–

Thermalhotel Fontana Hotelbetriebsgesellschaft mbH, atstovaujamos Rechtsanwältin T. Katalan,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch, J. Schmoll ir F. Werni,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos O. Serdula, M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos M. Pere,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos B.‑R. Killmann ir D. Martin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72; klaidų ištaisymas OL L 188, 2013, p. 10) 3 straipsnio 1 dalies a punkto, SESV 45 straipsnio ir 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (OL L 141, 2011, p. 1) 7 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Thermalhotel Fontana Hotelbetriebsgesellschaft mbH (toliau – Thermalhotel Fontana) ir Bezirkshauptmannschaft Südoststeiermark (Pietryčių Štirijos teritorinė administracinė institucija, Austrija, toliau – administracinė institucija) ginčą dėl šios institucijos atsisakymo kompensuoti Thermalhotel Fontana jos darbuotojų negautas pajamas izoliacijos jų gyvenamojoje vietoje Slovėnijoje ir Vengrijoje laikotarpiu, kai izoliaciją dėl COVID‑19 pandemijos nustatė šių valstybių narių kompetentingos institucijos.

3

Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio „Taikymo sritys [Materialinė taikymo sritis]“ 1 dalyje numatyta:

„Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

<…>“

4

Šio reglamento 5 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip ir atsižvelgiant į nustatytas specialias įgyvendinimo nuostatas, taikomos šios nuostatos:

<…>

5

Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, negali būti sudarytos skirtingos įdarbinimo ir darbo sąlygos, nei tos valstybės narės, kurioje jis dirba, piliečiams dėl jo pilietybės, ypač nustatant darbo užmokestį ir atleidžiant iš darbo, o jam tampant [tapus] bedarbiu – jį grąžinant arba vėl priimant į darbą.

2.   Jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokestinėmis lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai.“

6

Pagrindinėje byloje taikytinos 1950 m. spalio 14 d.Epidemiegesetz 1950 (1950 m. Epidemijų įstatymas, toliau – EpiG) (BGBl., 186/1950) redakcijos, priimtos 2020 m. rugsėjo 25 d. (BGBl., I, 104/2020) (7 ir 32 straipsniai) ir 2006 m. liepos 24 d. (BGBl., I, 114/2006) (17 straipsnis).

7

EpiG 7 straipsnyje „Sergančiųjų izoliavimas“ nustatyta:

„1.   Nutarime nurodomos ligos, apie kurias privaloma pranešti ir kurių atveju sergantiems, įtariamiems sergantiems arba įtariamiems užsikrėtusiems asmenims gali būti skirtos izoliacijos priemonės.

(1a)   Siekiant užkirsti kelią ligos, apie kurią privaloma pranešti ir kuri nurodyta 1 dalyje minėtame nutarime, plitimui, sergantiems, įtariamiems sergantiems arba įtariamiems užsikrėtusiems asmenims gali būti skirta izoliacija arba apribotas jų bendravimas su išoriniu pasauliu, jei, atsižvelgiant į atitinkamo asmens ligos pobūdį ir elgesį, kyla didelis ir reikšmingas pavojus kitų asmenų sveikatai, kurio negalima pašalinti ne tokiomis ribojančiomis priemonėmis. <…>

<…>“

8

EpiG 17 straipsnio „Tam tikrų asmenų stebėsena“ 1 dalyje nustatyta:

„Asmenims, kurie laikytini ligos, apie kurią privaloma pranešti, sukėlėjų nešiotojais, gali būti taikoma speciali sveikatos priežiūros policijos stebėsena ar priežiūra. Tokiems asmenims gali būti taikoma speciali pareiga pranešti, reguliariai atlikti medicininį patikrinimą, o prireikus dezinfekuotis ir izoliuotis savo gyvenamojoje vietoje; jeigu dėl pagrįstų priežasčių izoliacija gyvenamojoje vietoje neįmanoma, gali būti nurodyta izoliuotis ir reikalingomis atsargomis pasirūpinti tam numatytose patalpose.“

9

EpiG 32 straipsnis „Kompensacija už negautas pajamas“ suformuluotas taip:

„1.   Fiziniams ir juridiniams asmenims bei komercinės teisės reglamentuojamoms ūkinėms bendrijoms turtiniai nuostoliai dėl negalėjimo vykdyti profesinę veiklą kompensuojami, jeigu ir tiek, kiek:

1) jiems buvo skirta izoliacija pagal 7 arba 17 straipsnį;

<…>

ir dėl to jie negavo pajamų.

<…>

2.   Kompensacija mokama už kiekvieną dieną, kurią apima 1 dalyje nurodytas administracinis sprendimas.

3.   Kompensacija pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims skaičiuojama pagal jų įprastą darbo užmokestį, kaip tai suprantama pagal Entgeltfortzahlungsgesetz (Darbo užmokesčio išsaugojimo įstatymas, BGBl., Nr. 399/1974). Jiems priklausančią kompensacijos sumą darbdaviai išmoka įprastu įmonėje darbo užmokesčio išmokėjimo laiku. Išmokėjimo momentu teisė reikalauti kompensacijos iš valstybės pereina darbdaviui. <…>

<…>“

10

Thermalhotel Fontana yra įsisteigusi Austrijoje, ten ji valdo viešbutį.

11

2020 m. ketvirtąjį ketvirtį kai kurių šio viešbučio darbuotojų COVID‑19 testai buvo teigiami, apie tai Thermalhotel Fontana pranešė Austrijos sveikatos priežiūros institucijai.

12

Atsižvelgdama į tai, kad šie darbuotojai gyveno Slovėnijoje ir Vengrijoje, ši institucija jiems neskyrė EpiG nuostatose numatytos izoliacijos, tačiau informavo tų valstybių narių kompetentingas institucijas, o jos šiems darbuotojams skyrė izoliaciją atitinkamoje jų gyvenamojoje vietoje ir nurodė jos laikotarpius.

13

Šiais izoliacijos laikotarpiais Thermalhotel Fontana toliau mokėjo atitinkamiems darbuotojams darbo užmokestį; kaip matyti iš Austrijos vyriausybės pastabų, bendrovė vadovavosi atitinkamomis Civilinio kodekso ir Angestelltengesetz (Įstatymas dėl pagal darbo sutartį dirbančių asmenų, BGBl., Nr. 292/1921, su pakeitimais, padarytais Bundesgesetz (federalinis įstatymas, BGBl., I, Nr. 74/2019)) nuostatomis, taikytinomis dėl to, kad jų darbo sutarčiai taikoma Austrijos teisė.

14

2020 m. gruodžio 1 d. raštais Thermalhotel Fontana, remdamasi EpiG 32 straipsniu, paprašė administracinės institucijos kompensacijos už šių darbuotojų negautas pajamas jų izoliacijos laikotarpiais, nes manė, kad dėl tais laikotarpiais išmokėto darbo užmokesčio jai perėjo jų teisė į kompensaciją. 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimais šie prašymai buvo atmesti.

15

Landesverwaltungsgericht Steiermark (Štirijos federalinės žemės administracinis teismas, Austrija) atmetė dėl šių sprendimų pateiktus skundus kaip nepagrįstus. Konstatavęs, kad prie prašymų dėl kompensacijos pridėti dokumentai yra užsienio valdžios institucijų, skyrusių atitinkamiems darbuotojams izoliaciją, sprendimai ar pažymos, šis teismas nurodė, kad teisė į kompensaciją pagal EpiG atsiranda tik tada, kai sprendimas grindžiamas pagal šį įstatymą patvirtinta administracine priemone, dėl kurios darbuotojai negauna pajamų.

16

Thermalhotel Fontana dėl šių sprendimų atmesti skundus pateikė specialiuosius kasacinius skundus Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas, Austrija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas; ji ginčijo EpiG 32 straipsnio 1 ir 3 dalių, kaip jas aiškina Landesverwaltungsgericht Steiermark (Štirijos federalinės žemės administracinis teismas), atitiktį SESV 45 straipsniui ir Reglamentui Nr. 883/2004.

17

Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, jeigu EpiG 32 straipsnyje numatyta kompensacija turėtų būti laikoma „ligos išmoka“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktą, Austrijos valdžios institucijos ir teismai turėtų atsižvelgti į kitos valstybės narės priimtą sprendimą dėl izoliacijos, tartum jį būtų priėmusi Austrijos valdžios institucija, kaip numatyta šio reglamento 5 straipsnio b punkte. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad taip nėra, todėl minėta kompensacija nepatenka į šio reglamento taikymo sritį. Šiuo aspektu jis pažymi, kad, pirma, kompensacija jos gavėjui, negalinčiam vykdyti savo profesinės veiklos, skiriama negautoms pajamoms kompensuoti, tačiau asmuo nebūtinai turi sirgti, nes izoliacija jam gali būti taikoma paprasčiausiai kilus įtarimui, kad jis serga ar yra užsikrėtęs. Antra, izoliacijos tikslas yra ne sudaryti sąlygas izoliuotam asmeniui pasveikti, o apsaugoti populiaciją, kad šis asmuo jos neužkrėstų, o EpiG 32 straipsnyje numatyta kompensacija nesiekiama kompensuoti ligos ar gydymo išlaidų.

18

Dėl SESV 45 straipsnio ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nacionalinės teisės normoje kaip kompensacijos mokėjimo darbdaviui sąlyga netiesiogiai nustatyta, kad jo darbuotojai turi gyventi nacionalinėje teritorijoje, taigi ši sąlyga reiškia nevienodą požiūrį į darbuotojus, netiesiogiai grindžiamą jų pilietybe. Šiuo aspektu jis pažymi, kad pasienio darbuotojams, dirbantiems Thermalhotel Fontana, kurių COVID‑19 testai buvo teigiami, skirtingai nei Austrijoje gyvenantiems darbuotojams, kurių padėtis tokia pati, izoliaciją skyrė ne Austrijos valdžios institucija. Tačiau jų gyvenamosios vietos valstybėje narėje jiems taikyta izoliacija buvo panaši į tą, kurią taikė ši institucija, bet dėl jos EpiG nenumatyta teisės į kompensaciją už negautas pajamas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad aplinkybė, jog darbdavys, sumokėjęs izoliuotiems darbuotojams mokėtiną darbo užmokestį, remiasi teise į kompensaciją, išvestine iš atitinkamų darbuotojų teisės gauti tokią kompensaciją, šiai analizei neturi jokios įtakos.

19

Šis teismas mano, kad toks nevienodas požiūris galėtų būti pateisinamas visuomenės sveikata grindžiamu pagrindu, nes Austrijos valdžios institucijos gali kontroliuoti, kaip laikomasi sprendimų dėl izoliacijos, tik nacionalinėje teritorijoje, kur dėl pandemijos susidariusi padėtis gali skirtis nuo padėties kitoje valstybėje narėje. Kitas pateisinimas galėtų būti tas, kad Austrijos valstybė yra atsakinga tik už darbuotojo, kuriam taikoma Austrijos valdžios institucijų skirta izoliacija, negalėjimą dirbti. Taigi pasienio darbuotojams, kuriems izoliaciją skyrė jų gyvenamosios vietos valstybė narė, gali būti nurodyta dėl kompensacijos kreiptis į šią valstybę, jeigu joje egzistuoja kompensacijų sistema. Bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl aptariamo nevienodo požiūrio proporcingumo.

20

Tokiomis aplinkybėmis Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės finansuojama kompensacija, mokama pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams už turtinius nuostolius dėl negalėjimo dirbti, kai jie serga arba įtariami sergantys ar užsikrėtę COVID‑19, yra šioje nuostatoje nurodyta „ligos išmoka“ ir patenka į šio reglamento taikymo sritį.

22

Šiuo klausimu primintina, kad išmokų, kurios patenka į Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritį, ir išmokų, kurios į ją nepatenka, atskyrimas iš esmės grindžiamas kiekvienos išmokos požymiais, pirmiausia jos tikslais ir skyrimo sąlygomis, o ne tuo, ar pagal nacionalinės teisės aktus ši išmoka laikoma socialinės apsaugos išmoka (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo A (Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos), C‑535/19, EU:C:2021:595, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Taigi iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad išmoka gali būti laikoma socialinės apsaugos išmoka, jeigu ji gavėjams skiriama neatlikus jokio individualaus ir diskrecinio asmeninių poreikių vertinimo, remiantis teisės aktuose apibrėžta situacija, ir susijusi su viena iš Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalyje aiškiai išvardytų rizikos rūšių. Abi šios sąlygos yra kumuliacinės (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo A (Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos), C‑535/19, EU:C:2021:595, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24

Dėl pirmesniame punkte nurodytos sąlygos primintina, kad ji yra tenkinama, jeigu išmoka skiriama remiantis objektyviais kriterijais, kuriuos įvykdžius įgyjama teisė į išmoką, o kompetentinga valdžios institucija negali atsižvelgti į kitas asmenines aplinkybes (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo A (Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos), C‑535/19, EU:C:2021:595, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad ši pirmoji sąlyga įvykdyta, nes pagrindinėje byloje nagrinėjama išmoka skiriama remiantis teisės aktuose apibrėžtais objektyviais kriterijais, o kompetentinga institucija neatsižvelgia į kitas pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų asmenines aplinkybes, išskyrus jų izoliaciją ir įprasto darbo užmokesčio dydį.

26

Dėl šio sprendimo 23 punkte nurodytos antrosios sąlygos primintina, kad šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte aiškiai minimos „ligos išmokos“.

27

Šiuo aspektu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pagrindinis „ligos išmokų“, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą, tikslas yra paciento pasveikimas, gaunant dėl jo būklės reikalingą pagalbą, todėl jos apima su patologine būsena susijusią riziką (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo A (Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos), C‑535/19, EU:C:2021:595, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Vis dėlto taip nėra EpiG 32 straipsnyje numatytos kompensacijos atveju.

29

Viena vertus, tam, kad asmuo, kuriam taikoma izoliacija pagal EpiG, gautų tokią kompensaciją, neturi reikšmės tai, ar jis iš tiesų serga, o nagrinėjamu atveju – ar kyla su COVID‑19 liga susijusi rizika, nes tam, kad asmuo būtų izoliuotas, pakanka įtarimo, kad jis serga COVID‑19 liga arba yra ja užsikrėtęs. Kita vertus, izoliacija, kurios laikytis siekiama skatinti šia kompensacija, taikoma siekiant ne sudaryti sąlygas izoliuotam asmeniui pasveikti, o apsaugoti populiaciją, kad jis jos neužkrėstų.

30

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės finansuojama kompensacija, mokama pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams už turtinius nuostolius dėl negalėjimo dirbti, kai jie serga arba įtariami sergantys ar užsikrėtę COVID‑19, nėra šioje nuostatoje nurodyta „ligos išmoka“, todėl nepatenka į šio reglamento taikymo sritį.

31

Atsižvelgiant į neigiamą atsakymą į pirmąjį klausimą, reikia atsakyti į antrąjį klausimą, kuriuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 45 straipsnis ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias pajamų, kurių darbuotojai negauna dėl po teigiamo COVID‑19 testo skirtos izoliacijos, kompensavimas siejamas su sąlyga, kad izoliaciją turi skirti tos valstybės narės valdžios institucija pagal šias teisės nuostatas.

32

Šiuo aspektu primintina, kad SESV 45 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog darbuotojų judėjimo laisvė reiškia, kad įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.

33

Šioje nuostatoje įtvirtintas vienodo požiūrio principas taip pat sukonkretintas Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta, jog darbuotojas, valstybės narės pilietis, kitų valstybių narių teritorijoje naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai (2022 m. balandžio 28 d. Sprendimo Gerencia Regional de Salud de Castilla y León, C‑86/21, EU:C:2022:310, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad šio reglamento 7 straipsnio 2 dalis vienodai taikoma ir priimančiojoje valstybėje narėje gyvenantiems darbuotojams migrantams, ir pasienio darbuotojams, kurie dirba pagal darbo sutartį šioje valstybėje narėje, bet gyvena kitoje valstybėje narėje (2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Caisse pour l’avenir des enfants (Pasienio darbuotojo sutuoktinio vaikas), C‑802/18, EU:C:2020:269, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Sąvoka „socialinė lengvata“, kuri pagal Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalį išplėsta ir darbuotojams, kitų valstybių narių piliečiams, apima visas – tiek su darbo sutartimi susijusias, tiek su ja nesusijusias – lengvatas, paprastai pripažįstamas vietiniams darbuotojams, iš esmės vien dėl jų objektyvaus darbuotojų statuso arba dėl paprasto fakto, kad jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybės teritorijoje; jos taikymą išplėtus darbuotojams, kitų valstybių narių piliečiams, galima palengvinti jų judumą Sąjungoje, taigi, ir jų integraciją priimančiojoje valstybėje narėje, o šioje nuostatoje daroma nuoroda į socialines lengvatas negali būti aiškinama siaurai (2022 m. birželio 16 d. Sprendimo Komisija / Austrija (Šeimos išmokų indeksavimas), C‑328/20, EU:C:2022:468, 95 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Darytina išvada, kad EpiG 32 straipsnyje numatyta kompensacija yra tokia „socialinė lengvata“. Pagal šio straipsnio 1 dalį ji mokama, be kita ko, taikant šį įstatymą izoliuotiems asmenims, patyrusiems turtinių nuostolių dėl negalėjimo vykdyti profesinę veiklą.

37

Remiantis suformuota jurisprudencija, pagal SESV 45 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vienodo požiūrio taisyklę draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl pilietybės, bet ir visos paslėptos diskriminacijos formos, kuriomis, pritaikius kitus atskyrimo kriterijus, faktiškai pasiekiamas toks pat rezultatas. Taigi, nors nacionalinės teisės norma taikoma neatsižvelgiant į pilietybę, ji laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jeigu dėl savo pobūdžio gali labiau paveikti kitos valstybės narės pilietybę turinčius darbuotojus nei nacionalinius darbuotojus, o dėl to ypač pirmieji gali patekti į nepalankią padėtį, nebent ji yra objektyviai pateisinama ir proporcinga siekiamam tikslui (2022 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Caisse nationale d’assurance pension, C‑731/21, EU:C:2022:969, 31 ir 32 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

38

Pagrindinėje byloje neginčijama, kad EpiG 32 straipsnyje numatyta kompensacija skiriama tik asmenims, kuriems izoliacija skirta pagal šį įstatymą, būtent pagal jo 7 ir 17 straipsnius. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad taip izoliuoti asmenys paprastai gyvena Austrijos teritorijoje. O pagrindinėje byloje aptariamiems pasienio darbuotojams, gyvenantiems kitoje valstybėje narėje, priešingai, izoliacija buvo skirta ne pagal minėtą įstatymą, o taikant jų gyvenamosios vietos valstybės sveikatos priežiūros taisykles. Taigi jų dėl izoliacijos patirti turtiniai nuostoliai nekompensuojami pagal šį 32 straipsnį.

39

Iš to matyti, kad, kaip pabrėžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, teisė gauti šią kompensaciją netiesiogiai siejama su sąlyga turėti nuolatinę gyvenamąją vietą Austrijos teritorijoje. Vadovaujantis iš šio sprendimo 37 punkte nurodytos jurisprudencijos kylančiais kriterijais, tokia sąlyga turėti gyvenamąją vietą šalies teritorijoje, jei nepateisinama, yra netiesioginė diskriminacija, nes dėl savo pobūdžio gali labiau paveikti darbuotojus migrantus nei vietinius darbuotojus ir dėl to pirmieji gali patekti į ypač nepalankią padėtį (šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo PF ir kt., C‑830/18, EU:C:2020:275, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Šiai išvadai neturi įtakos aplinkybė, kad pagal EpiG 32 straipsnio 3 dalį būtent darbuotojų, kuriems pagal šį įstatymą taikoma izoliacija, darbdaviai privalo jiems sumokėti kompensaciją ir dėl to įgyja teisę reikalauti atitinkamos sumos iš valstybės, nors pasienio darbuotojų, kuriems izoliacija skirta pagal kitos valstybės narės sveikatos apsaugos taisykles, atveju šie darbdaviai pagal EpiG neturi teisės gauti kompensaciją iš Austrijos valstybės už darbo užmokestį, kurį jie toliau moka šiems darbuotojams jų izoliacijos laikotarpiu.

41

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad taisyklės laisvo darbuotojų judėjimo srityje galėtų būti nesunkiai paneigtos, jei valstybės narės galėtų jas apeiti, paprasčiausiai darbdaviams nustatydamos pareigas ar sąlygas jų įdarbintų darbuotojų atžvilgiu, kurios, jei būtų nustatytos tiesiogiai darbuotojui, reikštų jo teisės į judėjimo laisvę pagal SESV 45 straipsnį įgyvendinimo apribojimus (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Schiebel Aircraft, C‑474/12, EU:C:2014:2139, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42

Kiek tai susiję su objektyviu pateisinimu, kaip jis suprantamas pagal šio sprendimo 37 punkte nurodytą jurisprudenciją, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Austrijos vyriausybė nurodo visuomenės sveikatos tikslą, nes kompensacija už izoliacijos laikotarpiu negautas pajamas siekiama skatinti izoliacijos, kaip priemonės, kurios ėmėsi sveikatos priežiūros institucijos, siekdamos sumažinti užsikrėtimų skaičių, laikymąsi. Šiomis aplinkybėmis kompensacijos mokėjimas tik už pagal EpiG skirtą izoliaciją pateisinamas tuo, kad tai, kaip laikomasi izoliacijos, galima kontroliuoti tik nacionalinėje teritorijoje.

43

Tiesa, šiuo aspektu manytina, kad tokios izoliacijos priemonės, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra skiriamos visuomenės sveikatos interesais, leidžiančiais, be kita ko, pagal SESV 45 straipsnio 3 dalį apriboti laisvą darbuotojų judėjimą, ir kad kompensacijos mokėjimas numatytas siekiant paskatinti laikytis izoliacijos.

44

Vis dėlto kompensacijos mokėjimas tik asmenims, kuriems izoliacija skirta pagal nacionalinės teisės aktus (nagrinėjamu atveju EpiG), ir jos netaikymas, be kita ko, darbuotojams migrantams, kuriems izoliacija skirta pagal jų gyvenamosios vietos valstybėje narėje galiojančias sveikatos apsaugos priemones, neatrodo tinkamas šiam tikslui pasiekti. Kompensacijos mokėjimas tokiems darbuotojams migrantams taip pat gali paskatinti laikytis jiems skirtos izoliacijos dėl visuomenės sveikatos. Be to, kiek tai susiję su galimybe kontroliuoti, ar laikomasi izoliacijos, atrodo, kad EpiG 32 straipsnyje numatyta kompensacija reikalavimus atitinkantiems asmenims mokama dėl to, kad jiems skirta izoliacija, o ne dėl to, kad jie šios izoliacijos laikosi, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

45

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Austrijos vyriausybė kaip galimą pateisinimą taip pat nurodo aplinkybę, jog kompensacijos mokėjimas tik asmenims, kuriems izoliacija skirta pagal EpiG, išplaukia iš to, kad tik šių asmenų atveju Austrijos valstybė yra atsakinga už jų negalėjimą vykdyti profesinės veiklos dėl izoliacijos, o darbuotojai migrantai, kuriems izoliacija skirta pagal jų gyvenamosios vietos valstybės narės sveikatos apsaugos teisės aktus, galėtų kreiptis į šios valstybės kompetentingas institucijas, siekdami pasinaudoti galima teise į kompensaciją pagal šiuos teisės aktus.

46

Vis dėlto tokie argumentai savaime nėra susiję su konkrečiu tikslu, galinčiu pateisinti laisvo darbuotojų judėjimo apribojimą. Kadangi, kaip pažymi, be kita ko, Čekijos vyriausybė, šis ribojimas grindžiamas siekiu limituoti su EpiG 32 straipsnyje numatyta kompensacija susijusias finansines išlaidas, primintina, kad, nors su biudžetu susiję argumentai gali būti valstybės narės socialinės politikos pasirinkimo pagrindas ir daryti įtaką socialinės apsaugos, kurią valstybė siekia įgyvendinti, priemonių pobūdžiui bei apimčiai, patys argumentai bet kuriuo atveju nėra šios politikos tikslas, todėl negali pateisinti darbuotojų migrantų diskriminacijos (2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Giersch ir kt., C‑20/12, EU:C:2013:411, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

47

Šiomis aplinkybėmis, net jei, kaip teigia Austrijos vyriausybė, atsisakant kompensuoti negautas pajamas dėl ne pagal EpiG 32 straipsnį skirtos izoliacijos siekiama išvengti nepagrįsto darbuotojų migrantų, iš gyvenamosios vietos valstybės narės taip pat gaunančių kompensaciją už šios valstybės kompetentingų valdžios institucijų skirtą izoliaciją, praturtėjimo, konstatuotina, kad toks atsisakymas viršija tai, kas būtina siekiant išvengti tokios perteklinės kompensacijos. Kaip pažymėjo Komisija, tam, kad ši galimybė būtų atmesta, pakanka, kad skirdamos kompensaciją Austrijos valdžios institucijos atsižvelgtų į pagal kitos valstybės narės teisės aktus jau sumokėtą arba mokėtiną kompensaciją, prireikus sumažindamos mokėtiną sumą.

48

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 45 straipsnis ir Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias pajamų, kurių darbuotojai negauna dėl po teigiamo COVID‑19 testo skirtos izoliacijos, kompensavimas siejamas su sąlyga, kad izoliaciją turi skirti tos valstybės narės valdžios institucija pagal šias teisės nuostatas.

49

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia: