Prašymas dėl šios Sutarties įsipareigojimų atidėjimo Ministrų konferencijai svarstyti turi būti pateikiamas laikantis nustatytos sprendimų priėmimo konsensuso būdu praktikos. Ministrų konferencija nustato 90 dienų neviršijantį laikotarpį, per kurį svarstomas prašymas. Jeigu per šį laikotarpį nepasiekiamas susitarimas konsensuso būdu, sprendimas suteikti įsipareigojimų atidėjimą turi būti priimamas trimis ketvirčiais valstybių narių balsų.

Prašymas dėl 1A ar 1B, ar 1C prieduose nurodytų daugiašalių prekybos sutarčių ir jų priedų įsipareigojimų atidėjimo, pirmiausia turi būti pateikiami atitinkamai Prekių prekybos tarybai, Paslaugų prekybos tarybai ar TRIPS tarybai svarstyti per laikotarpį, kuris neviršytų 90 dienų. Šio laikotarpio pabaigoje atitinkama taryba pateikia Ministrų konferencijai ataskaitą.

1994 m. Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos („GATT 1994“) sudaro:

Paaiškinimai

Siekiant užtikrinti juridinių teisių ir pareigų, atsirandančių pagal II straipsnio 1 dalies b punktą, aiškumą, „kitų muitų ir mokesčių“, kuriais apmokestinamos prekės su „įšaldytais“ muitų tarifais, prigimtis ir dydis, kaip nurodoma to punkto nuostatoje, įrašomi į Tarifinių įsipareigojimų ir nuolaidų sąrašus (toliau – Sąrašai), pridėtus prie GATT 1994, to muito tarifo grafoje, kuriam jie taikomi. Toks įrašymas nepakeičia „kitų muitų ir mokesčių“ pobūdžio.

Diena, nuo kurios „įšaldomi“ tie „kiti muitai ar mokesčiai“, II straipsnyje yra 1994 metų balandžio 15 diena. Todėl „kiti muitai ir mokesčiai“ įrašomi į Sąrašus tokie, kokie yra taikomi tą dieną. Kiekvieną kartą vėliau, susiderėjus dėl nuolaidų pakeitimo ar naujų nuolaidų taikymo, naujo tarifo taikymo data bus naujos nuolaidos įtraukimo į atitinkamą Sąrašą data. Tačiau dokumento, kuriuo pirmiausia nuolaida konkrečiam tarifui buvo įtraukta į GATT 1947 ar GATT 1994, data taip pat turi būti nurodyta vėliau parengto Sąrašo papildymo („Loose-Leaf Schedules“) 6-ajame stulpelyje.

„Kiti muitai ir mokesčiai“ turi būti užfiksuoti visų „įšaldytų“ tarifų atžvilgiu.

Jeigu tarifui jau anksčiau buvo taikoma nuolaida, tai „kitų muitų ir mokesčių“ dydis, įrašytas į atitinkamą Sąrašą, neturi būti didesnis už tą dydį, kuris buvo, kai nuolaida pirmą kartą buvo įtraukta į tą Sąrašą. Kiekviena Šalis narė turi teisę užprotestuoti „kitą muitą ar mokestį“ remdamasi tuo, kad „kitas muitas ar mokestis“ neegzistavo atitinkamos prekės muito tarifo „įšaldymo“ metu. Taip pat galima užprotestuoti ir „kito muito ar mokesčio“ įregistruotą dydį dėl to, kad jis neatitinka anksčiau „įšaldyto“ dyd ˛io. Tai galima padaryti per trejus metus nuo PPO sutarties įsigaliojimo dienos, arba, esant vėlesniam laikui, per trejus metus nuo tada, kai PPO generaliniam direktoriui buvo įteiktas dokumentas, kuriuo atitinkamas Sąrašas buvo pridėtas prie GATT 1994.

„Kitų muitų ir mokesčių“ įrašymas į Sąrašus nepažeidžia GATT 1994 numatytų teisių ir įsipareigojimų, išskyrus tuos, kuriems turi įtakos šio Susitarimo 4 dalis. Visos Šalys narės turi teisę bet kada užprotestuoti, ar „kiti muitai ir mokesčiai“ atitinka tokius įsipareigojimus.

Šio Susitarimo tikslu GATT 1994 XXII ir XXIII straipsnių nuostatos taikomos taip, kaip jos yra taikomos pagal Susitarimą dėl ginčų sprendimo.

„Kiti muitai ir mokesčiai“, kurie nebuvo įtraukti į Sąrašą to dokumento, kuriuo Sąrašas buvo pridėtas prie GATT 1994, deponavimo metu GATT 1947 SUSITARIANČIŲJŲ ŠALIŲ generaliniam direktoriui iki PPO sutarties įsigaliojimo, ar PPO generaliniam direktoriui, vėliau nėra į jį įtraukiami. Taip pat joks „kitas muitas ir mokestis“, įrašytas mąesnis negu tuo metu galiojęs, neturi būti pakeltas iki to dyd ˛io, išskyrus kai tokie papildymai ar pakeitimai padaromi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumento deponavimo.

2 dalyje nurodytas nutarimas dėl kiekvienai nuolaidai taikomos datos pagal GATT 1994 II straipsnio 1 dalies b punktą turi viršenybę prieš nutarimą dėl taikomos datos, priimtą 1980 m. kovo 26 d. (BISD 27S/24).

Siekdamos užtikrinti valstybinės prekybos įmonių veiklos aiškumą, Šalys narės praneša apie tokias įmones Prekybos prekėmis tarybai, kad pagal šio Susitarimo 5 dalį sudaryta darbo grupė atliktų pranešimų peržiūrą vadovaudamasi šiuo apibrėžimu:

„Valdžios įstaigos ir nevalstybinės įmonės, įskaitant marketingo valdybas, kurioms suteiktos išimtinės ar ypatingos teisės bei privilegijos, įskaitant įstatymų ar jų įstatais nustatytus įgaliojimus, kuriais pasinaudodamos, tokios įmonės per pirkimo-pardavimo operacijas daro įtaką importo ar eksporto lygiui ar krypčiai“.

Tokio pranešimo nereikalaujama, kai prekės importuojamos greitam ir galutiniam vald ˛ios įstaigų ar įmonės, apibrėžtos anksčiau, suvartojimui, o ne perparduoti ar panaudoti gamybai turint tikslą parduoti.

Kiekviena Šalis narė, atsižvelgdama į šio Susitarimo nuostatas, peržiūri savo vykdomą politiką dėl valstybinės prekybos įmonių ir pateikia pranešimus apie tai Prekybos prekėmis tarybai. Atlikdama tokią peržiūrą, kiekviena Šalis narė atsižvelgia į tai, kad pranešimuose turi būti užtikrintas visiškas aiškumas tam, kad būtų galima tiksliai įvertinti tų įmonių veiklos pobūdį ir tos veiklos įtaką tarptautinei prekybai.

Pranešimai turi būti pateikti pagal klausimyną dėl valstybinės prekybos, priimtą 1960 m. gegužės 24 d. (BISD 9S/184-185), kadangi Šalys narės praneša apie šio Susitarimo 1 dalyje apibrėžtas įmones, nesvarbu, ar faktiškai vyko importas ar eksportas.

Jeigu kuri nors Šalis narė turi pagrindo manyti, kad kita Šalis narė tinkamai neįvykdė savo įsipareigojimo dėl pranešimo, ji gali dėl to pasiaiškinti su ta Šalimi nare. Jeigu reikalas neišsprendžiamas patenkinamai, nepatenkintoji Šalis gali Prekybos prekėmis tarybai pateikti kontrpranešimą, kad pagal šio Susitarimo 5 dalį įsteigta darbo grupė tai apsvarstytų, tuo pat metu informuodama apie tai Šalį narę, apie kurią pranešama.

Prekybos prekėmis tarybos vardu sudaroma darbo grupė gautiems pranešimams ir kontrpranešimams peržiūrėti. Remiantis peržiūrų rezultatais ir nepažeidžiant XVII straipsnio 4 dalies c punkto, Prekybos prekėmis taryba gali pateikti rekomendacijas dėl pranešimų tinkamumo ir dėl to, ar reikia papildomos informacijos. Darbo grupė taip pat peržiūri, ar gauti pranešimai atitinka anksčiau minėtą klausimyną dėl valstybinės prekybos ir ar apima šio Susitarimo 1 dalyje pateiktą aprašymą apie valstybinės prekybos įmones. Darbo grupė taip pat sudaro paaiškinamąjį sąrašą, kuriame atsispindi santykių tarp valdžios įstaigų ir įmonių tipai bei tų įmonių vykdomos veiklos rūšys, kas gali būti reikalinga XVII straipsnio tikslais. Yra susitarta, kad Sekretoriatas aprūpins darbo grupę pagrindiniais dokumentais apie valstybinės prekybos įmonių dalyvavimą tarptautinėje prekyboje. Visos Šalys narės, pareiškusios pageidavimą, gali dalyvauti šios darbo grupės veikloje. Darbo grupė turi susirinkti ne vėliau kaip praėjus vieneriems metams nuo PPO sutarties įsigaliojimo, o po to – ne rečiau kaip kartą per metus, ir kasmet turi atsiskaityti Prekybos prekėmis tarybai ( 6 ).

Šalys narės įsipareigoja kuo greičiau paskelbti tvarkaraščius, pagal kuriuos bus atšaukiamos importą ribojančios priemonės, taikytos mokėjimų balanso sureguliavimo tikslais. Susitarta, kad tokie tvarkaraščiai gali būti keičiami, atsižvelgiant į tai, kaip keičiasi mokėjimų balanso būklė. Jeigu Šalis narė viešai nepaskelbia savo tvarkaraščio, ji nurodo priežastis.

Šalys narės įsipareigoja teikti pirmenybę toms priemonėms, kurios turi mažiausiai neigiamos įtakos prekybai. Tokios priemonės (šiame Susitarime – „priemonės, kurios remiasi kainomis“) apima importo priemokas, reikalavimus dėl užstatų importuojant ar kitas prekybai taikomas priemones, turinčias įtakos importuotų prekių kainai. Susitarta, kad, neatsįvelgiant į II straipsnio nuostatas, priemones, kurios remiasi kainomis ir įvestas mokėjimų balanso sureguliavimo tikslais, Šalys narės gali taikyti viršydamos savo Sąrašuose nurodytus muitus. Be to, tokia Šalis narė atskirai ir aiškiai nurodo, kokia suma tokių priemonių taikymas viršija „įšaldytą“ muitą, padarydama tai šiame Susitarime nustatyta tvarka.

Šalys narės vengia naudotis naujais kiekybiniais apribojimais mokėjimų balanso sureguliavimo tikslais, išskyrus atvejus, kai dėl kritinės mokėjimų balanso padėties, priemonės, kurios remiasi kainomis, negali sustabdyti ryškaus tarptautinių atsiskaitymų padėties pablogėjimo. Tais atvejais, kai Šalis narė taiko kiekybinius apribojimus, ji paaiškina, kodėl priemonės, kurios remiasi kainomis, yra nepakankamos reguliuojant mokėjimų balanso būklę. Kiekybinius apribojimus įsivedusi Šalis narė po to rengiamose konsultacijose parodo, kokią padarė pažangą, mažindama tokias priemones bei ribojantį poveikį. Susitarta, kad tai pačiai prekei gali būti taikoma ne daugiau kaip vienos rūšies importą ribojanti priemonė, skirta mokėjimų balansui sureguliuoti.

Šalys narės patvirtina, kad importą ribojančios priemonės, įvestos mokėjimų balanso sureguliavimo tikslais, gali būti taikomos tiktai dėl bendro importo lygio kontrolės ir negali viršyti to, kas būtina, norint sureguliuoti mokėjimų balansą. Siekdama kuo labiau sumažinti atsitiktinę apsaugos įtaką, Šalis narė įsiveda ir taiko tuos apribojimus taip, kad visiems būtų aišku. Importuojančiosios Šalies narės valdžios institucijos tinkamai pagrindžia kriterijus, pagal kuriuos nustatatomos prekės, kurioms taikomi apribojimai. Kaip numatyta XII straipsnio 3 dalyje ir XVIII straipsnio 10 dalyje, Šalys narės, būtiniausių prekių atveju, gali pašalinti ar apriboti priemokų, taikomų kertant sieną, ar kitų priemonių, taikomų mokėjimų balanso sureguliavimo tikslais, taikymą. Sąvoka „būtiniausios prekės“ reiškia gaminius, patenkinančius pagrindinius vartotojų poreikius arba kuriomis Šalis narė stengiasi pagerinti savo mokėjimų balanso padėtį, pvz., gamybos priemonės ar gamybai reikalingos žaliavos. Administruodama kiekybinius apribojimus, Šalis narė gali išduoti licencijas savo nuožiūra tik tuomet, kai tai yra neišvengiama, ir nuosekliai jų atsisako. Nustatant leistinus importo mastus ar vertę, turi būti pateikiamas tinkamas kriterijų pagrindimas.

Mokėjimų balanso apribojimų komitetas (šiame Susitarime – „Komitetas“) rengia konsultacijas, kad peržiūrėtų visas importą ribojančias priemones, taikomas mokėjimų balanso sureguliavimo tikslais. Visos Šalys narės, pareiškusios pageidavimą, turi teisę būti Komiteto narėmis ir dirbti jame. Komitetas laikosi konsultacijų dėl mokėjimų balanso apribojimų rengimo ir darbo tvarkos, patvirtintos 1970 m. balandžio 28 d. (BISD 18S/48-53, šiame Susitarime – „visos konsultacijų procedūros“), remdamasis žemiau išdėstytomis nuostatomis.

Šalis narė, įsivedusi naujus apribojimus ar pakėlusi esamų apribojimų lygį, labai suintensyvindama taikomas priemones, konsultuojasi Komitete ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo tokių priemonių įvedimo. Tokias priemones taikanti Šalis narė gali reikalauti, kad konsultacija būtų surengta pagal XII straipsnio 4 dalies a punktą arba pagal XVIII straipsnio 12 dalies a punktą, kuris tuo atveju būtų tinkamesnis. Nesant tokio reikalavimo, tokiai konsultacijai Šalį narę kviečia Komiteto pirmininkas. Konsultacijos metu nagrinėjami veiksniai, be kita ko, gali apimti naujų rūšių ribojančių priemonių, skirtų mokėjimų balanso sureguliavimo tikslams, įvedimą ar taikomų priemonių lygio išaugimą arba prekių, kurioms taikomi apribojimai, pavadinimų skaičiaus išaugimą.

Visus apribojimus, taikomus mokėjimų balanso sureguliavimo tikslais, Komitetas periodiškai peržiūri pagal XII straipsnio 4 dalies b punktą ar XVIII straipsnio 12 dalies b punktą, dėl to, kad susitarus su konsultacijose dalyvaujančia Šalimi nare arba pagal konkrečią peržiūrėjimo procedūrą, kurią gali rekomenduoti Generalinė Taryba, gali būti pakeistas konsultacijų periodiškumas.

Mažiausiai išsivysčiusioms ar besivystančioms Šalims narėms, vykdančioms liberalizavimo politiką pagal tvarkaraštį, pateiktą Komitetui ankstesniųjų konsultacijų metu, konsultacijos gali būti surengtos supaprastinta tvarka, patvirtinta 1972 m. gruodžio 19 d. (BISD 20S/47-49, šiame Susitarime – „supaprastinta konsultacijų tvarka“). Supaprastinta konsultacijų tvarka taip pat gali būti naudojama, jei besivystančios Šalies narės Prekybos politikos apžvalga („Trade Policy Review“) yra numatyta tais pačiais kalendorinias metais kaip ir minėtų konsultacijų data. Tokiais atvejais sprendimas, ar reikalinga naudoti visas konsultacijų procedūras, bus priimamas, atsižvelgiant į „Deklaracijos-1979“ 8 dalyje išvardytus veiksnius. Visoms Šalims narėms, išskyrus mažiausiai išsivysčiusias, galima pasinaudoti ne daugiau kaip dviem viena po kitos rengiamomis konsultacijomis pagal supaprastintą konsultacijų tvarką.

Šalis narė praneša Generalinei Tarybai apie bet kokius įvestus pakeitimus taikant importą ribojančias priemones, skirtas mokėjimų balansui sureguliuoti, taip pat apie bet kokius tvarkaraščių, pagal kuriuos, remiantis šio Susitarimo 1 dalimi, tos priemonės atšaukiamos, pakeitimus. Apie reikšmingus pakeitimus Generalinei Tarybai pranešama iki jų paskelbimo arba ne vėliau kaip 30 dienų po paskelbimo. Kiekviena Šalis narė pateikia Sekretoriatui metinius suvestinius pranešimus, kuriuose nurodomi visi įstatymų, kitų teisės aktų pakeitimai, pareiškimai apie tos srities politiką ar vieši pranešimai, kad kitos Šalys narės galėtų visa tai išnagrinėti. Pranešimuose, kiek įmanoma, turi būti visa informacija apie tarifų lygį, apie taikomų priemonių rūšis, kriterijus, pagal kuriuos administruojamos tos priemonės, prekių sąrašą ir prekybos srautus, kuriems tai turi įtakos.

Bet kurios Šalies narės pageidavimu pranešimus gali peržiūrėti Komitetas. Tokiais peržiūrėjimais tiktai išsiaiškinami konkretūs pranešime esantys klausimai arba išnagrinėjama, ar konsultacija turi būti surengta pagal XII straipsnio 4 dalies a punktą ar pagal XVIII straipsnio 12 dalies a punktą. Šalys narės, turinčios pagrindą manyti, kad kitos Šalies narės įvestos importą ribojančios priemonės yra skirtos mokėjimų balansui sureguliuoti, gali atkreipti į tai Komiteto dėmesį. Komiteto pirmininkas pareikalauja informacijos apie tą priemonę ir išplatina ją visoms Šalims narėms. Nepažeidžiant Komiteto narių teisių konsultacijų metu gauti kuo išsamesnius paaiškinimus, svarstomus klausimus galima iš anksto pateikti Šaliai narei, kuri nori konsultacijų, kad ši galėtų juos apsvarstyti.

Besikonsultuojančioji Šalis narė konsultacijoms parengia Pagrindinį dokumentą, kuriame be kitos reikiamos informacijos turėtų būti: (a) mokėjimų balanso padėties apžvalga ir prognozės, įskaitant vidaus ir išorės veiksnių, veikiančių mokėjimų balanso padėtį, analizę, taip pat vidaus politikos priemonės, priimtos tam, kad būtų galima tvirtu ir ilgalaikiu pagrindu atkurti pusiausvyrą; (b) išsamus apribojimų, taikomų mokėjimų balanso sureguliavimo tikslais, aprašymas, tų apribojimų teisinis pagrindas, ir kas daroma, siekiant sumažinti atsitiktinę apsauginę įtaką; (c) priemonės, kurių imtasi po paskutinės konsultacijos, kad būtų liberalizuoti muitų apribojimai, atsižvelgiant į Komiteto išvadas; (d) likusių apribojimų pašalinimo ir nuoseklaus sušvelninimo planas. Reikalui esant, galima pateikti nuorodas į informaciją, esančią kituose PPO pranešimuose ar ataskaitose. Pagal supaprastintą konsultacijų tvarką, besikonsultuojanti Šalis narė pateikia rašytinį pareiškimą su esmine informacija tomis temomis, kurios yra Pagrindiniame dokumente.

Siekdamas padėti Komitetui surengti konsultacijas, Sekretoriatas parengia faktų apžvalgą, kurioje nagrinėjami įvairūs konsultacijų plano aspektai. Besivystančių Šalių narių atveju Sekretoriato dokumentą turi sudaryti atitinkama apžvalga ir analitinė medžiaga apie užsienio prekybos aplinkos poveikį mokėjimų balanso padėčiai ir besikonsultuojančios Šalies narės perspektyvai. Teikdamas techninės pagalbos paslaugas, Sekretoriatas besivystančios Šalies narės pageidavimu padeda parengti konsultacijoms reikalingus dokumentus.

Komitetas už konsultacijas atsiskaito Generalinei Tarybai. Konsultacijai vykus pagal visas konsultacijų procedūras, ataskaitoje nurodomos Komiteto išvados visomis konsultacijų plano temomis bei pateikiami faktai ir priežastys, kurių pagrindu padarytos išvados. Į savo išvadas Komitetas stengiasi įtraukti pasiūlymus, skirtus rekomendacijoms, kurių tikslas – skatinti XII straipsnio ir XVIII straipsnio B skyriaus, „Deklaracijos-1979“ ir šio Susitarimo įgyvendinimą. Tais atvejais, kai yra pateiktas importą ribojančių priemonių, skirtų mokėjimų balanso sureguliavimo tikslams, pašalinimo tvarkaraštis, Generalinė Taryba gali rekomenduoti, kad to tvarkaraščio besilaikanti Šalis narė būtų laikoma kaip vykdanti savo įsipareigojimus, numatytus GATT 1994. Generalinei Tarybai pateikus konkrečias rekomendacijas, Šalių narių teisės ir pareigos vertinamos atsižvelgiant į tas rekomendacijas. Nesant Generalinės Tarybos rekomendacijoms skirtų konkrečių pasiūlymų, Komiteto išvadose turi būti pateikti įvairūs jo išreikšti požiūriai. Konsultacijai vykus pagal supaprastintą konsultacijų tvarką, ataskaitoje turi būti pagrindinių Komitete aptartų temų santrauka ir sprendimas, ar reikalingos visos konsultacijų procedūros.

Tam, kad muitų sąjungos, laisvosios prekybos zonos ir laikinosios („interim“) sutartys, kurių pagrindu ruošiama sudaryti muitų sąjungą ar laisvosios prekybos zoną, atitiktų XXIV straipsnio reikalavimus, be kita ko, turi atitikti ir to straipsnio 5, 6, 7 ir 8 dalių nuostatas.

Muitų ir kitokio komercijos reguliavimo bendrosios veikimo sferos vertinimas, numatytas XXIV straipsnio 5 dalies a punkte, taikomas iki muitų sąjungos sudarymo ir po to, muitų ir mokesčių atžvilgiu turi būti grindžiamas svertinio muitų tarifų vidurkio ir surinktų muitų bendruoju apskaičiavimu. Tas apskaičiavimas grindžiamas importo statistika už ankstesnį nustatytą laikotarpį, kurią pateikia muitų sąjunga prekių grupėmis pagal vertę ir kiekį išskiriant tai pagal prekės kilmės šalį. Sekretoriatas apskaičiuoja svertinių muitų tarifų vidurkį ir surinktus muitus pagal metodiką, naudotą vertinant tarifų pasiūlymus Urugvajaus raundo daugiašalių prekybos derybų metu. Todėl muitams ir mokesčiams, į kuriuos reikia atsižvelgti, turi būti taikomos muitų tarifų normos. Yra susitarta, kad bendram kitokio komercijos reguliavimo veikimo sferos apskaičiavimui, kai sunku orientuotis į kiekius ir į sudėtinius rodiklius, gali būti reikalaujama individualių priemonių, reguliavimo, prekių sąrašų ir prekybos srautų, kuriems tai turi įtakos, analizės.

„Protingai pagrįstas laikotarpis“, minimas XXIV straipsnio 5 dalies c punkte, tik išimtiniais atvejais gali trukti ilgiau kaip 10 metų. Tais atvejais, kai Šalys narės, sudariusios laikinąsias sutartis, mano, kad 10 metų laikotarpis yra nepakankamas, jos pateikia išsamų paaiškinimą Prekybos prekėmis tarybai, kodėl reikalingas ilgesnis laikotarpis.

XXIV straipsnio 6 dalyje nustatoma tvarka, pagal kurią muitų sąjungą sudaranti Šalis narė siūlo padidinti „įšaldytą“ muito tarifo normą. Todėl Šalys narės dar kartą patvirtina, kad XXVIII straipsnyje numatyta tvarka, pagal 1980 m. lapkričio 10 d. priimtą instrukciją (BISD 27S/26-28) ir Susitarimą dėl GATT 1994 XXVIII straipsnio aiškinimo, turi būti pradėta taikyti iki tarifų nuolaidų pakeitimo arba panaikinta sudarius muitų sąjungą ar laikinąją („interim“) sutartį, kurios pagrindu ruošiamasi sudaryti muitų sąjungą.

Tokios derybos vyksta geros valios ir savitarpio pasitikėjimo pagrindu, siekiant įvesti visas puses tenkinantį kompensacinį sureguliavimą. Pagal XXIV straipsnio 6 dalį derybų metu turi būti atsižvelgta į muitų sumažinimus tai pačiai prekių grupei, kuriuos, kuriant muitų sąjungą, atliko kitos šios sąjungos šalys (teritorijos). Jeigu tokių sumažinimų nepakanka būtinam kompensaciniam sureguliavimui, muitų sąjunga pasiūlo kompensaciją, kuri gali būti atliekama kitų prekių grupių muitų tarifų mažinimo forma. Į tokį pasiūlymą turi atsižvelgti tos Šalys narės, kurios turi derybines teises dėl „įšaldymo“ pakeitimo ar atšaukimo. Jeigu kompensacinis sureguliavimas yra nepriimtinas, derybos yra tęsiamos. Jeigu, nepaisant visų pastangų, derybų metu dėl kompensacinio sureguliavimo, kaip numatyta XXVIII straipsnyje pagal Susitarimą dėl GATT 1994 XXVIII straipsnio aiškinimo, susitarimas per protingai pagrįstą laiką nuo derybų pradžios nėra pasiektas, muitų sąjunga turi visą teisę pakeisti ar panaikinti nuolaidas; o dėl to nukentėjusios Šalys narės taip pat turi teisę panaikinti iš esmės lygiavertes nuolaidas, kaip numatyta XXVIII straipsnyje.

GATT 1994 neįpareigoja Šalių narių, turinčių naudos dėl muitų sumažinimo, sudarius muitų sąjungą ar laikinąją („interim“) sutartį, kurios pagrindu ruošiamasi kurti muitų sąjungą, suteikti kompensacijas tos muitų sąjungos šalims (teritorijoms).

Darbo grupė visus pranešimus, pateikiamus pagal XXIV straipsnio 7 dalies a punktą, turi patikrinti pagal atitinkamas GATT 1994 ir šio Susitarimo 1 dalies nuostatas. Darbo grupė dėl to turi pateikti ataskaitą Prekybos prekėmis tarybai, į kurią įtraukia ir savo išvadas. Prekybos prekėmis taryba gali pateikti Šalims narėms rekomendacijas, jeigu mano esant tai reikalinga.

Dėl laikinųjų („interim“) sutarčių – darbo grupė savo ataskaitoje gali pateikti atitinkamas rekomendacijas apie siūlomus laiko terminus ir priemones, kokių reikia, norint baigti muitų sąjungos ar laisvosios prekybos zonos formavimą. Jeigu reikia, ji gali rekomenduoti tolesnį susitarimo peržiūrėjimą.

Šalys narės, kurios yra laikinosios („interim“) sutarties šalys, praneša Prekybos prekėmis tarybai apie esminius toje sutartyje esančio plano ir tvarkaraščio pakeitimus, kuriuos Prekybos prekėmis taryba išnagrinėja, jeigu į ją dėl to kreipiamasi.

Jeigu laikinojoje („interim“) sutartyje, apie kurią pranešama pagal XXIV straipsnio 7 dalies a punktą, nėra plano ir tvarkaraščio, kaip numatyta XXIV straipsnio 5 dalies c punkte, darbo grupė savo ataskaitoje rekomenduoja parengti tokį planą ir tvarkaraštį. Tokiai sutarčiai šalys negali suteikti galios, jeigu jos nėra pasirengusios ją pakeisti remiantis šiomis rekomendacijomis. Turi būti įvesta nuostata dėl tolesnio patikrinimo, ar yra vykdomos pateiktos rekomendacijos.

Apie tai, kaip veikia atitinkamas susitarimas, muitų sąjungos ir laisvosios prekybos zonų šalys (teritorijos) periodiškai atsiskaito Prekybos prekėmis tarybai, kaip yra numatyta GATT 1947 SUSITARIANČIŲJŲ ŠALIŲ instrukcijoje GATT 1947 Tarybai dėl ataskaitų apie regionų susitarimus (BISD 18S/38). Apie bet kokius svarbius susitarimų pakeitimus ir (ar) patobulinimus turi būti nedelsiant pranešama.

Kilus bet kokiems klausimams dėl XXIV straipsnio nuostatų (dėl muitų sąjungų, laisvos prekybos zonų ar laikinųjų („interim“) sutarčių, kuriomis rengiamasi sudaryti muitų sąjungą ar laisvos prekybos zoną) taikymo, gali būti panaudotos GATT 1994 XXII ir XXIII straipsnių nuostatos, išplėstos ir taikomos pagal Susitarimą dėl ginčų sprendimo.

Pagal GATT 1994 kiekviena Šalis narė yra atsakinga už tai, kad būtų laikomasi visų GATT 1994 nuostatų, ir imasi tokių protingai pagrįstų priemonių, kuriomis ji gali užtikrinti, jog jos teritorijoje esančios regionų ir vietos valdžios institucijos laikytųsi tų nuostatų.

Kilus bet kokiems klausimams dėl priemonių, veikiančių Šalies narės teritorijoje esančių regionų ir vietos valdžios institucijų laikymąsi GATT 1994 nuostatų, gali būti panaudotos GATT 1994 XXII ir XXIII straipsnių nuostatos, išplėstos ir taikomos pagal Susitarimą dėl ginčų sprendimo. Ginčų sprendimo komitetui nustačius, kad nesilaikoma kokios nors GATT 1994 nuostatos, atsakingoji Šalis narė imasi tokių protingai pagrįstų priemonių, kuriomis ji galėtų užtikrinti, jog būtų laikomasi tos nuostatos. Nuostatos dėl kompensacijų ir nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymo yra taikomos tais atvejais, kai neįmanoma užtikrinti, kad būtų laikomasi GATT 1994 nuostatų.

Kiekviena Šalis narė įsipareigoja atidžiai išnagrinėti ir surengti konsultaciją dėl kitos Šalies narės padarytų pareiškimų dėl priemonių, trukdančių veikti pagal GATT 1994 pastarosios šalies teritorijoje.

Prašyme dėl įsipareigojimų atidėjimo („waiver“) ar jau galiojančio atidėjimo pratęsimo turi būti aprašytos priemonės, kurias Šalis narė ketina įsivesti, konkretūs politikos, kurios Šalis narė siekia laikytis, tikslai ir priežastys, dėl kurių Šalis narė, taikydama priemones, atitinkančias jos įsipareigojimus, prisiimtus pagal GATT 1994, negali įgyvendinti minėtų tikslų.

Bet koks įsipareigojimų atidėjimas, galiojantis PPO sutarties įsigaliojimo dieną, pasibaigia, išskyrus tuos atvejus, kai atidėjimas yra pratęsiamas šio Susitarimo 1 dalyje ir PPO sutarties IX straipsnyje nustatyta tvarka. Tais atvejais įsipareigojimų atidėjimas baigiasi nustatytą dieną arba per dvejus metus nuo PPO sutarties įsigaliojimo, ˛iūrint, kuri diena yra pirmesnė.

Bet kuri Šalis narė, kurios nuomone nauda, kurią ji turi gauti pagal GATT 1994, yra visiškai negaunama arba sumažinama dėl to, kad:

Dėl nuolaidų pakeitimo ar panaikinimo yra laikoma, kad Šalis narė, kurios nuolaidų veikiamo eksporto (t. y. prekės eksporto į Šalies narės, keičiančios ar panaikinančios nuolaidą, rinką) santykis su jos visu eksportu yra didžiausias, turi pirmaeilį tiekimo interesą, jeigu ji dar neturi pirminės derybų teisės arba pirmaeilio tiekimo intereso pagal XXVIII straipsnio 1 dalį. Tačiau yra sutarta, kad Prekybos prekėmis taryba peržiūrės šį punktą praėjus penkeriems metams po PPO sutarties įsigaliojimo, kad galėtų nuspręsti, ar šis kriterijus pasiteisino perskirstant derybines teises mažų ir vidutinių eksportuojančiųjų Šalių narių naudai. Jeigu pasirodytų, kad jis nepasiteisino, bus svarstomi kiti galimi patobulinimai, įtraukiant ir, esant reikalingiems duomenims, kriterijaus patvirtinimą, kuris būtų pagrįstas nuolaidų veikiamo prekės eksporto santykiu su tos prekės eksportu į visas rinkas.

Jeigu Šalis narė mano turinti pirmaeilį tiekimo interesą pagal šio Susitarimo 1 dalį, raštu išdėstytą savo pretenziją kartu su patvirtinančiais dokumentais ji pateikia tai Šaliai narei, kuri ketina pakeisti ar atšaukti nuolaidą, ir kartu praneša apie tai Sekretoriatui. Tokiais atvejais taikoma „Derybų tvarkos pagal XXVIII straipsnį“, priimtos 1980 m. lapkričio 10 d. (BISD 27S/26-28), 4 dalis.

Norint nustatyti, kurios Šalys narės turi pirmaeilį tiekimo interesą (pagal šio Susitarimo 1 dalį ar pagal XXVIII straipsnio 1 dalį) ar esminį suinteresuotumą, yra atsižvelgiama tik į veikiamo produkto prekybą, vykstančią didžiausio palankumo ręimo pagrindu. Tačiau į veikiamo produkto prekybą, vykusią pagal nesutartines preferencijas (lengvatas), taip pat reikia atsižvelgti, jeigu tokia prekyba nieko nelaimėjo dėl to preferencinio režimo, ir derybų dėl nuolaidos pakeitimo ar atšaukimo metu pavirto prekyba, kuri remiasi didžiausio palankumo ręimu, ar pavirs tokia toms deryboms pasibaigus.

Kai tarifinė nuolaida yra keičiama ar atšaukiama naujai prekei (t. y. prekei, apie kurią nėra 3 metų statistinių duomenų), laikoma, kad Šalis narė, turinti pirminę derybinę teisę toje prekių grupėje, kuriai minėta prekė priklauso ar priklausė anksčiau, turi pirminę derybinę teisę dėl minėtos nuolaidos. Nustatant pirmaeilius tiekimo interesus bei esminį suinteresuotumą, taip pat skaičiuojant kompensacijas, be kita ko, reikia atsižvelgti į eksportuojančios Šalies narės veikiamo produkto gamybos pajėgumus ir investicijas bei įvertinti eksporto augimą, taip pat į paklausos tam produktui importuojančiojoje Šalyje narėje prognozes. Šioje Susitarimo dalyje suprantama, kad „nauja prekė“ apima tą tarifo punktą, kuris atsiranda suskaidžius esamą prekių grupę.

Jeigu Šalis narė mano turinti pirmaeilį tiekimo interesą ar esminį suinteresuotumą pagal šio Susitarimo 4 dalį, raštu išdėstytą savo pretenziją kartu su patvirtinančiais dokumentais ji pateikia tai Šaliai narei, kuri ketina pakeisti ar panaikinti nuolaidą, ir kartu praneša apie tai Sekretoriatui. Tokiais atvejais taikoma anksčiau minėtos „Derybų tvarkos pagal XXVIII straipsnį“ 4 dalis.

Neribotą tarifo nuolaidą pakeitus tarifine kvota, numatyta kompensacijos suma turėtų būti didesnė už prekybos, faktiškai paveiktos nuolaidos pakeitimu, mastus. Kompensacijai apskaičiuoti kaip pagrindas imama suma, kuria vyksiančios prekybos planai viršija kvotos lygį. Suprantama, kad vyksiančios prekybos planai grindžiami didesniąja iš šių sumų:

Šalies narės kompensavimo prievolė jokiu būdu neviršija tos, kuri būtų buvusi visiškai nuolaidą panaikinus.

Bet kuriai Šaliai narei, pagal šio Susitarimo 1 dalį ar pagal XXVIII straipsnio 1 dalį turinčiai pirmaeilį tiekimo interesą į nuolaidą, kuri yra keičiama ar panaikinama, suteikiama pirminė derybinė teisė į kompensacines nuolaidas, išskyrus atvejus, kai tos Šalys narės susitaria dėl kitokios kompensavimo formos.

Prie šio Protokolo pridėtas Šalies narės Tarifinių įsipareigojimų ir nuolaidų sąrašas (toliau – Sąrašas) tampa GATT 1994 tos Šalies narės Sąrašu nuo PPO sutarties įsigaliojimo dienos toje Šalyje narėje. Bet koks sąrašas, įteiktas pagal Ministrų sprendimą dėl priemonių, naudingų mažiausiai išsivysčiusioms šalims, turi būti laikomas šio Protokolo priedu.

Tarifų nuolaidos, dėl kurių visos Šalys narės yra susitarusios, turi būti vykdomos penkis kartus vienodai mažinant tarifų normas, išskyrus atvejus, kai Šalis narė savo Sąraše nurodo kitaip. Pirmasis sumažinimas turi būti atliktas PPO sutarties įsigaliojimo dieną, o kiekvienas kitas sumažinimas turi būti atliktas kiekvienų paskesnių metų sausio 1 dieną, o paskutinis normos sumažinimas turi būti atliktas ne vėliau kaip praėjus ketveriems metams po PPO sutarties įsigaliojimo, išskyrus atvejus, kai Šalis narė Sąraše nurodo kitaip. Nesant kitokio nurodymo dėl Sąrašo, Šalyje narėje, priėmusioje PPO sutartį po jos įsigaliojimo, tą dieną, kai joje įsigalioja PPO sutartis, turi įsigalioti visi atlikti muitų tarifų sumažinimai ir tie sumažinimai, kuriuos ji būtų turėjusi atlikti nuo kitų metų sausio 1 d., kaip nurodyta ankstesniajame sakinyje, taip pat ir visi kiti Sąrašuose nurodyti muitų tarifų sumažinimai, kaip numatyta ankstesniajame sakinyje. Sumažinta norma kiekviename etape turi būti suapvalinta dešimtosios dalies tikslumu. Kaip apibūdinta Sutarties dėl žemės ūkio 2 straipsnyje, žemės ūkio produktams sumažinimų etapai vykdomi, kaip konkrečiai nurodyta atitinkamose Sąrašų dalyse.

Šalys narės turi atlikti daugiašalę nuolaidų ir įsipareigojimų, esančių prie šio Protokolo pridėtuose Sąrašuose, vykdymo analizę. Tai nepažeidžia Šalių narių teisių ir pareigų, numatytų PPO sutarties 1 A priede esančiose Sutartyse.

Po to, kai prie šio Protokolo pridėtas Šalies narės Sąrašas pagal šio Susitarimo 1 dalies nuostatas tampa GATT 1994 Sąrašu, ta Šalis narė gali bet kuriuo metu sulaikyti ar atšaukti visą Sąraše esančią nuolaidą ar jos dalį bet kuriai prekei, kurios pagrindinis tiekėjas yra bet kuris kitas Urugvajaus raundo dalyvis, kurio sąrašas dar nėra tapęs GATT 1994 Sąrašu. Tačiau tai galima padaryti tik po to, kai Prekybos prekėmis tarybai raštu yra pranešta apie nuolaidos sulaikymą ar atšaukimą ir kai, esant pageidavimui, būna surengtos konsultacijos su Šalimi nare, kurios atitinkamas sąrašas yra tapęs GATT 1994 Sąrašu ir kuri turi esminį suinteresuotumą ta preke. Bet kokios tokiu būdu sulaikytos ar atšauktos nuolaidos turi būti taikomos nuo tos dienos, kai Šalies narės, turinčios pirmaeilį tiekimo interesą, sąrašas tampa GATT 1994 Sąrašu.

Nuolaidų, susijusių su netarifinėmis priemonėmis (pagal Sąrašo III dalį), keitimo ar atšaukimo atveju yra taikomos GATT 1994 XXVIII straipsnio nuostatos ir „Derybų tvarka pagal XXVIII straipsnį“, priimta 1980 m. lapkričio 10 d. (BISD 27S/26-28). Tai nepažeidžia Šalių narių teisių ir įsipareigojimų, numatytų pagal GATT 1994.

Kiekvienu atveju, kai sąrašą pridėjus prie šio Protokolo paaiškėja, kad kuriai nors prekei taikomas režimas tampa mažiau palankus, negu buvo pagal GATT 1947 Sąrašus iki PPO sutarties įsigaliojimo, bus laikoma, kad ta Šalis narė, su kuria susijęs tas sąrašas, ėmėsi tinkamų veiksmų, kurių ir būtų reikėję imtis pagal atitinkamas GATT 1947 ar 1994 XXVIII straipsnio nuostatas. Šios Susitarimo dalies nuostatos taikomos tik Egiptui, Peru, Pietų Afrikai ir Urugvajui.

Prie šio Protokolo pridėti Sąrašai yra autentiški anglų, prancūzų ar ispanų kalbomis, kaip konkrečiai nurodyta kiekviename Sąraše.

Šio Protokolo data yra 1994 m. balandžio 15 d.

„bendrasis paramos dydis“ (BPD) – metinis paramos dydis, išreikštas piniginiais vienetais, kai parama teikiama pagrindinių žemės ūkio produktų gamintojams tam tikro žemės ūkio produkto atžvilgiu arba kai teikiama su produktu nesusijusi parama apskritai žemės ūkio produktų gamintojams, išskyrus paramą, teikiamą pagal programas, kurios pagal šios sutarties 2 priedą laikomos išimtimis iš įsipareigojimų dėl paramos mažinimo, tai yra parama, teikiama:

„pagrindinis žemės ūkio produktas“ – įsipareigojimų dėl vidaus paramos atžvilgiu apibrėžiamas kaip produktas, esantis arčiausiai pirmiausia parduotinų produktų kategorijos, kaip nustatyta valstybių narių įsipareigojimų sąrašuose ir atitinkamoje pagalbinėje informacinėje medžiagoje;

„biudžetinės išlaidos“ arba „išlaidos“ reiškia ir atitinkamų valstybės pajamų atsisakymą;

„ekvivalentinis paramos dydis“ (EPD) – metinis paramos dydis, išreikštas piniginiais vienetais, kai parama teikiama pagrindinių žemės ūkio produktų gamintojams taikant vieną ar daugiau priemonių, kurių apskaičiuoti pagal BPD metodologiją neįmanoma, išskyrus paramą, teikiamą pagal programas, kurios pagal šios sutarties 2 priedą laikomos išimtimis iš įsipareigojimų dėl paramos mažinimo, tai yra parama, teikiama:

„eksporto subsidijos“ – subsidijos, kurių skyrimas priklauso nuo eksporto rodiklių, įskaitant eksporto subsidijas, išvardytas šios sutarties 9 straipsnyje;

„įgyvendinimo laikotarpis“ – šešerių metų laikotarpis, prasidedantis 1995 metais, išskyrus 13 straipsnyje minimą laikotarpį, kuris reiškia devynerių metų laikotarpį, prasidedantį 1995 metais;

„nuolaidos, susijusios su rinkos atvėrimu“ – yra visi rinkos atvėrimo įsipareigojimai, prisiimti pagal šią sutartį;

„visas bendrasis paramos dydis“ ir „visas BPD“ – visos vidaus paramos, teikiamos žemės ūkio gamintojams, suma, apskaičiuojama sudedant visus bendrus paramos pagrindiniams žemės ūkio produktams dydžius, visus su produktais nesusijusios paramos bendrus dydžius ir visus ekvivalentinius paramos žemės ūkio produkcijai dydžius; ir tai yra:

„metai“ pirmiau minėtame šio straipsnio f punkte ir atitinkamos valstybės narės įsipareigojimų atžvilgiu reiškia kalendorinius, finansinius arba rinkodaros metus, nustatytus tos valstybės narės įsipareigojimų sąraše.

vidaus paramos priemonės, visiškai atitinkančios šios sutarties 2 priedo nuostatas, turi būti:

vidaus paramos priemonės, visiškai atitinkančios šios sutarties 6 straipsnio nuostatas, įskaitant tiesiogines išmokas, atitinkančias to straipsnio 5 dalies reikalavimus, kaip atsispindi kiekvienos valstybės narės įsipareigojimų sąraše; taip pat vidaus parama de minimis lygiu, atitinkanti 6 straipsnio 2 dalį, yra:

eksporto subsidijos, visiškai atitinkančios šios sutarties V dalies nuostatas, kaip atsispindi kiekvienos valstybės narės įsipareigojimų sąraše, yra:

iki tos dienos sukauptą mažinimo įsipareigojimų įgyvendinimo patyrimą;

mažinimo įsipareigojimų poveikį pasaulinei prekybai žemės ūkio produkcija;

su prekyba nesusijusius klausimus, specialųjį ir diferencinį režimą besivystančioms valstybėms narėms ir siekį sukurti tinkamą į rinką orientuotą prekybos žemės ūkio produktais sistemą, taip pat į kitus tikslus ir klausimus, minėtus šios sutarties preambulėje;

tai, kokie tolesni įsipareigojimai yra reikalingi, kad būtų pasiekti pirmiau minėti ilgalaikiai tikslai.

Ši sutartis taikoma šiems produktams:

Pirmiau pateiktas produktų sąrašas neapriboja produktų sąrašo, kuriam taikoma Sutartis dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių.

Vidaus paramos priemonės, dėl kurių prašoma atleisti nuo mažinimo įsipareigojimų, turi tenkinti pagrindinį reikalavimą, kad jos nedaro arba daro minimalų prekybos iškraipymo poveikį ar poveikį gamybai. Taip pat visos priemonės, dėl kurių prašoma atleisti, turi tenkinti šiuos pagrindinius kriterijus:

taip pat pagal specifinius kriterijus ir sąlygas, nustatytus toliau.

tyrimai, įskaitant bendruosius tyrimus, su aplinkos apsaugos programomis susijusius tyrimus ir tyrimų programas, tam tikrų produktų tyrimai;

kenkėjų ir ligų kontrolė, apimanti bendras ir su tam tikrais produktais susijusias kenkėjų ir ligų kontrolės priemones, tokias kaip ankstyvojo įspėjimo sistemos, karantinas ir naikinimas;

mokymo paslaugos, apimančios ir bendrąjį bei specialųjį parengimą;

papildomos ir konsultacinės paslaugos, tarp jų priemonių, skirtų palengvinti informacijos ir tyrimų rezultatų perdavimą gamintojams ir vartotojams, parengimas;

tikrinimo paslaugos, įskaitant bendrąsias tikrinimo paslaugas ir tam tikrų produktų tikrinimą sveikatos apsaugos, saugumo, rūšies nustatymo ir standartizavimo tikslais;

rinkodaros ir reklamos paslaugos, įskaitant informaciją apie tam tikrų produktų rinką, konsultavimo ir reklamos išlaidas, išskyrus išlaidas nenurodytiems tikslams, kurias pardavėjai galėtų naudoti, siekdami sumažinti pardavimo kainą ar suteikti tiesioginę ekonominę naudą pirkėjams;

infrastruktūros paslaugos, įskaitant elektros tinklus, kelius ir kitas gabenimo priemones, prekyviečių ir uostų įrengimą, vandens tiekimo pajėgumus, užtvankas ir sausinimo sistemas, taip pat infrastruktūros darbus, susijusius su aplinkos apsaugos programomis; visais atvejais parama turi būti teikiama tik kapitalinių objektų aprūpinimui ar jų statybai, o ūkio aprūpinimas nesubsidijuojamas, išskyrus visuomeninio naudojimo komunalinių paslaugų tinklus; čia neįeina sąnaudų ir eksploatavimo išlaidų subsidijos, taip pat naudojimosi lengvatiniais mokesčiais subsidijos.

Teisė gauti tokias išmokas turi būti nustatyta tiksliai apibrėžtais kriterijais, tokiais kaip pajamos, buvimas gamintoju ar žemės savininku, sunaudojimas ar gamybos lygis per tam tikrą nustatytą bazinį periodą.

Tokių išmokų per bet kuriuos metus dydis neturi būti grindžiamas gamybos, vykdomos bet kuriais metais pasibaigus baziniam periodui, pobūdžiu ir apimtimi (įskaitant ir naminių gyvulių skaičių) nei su tuo siejamas.

Tokių išmokų per bet kuriuos metus dydis neturi būti grindžiamas šalies vidaus nei tarptautinėmis kainomis, susijusiomis su gamyba, vykdoma bet kuriais metais pasibaigus baziniam periodui, nei su tuo siejamas.

Tokių išmokų per bet kuriuos metus dydis neturi būti grindžiamas gamybos veiksniais, naudojamais per bet kuriuos metus pasibaigus baziniam periodui, nei su jais siejamas.

Nereikalaujama vykdyti gamybą tik dėl to, kad būtų galima gauti tokias išmokas.

Teisė gauti tokias išmokas turi būti nustatyta pagal prarastas pajamas, atsižvelgiant tik į pajamas iš žemės ūkio, kurios yra didesnės kaip 30 % vidutinių bendrųjų pajamų, arba šio dydžio ekvivalentą, išreikštą grynosiomis pajamomis (atėmus bet kokias išmokas pagal tokias pat ar panašias programas), per trejus paskutiniuosius metus arba trejų metų vidurkį, grindžiamą paskutiniųjų penkerių metų laikotarpiu, neįskaitant didžiausių ir mažiausių pajamų; bet kuris gamintojas, atitinkantis šias sąlygas, turi teisę gauti tokias išmokas.

Tokių išmokų dydis kompensuoja mažiau kaip 70 % gamintojo prarastų pajamų tais metais, kai gamintojas įgyja teisę gauti tokią pagalbą.

Bet kurios tokios išmokos dydis turi būti susietas tik su pajamomis; jis negali būti siejamas nei su gamintojo vykdomos gamybos pobūdžiu ar apimtimi (įskaitant naminių gyvulių skaičių), nei su šalies vidaus ar tarptautinėmis tokios produkcijos kainomis, nei su naudojamais gamybos veiksniais.

Jeigu gamintojas tais pačiais metais pagal šią ir pagal 8 dalį (pagalba stichinių nelaimių atveju) gauna išmokas, bendra tokių išmokų suma turi būti mažesnė nei 100 % visos gamintojo patirtų nuostolių sumos.

Teisė gauti tokias išmokas įgyjama tik po to, kai Vyriausybė oficialiai pripažįsta, kad stichinė ar panaši nelaimė (įskaitant epidemijas, kenkėjų antplūdį, branduolines avarijas, karą atitinkamos valstybės narės teritorijoje) įvyko arba vyksta, ir kai dėl tos priežasties įvykęs gamybos smukimas viršija 30 % vidutinės gamybos apimties per praėjusį trejų metų laikotarpį ar trejų metų vidurkį, grindžiamą paskutiniųjų penkerių metų laikotarpiu, išskyrus didžiausias ir mažiausias gamybos apimtis.

Išmokos įvykus nelaimei yra teikiamos tik pajamų (įskaitant išmokas, susijusius su veterinariniu naminių gyvulių gydymu), žemės ir kitų gamybos veiksnių nuostoliams, patirtiems dėl tos nelaimės, kompensuoti.

Išmokos kompensuoja ne daugiau kaip patirtų nuostolių padengimo kaštus, o išmokų gavimas neturi būti siejamas nei su būsimos gamybos pobūdžiu, nei su apimtimi.

Išmokos nelaimės atveju neviršija sumos, reikalingos išvengti būsimų nuostolių ar juos sumažinti, kaip nustatyta pagal pirmiau b punkte pateiktą kriterijų.

Jeigu gamintojas tais pačiais metais gauna išmokas, numatytas pagal šią ir 7 dalis (pajamų draudimas ir pajamų apsaugos programos), bendra tokių išmokų suma turi būti mažesnė nei 100 % visos gamintojo patirtų nuostolių sumos.

Teisė gauti šias išmokas yra nustatoma remiantis programose, skirtose padėti į rinką tiekiamos žemės ūkio produkcijos gamyba besiverčiantiems asmenims atsisakyti tos veiklos ar imtis ne žemės ūkio veiklos, aiškiai nustatytais kriterijais.

Išmokos sudaro sąlygas į rinką tiekiamų žemės ūkio produktų gamintojui visiškai ir visam laikui pasitraukti iš gamybos.

Teisė gauti šias išmokas yra nustatoma pagal programose, skirtose nutraukti žemės ir kitokių išteklių, įskaitant naminius gyvulius, naudojimą į rinką tiekiamos žemės ūkio produkcijos gamybai, aiškiai nustatytus kriterijus.

Išmokos turi būti mokamos, kai atsisakoma naudotis žeme į rinką tiekiamos žemės ūkio produkcijos gamybai ne mažiau kaip 3 metus, ir kai naminiai gyvuliai yra paskerdžiami ar kitaip visiškai ir ne laikinai pašalinami.

Išmokoms gauti nereikalaujama nurodyti jokio alternatyvaus žemės nei kitų išteklių, susijusių su į rinką tiekiamų žemės ūkio produktų gamyba, naudojimo būdo.

Išmokos neturi būti siejamos nei su gamybos pobūdžiu, nei su gamybos kiekiu, nei su šalies vidaus ar tarptautinėmis kainomis, susijusiomis su gamyba, kuri vykdoma naudojant žemę ar kitus ištekliu, likusius gamybai.

Teisė gauti tokias išmokas yra nustatoma pagal Vyriausybinėse programose, skirtose finansiškai ar natūroje padėti pertvarkyti gamintojo veiklą atsižvelgiant į objektyvius struktūrinius sunkumus, aiškiai nustatytus kriterijus; teisė gauti išmokas pagal šias programas taip pat gali būti nustatyta aiškiai apibrėžtoje valstybinėje programoje, skirtoje žemės ūkio gamybai naudojamos žemės reprivatizavimui.

Tokių išmokų dydis per bet kuriuos metus negali būti grindžiamas gamybos, vykdomos gamintojo bet kuriais metais pasibaigus baziniam periodui, pobūdžiu nei apimtimi (įskaitant ir naminių gyvulių skaičių) nei su tuo siejamas, išskyrus atvejus nustatytus pagal toliau pateiktą e kriterijų.

Tokių išmokų dydis per bet kuriuos metus negali būti grindžiamas šalies vidaus nei tarptautinėmis kainomis, susijusiomis su bet kokia gamyba, vykdoma bet kuriais metais pasibaigus baziniam periodui, nei su tomis kainomis siejamas.

Išmokos turi būti mokamos tik tuo laikotarpiu, kai būtina realizuoti investicijas, dėl kurių jos mokamos.

Išmokos neturi įpareigoti jų gavėjų gaminti tam tikrus žemės ūkio produktus, taip pat jiems jokiu būdu negali būti nurodoma, kokius žemės ūkio produktus gaminti, išskyrus reikalavimą, kad jie negamintų tam tikro produkto.

Išmokos negali viršyti dydžio, reikalingo struktūriniams sunkumams kompensuoti.

Teisė gauti tokias išmokas yra nustatoma aiškiai apibrėžtoje valstybinėje aplinkos apsaugos ar konservavimo programoje ir priklauso nuo valstybinėje programoje tiksliai nustatytų sąlygų, įskaitant sąlygas, susijusias su gamybos metodais ar gamybai naudojamais ištekliais, įvykdymo.

Išmokos dydis negali viršyti nei papildomų kaštų, nei prarastų pajamų dydžio, kuriuos nulėmė prisiderinimas prie valstybinės programos.

Teisę gauti tokias išmokas turi tik tie gamintojai, kurie gyvena nepalankių sąlygų regionuose; kiekvienas toks regionas turi būti aiškiai geografiškai apibrėžtas, išskirtas pagal tam tikrus ekonominius ir administracinius kriterijus; jis laikomas nepalankių sąlygų regionu remiantis neutraliais ir objektyviais kriterijais, aiškiai nustatytais įstatymu ar kitu teisės aktu, rodančiais, kad regiono sunkumai kyla ne dėl laikinų aplinkybių.

Tokių išmokų dydis per bet kuriuos metus neturi būti grindžiamas gamybos, vykdomos gamintojo bet kuriais metais pasibaigus baziniam periodui, kitam nei gamybos sumažėjimo laikotarpis, pobūdžiu nei apimtimi (įskaitant ir naminių gyvulių skaičių).

Tokių išmokų per bet kuriuos metus dydis neturi būti grindžiamas šalies vidaus nei tarptautinėmis kainomis, susijusiomis su gamyba, vykdoma bet kuriais metais pasibaigus baziniam periodui, nei su jomis siejamas.

Išmokos turi būti mokamos tik atitinkamuose regionuose, kurių gamintojams teikiama pagalba, ir tuose regionuose jos turi būti prieinamos visiems gamintojams.

Kai išmokos siejamos su gamybos veiksniais, jos turi būti mokamos mažėjančiu tarifu, skaičiuojant nuo slenkstinio to veiksnio lygio.

Išmokos neturi viršyti papildomų kaštų arba turi būti apribojamos prarastų pajamų, susijusių su žemės ūkio gamyba tame regione, dydžiu.

Atsižvelgiant į 6 straipsnio nuostatas bendrasis paramos dydis (BPD) yra apskaičiuojamas produkto pagrindu kiekvienam pagrindiniam žemės ūkio produktui, kuriam teikiama rinkos kainos parama, tiesioginės išmokos ar bet kurios kitos subsidijos, neįtrauktos į atleistųjų nuo mažinimo įsipareigojimų sąrašą („kiti neatleidimo principai“). Parama, skiriama ne produkto pagrindu, yra susumuojama į visą ne produkto pagrindu skiriamą BPD, išreiškiamą piniginiais vienetais.

Į subsidijas, apibrėžtas šio priedo 1 dalyje, įeina abi priemonės: išmokos iš biudžeto ir Vyriausybės ar jos institucijų nesurinkti mokesčiai (valstybės pajamų atsisakymas).

Turi būti įskaičiuojama parama, teikiama tiek valstybiniu, tiek regioniniu lygiu.

Specifiniai žemės ūkio gamintojų mokami mokesčiai ir rinkliavos yra išskaičiuojami iš BPD.

BPD, apskaičiuotas baziniam periodui kaip nurodyta toliau, sudaro bazinį vidaus paramos mažinimo įsipareigojimų įgyvendinimo lygį.

Kiekvienam pagrindiniam žemės ūkio produktui yra nustatomas konkretus BPD, išreiškiamas piniginiais vienetais.

BPD turi būti apskaičiuojamas pardavus pirmąjį atitinkamą pagrindinį žemės ūkio produktą. Priemonės, numatytos žemės ūkio produktų perdirbėjams, yra įtraukiamos tiek, kiek tos priemonės duoda naudos pagrindinių žemės ūkio produktų gamintojams.

Rinkos kainos parama: rinkos kainos parama yra apskaičiuojama pagal skirtumą tarp fiksuotos išorinės referencinės kainos ir taikomos nustatytos kainos, padauginus tą skirtumą iš produkcijos, kuriai gali būti taikoma ta nustatyta kaina, kiekio. Išmokos iš biudžeto, kurios palaiko šį skirtumą, tokios kaip supirkimo ar saugojimo išlaidos, neįskaičiuojamos į BPD.

Fiksuota išorinė referencinė kaina turi būti grindžiama 1986–1988 metų kainomis ir paprastai lygi FOB pagrindinio atitinkamo žemės ūkio produkto vieneto vertės eksportuojančioje šalyje vidurkiui ir CIF pagrindinio atitinkamo žemės ūkio produkto vieneto vertės importuojančioje šalyje vidurkiui baziniu periodui. Fiksuota referencinė kaina, jei būtina, atsižvelgiant į kokybės skirtumus gali būti tikslinama.

Neatleistos (nuo mažinimo įsipareigojimų) tiesioginės išmokos: neatleistos tiesioginės išmokos, kurios priklauso nuo kainų skirtumo, yra apskaičiuojamos arba pagal skirtumą tarp fiksuotos referencinės kainos ir taikomos nustatytos kainos, padauginus tą skirtumą iš produkcijos, kuriai galima taikyti tokias nustatytas kainas, kiekio, arba pagal išmokas iš biudžeto.

Fiksuota referencinė kaina turi būti grindžiama 1986–1988 metų kainomis ir yra faktinė kaina, naudojama nustatant išmokų dydžius.

Neatleistos nuo mažinimo tiesioginės išmokos, kurios yra grindžiamos kitais veiksniais nei kaina, yra apskaičiuojamos pagal išmokas iš biudžeto.

Kitos neatleistos nuo mažinimo priemonės, įskaitant sąnaudų subsidijas ir kitas priemones, tokias kaip rinkodaros išlaidų mažinimo priemonės: tokių priemonių vertė yra apskaičiuojama pagal išmokas iš biudžeto arba, kai biudžetinės išmokos ne visai atspindi tam tikros subsidijos dydį, pagrindas subsidijai apskaičiuoti yra skirtumas tarp subsidijuojamos prekės ar paslaugos kainos ir atitinkamos panašios prekės ar paslaugos rinkos kainos, padauginus tą skirtumą iš prekių ar paslaugų kiekio.

Atsižvelgiant į 6 straipsnio nuostatas, yra apskaičiuojamas visų pagrindinių žemės ūkio produktų, kuriems rinkos kainos parama, apibrėžta 3 priede, yra teikiama, ekvivalentinis paramos dydis, apskaičiuoti šį bet kurio BPD komponentą netikslinga. Tokių produktų vidaus paramos mažinimo įsipareigojimų įgyvendinimo lygį sudaro rinkos kainos paramos komponentas, išreikštas ekvivalentiniu paramos dydžiu pagal šio priedo 2 dalį, taip pat nuo mažinimo neatleistomis tiesioginėmis išmokomis ar kita nuo mažinimo neatleista parama, kurios yra įvertinamos pagal toliau 3 punkte pateiktas nuostatas. Turi būti įskaičiuojama parama, teikiama tiek valstybiniu, tiek regioniniu lygiu.

Visų pagrindinių žemės ūkio produktų ekvivalentinis paramos dydis, pateiktas šio priedo 1 dalyje, yra apskaičiuojamas tam tikro produkto pagrindu pagal pirmąjį pardavimą, gavusį rinkos kainos paramą, ir kai apskaičiuoti BPD rinkos kainos paramos komponentą yra netikslinga. Tokių pagrindinių žemės ūkio produktų ekvivalentinis rinkos kainos paramos dydis yra apskaičiuojamas pagal taikomą nustatytą kainą ir produkcijos, kuriai galima taikyti tą kainą, kiekį, arba, jeigu tai netikslinga, pagal išmokas iš biudžeto, skirtas gamintojo kainai palaikyti.

Kai pagrindiniai žemės ūkio produktai, kuriems taikoma šio priedo 1 dalis, yra nuo mažinimo neatleistų tiesioginių išmokų objektas arba bet kurių kitų subsidijų, skiriamų produkto pagrindu ir neatleistų nuo mažinimo įsipareigojimų, objektas, ekvivalentinio tokių priemonių paramos dydžio apskaičiavimo pagrindas yra tas pats, kaip apskaičiuojant atitinkamus BPD komponentus (nurodytus 3 priedo 10–13 dalyse).

Ekvivalentinis paramos dydis yra apskaičiuojamas pagal subsidijos, teikiamos pagal atitinkamo pagrindinio žemės ūkio produkto pirmojo pardavimo lygį, dydį. Priemonės, teikiamos žemės ūkio produktų perdirbėjams, yra apskaičiuojamos tiek, kiek tokios priemonės duoda naudos pagrindinių žemės ūkio produktų gamintojams. Specifiniai žemės ūkio mokesčiai arba rinkliavos, kuriuos moka gamintojai, atitinkamai sumažina ekvivalentinį paramos dydį.

4 straipsnio 2 dalies nuostatos, įsigaliojus PPO sutarčiai, netaikomos visiems pirminiams žemės ūkio produktams bei perdirbtiems ir paruoštiems produktams („nurodytiems produktams“), kuriems taikomos toliau nurodytos sąlygos (toliau vadinamos „specialiuoju režimu“):

Kiekvienų įgyvendinimo laikotarpio metų pradžioje valstybė narė, laikydamasi šio priedo 6 dalies nuostatų, gali nebetaikyti specialiojo režimo nurodytiems produktams. Tokiu atveju aptariamoji valstybė narė išlaiko minimalaus rinkos atvėrimo galimybes, kurios jau galiojo tuo metu, ir didina minimalaus rinkos atvėrimo galimybes po 0,4 % nuo atitinkamo vietinio suvartojimo lygio baziniu periodu kiekvienais likusiais įgyvendinimo metais. Pagal šią formulę apskaičiuotas minimalaus rinkos atvėrimo galimybių lygis paskutiniais įgyvendinimo laikotarpio metais turi būti nurodytas aptariamosios valstybės narės įsipareigojimų sąraše.

Derybos dėl to, ar galima tęsti specialiojo režimo pagal šio priedo 1 dalį taikymą pasibaigus įgyvendinimo laikotarpiui, turi būti užbaigiamos per tą patį įgyvendinimo laikotarpį ir yra derybų dalis, kaip nurodyta šios sutarties 20 straipsnyje, atsižvelgiant į nekomercinio pobūdžio veiksnius.

Jeigu per šio priedo 3 dalyje minėtas derybas sutinkama, kad valstybė narė gali ir toliau taikyti specialųjį režimą, ta valstybė narė suteikia papildomas ir priimtinas nuolaidas, jei tų derybų metu jos buvo nustatytos.

Kai specialusis režimas nebetaikomas įgyvendinimo laikotarpio pabaigoje, aptariamoji valstybė narė įgyvendina šio priedo 6 dalies nuostatas. Tokiu atveju, pasibaigus įgyvendinimo laikotarpiui, minimalaus rinkos atvėrimo nurodytiems produktams galimybės turi būti išlaikomos 8 % lygiu nuo atitinkamo vietinio suvartojimo baziniu periodu aptariamosios valstybės narės įsipareigojimų sąraše.

Pasienio priemonėms, išskyrus įprastinius muito mokesčius, kurios yra taikomos nurodytiems produktams, yra taikomos 4 straipsnio 2 dalies nuostatos, įsigaliosiančios tų metų, kuriais nustojama taikyti specialųjį režimą, pradžioje. Tokie produktai apmokestinami įprastiniais muito mokesčiais, kurie turi būti „įšaldyti“ aptariamosios valstybės narės įsipareigojimų sąraše ir taikomi nuo tų metų, kai nutraukiamas specialusis režimas, pradžios, o vėliau tokiu tarifu, koks būtų taikomas, jeigu įgyvendinimo laikotarpiu būtų pasiektas bent 15 % sumažinimas mažinat lygiomis dalimis kasmet. Tokie muito mokesčiai yra nustatomi remiantis tarifų ekvivalentais, kurie yra apskaičiuojami pagal šio Priedo priedėlio taisykles.

4 straipsnio 2 dalies nuostatos taip pat netaikomos, kai įsigalioja PPO sutartis, tam pirminiam žemės ūkio produktui, kuris yra pirminis tradicinio maisto produktas besivystančioje valstybėje narėje ir kuris atitinka toliau nurodytas papildomas sąlygas prie jau nurodytų 1 dalies a–d punktuose ir taikomas atitinkamiems produktams:

Derybos dėl to, ar specialusis režimas pagal šio priedo 7 dalį gali būti toliau taikomas pasibaigus 10-iesiems metams nuo įgyvendinimo laikotarpio pradžios, turi būti pradedamos ir baigiamos tų pačių 10-ies metų nuo įgyvendinimo laikotarpio pradžios laikotarpiu.

Jeigu per šio priedo 8 dalyje minėtas derybas susitariama, kad valstybė narė gali ir toliau taikyti specialųjį režimą, ta valstybė narė suteikia papildomas ir priimtinas nuolaidas, jei jos buvo nustatytos tų derybų metu.

Jeigu nusprendžiama, kad specialusis režimas pagal šio priedo 7 dalį pasibaigus 10-iesiems metams nuo įgyvendinimo laikotarpio pradžios nebebus taikomas, tiems produktams turi būti taikomi įprastiniai muito mokesčiai, nustatyti tarifų ekvivalentų pagrindu, kurie yra apskaičiuojami pagal šio Priedo priedėlio taisykles ir kurie turi būti „įšaldyti“ aptariamosios valstybės narės įsipareigojimų sąraše. Kitais atžvilgiais yra taikomos šio priedo 6 dalies nuostatos, pritaikytos pagal šią sutartį besivystančioms valstybėms narėms taikomą specialųjį ir direfencinį režimą.

Tarifų ekvivalentų apskaičiavimas, išreikštas arba ad valorem, arba specifiniais dydžiais, turi būti atliekamas aiškiai ir naudojant faktinį skirtumą tarp vidaus ir užsienio kainų. Turi būti naudojamasi 1986–1988 metų duomenimis. Tarifų ekvivalentai:

Vadovaujantis bendru principu, išorinė kaina turi būti faktinės CIF prekės vieneto vertės importuojančiai šaliai vidurkis. Ten, kur nėra duomenų apie CIF prekės vieneto vertės vidurkį arba jie neprieinami, išorinė kaina turi būti:

Išorinės kainos paprastai yra konvertuojamos į vietos valiutą pagal metinį valiutos keitimo kurso vidurkį tuo pačiu periodu kaip ir kainos duomenys.

Vidaus kaina paprastai turi atspindėti didmeninę kainą, vyraujančią vidaus rinkoje, arba, jei tokių duomenų gauti neįmanoma, tai tokią preliminariai apskaičiuotą kainą.

Kur reikia, pradiniai tarifų ekvivalentai, naudojant atitinkamą koeficientą, gali būti tikslinti atsižvelgiant į prekių kokybės ar rūšies skirtumus.

Jeigu pagal šias taisykles apskaičiuotas tarifų ekvivalentas yra negatyvus arba mažesnis negu tuometinis taikomas tarifas, pradinis tarifų ekvivalentas gali būti nustatomas pagal galiojantį „įšaldytą“ lygį arba tam produktui šalies siūlomo lygio pagrindu.

Jeigu patikslintas tarifo ekvivalentas yra tokio lygio, koks būtų jį apskaičiavus pagal pirmiau nurodytas taisykles, aptariamoji valstybė narė, gavusi prašymą, sudaro visas sąlygas konsultuotis siekiant surasti tinkamą sprendimą.

Sanitarinė ar fitosanitarinė priemonė – tai priemonė taikoma:

Sanitarinės ar fitosanitarinės priemonės apima visus atitinkamus įstatymus, nutarimus, kitus teisės aktus, reikalavimus ir procedūras, įskaitant, inter alia, kriterijus, kuriais vertinamas galutinis produktas; perdirbimo bei gamybos būdus; bandymų, patikrinimo, sertifikavimo bei patvirtinimo procedūras; karantino režimą, įskaitant atitinkamus reikalavimus, susijusius su gyvūnų ar augalų transportavimu ar su medžiagomis, reikalingomis, kad jie išgyventų transportuojami; nuostatas apie tinkamus statistikos metodus, atrankos procedūras bei rizikos įvertinimo metodus; pakavimo bei žymėjimo reikalavimus, tiesiogiai susijusius su maisto saugumu.

Suderinimas – bendrų sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių priėmimas, pripažinimas ir taikymas skirtingose valstybėse narėse.

Tarptautiniai standartai, gairės ir rekomendacijos

Rizikos įvertinimas – kenkėjo ar ligos atėjusių iš kitur, atsiradimo ar išplitimo tikimybės importuojančios valstybės narės teritorijoje pagal sanitarines ar fitosanitarines priemones, kurias būtų galima taikyti, ir galimų biologinių bei ekonominių padarinių įvertinimas; arba galimo neigiamo poveikio žmonių ar gyvūnų sveikatai, atsirandančio dėl priedų, teršalų, toksinų ar ligos sukėlėjų maiste, gėrimuose ir pašaruose, įvertinimas.

Atitinkamas sanitarinės ar fitosanitarinės apsaugos lygis – apsaugos lygis, kurį valstybė narė, nustatydama sanitarinę ar fitosanitarinę priemonę žmonių, gyvūnų ir augalų gyvybės ar sveikatos apsaugai, laiko esant tinkama savo teritorijoje.

PASTABA:

daug valstybių narių šiai sąvokai turi kitą pavadinimą – „priimtinas rizikos laipsnis“.

Teritorija, kurioje neužregistruotas kenkėjas ar liga, – teritorija, t. y., visa šalis, šalies dalis ar kelios šalys ar jų dalis, kur kompetentingos tarnybos nustato nesant konkretaus kenkėjo ar ligos.

PASTABA:

teritorija, kurioje neužregistruotas kenkėjas ar liga, gali supti, būti apsupta ar būti šalia teritorijos – šalies viduje ar geografiniame regione, apimančiame kelias šalis ar jų dalis – kur, kaip yra žinoma, pasitaiko tam tikras kenkėjas ar liga, bet problema išsprendžiama regione taikant tokias kontrolės priemones kaip apsauginės, kontrolinės bei buferinės zonos, kurios sustabdo nagrinėjamojo kenkėjo ar ligos plitimą arba likviduoja kenkėją ar ligą.

Teritorija, mažai užkrėsta kenkėju ar liga, – teritorija, t. y., visa šalis, šalies dalis ar kelios šalys ar jų dalis, kur kompetentingos tarnybos nustato pasitaikant tiek mažai tam tikrų kenkėjų ar ligos, kad tokiam lygiui efektyviai taikomos priežiūros, kontrolės ar išnaikinimo priemonės.

Valstybės narės užtikrina, kad visi sanitariniai ir fitosanitariniai reglamentai ( 18 ), kurie buvo priimti, yra nedelsiant skelbiami tokiu būdu, kad suinteresuotos valstybės narės galėtų su jais susipažinti.

Išskyrus neatidėliotinus atvejus, valstybės narės skiria pakankamai laiko nuo sanitarinio ar fitosanitarinio reglamento paskelbimo ir jo įsigaliojimo, kad eksportuojančių valstybių narių, o ypač besivystančių valstybių narių, gamintojams jo pakaktų savo gaminiais bei gamybos būdais prisitaikyti prie importuojančios valstybės narės reikalavimų.

Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad veiktų vienas Informacijos centras, kuris būtų atsakingas už atsakymą į visus pagrįstus suinteresuotų valstybių narių klausimus, taip pat už pateikimą atitinkamų dokumentų dėl:

Valstybės narės užtikrina, kad, kai suinteresuotosios valstybės narės prašo dokumentų kopijų, jos pateikiamos už kainą (jeigu dokumentai mokami), kuri, be pristatymo išlaidų, turi būti tokia pati ir aptariamosios valstybės narės nacionaliniams subjektams ( 19 ).

Kai nėra tarptautinio standarto, gairės nei rekomendacijos arba kai siūlomo sanitarinio ar fitosanitarinio reglamento turinys iš esmės nėra toks pats kaip tarptautinio standarto, gairės ar rekomendacijos turinys, ir jeigu reglamentas gali daryti reikšmingą poveikį kitų valstybių narių prekybai, valstybės narės:

Tačiau, kai iškyla rimtų sveikatos apsaugos problemų arba kyla grėsmė, kad valstybei narei gali jų iškilti, ta valstybė narė gali praleisti tuos šio Priedo 5 dalyje išvardytus etapus, kuriuos mano esant reikalinga praleisti, su sąlyga, kad valstybė narė:

Pranešimai Sekretoriatui pateikiami angliškai, prancūziškai arba ispaniškai.

Išsivysčiusios valstybės narės, gavusios kitų valstybių narių prašymą, pateikia dokumentų kopijas arba, jeigu jie didelės apimties, tų dokumentų, apie kuriuos buvo pranešta, santraukas angliškai, prancūziškai ar ispaniškai.

Sekretoriatas tuojau pat išsiunčia pranešimų kopijas visoms valstybėms narėms bei suinteresuotoms tarptautinėms organizacijoms ir atkreipia besivystančių valstybių narių dėmesį į visus pranešimus, kuriuose kalbama apie toms šalims ypač svarbius produktus.

Valstybės-narės paskiria vieną centrinės valdžios organą, kuris būtų atsakingas už nuostatų dėl pranešimo tvarkos pagal šio Priedo 5, 6, 7, 8 dalis įgyvendinimą šalies mastu.

Jokios šios Sutarties nuostatos nereikalauja:

Valstybės narės dėl tvarkos, kuria tikrinamas ir užtikrinamas sanitarinių ar fitosanitarinių priemonių įgyvendinimas, užtikrina, kad:

Kai importuojanti valstybė narė turi sistemą, pagal kurią tvirtina maisto priedų naudojimą arba nustato leistinas teršalų ribas maiste, gėrimuose ir pašaruose ir kuri draudžia ar riboja atverti savo vidaus rinkas gaminiams, teigdama, jog nėra tokio patvirtinimo, importuojanti valstybė narė svarsto atitinkamo tarptautinio standarto taikymo galimybę kaip rinkos atvėrimo pagrindą tol, kol nenustatomas galutinis variantas.

Kai sanitarinė ar fitosanitarinė priemonė numato kontrolę gamybai, valstybė narė, kurios teritorijoje vyksta gamyba, suteikia reikalingą pagalbą, kad palengvintų kontrolės vykdymą ir kontroliuojančių tarnybų darbą.

Jokios šios Sutarties nuostatos netrukdo valstybėms narėms savo teritorijose vykdyti pagrįstą patikrinimą.

Šiame priede tekstilės ir aprangos prekės yra išvardytos pagal Suderintos prekių apibūdinimo ir kodavimo sistemos šešiaženklius kodus.

Pagal specialiąsias rinkos protekcines (apsaugos) priemones, numatytas 6 straipsnyje, veiksmų bus imamasi atitinkamų tekstilės ir aprangos prekių atžvilgiu nesivadovaujant HS eilutėmis per se.

Pagal specialiąsias rinkos protekcines (apsaugos) priemones, numatytas 6 straipsnyje, veiksmų nebus imamasi tokių prekių atžvilgiu:

Tokioms prekėms turi būti taikomos GATT 1994 XIX straipsnio nuostatos taip, kaip yra išaiškinta Sutartyje dėl specialiųjų rinkos protekcinių (apsaugos) priemonių.