–

slewo – schlafen leben wohnen GmbH, atstovaujamos advokato F. Buchmann,

–

S. Ledowski, atstovaujamo advokato H. G. Klink,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos P. Cottin ir J. Van Holm,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Garofoli,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Kellerbauer ir N. Ruiz García,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011, p. 64), 6 straipsnio 1 dalies k punkto ir 16 straipsnio e punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant slewo – schlafen leben slewo GmbH (toliau – slewo) ir Sascha Ledowski ginčą dėl pastarojo naudojimosi teise atsisakyti sutarties, susijusios su slewo interneto svetainėje įsigytu čiužiniu.

3

Direktyvos 2011/83 3, 4, 7, 34, 37, 47 ir 49 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas“ nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir taip prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo suderinant tam tikrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų aspektus, susijusius su vartotojų ir prekiautojų sudarytomis sutartimis.“

5

Minėtos direktyvos 6 straipsnio „Informacijos reikalavimai, taikomi nuotolinės prekybos sutartims ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytoms sutartims“ 1 dalyje nustatyta:

„Prieš vartotojui įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį ar ne prekybai skirtose patalpose sudaromą sutartį ar atitinkamą pasiūlymą, prekiautojas aiškiai ir suprantamai pateikia vartotojui šią informaciją:

<…>

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 9 straipsnio „Teisė atsisakyti sutarties“ 1 dalyje numatyta:

„Išskyrus, kai taikomos 16 straipsnyje nurodytos išimtys, vartotojas, nenurodydamas priežasties ir nepatirdamas kitų, nei numatytosios 13 straipsnio 2 dalyje ir 14 straipsnyje, išlaidų per 14 dienų laikotarpį gali atsisakyti nuotolinės prekybos sutarties ar ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutarties.“

7

Direktyvos 2011/83 12 straipsnyje „Sutarties atsisakymo poveikis“ nurodyta:

„Pasinaudojus teise atsisakyti sutarties nustoja galioti šios šalių pareigos:

<…>“

8

Šios direktyvos 13 straipsnio „Prekiautojo pareigos sutarties atsisakymo atveju“ 1 dalyje nustatyta:

„Prekiautojas nedelsdamas ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per 14 dienų nuo tos dienos, kai jis buvo informuotas apie vartotojo sprendimą atsisakyti sutarties pagal 11 straipsnį, grąžina vartotojui visas jo sumokėtas sumas, įskaitant, jei taikoma, pristatymo išlaidas.

<…>“

9

Šios direktyvos 14 straipsnio „Vartotojo pareigos sutarties atsisakymo atveju“ 2 dalyje nustatyta:

„Vartotojas atsako tik už prekių vertę, sumažėjusią dėl veiksmų su prekėmis, nebūtinų nustatyti, koks yra prekės pobūdis, savybės ir kaip ji veikia. <…>“

10

Tos pačios direktyvos 16 straipsnis „Teisės atsisakyti sutarties išimtys“ suformuluotas taip:

„Valstybės narės nenumato 9–15 straipsniuose nustatytos teisės atsisakyti sutarties nuotolinės prekybos ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytoms sutartims, jei:

<…>

<…>“

11

Slewo yra internetinės prekybos įmonė, prekiaujanti, be kita ko, čiužiniais.

12

2014 m. lapkričio 25 d. S. Ledowski asmeninėms reikmėms slewo interneto svetainėje užsisakė čiužinį už 1094,52 EUR. Slewo išrašytoje sąskaitoje faktūroje nurodytose sutarties bendrosiose sąlygose buvo, be kita ko, „Sutarties atsisakymo instrukcija vartotojui“, suformuluota taip:

„Prekių grąžinimo išlaidas apmokame mes. <…> Jūsų teisė atsisakyti sutarties pirma laiko išnyksta šiais atvejais: jeigu tai sutartis dėl supakuotų prekių, kurios yra nebetinkamos grąžinti dėl sveikatos apsaugos ar higienos priežasčių ir kurios pristačius buvo išpakuotos, tiekimo.“

13

Pristatant S. Ledowski užsakytas čiužinys buvo supakuotas į apsauginę plėvelę; tą plėvelę jis vėliau atplėšė.

14

2014 m. gruodžio 9 d. laiške S. Ledowski informavo slewo, kad pageidauja grąžinti čiužinį, ir paprašė organizuoti čiužinio vežimą.

15

Kadangi slewo nesuorganizavo šio prekės paėmimo, S. Ledowski pats sumokėjo 95,59 EUR vežimo išlaidas.

16

S. Ledowski pareiškė ieškinį Amtsgericht Mainz (Mainco apylinkės teismas, Vokietija), prašydamas įpareigoti slewo grąžinti už pirkinį sumokėtą sumą ir atitinkamo čiužinio vežimo išlaidas, t. y. iš viso 1190,11 EUR, taip pat sumokėti palūkanas ir atstovavimo išlaidas advokatui.

17

2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Amtsgericht Mainz (Mainco apylinkės teismas) šį ieškinį tenkino.

18

2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Landgericht Mainz (Mainco apygardos teismas, Vokietija) kaip apeliacinė instancija paliko galioti minėtą sprendimą.

19

Šiomis aplinkybėmis slewo pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija).

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad pagal Direktyvos 2011/83 16 straipsnio e punktą teisė atsisakyti sutarties netaikoma tik tuomet, jeigu dėl sveikatos apsaugos ar higienos priežasčių nebėra jokios galimybės parduoti prekę po to, kai ji buvo išpakuota (pavyzdžiui, taip yra tam tikrų kosmetikos ar higienos prekių, kaip antai dantų šepetėlių, atveju).

21

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją nuostatos, kuriomis nukrypstama nuo Sąjungos teisės aktais suteiktos teisės, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės atsisakyti sutarties, turi būti aiškinamos siaurai.

22

Vis dėlto, priešingai nei higienos prekių siaurąja prasme atveju, vartotojo išpakuotas ir grąžintas čiužinys netampa galutinai netinkamas parduoti. Tokią išvadą galima daryti, be kita ko, atsižvelgiant į čiužinių naudojimą viešbučių sektoriuje, taip pat internetinę prekybą naudotais čiužiniais ir galimybę naudotus čiužinius išvalyti.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, jei Direktyvos 2011/83 16 straipsnio e punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad prekės (pavyzdžiui, čiužiniai), kurios, naudojamos pagal paskirtį, gali tiesiogiai liestis su žmogaus kūnu, net jei prekiautojas tinkamomis valymo priemonėmis jas gali vėl paversti tinkamomis parduoti, yra priskiriamos prie prekių, kurios negali būti grąžintos dėl šioje nuostatoje nurodytų sveikatos apsaugos ar higienos priežasčių, kyla klausimas, kokie reikalavimai turi būti taikomi tokių prekių pakuotei ir ar iš konkrečių aplinkybių, be kita ko, užrašius ant pakuotės žodį „supakuota“, turi būti aišku, jog tai nėra įprasta transportavimo tikslams skirta pakuotė, o prekė taip yra supakuota dėl sveikatos arba higienos priežasčių.

24

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad iš Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies k punkto nėra pakankamai aišku, kokią informaciją prekiautojas, prieš vartotojui įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį, privalo pateikti vartotojui dėl aplinkybių, kuriomis vartotojas pagal šios direktyvos 16 straipsnio e punktą netenka jam priklausančios teisės atsisakyti sutarties.

25

Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/83 16 straipsnio e punktas turi būti aiškinamas taip, kad formuluotė „supakuotos prekės yra nebetinkamos grąžinti dėl sveikatos apsaugos ar higienos priežasčių ir kurios buvo išpakuotos jas pristačius“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, apima tokią prekę, kaip čiužinys, kurio apsauginę dangą vartotojas pristačius atplėšė.

27

Pirmiausia reikia priminti, kad, pirma, pagal Direktyvos 2011/83 9 straipsnio 1 dalį, išskyrus tuos atvejus, kai taikomos šios direktyvos 16 straipsnyje nurodytos išimtys, vartotojas nenurodydamas priežasties per 14 dienų laikotarpį gali atsisakyti nuotolinės prekybos sutarties.

28

Antra, reikia pažymėti, kad iš šios direktyvos 12 straipsnio a punkto matyti, jog pasinaudojus teise atsisakyti sutarties nustoja galioti šalių pareiga vykdyti nuotolinės prekybos sutartį.

29

Minėtos direktyvos 16 straipsnio e punkte numatyta teisės atsisakyti sutarties išimtis nuotolinės prekybos sutartims, jei tiekiamos supakuotos prekės yra nebetinkamos grąžinti dėl sveikatos apsaugos ar higienos priežasčių ir pristatytos buvo vartotojo buvo išpakuotos.

30

Vis dėlto šios nuostatos tekste nėra jokios informacijos dėl tikslios šios formuluotės „supakuotos prekės yra nebetinkamos grąžinti dėl sveikatos apsaugos ar higienos priežasčių ir buvo [vartotojo] išpakuotos jas pristačius“ reikšmės, suteikiančios galimybę aiškiai nustatyti, kokios prekės patenka į šią sąvoką ir ar šiuo atveju tokia prekė, kaip čiužinys, kurio apsauginę dangą vartotojas pristačius atplėšė, patenka į šią sąvoką.

31

Taigi aiškinant Direktyvos 2011/83 16 straipsnio e punktą reikia atsižvelgti ne tik į šios nuostatos formuluotę, bet ir į jos kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Verbraucherzentrale Berlin, C‑485/17, EU:C:2018:642, 27 punktą ir 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Starman, C‑332/17, EU:C:2018:721, 23 punktą).

32

Šiuo klausimu, kaip matyti iš Direktyvos 2011/83 1 straipsnio, siejamo su šios direktyvos 3, 4 ir 7 konstatuojamosiomis dalimis, šia direktyva siekiama užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą. Be to, Sąjungos politikos srityse vartotojų, kurie, palyginti su prekybininkais, yra nepalankesnėje padėtyje, nes laikytini mažiau informuotais, ekonomiškai silpnesniais ir teisiškai mažiau patyrusiais nei jų kontrahentai, apsauga įtvirtinta SESV 169 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 38 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 2 d. Sprendimo Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs Frankfurt am Main, C‑568/15, EU:C:2017:154, 28 punktą; 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Kamenova, C‑105/17, EU:C:2018:808, 34 punktą ir 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo Walbusch Walter Busch, C‑430/17, EU:C:2019:47, 34 punktą).

33

Teise atsisakyti sutarties siekiama apsaugoti vartotoją esant ypatingai nuotolinės prekybos situacijai, kai jis prieš sudarydamas sutartį iš esmės neturi galimybių pamatyti prekių ar įvertinti teikiamų paslaugų pobūdžio. Taigi šia teise siekiama kompensuoti neigiamas pasekmes, kurių atsiranda vartotojui iš nuotolinės prekybos sutarties, suteikiant jam tinkamą apmąstymo laikotarpį, per kurį jis turi galimybę patikrinti ir išbandyti įsigytą prekę (2019 m. sausio 23 d. Sprendimo Walbusch Walter Busch, C‑430/17, EU:C:2019:47, 45 punktas).

34

Šiuo klausimu Direktyvos 2011/83 16 straipsnio e punktas, kuriame įtvirtinta teisės atsisakyti sutarties išimtis, kaip Sąjungos teisės nuostata, ribojanti apsaugos tikslu suteiktas teises, turi būti aiškinamas siaurai (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Kušionová, C‑34/13, EU:C:2014:2189, 77 punktą).

35

Į pirmąjį klausimą reikia atsakyti atsižvelgiant į šiuos samprotavimus.

36

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Direktyvos 2011/83 49 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog teisės atsisakyti sutarties išimtis gali būti pateisinama konkrečių prekių pobūdžiu.

37

Darytina išvada, kad atsižvelgiant į šios direktyvos 16 straipsnio e punktą prekės pobūdis yra tas veiksnys, kuris gali pateisinti prekės supakavimą dėl sveikatos apsaugos ar higienos priežasčių, taigi atplėšus prekės pakuotę išpakuota prekė netenka dėl sveikatos apsaugos ar higienos suteiktos garantijos.

38

Jeigu kartą vartotojas atplėšia prekės pakuotę ir dėl to išpakuota prekė netenka dėl sveikatos apsaugos ar higienos suteiktos garantijos, trečiasis asmuo nebegali tokios prekės pakartotinai naudoti, todėl prekiautojas nebegali jos pakartotinai parduoti.

39

Šiomis aplinkybėmis teisės atsisakyti sutarties pripažinimas vartotojui, kai jis prekiautojui grąžina prekę, kurios pakuotė yra atplėšta, prieštarautų Sąjungos teisės aktų leidėjo valiai, išreikštai Direktyvos 2011/83 4 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią šia direktyva turėtų būti siekiama užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp aukšto vartotojų apsaugos lygio ir įmonių konkurencingumo.

40

Taigi reikia konstatuoti, kad, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 33 punkte, Direktyvos 2011/83 16 straipsnio e punkte numatyta teisės atsisakyti sutarties išimtis taikoma, tik jeigu kartą atplėšus prekės pakuotę išpakuotos prekės galiausiai nebegalima parduoti dėl sveikatos apsaugos ar higienos priežasčių, nes būtent dėl šios prekės pobūdžio prekiautojui tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga imtis priemonių, kad vėl ją parduotų nepažeisdamas vieno iš šių dviejų reikalavimų.

41

Vadinasi, nagrinėjamu atveju tokiam čiužiniui, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kurio apsauginę dangą vartotojas pristačius atplėšė, negali būti taikoma Direktyvos 2011/83 16 straipsnio e punkte numatyta teisės atsisakyti sutarties išimtis.

42

Pirma, toks čiužinys, net jei ir tikėtina, kad buvo panaudotas, vien dėl šios aplinkybės netampa galutinai netinkamas pakartotinai naudoti trečiajam asmeniui arba pakartotinai parduoti. Šiuo klausimu pakanka, be kita ko, priminti, kad vieną ir tą patį čiužinį daug kartų naudoja viešbučio klientai, kad egzistuoja naudotų čiužinių rinka ir kad naudoti čiužiniai gali būti išvalomi giluminiu būdu.

43

Antra, atsižvelgiant į teisę atsisakyti sutarties, čiužinį galima prilyginti drabužiui.

44

Šiuo klausimu, kaip matyti iš Direktyvos 2011/83 37 ir 47 konstatuojamųjų dalių, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad nuotolinės prekybos atveju drabužio pirkėjui būtų leidžiama jį pasimatuoti „siekiant nustatyti prekių pobūdį, savybes ir veikimo būdą“, o drabužį pasimatavus prireikus pasinaudoti savo teise atsisakyti sutarties grąžinant jį prekiautojui.

45

Vis dėlto neginčijama, kad didelė dalis drabužių, matuojamų pagal paskirtį, gali – o to negalima atmesti ir čiužinių atveju – tiesiogiai liestis su žmogaus kūnu, nors praktiškai ir neturi būti taikomi specialios apsaugos reikalavimai siekiant išvengti tokio kontakto matuojantis.

46

Toks šių dviejų kategorijų prekių, t. y. drabužių ir čiužinių, sulyginimas yra, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 34 punkte, įmanomas, nes net jei šios prekės tiesiogiai lietėsi su žmogaus kūnu, galima preziumuoti, kad po to, kai vartotojas grąžina prekes, prekiautojas gali, išvalęs ar dezinfekavęs, padaryti tas prekes vėl tinkamas naudoti trečiajam asmeniui, taigi vėl tinkamas parduoti nepažeidžiant sveikatos apsaugos ir higienos reikalavimų.

47

Vis dėlto pagal Direktyvos 2011/83 14 straipsnio 2 dalį, siejamą su šios direktyvos 47 konstatuojamąja dalimi, vartotojas atsako už bet kokią prekės vertę, sumažėjusią dėl veiksmų su preke, nebūtinų nustatyti, koks yra prekės pobūdis, savybės ir kaip ji veikia, bet dėl to jis nepraranda savo teisės atsisakyti sutarties (pagal analogiją žr. Sprendimo 2009 m. rugsėjo 3 d.Messner, C‑489/07, EU:C:2009:502, 29 punktą).

48

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/83 16 straipsnio e punktas turi būti aiškinamas taip, kad formuluotė „supakuotos prekės yra nebetinkamos grąžinti dėl sveikatos apsaugos ar higienos priežasčių ir kurios buvo išpakuotos jas pristačius“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, neapima tokios prekės, kaip čiužinys, kurio apsauginę dangą vartotojas pristačius atplėšė.

49

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

50

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, 16 straipsnio e punktas turi būti aiškinamas taip, kad formuluotė „supakuotos prekės yra nebetinkamos grąžinti dėl sveikatos apsaugos ar higienos priežasčių ir kurios buvo išpakuotos jas pristačius“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, neapima tokios prekės, kaip čiužinys, kurio apsauginę dangą vartotojas pristačius atplėšė.