1. 

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui suteikia galimybę pirmą kartą (jeigu neklystu) nuspręsti dėl tam tikrų rizikos ribojimo reikalavimų, kurie, pasak Sąjungos teisės aktų leidėjo, turi būti taikomi kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms, priežiūros procedūros aspektų.

2. 

Šią sritį reglamentuoja Direktyva 2013/36/ES ( 2 ) ir Reglamentas (ES) Nr. 575/2013 ( 3 ). Šiomis aplinkybėmis byla Austrijos teismuose iš esmės susijusi su dviem klausimais:

3.

2 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„[Š]ioje direktyvoje, inter alia, turėtų būti išdėstytos nuostatos, kuriomis reglamentuojamas veiklos leidimų išdavimas, kvalifikuotosios akcijų paketo dalies įsigijimas, naudojimasis įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas, buveinės ir priimančiosios valstybių narių priežiūros institucijų įgaliojimai šioje srityje, taip pat nuostatos, kuriomis reglamentuojamas kredito įstaigų ir investicinių įmonių pradinis kapitalas ir priežiūrinis tikrinimas. Pagrindinis šios direktyvos tikslas ir dalykas – suderinti nacionalines nuostatas dėl galimybės verstis kredito įstaigų ir investicinių įmonių veikla, jų valdymo metodų ir priežiūros sistemos. Direktyvose 2006/48/EB[ ( 5 )] ir 2006/49/EB[ ( 6 )] taip pat nustatyti kredito įstaigų ir investicinių įmonių riziką ribojantys reikalavimai. Tie reikalavimai turėtų būti numatyti Reglamente (ES) Nr. 575/2013, kuriuo kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms nustatomi vienodi ir tiesiogiai taikomi riziką ribojantys reikalavimai, nes tokie reikalavimai yra glaudžiai susiję su finansų rinkų veikimo aspektais – taikomi tam tikram [kredito] įstaigų [ir investicinių įmonių] turimam turtui. Todėl šią direktyvą reikėtų skaityti kartu su Reglamentu (ES) Nr. 575/2013 ir ji kartu su tuo reglamentu turėtų sudaryti teisinę sistemą, pagal kurią būtų reglamentuojama bankininkystės veikla, priežiūros sistema bei kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms taikomos riziką ribojančios taisyklės.“

4.

35 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„[S]iekiant užtikrinti, kad įstaigos, jų veiklą faktiškai kontroliuojantys subjektai ir tų įstaigų valdymo organų nariai laikytųsi šia direktyva ir Reglamentu (ES) Nr. 575/2013 nustatytų įpareigojimų, ir kad visoje Sąjungoje jiems būtų taikomos panašios sąlygos, valstybės narės turėtų nustatyti administracines sankcijas ir kitas administracines priemones, kurios būtų veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Todėl valstybių narių nustatytos administracinės sankcijos ir kitos administracinės priemonės turėtų atitikti tam tikrus esminius reikalavimus dėl subjektų, kuriems jos skirtos, kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti jas taikant, jų skelbimo, pagrindinių įgaliojimų nustatyti sankcijas ir administracinių piniginių sankcijų dydžių.“

5.

41 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„[Š]ioje direktyvoje turėtų būti numatytos administracinės sankcijos ir kitos administracinės priemonės siekiant užtikrinti kiek įmanoma platesnį veiksmų ratą įvykus pažeidimui ir taip [padėti] užkirsti kelią tolesniems pažeidimams, neatsižvelgiant į tai, ar pagal nacionalinę teisę jie priskiriami administracinėms sankcijoms, ar kitoms administracinėms priemonėms. Be nurodytųjų šioje direktyvoje, valstybės narės turėtų turėti galimybę numatyti papildomas sankcijas, taip pat didesnius nei pagal šią direktyvą numatytus administracinių piniginių sankcijų dydžius.“

6.

64 straipsnyje „Priežiūros įgaliojimai ir įgaliojimai taikyti sankcijas“ nurodyta:

„1.   Kompetentingoms valdžios institucijoms suteikiami visi priežiūros įgaliojimai įsikišti į įstaigų veiklą, kurie būtini jų funkcijoms vykdyti, įskaitant visų pirma teisę panaikinti veiklos leidimą pagal 18 straipsnį, pagal 102 straipsnį reikalaujamus įgaliojimus ir 104 bei 105 straipsniuose nustatytus įgaliojimus.

2.   Kompetentingos valdžios institucijos naudojasi savo priežiūros ir sankcijų taikymo įgaliojimais pagal šią direktyvą ir nacionalinę teisę šiais būdais:

7.

65 straipsnio „Administracinės sankcijos ir kitos administracinės priemonės“ 1 dalyje nurodyta:

„Nedarant poveikio kompetentingų valdžios institucijų priežiūros įgaliojimams, nurodytiems 64 straipsnyje, ir valstybių narių teisei numatyti bei taikyti baudžiamąsias sankcijas, valstybės narės nustato taisykles dėl administracinių sankcijų ir kitų administracinių priemonių, taikomų už nacionalinių nuostatų, kuriomis perkeliama ši direktyva ir Reglamentas (ES) Nr. 575/2013, pažeidimus, ir imasi visų būtinų priemonių jų įgyvendinimui užtikrinti. Jei valstybės narės nusprendžia nenustatyti taisyklių dėl administracinių sankcijų už pažeidimus, kuriems taikoma nacionalinė baudžiamoji teisė, jos pateikia Komisijai atitinkamas baudžiamosios teisės nuostatas. Administracinės sankcijos ir kitos administracinės priemonės turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.“

8.

67 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šis straipsnis taikomas bent jau tuo atveju, kai:

<…>

<…>

2.   Valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje nurodytais atvejais būtų galima taikyti bent toliau nurodytas administracines sankcijas ir kitas administracines priemones:

<…>

<…>“

9.

5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Šis reglamentas ir Direktyva 2013/36/ES kartu turėtų sudaryti teisinę sistemą, pagal kurią būtų reglamentuojama galimybė verstis kredito įstaigų ir investicinių įmonių <…> veikla, jų priežiūros sistema ir rizikos ribojimo taisyklės. Todėl šis reglamentas turėtų būti skaitomas kartu su ta direktyva[.]“

10.

9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„[T]eisinio tikrumo sumetimais ir todėl, kad reikia užtikrinti vienodas veiklos sąlygas Sąjungoje, visiems rinkos dalyviams skirtas bendras taisyklių rinkinys yra vienas iš pagrindinių veiksnių vidaus rinkos veikimui užtikrinti. Todėl, siekiant išvengti rinkos iškraipymų ir reguliacinio arbitražo, būtiniausiais reikalavimais dėl riziką ribojančios priežiūros [rizikos ribojimo reikalavimais] turėtų būti užtikrintas kuo didesnis suderinimas. <…>“

11.

2 straipsnyje nustatyta:

„Siekiant užtikrinti šio reglamento laikymąsi kompetentingoms institucijoms suteikiami [Direktyvoje 2013/36/ES nustatyti] įgaliojimai ir jos laikosi Direktyvoje 2013/36/ES [joje] nustatytų procedūrų.“

12.

395 straipsnyje numatyta:

„1.   Įstaigai nesusidaro pozicija vienam klientui ar susijusių klientų grupei, viršijanti 25 % jos reikalavimus atitinkančio kapitalo, atsižvelgus į kredito rizikos mažinimo poveikį pagal 399–403 straipsnius. Kai tas klientas yra įstaiga arba kai susijusių klientų grupei priklauso viena ar kelios įstaigos, ta vertė negali viršyti 25 % įstaigos reikalavimus atitinkančio kapitalo arba 150 mln. EUR (atsižvelgiant į tai, kuris dydis yra didesnis) su sąlyga, kad pozicijų visiems susijusiems tos grupės klientams, kurie nėra įstaigos, verčių suma, atsižvelgus į kredito rizikos mažinimo poveikį pagal 399–403 straipsnius, neviršija 25 % įstaigos reikalavimus atitinkančio kapitalo.

Tais atvejais, kai 150 mln. EUR suma yra didesnė nei 25 % įstaigos reikalavimus atitinkančio kapitalo, pozicijos vertė, atsižvelgus į kredito rizikos mažinimo poveikį pagal 399–403 straipsnius, negali viršyti pagrįstos įstaigos reikalavimus atitinkančio kapitalo ribos. Tą ribą nustato įstaiga, laikydamasi Direktyvos 2013/36/ES 81 straipsnyje nurodytos politikos ir procedūrų, kad būtų mažinama ir kontroliuojama koncentracijos rizika. Ši riba neturi būti didesnė už 100 % įstaigos reikalavimus atitinkančio kapitalo.

Kompetentingos institucijos gali nustatyti mažesnę ribą negu 150 mln. EUR ir apie tai informuoja EBI [Europos bankininkystės instituciją] ir Komisiją.

<…>

5.   Šiame straipsnyje nustatytas ribas galima viršyti įstaigos prekybos knygos pozicijų atveju, jeigu įvykdomos šios sąlygos:

Apie kiekvieną ribos viršijimo atvejį įstaiga nedelsdama praneša kompetentingoms institucijoms apie [nurodydama] perviršio sumą ir atitinkamo kliento pavardę (pavadinimą) bei, jei taikytina, atitinkamų susijusių klientų pavardes (pavadinimus) [klientų grupės pavadinimą].

<…>“

13.

396 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Jeigu išimtiniu atveju pozicijų vertė yra didesnė nei 395 straipsnio 1 dalyje nustatyta riba, įstaiga nedelsdama praneša apie pozicijos vertę kompetentingoms institucijoms, kurios priklausomai nuo aplinkybių gali [kredito] įstaigai nustatyti terminą, per kurį ji turi pasiekti nustatytą ribą.

<…>“

14.

33 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„[Ne vėliau kaip] 2014 m. lapkričio 4 d. ECB prisiima šiuo reglamentu jam pavestus uždavinius, atsižvelgdamas į šioje dalyje išdėstytą įgyvendinimo tvarką ir priemones.

<…>“

15.

2 straipsnyje pateiktos šios apibrėžtys:

„<…>

<…>“

16.

48 straipsnyje „Nebaigtos procedūros“ nurodyta:

„1.   Jeigu įvyksta ECB ir NKI kompetencijų pasikeitimas, institucija, kurios [priežiūros] kompetencija baigiasi (toliau – institucija, kurios kompetencija baigiasi), informuoja instituciją, kuri tampa kompetentinga (toliau – priežiūrą pradedanti institucija), apie bet kokią formaliai pradėtą priežiūros procedūrą, kurios metu turi būti priimamas sprendimas. Institucija, kurios kompetencija baigiasi, pateikia šią informaciją nedelsdama po to, kai sužino apie numatomą kompetencijos pasikeitimą. Institucija, kurios kompetencija baigiasi, nuolat atnaujina šią informaciją, pagal bendrą taisyklę kartą per mėnesį, kai yra naujos informacijos apie priežiūros procedūrą, kurią reikia pranešti. Tinkamai pagrįstais atvejais priežiūrą pradedanti institucija gali leisti pranešimus teikti rečiau. 48 ir 49 straipsniuose priežiūros procedūra reiškia ECB arba NKI priežiūros procedūrą.

Prieš įvykstant kompetencijų pasikeitimui, institucija, kurios kompetencija baigiasi, susisiekia su priežiūrą pradedančia institucija [nepagrįstai] nedelsdama po to, kai formaliai pradedama bet kokia nauja priežiūros procedūra, kurios metu turi būti priimamas sprendimas.

<…>

3.   Jeigu formaliai pradėta priežiūros procedūra, kurios metu turi būti priimamas sprendimas, negali būti užbaigta iki datos, kai turi įvykti priežiūros kompetencijų pasikeitimas, institucija, kurios kompetencija baigiasi, išlieka kompetentinga užbaigti tokią nebaigtą priežiūros procedūrą. Šiuo tikslu institucija, kurios kompetencija baigiasi, taip pat išsaugo visus atitinkamus įgaliojimus iki priežiūros procedūros užbaigimo. Institucija, kurios kompetencija baigiasi, užbaigia konkrečią nebaigtą priežiūros procedūrą remdamasi taikytina teise pagal savo išsaugotus įgaliojimus. Institucija, kurios kompetencija baigiasi, prieš priimdama bet kokį sprendimą priežiūros procedūros metu, kuri nebuvo baigta iki kompetencijų pasikeitimo, informuoja priežiūrą pradedančią instituciją. Ji pateikia priežiūrą pradedančiai institucijai priimto sprendimo kopiją ir visus su tuo sprendimu susijusius atitinkamus dokumentus.

<…>“

17.

149 straipsnyje „Esamų procedūrų tęstinumas“ nurodyta:

„1.   Jeigu NKI iki 2014 m. lapkričio 4 d. pradėjo priežiūros procedūras, už kurias ECB tampa kompetentingas remiantis BPM reglamentu, taikomos 48 straipsnyje nustatytos procedūros, jeigu ECB nenusprendžia kitaip.

2.   Nukrypstant nuo 48 straipsnio [Nedarant poveikio 48 straipsniui], šio straipsnio nuostatos taikomos bendrosioms procedūroms.“

18.

97 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Finanzmarktaufsichtsbehörde (Finansų rinkos priežiūros institucija, toliau – FMA) kredito įstaigoms <…> turi nustatyti tokio dydžio palūkanas:

<…>

19.

98 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Tas, kas, veikdamas kaip kredito įstaigos vadovas <…>,

<…>

<…>

padaro administracinį nusižengimą (jeigu tai nėra baudžiamoji veika, patenkanti į teismų jurisdikciją), ir Finansų rinkų priežiūros institucija turi skirti jam piniginę sankciją, siekiančią iki 5 mln. EUR arba iki dviejų kartų didesnę nei dėl nusižengimo gauto pelno sumą, jeigu tokį pelną galima apskaičiuoti.“

20.

Taikydama BWG 97 straipsnio 1 dalies 4 punktą FMA priėmė du sprendimus (atitinkamai 2014 m. spalio 30 d. ir 2015 m. gegužės 11 d.), juose įpareigojo VTB Bank AG (Austrija) (toliau – VTB Bank) mokėti nustatytas palūkanas dėl to, kad ši įstaiga tarpusavyje susijusių klientų grupės atžvilgiu įgijo didesnę poziciją už tą, kuri leidžiama pagal CRR 395 straipsnio 1 dalį.

21.

Pirmojoje byloje bendra palūkanų, atitinkančių 2014 m. kovo–rugsėjo mėn. viršijimą, suma siekė 94951,41 EUR; antrojoje byloje bendra suma, susijusi su 2014 m. spalio mėn. viršijimu, buvo 28278,57 EUR.

22.

VTB Bank antrąjį FMA sprendimą apskundė Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas); ji nurodė, kad taikytina CRR 395 straipsnio 5 dalis, todėl negalima jai skirti baudos pagal nacionalinės teisės normą.

23.

Šiomis aplinkybėmis minėtas teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti šiuos prejudicinius klausimus:

24.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme užregistruotas 2017 m. vasario 1 d.

25.

Per rašytinę proceso dalį pastabas pateikė VTB Bank, FMA, ECB ir Komisija. Teisingumo Teismas nusprendė, kad nereikia rengti teismo posėdžio.

26.

Mano nuomone (ji sutampa su Komisijos nuomone), į du pirmuosius Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) klausimus galima atsakyti kartu.

27.

Atsakant į šiuos klausimus reikia apibendrintai nustatyti:

28.

Trečiuoju (ir paskutiniu) klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, kada priežiūros procedūra turi būti laikoma formaliai pradėta. Nuo atsakymo priklausys, kokia institucija turi vykdyti šią procedūrą, jeigu ECB ir NKI kompetencijos pasikeičia ir tai turi įtakos nagrinėjamomis bylomis.

29.

VTB Bank nuomone, nagrinėjama nacionalinė priemonė patenka į Direktyvos 2013/36 taikymo sritį, įskaitant jos 65 straipsnyje pateiktas sąvokas „administracinės sankcijos“ ir „kitos administracinės priemonės“. Valstybės narės tokias sankcijas arba priemones privalo taikyti CRR pažeidimo atvejais.

30.

Nors Direktyvoje 2013/36 abi sąvokos tiksliai neapibrėžtos, pasak VTB Bank, iš jos 66 straipsnio 2 dalies matyti, jog turi būti įvykdytos tam tikros sąlygos, kad taikant nagrinėjamas sankcijas ir priemones būtų galima sutrukdyti bet kokiam CRR pažeidimui arba jį sumažinti. Atsižvelgiant į FMA reikalaujamų palūkanų pobūdį, esmę ir ypatumus, jos yra panašios į Direktyvoje 2013/36 nurodytas sankcijas arba priemones.

31.

Be to, VTB Bank primena, kad pagal CRR 395 straipsnio 5 dalį tam tikromis sąlygomis leidžiama viršyti to paties straipsnio 1 dalyje nustatytas ribas. Todėl nacionalinės teisės aktų leidėjas negali priimti sprendimo, dėl kurio ši Sąjungos teisės aktų leidėjo nuostata netektų veiksmingumo.

32.

FMA teigimu, nagrinėjamos palūkanos nepatenka į Direktyvos 2013/36 64 ir 65 straipsnių taikymo sritį. Jos nuomone, pagal Austrijos konstitucinę jurisprudenciją tai yra ne baudžiamojo pobūdžio ekonominės kontrolės priemonės, kurias taikant siekiama susigrąžinti realią ar galimą naudą, kredito įstaigos gautą pažeidus rizikos ribojimo taisyklę.

33.

FMA tvirtina, kad pagal Reglamentą Nr. 1024/2013 valstybėms narėms suteikiama veiksmų laisvė priimti savo teisės aktus. Priežiūros uždavinius, kurie nepavesti ECB, turi vykdyti nacionalinės institucijos, taigi nagrinėjama priemonė yra konkreti Austrijos teisės taisyklė, kurios tikslas nėra į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą 2013/36.

34.

Galiausiai FMA mano, kad nėra jokio tiesioginio ryšio tarp taikytos nacionalinės taisyklės ir CRR, nes BWG 97 straipsnio 1 dalies 4 punkte tik nurodoma CRR 395 straipsnio 1 dalis (o ne 5 dalis), siekiant išdėstyti materialines palūkanų taikymo sąlygas. Atsižvelgiant į palūkanų tikslą, jos automatiškai taikomos viršijus CRR 395 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribas, net jeigu laikomasi šio straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų.

35.

Komisijos nuomone, taikant nacionalinės teisės normą įgyvendinami Direktyvos 2013/36 64, 65 ir 67 straipsniai, tačiau ji neatitinka šios direktyvos, nes joje nustatyti neigiami teisiniai padariniai, kaip antai automatiškai konstatuojamas CRR 395 straipsnio 1 dalies pažeidimas neįvertinus, ar įvykdytos šio straipsnio 5 dalies sąlygos.

36.

Komisija šiuo klausimu primena, kad CRR 387–403 straipsniai, susiję su didelėmis rizikos pozicijomis, turi būti laikomi „priemone, pagal kurią atliekamas kuo didesnis galutinis rizikos ribojimo reikalavimų suderinimas“, todėl valstybėms narėms nepripažįstama „joki[os] veiksmų laisvė[s] priimti savo nukrypti leidžiančias priemones su didele rizika susijusių reikalavimų srityje“.

37.

Komisija pažymi, kad pagal Direktyvą 2013/36 valstybės narės privalo nustatyti administracines sankcijas ir kitas administracines priemones, taikomas pažeidus 395 straipsnio 1 dalyje nurodytą ribą. Pagal tos pačios direktyvos 67 straipsnio 2 dalies g punktą turi būti nustatytos bent piniginės sankcijos, siekiant patraukti atsakomybėn už tokį pažeidimą.

38.

Vis dėlto, Komisijos nuomone, CRR 395 straipsnio 1 dalyje nustatytos ribos neperžengiamos, jeigu įvykdomos šio straipsnio 5 dalyje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sąlygos. Todėl nacionalinė nuostata, pagal kurią nustatytas palūkanų mokėjimas, neatsižvelgiant į CRR 395 straipsnio visumą, reiškia, kad taikoma administracinė sankcija arba administracinė priemonė, pagal kurią baudžiama už Sąjungos teisėje leidžiamą elgesį.

39.

Direktyva 2013/36 ir CRR sukuria teisinę sistemą, pagal kurią reglamentuojama bankų veikla, kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūra ir joms taikomos rizikos ribojimo taisyklės ( 9 ).

40.

Konkrečiai CRR nustatyti rizikos ribojimo reikalavimai, kurių privalo laikytis kredito įstaigos ir investicinės įmonės. Tai būtiniausi reikalavimai, kuriais, kaip nurodo Sąjungos teisės aktų leidėjas, siekiama „užtikrint[i] kuo didesn[į] suderinim[ą]“, kad būtų „išvengt[a] rinkos iškraipymų ir reguliacinio arbitražo“.

41.

Pagrindinė idėja yra tokia: „teisinio tikrumo sumetimais ir todėl, kad reikia užtikrinti vienodas veiklos sąlygas Sąjungoje, visiems rinkos dalyviams skirtas bendras taisyklių rinkinys yra vienas iš pagrindinių veiksnių vidaus rinkos veikimui užtikrinti“ ( 10 ).

42.

Direktyvoje 2013/36 apibrėžiama teisinė sistema, būtina siekiant taikyti ir užtikrinti kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros taisykles, nurodytas CRR.

43.

Tarp rizikos ribojimo reikalavimų, kurių laikytis reikalaujama CRR, yra, kiek tai susiję su šia byla, jo 395 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, pagal kurį įstaigoms neleidžiama „[įgyti] pozicij[os] vienam klientui ar susijusių klientų grupei, viršijan[čios] 25 % jos reikalavimus atitinkančio kapitalo[ ( 11 )], atsižvelgus į kredito rizikos mažinimo poveikį“.

44.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, šioje byloje tokia rizikos pozicijos riba buvo viršyta. Todėl pagal Direktyvą 2013/36 yra susidaręs jos 67 straipsnio 1 dalies k punkte nurodytas atvejis, taigi pagal to paties straipsnio 2 dalį reikėtų taikyti, be kita ko, „bent“ administracinę piniginę sankciją, kurios „suma būtų iki dviejų kartų didesnė nei dėl pažeidimo gauto pelno ar išvengtų nuostolių suma, jei juos galima nustatyti“. Iš tikrųjų ši sankcija yra viena iš „administracinių sankcijų ir kitų administracinių priemonių“, kurias valstybės narės privalo numatyti tuo atveju, jeigu, be kita ko, būtų padarytas šis konkretus pažeidimas.

45.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pozicija šiuo klausimu yra neaiški, o FMA pabrėžia, kad palūkanos VTB Bank (Austrija) dėl CRR pažeidimo nustatytos netaikant sąvokos „administracinė sankcija“ arba „prievartos priemonė“. Tai tik „kompensuojamosios palūkanos“ (Abschöpfungszinsen), kurios pagal Austrijos teisę nėra baudžiamojo pobūdžio; pagal šią teisę jos suprantamos kaip „ekonominė priemonė <…>, kuria siekiama <…> taikant fiksuotą dydį sumažinti pažeidžiant įstatymą įgytą arba įgytiną pelną, t. y. kompensuoti dėl didelių [kredito rizikos] pozicijų ribų viršijimo įgytą ekonominę naudą <…>“ ( 12 ).

46.

Mano nuomone, galima pritarti tam, kad BWG 97 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas palūkanų nustatymas nėra viena iš „administracinių piniginių sankcijų“, kurias („bent“ jas) pagal Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies k punktą ir 2 dalies g punktą valstybės narės privalo skirti įstaigoms, įgijusioms CRR 395 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribas viršijančią poziciją.

47.

Atrodo, kad Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 2 dalies g punkte nurodyta „administracinė piniginė sankcija“ veikiau yra, kaip pažymi Komisija ( 13 ), paties BWG 98 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodyta sankcija. Pagal šią nuostatą kredito įstaigos vadovui, dėl kurio įstaigos kredito pozicija viršija CRR 395 straipsnyje nustatytas ribas, skiriama bauda, siekianti iki 5 mln. EUR arba iki dviejų kartų didesnę nei dėl pažeidimo gauto pelno sumą, kai tokį pelną galima apskaičiuoti, jeigu atitinkama veika nėra baudžiamoji nusikalstama veika.

48.

Šių palūkanų skaičiavimą (kai nėra išankstinės pagrindinės sumos skolos), taikant valdžios institucijos nustatytą apmokestinimą, veikiau būtų galima laikyti administracine priemone. Mano nuomone, tai, kad Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 2 dalies g punktas turi savo nacionalinį atitikmenį – BWG 97 arba 98 straipsnius, yra nesvarbu. Atsakant į šį klausimą reikia ne tik išaiškinti tai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, bet ir pažymėti, kad ne dėl to BWG 97 straipsnis (taigi ir ginčijamų palūkanų nustatymas) nepatenka į Direktyvos 2013/36 taikymo sritį.

49.

Taikant sankcijas ir priemones, nurodytas Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 2 dalyje, išnaudojamos ne visos valstybės priemonės, kuriomis galima reaguoti į CRR pažeidimus. Pagal Direktyvą 2013/36 valstybėms narėms leidžiama numatyti papildomas sankcijas ir priemones (ir netgi to tikimasi), t. y. imtis „visų būtinų priemonių <…> užtikrinti“, kad būtų įgyvendinta ir minėta direktyva, ir CRR (Direktyvos 2013/36 65 straipsnio 1 dalis) ( 14 ).

50.

Žinoma, į sankcijas ir priemones, kuriomis valstybės narės gali papildyti Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytas minimalias sankcijas ir priemones, būtų galima įtraukti palūkanų, kaip antai nurodytų BWG 97 straipsnio 1 dalies 4 punkte, nustatymą. Taigi atsižvelgiant į tai nėra taip svarbu, ar FMA nustatytą sankciją galima laikyti „administracine sankcija“, ar „kita administracine priemone“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/36 65 ir 67 straipsnius, nes bet kuriuo atveju ji būtų priimtina Sąjungos teisės aktų leidėjui ( 15 ).

51.

Vis dėlto, nors valstybės narės turi teisę nustatyti kitas administracines sankcijas ar administracines priemones, tos sankcijos ar priemonės, kurias jos nusprendžia nustatyti, turi atitikti teisinę sistemą, kurią sudaro Direktyva 2013/36 ir CRR.

52.

Tuo noriu pasakyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, apsisprendęs vykdyti „kuo didesn[į] suderinim[ą]“ ( 16 ) rizikos ribojimo priežiūros ir taisyklių, taikomų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms, srityje, nustatė vieną teisės aktų sistemą, kurią sudaro Direktyva 2013/36 ir CRR. Ši visiems rinkos dalyviams bendra sistema „yra vienas iš pagrindinių veiksnių vidaus rinkos veikimui užtikrinti“ ( 17 ).

53.

Taip galima paaiškinti aplinkybę, kad nors valstybėms narėms suteikiama galimybė nustatyti kitas administracines sankcijas ir priemones, pačioje Direktyvoje 2013/36 stengiamasi užtikrinti, kad nacionalinės teisės aktų leidėjai, tiksliai apibrėždami šias sankcijas bei priemones ir nustatydami piniginių sankcijų dydį, laikytųsi bendrų taisyklių ( 18 ). Šiuo klausimu Direktyvoje 2013/36 nustatytos ne tik minimalios administracinės sankcijos ir priemonės (suteikiant valstybėms narėms veiksmų laisvę jas išplėsti), bet ir pažeidimų, dėl kurių gali būti skiriama sankcija arba priimamos kitos administracinės priemonės, sąrašas.

54.

Taigi manau, kad elgesys, už kurį baudžiama, yra dviejų kategorijų: a) elgesys, kuris išsamiai aprašytas Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalyje; b) kitas elgesys ( 19 ), kurį valstybės narės gali pripažinti kaip CRR pažeidimo atvejus, kitokius, nei nurodytieji Direktyvoje 2013/36. Be to, dėl pastarųjų pažymėtina, kad valstybės narės gali numatyti kitokias sankcijas arba priemones nei tos, kurias („bent“ kurias) įpareigojo taikyti Sąjungos teisės aktų leidėjas.

55.

Kyla klausimas, ar valstybės narės, kurios pažeidimų tipus gali papildyti naujais, taip pat gali keisti Direktyvoje 2013/36 nustatytus tipus. Manau, kad ne, jeigu tai darydamos jos pakeistų arba pašalintų kurį nors faktinį atvejį, kurį būtų galima vadinti „būtinu“, t. y. kurį („bent“ jį) pagal direktyvą reikia įtraukti į nacionalinę teisę.

56.

Nagrinėjamu atveju pagal turimą informaciją atrodo, kad BWG 98 straipsnio 5 dalies 2 punktas yra nuostata, kuria į Austrijos teisę įtrauktas Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies k punkto ir 2 dalies g punkto turinys.

57.

Jeigu taip būtų (tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), nacionalinės teisės aktų leidėjas būtų įvykdęs įpareigojimą nustatyti „bent“ vieną iš Sąjungos teisės aktų leidėjo nurodytų faktinių atvejų. Be to, su šiuo faktiniu atveju būtų susieti teisiniai padariniai, kurie (taip pat „bent“ jie) numatyti Direktyvoje 2013/36.

58.

Tiksliau tariant, BWG 98 straipsnio 5 dalies 2 punkte yra nurodytas kredito įstaigos vadovas, dėl kurio šios įstaigos „kredito pozicijos viršija [CRR] 395 straipsnyje nustatytas ribas“. Tai, kad daroma nuoroda į CRR 395 straipsnį in toto, t. y. neišbraukiant jokios jo dalies, reiškia, kad BWG 98 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytas faktinis atvejis yra aprašytas toje CRR nuostatoje.

59.

Reikia pabrėžti, kad CRR 395 straipsnyje nurodytas faktinis atvejis ne vien yra aprašytas jo 1 dalyje, bet ir kyla iš šios dalies, įtrauktos į to paties straipsnio 5 dalies turinį.

60.

Pagal CRR 395 straipsnio 1 dalį įstaigos negali įgyti pozicijos, viršijančios 25 % jų reikalavimus atitinkančio kapitalo ( 20 ). Vis dėlto vien šios ribos pažeidimas savaime nėra faktinis atvejis, nurodytas Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies k punkte, kuriame daroma nuoroda į visą CRR 395 straipsnį, įskaitant jo 5 dalį, pagal kurią šią ribą leidžiama viršyti, jeigu įvykdomos tam tikros sąlygos.

61.

Kitaip tariant, integruotai aiškinant Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies k punkte nurodytą faktinį atvejį ši norma įgyja tokį turinį: „Šis straipsnis taikomas <…>, kai <…> įstaiga įgyja poziciją, kuri viršija CRR 395 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribas, neįvykdžius to paties straipsnio 5 dalyje numatytų sąlygų“.

62.

Taigi BWG 98 straipsnio 5 dalies 2 punkte tiksliai pakartojamas Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies k punktas; juo į Austrijos teisę perkeltas vienas iš pažeidimų, kurį nacionalinės teisės aktų leidėjas būtinai privalėjo laikyti „bent“ vienu iš pažeidimų.

63.

Jeigu šis aiškinimas teisingas (aš taip manau), BWG 97 straipsnio 1 dalies 4 punktas reikštų ne tai, kad nustatytas skirtingas faktinis atvejis, o veikiau tai, kad pakeistas Direktyvos 2013/36 67 straipsnio 1 dalies k punkte nurodytas atvejis.

64.

Iš tikrųjų nacionalinės teisės normoje tik nurodytos aplinkybės, aprašytos CRR 395 straipsnio 1 dalyje, neminint šios nuostatos 5 dalyje išdėstytų aplinkybių. Todėl būtų galima manyti, kad sukurtas naujas faktinis atvejis, kuriame nurodytas tik CRR 395 straipsnio 1 dalyje nustatytos ribos viršijimas, neatsižvelgiant į tai, ar yra susiklosčiusios 5 dalyje nustatytos aplinkybės.

65.

CRR 395 straipsnis – tiek, kiek jame leidžiama viršyti rizikos pozicijos ribas (nustatytas 1 dalyje), jeigu susiklosto tam tikros aplinkybės (aprašytos 5 dalyje), – reiškia, kad iš tikrųjų lemiamos ribos yra tos, kurios atsiranda integruotai aiškinant šias dvi nuostatos dalis. Jos abi sudaro nedalomą vienetą ir apskritai reiškia, kad apribojamas rizikos, kurią gali prisiimti įstaigos, lygis.

66.

Kitaip tariant, iš CRR 395 straipsnio 1 ir 5 dalyse nustatyto faktinio atvejo matyti, kad finansų įstaigos teisėtai gali prisiimti riziką, neviršijančią abiejose dalyse nustatytų ribų.

67.

Manau, kad jeigu valstybėms narėms būtų leidžiama imtis priemonių prieš įstaigas, kurios būtent dėl to, kad atsidūrė CRR 395 straipsnio 5 dalyje išsamiai apibrėžtose situacijose, prisiėmė šioje dalyje leidžiamą riziką, būtų pažeistas 395 straipsnis in toto ir atitinkamai būtų sunkiai pažeisti lūkesčiai, kurių įstaigos gali teisėtai turėti (susiję su tuo, kad ribos, kurių neviršijant galima prisiimti riziką, yra nustatomos integruotai taikant CRR 395 straipsnio 1 ir 5 dalis).

68.

Įgyvendindamas Sąjungos teisės aktų leidėjo valstybėms narėms suteiktą galimybę nustatyti kitus pažeidimus ir kitas administracines sankcijas ar priemones, neskaitant tų, kurių („bent“ jų) bet kuriuo atveju reikalaujama pagal Direktyvą 2013/36, nacionalinės teisės aktų leidėjas gali sukurti naujus faktinius atvejus, tačiau, kartoju, negali keisti tų, kuriuos jau apibrėžė Sąjungos teisės aktų leidėjas.

69.

Apskritai manau, kad nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas nėra suderinamas su teisine sistema, įtvirtinta Direktyvoje 2013/36 ir CRR.

70.

VTB Bank nuomone, pagal BPM pagrindų reglamento 48 straipsnio 3 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį FMA kompetencija yra susijusi tik su priežiūros procedūromis, formaliai pradėtomis iki 2014 m. lapkričio 4 d.

71.

Kadangi FMA sprendimas nustatyti palūkanas VTB Bank (dėl 2014 m. spalio mėn. patirtos rizikos viršijimo) priimtas 2015 m. gegužės 11 d. ir pagrįstas pranešimu, kurį 2014 m. lapkričio 3 d. pateikė pati VTB Bank, ši įstaiga mano, kad tokio pranešimo negalima laikyti įvykiu, lėmusiu formalią priežiūros procedūrą, kaip tai suprantama pagal BPM pagrindų reglamento 2 straipsnio 25 punktą ir 48 straipsnio 3 dalį.

72.

Taigi, pasak VTB Bank, FMA, nepradėjusi formalios procedūros iki 2014 m. lapkričio 4 d., neturėjo kompetencijos priimti 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo.

73.

Atsakydama į šį argumentą FMA savo kompetenciją grindžia tuo, kad Sąjungos teisėje nenumatytos palūkanos, panašios į tas, kurių reikalaujama, tačiau leidžiama tam tikra veiksmų laisvė nustatyti šio tipo nacionalines specialias nuostatas. Kadangi pagal BPM pagrindų reglamentą ECB neturi kompetencijos, FMA mano, kad nebūtina nagrinėti su esamomis procedūromis susijusių perdavimo nuostatų, nurodytų šio reglamento 48 straipsnio 3 dalyje.

74.

Be to, FMA teigia, kad proceso ekonomiškumo sumetimais į 2014 m. lapkričio 3 d.VTB Bank pranešimą jau atsižvelgta vykdant tyrimo procedūrą, susijusią su ankstesniu viršijimu, nes buvo nagrinėjami tie patys klientai ir tos pačios faktinės aplinkybės.

75.

ECB (jis pateikė argumentus tik dėl trečiojo klausimo) teigia, kad sąvoka „formaliai pradėta priežiūros procedūra“ į BPM pagrindų reglamento 48 straipsnio 3 dalį buvo įtraukta siekiant reglamentuoti atvejus, kai pakeičiamas ECB ir NKI kompetencijos pasidalijimas. Ši sąvoka susijusi su ECB uždaviniais ir įgaliojimais, taigi reglamento 48 straipsnis susijęs tik su procedūromis, patenkančiomis į ECB kompetencijos sritį.

76.

Taigi BPM pagrindų reglamento 48 straipsnio 3 dalies taikymas priklausys nuo to, kaip bus vertinamas nagrinėjamas palūkanų nustatymas. Ši dalis bus taikoma, jeigu priemonė bus rizikos ribojimo priežiūros priemonė, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/36 64 ir 65 straipsnius, tačiau nebus taikoma, jeigu priemonė bus ekonominė, skirta tam, kad apskritai būtų susigrąžinta dėl neteisėto elgesio gauta nauda arba nauda, kuri dėl tokio elgesio gali būti gauta.

77.

Komisija, kuri dėl šio klausimo pateikė tik papildomas pastabas, mano, kad rizikos ribojimo priežiūros procedūra, kaip ji suprantama pagal BPM pagrindų reglamento 48 straipsnio 3 dalį, nepradedama kredito įstaigai pateikus pranešimą, numatytą CRR 396 straipsnyje. Kita vertus, jos nuomone, tokios procedūros negalima pradėti dėl ankstesnių jau baigtų procedūrų, susijusių su panašiais pažeidimais, jeigu padaromas naujas pažeidimas.

78.

Trečiuoju klausimu siekiama išsiaiškinti, ar pagal Reglamento Nr. 468/14 48 straipsnio 3 dalį yra „formaliai pradėta priežiūros procedūra“ kuriuo nors iš šių dviejų atvejų:

79.

Šioje byloje palūkanų nustatymas, dėl kurio FMA sprendimą priėmė 2015 m. gegužės 11 d., buvo grindžiamas tuo, kad 2014 m. spalio mėn. viršyta rizikos pozicija, – apie tai VTB Bank šiai institucijai pranešė 2014 m. lapkričio 3 d. (t. y. dieną prieš tai, kai ECB prisiėmė kompetenciją pagal BPM pagrindų reglamentą).

80.

ECB ir nacionalinių priežiūros institucijų bendradarbiavimo srityje pagal BPM pagrindų reglamento 48 straipsnį reglamentuojamos priežiūros procedūros, kurios yra nebaigtos tuo metu, kai ECB ir viena iš tokių institucijų pasikeičia kompetencijomis.

81.

Pagal BPM pagrindų reglamento 149 straipsnio 1 dalį šiuo atveju turi būti taikomos perdavimo procedūros, reglamentuojamos pagal jo 48 straipsnį, ir „[j]eigu NKI iki 2014 m. lapkričio 4 d. pradėjo priežiūros procedūras, už kurias ECB tampa kompetentingas remiantis BPM reglamentu, taikomos 48 straipsnyje nustatytos procedūros, jeigu ECB nenusprendžia kitaip“.

82.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, svarbiausia yra tai, ar iki 2014 m. lapkričio 4 d. buvo vykdoma formali priežiūros procedūra, už kurią buvo atsakinga FMA. Vis dėlto manau, kad yra išankstinė sąlyga, kurią ECB priminė savo pastabose ir kurios įvykdymą neigia FMA; šią sąlygą reikia išnagrinėti.

83.

Iš tikrųjų FMA mano, kad ECB nėra kompetentingas nustatyti kompensuojamųjų palūkanų jokiu atveju, t. y. ir nuo 2014 m. lapkričio 4 d. Jeigu taip būtų, nereikėtų taikyti BPM pagrindų reglamento 48 straipsnyje nustatytos perdavimo tvarkos.

84.

Pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 1 dalies d punktą „ECB <…> rizikos ribojimo principais pagrįstos priežiūros tikslais turi išimtinę kompetenciją visų dalyvaujančiose valstybėse narėse įsteigtų kredito įstaigų atžvilgiu“, be kitų uždavinių, „užtikrinti, kad būtų laikomasi 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nurodytų aktų, kuriais kredito įstaigoms nustatyti rizikos ribojimo reikalavimai <…> didelių pozicijų ribų <…> srity[je]“.

85.

Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje būtent nustatyta, kad „siekdamas [vykdyti įpareigojimus ir] užtikrinti aukštus priežiūros standartus ECB taiko visą atitinkamą Sąjungos teisę ir, kai tokią Sąjungos teisę sudaro direktyvos, nacionalinės teisės aktus, kuriais tos direktyvos perkeliamos į nacionalinę teisę“. Joje priduriama, kad „[j]ei atitinkamą Sąjungos teisę sudaro reglamentai ir jei šiuo metu tais reglamentais valstybėms narėms aiškiai suteikiama galimybių pasirinkti, ECB taip pat taiko nacionalinės teisės aktus, kuriais pasinaudojama tomis galimybėmis [tos galimybės perkeliamos į nacionalinę teisę]“ ( 21 ).

86.

Abiem atvejais – ir tuomet, jeigu palūkanų nustatymas būtų galiojanti nacionalinė priemonė, kurią valstybė narė nustatė naudodamasi galimybe, leidžiama pagal teisinį pagrindą, kurį sudaro Direktyva 2013/36 ir CRR, ir tuomet, jeigu tai būtų priemonė, nustatyta tiesiogiai taikant šiuos teisės aktus (manau, kad yra taip), pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnį ji patektų į ECB priskirtos kompetencijos sritį.

87.

Taigi yra įvykdyta pirmoji iš sąlygų, kurių reikalaujama pagal BPM pagrindų reglamento 48 straipsnį (t. y. ECB suteikta kompetencija), ir reikia išsiaiškinti, ar taip pat įvykdyta sąlyga, dėl kurios konkrečiai klausia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, t. y. ar tą dieną, kurią ECB prisiėmė priežiūros kompetenciją, FMA buvo vykdoma procedūra.

88.

BPM pagrindų reglamento 48 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta „formaliai pradėta priežiūros procedūra“. Vartojant prieveiksmį nedaroma nuorodos į priežastis, dėl kurių pradėta procedūra, – tarp šių priežasčių gali būti pranešimas, kurį pagal CRR 395 straipsnio 5 dalį įstaiga, viršijusi pozicijos ribą, turi pateikti kompetentingoms institucijoms.

89.

Mano nuomone, Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo konkrečiai atkreipti dėmesį į momentą, kada procedūra pradėta formaliai arba oficialiai, t. y. kada kompetentinga institucija priėmė aiškų sprendimą dėl pradėjimo. Kad ir kokios būtų materialinės priežastys (kaip antai finansų įstaigos pranešimas), dėl kurių formaliai priimtas šis sprendimas, svarbios yra ne jos, o šis sprendimas.

90.

Taigi manau, kad VTB Bank2014 m. lapkričio 3 d. pranešimo negalima laikyti veiksniu, dėl kurio pradėta BPM pagrindų reglamento 48 straipsnio 3 dalyje nurodyta priežiūros procedūra.

91.

Man taip pat neatrodo, kad palūkanų nustatymas, dėl kurio nuspręsta gavus 2014 m. lapkričio 3 d.VTB Bank pranešimą, gali būti siejamas su procedūra, dėl kurios priimtas 2014 m. spalio 30 d. sprendimas, nustatantis palūkanas dėl ankstesnio viršijimo.

92.

Šiuo atveju nagrinėjant klausimą, dėl kurio galiausiai turi nuspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, su visu atsargumu reikia manyti, kad procedūra, dėl kurios priimtas 2014 m. spalio 30 d. sprendimas, buvo baigta, kai VTB Bank pranešė apie antrąjį rizikos pozicijos viršijimą (2014 m. lapkričio 3 d.). Sprendimą dėl antrojo viršijimo buvo galima priimti tik atsižvelgiant į naują „formaliai pradėtą priežiūros procedūrą“ (taigi kitą, nei vykdyta anksčiau).

93.

FMA rėmėsi proceso ekonomiškumo pagrindais, siekdama antrąjį sprendimą kaip nors susieti su procedūra, baigta priėmus 2014 m. spalio 30 d. sprendimą. Šiuo klausimu pažymiu, kad vykdant šią procedūrą jau buvo atsižvelgta į viršijimą, apie kurį VTB Bank pranešė 2014 m. lapkričio 3 d. Nesiekdamas išspręsti klausimo (pabrėžiu, kad jį turi išspręsti nacionalinis teismas) manau, kad BPM pagrindų reglamento 48 straipsnio 3 dalyje pateikta nuoroda į formalų priežiūros procedūros pradėjimą reiškia, kad negalima atsižvelgti į argumentus dėl materialinių aspektų ir proceso ekonomiškumo, kuriais remiasi FMA.

94.

Taigi manau, kad į trečiąjį klausimą reikėtų atsakyti taip: „formaliai pradėtos priežiūros procedūros“ nėra nė vienu iš dviejų atvejų, kuriuos nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

95.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija):