21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/1

(1)

Vadovaujantis Urugvajaus raundo daugiašalių prekybos derybų rezultatais Reglamentas (EB) Nr. 3223/94 numato kriterijus, pagal kuriuos Komisija nustato standartines importo vertes iš trečiųjų šalių importuojamiems jo priede išvardintiems produktams ir laikotarpiams.

(2)

Laikantis aukščiau nurodytų kriterijų, standartinės importo vertės turi būti nustatytos tokios, kaip nurodyta šio reglamento priede,

21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/3

(1)

Laikantis Bendrijos tarptautinių įsipareigojimų, sudarytų Urugvajaus raundo daugiašalėse prekybos derybose (2), Bendrija įsipareigojo importuoti į Ispaniją tam tikrą kiekį kukurūzų.

(2)

1995 m. liepos 26 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1839/95 dėl tarifinių kvotų kukurūzų ir sorgo importui į Ispaniją ir kukurūzų importui į Portugaliją taikymo taisyklių (3) yra nustatytos konkursų vykdymui būtinos konkrečios taisyklės.

(3)

Atsižvelgiant į esamus Ispanijos rinkos poreikius, reikia pradėti konkursą dėl kukurūzų importo muito mokesčio lengvatos.

(4)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Grūdų vadybos komiteto nuomonę,

21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/4

(1)

Laikantis Bendrijos tarptautinių įsipareigojimų, sudarytų Urugvajaus raundo daugiašalėse prekybos derybose (2), Bendrija įsipareigojo importuoti į Ispaniją tam tikrą sorgų kiekį.

(2)

1995 m. liepos 26 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1839/95, nustatantis išsamias tarifinių kvotų taikymo kukurūzų bei sorgų importui į Ispaniją ir kukurūzų importui į Portugaliją taisykles (3), nustatė specialiąsias sąlygas, būtinas šio konkurso vykdymui.

(3)

Atsižvelgiant į dabartinius Ispanijos rinkos poreikius, reikia paskelbti kvietimą dalyvauti konkurse dėl sorgų importo muito mokesčio lengvatos.

(4)

2002 m. gruodžio 10 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2286/2002 dėl priemonių, taikomų žemės ūkio produktams ir prekėms, pagamintoms perdirbus žemės ūkio produktus, kilusius iš Afrikos, Karibų baseino ir Ramiojo vandenyno valstybės (AKR šalių) (4), yra numatyta 60 % sumažinti sorgų importo muitus šimtui tūkstančių tonų per metus ir 50 % – šią kvotą viršijančiam kiekiui. Prie šios muito lengvatos pridėjus lengvatą, gaunamą konkurso būdu sumažinus importo muitą, kyla pavojus destabilizuoti Ispanijos grūdų rinką. Taigi reikia panaikinti tokios sudėties galimybę.

(5)

Šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Grūdų vadybos komiteto nuomonę,

21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/6

(1)

Siekiant sudaryti Komisijai galimybę stebėti žaliavinio tabako sektoriaus rinkos, kuriai taikomas Reglamentu (EEB) Nr. 2075/92 nustatytas bendras rinkos organizavimas, pokyčius, iš valstybių narių reikalaujama pateikti būtiną informaciją.

(2)

Todėl buvo priimtas 2004 m. kovo 29 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 604/2004 dėl informacijos apie tabaką pateikimo nuo 2000 bei vėlesnių metų derliaus (2).

(3)

Pateiktina informacija turėtų bendrai apžvelgti visą Bendrijos rinką, ypač atsižvelgiant į 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams (3), nuostatas ir jo įgyvendinimo taisykles.

(4)

Siekiant užtikrinti veiksmingą administravimą, pateikiama informacija turėtų būti sugrupuota pagal tabako rūšis, o jos pateikimui turėtų būti nustatyti terminai.

(5)

Todėl būtų tikslinga nuostatas atitinkamai pritaikyti pateikiamai informacijai.

(6)

Siekiant aiškumo ir racionalumo, Reglamentas (EB) Nr. 604/2004 turėtų būti panaikintas ir pakeistas nauju reglamentu.

(7)

Šiame Reglamente numatytos priemonės atitinka Tabako vadybos komiteto nuomonę,

21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/13

(1)

Vadovaudamasi Reglamentu (EB) Nr. 550/2004 Komisija turi nustatyti bendruosius oro navigacijos paslaugų teikimo Bendrijoje reikalavimus. Tinkamiausia priemonė šiam tikslui yra tiesiogiai taikomas reglamentas.

(2)

Valstybės narės turėtų sertifikuoti oro navigacijos paslaugų teikimą Bendrijoje. Kaip numatyta Reglamento (EB) Nr. 550/2004 7 straipsnyje, bendruosius reikalavimus atitinkantys oro navigacijos paslaugų teikėjai turėtų gauti sertifikatus. Oro navigacijos paslaugų teikėjai, neprivalantys turėti sertifikato, turėtų stengtis kiek galima labiau atitikti bendruosius reikalavimus tiek, kiek leidžia jų teisinis statusas.

(3)

Taikant bendruosius reikalavimus, kurie turi būti nustatyti pagal Reglamento (EB) Nr. 550/2004 6 straipsnį, turėtų būti nepažeidžiamas valstybių narių oro erdvės suverenumas ir jų viešosios tvarkos, visuomenės saugumo bei gynybos reikalavimai, kaip numatyta 2004 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, nustatančio bendro Europos dangaus sukūrimo pagrindą (toliau – pagrindų reglamentas) (2), 13 straipsnyje. Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 549/2004 1 straipsnio 2 dalimi, bendrieji reikalavimai neturėtų būti taikomi karinėms operacijoms ir mokymui.

(4)

Apibrėžiant bendruosius oro navigacijos paslaugų teikimo reikalavimus reikėtų deramai atsižvelgti į valstybių narių oro navigacijos paslaugų teikėjų teisinį statusą. Be to, jei organizacija be oro navigacijos paslaugų teikimo užsiima ir kita veikla, bendrieji reikalavimai, kurie turi būti nustatyti pagal Reglamento (EB) Nr. 550/2004 6 straipsnį, neturėtų būti taikomi tokiai veiklai arba ištekliams, numatytiems kitai veiklai negu oro navigacijos paslaugų teikimas, nebent būtų nustatyta kitaip.

(5)

Bendrieji reikalavimai oro navigacijos paslaugų teikėjams turėtų būti taikomi proporcingai rizikai, susijusiai su kiekvienos paslaugos konkrečiomis ypatybėms, pvz., aptarnautų skrydžių kiekiu ir (arba) pobūdžiu bei specifika. Jei kurie nors oro navigacijos paslaugų teikėjai nuspręstų nesinaudoti galimybe teikti tarpvalstybines paslaugas ir todėl atsisakytų teisės į abipusį pripažinimą bendrame Europos danguje, nacionalinei priežiūros institucijai turėtų būti suteikti įgaliojimai tokiems teikėjams atitinkamai leisti laikytis tam tikrų bendrųjų oro navigacijos paslaugų teikimo reikalavimų ir tam tikrų specialiųjų oro navigacijos paslaugų teikimo reikalavimų. Taigi ir su sertifikatais susiję reikalavimai turėtų būti atitinkamai suderinti su nukrypti leidžiančių nuostatų pobūdžiu ir apimtimi.

(6)

Siekiant užtikrinti, kad sertifikavimo sistema tinkamai veiktų, valstybės narės savo metinėse ataskaitose turėtų Komisijai pateikti visus reikiamus duomenis apie nacionalinių priežiūros institucijų taikomas nukrypti leidžiančias nuostatas.

(7)

Skirtingoms oro navigacijos paslaugų rūšims gali būti taikomi skirtingi reikalavimai. Todėl bendruosius reikalavimus reikėtų pritaikyti pagal kiekvienos paslaugų rūšies specialius ypatumus.

(8)

Oro navigacijos paslaugų teikėjams visą sertifikato galiojimo laikotarpį turėtų tekti pareiga įrodyti, kad visos jų teikiamos paslaugos atitinka reikalavimus.

(9)

Siekiant užtikrinti veiksmingą bendrųjų reikalavimų taikymą, reikia sukurti reguliarios bendrųjų reikalavimų ir sertifikatuose numatytų reikalavimų laikymosi priežiūros ir reguliarių patikrinimų sistemą. Prieš išduodama sertifikatą nacionalinė priežiūros institucija turi ištirti teikėjo tinkamumą ir kasmet tikrinti, kaip jos sertifikuoti oro navigacijos paslaugų teikėjai toliau laikosi reikalavimų. Todėl ji turi sukurti ir kasmet atnaujinti orientacinę patikrinimų programą, kuri būtų taikoma visiems teikėjams, kuriuos ji sertifikavo remiantis rizikos įvertinimu. Programoje turėtų būti numatyta per priimtiną laikotarpį patikrinti visas atitinkamas oro navigacijos paslaugų teikėjų dalis. Vertindama nustatytų oro eismo paslaugų ir meteorologijos paslaugų teikėjų reikalavimų laikymąsi, nacionalinė priežiūros institucija turėtų turėti įgaliojimus tikrinti atitinkamus iš tarptautinių įsipareigojimų kylančius reikalavimus atitinkamai valstybei narei.

(10)

Nacionalinių priežiūros institucijų tarpusavio vertinimas turėtų paskatinti visoje Bendrijoje vienodą požiūrį į oro navigacijos paslaugų teikėjų priežiūrą. Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, turėtų organizuoti tokius tarpusavio vertinimus, kurie būtų suderinti su Eurokontrolės ESARR įgyvendinimo stebėsenos ir rėmimo programos (ESIMS) ir Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (ICAO) vykdomos Visuotinės saugos priežiūros audito programos (USOAP) veikla. Taip būtų išvengta dvigubo darbo. Kad tarpusavio vertinimų metu būtų dalijamasi patirtimi ir geriausia praktika, nacionaliniai ekspertai turėtų būti skiriami iš nacionalinės priežiūros institucijos arba kitos pripažintos organizacijos.

(11)

Eurokontrolė yra sukūrusi saugos norminius reikalavimus (ESARR), labai svarbius saugiam oro eismo paslaugų teikimui. Vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr. 550/2004, Komisija turėtų nurodyti ir patvirtinti atitinkamas ESARR 3 nuostatas dėl oro eismo valdymo (OEV) paslaugų teikėjų naudojimosi saugos valdymo sistemomis, ESARR 4 nuostatas dėl oro eismo valdymo rizikos įvertinimo ir sumažinimo OEV bei ESARR 5 nuostatas dėl OEV darbuotojų, reikalavimų mechanikams ir techniniams darbuotojams, atliekantiems su sauga susijusias užduotis. Vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 550/2004 5 straipsniu, Komisija pateikė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl Bendrijos skrydžių dispečerių licencijos (3) pasiūlymą, kuriame numatytos ir ESARR 5 nuostatos dėl skrydžių dispečerių. Todėl šiame reglamente minėtų nuostatų kartoti nereikėtų. Tačiau reikėtų numatyti nuostatas, nustatančias reikalavimą, kad nacionalinės priežiūros institucijos patikrintų, ar oro eismo paslaugų teikėjo personalas, ypač skrydžių dispečeriai, yra tinkamai licencijuoti, jei to reikalaujama.

(12)

Šame reglamente taip pat nereikėtų kartoti ESARR 2 nuostatų dėl OEV pavojingų įvykių pranešimo ir įvertinimo, kurios numatytos 1994 m. lapkričio 21 d. Tarybos direktyvoje 94/56/EB, nustatančioje civilinės aviacijos avarijų ir incidentų tyrimo pagrindinius principus (4), ir 2003 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/42/EB dėl civilinės aviacijos įvykių pranešimų (5). Tačiau turėtų būti numatytos naujos nuostatos dėl pavojingų įvykių, reikalaujančios kad nacionalinė priežiūros institucija patikrintų, ar oro eismo paslaugų teikėjai ir ryšių, navigacijos ar priežiūros paslaugų teikėjai atitinka tokių įvykių pranešimo ir jų įvertinimo reikalavimus. Reikėtų nustatyti atitinkamus ESARR 1 reikalavimus dėl OEV saugos priežiūros ir ESARR 6 reikalavimus dėl OEV sistemų programinės įrangos bei juos priimti atskirais Bendrijos aktais.

(13)

Reikėtų pripažinti, kad saugos valdymas yra ta oro eismo paslaugų funkcija, kuri užtikrina, kad būtų nustatytos, įvertintos ir patenkinamai sumažintos visos saugos rizikos rūšys ir kad taisyklėmis paremtas bei sistemingas saugos valdymas akivaizdžiai ir patikrinamu būdu užtikrina didžiausią galimą saugą. Komisija turėtų atnaujinti ir išsamiau nustatyti saugos reikalavimus taikomus oro transporto paslaugoms tam, kad būtų užtikrintas didžiausias įmanomas saugos lygmuo, neužkertant kelio vaidmeniui, kuris ateityje gali būti suteiktas Europos aviacijos saugos agentūrai šioje srityje.

(14)

Oro navigacijos paslaugų teikėjai vykdydami veiklą turėtų laikytis atitinkamų ICAO standartų. Siekiant palengvinti tarpvalstybinį paslaugų teikimą, valstybės narės ir Komisija, glaudžiai bendradarbiaudamos su Eurokontrole, turėtų siekti sumažinti valstybių narių nurodytus ICAO standartų taikymo skirtumus teikiant oro navigacijos paslaugas, kad būtų suvienodinti bendro Europos dangaus valstybių narių standartai, ypač siekiant sukurti bendras skraidymo taisykles.

(15)

Skirtingos valstybių narių nuostatos dėl atsakomybės neturėtų sutrukdyti oro navigacijos paslaugų teikėjui dalyvauti susitarimuose dėl tarpvalstybinio paslaugų teikimo, jei juose nustatoma žalos, padarytos atsižvelgiant į taikomą teisę dėl atsakomybės, atlyginimo tvarka. Šiam tikslui turi būti naudojamas metodas, atitinkantis nacionalinius teisės reikalavimus. Valstybės narės, kurios leidžia teikti oro navigacijos paslaugas visoje jų atsakomybėje esančioje oro erdvėje arba jos dalyje nereikalaudamos Reglamente (EB) Nr. 550/2004 numatyto sertifikato, turėtų prisiimti atsakomybę už tokius teikėjus.

(16)

Nors ESARR 4 nustatyta didžiausia toleruotina tikimybė, kad OEV tiesiogiai susijęs su įvykiais ECAC (Europos civilinės aviacijos konferencijos) valstybių regione, kitų visų pavojingumo klasių didžiausios toleruotinos tikimybės dar nenustatytos. Valstybės narės ir Komisija, bendradarbiaudamos su Eurokontrole, turėtų užbaigti šių tikimybių nustatymą ir jas atnaujinti bei sukurti jų taikymo įvairiomis aplinkybėmis mechanizmus.

(17)

Šio reglamento nuostatos atitinka Reglamento (EB) Nr. 549/2004 5 straipsniu įkurto Bendro Europos dangaus komiteto nuomonę,

a)

kitai teikėjo veiklai, kuri nėra oro navigacijos paslaugų teikimas;

b)

ištekliams, kurie skirti ne oro navigacijos paslaugų teikimo veiklai.

a)

2000 m. liepos 17 d. išleisti ESARR 3 dėl oro eismo valdymo (OEV) paslaugų teikėjų naudojimosi saugos valdymo sistemomis;

b)

2001 m. balandžio 5 d. išleisti ESARR 4 dėl OEV rizikos įvertinimo ir sumažinimo;

c)

2002 m. balandžio 11 d. išleisti ESARR 5 dėl reikalavimų OEV darbuotojų, reikalavimų mechanikams ir techniniams darbuotojams, atliekantiems su skrydžių sauga susijusias užduotis.

a)

„aviacijos darbai“ – tai orlaivio naudojimas teikti specializuotoms paslaugoms, pavyzdžiui, žemės ūkyje, statybose, fotografijai, topografijai, stebėjimo ir patruliavimo bei paieškos ir gelbėjimo darbams ar oro reklamai;

b)

„komercinis oro susisiekimas“ – tai bet koks orlaivio naudojimas keleivių, krovinių ar pašto transportavimui už užmokestį arba užsakymo pagrindu;

c)

„funkcinė sistema“ – tai sistemų, procedūrų ir žmogiškųjų išteklių derinys, suorganizuotas konkrečiai OEV funkcijai atlikti;

d)

„bendroji aviacija“ – tai bet koks civilinis orlaivio naudojimas, kuris nepriskiriamas komerciniam oro susisiekimui ar aviacijos darbams;

e)

„nacionalinė priežiūros institucija“ – tai valstybių narių paskirta (-os) arba sukurta (-os) įstaiga arba įstaigos, kurios yra jų nacionalinės institucijos Reglamento (EB) Nr. 549/2004 4 straipsnyje numatyta prasme;

f)

„pavojus“ – tai bet kuri sąlyga, įvykis ar aplinkybė, galintys sukelti avariją;

g)

„techninio aptarnavimo organizacija“ – tai organizacija, atsakinga už mechaninių ir techninių paslaugų teikimą oro transporto, ryšių, navigacijos ar topografijos paslaugų srityse;

h)

„rizika“ – tai bendros pavojaus sukeliamo kenksmingo poveikio tikimybės arba jo atsiradimo dažnumo ir tokio pavojingumo derinys;

i)

„saugos užtikrinimas“ – tai visi planuoti ir sistemingi veiksmai, būtini tinkamai užtikrinti, kad produktas, paslauga, organizacija ar funkcinė sistema yra priimtinai ir toleruotinai saugūs;

j)

„saugos tikslas“ – tai kokybinė arba kiekybinė ataskaita, kurioje nustatomas didžiausias galimo pavojaus susidarymo dažnis arba tikimybė;

k)

„saugos reikalavimas“ – tai vadovaujantis rizikos mažinimo strategija nustatyta rizikos mažinimo priemonė, kuria pasiekiamas tam tikras saugos tikslas, įskaitant organizacinius, skrydžių vykdymo, procedūrinius, funkcinius, rezultatų ir tarpusavio sąveikos reikalavimus arba aplinkos savybes;

l)

„paslaugos“ – tai oro navigacijos paslauga arba oro navigacijos paslaugų paketas.

a)

bendrosios aviacijos;

b)

aviacijos darbų;

c)

komercinio oro susisiekimo, naudojant orlaivius, kurių maksimali kilimo masė yra 10 tonų arba kuriuose yra ne daugiau kaip 20 keleivių vietų;

d)

komercinio oro susisiekimo, neviršydamas 10 000 skrydžių per metus, nepriklausomai nuo maksimalios kilimo masės ar keleivių vietų skaičiaus; skrydžių skaičius apskaičiuojamas sudedant pakilimus ir nusileidimus ir išvedant trijų paskutiniųjų metų vidurkį.

a)

1 dalies reikalavimus dėl techninės ir skrydžių vykdymo kvalifikacijos ir gebėjimų;

b)

3.1 dalies reikalavimus dėl saugos valdymo;

c)

5 dalies reikalavimus dėl žmogiškųjų išteklių;

d)

8.1 dalies reikalavimus dėl atviro ir skaidraus paslaugų teikimo.

a)

dėl saugos valdymo atsakomybės, taip pat išorės paslaugų ir atsargų tiekimo (3.1.2 dalis);

b)

dėl saugos patikrinimų (3.1.3 dalis);

c)

dėl rizikos įvertinimo ir mažinimo atsižvelgiant į pokyčius (3.2 dalis).

a)

su sertifikatu susijusiose sąlygose nustato nukrypti leidžiančių nuostatų pobūdį ir apimtį, nurodydama jų teisinį pagrindą;

b)

nustato sertifikato galiojimo terminą;

c)

kontroliuoja, ar oro navigacijos paslaugų teikėjai ir toliau atitinka nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo sąlygas.

a)

tikrinti atitinkamus įrašus, duomenis, procedūras ir bet kokią su oro navigacijos paslaugomis susijusią medžiagą;

b)

daryti tokių įrašų, duomenų, procedūrų ir kitos medžiagos kopijas ar išrašus;

c)

paprašyti žodinio paaiškinimo vietoje;

d)

įeiti į atitinkamas patalpas, teritorijas ar patekti į transporto priemones.

a)

išleidžia saugos taisykles mechanikams ir techniniams darbuotojams, kurie vykdo su sauga susijusius skrydžio vykdymo užduotis;

b)

užtikrina pakankamą ir tinkamą bet kurios techninio aptarnavimo organizacijos paskirtų atlikti skrydžio vykdymo užduotis mechanikų ir techninių darbuotojų priežiūrą;

c)

pagrįstai ir atlikusi deramą tyrimą imasi atitinkamų veiksmų techninio aptarnavimo organizacijos ir (arba) jos techninių darbuotojų bei mechanikų, kurie neatitinka II priedo 3.3 dalies nuostatų, atžvilgiu;

d)

tikrina, ar naudojami tinkami metodai, siekiant užtikrinti, kad su sauga susijusias skrydžio vykdymo užduotis atliekančios trečiosios šalys atitiktų II priedo 3.3 dalies reikalavimus.

21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/31

(1)

2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 27/2005, nustatančiame 2005 m. tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių bendrąsias žvejybos galimybes ir susijusias sąlygas, taikomas Bendrijos vandenyse ir Bendrijos laivams vandenyse, kuriuose privaloma nustatyti sugavimo apribojimus (3), nustatytos kvotos 2005 m.

(2)

2005 m. birželio 6 d. Lietuva nutraukė paprastųjų šiaurinių krevečių žvejybą NAFO 3L zonoje su jos vėliava plaukiojančiais laivais.

(3)

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1170/2005 (4) uždraudžiama paprastųjų šiaurinių krevečių žvejyba NAFO 3L zonoje su Lietuvos vėliava plaukiojančiais arba joje registruotais laivais.

(4)

2005 m. spalio 30 d. Japonija perleido Lietuvai 144 tonas paprastųjų šiaurinių krevečių kvotos NAFO 3L zonos vandenyse. Todėl paprastųjų šiaurinių krevečių žvejyba NAFO 3L zonoje laivais, plaukiojančiais su Lietuvos vėliava, turi būti leidžiama. Todėl Reglamentas (EB) Nr. 1170/2005 turėtų būti panaikintas,

21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/32

(1)

2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 27/2005, nustatančiame 2005 m. tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių bendrąsias žvejybos galimybes ir susijusias sąlygas, taikomas Bendrijos vandenyse ir Bendrijos laivams vandenyse, kuriuose privaloma nustatyti sugavimo apribojimus (3), nustatomos kvotos 2005 m.

(2)

2005 m. spalio 9 d. Danija nutraukė bretlingių žvejybą ICES IIIa zonose su jos vėliava plaukiojantiems laivams.

(3)

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1779/2005 (4) uždraudžiama bretlingių žvejybą ICES IIIa zonose su Danijos vėliava plaukiojančiais arba joje registruotais laivais.

(4)

2005 m. lapkričio 15 d. Švedija perleido Danijai 1 000 tonų bretlingių kvotos žvejybai ICES IIIa zonų vandenyse. Todėl bretlingių žvejybą ICES IIIa zonose su Danijos vėliava plaukiojančiais arba joje registruotais laivais turi būti leidžiama. Todėl Reglamentas (EB) Nr. 1779/2005 turi būti panaikintas,

21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/33

(1)

2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 27/2005, nustatančiame 2005 m. tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių bendrąsias žvejybos galimybes ir susijusias sąlygas, taikomas Bendrijos vandenyse ir Bendrijos laivams vandenyse, kuriuose privaloma nustatyti sugavimo apribojimus (3), nustatytos kvotos 2005 m.

(2)

2005 m. lapkričio 4 d. Ispanija nutraukė europinių jūrų lydekų žvejybą ICES Vb (EB vandenys), VI, VII, XII, XIV zonose su jos vėliava plaukiojančiais laivais.

(3)

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1894/2005 (4) uždraudžiama su Ispanijos vėliava plaukiojantiems arba joje registruotiems laivams žvejoti europines jūrų lydekas ICES Vb (EB vandenys), VI, VII, XII, XIV zonose.

(4)

2005 m. lapkričio 28 d. Jungtinė Karalystė perleido Ispanijai 300 tonų europinių jūrų lydekų kvotos ICES Vb (EB vandenys), VI, VII, XII, XIV zonų vandenyse. Todėl europinių jūrų lydekų žvejyba ICES Vb (EB vandenys), VI, VII, XII, XIV zonose laivais, plaukiojančiais su Ispanijos vėliava arba joje registruotais, turėtų būti leidžiama. Todėl Reglamentas (EB) Nr. 1894/2005 turėtų būti panaikintas,

21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/34

(1)

Reglamento (EB) Nr. 881/2002 I priede yra išvardyti asmenys, grupės ir organizacijos, kuriems pagal šį reglamentą taikomas lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas.

(2)

2005 m. gruodžio 15 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Sankcijų komitetas nusprendė iš dalies pakeisti asmenų, grupių ir organizacijų, kuriems turėtų būti taikomas lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas, sąrašą. Todėl reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti I priedą.

(3)

Siekiant užtikrinti šiame reglamente numatytų priemonių veiksmingumą, šis reglamentas turėtų įsigalioti nedelsiant,

21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/36

(1)

Reprezentacinės kainos ir papildomų importo muitų dydžiai, taikytini baltajam cukrui, žaliaviniam cukrui ir kai kuriems sirupams 2005–2006 prekybos metams, buvo nustatyti Komisijos reglamente (EB) Nr. 1011/2005 (3). Šios kainos ir dydžiai paskutinį kartą buvo pakeisti Komisijos reglamente (EB) Nr. 2019/2005 (4).

(2)

Šiuo metu Komisijos turimi duomenys rodo, kad reikia iš dalies pakeisti minėtus dydžius pagal Reglamente (EB) Nr. 1423/95 nustatytas taisykles ir nuostatas,

21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/38

(1)

Remiantis Reglamento (EB) Nr. 1051/2001 4 straipsniu, pasaulinės rinkos kaina už nevalytą medvilnę periodiškai nustatoma nuo valytos medvilnės kainos, konstatuojamos rinkoje, atsižvelgiant į istorinius ryšius tarp kainos už valytą medvilnę ir kainos, skaičiuojamos už nevalytą medvilnę. Šie istoriniai ryšiai buvo nustatyti 2001 m. rugpjūčio 2 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1591/2001, nustatančio išsamias pagalbos schemos medvilnės sektoriui taikymo taisykles (3), 2 straipsnio 2 dalyje. Jei pasaulinės rinkos kainos šiuo būdu nustatyti negalima, ji yra nustatoma paskutinį kartą nustatytos kainos pagrindu.

(2)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1051/2001 5 straipsnį pasaulinės rinkos kaina už nevalytą medvilnę nustatoma produkcijai, atitinkančiai tam tikras charakteristikas, ir atsižvelgiant į pačius palankiausius pasaulinės rinkos pasiūlymus bei kotiravimus iš tų, kurie laikomi atspindinčiais realią rinkos tendenciją. Siekiant nustatyti šią kainą yra atsižvelgiama į vidurkį pasiūlymų ir kotiravimų, konstatuojamų vienoje ar keliose realią rinkos tendenciją atspindinčiose biržose, pristatant produkciją CIF sąlygomis į kurį nors Bendrijoje esantį uostą iš įvairių šalių tiekėjų, laikomų tinkamiausiomis užsienio prekybai. Vis dėlto šių kriterijų taikymas valytos medvilnės pasaulinės rinkos kainai nustatyti priklauso nuo skirtumų, atsirandančių dėl tiekiamos produkcijos kokybės ar dėl pasiūlymų ir kotiravimų pobūdžio. Toks taikymas yra nustatytas Reglamento (EB) Nr. 1591/2001 3 straipsnio 2 dalyje.

(3)

Pirmiau minėtų kriterijų taikymas leidžia nustatyti nevalytos medvilnės pasaulinės rinkos kainą toliau nurodytu lygiu,

21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/39

(1)

2003 m. rugsėjo 30 d. Italija priėmė įstatyminį potvarkį Nr. 269 (toliau – ĮP 269/2003), kuriame išdėstomos skubios priemonės vystymuisi skatinti ir valstybės finansų tendencijoms pakeisti, kurį paskelbė 2003 m. spalio 2 d. Italijos Respublikos oficialiajame leidinyje Nr. 229. Įstatyminio potvarkio Nr. 269/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkte numatomos konkrečios mokesčių lengvatos už dalyvavimą prekybos mugėse užsienyje ir 2003 m. lapkričio 24 d. be pakeitimų buvo perkeltas į 2003 m. lapkričio 24 d. įstatymą Nr. 326 (toliau – Įstatymas 326/2003), kuris buvo paskelbtas 2003 m. lapkričio 25 d. Italijos Respublikos oficialiajame leidinyje Nr. 274.

(2)

2003 m. spalio 22 d. laišku (D/56756) Komisija paragino Italijos valdžios institucijas pateikti informaciją apie minimas lengvatas ir jų įsigaliojimą, siekiant nustatyti, ar jos nėra laikomos valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnyje. Tuo pačiu laišku Komisija priminė Italijai, kad EB sutarties 88 straipsnio 3 dalis įpareigoja informuoti Komisiją apie bet kokias valstybės pagalba laikomas priemones prieš jų įgyvendinimą.

(3)

2003 m. lapkričio 11 d. laišku (A/37737) ir lapkričio 26 d. laišku (A/38138) Italijos valdžios institucijos pateikė prašomą informaciją. 2003 m. gruodžio 19 d. laišku (D/58192) Komisija dar kartą priminė Italijai apie EB sutarties 88 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą informuoti ir paragino Italijos valdžios institucijas informuoti įmones naudos gavėjas, kurioms taikomos mokesčių lengvatos, apie pasekmes, numatytas Sutartyje ir 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnyje, kuriame išdėstomos išsamios EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisyklės (2) tuo atveju, kai minimos lengvatos buvo pripažintos valstybės pagalba, skirta be išankstinio Komisijos leidimo.

(4)

2004 m. kovo 18 d. laišku (SG 2004 D/201066) Komisija informavo Italiją apie savo sprendimą pradėti EB sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl Italijoje taikomų mokesčių lengvatų prekybos mugėse užsienyje dalyvaujančioms įmonėms. 2004 m. birželio 1 d. laišku (A/35042) Italijos valdžios institucijos pateikė savo pastabas.

(5)

Komisijos sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą buvo paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje kartu su kvietimu suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas (3). Nebuvo gauta jokių pastabų.

(6)

Įstatyminio potvarkio Nr. 269/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkte numatoma, kad bet kokios įmonės, mokančios įmonių pajamų mokestį Italijoje ir veikiančios programos įsigaliojimo metu, gali iš savo apmokestinamųjų pajamų išskaityti išlaidas, tiesiogiai patirtas dėl įmonės dalyvavimo prekybos mugėse užsienyje. Ši nuostata taikoma išskirtinai toms išlaidoms, kurias įmonės pagalbos gavėjos patiria pirmais mokestiniais metais po tų metų, kai įsigaliojo įstatyminis potvarkis Nr. 269/2003 (2003 m. spalio 2 d.), todėl priemonė svarbi nustatant tų įmonių, kurių verslo ciklas vyksta pagal kalendorinius metus, 2004 m. apmokestinamąsias pajamas. Įstatyminio potvarkio Nr. 269/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkte numatoma, kad apmokestinamųjų pajamų sumažinimas taikomas kartu su įprastu išlaidų, susijusių su dalyvavimu prekybos mugėse, išskaitymu naudos gavėjo pajamų ataskaitoje.

(7)

Kai dėl verslo išlaidų, susijusių su dalyvavimu prekybos mugėse užsienyje, išskaitymo bendrųjų taisyklių, Italijos pajamų mokesčio kodekso (IPMK) 108 straipsnio 2 dalyje apibrėžiamos reklaminės išlaidos, taip pat apimančios prekybos mugių išlaidas, ir tarpininkavimo išlaidos. Reklaminės išlaidos yra išskaitomos visos tais mokestiniais metais, kada jos buvo patirtos, arba lygiomis dalimis per ateinančius ketverius metus, o tarpininkavimo išlaidų gali būti išskaitoma tik iki vieno trečdalio visos išlaidų sumos lygiomis dalimis per penkerių metų laikotarpį.

(8)

Atsižvelgiant į galimas skirtingas išlaidų, susijusių su dalyvavimu prekybos mugėse, kategorijas, ĮP 269/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotė rodo, kad schemoje numatytos lengvatos galioja tik su produktų eksponavimu susijusioms išlaidoms, o jokios kitos išlaidos, patirtos dėl dalyvavimo prekybos mugėse, neatitinka reikalavimų pagalbai gauti pagal schemą.

(9)

Italijos valdžios institucijos nurodė, kad lengvata taikoma neatsižvelgiant į išlaidų klasifikavimą, kurioms, kaip anksčiau nurodyta, taikoma diferencijuota apmokestinimo tvarka. Italija paaiškino, kad visos su dalyvavimu prekybos mugėse susijusios išlaidos yra traktuojamos panašiai tam, kad būtų išvengta įvairių išlaidų klasifikavimo įvairiose kategorijose. Tačiau ĮP 269/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkte iš atitinkančių reikalavimus gauti lengvatą išlaidų aiškiai išskiriamos rėmimo išlaidos, kurios priklauso reklaminėms išlaidoms ir yra įprastai visiškai išskaitomos pagal IPMK 108 straipsnio 2 dalį.

(10)

2004 m. kovo 18 d. laiške, kuriuo pradedama oficiali tyrimo procedūra, Komisija pareiškė, kad priemonė atitinka valstybės pagalbos, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, kriterijus.

(11)

Visų pirma Komisija laikėsi nuomonės, kad programa suteikia atrankinius pranašumus pagalbos gavėjams, nes pranašumai suteikiami tik toms įmonėms, kurios parodose eksponuoja eksportuojamas prekes, o kitokiai verslo veiklai pranašumai nesuteikiami. Schema, pavyzdžiui, netaikoma išskirtinai Italijos rinkoje savo gaminiais prekiaujančioms įmonėms, paslaugas teikiančioms įmonėms, netinkamais eksponuoti prekybos mugėse gaminiais prekiaujančioms įmonėms, prekybos mugėse Italijoje dalyvaujančioms įmonėms.

(12)

Komisija taip pat laikėsi nuomonės, kad schema suteikia pranašumą prekybos mugėse užsienyje dalyvaujančioms Italijos įmonėms, tokiu būdu stiprinant jų poziciją konkuruojančių užsienio įmonių atžvilgiu, taip pat užsienio prekybininkų, konkuruojančių su minėtomis įmonėmis Italijos ir užsienio rinkose bei Italijoje įsteigtų užsienio įmonių, konkuruojančių su pagalbos gavėjomis Italijos rinkoje, atžvilgiu.

(13)

Galiausiai Komisija nusprendė, kad minimo mokestinio pranašumo atrankinis pobūdis negali būti pateisinamas Italijos mokesčių sistemos pobūdžiu ar bendrąja schema, be to, schema nekompensuoja galimų užsienyje patirtų išlaidų dėl dalyvavimo prekybos mugėse užsienyje, nes pagalba nepriklauso nuo jokių konkrečių užsienio mokesčių ar prisiimamos finansinės naštos. Be to, netaikomos jokios EB sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos išimtys. Suteikti pranašumai buvo susieti su išlaidomis, kurios neatitinka reikalavimų gauti pagalbai pagal jokius bendrosios išimties reglamentus ar Bendrijos gaires. Remiantis bendrosios išimties reglamentu mažoms ir vidutinėms įmonėms, pagalba už dalyvavimą prekybos mugėse yra leidžiama tik tuo atveju, jei ji neviršija 50 % reikalavimus atitinkančių išlaidų ir yra skirta už pirmąjį MVĮ dalyvavimą konkrečioje mugėje ar parodoje, tuo tarpu minima mokesčių lengvata taikoma visoms įmonėms ir visoms su dalyvavimu prekybos mugėse užsienyje susijusioms išlaidoms.

(14)

Atsakydamos į Komisijos įvertinimą, pateiktą 2004 m. kovo 18 d. laiške, kuriuo pradedama oficiali tyrimo procedūra, Italijos valdžios institucijos pateikė tris pastabas, įrodančias, kad minima programa taikoma nediskriminuojant pagalbos gavėjų įvairiose prekybos srityse, bet yra bendro pobūdžio priemonė, skirta visoms prekyba besiverčiančioms įmonėms.

(15)

Pirma, pasak Italijos valdžios institucijų, priemonė yra taikoma be išimties visiems ekonomikos sektoriams ir visoms įmonėms, kurioms taikomas Italijos verslo apmokestinimas, su sąlyga, kad jos patiria išlaidas dėl dalyvavimo prekybos mugėse užsienyje. Italijos valdžios institucijos taip pat nurodo, kad minima mokesčių lengvata taikoma ir nuolatines buveines užsienyje turinčioms įmonėms. Taip pat teigiama, kad mokestinė lengvata yra griežtai susieta su patirtomis išlaidomis dėl dalyvavimo prekybos mugėse užsienyje ir nesudaro neproporcingos mokestinės lengvatos. Italijos valdžios institucijos mano, kad schema neskatina dalyvavimo prekybos mugėse užsienyje kaip atskiros verslo veiklos, bet yra visoms įmonėms prieinama investicija, kurią Italijos Vyriausybė ketina skatinti kaip bendrą ekonominės politikos tikslą. Italijos valdžios institucijos taip pat paaiškina, kad lengvata taikoma nuolatinę buveinę užsienyje turinčioms įmonėms, jei su dalyvavimu prekybos mugėse susijusias išlaidas patiria pagrindinė buveinė Italijoje.

(16)

Antra, Italijos valdžios institucijos teigia, kad dėl priemonės taikymo eksportu nesiverčiančios įmonės neatsiduria blogesnėje padėtyje, priešingai – schema numato paskatas tokio pobūdžio mugėse nusprendusioms dalyvauti įmonėms. Kai įmonės veiklą sudaro prekių ar paslaugų, kuriomis neįmanoma prekiauti ar eksportuoti, gaminimas ar teikimas, jos nekonkuruoja su kitomis įmonėmis, veikiančiomis sektoriuose, kuriuose gaminamos tokios pačios prekės ir teikiamos tokios pačios paslaugos.

(17)

Trečia, Italijos valdžios institucijos pabrėžia, kad priemonė galioja tik vienerius metus ir todėl prekybos mugėse užsienyje dalyvaujančioms įmonėms suteiktas pranašumas labai neiškraipo bendrosios rinkos funkcionavimo.

(18)

Apsvarsčiusi Italijos valdžios institucijų pateiktas pastabas, Komisija toliau laikosi 2004 m. kovo 18 d. laiške, kuriuo pradedama oficiali tyrimo procedūra, išreikštos nuomonės, kad nagrinėjama schema yra laikoma valstybės pagalba, nes ji atitinka visus EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus.

(19)

Pirma, priemonė laikoma pagalba, jei pagalbos gavėjams suteikiamas pranašumas sumažinant mokesčius, kuriuos paprastai moka įmonės, vykdydamos veiklą. Visoms įmonėms Italijoje taikomas įmonių pajamų mokestis, mokamas nuo jų grynojo pelno, kuris gaunamas iš bendrųjų pajamų atėmus verslo išlaidas, kaip nurodoma įmonių sąskaitose. Schema pagalbos gavėjams suteikia ekonominį pranašumą, kurį sudaro apmokestinamojo pelno sumažinimas suma, atitinkančia išlaidas, patirtas dėl dalyvavimo prekybos mugėse užsienyje, kartu su įprastiniu išskaitymu iš bendrųjų pajamų mokesčių tikslais. Tokias išlaidas patirianti įmonė pagalbos gavėja savo sąskaitose nurodo atitinkamos sumos išskaitymą, dėl kurio taikomas mažesnis įmonių pajamų mokestis minimais mokestiniais metais. Galiausiai suteiktas pranašumas reiškia, kad mokami mažesni mokesčiai vienerius metus, vadinasi, įmonei pagalbos gavėjai suteikiama finansinė nauda.

(20)

Pateiktose pastabose Italijos valdžios institucijos teigia, kad minima schema pagalbos gavėjams nesuteikia didelio konkurencinio pranašumo, nes taikoma tik faktinėms patirtoms išlaidoms, o be to, tokie patys mechanizmai yra taikomi kitiems išskaitymams, numatytiems Italijos pajamų mokesčio kodekse (IPMK).

(21)

Tačiau Komisija mano, kad, kaip nurodė Italijos valdžios institucijos, minimas išskaitymas yra didelis, palyginti su įprastiniu išskaitymu, leidžiamu mokesčių tikslais, ir todėl turėtų būti laikomas pranašumu, nes sumažinamos išlaidos, kurias paprastai patiria Italijos įmonių pajamų mokesčius mokančios įmonės. Todėl Komisija patvirtina savo įvertinimą, kad minima schema suteikia pagalbos gavėjams ekonominį pranašumą ir finansinę naudą apmokestinamo pelno sumažinimo Italijoje forma.

(22)

Antra, pranašumas turi būti suteikiamas valstybės arba naudojant valstybės išteklius. Kadangi Italijos valdžios institucijos nepateikė jokių prieštaravimų, Komisija patvirtina oficialios tyrimo procedūros pradėjimo metu padarytą įvertinimą, kad lengvata yra priskirtina valstybei, kadangi dėl jos taikymo Italijos biudžetas negaus atitinkamų mokestinių pajamų.

(23)

Trečia, priemonė yra konkreti arba atrankinė, nes taikoma „tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai“. Italijos valdžios institucijos teigia, kad priemonė yra taikoma visoms mokesčius Italijoje mokančioms įmonėms, kurios vykdo tam tikras Italijos vyriausybės skatinamas investicijas, laikydamosi ekonominės politikos tikslų, kurių siekiama minima schema.

(24)

Atlikusi nuoseklų tyrimą, Komisija patvirtina savo nuomonę, kad Italijoje įgyvendinama išimtinė mokesčių išskaitymo schema yra laikoma konkrečia schema, kuri suteikia pranašumą tik toms įmonėms, kurios patiria tam tikras reikalavimus atitinkančias išlaidas, susijusias su dalyvavimu prekybos mugėse užsienyje, ir kuri netaikoma kitoms, tokiose mugėse nedalyvaujančioms įmonėms. Net jei iš esmės tokia schema yra taikoma visoms prekybos mugėse užsienyje savanoriškai dalyvaujančioms įmonėms, ji suteikia pranašumą tik prekes eksportuojančioms įmonėms, o kitiems verslo sektoriams nėra prieinama. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, pranašumai, kurie suteikiami prekes eksportuojančioms įmonėms ir patiriančioms su tokia veikla susijusių išlaidų, yra atrankinio pobūdžio pranašumai (4).

(25)

Komisija negali sutikti su Italijos valdžios institucijų pateiktu argumentu, kad prekyba ir eksportu nesiverčiančios įmonės negali būti lyginamos su prekyba besiverčiančiomis įmonėmis, todėl ši schema yra bendro pobūdžio. Komisija mano, kad priemonė negali būti laikoma bendrąja priemone, nes tam tikrų išlaidų į mokesčių bazę neįtraukimo pranašumas suteikiamas tik eksportu besiverčiančioms įmonėmis, be to, lengvata taikoma kartu su įprastiniu mokesčių išskaitymu. Komisija taip pat pastebi, kad Italijos valdžios institucijos nenurodė, jog priemonė pateisinama mokesčių sistemos pobūdžiu ar bendrąja schema. Bet kuriuo atveju pagalbos gavėjams suteikti pranašumai neatitinka Italijos mokesčių sistemos pagrindinės paskirties ir yra išimtinio ir laikino pobūdžio.

(26)

Todėl Komisija laikosi savo nuomonės, kad schema yra specifinė, nes, pavyzdžiui, ji taikoma tik toms įmonėms, kurios verčiasi eksportu ir todėl „eksponuoja prekes“ prekybos mugėse užsienyje, ir nėra taikoma įmonėms, kurios teikia paslaugas, įmonėms, kurios prekiauja netinkamomis eksponuoti prekybos mugėse prekėmis ir įmonėms, kurios dalyvauja prekybos mugėse Italijoje.

(27)

Komisija patvirtina ir savo ankstesnes abejones dėl vienodo lygmens pranašumų, susijusių su dalyvavimu prekybos mugėse užsienyje, suteikiamų visoms Italijoje mokesčius mokančioms įmonėms. Italijos valdžios institucijos patvirtino, kad taikomos lengvatos reikalavimus atitinkančioms išlaidoms gali apimti ir nepriklausomai nuo pagrindinės buveinės veikiančios Italijos įmonės užsienio nuolatinės atstovybės išlaidas, kaip yra numatyta Italijos pajamų mokesčio kodekso 162 straipsnyje arba kitose mokesčių konvencijose, galiojančiose tose šalyse, kur įkurta nuolatinė atstovybė.

(28)

Tačiau Italija teigia, kad minima lengvata taikoma tik tuo atveju, kai išlaidas tiesiogiai patiria Italijos įmonė pagalbos gavėja, kaip yra numatyta įstatyminio potvarkio 269/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkte. Tokiu būdu Italijos įmonių užsienio atstovybės ar filialai įpareigojami patiriamas minimas išlaidas priskirti tiesiogiai Italijos įmonei tam, kad būtų galima pasinaudoti mokesčių sumažinimu, o Italijos įmonių užsienio atstovybėms lengvata netaikoma. Komisija priėjo išvados, kad dėl šios priežasties schema nėra vienodai taikoma visoms įmonėms.

(29)

Galiausiai priemonė daro poveikį konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai. Italija teigia, kad konkurencijai nėra daroma jokia įtaka arba daroma įtaka yra visiškai nereikšminga, nes schemos trukmė yra labai trumpa.

(30)

Apsvarsčiusi priemonės poveikį, Komisija patvirtina įvertinimą, padarytą pradedant oficialų tyrimą. Remiantis nusistovėjusia Teismo praktika (5) tam, kad priemonė būtų laikoma iškraipančia konkurenciją, pakanka, kad pagalbos gavėjas su kitomis įmonėmis konkuruoja konkurencijai atvirose rinkose. Komisija patvirtina, kad priemonė iškraipo konkurenciją ir valstybių narių tarpusavio prekybą, kadangi tiek schemos tikslas, tiek jos poveikis yra skirti pagerinti pagalbos gavėjų prekybos sąlygas eksportuojant prekes į užsienio rinkas, todėl daromas tiesioginis poveikis įmonėms, kurios dalyvauja tarptautinėje prekyboje, taip pat Bendrijos vidaus prekyboje. Be to, net pagalba eksportui už Bendrijos ribų gali turėti įtakos Bendrijos vidaus prekybai ir iškraipyti konkurenciją Bendrijos teritorijoje (6).

(31)

Komisija negali pritarti argumentui, kad programos poveikis konkurencijai yra ribotas, nes programos galiojimas tik vienerius metus gali reikšti, kad susidarys pakankamai didelės sumos, galinčios turėti svarią įtaką tam tikroms rinkoms. Ypač tai įmanoma, kai pagalbos gavėjos yra stambios įmonės, paprastai dalyvaujančios daugelyje prekybos mugių. Be to, kadangi pagalba nėra ribota vertinant absoliučiu matu, ji gali būti gana didelė. Bet kuriuo atveju net ribota pagalbos suma gali reikšti, kad atsiranda galimybė iškraipyti konkurenciją ir valstybių narių tarpusavio prekybą.

(32)

Be to, galima pagrįstai daryti prielaidą, kad dėl trumpo priemonės galiojimo laiko įmonės, paprastai nedalyvaujančios prekybos mugėse, negalės pasinaudoti lengvatomis, ypač jei tokios įmonės turi priimti sprendimus dėl įžengimo į naują rinką. Todėl priemone pasinaudos įmonės, kurios paprastai dalyvauja mugėse, taip pat tos įmonės, kurių pagrindinė verslo veikla yra prekių eksponavimo prekybos mugėse organizavimas ir valdymas, todėl jos neproporcingai pasinaudos minima lengvata, nes iš ĮP 269/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo srities tokios įmonės nėra aiškiai išbrauktos.

(33)

Italijos valdžios institucijos iš anksto neinformavo Komisijos apie schemos įgyvendinimą ir todėl neįvykdė savo įsipareigojimo, numatyto EB sutarties 88 straipsnio 3 dalyje. Kadangi priemonė laikoma valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, ir buvo įgyvendinta nesant išankstinio Komisijos sutikimo, ji yra laikoma neteisėta pagalba.

(34)

Kadangi priemonė laikoma valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, jos suderinamumas su bendrąja rinka turi būti vertinamas atsižvelgiant į EB sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis.

(35)

Italijos valdžios institucijos neužginčijo 2004 m. kovo 18 d. laiške, kuriuo pradedamas oficialus tyrimas, pateikto įvertinimo, kad EB sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytos išimtys, kuomet valstybės pagalba gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, netaikomos šiam atvejui. Todėl Komisija patvirtina savo įvertinimą, išdėstytą 2004 m. kovo 18 d. laiško 25–32 punktuose.

(36)

Minimos lengvatos yra susijusios su išlaidomis, kurios neatitinka reikalavimų pagalbai gauti pagal jokius bendrosios išimties reglamentus ar Bendrijos gaires. 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 69/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (7)  (8), 5 straipsnio b punkte, kuriame minimas dalyvavimas prekybos mugėse, numatoma, kad pagalba dalyvavimui prekybos mugėse leistina tik tuomet, kai ji neviršija 50 % reikalavimus atitinkančių išlaidų ir yra skirta už pirmąjį MVĮ dalyvavimą konkrečioje mugėje ar parodoje, tuo tarpu minima mokesčių lengvata taikoma visoms įmonėms ir visoms su dalyvavimu prekybos mugėse užsienyje susijusioms išlaidoms.

(37)

EB sutarties 87 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimtys, susijusios su valstybine socialinio pobūdžio pagalba, suteikiama individualiems vartotojams, kad būtų kompensuota žala, atsiradusi dėl stichinių nelaimių arba išskirtinių įvykių, bei parama, suteikiama tam tikroms Vokietijos Federacinės Respublikos vietovėms, šiuo atveju netaikoma.

(38)

Schemai negalioja ir EB sutarties 87 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis pagalbai, skirtai regionų, kuriuose yra nepaprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, ekonominei plėtrai skatinti.

(39)

Lygiai taip pat programa negali būti laikoma bendro Europos intereso projektu ar priemone dideliems Italijos ekonomikos sutrikimams atitaisyti, kaip yra numatyta EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punkte; programos tikslas nėra remti kultūros ir paveldo išsaugojimą, kaip numatyta Sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punkte.

(40)

Galiausiai minima schema turi būti išnagrinėta, remiantis Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktu. Šiame straipsnyje numatytas leidimo suteikimas pagalbai, kuri skirta palengvinti tam tikros ekonominės veiklos arba tam tikrų ekonominių sričių plėtrą, kur tokia pagalba nepadarys neigiamo poveikio prekybos sąlygoms tiek, kad tai prieštarautų bendram interesui. Schemos suteikiamos mokesčių lengvatos nėra susijusios su investicijomis, darbo vietų kūrimu arba specialiais projektais. Lengvatos leidžia sumažinti mokesčius, kuriuos paprastai įmonės turėtų mokėti versdamosi eksportu ir todėl turėtų laikomos su eksportu susijusia pagalba veiklai. Remiantis įprasta Komisijos praktika, tokia pagalba yra laikoma nesuderinama su bendrąja rinka.

(41)

Komisija pastebi, kad, net jei priemonė buvo skirta palengvinti tam tikros ūkinės veiklos vystymą, pavyzdžiui, būtent Italijos verslo internacionalizavimą, dėl kurio padidėja prekybos apimtys, Komisija negali atmesti galimybes, kad nedidelė įtaka Bendrijos vidaus prekybai prieštarautų bendram interesui.

(42)

Komisija priėjo išvadą, kad priemonės suteikiamos mokesčių lengvatos yra laikomos pagalba veiklai, kuriai negalioja jokios draudimo išimtys, todėl ji yra nesuderinama su bendrąja rinka. Komisija taip pat mano, kad Italija minimą priemonę įgyvendino neteisėtai.

(43)

Kai neteisėtai skirta valstybės pagalba yra pripažįstama kaip nesuderinama su bendrąja rinka, natūralus tokios išvados rezultatas yra tas, kad pagalbą jos gavėjai turi sugrąžinti. Sugrąžinant pagalbą, konkurencinė padėtis, buvusi prieš pagalbos suteikimą, kiek įmanoma yra atkuriama.

(44)

Nors dabartinė procedūra buvo užbaigta iki mokestinių metų, kuriais galiojo programa, pabaigos, ir todėl daugumos naudos gavėjų mokestinis įsiskolinimas yra galutinis, Komisija negali atmesti galimybės, kad įmonės pasinaudojo pagalba, pavyzdžiui, mokėdamos mažesnius mokesčius tuometiniais mokestiniais metais. Komisija pastebi, kad pradėjus oficialų tyrimą, Italijos valdžios institucijos viešai perspėjo potencialius naudos gavėjus apie galimus padarinius, tuo atveju jei Komisija minimą priemonę pripažintų nesuderinama valstybės pagalba. Komisija vis dėlto mano, kad, norint susigrąžinti pagalbos gavėjams jau suteiktą pagalbą, būtina, kad Italija per du mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo pareikalautų šios schemos pagalbos gavėjų sugrąžinti suteiktą pagalbą su palūkanomis, laikantis 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, kuriame nustatomos išsamios EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisyklės (9). Kai pagalba jau buvo pasinaudota, ypač sumažinant mokėtinus mokesčius einamaisiais mokestiniais metais, Italija privalo surinkti visus mokėtinus mokesčius iki galutinio nustatyto mokėjimo datos 2004 m. Bet kuriuo atveju galutinis susigrąžinimas turi būti užbaigtas vėliausiai iki pirmųjų mokestinių metų, prasidedančių po šio sprendimo pranešimo datos, pabaigos.

(45)

Italija, pasinaudodama šio sprendimo priede pateiktu klausimynu, privalo pateikti Komisijai susijusių pagalbos gavėjų sąrašą ir aiškiai nurodyti priemones, kurios yra numatytos ar kurių jau buvo imtasi užtikrinant, kad neteisėta valstybės pagalba nedelsiant ir veiksmingai susigrąžinama. Per du mėnesius po šio sprendimo priėmimo, Komisijai turi būti perduoti visi dokumentai (aplinkraščiai, vykdomieji raštai sumoms susigrąžinti ir t. t.), patvirtinantys, kad neteisėtos pagalbos gavėjų atžvilgiu pradėta susigrąžinimo procedūra.

(46)

Šis sprendimas yra susijęs su schema ir turi būti pradėtas vykdyti nedelsiant, įskaitant pagal schemą suteiktos pagalbos susigrąžinimą. Tačiau nepanaikinama galimybė, kad individualiais atvejais skirta visa pagalba arba jos dalis gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, ypač pagal bendrosios išimties reglamento, skirto mažoms ir vidutinės įmonėms, 5 straipsnio b dalį,

a)

pareikalauja, kad 1 straipsnyje minimi pagalbos gavėjai sugrąžintų visą neteisėtą pagalbą su palūkanomis;

b)

atsiunčia visus dokumentus, įrodančius, kad neteisėtos pagalbos gavėjų atžvilgiu pradėta susigrąžinimo procedūra.

21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/48

(1)

Apie priemonę buvo paskelbta 1997 m. lapkričio 6 d. laišku pagal EB Sutarties 88 straipsnio 3 dalį. Atrodo, kad pagalbos gavėjas jau anksčiau buvo gavęs panašią pagalbą. Todėl priemonė buvo įtraukta į pagalbų sąrašą, apie kurias nebuvo pranešta. 1998 m. vasario 4 d., 1998 m. birželio 10 d. ir 1999 m. vasario 4 d. laiškais Vokietija pateikė Komisijai papildomos informacijos.

(2)

1999 m. birželio 7 d. laišku Komisija informavo Vokietiją apie savo sprendimą pradėti procedūrą dėl šios pagalbos pagal EB Sutarties 88 straipsnio 2 dalį.

(3)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje  (2). Komisija paprašė suinteresuotas šalis pareikšti pastabas.

(4)

Gautos pastabos buvo pateiktos Vokietijai ir buvo paprašyta pareikšti dėl jų savo nuomonę. Vokietijos pastabos buvo atsiųstos 2000 m. vasario 23 d. laišku.

(5)

2005 m. gegužės 18 d. laišku, gautu 2005 m. gegužės 23 d., remdamasi 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles, 7 straipsnio 7 dalimi (3), Vokietija paprašė Komisijos priimti sprendimą pagal turimą informaciją.

(6)

Pagalbą gaunanti įmonė, Greußener Salamifabrik GmbH, buvo mėsos perdirbimo įmonė, kuri gamino ir pardavinėjo įvairius dešros ir mėsos gaminius. Įmonėje gyvuliai nebuvo skerdžiami, joje buvo perdirbama skerdiena. Remiantis Vokietijos pateikta informacija, 1999 m. spalio 1 d.Greußener Salamifabrik GmbH buvo iškelta bankroto byla. Komisijai nebuvo pranešta apie teismo proceso rezultatus. Tačiau atrodo, kad bent įmonės gamyklos ir toliau eksploatuojamos, pervadintos „Greußener Salami- und Schinkenfabrik GmbH“ vardu. Bet šio sprendimo pastabos yra susijusios su vėliau bankrutavusia įmone Greußener Salamifabrik GmbH.

(7)

Dėl nuolat mažėjančios apyvartos įmonė nuo 1995 m. patyrė nuostolių, nes sumažėjo jos veiklos apimtys, o kartu ir pinigų srautas. Iš 1996 m. rugsėjo mėn. Dr. Zimmermann & Partner sudaryto dokumento aiškėja, kad tuo metu įmonės padėtis, susijusi su pinigų srautu, buvo itin kritiška. Komisijos sprendime pradėti procedūrą (4) buvo pranešama, kad įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, todėl atliekant tyrimo procedūrą šis faktas nebuvo kvestionuojamas. Buvo manoma, kad Greußener Salamifabrik būtina restruktūrizuoti, o restruktūrizavimo finansavimui įmonė 1996 m. ketvirtą ketvirtį turėjo paimti papildomų paskolų (375 000 Vokietijos markių iš Dresdner Bank AG ir 725 000 Vokietijos markių iš Sparkasse Erfurt). Už 80 % abiejų paskolų sumos laidavo Thüringer Aufbaubank, todėl buvo laiduojama už 880 000 Vokietijos markių sumą. Apie šią garantiją, nusižengiant 1989 m. balandžio 5 d. Komisijos laiško valstybėms narėms SG(89) D/4328 nuostatoms, nebuvo pranešta Komisijai; toliau ji vadinama pirmąja pagalba.

(8)

1997 m. sausio 8 d.Ergewa GmbH perėmė 75 % pagalbą gaunančios įmonės akcijų. Naujasis savininkas nurašė beviltiškas skolas, susijusias su eksportu į Rusiją, ir sumažino atsargų vertę iš viso už 1,2 mln. Vokietijos markių. Dėl šios priežasties ir dėl mažėjančio pardavimo kiekio pablogėjo balanso rodikliai, todėl buvo būtina atlikti antrą restruktūrizavimą.

(9)

1997 m. lapkričio 6 d. pranešimo laiške Vokietija teigė, kad Greußener Salamifabrik nepasiekė planuotos 1997 m. apyvartos ir pajamų, įmonei nuolat gresia nemokumas ir manoma, kad įmonė nebegali įvykdyti savo įsipareigojimų bankams grąžinti pinigus. Todėl 1997 m. rugpjūčio mėn. Schitag, Ernst & Young Deutsche Allgemeine Treuhand AG sudarė naują Greußener Salamifabrik GmbH sanavimo projektą. Naujajame sanavimo projekte buvo numatytos trys priemonių rūšys:

(10)

Vykdant restruktūrizavimą, Sparkasse Erfurt atsisakė 1,7 mln. Vokietijos markių vertės reikalavimo. Kaip kompensacija buvo iš dalies panaudota prieš tai Thüringer Aufbaubank (valstybinio banko) suteikta garantija už 725 000 Vokietijos markių paskolą (plg. 7 konstatuojamąją dalį); vykdant restruktūrizavimą, Sparkasse Erfurt buvo sumokėta 370 000 Vokietijos markių (64 % garantijos sumos). Be to, buvo iš dalies panaudota garantija, kurią 1993 m. suteikė Bürgschaftsbank Thüringen GmbH (privatus bankas) už 1 mln. Vokietijos markių paskolą; Sparkasse Erfurt buvo sumokėta 590 000 Vokietijos markių (74 % garantijos sumos).

(11)

Be to, Dresdner Bank Erfurt refinansavo 2,5 mln. Vokietijos markių paskolą, kurią skyrė Sparkasse Erfurt. Tačiau Dresdner Bank suteikė šią paskolą tik su sąlyga, kad Thüringer Aufbaubank laiduos už 80 % paskolos.

(12)

Apie naują 2 mln. Vokietijos markių garantiją ir iš dalies panaudotas (370 000 Vokietijos markių) ankstesnes garantijas Komisijai buvo pranešta 1997 m. lapkričio 6 d. laišku pagal EB Sutarties 88 straipsnio 3 dalį ir pagal 1989 m. balandžio 5 d. Komisijos laiško valstybėms narėms SG(89) D/4328 nuostatas. Toliau abi šios priemonės vadinamos antrąja pagalba. 1999 m. vasario 4 d. laišku ir dar kartą 2005 m. gegužės 18 d. laišku Vokietija pranešė, kad Thüringer Aufbaubank laiduos už 2 mln. Vokietijos markių tik su sąlyga, jei tam pritars Komisija.

(13)

Greußener Salamifabrik GmbH buvo sumokėta Dresdner Bank Erfurt suteikta 2,5 mln. Vokietijos markių paskola.

(14)

Ergewa GmbH, kuri valdo 75 % akcijų, suteikė dar subordinuotą 1,5 mln. Vokietijos markių paskolą.

(15)

Į rinkodaros strategiją yra įtraukti šie trys tikslai: produktų gamybos tobulinimas, produktų politika ir pardavimo skatinimas. Iš esmės šiomis priemonėmis turėjo būti labiau apibrėžta pozicija rinkoje.

(16)

Lengviausiai įgyvendinamos taupymo priemonės jau buvo realizuotos vykdant ankstesnį restruktūrizavimą. Tačiau sanavimo projekte buvo numatytos papildomos sąnaudų taupymo priemonės, ypač skirtos elektros srovės naudojimui ir transporto sąnaudoms sumažinti.

(17)

Remiantis Komisijai pateikta informacija, šios priemonės kartu turėjo atkurti įmonės gyvybingumą ir pelningumą. Tačiau tam būtų reikėję padidinti apyvartą nuo 6 845 000 Vokietijos markių (1996 m.) iki 7 mln. Vokietijos markių (1998 m.) ir iki 8 mln. Vokietijos markių (1999 m.).

(18)

Komisija pradėjo procedūrą pagal EB Sutarties 88 straipsnio 2 dalį dėl minėtų priemonių, taikomų Greußener Salamifabrik, kurias galima taip sugrupuoti:

(19)

Kadangi garantijos buvo suteikiamos įmonei, patiriančiai finansinių sunkumų, Komisija nusprendė, kad pagalbos elementas yra atitinka 100 % laiduojamos sumos jos teikimo metu, t. y. 880 000 Vokietijos markių (1996 m.) ir 2 mln. Vokietijos markių (1997 m.), t. y. iš viso 2,88 mln. Vokietijos markių.

(20)

Komisija pradėjo procedūrą dėl minėtų priemonių pagal EB Sutarties 88 straipsnio 2 dalį, nes abejojo: ar priemonė atitinka 1989 m. balandžio 5 d. Komisijos laišką SG(89) D/4328 dėl valstybės garantijų ir 1994 m. bei 1997 m. Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos vertinimo sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (5). Gairių atveju Komisija abejojo, ar įmonės pelningumą galima atkurti restruktūrizavus įmonę, ar buvo laikomasi principo, kad restruktūrizavimo pagalba gali būti suteikta tik vieną kartą, ir ar buvo įvykdytas reikalavimas iki galo įgyvendinti restruktūrizavimo planą.

(21)

Pirmoji pagalba buvo suteikta kaip valstybės garantijos, tai reiškia, kad ji turi atitikti 1989 m. balandžio 5 d. Komisijos laišką valstybėms narėms SG(89) D/4328. Tame laiške Komisija pareiškė, kad ji patvirtins garantijas tik tuo atveju, jei jų naudojimas susiejamas su specialiomis sutarties sąlygomis, kuriose numatytas net pagalbą gaunančios įmonės bankroto paskelbimo projektas. Iš pateiktos informacijos neatrodo, kad minėtų garantijų naudojimas buvo susietas su specialiomis sąlygomis.

(22)

Pagalba buvo suteikta, nes įmonė patyrė finansinių sunkumų ir turėjo būti sanuojama. Todėl pagalba turėjo būti įvertinta pagal Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti vertinimo, kurios galiojo garantijų suteikimo metu. Pirmosios pagalbos atveju Komisija neturi informacijos, pagal kurią galėtų įvertinti jos atitikimą minėtoms gairėms. Antrosios pagalbos atveju buvo akivaizdžiai neįvykdytos trys restruktūrizavimo gairių sąlygos. Atrodo, kad pagalba nepadėjo atkurti įmonės pelningumo. Be to, atrodo, kad įmonė bandė atkurti pelningumą ir įveikti savo problemas per įmonės plėtrą. Tokia plėtra galėjo netinkamai iškreipti konkurenciją. Be to, nebuvo aišku, ar restruktūrizavimo planas buvo iki galo įgyvendintas.

(23)

Komisijai pastabas atsiuntė Kemper Fleischwarenfabrik (Nortrupas), Bundesverband der Deutschen Fleischwarenindustrie e.V. (Bona) ir trečia suinteresuota šalis, panorusi likti nežinoma. Visos trys suinteresuotos šalys manė, kad apyvartą buvo galima padidinti tik mažinant kainas, o tai būtų padarę žalą šiam sektoriui. Bundesverband der Deutschen Fleischwarenindustrie e.V. teigė, kad kasmet iš rinkos pasitraukia 1 % Vokietijos mėsos perdirbimo įmonių. Šioje didele konkurencija pasižyminčioje rinkoje gali išlikti tik geriausios įmonės. Dirbtinai palaikant įmonės gyvybę daroma žala visam sektoriui. Be to, siūlomą rinkodaros strategiją taiko beveik visos šio sektoriaus įmonės. Bundesverband der Deutschen Fleischwarenindustrie e.V. nuomone, tokia strategija be didelių lėšų (kurių nebuvo) negali būti sėkminga.

(24)

Neskaitant prašymo pratęsti atsakymui skirtą laiką, Vokietija dar atsiuntė 1999 m. liepos 22 d., 1999 m. liepos 28 d., 1999 m. rugpjūčio 6 d. ir 2000 m. vasario 23 d. laiškus, kuriuose pateikė savo pastabas.

(25)

Pirmajame laiške Vokietija pranešė, kad įmonės savininkai iš dalies pasikeitė.

(26)

Antrajame laiške Vokietija pranešė, kad ketina perduoti garantijos sutartį su sąlygomis, pagal kurias būtų teikiamos garantijos, pridėjo pirmojo restruktūrizavimo planą ir nurodė, kad ketina pateikti ir po antrojo restruktūrizavimo planuojamus finansinius rezultatus. Be to, Vokietija pateikė papildomos informacijos klausimu, kodėl po antrojo sanavimo nebuvo padidinta apyvarta.

(27)

Be to, 1999 m. liepos 28 d. laiške Vokietija nurodė, kad įmonė neplanuoja plėsti gamybos pajėgumų, o toliau gamins maždaug tiek, kiek gamino praeityje (1994/1995 m.). Įmonės problemos yra susijusios su išorės veiksniais, pavyzdžiui, kiaulių maro protrūkiu, žlugusia Rusijos rinka ir BSE krize. Galiausiai Vokietija teigė, kad ši pagalba neiškreiptų konkurencijos, nes pagalbą gaunanti įmonė priskiriama mažoms ir vidutinėms įmonėms bei veikia tik Tiuringijoje.

(28)

Prie 1999 m. rugpjūčio 6 d. trečiojo laiško Vokietija pridėjo garantijos sutartį ir pirmojo restruktūrizavimo sanavimo projektą.

(29)

2000 m. vasario 23 d. laiške Vokietija pranešė, kad Greußener Salamifabrik GmbH buvo iškelta bankroto byla ir kad bankai nutraukė kreditų teikimą. Be to, buvo pridėtas pagrindinio įmonės banko, Dresdner Bank, laiškas, kuriame bankas konstatuoja, kad konkurentai akivaizdžiai prieštaraus pagalbai.

(30)

Šiomis priemonėmis mėsos perdirbimo įmonei buvo suteikta pagalba. Pagal 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1254/1999 dėl bendro galvijienos rinkos organizavimo (6) 40 straipsnį ir pagal 1975 m. spalio 29 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2759/75 dėl bendro kiaulienos rinkos organizavimo (7) 21 straipsnį, EB Sutarties 87, 88 ir 89 straipsniai taikomi šiuose reglamentuose nurodomiems gaminiams. Todėl su pagalba susijusiems sektoriams taikomos Bendrijos taisyklės dėl valstybės pagalbos.

(31)

Pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį valstybės narės arba iš jos valstybės išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškreipia konkurenciją arba gali ją iškreipti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(32)

Pagalba buvo suteikta valstybės garantijų forma. Dėl šių garantijų pagalbą gaunanti įmonė galėjo gauti pinigų ir išgyventi, užuot bankrutavusi arba buvusi restruktūrizuota.

(33)

Pirmoji pagalba buvo suteikta 1996 m. Valstybės pagalbos, apie kurias nebuvo pranešta, turi būti vertinamos pagal jų suteikimo metu galiojusius teisės aktus. 1996 m. valstybės garantijų suteikimo teisinis pagrindas buvo 1989 m. balandžio 5 d. Komisijos laiškas valstybėms narėms SG(89) D/4328. Šiame laiške Komisija pareiškė, kad visoms valstybės garantijoms taikoma EB Sutarties 87 straipsnio 1 dalis. Be to, pagal Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti vertinimo (1994 m. gairės) 2.3 punktą, jei teikiama valstybės garantija už kreditą įmonei, kuri patiria finansinius sunkumus, galima manyti, kad šis finansavimas yra susijęs su valstybės pagalba. Kaip aprašyta 7 konstatuojamojoje dalyje, pagalbą gaunanti įmonė pirmosios pagalbos teikimo metu buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais. Pagal 1994 m. gairių 2.1 punktą, didėjantys nuostoliai, mažėjanti apyvarta ir mažėjantys pinigų srautai yra būdingi sunkumus patiriančios įmonės požymiai.

(34)

Apie antrąją pagalbą buvo pranešta 1997 m. Valstybės pagalbos, apie kurias buvo pranešta, turi būti vertinamos pagal jų suteikimo metu galiojusius teisės aktus. Komisijos komunikato dėl EB Sutarties 87 ir 88 straipsnio taikymo valstybės pagalbai įsipareigojimų laiduoti ir garantijų forma (8) 4 konstatuojamojoje dalyje minimos keturios sąlygos, pagal kurias konkrečios valstybės garantijos nepriskiriamos EB Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nurodytai pagalbai. Kadangi Vokietija teigė, kad kredito gavėjas, Greußener Salamifabrik GmbH, antrosios garantijos suteikimo metu turėjo būti laikomas sunkumus patiriančia įmone (plg. 9 konstatuojamąją dalį), neįvykdyta jau pirmoji ten minima sąlyga.

(35)

Todėl šiuo atveju priemonė laikoma iš valstybės lėšų teikiama (per banką Thüringer Aufbaubank) parama.

(36)

Kadangi garantijos buvo suteiktos finansinius sunkumus patiriančiai įmonei, Komisija mano, kad pagalbos pagrindą sudaro 100 % laiduojamos 880 000 Vokietijos markių sumos už pirmąją garantiją ir 2 mln. Vokietijos markių sumos už antrąją garantiją, t. y. iš viso 2,88 mln. Vokietijos markių.

(37)

Pagalba teikia naudą konkrečiai įmonei, šiuo atveju tai vienintelė įmonė, Greußener Salamifabrik GmbH.

(38)

Pagal EB Teisingumo Teismo praktiką, įmonės konkurencinės padėties pagerinimas valstybės pagalba iš esmės reiškia konkurencijos iškreipimą konkuruojančių įmonių, kurios negauna tokios paramos, atžvilgiu (9). Nei sąlygiškai nedidelė pagalba, nei sąlygiškai mažas pagalbą gavusios įmonės dydis neleidžia atmesti prielaidos, kad bus daroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai (10).

(39)

Priemonė daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, jei ji trukdo importuoti iš kitų valstybių narių arba palengvina eksportą į kitas valstybes nares. Šiuo atveju svarbiausias veiksnys yra tas, kad Bendrijos prekyba dėl minimos priemonės plėtojasi skirtingai arba jai kyla skirtingos plėtros grėsmė.

(40)

Su pagalbos schema susijusiais gaminiais prekiaujama tarp valstybių narių (11), todėl jie yra konkurencijos objektai. Todėl kyla pavojus, kad dėl šios priemonės kitaip plėtojosi prekyba Bendrijos rinkoje.

(41)

Todėl ši priemonė yra pagalba, kaip apibrėžta EB Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje.

(42)

EB Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nurodytam draudimui teikti valstybės pagalbą taikomos išimtys to paties straipsnio 2 ir 3 dalyse.

(43)

87 straipsnio 2 dalyje minimos išimtys netaikomos dėl pagalbos priemonės pobūdžio ir jos tikslo. Be to, Vokietija nereikalavo taikyti 87 straipsnio 2 dalies.

(44)

EB Sutarties 87 straipsnio 3 dalyje nurodoma pagalba, kuri gali būti laikoma neprieštaraujančia bendrajai rinkai. Jos derėjimas su Sutartimi turi būti vertinamas remiantis ne atskiros valstybės, bet visos Bendrijos požiūriu. Kad bendroji rinka nepriekaištingai veiktų, 87 straipsnio 3 dalyje suformuluotos išimtys turi būti aiškinamos tiksliai.

(45)

Atsižvelgiant į EB Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktą pažymėtina, kad pagalbą gaunanti įmonė yra įsikūrusi regione, kurio ekonominės sąlygos pagal nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires (12), palyginti su Bendrijos lygiu, iš esmės gali būti laikomos itin nepalankiomis (bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui – matuojamas perkamąja galia – nesiekia 75 % Bendrijos vidurkio). Pagal minėtas nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires (ir ankstesnę šių gairių redakciją (13) nuostatos dėl valstybės pagalbos teikimo regionuose pagal EB Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktą žemės ūkio sektoriui netaikomos. Todėl EB Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktu negalima pagrįsti pagalbos teikimo I priede išvardytų produktų gamybai, perdirbimui ir rinkodarai.

(46)

Kalbant apie EB Sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punktą reikia pažymėti, kad ši priemonė nėra skirta nei bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti, nei dideliems Vokietijos ekonomikos sutrikimams atitaisyti.

(47)

Be to, ši priemonė nėra nei skirta, nei tinkama EB Sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punkte nurodytiems tikslams vykdyti.

(48)

Pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, pagal EB Sutarties 87 straipsnio 2 dalies c punktą Komisijos gali būti vertinama kaip suderinama su bendrąja rinka, jei ji skatina tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrą ir netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui.

(49)

Paprastai Komisija įmonėms, patiriančioms finansinių sunkumų, teikiamos pagalbos derėjimą su EB Sutarties 87 straipsnio 2 dalies c punktu vertintų vadovaudamasi 2004 m. Bendrijos gairėmis dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (14) (toliau – 2004 m. gairės). Tačiau pagal šių gairių 103 ir 104 punktus Komisija pagalbas, apie kurias buvo pranešta iki 2004 m. spalio 10 d., ir visa apimtimi iki 2004 m. gairių paskelbimo suteiktas pagalbas sanuoti ir restruktūrizuoti, apie kurias nebuvo pranešta, vertina vadovaudamasi pagalbos pranešimo metu arba pagalbos suteikimo metu galiojančiomis gairėmis. Pirmoji pagalba buvo suteikta 1996 m., o apie antrąją pagalbą buvo pranešta 1997 m. lapkričio mėn. Tuo metu galiojo 1994 m. gairės. Pagal šių 1994 m. gairių 2.2 punktą, žemės ūkio sektoriuje valstybės narės savo nuožiūra gali taikyti prieš minėtų gairių įsigaliojimą galiojusius specialius Komisijos potvarkius dėl konkretiems šio sektoriaus pagalbos gavėjams skirtos pagalbos sanuoti ir restruktūrizuoti. Vokietija neprašė leisti pasinaudoti šiomis galimybėmis. Todėl priemonė vertinama vadovaujantis 1994 m. gairių nuostatomis.

(50)

Pirmoji pagalba yra susijusi su 80 % valstybės garantija už 1,1 mln. Vokietijos markių vertės paskolą. Komisija pradėjo EB Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje minimą procedūrą dėl šių priežasčių:

(51)

Vokietija pateikė garantijos teikimo sutarties kopiją. Pagal šią sutartį, garantija galima pasinaudoti tik tada, jei pagalbą gaunanti įmonė patiria finansinių sunkumų (bankroto procesas ir pan.) ir jei laiduojama paskola nėra grąžinama pardavus kitą įmonės turtą. Taip buvo įvykdyta 1989 m. balandžio 5 d. Komisijos laiške valstybėms narėms SG(89) D/4328 (15) nurodyta sąlyga. Vadinasi, ši garantija atitiko specialias sąlygas dėl valstybės garantijų.

(52)

Kadangi pagalbą gaunanti įmonė, Greußener Salamifabrik GmbH, garantijos suteikimo metu buvo traktuojama kaip sunkumus patirianti įmonė, pagalba vis dėlto turi būti vertinama vadovaujantis garantijos teikimo metu galiojusių Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti vertinimo nuostatomis (plg. 49 konstatuojamąją dalį). Garantija buvo suteikta siekiant sanuoti pagalbą gaunančią įmonę.

(53)

Vokietija pateikė 1996 m. rugsėjo 9 d. paskelbtą Dr. Zimmermann & Partner ataskaitą. Remiantis Vokietijos duomenimis, ši ataskaita yra traktuojama kaip sanavimo projektas, kuris buvo pateiktas pirmosios valstybės pagalbos teikimo metu. Tačiau ši ataskaita negali būti laikoma sanavimo projektu dėl dviejų priežasčių: nėra apibrėžta ataskaitos paskirtis ir ataskaitoje neminimas restruktūrizavimas.

(54)

Ši ataskaita labiau laikytina 1996 m. rugsėjo 9 d. įmonės veiklos aplinkybių aprašymu. Remiantis ataskaita, įmonės sunkumus sukėlė BSE krizė ir prarastos eksporto rinkos Rytų Europoje. Tačiau ataskaitoje buvo pateikti (tikriausiai vėliau) ranka pataisyti skaičiai. Neaišku, kodėl skaičiai buvo pataisyti. Be to, neaišku, ar planui pritarė įmonės savininkai.

(55)

Ataskaitoje pateikiama informacija apie 1996 m. rugsėjo mėn. įmonės sąnaudų struktūrą ir kapitalo poreikį. Be aprašymo, kaip gerinti esamą valdymą, nėra kitos informacijos, kaip turėtų būti restruktūrizuojama įmonė. Jei ataskaitą jos sudarymo metu buvo ketinama naudoti kaip restruktūrizavimo planą (o tai nėra žinoma), atrodo, buvo manoma, kad įmonė savo sunkumus galėtų įveikti plėsdamasi ir neatlikdama restruktūrizavimo.

(56)

Pagal 1994 m. gaires pagalba gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, jei įvykdomos šios sąlygos:

(57)

Remiantis Dr. Zimmermann & Partner ataskaita, pagalbą gaunančios įmonės apyvarta nuo 1994 m. nuolat mažėjo. Tačiau, remiantis ataskaita, kitais metais apyvarta vėl turėjo padidėti. Bet nepateikiamas tokios tendencijos paaiškinimas, nors pelningumo atkūrimas priklausė nuo šio tendencijos pokyčio. Pagal 1994 m. gairių 3.2.2 punkto i papunktį „Gyvybingumo pagerėjimo turi būti iš esmės siekiama restruktūrizavimo plane nurodytomis vidaus priemonėmis. Taip pat galima remtis išoriniais veiksniais, tokiais kaip kainų (...) svyravimai, (...) jei apie rinką daromoms prielaidoms iš esmės pritarta“. Kadangi ši sąlyga neįvykdyta, Komisija nemano, kad pagalba garantijos forma padės atkurti įmonės pelningumą.

(58)

Įmonės pelningumas turėtų būti atkuriamas didinant apyvartą. Nors apyvartą akivaizdžiai būtų galima padidinti su turimais gamybos pajėgumais, pelningumą būtų galima atkurti tik tada, jei konkuruojančios įmonės prarastų savo rinkos dalį (bet jei rinka būtų stabili, kaip konstatuojama „restruktūrizavimo“ ataskaitoje, tuomet sumažėtų paklausa). Todėl Komisija daro išvadą, kad teikiant šią pagalbą nebus išvengta netinkamo konkurencijos iškreipimo, nes atkūrus įmonės pelningumą būtų padaryta žala konkuruojančioms įmonėms.

(59)

Sunku spręsti, ar įvykdytas reikalavimas, kad pagalba turi būti proporcinga restruktūrizavimo išlaidoms ir naudai. Iš pagalbą gaunančių įmonių paprastai tikimasi, kad jos iš savo išteklių arba iš išorės komercinių finansavimo šaltinių ženkliai prisidėtų prie restruktūrizavimo. Remiantis Dr. Zimmermann & Partner ataskaita, savininkas turėjo padidinti įmonės kapitalą, bet neaišku, ar taip iš tiesų įvyko. Todėl Komisija negali daryti išvados, ar pagalba šiuo atveju atitinka minėtų 1994 m. gairių reikalavimus.

(60)

Be to, neaišku, kaip turėjo būti kontroliuojamas „restruktūrizavimas“. Todėl nebuvo įvykdyta ir ši gairėse nurodoma sąlyga.

(61)

Greußener Salamifabrik GmbH atitinka mažai ir vidutinei įmonei taikomus kriterijus (MVĮ). Pagal 1994 m. gairių 3.2.4 punktą Komisija MVĮ teikiamai restruktūrizavimo pagalbai netaiko tų pačių griežtų reikalavimų, kurie taikomi restruktūrizavimo pagalbai didelėms įmonėms, nes tokia pagalba paprastai mažiau pakeičia prekybos sąlygas. Tačiau šis švelnesnis MVĮ teikiamos restruktūrizavimo pagalbos vertinimo metodas yra daugiausia susijęs su įsipareigojimu mažinti pajėgumus ekonominės veiklos rūšyse, pasižyminčiose struktūriniais pertekliniais pajėgumais, ir teikti privalomas ataskaitas. Nepaisant VMĮ taikomo švelnesnio metodo, jau buvo konstatuota, kad pagalba nepadeda atkurti pagalbą gaunančios įmonės pelningumo (plg. 57 konstatuojamąją dalį) ir kad ji netinkamai iškreipia konkurenciją.

(62)

Dėl minėtų priežasčių Komisija laiko pirmąją pagalbą, kuri buvo suteikta Greußener Salamifabrik GmbH valstybės garantijų už iki 880 000 Vokietijos markių sumą forma, nesuderinama su EB Sutarties 87 ir 88 straipsniu. Kadangi pagalba buvo suteikta neteisėtai ir yra nesuderinama su sutartimi, ji turi būti grąžinta.

(63)

Antroji pagalba yra susijusi su iš dalies panaudota ir Sparkasse Erfurt išmokėta 370 000 Vokietijos markių suma teikiant pirmą garantiją 1997 m. skolų konversijos/restruktūrizavimo metu bei su 80 % valstybės garantija už 2,5 mln. Vokietijos markių paskolą, kurią 1997 m. suteikė Dresdner Bank.

(64)

Kadangi pirmoji valstybės garantija, kaip minėta 62 konstatuojamojoje dalyje, yra laikoma neteisėtai suteikta ir su EB Sutarties 87 ir 88 straipsniais nesuderinama pagalba Greußener Salamifabrik GmbH, šios išvados taikomos ir vykdant antrąjį restruktūrizavimo planą iš dalies panaudotai pirmajai garantijai.

(65)

80 % valstybės garantija už 2,5 mln. Vokietijos markių paskolą turi būti vertinama vadovaujantis Komisijos komunikato apie EB Sutarties 87 ir 88 straipsnio taikymą valstybės pagalbai įsipareigojimų laiduoti ir garantijų forma (16) nuostatomis (plg. 34 konstatuojamąją dalį). Remiantis Komisijai pateiktomis bendrosiomis garantijų teikimo sąlygomis, kurias taiko Thüringer Aufbaubank, aiškėja, kad garantija galima naudotis tik tada, jei pagalbą gaunanti įmonė patiria finansinių sunkumų (bankroto procesas ir pan.) ir jei laiduojama paskola negali būti grąžinama pardavus kitą įmonės turtą (plg. dar 51 konstatuojamąją dalį). Vadinasi, įvykdomos minėto Komisijos komunikato 5.3 punkte minimos specialios sąlygos.

(66)

Pagal 1994 m. gairių 2.1 punktą būdingiems sunkumus patiriančios įmonės požymiams priskiriamas mažėjantis pelningumas, didėjantys nuostoliai, mažėjanti apyvarta, didėjančios atsargos, per dideli pajėgumai, mažėjantys pinigų srautai, augančios skolos ir kylančios palūkanos bei krintanti arba nulinė grynoji turto vertė.

(67)

Kadangi Vokietija pranešė, kad įmonei nuolat grėsė bankrotas, buvo konstatuota, kad Greußener Salamifabrik GmbH garantijos suteikimo metu buvo sunkumus patirianti įmonė (plg. 9 ir 34 konstatuojamąsias dalis). Todėl pagalba turi būti vertinama vadovaujantis garantijos suteikimo metu galiojusių Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti vertinimo nuostatomis. Kaip nurodoma 49 konstatuojamojoje dalyje, vertinama turi būti vadovaujantis 1994 m. gairėmis. Komisija dėl šios pagalbos pradėjo EB Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje minimą procedūrą, nes ji abejojo, ar įvykdytos šios 1994 m. gairių sąlygos:

(68)

Pagal 1994 m. gairių 3.2.2 punkto i papunktį restruktūrizavimo pagalba paprastai turėtų būti teikiama tik vieną kartą. Vokietija šio punkto nekomentavo.

(69)

Faktas, kad atliekant antrąjį restruktūrizavimą buvo teikiama antra garantija, pažeidžia principą, kad restruktūrizavimo pagalba gali būti suteikta tik vieną kartą.

(70)

Komisija abejojo, ar restruktūrizavimo planas, pateiktas pagrindžiant antrąją restruktūrizavimo pagalbą (antrosios garantijos forma), padėtų atkurti įmonės pelningumą. Tam reikėtų smarkiai padidinti apyvartą. Tačiau neatrodė, kad apyvarta iš tiesų padidėtų, nes jau pradedant procedūrą pirmosios apyvartos prognozės pasirodė pernelyg optimistinės. Vokietija nepagrindė ir nepaaiškino pateiktų apyvartos prognozių. Todėl Komisija vis dar abejoja, ar įvykdyta sąlyga, kad restruktūrizavimo planu gali būti atkurtas ilgalaikis įmonės pelningumas.

(71)

Komentuodama netinkamai iškreiptos konkurencijos vengimo kriterijų, Vokietija pateikė du argumentus. Pirma, svarstoma įmonė yra per maža, kad iškreiptų konkurenciją arba darytų įtaką Bendrijos vidaus prekybai. Antra, įmonė nedidins savo gamybos pajėgumų, o tik geriau panaudos turimus pajėgumus.

(72)

Pirmąjį argumentą paneigė EB Teisingumo Teismo praktika (plg. 38 konstatuojamąją dalį). Dėl antrojo argumento reikia pasakyti, kad Komisija pagal 1994 m. gairių 3.2.2 punkto ii papunktį reikalauja sumažinti pajėgumus tik tuo atveju, jei Bendrijoje egzistuoja struktūriniai pertekliniai pajėgumai. Procedūros pradžios metu Komisija konstatavo, kad atitinkamame sektoriuje nebuvo perteklinių pajėgumų. Tačiau Komisija iškėlė klausimą, kaip priemonė galėtų būti laikoma suderinama su bendru interesu, jei ja siekiama padidinti gamybą, o padidinus gamybą automatiškai sumažėtų konkuruojančių įmonių rinkos dalys.

(73)

Vokietija nepateikė jokių argumentų, kaip rinka absorbuotų didesnį gaminių kiekį ir tuo metu nebūtų daromas neigiamas poveikis konkuruojančioms įmonėms. Be to, Vokietija nepateikė duomenų apie atitinkamos įmonės gaunamos naudos ir visam sektoriui susidarančių sąnaudų santykį. Todėl Komisija negali vertinti, ar pagalba netinkamai neiškreipia konkurencijos.

(74)

Vokietija nepateikė informacijos apie restruktūrizavimo plano įgyvendinimo kontrolę.

(75)

1997 m. sausio 8 d.Ergewa GmbH perėmė 75 % pagalbą gaunančios įmonės akcijų. Neaišku, ar Ergewa gali būti laikoma MVĮ, kaip apibrėžta 1994 m. gairėse, ir ar taip nebuvo pakeistas Greußener Salamifabrik GmbH, kurios daugiau kaip 25 % akcijų valdo Ergewa, statusas. Tačiau, net jei vertinant MVĮ restruktūrizavimo pagalbą taikomas švelnesnis metodas (1994 m. gairių 3.2.4 punktas), reikia pažymėti, kad, kaip nurodoma 72 konstatuojamojoje dalyje, sektoriuje nėra perteklinių pajėgumų ir dėl informacijos trūkumo nebuvo galima įvertinti, kaip laikomasi kontrolės reikalavimų. Todėl faktas, kad pagalbą gaunančią įmonę tikriausiai dar 1997 m. buvo galima priskirti MVĮ, nekeičia šios pagalbos vertinimo rezultato.

(76)

Dėl minėtų priežasčių Komisija mano, kad antroji pagalba, kuri buvo suteikta Greußener Salamifabrik GmbH valstybės garantijos už iki 2 mln. Vokietijos markių sumą forma, yra nesuderinama su EB Sutarties 87 ir 88 straipsniais. Vokietija 1999 m. vasario 4 d. ir dar kartą 2005 m. gegužės 18 d. laiške pranešė, kad garantija buvo suteikta tik su sąlyga, kad jai pritars Komisija. Kadangi teikiant šią garantiją nebuvo atlikti mokėjimai, šios su Sutartimi nesuderinamos pagalbos grąžinti nereikia.

(77)

Komisija konstatuoja, kad valstybės pagalba, suteikta valstybės garantijų forma, kurių dydis yra 880 000 Vokietijos markių (pirmoji pagalba) arba 2 mln. Vokietijos markių (antroji pagalba), t. y. iš viso 2,88 mln. Vokietijos markių, už paskolas, kurių dydis yra 1,1 mln. Vokietijos markių arba 2,5 mln. Vokietijos markių, t. y. iš viso 3,6 mln. Vokietijos markių, yra nesuderinama su bendrąja rinka.

(78)

Pagalba, kuri buvo suteikta neteisėtai ir yra nesuderinama su sutartimi, turi būti grąžinta. Komisija konstatuoja, kad 1999 m. spalio 1 d.Greußener Salamifabrik GmbH buvo iškelta bankroto byla. Kadangi Komisija nežino, ar po bankroto bylos įmonės veikla buvo nutraukta, iš įmonės ir toliau gali būti reikalaujama grąžinti pagalbą.

(79)

Komisija atkreipia Vokietijos dėmesį į tai, kad pagal Komisijos komunikato apie EB Sutarties 87 ir 88 straipsnio taikymą valstybės pagalbai įsipareigojimų laiduoti ir garantijų forma 6.4 ir 6.5 konstatuojamąsias dalis, klausimas, ar neteisėtai suteikta pagalba daro įtaką valstybės ir trečiųjų šalių teisiniams santykiams, turi būti vertinamas vadovaujantis nacionaline teise. Nacionaliniai teismai turi įvertinti, ar nacionaliniai teisės aktai netrukdo laikytis garantijos sutarčių; vertinant šį klausimą, turi būti atsižvelgiama į tai, kad nebūtų pažeista Bendrijos teisė,

21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/57

(1)

2004 m. gruodžio 9 d. Politinis ir saugumo komitetas priėmė sprendimą EUPOL Kinšasa/1/2004 (2), kuriuo Adilio Ruivo Custodio buvo paskirtas EUPOL „Kinšasa“ misijos vadovu.

(2)

Pirmiau minėto sprendimo galiojimo laikas baigiasi 2005 m. gruodžio 31 d.

(3)

2005 m. lapkričio 7 d. Taryba susitarė pratęsti EUPOL „Kinšasa“ misiją dar 12 mėnesių laikotarpiui.

(4)

Generalinis sekretorius-vyriausiasis įgaliotinis pasiūlė pratęsti EUPOL „Kinšasa“ misijos vadovo Adilio Ruivo Custodio įgaliojimus iki misijos pabaigos.

(5)

Todėl EUPOL „Kinšasa“ misijos vadovo įgaliojimai turėtų būti pratęsti iki misijos pabaigos,

21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/58

(1)

Bendrųjų veiksmų 2005/824/BUSP 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Taryba įgalioja Politinį ir saugumo komitetą priimti atitinkamus sprendimus pagal Sutarties 25 straipsnį, įskaitant sprendimą Generalinio sekretoriaus-vyriausiojo įgaliotinio siūlymu skirti misijos vadovą-policijos komisarą.

(2)

Generalinis sekretorius-vyriausiasis įgaliotinis pasiūlė skirti Vincenzo Coppola,

21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/59

„—

34 t, kurių kilmės šalis yra Botsvana“,

„—

34,1 t, kurių kilmės šalis yra Botsvana“.