EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62014CC0293

Generalinio advokato M. Szpunar išvada, pateikta 2015 m. liepos 16 d.

Court reports – general

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2015:472

GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2015 m. liepos 16 d. ( 1 )

Byla C‑293/14

Gebhart Hiebler

prieš

Walter Schlagbauer

(Oberster Gerichtshof (Austrija) pateiktas prašymaspriimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 2006/123/EB — Įsisteigimo laisvė — Išimtinai vidaus situacijos — 2 straipsnio 2 dalies i punktas — Į viešosios valdžios funkcijų vykdymą patenkanti veikla — Kaminkrėčio profesija — 10 straipsnio 4 dalis — 15 straipsnio 1–4 dalys — Teritoriniai apribojimai — Proporcingumas — Bendros ekonominės svarbos paslaugos“

I – Įžanginė dalis

1.

„Kärnten is lei ans.“

2.

Pažodžiui aiškinant šūkį, kuriuo vietiniai Austrijos Karintijos žemės gyventojai savo dialektu reiškia pasididžiavimą, kad yra tik viena Karintija, nagrinėjamu atveju galima suprasti, kad vis dėlto taip nėra. Kaminkrėčio profesinės veiklos atveju, laikantis vietos taisyklių, Karintijos teritorija suskirstyta į keletą vadinamųjų prižiūrimų teritorijų. Kaminkrėčiai gali iš esmės siūlyti savo paslaugas tik toje teritorijoje, kurioje gyvena, o tai piktina Gebhart Hiebler, kaminkrėtį, gyvenantį Mosburge, Karintijoje, jis norėtų siūlyti savo paslaugas ir už savo „prižiūrimos teritorijos“ ribų.

3.

Teisingumo Teismo prašoma ištirti, ar nagrinėjamu atveju nacionalinė teisė, taikoma G. Hiebler atveju, atitinka Direktyvą 2006/123/EB ( 2 ) (vadinamoji Paslaugų direktyva). Mano vertinimu, darytina išvada, kad taip nėra.

II – Teisinis pagrindas

A – Sąjungos teisė

4.

Direktyvos 2006/123 2 straipsnyje „Taikymo sritis“ nurodyta, kad:

„1.   Ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusių teikėjų teikiamoms paslaugoms.

2.   Ši direktyva netaikoma šioms veiklos rūšims:

<…>

i)

veiklai, susijusiai su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip apibrėžta Sutarties 45 straipsnyje;

<…>“

5.

Šios direktyvos 10 straipsnis pavadintas „Leidimo išdavimo sąlygos“. Šio straipsnio 4 dalis suformuluota taip:

„Leidimas suteikia teikėjui teisę teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą visoje valstybės teritorijoje, įskaitant atstovybių, pavaldžiųjų įmonių, filialų arba biurų steigimą, išskyrus atvejus, kai kiekvienas atskiras leidimas įsisteigti arba leidimo galiojimo apribojimas tam tikra teritorijos dalimi pateisinamas svarbiais visuomenės interesais.“

6.

Direktyvos 14 straipsnyje „Draudžiami reikalavimai“ nustatyta:

„Valstybės narės nekelia teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymui savo teritorijoje nė vieno iš šių reikalavimų:

1)

diskriminaciniai reikalavimai, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su pilietybe arba įmonės registruotos buveinės vieta, visų pirma įskaitant:

a)

reikalavimus dėl pilietybės teikėjui, jo darbuotojams, akcinio kapitalo valdytojams arba paslaugų teikėjo vadovavimo ar priežiūros organų nariams;

b)

reikalavimą, kad teikėjas, jo darbuotojai, akcinio kapitalo valdytojai arba teikėjo vadovavimo ar priežiūros organų nariai nuolat gyventų valstybės narės teritorijoje;

<…>“

7.

Direktyvos 2006/123 15 straipsnyje „Vertintini reikalavimai“ nustatyta, kad:

„1.   Valstybės narės patikrina, ar pagal jų teisės sistemą taikomi kurie nors 2 dalyje išvardyti reikalavimai, ir užtikrina, kad visi tokie reikalavimai atitiktų 3 dalyje nustatytas sąlygas. Valstybės narės pakeičia savo įstatymus ir kitus teisės aktus taip, kad jie atitiktų minėtas sąlygas.

2.   Valstybės narės patikrina, ar pagal jų teisės sistemą teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymui taikomas kuris nors iš šių nediskriminacinių reikalavimų:

a)

kiekybiniai ar teritoriniai apribojimai, visų pirma apribojimai, susiję su gyventojų skaičiumi arba su minimaliu geografiniu atstumu tarp teikėjų;

<…>

3.   Valstybės narės patikrina, kad 2 dalyje nurodyti reikalavimai atitiktų šias sąlygas:

a)

nediskriminavimas: reikalavimai neturi būti tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojantys pagal pilietybę arba pagal įmonės registruotos buveinės vietą;

b)

būtinybė: reikalavimai turi būti pateisinami svarbiais visuomenės interesais;

c)

proporcingumas: reikalavimai turi būti tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti; jais neturi būti reikalaujama daugiau, negu reikia tam tikslui pasiekti, ir turi būti neįmanoma pakeisti tokių reikalavimų kitomis, mažiau ribojančiomis priemonėmis, kuriomis pasiekiamas toks pat rezultatas.

4.   1, 2 ir 3 dalys taikomos bendrų ekonominių interesų paslaugų srities teisės aktams tik tais atvejais, jei šių dalių taikymas teisiškai ir faktiškai netrukdo atlikti su tomis paslaugomis susijusių užduočių.

<...>“

B – Austrijos teisė

1. Federacinis (nacionalinis) lygmuo

8.

Remiantis Austrijos amatininkų, prekybininkų ir gamybinio pobūdžio profesinės veiklos kodekso (toliau – Gewerbeordnung) 120 straipsniu, kaminkrėčio veiklos leidimo reikia norint vykdyti dūmtraukių ir išmetamųjų dujų kaminų, dūmtakių ir išmetamųjų dujų vamzdynų bei su jais sujungtų ugniakurų valymą ir tikrinimą. Jeigu kaminkrėčiai pagal federalinių žemių teisės aktų nuostatas įpareigojami vykdyti administracinės priežiūros funkcijas, ypač priešgaisrinės saugos, statybų inspekcijos ar panašias, jie vykdo ir viešąsias užduotis, ir turi būti įsisteigę Austrijoje.

9.

Austrijos Gewerbeordnung 123 straipsnyje nustatyta, kad:

„1)

Federalinės žemės vyriausybės vadovas potvarkiu apriboja kaminkrėčio veiklos vykdymo teritoriją. Šiuo potvarkiu nustatomos tokios prižiūrimų teritorijų ribos, kad būtų galima tinkamai vykdyti priešgaisrinės saugos funkcijas ir prižiūrimoje teritorijoje užtikrinti ne mažiau kaip dviejų kaminkrėčių paslaugas teikiančių įmonių, turinčių ne mažiau kaip du visu etatu dirbančius darbuotojus, ekonominį gyvybingumą. <…>

2)

Gali būti išduodami tik tokie įmonės registracijos sertifikatai vykdyti kaminkrėčio veiklą, kuriais veiklos vykdymas pagal 120 straipsnio 1 dalį apribojamas atitinkama prižiūrima teritorija. Tačiau gresiant uždelsimo pavojui, vykdant [valdžios institucijų pavestas funkcijas] arba persikėlus į kitą prižiūrimą teritoriją pagal 124 straipsnį, veiklą pagal 120 straipsnio 1 dalį galima vykdyti ir už prižiūrimos teritorijos ribų. <…>

3)

Kaminkrėčiai savo prižiūrimoje teritorijoje privalo atitinkamai pagal taikomą didžiausią tarifą atlikti 120 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiklą.“

10.

Pagal Austrijos Gewerbeordnung 124 straipsnį:

„Jei pasirenkamas kitas už prižiūrimą teritoriją atsakingas kaminkrėtys, iki tol buvęs įgaliotas kaminkrėtys privalo nedelsdamas pateikti ataskaitą raštu apie paskutinį valymą ir valomo objekto būklę šias funkcijas perimančiam kaminkrėčiui, savivaldybei ir valomo objekto savininkams. <…> Jei atitinkamoje prižiūrimoje teritorijoje yra ne daugiau kaip du kaminkrėčiai, galima persikelti į kitą prižiūrimą teritoriją.“

11.

Austrijos Gewerbeordnung 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad:

„Federalinės žemės vyriausybės vadovas potvarkiu nustato didžiausius tarifus. Tokiu atveju atsižvelgiama į įmonių pajėgumą ir paslaugos gavėjų interesus.“

2. Federacinis lygmuo – Karintijos teisė

12.

Austrijos federalinių žemių teisės aktuose pateikiamos, viena vertus, nuostatos dėl kurą deginančių įrenginių savininkų pareigos reguliariai naudotis kaminkrėčių teikiama kaminų valymo paslauga (toliau – valymo pareiga). Antra vertus, juose numatyta, kad kaminkrėčiai taip pat vykdo priešgaisrinės saugos tarnybos funkcijas. Karintijos federalinėje žemėje prie šių funkcijų priskiriama, pavyzdžiui, nuolatinė priešgaisrinė priežiūra pagal Karintijos priešgaisrinės saugos ir gelbėtojų įstatymą (Gefahrenpolizei‑ und Feuerpolizeiordnung).

13.

Šio įstatymo 26 straipsnyje nustatyta, kad:

„1)

Statinių priešgaisrinė priežiūra skirta būklei, dėl kurios gali kilti gaisro pavojus arba kuri prisideda prie tokio pavojaus atsiradimo ir kuri gali apsunkinti arba sutrukdyti gaisro gesinimą ir gelbėjimo priemonių taikymą, nustatyti.

2)

Atliekant priešgaisrinę priežiūrą pirmiausia reikia vizualiai nustatyti:

a)

ar laikomasi šio įstatymo nuostatų arba remiantis šiuo įstatymu priimtų potvarkių ir sprendimų <...> nuostatų ir ar yra kitų nesklandumų dėl priešgaisrinės saugos;

b)

ar yra gaisro pavojų keliančių statinio pažeidimų;

c)

ar yra kitų aplinkybių, reikšmingų priešgaisrinės saugos ar gaisrų gesinimo požiūriu. <…>

3)

Priešgaisrinė priežiūra atliekama atsižvelgiant į statiniui kylančią riziką priešgaisrinės saugos požiūriu. Tokia statinių priežiūra atliekama:

a)

kas 15 metų, jei rizika priešgaisrinės saugos požiūriu yra nedidelė;

b)

kas 9 metus, jei rizika priešgaisrinės saugos požiūriu yra vidutinė, ir

c)

kas 5 metus, jei rizika priešgaisrinės saugos požiūriu yra didelė.“

14.

To paties įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad:

„1)

Priešgaisrinę priežiūrą pagal 26 straipsnio 3 dalies a ir b punktus savarankiškai atlieka įgaliotas <...> kaminkrėtys. <...>

<...>

9)

Kaskart pagal 1 dalį atlikus priešgaisrinę priežiūrą, savininkas (naudojimosi teisės turėtojas ar namo administratorius) moka mokestį. Mokestį renka kaminkrėtys. <...>“

III – Faktinės aplinkybės, procedūra ir nagrinėjami klausimai

15.

Pagrindinės bylos šalys yra Austrijos Karintijos žemės kaminkrėčiai. Jie nesutaria dėl klausimo, ar G. Hiebler gali vykdyti veiklą ir už „prižiūrimos teritorijos“, kurioje vykdyti veiklą ir skirtas jo leidimas, ribų.

16.

Remiantis pirmiau išdėstytomis teisinėmis nuostatomis, G. Hiebler turėjo leidimą vykdyti veiklą, kuris galiojo tik „A prižiūrimoje teritorijoje“. Jis taip pat galėjo vykdyti veiklą ir kitoje prižiūrimoje teritorijoje („B prižiūrima teritorija“), nes joje veiklą vykdė ne daugiau kaip du kaminkrėčiai. Tačiau B prižiūrimos teritorijos nebėra. Pagal 2011 m. liepos 27 d. įsigaliojusias naujas taisykles ji buvo sujungta su kita prižiūrima teritorija ir suformuota nauja „C prižiūrima teritorija“. Nuo to laiko šioje teritorijoje veiklą vykdo keturi kaminkrėčiai, todėl G. Hiebler ten nebegali vykdyti veiklos, nes nėra išimtinių aplinkybių (gresiantis uždelsimo pavojus, valdžios institucijų pavestos funkcijos), kurioms susiklosčius jis tai galėtų daryti.

17.

Tačiau po 2011 m. liepos 27 d. jis siūlė savo paslaugas klientams mėtydamas į pašto dėžutes reklamą. Dėl šios reklamos G. Hiebler pasirinko 42 šioje prižiūrimoje teritorijoje įsikūrusio W. Schlagbauer klientai. Todėl W. Schlagbauer neteko pajamų.

18.

W. Schlagbauer pareiškė ieškinį J. Hiebler Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teisme) dėl veiksmų nutraukimo, teismo sprendimo paskelbimo ir 2594,65 EUR su palūkanomis ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. 2013 m. kovo 10 d.Landesgericht Klagenfurt patenkino ieškinį, teigdamas, kad teritoriniai apribojimai atitinka Direktyvą 2006/123, nes jie yra nediskriminuojantys, būtini ir proporcingi.

19.

G. Hiebler pateikė apeliacinį skundą, ir 2013 m. lapkričio 6 d.Oberlandesgericht Graz (Graco aukštesnysis apygardos teismas) sprendimą patvirtino.

20.

Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas), vykstant procesui dėl kasacinio skundo, 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi, teismo gauta 2014 m. birželio 13 d., pateikė šiuos klausimus su prašymu priimti prejudicinį sprendimą:

„1.

Ar pagal direktyvos [2006/123] 2 straipsnio 2 dalies i punktą ši direktyva netaikoma visai kaminkrėčio profesinei veiklai, nes kaminkrėtys atlieka ir priešgaisrinės saugos užduotis (priešgaisrinė priežiūra, statybų procese teikiamos išvados ir pan.)?

2.

Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas, ar nacionalinės teisės norma, pagal kurią leidimas vykdyti kaminkrėčio veiklą iš esmės apribojamas konkrečia „prižiūrima teritorija“, suderinama su direktyvos [2006/123] 10 straipsnio 4 dalimi ir 15 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies a punktu ir 3 dalimi?“

IV – Analizė

A – Preliminarios pastabos

21.

Remdamasis daugiausia Direktyvos 2006/123 III skyriumi, Oberster Gerichtshof mano, kad šioje byloje taikomos veikiau įsisteigimo taisyklės, o ne paslaugų nuostatos. Ir, man atrodo, tai tinkamas atskaitos taškas, nes pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką paslaugų teikimas nuo įsisteigimo pirmiausia skiriasi atitinkamos veiklos reguliarumu ir tęstinumu, priešingai nei laikino pobūdžio veiklos atveju ( 3 ). Nagrinėjamu atveju G. Hiebler siekia, kad jo kaminų valymo veikla būtų nuolatinio pobūdžio ir nepertraukiama.

22.

Todėl šią bylą reikia nagrinėti atsižvelgiant į įsisteigimo laisvę.

23.

Be to, atrodo, visos nagrinėjamos bylos aplinkybės susijusios tik su Austrija, tiksliau, su Karintijos žeme. Kitaip tariant, šiuo atveju nėra vadinamojo tarpvalstybinio elemento tarp Europos Sąjungos valstybių narių.

24.

Kaip nurodžiau savo išvadoje bylose Trijber ir Harmsen, toks tarpvalstybinis elementas vis dėlto nėra būtinas. Direktyvos 2006/123 III skyrius dėl įsisteigimo laisvės, taikomas paslaugų teikėjams, turėtų būti taikomas ir išimtinai vidaus situacijoms ( 4 ).

25.

Todėl neturi būti abejojama šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu ir remiamasi nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią, nepaisant to, kad nagrinėjamas atvejis neturi tarpvalstybinio elemento, vis tiek gali egzistuoti interesas, kad Teisingumo Teismas atsakytų į pateiktą klausimą ( 5 ).

26.

Todėl, mano nuomone, Direktyvos 2006/123 III skyrius taikytinas nagrinėjamu atveju, ir nėra reikalo nagrinėti, ar šioje byloje yra elementų, kurie peržengia Austrijos sienas.

B – Pirmasis klausimas

27.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori žinoti, ar į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį neįeina visa kaminkrėčio komercinė veikla, nes kaminkrėtys atlieka ir priešgaisrinės saugos užduotis. Oberster Gerichtshof konkrečiai remiasi Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies i punktu, pagal kurį direktyva netaikoma veiklai, susijusiai su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip apibrėžta dabartiniame SESV 51 straipsnyje ( 6 ).

1. Dėl viešosios valdžios funkcijų vykdymo

28.

Vis dėlto šis klausimas suponuoja prielaidą, kad Karintijoje kaminkrėčiai, vykdydami savo veiklą, atlieka ir viešosios valdžios funkcijas.

29.

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu ir posėdyje pateikta informacija, susidaro tokia situacija: Karintijoje kaminkrėčiai vykdo įvairią veiklą. Didžioji dauguma iš jų verčiasi asmenine ekonomine veikla, kuri niekaip nėra susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu. Be to, kadangi pagal federalinių žemių teisės aktų nuostatas jie įpareigojami vykdyti „administracinės priežiūros funkcijas“, ypač priešgaisrinės saugos, statybų inspekcijos ar panašias, jie vykdo ir viešąsias užduotis ( 7 ).

30.

Ar tokios viešosios užduotys yra susijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies i punktą ir SESV 51 straipsnį?

31.

„Viešosios valdžios“ koncepcija, įtvirtinta SESV 51 straipsnyje, kuri yra savarankiška, nes nustatoma tik pagal Sąjungos teisės aktus ir negali būti apibrėžta kiekvienos valstybės narės, yra pagrindinio įsisteigimo laisvės principo, kuris atitinkamai turi būti aiškinamas siaurai, išimtis. Nors Teisingumo Teismas nepateikė abstrakčios šios išimties apibrėžties ( 8 ), jis nusprendė, kad ji turi būti taikoma tik veiklai, kuri pati savaime yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu ( 9 ). Pavyzdžiui, notarams priskirta autentiškumo tvirtinimo veikla, Teisingumo Teismo teigimu, pati savaime tiesiogiai ir konkrečiai nėra susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu ( 10 ).

32.

Be to, veikla, kuri yra tik pagalbinė arba parengiamoji vykdant viešosios valdžios funkcijas ( 11 ), nėra pašalinta iš įsisteigimo laisvės taikymo srities. Tas pats pasakytina apie veiklą, kuri, nors ir vykdoma palaikant galbūt netgi reguliarius ir sistemingus ryšius su administracinėmis arba teisminėmis institucijomis, tarp jų ir privalomą bendradarbiavimą, savaime nedaro įtakos šių institucijų diskrecijai ir sprendimų priėmimui ( 12 ), ir apie tam tikrą veiklą, kuri neapima sprendimų priėmimo funkcijų ( 13 ), priverčiamosios galios ( 14 ) ar įgaliojimų taikyti prievartos priemones įgyvendinimo ( 15 ).

33.

Be to, kaip Teisingumo Teismas neseniai nusprendė dėl valstybės tarnybos išimties, įtvirtintos SESV 45 straipsnio 4 dalyje, kuri yra nuostata, atitinkanti SESV 51 straipsnį laisvo darbuotojų judėjimo srityje, viešosios valdžios institucijos funkcijų vykdymas turi būti įprastas ir nesudaryti labai mažos jas vykdančio asmens veiklos dalies ( 16 ) .

34.

Teismo posėdyje teigta, kad ne kaminkrėtys, o būtent vietos valdžios institucija, kuriai atstovauja meras (Bürgermeister), pagal Karintijos teisę yra atsakinga už priešgaisrinės saugos funkcijų vykdymą. Taigi merui priklausė vykdyti viešosios valdžios funkcijas ir taikant prievartos priemones pasiekti, kad kaminkrėčių klientai vykdytų pareigas.

35.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, abejočiau, ar pareigos, susijusios su priešgaisrine sauga, patenka į viešosios valdžios funkcijų vykdymą pagal SESV 51 straipsnį, nes, atrodo, kaminkrėčio veikla yra pagalbinė veikla vykdant viešosios valios funkcijas, ir kaminkrėtys neturi įgaliojimų užtikrinti vykdymą ir taikyti ribojamąsias ir prievartos priemones.

36.

Jeigu nė viena iš G. Hiebler veiklos sričių nepatenka į Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies i punkto taikymo sritį, tokiu atveju visai jo vykdomai veiklai taikoma direktyva ( 17 ).

2. Dėl bendrų ekonominių interesų paslaugų

37.

Kaip antrąjį klausimą aptarsiu bendrų ekonominių interesų paslaugų sampratą. Kol kas pakaktų užsiminti, kad net tuo atveju, jei (visa) kaminkrėčio veikla būtų laikoma bendrų ekonominių interesų paslaugomis, jos vis tiek patektų į šios direktyvos taikymo sritį. Pagal Direktyvos 2006/123 1 straipsnio 2 dalį bendrų ekonominių interesų paslaugų, kurias leidžiama teikti valstybiniams arba privatiems subjektams, liberalizavimas šia direktyva nėra reglamentuojamas. Šios direktyvos 1 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad ši direktyva „neturi įtakos valstybių narių teisei vadovaujantis Bendrijos teisės nuostatomis apibrėžti, ką jos laiko bendrų ekonominių interesų paslaugomis, kaip šias paslaugas reikėtų organizuoti ir finansuoti, laikantis valstybės pagalbos teikimo taisyklių, ir kokie tikslūs įsipareigojimai joms taikomi“. Mano nuomone, tai reiškia, kad iš esmės bendrų ekonominių interesų paslaugos patenka į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį, ir tai patvirtinta šios direktyvos 17 konstatuojamojoje dalyje ( 18 ). Be to, direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte pabrėžiama, kad ši direktyva netaikoma neekonominio pobūdžio bendrų interesų paslaugoms, ir ši nuostata yra perteklinė, atsižvelgiant į tai, kad paslaugos apibrėžtyje jau nustatyta, kad ji teikiama už užmokestį ( 19 ). Be to, kai kurios bendrų ekonominių interesų paslaugos, pavyzdžiui, paslaugos transporto srityje ( 20 ), yra aiškiai neįtrauktos į direktyvos taikymo sritį, ir tai reiškia, kad yra priešingai, – tos bendrų ekonominių interesų paslaugos, kurios nėra aiškiai paminėtos, patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

38.

Todėl, atsakant į pirmąjį klausimą, pažymėtina, kad tokia veikla kaip kaminkrėčio veikla Karintijos žemėje, įskaitant priešgaisrinės saugos funkcijų vykdymą, nėra veikla, susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies i punktą ir SESV 51 straipsnį. Ši veikla patenka į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį.

C – Antrasis klausimas

39.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi Teisingumo Teismo, ar nacionalinės teisės norma, pagal kurią leidimas vykdyti kaminkrėčio veiklą iš esmės apribojamas konkrečia „prižiūrima teritorija“, suderinama su Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 4 dalimi ir 15 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies a punktu ir 3 dalimi. Iš esmės klausimu siekiama išsiaiškinti, ar įsisteigimo laisvės apribojimas, kylantis dėl kiekybinių ar teritorinių apribojimų, gali būti pateisinamas svarbiais visuomenės interesais.

40.

Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos, kurios turi būti įvykdytos nacionalinėje leidimų suteikimo sistemoje, o šios direktyvos 15 straipsnio tikslas – užtikrinti direktyvos suderinamumą su nacionaliniais reikalavimais, taikomais paslaugų teikėjui.

1. Direktyvos 2006/123 14 straipsnio 1 dalies b punktas

41.

Prieš nagrinėjant 10 straipsnio 4 dalį ir 15 straipsnį, mano manymu, būtina atkreipti Teisingumo Teismo dėmesį į 14 straipsnio 1 dalies b punktą.

42.

Kiek suprantu, Austrijos Gewerbeordnung 120 straipsnis reiškia, kad, siekiant gauti leidimą vykdyti kaminkrėčio veiklą, nėra diferencijuojama pagal faktiškai vykdomos veiklos rūšį ir kad dėl to kiekvienas asmuo, norintis gauti tokį leidimą, turi būti įsisteigęs Austrijoje. Šios prielaidos teisingumą turi patikrinti nacionalinis teismas. Kita vertus, jei atsakymas būtų teigiamas, tai būtų diskriminacinis reikalavimas, netiesiogiai grindžiamas pilietybe, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/123 14 straipsnio 1 dalies b punktą, nes dėl to G. Hiebler įmonė turėtų būti įsisteigusi Austrijoje. Tai būtų per se neteisėta ir nebūtų galimybės pateisinti tokį draudimą ( 21 ).

2. Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 4 dalis

43.

Pagal Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 4 dalį leidimo galiojimo apribojimas tam tikra teritorijos dalimi turi būti pateisinamas svarbiais visuomenės interesais.

44.

Kaip galimą pateisinimą pagal šią nuostatą Austrijos vyriausybė rašytinėse pastabose nurodo sveikatos apsaugą ir visuomenės saugumą. Akivaizdu, jog, atsižvelgiant į tai, kad negalima remtis ekonominėmis priežastimis, „kaminkrėčių paslaugas teikiančių įmonių <...> ekonominis gyvybingumas“ ( 22 ), be abejonės, nėra galimas pateisinimo pagrindas ( 23 ).

45.

Be to, apribojimas turi būti proporcingas ( 24 ). Todėl pirmiausia jis turi būti tinkamas ( 25 ) siekiamam tikslui įgyvendinti.

46.

Man jau kelia abejonių Austrijos teisės akto tinkamumas.

47.

Tiek, kiek teritorinis apribojimas yra tinkamas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą priešgaisrinės saugos požiūriu, svarstau, ar nebūtų tinkamiau leisti kaminkrėčiams teikti savo paslaugas kitose teritorijose, nes taip būtų užtikrinta geresnė pasiūla klientams.

48.

Tiesa, kad sveikatos apsaugos srityje Teisingumo Teismas pripažino, jog teritoriniai apribojimai, taikomi vaistinėms ir optikams, yra proporcingi. Sprendime Blanco Pérez ir Chao Gómez jis nustatė, kad teisės aktai, pagal kuriuos gali būti steigiama tik viena vaistinė, atsižvelgiant į tam tikrą gyventojų skaičių, yra proporcingi siekiamam sveikatos apsaugos tikslui ( 26 ). Sprendime Ottica New Line jis išplėtė šią argumentaciją optikams ( 27 ).

49.

Ši byla dėl kaminkrėčio veiklos nuo tų bylų skiriasi tuo, kai jai būdingas dvigubo nemobilumo elementas. Ne tik klientai negali judėti, nes pagal daiktų prigimtį kaminai yra nekilnojamojo turto dalis, bet ir kaminkrėtys negali išvykti iš teritorijos, prie kurios priskirtas.

50.

Taip pat nematau pagrindo, kaip tokiu reikalavimu turėtų būti prisidedama prie geresnės priešgaisrinės saugos ar visuomenės sveikatos. Priešingai, manyčiau, jog, leidus kaminkrėčiams teikti savo paslaugas ir kitoje teritorijoje, iš tikrųjų būtų užtikrintas tinkamų paslaugų teikimas klientams ir padidinta priešgaisrinė sauga, taip pat pagerėtų visuomenės sveikatos apsauga.

51.

Be to, teritorinis apribojimas aiškiai viršija tai, kas būtina priešgaisrinės saugos tikslams pasiekti, kaip rodo Austrijos Zalcburgo žemėje buvęs atvejis, kuriuo Oberster Gerichtshof konkrečiai remiasi.

52.

Todėl teritoriniu apribojimu pažeidžiama direktyvos 10 straipsnio 4 dalis.

3. Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 1–3 dalys

53.

Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į akivaizdų faktą, kad, nors ši nuostata skirta valstybėms narėms vertinimo įpareigojimo forma, ji taikoma tiesiogiai ir ja G. Hiebler gali remtis Austrijos valdžios institucijose.

54.

Teritorinis apribojimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 2 dalies a punktą, remiantis jos 15 straipsnio 3 dalimi, turi būti nediskriminacinis, pateisinamas svarbiais visuomenės interesais ( 28 ) ir proporcingas.

55.

Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 4 dalies analizė apribojimo pateisinimo požiūriu taikoma mutatis mutandis, todėl Austrijos teisės aktais pažeidžiama ir 15 straipsnio 3 dalis.

4. Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 4 dalis – Bendros ekonominės svarbos paslaugos

56.

Atlikęs šį vertinimą, vis dar manau, jog tikslinga išnagrinėti direktyvos 15 straipsnio 4 dalį, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ar šalys savo rašytinėse pastabose šio klausimo nekėlė ( 29 ).

57.

Remiantis tokia rekursine nuostata ( 30 ), Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 1–3 dalys „taikomos bendrų ekonominių interesų paslaugų srities teisės aktams tik tais atvejais, jei šių dalių taikymas teisiškai ar faktiškai netrukdo atlikti su tomis paslaugomis susijusių užduočių“.

58.

Norėčiau nagrinėti šį klausimą dviem etapais: pirma, aptarsiu bendros ekonominės svarbos paslaugų terminą, o vėliau analizuosiu 15 straipsnio 4 dalies prasmę.

59.

Terminas „bendros ekonominės svarbos paslaugos“, kuri pirmiausia kyla iš pirminės teisės (SESV 106 straipsnio 2 dalies) ( 31 ), Teisingumo Teismo praktikoje aiškinta jau keletą kartų, nors ir nėra apibrėžta abstrakčiai.

60.

Kaip nurodyta pirmiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neaptaria galimybės, kad kaminkrėčio veikla galėtų būti vertinama kaip bendros ekonominės svarbos paslauga. Vis dėlto, manau, tikslinga ištirti šią galimybę, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui būtų galima pateikti gaires, kaip išspręsti bylą, atsižvelgiant į Sąjungos teisę.

61.

Nors valstybė narė turi plačią diskreciją nustatyti, kas laikytina bendros ekonominės svarbos paslauga, ji turi užtikrinti, kad kiekviena bendros ekonominės svarbos paslaugos užduotis atitiktų tam tikrus bendrus minimalius kriterijus, būdingus visiems tokiems uždaviniams, ir įrodyti, kad šie kriterijai iš tiesų yra tenkinami konkrečiu atveju ( 32 ). Šie kriterijai, be kita ko, yra valdžios institucijos aktas, kuriuo atitinkamiems operatoriams pavedama bendros ekonominės svarbos paslaugos užduotis, ir universalus privalomas tos užduoties pobūdis ( 33 ). Be to, valstybė narė turi nurodyti priežastis, kodėl mano, kad atitinkama paslauga dėl ypatingo pobūdžio turėtų būti laikoma bendros ekonominės svarbos paslauga ir išskirta iš kitos ūkinės veiklos ( 34 ).

62.

Generalinis advokatas D. Ruiz‑Jarabo Colomer pasiūlė tokią apibrėžtį: bendros ekonominės svarbos paslaugos turi būti teikiamos „nepertraukiamu būdu (tęstinumas), visų vartotojų naudai ir visoje atitinkamoje teritorijoje (universalumas), vienodais tarifais ir panašios kokybės, neatsižvelgiant į išskirtinius atvejus ir nevertinant kiekvienos atskiros operacijos ekonominės naudos laipsnio (lygybė)“ ( 35 ). Prie šių savybių jis dar priskyrė skaidrumą ir įperkamumą ( 36 ).

63.

Be to, bendras pagrindas valstybei įsikišti į bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimą yra rinkos nepakankamumas ( 37 ).

64.

Remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo informacija ir G. Hiebler atstovo posėdyje pateiktu paaiškinimu, abejočiau, ar kaminkrėčiai teikia bendros ekonominės svarbos paslaugas Karintijoje. Pagal Austrijos Gewerbeordnung 123 straipsnio 3 dalį kaminkrėčiai gali būti įpareigoti sudaryti sutartis savo prižiūrimoje teritorijoje. Tačiau, užuot taikius vienodą tarifą už paslaugas, nustatyta tik viršutinė tokio kaminkrėčių taikomo tarifo riba. Nustačius tarifus žemiau šios ribos, kaip, rodos, užsimena prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, klesti konkurencija – tiek, kiek tai leidžia teritorinio apribojimo sąlyga.

65.

Be to, kadangi nei nacionalinis teismas savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nei Austrijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose nekėlė bendros ekonominės svarbos paslaugų klausimo, todėl neįžvelgiu jokių priežasčių, kodėl Austrija turėtų manyti, kad kaminkrėčio veiklą, net tuo atveju, kai ji susijusi su priešgaisrinės saugos užduotimis, dėl specifinio pobūdžio vertėtų laikyti bendros ekonominės svarbos paslauga ir išskirti iš kitos ekonominės veiklos ( 38 ).

66.

Dar kartą pabrėžiu, kad būtent nacionalinis teismas turi nustatyti faktines aplinkybes ir priimti sprendimą, atsižvelgdamas į šioje išvadoje pateiktas gaires. Gali būti, kad, išnagrinėjęs faktus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prieis prie išvados, kad kaminkrėčiai teikia bendros ekonominės svarbos paslaugas.

67.

Kaip tuomet aiškinti Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 4 dalies nuostatą?

68.

Pirma, tai šiek tiek paaiškinama direktyvos 72 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią „šis procesas neturėtų daryti įtakos tokių užduočių vykdymui reikalingiems reikalavimams, tačiau tuo pat metu reikėtų nagrinėti nepagrįstus įsisteigimo laisvės apribojimus“.

69.

Antra, Komisijos neprivalomo, bet informatyvaus pobūdžio ( 39 ) leidinyje „Paslaugų direktyvos įgyvendinimo vadovas“ ( 40 ) plačiau paaiškinamas šis klausimas: šio vadovo 10.2.4 punkte nurodyta, kad „tai reiškia, jog valstybės narės turi peržiūrėti, bet gali nekeisti tų reikalavimų, susijusių su bendrų ekonominių interesų paslaugomis, kurios yra proporcingos ir reikalingos [kurie yra proporcingi ir būtini] konkrečioms užduotims, patikėtoms paslaugų teikėjams, atlikti. Šis vertinimas turi būti atliktas atsižvelgiant į ETT praktiką, susijusią su bendrų ekonominių interesų paslaugomis“ ( 41 ). Nurodyta teismo praktika yra Teisingumo Teismo sprendimai Merci convenzionali Porto di Genova ( 42 ) ir Corbeau ( 43 ).

70.

Todėl direktyvos 15 straipsnio 4 dalį suprantu taip: joje numatyta galimybė pateisinti tai, kas priešingu atveju prilygtų įsisteigimo laisvės pažeidimui pagal šią direktyvą. Tuo atveju, kai valstybė narė remiasi šia nuostata, direktyvos 15 straipsnio 1–3 dalys netaikomos, jeigu jų taikymas trukdytų teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas. Valstybė narė turi tai motyvuoti. Kadangi direktyvos 15 straipsnio 4 dalis yra bendrosios taisyklės išimtis, ji turi būti aiškinama siaurai. Įrodinėjimo našta tenka valstybei narei.

71.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, net darant prielaidą, kad tai yra bendros ekonominės svarbos paslauga (tuo netikiu dėl pirmiau nurodytų priežasčių), būtent Austrijai tenka pareiga įrodyti, kad jos teisės aktais įtvirtintas teritorinis apribojimas yra būtinas, norint verstis kaminkrėčio veikla, tam, kad gyventojams būtų užtikrinta tokia paslauga.

72.

Faktinių aplinkybių vertinimą turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Tačiau remiantis pateikta informacija man kyla labai didelių abejonių dėl to, ar susidarė būtent tokia situacija.

73.

Todėl siūlau į antrąjį klausimą atsakyti taip: i) Direktyvos 2006/123 14 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės normas, pagal kurias kiekvienas asmuo, siekiantis gauti leidimą vykdyti kaminkrėčio veiklą, turi gyventi toje valstybėje narėje, ir ii) Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 4 dalis ir 15 straipsnio 1 dalis, 2 dalies a punktas ir 3 dalis turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės normas, pagal kurias leidimas vykdyti kaminkrėčio veiklą apribojamas konkrečia „prižiūrima teritorija“.

V – Išvada

74.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Oberster Gerichtshof (Austrija) pateiktą klausimą atsakyti taip:

1.

Tokia kaip kaminkrėčio veikla Karintijos žemėje, įskaitant veiklą priešgaisrinės saugos srityje, nėra veikla, susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip ji suprantama pagal 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123 dėl paslaugų vidaus rinkoje 2 straipsnio 2 dalies i punktą ir SESV 51 straipsnį. Ji patenka į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį.

2.

Direktyvos 2006/123 14 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės normas, pagal kurias kiekvienas asmuo, siekiantis gauti leidimą vykdyti kaminkrėčio veiklą, turi gyventi toje valstybėje narėje.

3.

Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 4 dalis ir 15 straipsnio 1 dalis, 2 dalies a punktas ir 3 dalis turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės normas, pagal kurias leidimas vykdyti kaminkrėčio veiklą apribojamas konkrečia „prižiūrima teritorija“.


( 1 )   Originalo kalba: anglų.

( 2 )   2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, 2006, p. 36). Iki šiol ši direktyva nebuvo didelio bylinėjimosi objektas, ir Teisingumo Teismas ją pripažino taikytina tik vienoje byloje. Žr. Sprendimą Rina Services ir kt. (C‑593/13, EU:C:2015:399). Taip pat žr. generalinio advokato P. Pedro Cruz Villalón išvadą byloje Rina Services ir kt. (C‑593/13, EU:C:2015:159, 1 punktas ir 2 išnaša).

( 3 )   Žr., pvz., Sprendimą Gebhard (C‑55/94, EU:C:1995:411, 25 ir tolesni punktai). Dėl laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo teisės skirtumo taip pat žr. generalinio advokato P. Cruz Villalón išvadą byloje Yellow Cab Verkehrsbetriebs (C‑338/09, EU:C:2010:568, 1518 punktai).

( 4 )   Atkreipiu Teisingumo Teismo dėmesį į savo argumentą, nurodytą išvados bylose Trijber ir Harmsen (C‑340/14 ir C‑341/14) 49–57 punktuose, kuri pateikta tą pačią dieną kaip ir ši išvada.

( 5 )   Šios teismų praktikos santrauka, kategorijos ir analizė pateikta generalinio advokato N. Wahl išvadoje byloje Venturini (C‑159/12– C‑161/12, EU:C:2013:529, 2653 punktai).

( 6 )   Buvęs EB 45 straipsnis, kaip nurodyta Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies i punkte.

( 7 )   Žr. Austrijos Gewerbeordnung 120 straipsnio 1 dalį.

( 8 )   Tačiau žr. generalinio advokato H. Mayras išvadą byloje Reyners (2/74, EU:C:1974:59, p. 664), pagal kurią koncepcija apima galią naudotis prerogatyvomis, viršijančiomis bendrosios teisės ribas, valstybės galių privilegijomis ir prievartos vartojimu prieš piliečius.

( 9 )   Tokia teismo praktika nusistovėjo nuo bylos Reyners (2/74, EU:C:1974:68, 45 punktas).

( 10 )   Žr. Sprendimą Komisija / Vokietija (C‑54/08, EU:C:2011:339, 93 punktas). To paties sprendimo 94 punkte Teisingumo Teismas toliau paaiškina, jog tai, kad tam tikrų aktų ar susitarimų autentiškumas būtinai privalo būti patvirtintas, nes kitaip jie negalioja, negali paneigti šios išvados. Iš tiesų įprasta, kad nacionalinės teisės sistemose, laikantis jose nustatytos tvarkos, įvairių dokumentų galiojimas siejamas su formos reikalavimais arba net privalomomis tvirtinimo procedūromis.

( 11 )   Šiuo klausimu žr. sprendimus Thijssen (C‑42/92, EU:C:1993:304, 22 punktas); Komisija /Ispanija (C‑114/97, EU:C:1998:519, 38 punktas); Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti (C‑451/03, EU:C:2006:208, 47 punktas) ir Komisija /Vokietija (C‑404/05, EU:C:2007:723, 38 punktas).

( 12 )   Šiuo klausimu žr. Sprendimą Reyners (2/74, EU:C:1974:68, 51 ir 53 punktai).

( 13 )   Šiuo klausimu žr. sprendimus Thijssen (C‑42/92, EU:C:1993:304, 21 ir 22 punktai); Komisija / Austrija (C‑393/05, EU:C:2007:722, 36 ir 42 punktai) ir Komisija /Vokietija (C‑404/05, EU:C:2007:723, 38 ir 44 punktai).

( 14 )   Žr. Sprendimą Komisija /Ispanija (C‑114/97, EU:C:1998:519, 37 punktas).

( 15 )   Žr. Sprendimą Anker ir kt. (C‑47/02, EU:C:2003:516, 61 punktas).

( 16 )   Žr. Sprendimą Haralambidis (C‑270/13, EU:C:2014:2185, 58 punktas).

( 17 )   Net jeigu jo veiklos sritys patektų į minėto punkto taikymo sritį, tokios viešąja teise paremtos veiklos sritys būtų atskiriama G. Hiebler veiklos dalis. Tai reiškia, kad likusiai veiklai būtų taikoma direktyva.

( 18 )   Pagal šią konstatuojamąją dalį „bendrų ekonominių interesų paslaugos teikiamos ekonominiais sumetimais, todėl jos patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Tačiau tam tikros bendrų ekonominių interesų paslaugos, pavyzdžiui, kurios gali būti teikiamos transporto srityje, neįtraukiamos į šios direktyvos taikymo sritį, o tam tikroms kitoms bendrų ekonominių interesų paslaugoms, pavyzdžiui, kurios gali būti teikiamos pašto paslaugų srityje, taikomos nuo laisvės teikti paslaugas nukrypti leidžiančios nuostatos, nustatytos šioje direktyvoje“.

( 19 )   Žr. termino „paslaugos“ apibrėžtį, pateiktą Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 1 punkte.

( 20 )   Žr. direktyvos 2 straipsnio 2 dalies d punktą. Dėl šios koncepcijos taip pat žr. mano išvados bylose Trijber ir Harmsen (C‑340/14 ir C 341/14), pateiktos tą pačią dieną kaip ir ši išvada, 26–43 punktus.

( 21 )   Iš tikrųjų, Teisingumo Teismas neseniai savo Sprendime Rina Services ir kt. (C‑593/13, EU:C:2015:399, 28 punktas) paaiškino, kad vos tik nacionalinė nuostata patenka į 14 straipsnio taikymo sritį, nėra galimybės jos pateisinti.

( 22 )   Žr. Austrijos Gewerbeordnung 123 straipsnį.

( 23 )   Be abejonės, išskyrus atvejus, kai kaminkrėčio veikla sudaro bendras ekonominės svarbos paslaugas, tai toliau ir analizuoju ir tuo labai abejoju.

( 24 )   Net jeigu proporcingumo principas nėra aiškiai minimas 10 straipsnio 4 dalyje, akivaizdu, kad šio principo turi būti laikomasi kaip bendrojo ES teisės principo.

( 25 )   Direktyvoje anglų k. aptariant proporcingumo principą, įtvirtintą 15 straipsnio 3 dalies c punkte, vartojamas terminas „suitable“. Tačiau Teisingumo Teismas savo praktikoje dėl pagrindinių laisvių linkęs vartoti terminą „appropriate“. Žr., pvz., Sprendimą Ottica New Line (C‑539/11, EU:C:2013:591, 33 punktas).

( 26 )   C‑570/07 ir C‑571/07, EU:C:2010:300, 112 punktas.

( 27 )   C‑539/11, EU:C:2013:591, 57 punktas.

( 28 )   Sąvoka „būtinybė“, įtvirtinta 15 straipsnio 3 dalies b punkte, šiuo atveju atrodo šiek tiek paini, nes 15 straipsnio 3 dalies b punktas neabejotinai susijęs su tam tikrų reikalavimų pateisinimu.

( 29 )   Remdamasis Procedūros reglamento 61 straipsniu, Teisingumo Teismas paragino šalis aptarti bendros ekonominės svarbos paslaugos galimybę nagrinėjamoje byloje. Austrijos vyriausybės atsakyme nepateikta jokių aspektų, pateisinančių direktyvos 15 straipsnio 4 dalies taikymą.

( 30 )   Tą patvirtino Komisijos atstovas per posėdį.

( 31 )   Šis terminas dabar taip pat įtvirtintas SESV 14 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 36 straipsnyje.

( 32 )   Žr. Sprendimą BUPA ir kt. /Komisija (T‑289/03, EU:T:2008:29, 172 punktas).

( 33 )   Ten pat.

( 34 )   Žr. Sprendimą Merci convenzionali Porto di Genova (C‑179/90, EU:C:1991:464, 27 punktas).

( 35 )   Žr. generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvadą byloje Federutility ir kt. (C‑265/08, EU:C:2009:640, 54 punktas).

( 36 )   Ten pat, 55 punktas.

( 37 )   Žr. E. Szyszczak „The regulation of the state in competitive markets in the EU“, Oksfordas ir Portlandas, Oregonas, Hart Publishing, 2007, p. 248.

( 38 )   Taip pat žr. šios išvados 29 išnašą.

( 39 )   Žr. generalinio advokato P. Cruz Villalón išvadą byloje Femarbel (C‑57/12, EU:C:2013:171, 22 punktas) ir Rina Services ir kt. (C‑593/13, EU:C:2015:159, 39 punktas). Taip pat žr. mano išvadą bylose Trijber ir Harmsen (C-340/14 ir C-341/14, 36 ir 54 punktai).

( 40 )   Šiuo vadovu jau remtasi palaikant Teisingumo Teismo argumentą priimant Sprendimą Femarbel (C‑57/12, EU:C:2013:517, 37 ir 45 punktai).

( 41 )   Žr. Paslaugų direktyvos įgyvendinimo vadovą, Europos Bendrijų oficialių leidinių biuras, 2007, p. 58 (versija lietuvių k. paskelbta adresu http://ec.europa.eu/internal_market/services/docs/services-dir/guides/handbook_lt.pdf.).

( 42 )   C‑179/90, EU:C:1991:464.

( 43 )   C‑320/91, EU:C:1993:198.

Top