1.

Cour de cassation (Belgija) teikia šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą siekdamas išsiaiškinti, kaip turi būti aiškinamas 1985 m. gruodžio 20 d. Direktyvos 85/611/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIAVPS[KIPVPS]), derinimo ( 2 ) 45 straipsnis. Nacionalinis teismas klausia, ar tais atvejais, kai KIPVPS investiciniais vienetais prekiaujama valstybėje narėje, kurioje jis nėra įsteigtas, Direktyvos 85/611 45 straipsnį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „mokėjimai investicinių vienetų savininkams“ apima ir atvejus, kai KIPVPS atstovas toje kitoje valstybėje narėje (toliau – atstovas) išduoda investicinių vienetų sertifikatus investicinių vienetų savininkams.

2.

Norėdamas atsakyti į šį klausimą Teisingumo Teismas turi išnagrinėti du klausimus. Pirma, ar patikėjimo fondo investicinių vienetų, kuriais prekiaujama ne patikėjimo fondo steigimo valstybėje narėje, savininkas gali remtis Direktyvos 85/611 45 straipsniu tokio patikėjimo fondo atstovo, paskirto užtikrinti Direktyvos 85/611 45 straipsnyje numatytą „galimybę“ prekybos valstybėje narėje, atžvilgiu, jeigu atstovo ir investicinių vienetų savininko nesieja jokie su tokiu patikėjimo fondu susiję sutartiniai santykiai? Antra, ar Direktyvos 85/611 45 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „mokėjimai investicinių vienetų savininkams“ apima ir atvejus, kai tas pats atstovas investicinių vienetų savininkams išduoda investicinių vienetų sertifikatus?

3.

Direktyva 85/611 susijusi su Teisingumo Teismo gana mažai nagrinėta sritimi. Tam tikrai teismo praktikai, ypač susijusiai su pridėtinės vertės mokesčiu, ši direktyva buvo aktuali, tačiau, kiek žinau, nėra bylų, kuriose Teisingumo Teismas būtų aiškinęs šios direktyvos materialines nuostatas ( 3 ).

4.

Direktyva 85/611, kuri yra viena pirmųjų Bendrijos priemonių, susijusių su vertybinių popierių rinkomis, siekiama Bendrijoje nustatyti su KIPVPS susijusių paslaugų teikimo sistemą, grindžiamą buveinės valstybės narės kontrolės ir abipusio pripažinimo principais, tačiau nesiekiama visiškai suderinti KIPVPS taikytinų nacionalinių teisės aktų nuostatų ( 4 ). Remiantis vienu iš pirmųjų Direktyvos 85/611 komentarų, joje „nurodyta, kaip elgtis, norint baigti kurti išsvajotą finansinių paslaugų bendrąją rinką“ ( 5 ).

5.

Direktyvos 85/611 rengėjų požiūris į tarpvalstybinį KIPVPS paslaugų teikimą paaiškintas penktoje konstatuojamojoje dalyje, kuri suformuluota taip: „kadangi tų bendrųjų taisyklių taikymas yra pakankama garantija, kad valstybėse narėse įsikūrusiems kolektyvinio investavimo subjektams priklausomai nuo taikomų nuostatų dėl kapitalo judėjimų būtų leista prekiauti savo investiciniais vienetais kitose valstybėse narėse, kai tos valstybės narės negali tiems subjektams ar jų investiciniams vienetams taikyti jokios nuostatos, tose valstybėse nepatenkančios į šios direktyvos reglamentuojamą sritį; kadangi, jeigu kolektyvinio investavimo subjektas, įsikūręs vienoje valstybėje narėje, prekiauja savo investiciniais vienetais kitoje valstybėje narėje, jis vis tiek turi imtis visų būtinų priemonių, užtikrinančių, kad jų investicinių vienetų savininkai toje kitoje valstybėje narėje galėtų lengvai pasinaudoti savo finansinėmis teisėmis ir gautų reikiamą informaciją“ (išskirta mano).

6.

Direktyva 85/611 taikytina valdymo įmonių valdomiems bendriesiems investiciniams fondams, patikėjimo fondams (kurie pagal Direktyvą 85/611 priskiriami prie bendrųjų investicinių fondų) ir investicinėms bendrovėms (1 straipsnio 3 dalis) ( 6 ). Ypač svarbu tai, kad KIPVPS apibrėžiami tiek pagal tikslą, kurį galima apibūdinti kaip visuomenės kapitalo kolektyvinį investavimą į perleidžiamus vertybinius popierius ir (arba) į kitą likvidų finansinį turtą, remiantis rizikos paskirstymo principu, tiek pagal jų pagrindinį veiklos principą, grindžiamą KIPVPS pareiga investicinių vienetų savininkų pageidavimu atpirkti arba išpirkti jų investicinius vienetus už atitinkamo KIPVPS turtą (1 straipsnio 2 dalis).

7.

Dvi Direktyvos 85/611 nuostatos ypač svarbios nagrinėjamai bylai. Pagal 44 straipsnį KIPVPS, kuris savo investiciniais vienetais prekiauja kitoje valstybėje narėje, turi laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, galiojančių toje valstybėje ir reglamentuojančių šioje direktyvoje nereglamentuojamus klausimus (1 dalis). Tačiau bet kuris KIPVPS savo investicinius vienetus gali reklamuoti valstybėje narėje, kurioje jais prekiauja. Jis turi laikytis nuostatų, reguliuojančių reklamą toje valstybėje (2 dalis).

8.

Direktyvos 85/611 45 straipsnyje, kuris yra pagrindinė šioje byloje pateiktame prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodoma nuostata, numatyta, kad „44 straipsnyje nurodytu atveju [KIPVP] subjektas pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, galiojančius valstybėje narėje, kurios rinkoje [jis] prekiauja, inter alia, turi imtis reikalingų priemonių, užtikrinančių toje valstybėje galimybę atlikti mokėjimus investicinių vienetų savininkams, atpirkti ar išpirkti investicinius vienetus ir gauti informaciją, kurią [KIPVP] subjektas privalo pateikti“.

9.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad pagal 2004 m. liepos 20 d. Belgijos įstatymo dėl tam tikrų kolektyvinio investicinių portfelių valdymo formų 130 straipsnį (buvęs 1990 m. gruodžio 4 d. Finansinių sandorių ir finansų rinkų įstatymo 138 straipsnis) ( 7 ) investavimo subjektai privalo paskirti subjektą, kuris užtikrintų investicinių vienetų paskirstymą investicinių vienetų savininkams, šių vienetų pardavimą, atpirkimą ir informacijos, kurią turi pateikti kolektyvinio investavimo subjektas, platinimą. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą toliau nurodyta, kad šiais įstatymais į Belgijos teisę perkelta Direktyva 85/611.

10.

1996 m. sausio mėnesį Ph. Gruslin, nuolat gyvenantis Malaizijoje ir turintis gyvenamąją vietą Belgijoje, ieškovas pagrindinėje byloje, investavo į pagal Liuksemburgo teisę veikiantį investicinį fondą Citiportfolios. Citiportfolios fondą valdo įmonė Citiportfolios, o jo bankas depozitorius yra Citibank Luxembourg. Pastarieji du subjektai įsteigti pagal Liuksemburgo teisę.

11.

Citiportfolios fondo prospektą Belgijoje išplatino Citibank Belgium (dabar – Beobank SA/NV, toliau – Beobank), atsakovė pagrindinėje byloje. Citiportfolios paskyrė Citibank Belgium pagal 1990 m. gruodžio 4 d. Belgijos finansinių sandorių ir finansų rinkų įstatymo 138 straipsnio antrą pastraipą teikti Direktyvos 85/611 45 straipsnyje numatytas paslaugas. Ph. Gruslin rašytinėse pastabose nurodo, kad jis gavo prospektą iš Citibank Belgium Voterlu pasinaudojęs Citigold paslauga.

12.

Tačiau tam, kad galėtų investuoti, Ph. Gruslin Liuksemburge pasirašė sutartis tiesiogiai su Citibank Luxembourg. Citibank Belgium nebuvo laikoma tarpininke pasirašant, ji nesudarė su ieškovu jokios sutarties arba kitokio teisinio susitarimo, todėl už tai negavo jokio komisinio atlyginimo. Tačiau ji įvykdė banko pavedimą Citiportfolios už pasirašymą.

13.

1996 m. rugsėjo 9 d.Citibank Luxembourg nurodė nuo 1996 m. rugsėjo 17 d. uždarysianti visas Ph. Gruslin sąskaitas ir nutrauksianti su juo komercinius santykius ir paragino jį pasiimti jo sąskaitose esančias lėšas ir vertybinius popierius. Citibank Luxembourg įspėjo Ph. Gruslin, kad, jeigu jis nepateiks nurodymų, kokius sandorius sudaryti dėl Citiportfolios fonde esančių investicinių vienetų, jie Ph. Gruslin vardu bus įtraukti į emitento investicinių vienetų registrą. Negavusi ieškovo nurodymų, 1996 m. spalio 14 d.Citibank Luxembourg įtraukė investicinius vienetus į registrą.

14.

1996 m. gruodžio mėnesį Ph. Gruslin paprašė Citibank Belgium pateikti visus jo nuosavybės teisę į investicinius vienetus Citiportfolios fonde patvirtinančius sertifikatus ( 8 ). Citibank Belgium atsakė, kad investiciniai vienetai įgyti Citibank Luxembourg, todėl ji neturi su šiais vienetais susijusių dokumentų, ir kad jis turi kreiptis tiesiogiai į Citibank Luxembourg. Tačiau per teismo posėdį Citibank Belgium nurodė perdavusi Ph. Gruslin prašymą Citibank Luxembourg.

15.

Ph. Gruslin pareiškė įvairių ieškinių Belgijos teismuose dėl to, kad Citibank Belgium jam neišdavė prašytų investicinių vienetų sertifikatų, ir, be kita ko, pareikalavo įpareigoti Citibank Belgium jam išduoti Citiportfolios fondo prospekte nurodytus investicinių vienetų sertifikatus. Ieškiniuose Ph. Gruslin rėmėsi Direktyva 85/611.

16.

2011 m. sausio 11 d.Cour d’appel de Bruxelles atmetė šį reikalavimą, nes jis negalėjo nustatyti nei Ph. Gruslin ir Citibank Belgium siejančių sutartinių santykių, nei Citibank Belgium įvykdyto deliktinio pažeidimo, susijusio su Citiportfolios fondo prospekto platinimu. Ph. Gruslin šį sprendimą apskundė Belgijos Cour de cassation.

17.

Cour de cassation nusprendė sustabdyti bylą ir užduoti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 85/611] 45 straipsnį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „mokėjimai investicinių vienetų savininkams“ apima ir vardinių investicinių vienetų sertifikatų išdavimą investicinių vienetų savininkams?“

18.

Rašytines pastabas pateikė Ph. Gruslin, Beobank, Belgijos Karalystės, Čekijos Respublikos vyriausybės ir Komisija. 2013 m. lapkričio 27 d. posėdyje dalyvavo Ph. Gruslin, Beobank ir Komisijos atstovai.

19.

Rašytinėse pastabose Komisija suabejojo dėl nacionalinio teismo užduoto prejudicinio klausimo priimtinumo. Jos abejonės grindžiamos faktine aplinkybe, kad ieškovas fondo investicinius vienetus įsigijo tiesiogiai valstybėje narėje, kurioje įsteigtas KIPVPS, t. y. Liuksemburge. Komisija išreiškė susirūpinimą, kad Direktyvos 85/611 45 straipsnio taikymas gali priklausyti nuo to, ar investicinių vienetų savininkas investicinius vienetus įsigyja per KIPVPS atstovą, įsteigtą valstybėje narėje, kurioje prekiaujama investiciniais vienetais. Komisijai kyla abejonių dėl to, ar, nesant tokio ryšio, prejudicinis klausimas priimtinas.

20.

Tačiau per teismo posėdį Komisija išdėstė kitokį požiūrį. Ji nurodė, kad iki tol, kol atsirado Direktyvos 85/611 45 straipsnyje nurodytos pareigos, investicinių vienetų savininko ir atstovo neturėjo sieti jokie ankstesni teisiniai santykiai.

21.

Pažymėtina, kad per SESV 267 straipsnyje numatytą procesą tik nacionalinis teismas turi įvertinti ir prejudicinio sprendimo būtinumą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikšmingumą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą dėl ES teisei išaiškinti skirtų klausimų ( 9 ). Taigi, nacionalinių teismų užduodamiems klausimams dėl ES teisės aiškinimo taikoma reikšmingumo prezumpcija. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti tik jeigu yra gana akivaizdu, kad prašymas išaiškinti ES teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės arba teisiniai pagrindai, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus ( 10 ).

22.

Šioje byloje užduotas prejudicinis klausimas dėl ES teisės, būtent – Direktyvos 85/611 45 straipsnio, aiškinimo nėra nesusijęs su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis arba dalyku. Iš tiesų Direktyvos 85/611 45 straipsnis yra šios direktyvos VIII skirsnio, pavadinto „Specialiosios nuostatos, taikomos [KIPVP] subjektams, savo investiciniais vienetais prekiaujantiems valstybėse narėse, kuriose jie nėra įsteigti“, dalis. Citiportfolios fondas įsteigtas Liuksemburge, o jo investiciniais vienetais prekiauta Belgijoje – Citibank Belgium platino jo prospektą ir brošiūras. Todėl negalima paneigti, kad Direktyva 85/611 svarbi nagrinėjamai bylai.

23.

Taigi, manau, kad pateiktas prejudicinis klausimas priimtinas.

24.

Norint atsakyti į prejudicinį klausimą, reikia išsiaiškinti Direktyvos 85/611 45 straipsnio taikymo sritį, kaip ji suprantama atsižvelgiant į šios direktyvos 5 konstatuojamąją dalį. Prieš tai reikia išnagrinėti vieną bendrą klausimą, kuris turi esminę reikšmę norint atsakyti į šį klausimą, t. y. ar pagal Direktyvą 85/611 reglamentuojama, kaip investicinių vienetų savininkai įteisina savo nuosavybės teisę į fondo investicinius vienetus KIPVPS, jo atstovo valstybėje narėje, kurioje prekiaujama tokiais investiciniais vienetais, ir trečiųjų šalių atžvilgiu.

25.

Investicinių vienetų nuosavybės fiksavimo dokumentuose ir įrodymo būdai, be abejonės, ypač svarbūs investicinių vienetų savininkų santykiams su jų valdymo įmone (šioje byloje – Liuksemburgo valdymo įmone Citiportfolios) i rjos banku depozitoriumi (šioje byloje – Citibank Luxembourg). Jeigu nėra nuosavybės įrodymų, negalima naudotis nuosavybės teisėmis. Panašus investicinių vienetų nuosavybės įteisinimo klausimas kyla kalbant apie fondo atstovus ir apskritai apie trečiąsias šalis, kiek tai susiję su sandoriais, kai investiciniais vienetais prekiaujama ne fondo steigimo valstybėse narėse.

26.

Kalbant apie pastarąjį aspektą, pakanka pažymėti, kad Direktyva 85/611 grindžiama principu, pagal kurį investicinių vienetų savininkai realizuoja savo investicijos ekonominę vertę, kai pareikalauja KIPVPS atpirkti arba išpirkti jiems priklausančius investicinius vienetus. Todėl nuosavybės teisės į investicinius vienetus nustatymo priemonės sandorių sudarymo tikslais ne tokios svarbios, net jeigu pagal Direktyvą 85/611 nedraudžiama išduoti investicinių vienetų ir (arba) juos žyminčių sertifikatų kaip apyvarčiųjų priemonių, kurios gali būti parduotos trečiosioms šalims.

27.

Beobank atstovas per teismo posėdį paminėjo, kad investicinio vieneto savininko statusas gali būti įteisintas įvairiais būdais. Jis gali būti įteisintas įtraukiant savininką į fondo investicinių vienetų savininkų registrą arba nuosavybė gali būti patvirtinta turimais perleidžiamais pareikštiniais sertifikatais, kuriuos pateikus galima pasinaudoti atitinkamomis teisėmis. Tačiau pažymėtina, kad nuosavybės teisės į patikėjimo fondų vienetus vis rečiau tvirtinamos pareikštiniais sertifikatais. Nuosavybės teisės į patikėjimo fondo vienetus taip pat gali būti patvirtintos vardiniais sertifikatais, kurių perleidimas negali turėti įtakos valdymo įmonei, arba investiciniai vienetai gali būti nematerialūs, t. y. finansinių paslaugų teikėjai gali turėti sąskaitas ten, kur tokie investiciniai vienetai įregistruoti.

28.

Akivaizdu, kad problemų dėl to nekyla, jeigu investicinių vienetų savininkas atitinkamus investicinius vienetus yra įsigijęs fonde, įsteigtame ne jų prekybos valstybėje narėje, per toje valstybėje narėje veikiantį atstovą, kaip nurodyta Direktyvos 85/611 45 straipsnyje ( 11 ). Tačiau gali kilti problemų, jeigu investicinių vienetų savininkas tokius vienetus yra pasirašęs ne per atstovą, o tiesiogiai su valdymo įmone valstybėje narėje, kurioje fondas įsteigtas. Būtent tokia problema kyla nagrinėjamoje byloje, kurioje Ph. Gruslin investicinius vienetus įsigijo iš Citibank Luxembourg, o ne iš Citibank Belgium.

29.

Manau, kad nuosavybės teisių patikėjimo fonde įrodinėjimo priemonės priklauso ir nuo patikėjimo fondo taisyklių, kurias pagal Direktyvos 85/611 4 straipsnio 2 dalį turi patvirtinti fondo steigimo valstybės narės kompetentingos institucijos, ir nuo atitinkamos nacionalinės teisės, kuri šioje byloje yra Liuksemburgo teisė. Šis klausimas pagal ES teisę nesuderintas.

30.

Iš tiesų, atsižvelgiant į Direktyvos 85/611 priedo A lentelės 1.10 punktą, galima daryti išvadą, kad šis klausimas turi būti reglamentuojamas pagal fondo taisykles ir nacionalinės teisės aktus. Priešingu atveju investicinių vienetų savininkai faktiškai neturėtų priemonių pasinaudoti savo teisėmis pagal Direktyvą 85/611. Tačiau manau, kad nėra priežasčių, kuriomis remiantis ši arba bet kuri kita direktyvos nuostata galėtų būti aiškinama taip, kad pagal ją nustatyti privalomi reikalavimai, susiję su nuosavybės teisių patikėjimo fonduose įrodinėjimo arba registravimo priemonėmis valstybėse narėse ( 12 ).

31.

Šiuo klausimu nesutinku su Komisija, kurios atstovas per teismo posėdį nurodė, kad pagal Direktyvą 85/611 valstybėms narėms numatyta pareiga reikalauti išduoti investicinių vienetų savininkams investicinių vienetų sertifikatus, kad jie galėtų įrodyti valdymo įmonėms prekybos valstybėje narėje, su kuriomis jų anksčiau nesiejo teisiniai santykiai, esą teisėti savininkai. Komisijos teigimu, tai būtina laisvo kapitalo judėjimo požiūriu.

32.

Manau, kad Direktyvos 85/611 priedo A lentelės 1.10 punkte žodžiais „vertybinių popierių ar pažymėjimų, patvirtinančių teisę į nuosavybę, originalai; įrašas registracijos žurnale ar sąskaitoje“ nurodytos keturios skirtingos nuosavybės teisės į investicinius vienetus patvirtinimo priemonės. Dvi pirmosios priemonės, būtent investicinių vienetų sertifikatai, išduoti jų turėtojui arba konkrečiai įvardytam asmeniui, tinka sistemoms, kuriose (tebe)naudojami materialūs vertybiniai popieriai, o dvi paskutinės priemonės (įrašas investicinių vienetų registracijos žurnale arba vertybinių popierių sąskaitoje) tinka nematerialių vertybinių popierių sistemoms.

33.

Negali būti, kad 1985 m. Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų siekęs nustatyti, jog privaloma naudoti materialius investicinių vienetų sertifikatus, nes tuo metu valstybės narės jau buvo pradėjusios kurti visiškai nematerialias vertybinių popierių tvarkymo sistemas ( 13 ). Pažymėtina, kad teisės aktai, kuriais grindžiama Prancūzijos SICOVAM sistema, priimti iki 1980 m. ( 14 ) Be to, 9-ajame dešimtmetyje daugelis nacionalinių vertybinių popierių tvarkymo ir tarpuskaitos sistemų buvo grindžiamos vadinamaisiais centriniais vertybinių popierių depozitoriumais (dažnai vadinamais CVPD), kuriuose buvo saugomi materialūs vertybiniai popieriai. Paprastai sudarant sandorius šie vertybiniai popieriai nebūdavo fiziškai perduodami ir teisė į juos būdavo tvirtinama įrašais finansų įstaigose turimose vertybinių popierių sąskaitose. Panašu, kad taip buvo ir kalbant apie Ph. Gruslin pareikštinius investicinių vienetų sertifikatus, kuriais buvo patvirtinti jo investiciniai vienetai prieš tai, kai jie buvo konvertuoti į vardinius investicinius vienetus.

34.

Taip pat nesutinku su Komisijos argumentais, kad laisvo kapitalo judėjimo principas reiškia, jog investicinių vienetų savininkams turi būti išduoti investicinių vienetų sertifikatai, kuriais naudodamiesi jie gali įrodyti finansinių paslaugų teikėjams ne fondo steigimo valstybėje narėje esą teisėti atitinkamų investicinių vienetų savininkai. Iš tiesų dabar sąlygos kapitalui laisvai judėti palankesnės nei bet kada anksčiau – jos pagerintos moderniais suskaitmenintais prekybos vertybiniais popieriais, tarpuskaitos ir nuosavybės teisės registravimo būdais, nes nebereikia taikyti pasenusių, nesaugių ir brangių su materialiais sertifikatais susijusių būdų.

35.

Be viso to, dar paminėčiau su internetu susijusią technologinę pažangą. Dabar ne tik lengviau nei bet kada anksčiau susipažinti su finansine informacija iš kitų valstybių, bet naudojant internetą taip pat tapo paprasčiau atlikti tarpvalstybinius mokėjimus ir sudaryti investavimo sandorius. Dabar tarptautiniai pinigų pervedimai gali būti atliekami greitai, paprastai ir nebrangiai, naudojant internetą. Komisijos išdėstyti teiginiai dėl būtinybės išduoti (materialius) investicinių vienetų sertifikatus prieštarauja šiems naujausiems pokyčiams. Priešingai – dabar KIPVPS vietos atstovų paslaugos investuotojams ne tokios svarbios kaip 9-ajame dešimtmetyje.

36.

Todėl nuspręsti, ar nuosavybės teisė į investicinius vienetus turi būti patvirtinta pareikštiniais investicinių vienetų sertifikatais, vardiniais investicinių vienetų sertifikatais, įrašais investicinių vienetų savininkų registre arba įrašais vertybinių popierių sąskaitose, turi valstybės narės ir atskiri KIPVPS.

37.

KIPVPS atstovas prekybos valstybėje narėje pagal teisės aktus privalo ir, mano manymu, turi teisę užtikrinti, kad visi asmenys, su kuriais jis turi reikalų, iš tiesų būtų investicinių vienetų savininkai. Kitaip tariant, jeigu investicinių vienetų savininko ir atstovo nesieja atitinkami sutartiniai su patikėjimo fondu susiję santykiai, investicinių vienetų savininkas privalo įrodyti atstovui turįs nuosavybės teisę į investicinius vienetus atitinkamais būdais, numatytais fondo taisyklėse ir taikytinuose nacionalinės teisės aktuose. Vargu, ar valdymo įmonė galėtų įgalioti vietos atstovą atlikti mokėjimus investicinių vienetų savininko naudai ir išpirkti arba atpirkti iš jo investicinius vienetus nesant tokio patvirtinimo arba investicinių vienetų savininko prašymo, kad valdymo įmonė įgaliotų vietos atstovą sumokėti jam atitinkamas sumas ( 15 ).

38.

Direktyvos 85/611 44 ir 45 straipsniai taikomi atsižvelgiant į tai, ar fondo investiciniais vienetais prekiaujama valstybėje narėje, kuri nėra patikėjimo fondo steigimo valstybė.

39.

Manau, kad Direktyvos 85/611 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta prekyba reiškia, jog tam, kad būtų galima pasirašyti arba pirkti investicinius vienetus, investuotojai neprivalo atlikti kokių nors veiksmų ne tos valstybės narės teritorijoje. Jeigu prekyba sėkminga ir investiciniai vienetai pasirašomi, valdymo įmonė turi turėti vietos atstovą, kuris jai atstovautų Direktyvos 85/611 45 straipsnyje nurodytais tikslais ir į kurį galėtų kreiptis investicinių vienetų savininkai. Nagrinėjamoje byloje neginčijama, kad Citiportfolios (Liuksemburgas) ir Citibank Belgium siejo toks ryšys.

40.

Norint teisingai suprasti Direktyvos 85/611 45 straipsnio taikymo sritį būtina atkreipti dėmesį į šios nuostatos vaidmenį bendroje direktyvos sistemoje atsižvelgiant į tai, kad šia direktyva siekiama sudaryti galimybę laisvai teikti tarpvalstybines paslaugas šiame sektoriuje.

41.

Šiuo klausimu naudinga dar kartą pacituoti direktyvos komentarą, kurį Komisija paskelbė 1988 m. Jame nurodyta: „Visais atvejais valstybė narė, kurios rinkoje KIPVPS prekiauja savo investiciniais vienetais, jokiomis aplinkybėmis negalėtų remdamasi [45 straipsnyje] numatyta taisykle įpareigoti KIPVPS tokios valstybės narės teritorijoje turėti teisinį atstovą, nes tai reikštų, kad KIPVPS teisė prekiauti investiciniais vienetais valstybėje narėje, kuri nėra jos steigimo valstybė, priklauso nuo to, ar KIPVPS yra joje įsisteigusi, o tai prieštarautų Sutartyje numatytai paslaugų teikimo sąvokai. Todėl, siekiant išvengti bet kokių neaiškumų, [nebuvo įtrauktas] Komisijos pasiūlymo pirminėje redakcijoje numatytas reikalavimas KIPVPS turėti finansų tarnybą valstybėje narėje, kurios rinkoje jis prekiauja investiciniais vienetais, nors visuotinai pripažįstama, kad finansų tarnyba tėra administracinė tarnyba, kuri, kitaip nei teisinis atstovas, negali būti laikoma tolygia įsisteigimui.“ ( 16 )

42.

Be to, priimančiosios valstybės narės atsakomybės sritys (kaip antai galimybių atlikti mokėjimus, atpirkti arba išpirkti KIPVPS investicinius vienetus užtikrinimas pagal Direktyvos 85/611 45 straipsnį) griežtai ribojamos, siekiant išvengti kliūčių laisvai teikti paslaugas tarp valstybių narių. Taigi manau, kad Direktyvos 85/611 45 straipsnis negali būti aiškinamas plačiai.

43.

Taip pat pažymėtina, kad Direktyvoje 85/611 tiksliai apibrėžtos investicinių vienetų savininkų teisės gauti informaciją. Šiuo klausimu visų pirma remiuosi Direktyvos 85/611 VI skirsniu, kuriame išdėstytos nuostatos dėl prospektų, periodinių ataskaitų ir kitos informacijos.

44.

Tačiau, priešingai, nei teigia Belgijos vyriausybė, investicinių vienetų sertifikatų išdavimas, net jeigu kalbama apie vardinius sertifikatus, negali būti laikomas pareigos suteikti informaciją įvykdymu pagal Direktyvą 85/611. Tai veiksmas, kurio gali būti reikalaujama arba kuris gali būti leidžiamas pagal fondo taisykles ir nacionalinės teisės aktus, siekiant nustatyti arba patvirtinti nuosavybės teisę į investicinius vienetus.

45.

Kaip per teismo posėdį pažymėjo Beobank, pagal Direktyvos 85/611 VI skirsnį, be kita ko, nustatyta pareiga skelbti prospektą, metinę ataskaitą ir pusmetinę ataskaitą, taip pat reguliariai skelbti investicinių vienetų emisijos, pardavimo, atpirkimo arba išpirkimo kainą. Visa ši informacija yra informacija, kuri, Bendrijos teisės aktų leidėjo nuomone, būtina investuotojui, kad šis galėtų priimti pagrįstą sprendimą investuoti arba atsisakyti investicijų. Kita vertus, Direktyvos 85/611 VI skirsnyje nieko nekalbama apie nuosavybės teisių į investicinius vienetus patvirtinimą.

46.

Manau, kad investicinių vienetų sertifikatų išdavimas arba pateikimas taip pat nepatenka į Direktyvos 85/611 45 straipsnyje pateiktą „mokėjimų investicinių vienetų savininkams“ sąvoką. Šioje nuostatoje mokėjimas reiškia finansinės prievolės įvykdymą, kaip antai su investiciniais vienetais susijusių palūkanų arba dividendų išmokėjimą, o kalbant apie investicinių vienetų išpirkimą arba atpirkimą – investicinių vienetų savininkui mokėtinų sumų išmokėjimą.

47.

Kaip per teismo posėdį paaiškino Beobank, atstovas valstybėje narėje, kurios rinkoje prekiaujama investiciniais vienetais, tik teikia finansinę paslaugą, kurios teikėjas gali būti laikomas už mokėjimus atsakingu agentu, nes jis perduoda iš fondo mokėtinas sumas vietos investicinių vienetų savininkams. Prieš išmokėdami su investiciniais vienetais susijusias sumas atstovai laukia, kol jiems bus sumokėta iš fondo. Be to, jie teikia informaciją, kurią turi teisę gauti investicinių vienetų savininkai, perduoda fondo depozitoriumui prašymus išpirkti arba atpirkti investicinius vienetus ir sumoka investicinių vienetų savininkams investicinių vienetų kainą tik gavę atitinkamą informaciją arba sumas iš fondo.

48.

Kitaip tariant, pagal Direktyvos 85/611 45 straipsnį atstovams, atsakingiems už 45 straipsnyje numatytų funkcijų vykdymą, nenumatyta jokių savarankiškų pareigų, bent jau jei fondas, o tiksliau kalbant – valdymo įmonė arba depozitoriumas (atsižvelgiant į aplinkybes), nebendradarbiautų. Bet koks kitas aiškinimas prieštarautų principui, pagal kurį KIPVPS iš valstybės narės, kurioje jis įsteigtas, teikia tarptautinę finansinę paslaugą į prekybos valstybę narę. Todėl negalima reikalauti, kad vietos atstovai atliktų mokėjimus investicinių vienetų savininkams, atpirktų arba išpirktų investicinius vienetus arba net suteiktų informaciją, kurią privalo teikti KIPVPS, jeigu to nedaro fondas. Taigi, 45 straipsnyje numatytas atstovas neišvengiamai negali būti įpareigotas išduoti arba pateikti investicinių vienetų sertifikatų.

49.

Baigiant pažymėtina, kad remiantis Direktyvos 85/611 45 straipsnyje pateiktais žodžiais „mokėjimus investicinių vienetų savininkams“ negalima daryti išvados, jog jame numatyta KIPVPS vietos atstovo pareiga išduoti investicinių vienetų savininkams investicinių vienetų sertifikatus valstybėje narėje, kurios rinkoje prekiaujama tokiais investiciniais vienetais.

50.

Todėl siūlau į Cour de cassation (Belgija) pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip:

1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais ([KIPVPS]), derinimo 45 straipsnį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „mokėjimai investicinių vienetų savininkams“ neapima vardinių investicinių vienetų sertifikatų išdavimo investicinių vienetų savininkams.