bendrojo Teismo, šį nemotyvavimą lėmė rimto konkrečių teisinių ir ekonominių sąlygų vertinimo prieš nustatant TV2/Danmark skirtą mokesčio dydį tyrimo laikotarpiu, neatlikimas.

12

Panaikinus Sprendimą TV2 I, Komisija iš naujo išanalizavo nagrinėjamas priemones. Tam ji konsultavosi su Danijos Karalyste ir TV2/Danmark ir, be kita ko, gavo trečiųjų šalių pastabų.

13

Šį tyrimą Komisija užbaigė priėmusi ginčijamą sprendimą.

14

Šis sprendimas susijęs su priemonėmis, kurios 1995–2002 m. buvo taikytos bendrovei TV2/Danmark. Tačiau atlikdama tyrimą Komisija taip pat atsižvelgė į 2004 m. taikytas rekapitalizacijos priemones priėmus Komisijos sprendimą TV2 I.

15

Ginčijamame sprendime Komisija toliau laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamos priemonės yra „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Visų pirma ji nusprendė, kad 1995 m. ir 1996 m. gautos pajamos iš reklamos yra valstybės ištekliai, ir, antra, patikrinusi, ar yra atrankinis pranašumas, padarė išvadą, kad nagrinėjamos priemonės neatitinka antrosios ir ketvirtosios Altmark sąlygų. Kita vertus, nors Sprendime TV2 I Komisija nusprendė, kad 628,2 mln. DKK (apie 85 mln. eurų) suma yra su SESV 106 straipsnio 2 dalimi nesuderinama pernelyg didelė kompensacija, ginčijamame sprendime ji buvo tos nuomonės, kad ši suma yra TV2/Danmark tinkamas nuosavų išteklių fondas. Šio sprendimo rezoliucinėje dalyje Komisija nusprendė:

„1 straipsnis

Priemonės, kurias Danija įgyvendino TV2/Danmark naudai 1995–2002 m. skirdama licencijos mokesčio lėšų [iš mokesčio gautus išteklius], ir kitos šiame sprendime minėtos priemonės yra suderinamos su vidaus rinka, kaip apibrėžta [SESV] 106 straipsnio 2 dalyje.“

16

2011 m. gruodžio 30 d.TV2/Danmark pareiškė ieškinį dėl dalinio ginčijamo sprendimo panaikinimo.

17

Pirmiausia TV2/Danmark Bendrojo Teismo prašė panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame Komisija nusprendė, kad nagrinėjamos priemonės yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

18

Jeigu šis prašymas nebūtų patenkintas, TV2/Danmark Bendrojo Teismo prašė panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek Komisija jame nusprendė, kad:

19

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek Komisija nusprendė, jog 1995 m. ir 1996 m. gautos pajamos iš reklamos, kurios per TV2 fondą buvo pervestos TV2/Danmark, yra valstybės pagalba, o likusią ieškinio dalį atmetė.

20

Apeliaciniame skunde Viasat Teisingumo Teismo prašo:

21

TV2/Danmark Teisingumo Teismo prašo:

22

Danijos Karalystė Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą.

23

Apeliaciniam skundui pagrįsti Viasat pateikia du pagrindus.

24

Pirmajame pagrinde Viasat teigia, kad nusprendęs, jog 1995 ir 1996 m. gautos pajamos iš reklamos, kurios TV2/Danmark buvo pervestos per TV2 Reklame ir TV2 fondą, nėra valstybės ištekliai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir dėl tos priežasties, ginčijamame sprendime Komisija neturėjo jų kvalifikuoti kaip valstybės pagalbos, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

25

Viasat teigia, kad šias pajamas kontroliavo ir jomis disponavo Danijos valstybė, nes prieš pervedant TV2/Danmark, jas tvarkė dvi šios valstybės kontroliuojamos valstybės įmonės, t. y. TV2 Reklame ir TV2 fondas. Todėl ji mano, kad, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, būtina, tačiau pakankama sąlyga, kad šios pajamos būtų pripažintos valstybės ištekliais, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, yra tenkinama, neatsižvelgiant į tų pajamų kilmę.

26

Vis dėlto Viasat pažymi, kad šiuo atveju, TV2 Reklame yra visiškai valdoma ir kontroliuojama Danijos valstybės ir kad šios įmonės priimami sprendimai yra šios valstybės priimti sprendimai, nes būtent Kultūros ministerija, gavusi Danijos Parlamento finansų komiteto sutikimą, spręsdavo dėl TV2 Reklame pelno panaudojimo.

27

Pasak Viasat, atitinkamų išteklių pervedimas per TV2 fondą niekaip nepaveikia jų kaip valstybės išteklių pobūdžio, nes TV2 fondas taip pat yra Danijos valstybės kontroliuojama valstybės įmonė.

28

Viasat tvirtina, kad dėl minėtų aplinkybių ši byla labai skiriasi nuo bylų, kuriose priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160) ir 2009 m. kovo 5 d. Sprendimas UTECA (C‑222/07, EU:C:2009:124), kur kalbėta apie atvejus, kai nagrinėti ištekliai niekada nebuvo tapę valstybiniai.

29

Komisija pritaria Viasat ir teigia, jog nusprendęs, kad pajamos, kurias TV2 Reklame pervedė TV2/Danmark per TV2 fondą, nėra valstybės ištekliai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir kad ginčijamame sprendime Komisija klaidingai analizavo ir taikė antrąją Altmark sąlygą, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

30

TV2/Danmark ir Danijos Karalystė ginčija šiuos argumentus.

31

Iš esmės jos teigia, kad nagrinėjamos pajamos iš reklamos nebuvo valstybės ištekliai ir, dėl tos priežasties, valstybės pagalba, nes jie gauti ne iš Danijos valstybės, bet iš TV2/Danmark veiklos, ir kad aplinkybė, jog TV2 Reklame ir TV2 fondas buvo valstybės subjektai, kuriuos valdė ir kontroliavo Danijos valstybė, šiuo atveju neturi reikšmės.

32

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją kvalifikuojant kaip „pagalbą“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad būtų įvykdytos visos šioje nuostatoje numatytos sąlygos (žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 63 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

33

Šioje nuostatoje nustatytos keturios sąlygos. Pirma, turi būti valstybės priemonė arba priemonė, kuriai naudojami valstybės ištekliai. Antra, ši priemonė turi turėti įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai. Trečia, ji turi suteikti naudą pagalbos gavėjui. Ketvirta, ji turi iškreipti konkurenciją ar kelti grėsmę, kad ji bus iškreipta (žr. 2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans et Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, EU:C:2003:415, 75 punktą, 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 64 punktą ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 15 punktą).

34

Šioje byloje ginčytina tik pirmoji sąlyga.

35

Dėl šios sąlygos, susijusios su tuo, kad nauda turi būti suteikta tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybės išteklių, primintina, kad priemonės, pagal kurias valstybės ištekliai neperduodami, gali patekti į „pagalbos“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (be kita ko, žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 36 punktą, 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Doux Élevage ir Coopérative agricole UKL-ARREE, C‑677/11, EU:C:2013:348, 34 punktą ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 19 punktą).

36

Taigi į „iš valstybinių išteklių“ suteiktos pagalbos sąvoką, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, be valstybės tiesiogiai suteiktos naudos, siekiama įtraukti per valstybės paskirtą ar įsteigtą viešo ar privataus pobūdžio šios pagalbos administravimo instituciją suteikiamą naudą (žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, EU:C:2001:160, 58 punktą, 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Doux Élevage ir Coopérative agricole UKL-ARREE, C‑677/11, EU:C:2013:348, 26 punktą ir 2013 m. gruodžio 19 d.Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 20 punktą).

37

Iš tiesų pagal Sąjungos teisę neleistina, kad vien savarankiškos institucijos, atsakingos už pagalbos paskirstymą, įsteigimas leistų išvengti valstybės pagalbos taisyklių taikymo (žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 23 punktą).

38

Beje, reikia priminti, kad, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, SESV 107 straipsnio 1 dalis apima visas pinigines priemones, kurias valstybės institucijos gali realiai panaudoti įmonėms remti, nesvarbu, ar tos priemonės nuolat priklauso valstybės turtui. Todėl net jei sumos, susijusios su minėta priemone, ne visuomet priklauso valstybės iždui, tai, kad jos yra nuolatos valstybės kontroliuojamos, taigi priklauso kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų dispozicijai, yra pakankamas pagrindas laikyti jas „valstybiniais ištekliais“ (žr., 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 37 punktą, 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 70 punktą, 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Doux Élevage ir Coopérative agricole UKL-ARREE, C‑677/11, EU:C:2013:348, 35 punktą ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 21 punktą).

39

Darytina išvada, kad dėl to, jog valstybės įmonių išteklius kontroliuoja valstybė ir dėl to ji jais disponuoja, tiems ištekliams taikoma „valstybinių išteklių“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų, naudodamasi savo dominuojančia įtaka tokioms įmonėms valstybė gali visiškai valdyti jų išteklių panaudojimą, kad prireikus galėtų finansuoti konkrečią kitoms įmonėms skirtą paramą (šiuo klausimu žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 38 punktą).

40

Aplinkybė, kad aptariamus išteklius valdo su valstybės institucija nesusiję subjektai arba kad tie ištekliai yra privačios kilmės, šiuo atveju reikšmės neturi (šiuo klausimu žr. 1974 m. liepos 2 d. Sprendimo Italija / Komisija, 173/73, EU:C:1974:71, 35 punktą ir 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo Italija ir SIM 2 Multimedia / Komisija, C‑328/99 ir C‑399/00, EU:C:2003:252, 33 punktą).

41

Kaip skundžiamo sprendimo 176 punkte nurodo Bendrasis Teismas, 1995 m. ir 1996 m. TV2/Danmark reklamos laiką pardavinėjo ne pati TV2/Danmark, o trečioji bendrovė, t. y. TV2 Reklame, o pajamos iš šios prekybos per TV2 fondą buvo pervedamos TV2/Danmark.

42

Šiuo klausimu neginčytina, kad, kaip ir TV2/Danmark, TV2 Reklame ir TV2 fondas buvo Danijos valstybės valdomos valstybės įmonės ir kad joms buvo patikėta valdyti pajamų iš minėto reklamos laiko pardavimo pervedimą TV2/Danmark.

43

Taigi visą išteklių tvarkymą iki jų pervedimo TV2/Danmark reglamentavo Danijos teisės aktai, pagal kuriuos valstybės specialiai įgaliotų valstybės įmonių užduotis buvo tvarkyti šias pajamas.

44

Dėl šios priežasties aptariamas pajamas kontroliavo viešosios valdžios institucijos ir jas tvarkė valstybė, kuri galėjo spręsti, kaip jas panaudoti.

45

Taigi remiantis šio sprendimo 35–40 punktuose priminta Teisingumo Teismo jurisprudencija, aptariami ištekliai yra „valstybiniai ištekliai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

46

Tuo remiantis darytina išvada, kad skundžiamo sprendimo 220 punkte nusprendęs, kad 1995 m. ir 1996 m. iš TV2 Reklame parduoto TV2/Danmark reklamos laiko gautos pajamos, kurios pastarajai buvo pervestos tarpininkaujant TV2 fondui, nėra valstybiniai ištekliai ir kad dėl tos priežasties Komisija klaidingai jas kvalifikavo kaip „valstybės pagalbą“, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

47

Kaip minėta šio sprendimo 40 punkte ir priešingai, nei galima teigti remiantis skundžiamo sprendimo 211 punktu, aplinkybė, kad šios iš reklamos užsakovų gautos pajamos buvo privačios kilmės, šiuo atveju neturi įtakos ir yra nereikšminga, kiek tai susiję su klausimu, ar tas pajamas kontroliavo Danijos valdžios institucijos.

48

Beje, skundžiamo sprendimo 208 ir 212 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad valstybės įmonių valdomi ištekliai negali būti valstybės ištekliai, jei gaunami iš trečiųjų šalių jeigu jų savininkai savanoriškai juos perduoda valstybei tvarkyti arba apleidžia ir jeigu valstybė apsiima juos tvarkyti.

49

Priešingai, nei tvirtina Bendrasis Teismas, toks vertinimas niekaip nepagrįstas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

50

Tas pats pasakytina ir apie skundžiamo sprendimo 214, 215 ir 217 punktuose išdėstytus argumentus, kad tik ta pajamų dalis, kuri Kultūros ministerijos sprendimu nebuvo perleista TV2/Danmark, gali būti valstybės ištekliai ir kad pareigos kiekvienais metais tas pajamas pervesti iš TV2 fondo TV2/Danmark nebuvimas negalėjo lemti kitokio vertinimo.

51

Kaip konstatuota šio sprendimo 41–44 punktuose, išvada, kad pajamas iš reklamos kontroliavo valstybė, padaryta remiantis tuo, kad tas pajamas tvarkė Danijos valstybei priklausančios valstybės įmonės. Todėl neginčytina, kad, remiantis Danijos teisės aktais, Kultūros ministerija turėjo galimybę spręsti, kad šios pajamos skiriamos kitam tikslui, nei pervesti į TV2 fondą.

52

Galiausiai, šioje byloje aptariama situacija nepanaši į situaciją, nagrinėtą byloje, kurioje priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160); jame Teisingumo Teismas nusprendė, kad privačioms elektros tiekimo įmonėms nustatyta pareiga už nustatytas minimalias kainas pirkti iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintą elektros energiją nereikalavo jokio tiesioginio ar netiesioginio valstybės išteklių pervedimo šios rūšies elektros energiją gaminančioms įmonėms (žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, EU:C:2001:160, 59 punktą, 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 74 punktą ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 34 punktą).

53

Iš tiesų pastarojoje byloje kalbėta apie privačias įmones, kurių aptariama valstybė narė nebuvo įgaliojusi tvarkyti valstybės išteklių, tačiau kurioms buvo nustatyta pareiga pirkti iš nuosavų finansinių išteklių (žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 74 punktą; 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 35 punktą ir 2014 m. spalio 22 d. Nutarties Elcogás, C‑275/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2314, 32 punktą).

54

Beje, minėtoje byloje aptariamos lėšos negalėjo būti laikomos valstybės ištekliais, nes valstybė jų niekada nekontroliavo (žr.2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 36 punktą ir 2014 m. spalio 22 d. Nutarties Elcogás, C‑275/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2314, 32 punktą).

55

Kaip jau minėta šioje byloje kalbama apie valstybės įmones, t. y. TV2 Reklame ir TV2 fondą, kurias Danijos valstybė įsteigė, valdė ir įgaliojo tvarkyti pajamas iš kitos valstybės įmonės, t. y. TV2/Danmark reklamos laiko pardavimo, todėl šias pajamas valdė ir jomis disponavo Danijos valstybė.

56

Taigi skundžiamo sprendimo 213 punkte nusprendęs, kad šioje byloje aptariama situacija yra analogiška byloje, kurioje priimtas 2001 m. kovo 13 d. Sprendimas PreussenElektra (C‑379/98, EU:C:2001:160), nagrinėtai situacijai, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

57

Tokiomis aplinkybėmis reikia pritarti Viasat pateiktam pirmajam pagrindui, kuriuo grindžiamas jos apeliacinis skundas ir panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo panaikintas ginčijamas sprendimas, nes Komisija jame nusprendė, jog 1995 m. ir 1996 m. pajamos iš reklamos, kurios per TV2 fondą buvo pervestos TV2/Danmark, yra valstybės pagalba.

58

Antrajame pagrinde Viasat kaltina Bendrąjį Teismą, kad skundžiamo sprendimo 106 punkte nusprendė jog ginčijamame sprendime padaryta teisės klaida, kiek tai susiję su antrosios Altmark sąlygos apimtimi. Taip Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

59

Beje, pasak Viasat Bendrasis Teismas savo vertinimą šiuo klausimu grindė ne paties ginčijamo sprendimo motyvais, o per teismo procesą Komisijos pateiktu to sprendimo aiškinimu. Taip jis viršijo atliekamos kontrolės ribas.

60

Šiuo klausimu Viasat nurodo, kad, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 97, 99 ir 104–106 punktuose, bylai reikšmingos minėto sprendimo konstatuojamosios dalys visai nerodo, kad antroji Altmark sąlyga „apima kompensacijos gavėjo veiksmingumo sąvoką“.

61

Viasat mano, kad šia sąlyga nustatomi keturi parametrai, pagal kuriuos apskaičiuojama kompensacija, yra iš anksto nustatyti objektyviai ir skaidriai ir kad ja siekiama išvengti piktnaudžiavimų „viešosios paslaugos“ sąvoka.

62

Komisija pritaria Viasat argumentams. Ji primena, kad nagrinėjant bylą C‑649/15 P, kurioje priimtas šiandien paskelbtas Sprendimas TV2/Danmark / Komisija dėl TV2/Danmark pareikšto ieškinio dėl skundžiamo sprendimo, ji paprašė Teisingumo Teismo pakeisti motyvus, nes Bendrasis Teismas konstatavo, jog antroji Altmark sąlyga įvykdyta, kiek tai susiję su valstybės pagalba TV2/Danmark.

63

TV2/Danmark ir Danijos Karalystė ginčija antrojo pagrindo priimtinumą motyvuodamos tuo, kad Viasat neturi suinteresuotumo, kuriuo remdamasis Teisingumo Teismas galėtų atlikti skundžiamo sprendimo motyvų dėl antrosios sąlygos kontrolę, nes šio sprendimo rezoliucinė dalis yra palanki Viasat ir joje nėra jokio su šia sąlyga susijusio aspekto.

64

Dėl esmės TV2/Danmark teigia, kad antrosios Altmark sąlygos apimties vertinimą Bendrasis Teismas grindė ir ginčijamo sprendimo motyvais ir per rašytinę proceso dalį Komisijos pateiktu to sprendimo aiškinimu.

65

Bet kuriuo atveju, TV2/Danmark mano, kad šiuo atveju kompensacijos apskaičiavimo parametrai buvo iš anksto nustatyti objektyviai ir skaidriai.

66

Reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalį „apeliaciniu skundu reikalaujama visiškai arba iš dalies panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, koks jis yra rezoliucinėje dalyje“.

67

Vis dėlto, šiuo atveju Viasat pateiktame antrajame pagrinde išdėstytais reikalavimais nesiekiama užginčyti nei skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkto, kuriuo panaikintas Sprendimas 2011/839, nei tos dalies 2 punkto, kuriuo atmetama likusi ieškinio dalis, o ginčijami tik skundžiamo sprendimo motyvai, susiję su tuo, kaip Komisija taikė antrąją Altmark sąlygą, tačiau jie nėra skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies sudedamoji dalis.

68

Galiausiai reikia pažymėti, jog Viasat pati pripažįsta, kad jos pateiktas antrasis pagrindas susiję su skundžiamo sprendimo dalimi, kuri, paėmus atskirai, neturi įtakos jo rezoliucinei daliai.

69

Tuo remiantis teigtina, kad Viasat pateiktas antrasis pagrindas jos apeliaciniams skundui pagrįsti yra nepriimtinas.

70

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, kai apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo sprendimą panaikina. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

71

Šioje byloje Teisingumo Teismas mano, kad reikia priimti galutinį sprendimą dėl TV2/Danmark pareikšto ieškinio, kuriuo siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą.

72

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad dėl šio sprendimo 35–56 punktuose nurodytų motyvų TV2/Danmark pateiktas ketvirtasis pagrindas, pateiktas subsidiariai pateiktų reikalavimų trečiai daliai pagrįsti, turi būti atmestas.

73

Taigi TV2/Danmark ieškinį reikia atmesti.

74

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

75

Pagal šio reglamento 138 straipsnio 3 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal to paties reglamento 184 straipsnio 1 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

76

Šiuo atveju, nors buvo pritarta vienam iš dviejų Viasat pateiktų reikalavimų apeliaciniam skundui pagrįsti ir nors skundžiamas sprendimas buvo panaikintas, to negalima pasakyti apie antrąjį reikalavimą, kurį Teisingumo Teismas atmetė.

77

Taigi reikia nuspręsti, pirma, kad TV2/Danmark padengia ne tik savo bylinėjimosi išlaidas, bet ir pusę Viasat patirtų bylinėjimosi išlaidų šiame apeliaciniame procese taip pat visas pastarosios patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmojoje instancijoje, ir, antra, kad Viasat padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų, patirtų šiame apeliaciniame procese.

78

Kadangi Komisija oficialiai nereikalavo TV2/Danmark padengti bylinėjimosi išlaidų, reikia jai nurodyti padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

79

Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalyje, taikomoje apeliaciniam procesui pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, numatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo išlaidas.

80

Todėl Danijos Karalystė, kaip į bylą pirmojoje instancijoje įstojusi šalis, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: