—

Association nationale des opérateurs détaillants en énergie (ANODE), atstovaujamos advokatų O. Fréget ir R. Lazerges,

—

ENGIE, atstovaujamos advokato C. Barthélemy,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues, D. Colas ir J. Bousin,

—

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Fehér,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Giolito ir O. Beynet,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/55/EB (OL L 211, 2009, p. 94), 3 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Association nationale des opérateurs détaillants en énergie (Nacionalinė mažmeninės energijos rinkos operatorių asociacija (ANODE)), viena šalis, ir Premier ministre (Ministras Pirmininkas), Ministre de l’Économie, de l’Industrie et du Numérique (Ekonomikos, pramonės ir skaitmeninių technologijų ministras), Commission de régulation de l’énergie (Energetikos reguliavimo komisija, Prancūzija) ir ENGIE, anksčiau GDF Suez, kita šalis, ginčą dėl gamtinių dujų reguliuojamųjų pardavimo tarifų.

3

Pagal Direktyvos 2009/73 44 ir 47 konstatuojamąsias dalis:

<...>

4

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Valstybės narės, remdamosi savo institucine struktūra ir deramai laikydamosi subsidiarumo principo, užtikrina, kad, nepažeidžiant 2 dalies, gamtinių dujų įmonės būtų eksploatuojamos laikantis šios direktyvos principų siekiant sukurti konkurencingą, saugią ir aplinkosauginiu požiūriu tvarią gamtinių dujų rinką, bei nediskriminuoja tų įmonių jų teisių ar pareigų atžvilgiu.

2.   Visiškai atsižvelgdamos į atitinkamas Sutarties nuostatas, visų pirma į jos [106] straipsnį, valstybės narės gamtinių dujų sektoriuje veikiančioms įmonėms gali dėl bendros ekonominės svarbos nustatyti įpareigojimus teikti viešąsias paslaugas, kurie gali būti susiję su saugumu, įskaitant tiekimo saugumą, reguliarumą, kokybę ir kainą, bei su aplinkos apsauga, įskaitant energijos vartojimo efektyvumą, energiją iš atsinaujinančių išteklių ir klimato apsaugą. Tokie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti, skaidrūs, nediskriminaciniai, patikrinami ir turi užtikrinti Bendrijos gamtinių dujų įmonėms vienodas galimybes teikti paslaugas nacionaliniams vartotojams. Siekdamos užtikrinti tiekimo saugumą bei energijos vartojimo efektyvumo ir paklausos valdymą bei įgyvendinti aplinkosaugos ir energijos iš atsinaujinančių išteklių tikslus, kaip nurodyta šioje dalyje, valstybės narės gali pradėti įgyvendinti ilgalaikį planavimą, atsižvelgdamos į galimybę, kad trečiosios šalys gali pageidauti prieigos prie sistemos.“

5

Direktyvos 2009/73 2 straipsnio 28 punkte „reikalavimus atitinkantis vartotojas“ apibrėžiamas kaip vartotojas, kuris gali laisvai pirkti gamtines dujas iš jo pasirinkto tiekėjo, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 37 straipsnį.

6

Direktyvos 2009/73 37 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad reikalavimus atitinkančiais vartotojais būtų:

7

Pagal Energijos kodekso L. 100-1 straipsnį:

„Energetikos politika užtikrina strateginį tautos nepriklausomumą ir skatina jos ekonominį konkurencingumą. Šia politika siekiama:

8

Šio kodekso L. 121-32 straipsnyje numatyta, kad viešųjų paslaugų įpareigojimai nustatomi gamtinių dujų tiekėjams ir yra susiję, be kita ko, su tiekimo saugumu, tiekiamų prekių bei teikiamų paslaugų kokybe ir kaina.

9

Minėto kodekso L. 121-46 straipsnyje numatyta:

10

Prekybos kodekso L. 410-2 straipsnyje nustatyta:

„Išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta kitaip, prekių, produktų ir paslaugų kainos <...> yra laisvai nustatomos atsižvelgiant į konkurencijos sąlygas.

Vis dėlto Conseil d’État dekretu, prieš tai pasikonsultavus su Autorité de la concurrence [Konkurencijos tarnyba], gali būti reguliuojamos kainos sektoriuose ar teritorijose, kur konkuravimas kainomis yra ribotas dėl monopolinės padėties, ilgalaikių tiekimo sunkumų arba įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų.“

11

Energijos kodekso skirsnio „Reguliuojamieji pardavimo tarifai“ L. 445-1–L. 445-4 straipsniuose nurodyta:

„L. 445-1 straipsnis

Prekybos kodekso L. 410-2 straipsnio antros pastraipos nuostatos taikomos reguliuojamiesiems gamtinių dujų pardavimo tarifams, nurodytiems L. 445-3 straipsnyje.

L. 445-2 straipsnis

Sprendimus dėl L. 445-3 straipsnyje nurodytų tarifų bendrai priima už ekonomiką ir energetiką atsakingi ministrai, gavę Commission de régulation de l’énergie nuomonę.

Commission de régulation de l’énergie pateikia savo motyvuotus pasiūlymus ir nuomonę prieš tai pasikonsultavusi su energijos rinkos dalyviais, kai mano, kad tai naudinga.

L. 445-3 straipsnis

Reguliuojamieji gamtinių dujų pardavimo tarifai nustatomi atsižvelgiant į būdingas tiekimo savybes ir su šiuo tiekimu susijusias sąnaudas. Jie apima visas šias sąnaudas, išskyrus bet kokią subsidiją klientams, kurie pasinaudojo L. 441-1 straipsnyje numatyta teise. <...>

L. 445-4 straipsnis

Galutiniam gamtinių dujų vartotojui negali būti taikomi reguliuojamieji gamtinių dujų pardavimo tarifai, nurodyti L. 445-3 straipsnyje, išskyrus vartojimo vietas, kuriose šie tarifai tebegalioja.

Tačiau galutiniam gamtinių dujų vartotojui, suvartojančiam mažiau nei 30 000 kilovatvalandžių per metus, bet kurioje vartojimo vietoje gali būti taikomi reguliuojamieji gamtinių dujų pardavimo tarifai, nurodyti L. 445-3 straipsnyje.“

12

Energijos kodekso L. 441-1 straipsnyje numatyta:

„Bet kuris klientas, vartojantis dujas, kurias nupirko, arba jas perkantis tam, kad perparduotų, turi teisę, prireikus per savo įgaliotą atstovą, pasirinkti gamtinių dujų tiekėją.“

13

Reguliuojamųjų tarifų apskaičiavimo taisyklės įtvirtintos 2009 m. gruodžio 18 d. Dekrete Nr. 2009-1603 dėl gamtinių dujų reguliuojamųjų pardavimo tarifų (JORF, 2009 m. gruodžio 22 d., p. 22082), iš dalies pakeistame 2013 m. gegužės 16 d. Dekretu Nr. 2013-400 (JORF, 2013 m. gegužės 17 d., p. 8189) (toliau – Dekretas Nr. 2009-1603).

14

Dekrete Nr. 2009-1603 numatyta, kad reguliuojamąsias dujų pardavimo kainas nustato už ekonomiką ir energetiką atsakingi ministrai, gavę Commission de régulation de l’énergie nuomonę. Pirma, sprendimą priima abu šie ministrai, nustatantys kiekvienam tiekėjui kainos formulę, kuria atsižvelgiama į visas gamtinių dujų tiekimo sąnaudas, ir su tiekimu nesusijusių sąnaudų įvertinimo metodiką. Antra, minėtų ministrų priimtu dekretu, atlikus analizę ir gavus Commission de régulation de l’énergie nuomonę, nustatomos reguliuojamosios gamtinių dujų pardavimo kainos. Šios kainos peržiūrimos bent kartą per metus ir, kai būtina, atsižvelgiant į kainos formulės pakeitimus. Tiekėjas, siūlantis mažesnes nei reguliuojamosios kainas, gali pasiūlyti pakeisti reguliuojamąją kainą Commission de régulation de l’énergie, o ši turi užtikrinti, kad šis siūlomas pakeitimas būtų atliktas pagal kainos formulę. 2016 m. sausio 1 d. šios nuostatos buvo pakeistos ir suteiktas svarbesnis vaidmuo Commission de régulation de l’énergie, teikiančiai pasiūlymus dėl reguliuojamųjų kainų už ekonomiką ir energetiką atsakingiems ministrams. Šie pasiūlymai laikomi priimtais, jeigu šie ministrai per tris mėnesius nepateikia prieštaravimo.

15

Kiek tai susiję su sąnaudomis, kurias padengia reguliuojamosios kainos, pagal Dekretą Nr. 2009-1603 reguliuojamosios kainos turi visiškai padengti tiekėjo sąnaudas. Šio dekreto 3 ir 4 straipsniuose numatyta:

„3 straipsnis

Reguliuojamieji gamtinių dujų pardavimo tarifai padengia gamtinių dujų tiekimo sąnaudas ir su tiekimu nesusijusias sąnaudas.

Jie apima kintamąją dalį, susijusią su faktiniu vartojimu, ir fiksuotąją dalį, apskaičiuojamą pagal fiksuotas gamtinių dujų tiekimo sąnaudas, be to, galima atsižvelgti į suvartotą kiekį, dėl kurio įsipareigojo ar kurį rezervavo klientas, ir vartojimo sąlygas, visų pirma per metus suvartojamų kiekių paskirstymo sąlygas.

4 straipsnis

Kiekvienam tiekėjui apibrėžiama tarifų formulė, kuria atsižvelgiama į visas gamtinių dujų tiekimo sąnaudas. Tarifų formulė ir su tiekimu nesusijusios sąnaudos leidžia nustatyti vidutines gamtinių dujų tiekimo sąnaudas, kuriomis remiantis yra nustatomi reguliuojamieji gamtinių dujų pardavimo tarifai, atsižvelgiant į paslaugų teikimo atitinkamiems klientams ypatybes.

Su tiekimu nesusijusios išlaidos apima, be kita ko:

<...>“

16

Su tiekimu nesusijusias sąnaudas sudaro perdavimo, saugojimo, skirstymo sąnaudos, mokesčiai ir pelnas, o tiekimo išlaidas – tiekimo sąnaudos, kurios iš esmės grindžiamos ilgalaikėmis tiekėjo ir užsienio gamintojų sutartimis, nes Prancūzijoje beveik visos suvartojamos dujos yra importuotos. Šios ilgalaikės sutartys dažniausiai indeksuojamos pagal naftos kainas.

17

2013 m. liepos 17 d. ANODE pateikė ieškinį Conseil d’État (Prancūzija), reikalaudama dėl įgaliojimų viršijimo panaikinti Dekretą Nr. 2013-400.

18

Ieškinyje ANODE, be kita ko, tvirtina, kad Energijos kodekso L. 445-1–L. 445-4 straipsniais, įgyvendintais minėtu dekretu, pažeidžiami Direktyvos 2009/73 tikslai.

19

ANODE pabrėžia, kad nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos neatitinka veikimo principo, įtvirtinto 2010 m. balandžio 20 d. Sprendime Federutility ir kt. (C-265/08, EU:C:2010:205).

20

Conseil d’État pirmiausia kyla klausimas, ar Prancūzijos teisės aktuose numatytą valstybės intervenciją nustatant kainas reikia laikyti lemiančia gamtinių dujų tiekimo kainos galutiniam vartotojui lygį, neatsižvelgiant į laisvos rinkos sąlygas, ir savo pobūdžiu kliudančia sukurti konkurencingą gamtinių dujų rinką, pažeidžiant Direktyvos 2009/73 3 straipsnio 1 dalį.

21

Jeigu taip būtų, tuomet, antra, Conseil d’État kyla klausimas dėl kriterijų, kuriais remiantis reikia vertinti tokių teisės aktų suderinamumą su Direktyva 2009/73, visų pirma tai, ar pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalį, valstybėms narėms leidžiama nustatant reguliuojamąsias kainas siekti tokių tikslų, kokie yra tiekimo saugumas ir teritorinė sanglauda. Conseil d’État taip pat kyla klausimas dėl to, ar galima valstybės intervencija nustatant kainas grindžiama visų istorinio tiekėjo sąnaudų padengimo principu ir sąnaudų sudedamosiomis dalimis, į kurias gali būti atsižvelgiama nustatant reguliuojamuosius tarifus.

22

Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama sistema, susijusi su reguliuojamaisiais gamtinių dujų pardavimo tarifais, suderinama su Direktyva 2009/73 ir SESV 106 straipsnio 2 dalimi.

24

Visų pirma reikia konstatuoti, kad 2010 m. balandžio 20 d. Sprendime Federutility ir kt. (C-265/08, EU:C:2010:205) Teisingumo Teismas jau turėjo progą apibrėžti analizės, leidžiančios kompetentingam nacionaliniam teismui įvertinti valstybės intervencijos nustatant kainas suderinamumą su Sąjungos teise, pagrindus būtent gamtinių dujų sektoriuje. Minėtame sprendime ir paskesnėje savo praktikoje Teisingumo Teismas pateikė tam tikras gaires, susijusias su kriterijais, kuriais turi būti grindžiamas toks vertinimas ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus reikėtų analizuoti atsižvelgiant į šią teismo praktiką (žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Enel Produzione, C‑242/10, EU:C:2011:861 ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Komisija / Lenkija, C‑36/14, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:570).

25

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 2009/73 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad valstybės narės intervencija, pasireiškianti tuo, kad kai kurie tiekėjai, tarp jų ir istorinis tiekėjas, įpareigojami siūlyti galutiniam vartotojui gamtines dujas reguliuojamaisiais tarifais, tačiau visiems rinkoje esantiems tiekėjams nekliudoma teikti konkuruojančių pasiūlymų mažesnėmis už šiuos tarifus kainomis, dėl paties savo pobūdžio trukdo sukurti konkurencingą gamtinių dujų rinką, kaip numatyta šioje nuostatoje.

26

Nors nė vienoje Direktyvos 2009/73 nuostatoje nenurodyta, kad gamtinių dujų tiekimo kaina turi būti nustatoma tik atsižvelgiant į pasiūlą ir paklausą, šis reikalavimas kyla iš paties šios direktyvos tikslo ir bendros sistemos, nes ja siekiama sukurti gamtinių dujų vidaus rinką, kuri būtų visiškai ir realiai atvira ir konkurencinga ir kurioje visi vartotojai galėtų laisvai pasirinkti tiekėjus, o visi tiekėjai – laisvai tiekti produktus savo klientams (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑36/14, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:570, 45 punktą).

27

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad valstybės intervencijos nustatant gamtinių dujų pardavimo kainas priemonė yra tokia priemonė, kuri savo pobūdžiu yra kliūtis siekiant įgyvendinti veikiančią dujų vidaus rinką (žr. 2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Federutility ir kt., C-265/08, EU:C:2010:205, 35 punktą).

28

Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamuose Prancūzijos teisės aktuose numatyta valstybės intervencija, pasireiškianti tuo, kad tam tikros įmonės įpareigojamos tam tikrų kategorijų klientams rinkoje siūlyti gamtines dujas tokiomis kainomis, kurios apskaičiuojamos pagal viešosios valdžios institucijų nustatytus kriterijus ir taikant jų nustatytas skales.

29

Pagal minėtus teisės aktus nustatyti tarifai yra reguliuojamosios kainos, kurios tikrai nenustatytos laisvai dėl paklausos ir pasiūlos sąveikos rinkoje. Atvirkščiai, šie tarifai nustatyti remiantis kriterijais, kuriuos įtvirtina viešosios valdžios institucijos, taigi ne pagal rinkos jėgų dinamiką.

30

Kaip savo išvados 31 punkte nurodo generalinis advokatas, priemonė, kuria įpareigojama rinkoje siūlyti konkrečią kainą turintį produktą ar paslaugą, neabejotinai paveikia atitinkamų įmonių laisvę veikti nagrinėjamoje rinkoje, taigi ir šioje rinkoje vykstantį konkurencijos procesą. Tokia priemonė dėl savo pobūdžio neatitinka atviros ir konkurencingos rinkos sukūrimo tikslo.

31

Remiantis tuo darytina išvada, kad tarifų nustatymas, kurį lemia viešosios valdžios institucijų intervencija, neabejotinai paveikia konkurencijos sąlygas, todėl tokie teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, prieštarauja Direktyvos 2009/73 3 straipsnio 1 dalyje numatytam tikslui sukurti atvirą ir konkurencingą gamtinių dujų rinką.

32

Be to, kaip savo išvados 35 punkte nurodo generalinis advokatas, tai, kad įmonės, kurioms taikomi reguliuojamieji tarifai, taip pat gali laisvai nustatyti savo pasiūlymus rinkoje, negali paneigti išvados, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama valstybės intervencija paveikia konkurenciją. Iš tiesų pats dviejų rinkos segmentų, t. y. segmento, kuriame kainos nustatomos ne pagal konkurencijos sąlygas, ir segmento, kuriame nustatyti kainas paliekama rinkos jėgoms, egzistavimas rinkoje yra nesuderinamas su atviros ir konkurencingos gamtinių dujų vidaus rinkos sukūrimu. Šiuo klausimu reikia pridurti, jog Prancūzijos vyriausybės argumentas, kad reguliuojamieji tarifai atlieka referencinės viršutinės ribos vaidmenį nustatant kitų tiekėjų, kuriems netaikomi pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai, kainas, patvirtina, kad minėti tarifai konkrečiai paveikia laisvą kainų nustatymą visoje Prancūzijos gamtinių dujų rinkoje.

33

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2009/73 3 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad valstybės narės intervencija, pasireiškianti tuo, kad kai kurie tiekėjai, tarp jų ir istorinis tiekėjas, įpareigojami siūlyti galutiniam vartotojui gamtines dujas reguliuojamaisiais tarifais, dėl paties savo pobūdžio trukdo sukurti konkurencingą gamtinių dujų rinką, kaip numatyta šioje nuostatoje, ir ši kliūtis išlieka net ir tada, jei dėl šios intervencijos visiems rinkoje esantiems tiekėjams nekliudoma teikti konkuruojančių pasiūlymų mažesnėmis už šiuos tarifus kainomis.

34

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo paaiškinti kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti siekiant įvertinti pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų atitiktį Direktyvos 2009/73 3 straipsnio 2 daliai.

35

Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad 2010 m. balandžio 20 d. Sprendime Federutility ir kt. (C‑265/08, EU:C:2010:205) pateiktos gairės, susijusios su valstybės intervencijos, pasireiškusios kainų reguliavimu, priimtinumu, kiek tai susiję su 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/55/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 98/30/EB (OL L 176, 2003, p. 57; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 230), 3 straipsnio 2 dalimi, galioja ir Direktyvos 2009/73 3 straipsnio 2 daliai, nes ji nebuvo pakeista tiek, kiek taikoma pagrindinėje byloje (žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑36/14, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:570, 53 punktą).

36

Nors valstybės intervencija nustatant gamtinių dujų tiekimo galutiniam vartotojui kainą trukdo sukurti konkurencingą gamtinių dujų rinką, vis dėlto pagal Direktyvą 2009/73 ši intervencija gali būti leidžiama, jeigu laikomasi trijų sąlygų. Pirma, šia intervencija turi būti siekiama bendrus ekonominius interesus tenkinančio tikslo; antra, ja turi būti laikomasi proporcingumo principo; ir, trečia, ji turi numatyti aiškiai apibrėžtus, skaidrius, nediskriminacinius ir patikrinamus viešųjų paslaugų įpareigojimus ir užtikrinti vienodas Sąjungos dujų įmonių teises vartotojų atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Federutility ir kt., C‑265/08, EU:C:2010:205, 20–22 ir 47 punktus ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑36/14, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:570, 51–53 punktus).

37

Kiek tai susiję su pirmąja sąlyga dėl bendro ekonominio intereso egzistavimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kiek ir kokiomis sąlygomis valstybė narė gali siekti kitų bendrus ekonominius interesus tenkinančių tikslų nei pagrįsto tiekimo kainų lygio išlaikymas, kurį Teisingumo Teismas pripažino 2010 m. balandžio 20 d. Sprendime Federutility ir kt. (C‑265/08, EU:C:2010:205).

38

Reikia pažymėti, kad Direktyvoje 2009/73 neapibrėžiama sąlyga, susijusi su bendru ekonominiu interesu, bet šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje esanti nuoroda tiek į šią sąlygą, tiek į SESV 106 straipsnį, taikomą įmonėms, kurioms patikėta teikti bendrus ekonominius interesus tenkinančias paslaugas, reiškia, kad minėtą sąlygą reikia aiškinti atsižvelgiant į šią sutarties nuostatą (šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Federutility ir kt., C‑265/08, EU:C:2010:205, 26 punktą).

39

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, jog SESV 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pirma, įmonėms, kurioms pavesta teikti bendrus ekonominius interesus tenkinančias paslaugas, konkurencijos taisyklės yra taikomos, jeigu jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių, ir, antra, prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Sąjungos interesams (2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Federutility ir kt., C‑265/08, EU:C:2010:205, 27 punktas).

40

Kaip savo išvados 44 punkte nurodo generalinis advokatas, sąlygos, susijusios su bendru ekonominiu interesu, aiškinimą būtina pateikti naujomis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, nes, be SESV 106 straipsnio ir SESV 14 straipsnio, dabar yra ir Protokolas Nr. 26 dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų (toliau – Protokolas Nr. 26), pridėtas prie ES sutarties, pakeistos Lisabonos sutartimi, ir ESV sutarties, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kuri įgijo tokią pačią teisinę galią kaip Sutartys, visų pirma jos 36 straipsnis dėl galimybės naudotis bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis.

41

Būtent Protokole Nr. 26 valstybių narių valdžios institucijoms aiškiai pripažįstamas esminis vaidmuo ir didelė diskrecija teikiant, įgyvendinant ir organizuojant bendrus ekonominius interesus tenkinančias paslaugas.

42

Konkrečiai dėl gamtinių dujų sektoriaus pažymėtina, jog iš Direktyvos 2009/73 47 konstatuojamosios dalies antro sakinio matyti, kad viešųjų paslaugų įpareigojimai turėtų būti nustatomi nacionaliniu lygiu, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes, tačiau valstybės narės turėtų laikytis Sąjungos teisės.

43

Atsižvelgiant į tai, pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį siekiama suderinti valstybių narių interesą panaudoti tam tikras įmones kaip ekonominės arba socialinės politikos instrumentą su Sąjungos interesu pasiekti, kad būtų laikomasi konkurencijos taisyklių ir išsaugota vieninga vidaus rinka (šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Albany, C‑67/96, EU:C:1999:430, 103 punktą ir 2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Federutility ir kt., C‑265/08, EU:C:2010:205, 28 punktą).

44

Teisingumo Teismas nurodė, kad laikydamosi Sąjungos teisės valstybės narės turi teisę nustatyti jų bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų apimtį ir teikimo organizavimą. Jos konkrečiai gali atsižvelgti į savo nacionalinės politikos tikslus (šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Albany, C‑67/96, EU:C:1999:430, 104 punktą ir 2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Federutility ir kt., C‑265/08, EU:C:2010:205, 29 punktą).

45

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nurodė, kad atlikdamos vertinimą, kurį Direktyvoje 2009/73 pavedama atlikti valstybėms narėms siekiant išsiaiškinti, ar dėl bendrų ekonominių interesų dujų sektoriuje veikiančioms įmonėms reikia nustatyti su viešosios paslaugos teikimu susijusius įpareigojimus, valstybės narės privalo suderinti liberalizavimo tikslą ir kitus šia direktyva siekiamus tikslus (šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Federutility ir kt., C‑265/08, EU:C:2010:205, 32 punktą).

46

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai nurodo tiekimo saugumo ir teritorinės sanglaudos tikslus, kuriais Prancūzijos vyriausybė rėmėsi kaip bendrus ekonominius interesus tenkinančiais tikslais, kurių siekiama pagrindinėje byloje nagrinėjamais teisės aktais.

47

Kiek tai susiję su tiekimo saugumu, šis tikslas aiškiai numatytas Sąjungos pirminėje teisėje ir Direktyvoje 2009/73.

48

Iš tiesų, kaip savo išvados 56 punkte nurodo generalinis advokatas, SESV 194 straipsnio 1 dalies b punkte energijos tiekimo saugumas Sąjungoje nustatytas kaip vienas iš pagrindinių Sąjungos politikos tikslų energetikos srityje. Kiek tai konkrečiai susiję su gamtinių dujų sritimi, iš daugelio Direktyvos 2009/73 konstatuojamųjų dalių ir straipsnių matyti, kad energijos tiekimo saugumas joje aiškiai numatytas kaip vienas iš pagrindinių tikslų.

49

Tačiau teritorinė sanglauda Direktyvoje 2009/73 nėra aiškiai numatyta kaip bendrus ekonominius interesus tenkinantis tikslas, kuris galėtų pateisinti viešųjų paslaugų įpareigojimų nustatymą gamtinių dujų srityje.

50

Vis dėlto reikia pažymėti, kad, viena vertus, kaip savo išvados 52–54 punktuose nurodo generalinis advokatas, Direktyvos 2009/73 3 straipsnio 2 dalyje nėra išsamiai išvardytos veiksmų rūšys, kurioms gali būti nustatomi viešųjų paslaugų įpareigojimai, ir valstybės narės, laikydamosi Sąjungos teisės, gali nevaržomai numatyti bendrus ekonominius interesus tenkinančius tikslus, kurių nori siekti, nustatydamos viešųjų paslaugų įpareigojimus. Tačiau šiais įpareigojimais visada turi būti siekiama vieno ar kelių bendrus ekonominius interesus tenkinančių tikslų.

51

Kita vertus, kaip savo išvados 57 punkte nurodo generalinis advokatas, SESV 14 straipsnyje aiškiai pripažįstamas bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų vaidmuo skatinant Sąjungos teritorinę sanglaudą. Be to, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 36 straipsnyje teritorinė sanglauda aiškiai paminėta atsižvelgiant į galimybę naudotis bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis.

52

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal Sąjungos teisę, visų pirma Direktyvos 2009/73 3 straipsnio 2 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į SESV 14 ir 106 straipsnius, valstybėms narėms leidžiama įvertinti, ar dėl bendrų ekonominių interesų dujų sektoriuje veikiančioms įmonėms reikia nustatyti viešųjų paslaugų įpareigojimus, susijusius su gamtinių dujų tiekimo kaina, siekiant, be kita ko, užtikrinti tiekimo saugumą ir teritorinę sanglaudą, jeigu tik yra įvykdomos kitos šioje direktyvoje numatytos sąlygos.

53

Kalbant apie antrąją iš šio sprendimo 36 punkte išvardytų sąlygų, susijusią su proporcingumo principo laikymusi, iš paties SESV 106 straipsnio teksto matyti, kad viešųjų paslaugų įpareigojimais, kuriuos pagal Direktyvos 2009/73 3 straipsnio 2 dalį leidžiama nustatyti įmonėms, neturi būti pažeistas proporcingumo principas ir kad šie įpareigojimai gali sudaryti kliūčių laisvai nustatyti gamtinių dujų tiekimo kainą po 2007 m. liepos 1 d. tik jeigu tai būtina bendrus ekonominius interesus tenkinančiam tikslui, kurio jais siekiama, įgyvendinti ir tik griežtai apibrėžtam laikotarpiui (šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Federutility ir kt., C‑265/08, EU:C:2010:205, 33 punktą).

54

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar pagrindinėje byloje šis proporcingumo reikalavimas yra įvykdytas, vis dėlto Teisingumo Teismas, remdamasis turima informacija, turi pateikti šiam teismui šiuo atžvilgiu visas būtinas gaires, susijusias su Sąjungos teise (2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Federutility ir kt., C‑265/08, EU:C:2010:205, 34 punktas).

55

Kad nagrinėjama priemonė atitiktų proporcingumo principą, pirma, ji turi būti tokia, kad būtų galima užtikrinti siekiamo bendruosius ekonominius interesus atitinkančio tikslo įgyvendinimą (2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Enel Produzione, C‑242/10, EU:C:2011:861, 55 punktas).

56

Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė labai mažai informacijos, kad būtų galima įvertinti priežastis, dėl kurių gamtinių dujų kainas buvo būtina nustatyti atsižvelgiant į siekį įgyvendinti tokius labai bendrus tikslus, kokius nurodė Prancūzijos vyriausybė.

57

Konkrečiai dėl tiekimo saugumo tikslo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nurodo šios vyriausybės argumentą, kad istorinio tiekėjo tiekimo sutartimis, kurios indeksuojamos pagal naftos produktų kainą ir yra ilgalaikės, užtikrinamas didesnis tiekimo saugumas nei alternatyvių tiekėjų sutartimis, kurioms poveikį daro dujų kainos nestabilumas didmeninėje rinkoje.

58

Nors negalima atmesti, kad teisės aktai, kuriuose įtvirtintas įpareigojimas siūlyti ir tiekti gamtines dujas nustatyta kaina, galėtų būti laikomi užtikrinančiais tiekimo saugumą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nepateikęs Teisingumo Teismui tikslios informacijos analizės, turi nustatyti, ar tokie yra pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai.

59

Dėl teritorinės sanglaudos tikslo reikia pažymėti, kad net jeigu atrodytų, kad tokio tikslo galima siekti nustatant reguliuojamuosius tarifus visoje šalies teritorijoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atliekant analizę, kuri leistų nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama priemone galima pasiekti šį tikslą, reikės įvertinti, ar nėra priemonių, kuriomis būtų galima vienodai pasiekti minėtą tikslą, tačiau kurios mažiau kliudytų sukurti atvirą gamtinių dujų vidaus rinką nei kainų nustatymas tik tam tikrų kategorijų vartotojams, esantiems atokiose zonose, nustatomose pagal objektyvius geografinius kriterijus.

60

Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės intervencijos, susijusios su kainomis, trukmė turi būti griežtai ribojama tuo, kas būtina ja siekiamiems tikslams įgyvendinti (2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Federutility ir kt., C‑265/08, EU:C:2010:205, 33 ir 35 punktai).

61

Šiuo atžvilgiu iš Teisingumo Teismo turimos informacijos matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose nenumatytas joks įpareigojimo siūlyti galutiniams vartotojams pirkti gamtines dujas reguliuojamaisiais tarifais trukmės apribojimas ir taip šiam įpareigojimui suteikiamas nuolatinis pobūdis.

62

Maksimalios patvirtintų tarifų galiojimo trukmės nustatymas nelaikytinas tokiu ribojimu, nes šis mechanizmas taikomas tik periodiškai persvarstant šių tarifų lygį ir nesusijęs su valstybės intervencijos nustatant kainas pagal dujų rinkos raidą būtinybe ir tvarka.

63

Bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgęs į turimą tikslią informaciją, turi įvertinti, ar nustatant tokį iš esmės nuolatinio pobūdžio įpareigojimą, kaip įtvirtintasis Prekybos kodekso L. 410-2 straipsnyje, nebuvo pažeistas šio sprendimo 55 punkte nurodytas reikalavimas.

64

Trečia, taikomas intervencijos metodas negali viršyti to, kas būtina siekiamam bendrus ekonominius interesus tenkinančiam tikslui įgyvendinti (2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Federutility ir kt., C‑265/08, EU:C:2010:205, 36 punktas).

65

Šiuo atžvilgiu iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama intervencija grindžiama visų istorinio tiekėjo sąnaudų padengimo principu, pritaikius jo tiekimo sąnaudų tipinę formulę ir su tiekimu nesusijusių sąnaudų įvertinimo metodiką, kurios nustatomos reguliavimo institucijai atlikus metinę sąnaudų pokyčio analizę.

66

Šiomis aplinkybėmis pagal būtinybės reikalavimą iš principo turi būti nustatyta dujų kainos sudedamoji dalis, kuriai būtina taikyti intervenciją, kad būtų pasiektas numatytas valstybės intervencijos tikslas (pagal analogiją žr. 2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Federutility ir kt., C‑265/08, EU:C:2010:205,36 ir 38 punktus). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar taikomas intervencijos nustatant kainas metodas neviršija to, kas būtina numatytiems bendrus ekonominius interesus tenkinantiems tikslams pasiekti, ir ar nėra tinkamų mažiau ribojančių priemonių.

67

Ketvirta, būtinybės reikalavimą taip pat reikia vertinti atsižvelgiant į nagrinėjamos priemonės taikymo sritį asmenims, būtent jos adresatams (2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Federutility ir kt., C‑265/08, EU:C:2010:205, 39 punktas).

68

Šiuo atžvilgiu reikia išnagrinėti, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjama valstybės intervencijos priemonė yra naudinga fiziniams asmenims ir įmonėms kaip galutiniams dujų vartotojams.

69

Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose numatyta, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. tiekimo reguliuojamomis kainomis adresatai yra namų ūkiai ir įmonės, suvartojantys mažiau nei 30000 kWh per metus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar tokia sistema, kuri lyg ir vienodai taikoma ir namų ūkių vartotojams, ir mažosioms bei vidutinėms įmonėms, paisoma proporcingumo reikalavimo, kiek tai susiję su priemonės taikymo sritimi asmenims, atsižvelgiant į tiekimo saugumo ir teritorinės sanglaudos tikslus.

70

Galiausiai dėl trečiosios iš šio sprendimo 36 punkte išvardytų sąlygų, pagal kurią valstybės intervencija turi numatyti aiškiai apibrėžtus, skaidrius, nediskriminacinius ir patikrinamus viešųjų paslaugų įpareigojimus ir užtikrinti vienodas Sąjungos dujų įmonių teises vartotojams, reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė jokios analizės šiuo klausimu.

71

Kiek tai susiję, be kita ko, su pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų nediskriminaciniu pobūdžiu, kaip savo išvados 82 punkte nurodo generalinis advokatas, pagal Direktyvos 2009/73 3 straipsnio 2 dalį leidžiama nustatyti viešųjų paslaugų įpareigojimus „dujų sektoriuje veikiančioms įmonėms“ apskritai, o ne tam tikroms konkrečioms įmonėms. Be to, šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės „nediskriminuoja [gamtinių dujų] įmonių jų teisių ar pareigų atžvilgiu“. Atsižvelgiant į tai, įmonių, kurioms nustatomi viešųjų paslaugų įpareigojimai, skyrimo sistema negali būti a priori netaikoma kuriai nors dujų skirstymo sektoriuje veikiančiai įmonei (šiuo klausimu žr. 2008 m. birželio 19 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑220/07, nepaskelbtas Rink., EU:C:2008:354, 31 punktą).

72

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar toks reikalavimas ir kitos šio sprendimo 66 punkte numatytos sąlygos yra įvykdomos taikant pagrindinėje byloje nagrinėjamą tarifų sistemą.

73

Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip:

74

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: