1. 

Apeliaciniu skundu Viasat Broadcasting UK Ltd (toliau – Viasat) Teisingumo Teismo prašo panaikinti 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą byloje T‑125/12 ( 2 ), kuriuo Bendrasis Teismas atmetė jos ieškinį dėl Sprendimo 2011/839/ES ( 3 ) panaikinimo tiek, kiek tame sprendime Komisija pripažino tam tikras Danijos Karalystės įgyvendintas priemones TV2/Danmark naudai suderinamomis su vidaus rinka pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį ( 4 ).

2. 

Kalbant apie valstybės pagalbos reguliavimą, šiuo apeliaciniu skundu keliamas svarbus su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų finansavimo klausimas. Iš esmės Viasat kelia klausimų ir dėl svarbiame Sprendime Altmark ( 5 ), ir dėl SESV 106 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų ( 6 ) ryšio. Viasat apeliaciniame skunde iš esmės tvirtinama, kad svarstydama, ar pagalbą galima pripažinti suderinama pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, Komisija turėtų taikyti Altmark sąlygas. Šią mintį Bendrasis Teismas kelis kartus atmetė ( 7 ) ir dabar Teisingumo Teismo prašoma išnagrinėti šį klausimą pirmą kartą po Sprendimo Altmark priėmimo.

3. 

Dėl toliau išvardytų priežasčių manau, kad Bendrasis Teismas teisingai atmetė šią mintį. Taigi rekomenduoju atmesti apeliacinį skundą.

4.

2000 m. balandžio 5 d. gavusi skundą Komisija 2004 m. gegužės 19 d. sprendimu nurodė Danijos Karalystei iš savarankiškos valstybės įmonės TV2/Danmark susigrąžinti 628,2 mln. DKK su palūkanomis ( 8 ). 2008 m. spalio mėn. Bendrasis Teismas tą sprendimą panaikino ( 9 ).

5.

Be to, kadangi dėl to sprendimo TV2/Danmark perėmėja (valstybės akcinė bendrovė TV2/Danmark A/S ( 10 )) tapo nemoki, 2004 m. liepos 23 d. raštu Danijos Karalystė pranešė Komisijai apie planuojamą TV2 rekapitalizavimą. 2004 m. spalio 6 d. Komisija nusprendė, kad bet kokia valstybės pagalbos, kuri gali būti susijusi su planuojamu TV2 rekapitalizavimu, dalis yra suderinama su vidaus rinka pagal dabartinę SESV 106 straipsnio 2 dalį ( 11 ). 2009 m. rugsėjo mėn. Bendrasis Teismas nusprendė, kad nebūtina priimti sprendimų dėl tam tikrų teisinių ginčų dėl to sprendimo ( 12 ).

6.

Panaikinus šios išvados 4 punkte nurodytą sprendimą, 2011 m. balandžio mėn. Komisija, dar kartą įvertinusi nagrinėjamas priemones ir pasitarusi su suinteresuotosiomis šalimis, priėmė ginčijamą sprendimą. Ginčijamas sprendimas susijęs su 1995–2002 m. TV2 suteiktomis priemonėmis. Tačiau savo analizėje Komisija taip pat atsižvelgė į šio sprendimo 5 punkte nurodytas 2004 m. priimtas rekapitalizavimo priemones (toliau kartu – nagrinėjamos priemonės).

7.

Ginčijamame sprendime Komisija pripažino nagrinėjamas priemones TV2 suteikta valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Tada Komisija padarė išvadą, jog tinkamas TV2 kapitalo rezervas yra 628,2 mln. DKK. Taigi ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatyta:

„Priemonės, kurias [Danijos Karalystė] įgyvendino [TV2] naudai, 1995–2002 m. skirdama licencijos mokesčio lėšų [iš mokesčio gautus išteklius], ir kitos šiame sprendime minėtos priemonės yra suderinamos su vidaus rinka, kaip apibrėžta [SESV] 106 straipsnio 2 dalyje.“

8.

2012 m. kovo 14 d.Viasat pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

9.

Grįsdama savo ieškinį, Viasat pateikė du panaikinimo pagrindus: pirma, Komisija padarė teisės klaidą vertindama nagrinėjamų priemonių suderinamumą su vidaus rinka pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį ir neatsižvelgdama į antrąją ir ketvirtąją Altmark sąlygas; antra, Komisija pažeidė SESV 296 straipsnį, nes ginčijamame sprendime nesugebėjo paaiškinti, kodėl toje byloje taikoma SESV 106 straipsnio 2 dalis, nors antroji ir ketvirtoji Altmark sąlygos netenkinamos.

10.

Po 2015 m. sausio 15 d. viešo posėdžio Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog nereikia priimti sprendimo dėl ieškinio dalies, kuria prašoma panaikinti ginčijamo sprendimo dalį – joje Komisija nusprendė, jog 1995 ir 1996 m. pajamos iš reklamos, kurias TV2 mokėjo vadinamasis TV2 fondas, prilygsta valstybės pagalbai (to sprendimo motyvus žr. šios išvados 18 punkte), ir atmetė likusią ieškinio dalį. Jis taip pat nurodė Viasat padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas, o Danijos Karalystei ir TV2 – kiekvienai savo bylinėjimosi išlaidas.

11.

2015 m. gruodžio 8 d. pateiktame apeliaciniame skunde Viasat Teisingumo Teismo prašo:

arba:

12.

2016 m. vasario 11 d. atsiliepime Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepriimtiną, nepagrįstą ir nereikšmingą, taip pat nurodyti Viasat padengti bylinėjimosi abiejų instancijų teismuose išlaidas.

13.

2016 m. vasario 19 d. atsiliepimu TV2 Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą. Arba, jeigu Teisingumo Teismas apeliacinį skundą patenkintų, TV2 prašo Teisingumo Teismo palikti galioti skundžiamo ir ginčijamo sprendimų pasekmes pagal SESV 264 straipsnio 2 dalį. Galiausiai TV2 Teisingumo Teismo prašo nurodyti Viasat padengti TV2 bylinėjimosi išlaidas.

14.

2016 m. vasario 22 d. atsiliepime Danijos Karalystė Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą.

15.

Remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalimi, posėdis nebuvo surengtas.

16.

Bendrajame Teisme jau daug bylinėtasi dėl kompensacijos už TV2 nustatytą pareigą teikti visuomeninio transliavimo paslaugą ( 13 ). Tačiau į Teisingumo Teismą dėl šio seno ginčo nagrinėjimo kreipiamasi pirmą kartą.

17.

Be nagrinėjamos bylos, Teisingumo Teisme dabar nagrinėjami trys apeliaciniai skundai, kuriuos pateikė Viasat, TV2 ir Komisija. Visi tie apeliaciniai skundai susiję su sprendimu, priimtu tą pačią dieną, kai buvo priimtas skundžiamas sprendimas, juo Bendrasis Teismas iš dalies patenkino TV2 pareikštą ieškinį dėl ginčijamo sprendimo dalies, kurioje nagrinėjamos priemonės pripažintos valstybės pagalba, panaikinimo ( 14 ).

18.

Kitu skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas, remdamasis TV2 argumentais, pirma, panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek Komisija nusprendė, kad 1995 ir 1996 m. per TV2 fondą TV2 išmokėtos pajamos iš reklamos pripažintos valstybės pagalba, nes Bendrasis Teismas nusprendė, jog nebuvo įvykdytas valstybės lėšų reikalavimas (žr. kito skundžiamo sprendimo 211–220 punktus) ( 15 ). Antra, dėl antrosios Altmark sąlygos Bendrasis Teismas nusprendė, jog Komisija padarė teisės klaidą, pareikalavusi, kad TV2 mokėtina kompensacija užtikrintų veiksmingą su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymą (žr. kito skundžiamo sprendimo 106 punktą). Šios išvados yra Teisingumo Teisme lygiagrečiai nagrinėjamų apeliacinių skundų dalykas.

19.

Jeigu būtų patenkintas TV2 apeliacinis skundas byloje C‑649/15 P ir padaryta išvada, kad Bendrasis Teismas suklydo nusprendęs, jog tik kai kurios nagrinėjamos priemonės nėra valstybės pagalba, galėtų nelikti prasmės priimti sprendimo dėl šio apeliacinio skundo, grindžiamo prielaida, kad nagrinėjamos priemonės yra pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

20.

Vis dėlto nagrinėjamoje byloje kyla svarbus teisės klausimas, dėl kurio Teisingumo Teismas dar nebuvo priėmęs sprendimo ir kuriam reikia skirti dėmesio. Neatsižvelgdamas į tų kitų apeliacinių procesų baigtį, šį apeliacinį skundą nagrinėsiu tokį, koks jis yra.

21.

Viasat nurodo tris apeliacinio skundo pagrindus. Pirma, Viasat teigimu, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą atmetęs jos skundą, kad ginčijamame sprendime Komisija neįvykdė savo pareigos motyvuoti pagal SESV 296 straipsnį. Antra, Viasat tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą konstatavęs, jog atlikdama vertinimą pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį Komisija neprivalėjo atsižvelgti į tai, kad pagalba TV2 suteikta nesilaikant pagrindinių skaidrumo ir išlaidų veiksmingumo principų. Galiausiai, Viasat teigimu, Bendrasis Teismas pats suklydo, nes rūpestingai neišnagrinėjo Viasat reikalavimų ir į juos neatsižvelgė.

22.

Man atrodo, kad analizę reikėtų pradėti nuo antrojo apeliacinio skundo pagrindo.

23.

Viasat teigimu, kad pagalba būtų pripažinta suderinama pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, turi būti įvykdytos tam tikros sąlygos. Pirma, valstybėje narėje turi būti apibrėžta bendra ekonominės svarbos paslauga (toliau – apibrėžties reikalavimas); antra, ta valstybė narė turi būti pavedusi tos paslaugos teikimą tam tikrai įmonei (toliau – pavedimo reikalavimas); trečia: i) Sutartyse įtvirtintų taisyklių, įskaitant valstybės pagalbos taisykles, taikymas turi trukdyti vykdyti tam tikras tam paslaugos teikėjui pavestas užduotis (toliau – trukdymo kriterijus); ir ii) nukrypstant nuo tų taisyklių prekybos plėtrai neturi būti daromas toks poveikis, kad tai būtų nesuderinama su Sąjungos interesais (toliau – pusiausvyros kriterijus).

24.

Viasat nuomone, trukdymo kriterijus turi visuomet atspindėti Sutarties taisykles, nuo kurių siekiama nukrypti. Šiuo klausimu Viasat tvirtina, jog apibrėžties ir pavedimo reikalavimai ir su pusiausvyros kriterijumi susijęs draudimas skirti pernelyg didelę kompensaciją, kurie visi turi būti įvykdyti pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, atitinka pirmąją ir trečiąją Altmark sąlygas. Tuo remdamasi Viasat teigia, jog priėmus Sprendimą Altmark dėl trukdymo kriterijaus reikia atlikti analizę, ar būtų trukdoma teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą, jeigu būtų reikalaujama: a) iš anksto skaidriai ir objektyviai nustatyti kompensavimo sąlygas (pagal antrąją Altmark sąlygą); ir b) suteikti teisę teikti tą paslaugą viešojo konkurso būdu arba apriboti kompensaciją, kad ji padengtų veiksmingai lėšas naudojančios ir gerai valdomos įmonės išlaidas (pagal ketvirtąją Altmark sąlygą). Viasat teigimu, ginčijamame sprendime Komisija to nepadarė, o Bendrasis Teismas savo ruožtu neatliko tokios analizės skundžiamame sprendime.

25.

Be to, Viasat konkrečiai tvirtina, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą: i) pasirėmęs Sprendimu M6 ( 16 ) ir kitais jo priimtais sprendimais, kad atmestų Viasat ieškinį; ii) nusprendęs, jog Viasat argumentai veda į loginę aklavietę, nes SESV 106 straipsnio 2 dalis, be kita ko, nebūtų įgyvendinama; iii) nepripažinęs tam tikrų 2005 ir 2011 m. Komisijos komunikatų ir sprendimų, nurodytų skundžiamo sprendimo 67 punkte, svarbos; iv) nusprendęs, jog pagal 2001 m. transliavimo komunikatą ( 17 ) Komisija negalėjo taikyti metodikos, kuri, Viasat nuomone, turėtų būti taikoma pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį.

26.

Komisija, palaikoma TV2 ir Danijos Karalystės, ginčija Viasat teiginius. Pirmiausia Komisija mano, jog Viasat argumentas, kad 2001 m. transliavimo komunikatas negalioja, yra pasenęs, todėl nepriimtinas. Danijos Karalystė savo ruožtu, be kita ko, teigia, jog Viasat argumentai, kuriuose Bendrasis Teismas kaltinamas dėl to, kad nepatikrino, ar ginčijamame sprendime vertindama pagalbos priemonių suderinamumą Komisija įsitikino, jog konkursas dėl su viešąja paslauga susijusių TV2 įsipareigojimų paskelbtas laikantis skaidrumo principo ir pagal SESV įtvirtintas laisvo judėjimo taisykles, nebuvo pateikti Bendrajam Teismui kaip pirmosios instancijos teismui, todėl yra nepriimtini.

27.

Mano nuomone, Komisijos ir Danijos Karalystės pareikštus prieštaravimus dėl priimtinumo reikėtų svarstyti nagrinėjant argumentus, su kuriais jie susiję. Todėl iš karto pereisiu prie Viasat apeliacinio skundo pagrindų esmės.

28.

Dėl aiškumo reikėtų paminėti, kad SESV 106 straipsnio 2 dalies ir 107 straipsnio 1 dalies ryšys gana neaiškus daugelį metų. Toks nepakankamas aiškumas labiausiai akivaizdus bendros ekonominės svarbos paslaugų finansavimo srityje. Tačiau Sprendime Altmark Teisingumo Teismas plenarinėje sesijoje patvirtino naują metodą, kuris kartais vadinamas „sąlyginio kompensavimo metodu“ ( 18 ).

29.

Sprendime Altmark Teisingumo Teismo nustatytos keturios sąlygos susijusios su klausimu, ar įmonei suteikiamas pranašumas. Tad jos susijusios su sąvokos „pagalba“ sudedamąja dalimi pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ( 19 ). Praktiškai komentatoriai yra pažymėję, kad dėl griežtumo tos sąlygos neįvykdytos daugeliu atvejų ( 20 ). Tiesioginė pasekmė yra tai, kad esminės nuostatos, pagal kurias gali būti leidžiama skirti valstybės pagalbą, t. y. SESV 106 straipsnio 2 dalis ir 107 straipsnio 2 ir 3 dalys, vis dar vaidina pagrindinį vaidmenį.

30.

Šios pastabos, atrodo, netiesiogiai buvo patvirtintos skundžiamame sprendime. To sprendimo 63 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, jog nors abu sąlygų (atitinkamai nustatytų Sprendime Altmark ir SESV 106 straipsnio 2 dalyje) rinkiniai šiek tiek panašūs, jais atsakoma į iš esmės skirtingus klausimus. Jo nuomone, Sprendime Altmark nustatytos sąlygos susijusios su paskesniais proceso etapais, nei SESV 106 straipsnio 2 dalyje išdėstytos suderinamumo sąlygos. Padaręs tokią pagrindinę išvadą, skundžiamo sprendimo 75–99 punktuose Bendrasis Teismas apsvarstė ir atmetė įvairius argumentus, kuriuos buvo pateikusi apeliantė savo teorijai pagrįsti. Dabar apeliantė tikisi, kad Teisingumo Teismas tą teoriją patvirtins ir atitinkamai nuspręs, jog Bendrasis Teismas, atmesdamas apeliantės pateikus argumentus, padarė teisės klaidą.

31.

Vis dėlto Bendrasis Teismas tokios klaidos nepadarė.

32.

Pirmiausia tarp Sprendimo Altmark ir jame nustatytų sąlygų ir SESV 106 straipsnio 2 dalies reikalavimų yra svarbus skirtumas. Kaip minėta, pagal pirmuosius nustatoma, ar suteiktas pranašumas, tad jie apskritai susiję su sąvoka „pagalba“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Taip užbėgama už akių vertinimui pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, kurioje keliamas klausimas, ar pagalbos priemonę galima pripažinti suderinama. Jeigu įvykdytos Altmark sąlygos, pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį pagalba neteikiama, tad nereikia svarstyti galimybės taikyti SESV 106 straipsnio 2 dalį. Be to, tas skirtumas turi skirtingą praktinį poveikį.

33.

Viena vertus, jeigu pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį nustatyta valstybės pagalba, atsiranda tam tikrų teisinių pasekmių, kaip antai pareiga pranešti iš anksto ir draudimas valstybėms narėms įgyvendinti tokią pagalbą pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį ( 21 ). Taip paaiškinama, kodėl SESV 107 straipsnio 1 ir 3 dalimis pagrįstas sprendimas, kuriuo atitinkama priemonė pripažinta valstybės, tačiau suderinama su vidaus rinka pagalba, turi būti laikomas aktu, kurį galima ginčyti pagal SESV 263 straipsnį ( 22 ). Be to, nacionaliniai teismai turi apsaugoti asmenų teises nuo SESV 108 straipsnio 3 dalies pažeidimo ( 23 ).

34.

Kita vertus, pagalbos priemonių suderinamumo su vidaus rinka vertinimas priklauso išimtinei Komisijos kompetencijai ( 24 ). Tokia išimtinė kompetencija tvirtinant valstybės pagalbą aprėpia ir SESV 106 straipsnio 2 dalį ( 25 ). Tai reiškia, kad SESV 106 straipsnio 2 dalis tvirtinant valstybės pagalbą tiesiogiai netaikytina ( 26 ). Jeigu būtų nuspręsta priešingai, tai pakenktų išankstinės valstybės pagalbos kontrolės tikslui, pagal kurį reikalaujama, kad planuojamos pagalbos įgyvendinimas būtų atidėtas, kol galutiniu Komisijos sprendimu bus išsklaidytos visos abejonės dėl jos suderinamumo ( 27 ).

35.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad SESV 106 straipsnio 2 dalis būtų nesvarbi, jeigu pagal tą nuostatą pagalbos priemonė galėtų gauti Komisijos patvirtinimą tik atitikusi Sprendime Altmark nustatytas sąlygas.

36.

Viasat savo ruožtu tvirtina neprieštaraujanti nuomonei, kad SESV 106 straipsnio 2 dalis ir 107 straipsnio 1 dalis susijusios su skirtingais klausimais, tačiau teigia, jog tai neatsako į jos argumentus, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teisme. Vis dėlto toks teiginys nepagrįstas, nes juo nepripažįstamos su minėtu skirtumu susijusios pasekmės.

37.

Pirma, priminsiu, kad Sprendimo Altmark pasekmė – padėti valstybių narių valdžios institucijoms ir Komisijai įvertinti, ar įmonei mokama kompensacija už su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymą yra „pranašumas“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo požiūriu tomis sąlygomis bandoma atsakyti į hipotetinį ir priešingą klausimą – ar suinteresuotoji įmonė būtų gavusi nagrinėjamą kompensaciją įprastomis rinkos sąlygomis, t. y. sąlygomis, galiojančiomis tam tikroje rinkoje, nesant valstybės narės intervencijos ( 28 ). O SESV 106 straipsnio 2 dalis pagrįsta mintimi, kad patikėdama įmonei teikti visuotinę ekonominės svarbos paslaugą valstybė narė kišasi tos įmonės naudai.

38.

Antra, tiesa, jog Sprendime Ferring Teisingumo Teismas nusprendė, kad kompensacija viešosios paslaugos teikėjui yra valstybės pagalba pagal (dabartinę) SESV 107 straipsnio 1 dalį tiek, kiek nagrinėjamas pranašumas viršija papildomas išlaidas, patiriamas vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, ir kad tokiu atveju pranašumo tikrai negalima laikyti būtinu tam tikroms įmonei pavestoms užduotims atlikti, tad jam negali būti taikoma (dabartinė) SESV 106 straipsnio 2 dalis ( 29 ). Tačiau, nors Sprendime Altmark Teisingumo Teismas nurodo Sprendimą Ferring, jis taip pat išaiškino sąvoką „pranašumas“, susijusią su kompensacija pagal (dabartinę) SESV 107 straipsnio 1 dalį, taip, kaip ją supranta dabar. Vis dėlto, priešingai nei byloje Ferring, byloje Altmark Teisingumo Teismo nebuvo prašoma išaiškinti dabartinės SESV 106 straipsnio 2 dalies, tad galbūt dėl to Teisingumo Teismas nepriėmė sprendimo dėl tų dviejų nuostatų ryšio ( 30 ). Vis dėlto fakto, jog šis klausimas nebuvo išspręstas, negalima aiškinti taip, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog norint taikyti SESV 106 straipsnio 2 dalį reikia atsižvelgti į Altmark sąlygas, nes tokiu atveju SESV 106 straipsnio 2 dalis netektų veiksmingumo ( 31 ). Priėmęs Sprendimą Altmark, Teisingumo Teismas vis dėlto ir toliau aiškino SESV 106 straipsnio 2 dalį taip, kaip anksčiau ( 32 ).

39.

Trečia, SESV 106 straipsnio 2 dalies aiškinimo, pagal kurį reikia įvertinti, ar reikalavimas laikytis antrosios ir ketvirtosios Altmark sąlygų trukdytų teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą, niekaip nepatvirtina tos nuostatos formuluotė arba Teisingumo Teismo praktika.

40.

Pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį siekiama suderinti valstybių narių interesą tam tikras įmones, pirmiausia viešajame sektoriuje, naudoti kaip ekonominės ar fiskalinės politikos (arba ekonominį ar fiskalinį poveikį turinčios politikos) priemonę su Sąjungos interesu užtikrinti pirmiausia konkurencijos taisyklių laikymąsi ir išsaugoti vidaus rinkos vientisumą. Kad Sutartyse nustatytos taisyklės potencialiai nebūtų taikomos įmonei, kuriai pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį pavesta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą, pakanka, kad tų taisyklių taikymas teisiškai arba faktiškai trukdytų vykdyti specialiuosius tai įmonei tenkančius įsipareigojimus ( 33 ).

41.

Šiuo požiūriu, kad būtų taikoma SESV 106 straipsnio 2 dalis, nebūtina, kad kiltų grėsmė pačiam įmonės išgyvenimui. Pakanka, kad, nesant nagrinėjamų teisių arba pagalbos priemonių, įmonė negalėtų atlikti tam tikrų jai pavestų užduočių, susijusių su viešosios paslaugos įsipareigojimais. Pirmiausia SESV 106 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos įvykdytos, jeigu nagrinėjamas teises ar pagalbos priemones būtina išlaikyti, kad jų turėtojas ar gavėjas galėtų atlikti bendros ekonominės svarbos užduotis, pavestas jam „ekonomiškai priimtinomis sąlygomis“ ( 34 ).

42.

Atvirkščiai, Viasat argumentas reiškia, jog tam, kad kompensacijos viešosios paslaugos teikėjui sistema, neatitinkanti kartu taikytinų Altmark sąlygų ir turinti pagalbos elementų, būtų patvirtinta, ji turi atitikti tuos pačius objektyvumo, skaidrumo ir išlaidų veiksmingumo reikalavimus. Dėl to būtų nepagrįstai susiaurinta sąvoka „ekonomiškai priimtinos sąlygos“. Nors, kaip teigia Viasat, pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį leidžiama nukrypti nuo Sutartyse įtvirtintų taisyklių, tad ją reikia aiškinti griežtai, dėl griežto aiškinimo neturi būti mažinamas tos nuostatos veiksmingumas ( 35 ).

43.

Viasat siūlomas SESV 106 straipsnio 2 dalies aiškinimas atrodo ypač neįtikinamas, kiek tai susiję su visuomeninio transliavimo paslauga. Iš tiesų prie Europos bendrijos sutarties pridėtame Protokole dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos ( 36 ) nustatyta, kad dabartinės SESV nuostatos „nepažeidžia valstybių narių kompetencijos teikti finansavimą viešųjų paslaugų transliavimui, jei toks finansavimas transliavimo organizacijoms teikiamas už viešųjų paslaugų funkcijos vykdymą taip, kaip nutaria, nustato ir sutvarko kiekviena valstybė narė, ir jei toks finansavimas nekenkia verslo sąlygoms ir konkurencijai [Sąjungoje] taip, kad tai prieštarautų bendriems interesams, atsižvelgiant į tos viešųjų paslaugų funkcijos vykdymą“. Tame protokole minimas pusiausvyros kriterijus, bet nedaroma nuorodos į trukdymo kriterijų, juo labiau taip, kaip siūlo Viasat.

44.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, matyti, kad, norint tinkamai taikyti SESV 106 straipsnio 2 dalį, nereikalaujama atsižvelgti į antrąją ir ketvirtąją Altmark sąlygas.

45.

Šia išvada neleidžia suabejoti nė vienas Viasat apeliaciniame skunde pateiktas argumentas.

46.

Pirma, kalbant apie Viasat kritikuojamus Bendrojo Teismo sprendimus ( 37 ), Teisingumo Teismui to teismo praktika neprivaloma ir nesant apeliacinio skundo Teisingumo Teismas negali patikrinti, ar tie sprendimai teisingi. Todėl argumentas, grindžiamas tariamai klaidinga Bendrojo Teismo praktika nagrinėjant ankstesnes bylas, susijusias su SESV 106 straipsnio 2 dalimi, netinkamas. Tas pats pasakytina apie Viasat ginčijamas generalinių advokatų išvadas ( 38 ); jos taip pat Teisingumo Teismui neprivalomos ( 39 ).

47.

Antra, kalbant apie Viasat argumentą, kad, priešingai, nei skundžiamo sprendimo 91 punkte tvirtina Bendrasis Teismas, jos požiūris neveda į loginę aklavietę, pakaks pasakyti, jog tas punktas prasideda žodžiu „beje“ ir tai rodo, kad tas argumentas perteklinis. Todėl šis argumentas yra neveiksmingas. Bet kuriuo atveju Viasat prieštarauja pati sau tvirtindama, kad dėl jos siūlomo SESV 106 straipsnio 2 dalies aiškinimo ta nuostata netampa beprasmiška: Viasat negali tvirtinti, jog Komisija kiekvienu konkrečiu atveju gali netaikyti kurios nors vienos Altmark sąlygos, kai vertina suderinamumą, ir kartu laikytis nuomonės, kad pagal trukdymo kriterijų pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, priešingai nei pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, turi būti taikomos Altmark sąlygos, nes pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį tos sąlygos yra kumuliacinės.

48.

Trečia, dėl 2005 ir 2011 m. Komisijos komunikatų ir sprendimų, nurodytų skundžiamo sprendimo 67 punkte, Viasat teigia, jog tie komunikatai ir sprendimai netaikytini, kaip skundžiamo sprendimo 93 punkte nusprendė Bendrasis Teismas. Vadinasi, jie nėra svarbūs šiam ginčui, susijusiam su tuo, ar Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, jog vertindama pagalbos priemonės suderinamumą pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį Komisija neprivalo atsižvelgti į antrąją ir ketvirtąją Altmark sąlygas.

49.

Ketvirta, kalbant apie argumentą, kad skundžiamo sprendimo 97–99 punktuose Bendrasis Teismas neatsižvelgė į 2001 m. transliavimo komunikato svarbą, priešingai, nei teigia Komisija, atrodo, jog Viasat neginčija to komunikato galiojimo. Dėl to argumento pagrindų pažymėtina, kad faktas, jog remdamasi neseniai patvirtintais komunikatais ir gairėmis Komisija galbūt galėjo pasirinkti aiškinimą, labiau atitinkantį apeliantės požiūrį, nereiškia, kad Bendrasis Teismas suklydo nusprendęs, jog Komisija neprivalėjo to daryti.

50.

Galiausiai, kalbant apie Viasat argumentą, kad pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį teisė teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą turi būti suteikiama konkurso tvarka, šios išvados 26 punkte nurodytą Danijos Karalystės prieštaravimą dėl priimtinumo reikia atmesti, nes Viasat, atrodo, pateikė iš esmės panašų argumentą pirmosios instancijos teisme. Tačiau konkretus Viasat teiginys, kad ginčijamame sprendime nagrinėjama sutartis dėl visuomeninio transliavimo paslaugų susijusi su tarpvalstybiniais interesais, nesietinas su skundžiamu sprendimu ir Viasat, atrodo, pirmosios instancijos teisme to klausimo nekėlė. Be to, tokiam vertinimui atlikti reikia įvertinti faktines aplinkybes, o Teisingumo Teismas negali to daryti apeliacine tvarka. Taigi šis konkretus prieštaravimas nepriimtinas.

51.

Kalbant apie su tuo argumentu susijusį teisės klausimą, pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 99 punkte Bendrasis Teismas nesuklydo konstatavęs, jog norint suteikti teisę teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį nereikalaujama rengti konkurso. Kaip pažymi Komisija, pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį galima nukrypti nuo „Sutartyse nurodytų taisyklių“, įskaitant laisvo judėjimo taisykles ir su jomis susijusius bendruosius principus, jeigu ši institucija įsitikina, kad trukdymo ir pusiausvyros kriterijai tenkinami ir juos gali persvarstyti ES teismai. Šiuo požiūriu Amsterdamo protokolą galima aiškinti tik taip, kad juo patvirtinamas principas, pagal kurį valstybės narės, paisydamos viešojo intereso, gali tiesiogiai suteikti įmonei specialias arba išimtines teises kaip visuomeninio transliavimo paslaugos koncesiją.

52.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąjį apeliacinio skundo pagrindą.

53.

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Viasat teigia, jog Bendrasis Teismas suklydo atmetęs panaikinimo pagrindą, kuriame teigiama, kad ginčijamame sprendime Komisija neįvykdė pareigos motyvuoti pagal SESV 296 straipsnį.

54.

Skundžiamo sprendimo 103 punkte Bendrasis Teismas atmetė šį panaikinimo pagrindą, pažymėdamas, kad „tai, jog sprendime nieko nepasakyta apie antrosios ir ketvirtosios Altmark sąlygų vaidmenį vertinant aptariamų priemonių suderinamumą su vidaus rinka, lėmė ne Komisijos argumentavimo klaida ar ginčijamo sprendimo nemotyvavimas, o aplinkybė, kad šiame sprendime taikoma kitokia analizės sistema, nei pageidautų [Viasat]“.

55.

Kaip pripažįsta Viasat, ginčijamas sprendimas būtų nepakankamai motyvuotas tik jeigu Komisija būtų įpareigota atlikti analizę, kaip, teigia Viasat, numatyta SESV 106 straipsnio 2 dalyje.

56.

Vis dėlto Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos nusprendęs, jog Komisija neturi tokios prievolės, ir atitinkamai nesuklydo priėjęs prie išvados, kad ginčijamas sprendimas pakankamai motyvuotas. Todėl reikia atmesti šį apeliacinio skundo pagrindą.

57.

Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje Viasat pažymi, kad „Bendrasis Teismas suklydo, nes tinkamai neišnagrinėjo Viasat prieštaravimo“, ir kad „šioje byloje Bendrojo Teismo atliktas Viasat prieštaravimų nagrinėjimas neatitinka <…> teismo praktikoje įtvirtinto standarto“.

58.

Tęsdamas šio argumento nagrinėjimą ir darydamas prielaidą, kad šis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su visais skundžiamo sprendimo punktais, pritariu Komisijai, jog jis bet kuriuo atveju nepakankamai motyvuotas, kad į jį atsakytų kitos šalys arba kad Teisingumo Teismas priimtų dėl jo sprendimą. Todėl jis nepriimtinas ( 40 ).

59.

Mano nuomone, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima pritarti nė vienam Viasat apeliacinio skundo pagrindui. Todėl reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

60.

Remiantis Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalimi, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal to reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija ir TV2 prašė padengti bylinėjimosi išlaidas, o apeliantė pralaimėjo bylą, Viasat turi būti nurodyta padengti savo ir Komisijos, taip pat TV2 bylinėjimosi išlaidas. Be to, pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal to reglamento 184 straipsnio 1 dalį, Danijos Karalystė turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

61.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui: