EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. liepos 17 d.(*)

„Viešoji tarnyba – Drausminė procedūra – Drausminė nuobauda – Nušalinimas nuo pareigų – Pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamąsias bylas nagrinėjančiuose nacionaliniuose teismuose priimant sprendimą nušalinti nuo pareigų – Vienodas požiūris į moteris ir vyrus – Draudimas atleisti iš darbo nėščią darbuotoją laikotarpiu nuo nėštumo pradžios iki motinystės atostogų pabaigos“

Byloje F‑54/11

dėl ieškinio, pareikšto pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį,

BG, buvusi Europos ombudsmeno tarnybos pareigūnė, gyvenanti Strasbūre (Prancūzija), atstovaujama advokatų L. Levi ir A. Blot,

ieškovė,

prieš

Europos ombudsmeną, atstovaujamą J. Sant’Anna, padedamo advokatų D. Waelbroeck ir A. Duron,

atsakovą,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė M. I. Rofes i Pujol, teisėjai I. Boruta ir K. Bradley (pranešėjas),

posėdžio sekretorė X. Lopez Bancalari, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. kovo 13 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        Ieškiniu, kurį Tarnautojų Teismo kanceliarija gavo 2011 m. gegužės 4 d., BG prašo, pirma, panaikinti Europos ombudsmeno sprendimą taikyti jai nušalinimo nuo pareigų nuobaudą be teisių į pensiją praradimo, ir, antra, atlyginti žalą, kurią ji mano patyrusi dėl šio sprendimo.

 Teisinis pagrindas

2        Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis suformuluotas taip:

„<…>

Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas.

<…>“

3        Chartijos 23 straipsnyje „Moterų ir vyrų lygybė“ įtvirtinta:

„Visose srityse turi būti užtikrinta moterų ir vyrų lygybė, įskaitant priėmimą į darbą, darbą ir atlyginimą.

<…>“

4        Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – PTN) 1e straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Dirbantiems pareigūnams sudaromos darbo sąlygos, atitinkančios reikiamus sveikatos ir saugos standartus, kurie turi būti bent lygiaverčiai minimaliesiems reikalavimams, taikomiems pagal tose srityse, vadovaujantis Sutartimis, patvirtintas priemones.“

5        PTN 12 straipsnyje nurodyta:

„Pareigūnas susilaiko nuo bet kokių veiksmų ar elgesio, kurie gali daryti žalą jo užimamam postui.“

6        Pagal PTN 86 straipsnio 3 dalį:

„Drausminės taisyklės, tvarka ir priemonės bei administracinio tyrimo taisyklės ir tvarka nustatytos IX priede.“

7        PTN IX priedas susijęs su drausmine procedūra. Jo 5 straipsnis suformuluotas taip:

„1. Drausmės komisija (toliau – komisija) įkuriama kiekvienoje institucijoje. Komisijoje turi būti bent vienas narys, kuris gali būti pirmininkas, pasirinktas ne iš institucijos darbuotojų.

2. Komisiją sudaro pirmininkas ir keturi [nuolatiniai] nariai, kuriuos gali pakeisti pakaitiniai nariai, o nagrinėjant atvejus, susijusius su pareigūnais, kurių lygis yra iki AD 13, dar du papildomi tos pačios pareigų grupės ir lygio, kaip ir pareigūnas, kuriam taikoma drausminė procedūra, nariai.

3. Komisijos [nuolatiniai] nariai ir pakaitiniai nariai skiriami iš AD 14 ar aukštesnio lygio aktyvios tarnybos [dirbančių] pareigūnų, išskyrus nagrinėjamus atvejus, susijusius su AD 16 ar AD 15 lygių pareigūnais.

<…>“

8        Pagal PTN IX priedo 6 straipsnį:

„1.      Paskyrimų tarnyba ir Personalo komitetas tuo pačiu metu paskiria po du [nuolatinius] narius ir du pakaitinius narius.

2.      Pirmininką ir pakaitinį pirmininką paskiria Paskyrimų tarnyba.

<…>

5.      Suinteresuotas pareigūnas turi teisę per penkias dienas nuo komisijos sudarymo nesutikti su vieno komisijos nario kandidatūra. Institucija taip pat turi teisę nesutikti su vieno komisijos nario kandidatūra.

<…>“

9        PTN IX priedo 10 straipsnyje nustatyta:

„Drausminės nuobaudos griežtumas turi būti proporcingas netinkamo elgesio sunkumui. Nustatant netinkamo elgesio sunkumą ir sprendžiant, kurią drausminę nuobaudą taikyti, visų pirma atsižvelgiama į:

a)      netinkamo elgesio pobūdį ir aplinkybes;

b)      mastą, kuriuo netinkamas elgesys pakenkia institucijų vientisumui [prestižui], reputacijai ar interesams;

c)      tai, kokią netinkamo elgesio dalį sudarė tyčiniai veiksmai ar neatsargumas;

d)      pareigūno netinkamo elgesio motyvus;

e)      pareigūno lygį ir darbo stažą;

f)      pareigūno asmeninės atsakomybės laipsnį;

g)      pareigūno užimamų pareigų ir atsakomybės lygį;

h)      tai, ar netinkamą elgesį sudaro pakartotiniai veiksmai ar elgesys;

i)      pareigūno elgesį per savo karjerą.“

10      PTN IX priedo 18 straipsnis suformuluotas taip:

„Išnagrinėjusi pateiktus dokumentus ir atsižvelgusi į visus žodinius ar rašytinius pareiškimus bei atlikto tyrimo rezultatus, [drausmės] komisija balsų dauguma pateikia pagrįstą išvadą dėl to, ar faktai, dėl kurių skundžiamasi, [inkriminuojami veiksmai] yra patvirtinti, ir dėl nuobaudos, kuri turėtų būti skirta už tokius faktus [veiksmus]. Išvadą pasirašo visi komisijos nariai. Kiekvienas narys prie išvados gali pridėti savo skirtingą nuomonę. Komisija per du mėnesius nuo ataskaitos iš Paskyrimų tarnybos gavimo pateikia šią išvadą Paskyrimų tarnybai ir suinteresuotam pareigūnui, jeigu šis laikotarpis atitinka bylos sudėtingumo laipsnį. Jeigu tyrimas buvo atliktas komisijos iniciatyva, minėtasis laikotarpis yra keturi mėnesiai, jeigu tai atitinka bylos sudėtingumo laipsnį.“

11      PTN IX priedo 23 straipsnyje nustatyta:

„1.      Jeigu Paskyrimų tarnyba kaltina pareigūną sunkiu netinkamu elgesiu, jam neįvykdžius profesinių pareigų ar pažeidus įstatymą, ji gali nedelsdama laikinai nušalinti tokiu netinkamu elgesiu kaltinamą asmenį apibrėžtam ar neapibrėžtam laikotarpiui.

2.      Paskyrimų tarnyba priima tokį sprendimą išklausiusi suinteresuotą pareigūną, išskyrus išskirtines aplinkybes.“

12      Pagal PTN IX priedo 25 straipsnį:

„Jeigu pareigūnas už tuos pačius veiksmus yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn [jeigu pareigūno atžvilgiu pradėtas baudžiamasis persekiojimas dėl tų pačių veiksmų], galutinis sprendimas priimamas tik po to, kai savo galutinį sprendimą paskelbia bylą nagrinėjantis teismas.“

13      1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 187) 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta:

„Ši direktyva nepažeidžia nuostatų, susijusių su moterų apsauga, ypač dėl nėštumo ir motinystės.“

14      Nuo 2009 m. rugpjūčio 15 d. Direktyva 76/207 panaikinta ir pakeista 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (nauja redakcija) (OL L 204, p. 23). Jos 1 straipsnyje „Tikslas“ numatyta:

„Šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad būtų įgyvendinamas moterų ir vyrų lygių galimybių bei vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principas užimtumo ir profesinės veiklos srityje.

Šiuo tikslu į ją yra įtraukiamos nuostatos, skirtos vienodo požiūrio principui įgyvendinti šiose srityse:

a)      galimybės įsidarbinti, įskaitant paaukštinimą, ir siekti profesinio mokymo;

b)      darbo sąlygų, įskaitant užmokestį;

c)      profesinių socialinės apsaugos sistemų.

Joje taip pat įtraukiamos nuostatos, skirtos užtikrinti, kad toks įgyvendinimas būtų veiksmingesnis nustačius tinkamas procedūras.“

15      Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

Šioje direktyvoje diskriminacija apima:

<…>

c)      bet kokį mažiau palankų požiūrį į moterį dėl nėštumo arba motinystės atostogų pagal Direktyvą 92/85/EEB.“

16      1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 348, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 110) 10 straipsnis „Draudimas atleisti iš darbo“ suformuluotas taip:

„Kad būtų garantuotas 2 straipsnyje nurodytų darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisių, kaip numatyta šiame straipsnyje, laikymasis, nustatoma, kad:

1)      valstybės narės imasi būtinų priemonių uždrausti 2 straipsnyje nurodytų darbuotojų atleidimą iš darbo nuo jų nėštumo pradžios iki 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų motinystės atostogų pabaigos, išskyrus su jų padėtimi nesusijusius išskirtinius atvejus, leidžiamus pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką, ir, kur taikoma, jei kompetentinga institucija yra davusi savo sutikimą;

2)      jei 2 straipsnyje nurodyta darbuotoja yra atleidžiama iš darbo per 1 punkte nurodytą laikotarpį, darbdavys turi nurodyti pagrįstas jos atleidimo priežastis raštu;

<…>“

 Faktinės bylos aplinkybės

17      Nuo 2002 m. ieškovė dirbo Europos ombudsmeno tarnyboje laikinąja tarnautoja, vėliau joje vykdė padėjėjų pareigų grupės (AST) pareigas, o nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. vykdė administratorių pareigų grupei (AD) priskiriamas už komunikaciją atsakingos AD 5 lygio pareigūnės pareigas Ombudsmeno tarnybos skyriuje „Komunikacija“.

18      Per posėdį ieškovė paaiškino, kad bylos aplinkybių atsiradimo momentu ji buvo namo Kėlyje (Vokietija), kuriuo nei ji, nei jos sutuoktinis niekada nesinaudojo kaip pagrindine gyvenamąja vieta, savininkė ir kad 2006 m. nusipirko butą Strasbūre (Prancūzija), kuris nuo to laiko parduodamas.

19      2008 m. vasario pabaigoje ieškovė pateikė paraišką kooperacinei bendrovei, teikiančiai pagalbą įsigyjant būstą (toliau – kooperacinė bendrovė), norėdama pasinaudoti Prancūzijos teikiama valstybės parama šeimoms, kurios gauna nedideles pajamas ir laikomos pirmą kartą įgyjančiomis gyvenamosios vietos savininko statusą, ir įsigyti būstą Strasbūre. Prie paraiškos ieškovė pateikė kooperacinei bendrovei dvi 2008 m. vasario 27 d. pažymas, patvirtinančias pajamas už 2006 ir 2007 metus.

20      2009 m. kovo 24 d. laišku kooperacinė bendrovė paprašė ieškovės patvirtinti savo norą įsigyti būstą ir pateikti tam tikrą informaciją.

21      2009 m. liepą ši bendrovė ieškovės paprašė pateikti jos ir jos sutuoktinio atlyginimų lapelius, kad būtų galima patvirtinti ieškovės paraišką.

22      Tuomet ieškovė pateikė savo atlyginimo lapelius už 2009 m. balandžio–liepos mėnesius (toliau – atlyginimo lapeliai) ir informaciją apie sutuoktinio pajamas.

23      2009 m. rugpjūčio 3 d. kooperacinė bendrovė kreipėsi į Ombudsmeno tarnybos Administracijos ir personalo skyriaus vadovą, norėdama, pirma, sužinoti, kaip reikėtų atsižvelgti į Europos Sąjungos pareigūnų gaunamus atlyginimus skiriant būsto paskolas valstybės paramos sąlygomis, ir, antra, gauti paaiškinimus dėl ieškovės pateiktų atlyginimo lapelių. Ombudsmeno tarnybai paprašius kooperacinė bendrovė 2009 m. rugpjūčio 7 d. pateikė atlyginimo lapelių kopijas.

24      Susipažinęs su atlyginimo lapeliais Administracijos ir personalo skyrius pastebėjo, kad jie buvo pakeisti nurodant mažesnes pajamas, nei suinteresuotoji iš tikrųjų gavo. Pavyzdžiui, 2009 m. balandžio, gegužės ir birželio atlyginimo lapeliuose vietoj 5 822,43 EUR nurodytas 2 410,36 EUR neto darbo užmokestis, o 2009 m. liepos atlyginimo lapelyje vietoj 9 123,39 EUR – 5 711,32 EUR neto darbo užmokestis.

25      2009 m. rugpjūčio 10 d. Administracijos ir personalo skyriaus vadovas kooperacinei bendrovei nusiuntė elektroninį laišką, kuriame ją informavo, jog, pirma, negali nurodyti, į kurią sumą reikia atsižvelgti pagal Prancūzijos įstatymą, ir, antra, kad nustatė didelių netikslumų ieškovės pateiktuose atlyginimo lapeliuose.

26      2009 m. rugpjūčio 11 d. Administracijos ir personalo skyriaus vadovas pasiūlė pradėti tarnybinį tyrimą dėl „galimo oficialių ombudsmeno dokumentų suklastojimo <...> ir [jų] pateikimo trečiajam asmeniui siekiant gauti asmeninės naudos“.

27      2009 m. rugpjūčio 17 d kooperacinė bendrovė informavo Administracijos ir personalo skyriaus vadovą apie ketinimą prašyti ieškovės pateikti referencinių apmokestinamųjų pajamų už 2008 m. pažymą.

28      2009 m. rugpjūčio 25 d. ieškovė paprašė Ombudsmeno tarnybos pateikti kooperacinės bendrovės prašomą pažymą ir kitą pažymą vokiečių kalba. Tą pačią dieną Administracijos ir personalo skyriaus vadovas pranešė iškovei, jog negali nedelsdamas pateikti pažymos už 2008 m., bet pateikė pažymą vokiečių kalba.

29      2009 m. rugpjūčio 26 d. ieškovė perdavė kooperacinei bendrovei dokumentą, pavadintą „Pažyma“ dėl apmokestinamųjų pajamų už 2008 m., kurio viršutinėje puslapio antraštėje nurodyta „Europos ombudsmeno Administracijos [ir personalo] skyrius“.

30      Kooperacinė bendrovė nusiuntė šią pažymą Administracijos ir personalo skyriui, kuris konstatavo, jog nagrinėjamas dokumentas nebuvo parengtas šio skyriaus. Šioje pažymoje, be kita ko, buvo nurodytas 2009 m. rugpjūčio 25 d. ieškovei pateiktos pažymos vokiečių kalba numeris.

31      2009 m. rugsėjo 2 d. ombudsmenas nusprendė pradėti tarnybinį tyrimą, informuoti Prancūzijos Respublikos prokurorą dėl minėtų veiksmų ir neapibrėžtam laikui nušalinti ieškovę nuo pareigų nesumažinant darbo užmokesčio. Apie tai ieškovei pranešta tą pačią dieną.

32      2009 m. rugsėjo 3 d. ieškovė buvo pakviesta į pirmą apklausą vykstant tarnybiniam tyrimui. Per šią apklausą ji pripažino, kad asmeniškai suklastojo keturis atlyginimo lapelius ir pajamų už 2008 m. pažymą. Ji taip pat pranešė tyrėjams apie savo nėštumą, atsakė į pateiktus klausimus ir įteikė ranką surašytą raštą, kuriame pareiškė, jog visiškai neneigia atlikusi jai inkriminuojamus veiksmus, tačiau nori pasiaiškinti. Pirmiausia, ji teigė, jog elgėsi „beprotiškai“, kad „nutrauktų visiškai nepakenčiamą situaciją šeimoje“, susijusią su sunkumais gauti būsto paskolą dėl sunkios sutuoktinio ligos.

33      2009 m. rugsėjo 18 d. tyrėjai išsiuntė išvadas dėl ieškovei inkriminuojamų veiksmų. 2009 m. rugsėjo 22 d. ieškovė pateikė papildomų komentarų ir nurodė, kad 2009 m. liepos pradžioje sužinojo, jog yra nėščia, ir elgėsi apimta panikos ir baimės, kad kooperacinė bendrovė atmes jos paraišką.

34      2009 m. rugsėjo 24 d. tyrėjai perdavė ombudsmenui tarnybinio tyrimo ataskaitą, kurioje padarė išvadą, kad ieškovė suklastojo dokumentus ir pateikė juos kooperacinei bendrovei norėdama pagrįsti paraišką, kuri, jeigu būtų patenkinta, leistų jai gauti būsto paskolą tokiomis sąlygomis, kurios pagal Prancūzijos įstatymą taikomos šeimoms, gaunančioms nedideles pajamas. Todėl tyrėjai rekomendavo pradėti drausminę procedūrą.

35      2009 m. spalio 23 d. ombudsmenas išklausė ieškovę surengęs PTN IX priedo 3 straipsnyje numatytą pirminę apklausą.

36      2009 m. lapkričio 20 d. ombudsmenas nusprendė pradėti drausminę procedūrą. Tačiau, atsižvelgęs į ieškovės nėštumą ir gavęs institucijos medicinos tarnybos gydytojo išvadą, 2010 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą su drausmine procedūra susijusius veiksmus atlikti vėliau, po to, kai ieškovė pagimdys.

37      2010 m. gegužės 19 d. ombudsmenas kreipėsi į drausmės komisiją, kuri išklausė ieškovę 2010 m. liepos 8 d.

38      2010 m. liepos 9 d. drausmės komisija parengė pagrįstą išvadą, kurioje konstatavo, kad ieškovė padarė inkriminuojamus veiksmus ir prisipažino juos padariusi.

39      Siūlydama nuobaudą drausmės komisija savo nuomonę paaiškino taip:

„–      [ieškovei] inkriminuojami veiksmai daro žalą [jos] užimamoms pareigoms, ypač atsižvelgiant į institucijai, kurioje ji dirbą, priskiriamą prestižą, ir yra sunkūs Pareigūnų tarnybos nuostatų <...> 12 straipsnio pažeidimai,

–        inkriminuojamų veiksmų tyčinis pobūdis ir pareigūnės atsakomybė neginčytini,

–        pareigūnė vykdo užduotis, susijusias su dideliu atsakomybės laipsniu,

–        inkriminuojami veiksmai atlikti pirmą kartą,

–        per visą karjerą pareigūnė buvo gerai vertinama vertinimo ataskaitose.“

40      Atsižvelgusi į šiuos veiksnius, dauguma drausmės komisijos narių pasiūlė taikyti šią nuobaudą „suinteresuotosios perkėlimas į žemesnę pareigų grupę, sumažinant lygį (iki AST 1 lygio 1 pakopos)“. Tačiau mažuma drausmės komisijos narių manė, kad tinkamesnė nuobauda būtų nušalinimas nuo pareigų.

41      2010 m. liepos 20 d. sprendime, apie kurį ieškovei pranešta 2010 m. liepos 22 d., ombudsmenas nusprendė nuo 2010 m. liepos 31 d. taikyti nušalinimo nuo pareigų nuobaudą be teisių į pensiją praradimo (toliau – ginčijamas sprendimas).

42      2010 m. spalio 21 d. dėl 2010 m. liepos 20 d. sprendimo ieškovė pareiškė skundą pagal PTN 90 straipsnio 2 dalį.

43      2011 m. sausio 18 d. sprendimu, apie kurį suinteresuotajai pranešta 2011 m. sausio 24 d., ombudsmenas atmetė skundą.

 Šalių reikalavimai ir procesas

44      Ieškovė Tarnautojų teismo prašo:

–        panaikinti 2010 m. liepos 20 d. sprendimą,

–        prireikus panaikinti 2011 m. sausio 18 d. priimtą ir sprendimą, apie kurį jai pranešta 2011 m. sausio 24 d. ir kuriuo aiškiai atmetamas jos skundas.

Juos panaikinus:

–        pagrindinis reikalavimas: pripažinti, kad dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ji turi būti grąžinta į vykdytas AD 5 lygio 2 pakopos administratorės pareigas atgaline data (nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos) ir jai turi būti sumokėtos finansinės išmokos už visą šį laikotarpį ir palūkanos už pavėluotą mokėjimą pagal Europos Centrinio Banko taikomą palūkanų normą, padidintą 2 punktais,

–        nepatenkinus pagrindinio reikalavimo, priteisti iš ombudsmeno sumą, lygią darbo užmokesčiui, kurį ieškovė būtų gavusi nuo sprendimo nušalinti ją nuo pareigų įsigaliojimo dienos, kol sueis jos pensinis amžius, t. y. 2040 m. liepos mėn., ir atitinkamai patikslinti jos teises į pensiją,

–        bet kuriuo atveju priteisti iš ombudsmeno 65 000 EUR sumą ieškovės patirtai neturtinei žalai atlyginti,

–        priteisti iš ombudsmeno visas bylinėjimosi išlaidas.

45      Ombudsmenas Tarnautojų teismo prašo:

–        atmesti visą ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

46      Parengiamajame teismo posėdžio pranešime, išsiųstame 2011 m. gruodžio 15 d. raštu, Tarnautojų teismas paprašė šalių įvykdyti proceso organizavimo priemones; šalys šį prašymą patenkino per nustatytą terminą. Tačiau ieškovė pranešė Tarnautojų teismui, kad negali pateikti informacijos blanko, pridėto prie 2009 m. kovo 24 d. kooperacinei bendrovei pateiktos paraiškos, kopijos.

 Dėl teisės

1.     Dėl ieškinio dalyko

47      Ieškovė prašo panaikinti ne tik 2010 m. liepos 20 d. sprendimą, bet ir prireikus 2011 m. sausio 18 d. sprendimą, kuriuo Paskyrimų tarnyba atmetė jos skundą.

48      Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, reikalavimai panaikinti, formaliai pateikti dėl sprendimo atmesti skundą, lemia tai, kad kai šio sprendimo turinys nėra savarankiškas, Tarnautojų teismas turi nagrinėti aktą, dėl kurio buvo pateiktas skundas (šiuo klausimu žr. 1989 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vainker prieš Parlamentą, 293/87, 8 punktą). Kadangi nagrinėjamu atveju sprendimas atmesti dėl ginčijamo sprendimo pateiktą skundą neturi savarankiško turinio, reikia laikyti, kad ieškinys pareikštas tik dėl ginčijamo sprendimo.

49      Tarnautojų teismas taip pat primena, kad nagrinėdamas pagal PTN 91 straipsnį pareikštą ieškinį jis neturi duoti nurodymų Sąjungos institucijoms (žr., pavyzdžiui, 2010 m. vasario 24 d. Tarnautojų teismo sprendimo P prieš Parlamentą, F‑89/08, 120 punktą ir 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Da Silva Pinto Branco prieš Teisingumo Teismą, F‑52/09, 31 punktą), todėl reikia atmesti kaip nepriimtiną ieškovės reikalavimą, kad Tarnautojų teismas pripažintų, jog dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ieškovė turi būti grąžinta į vykdytas AD 5 lygio 2 pakopos administratorės pareigas atgaline data (nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos).

2.     Dėl reikalavimo panaikinti

50      Grįsdama reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą ieškovė nurodo penkis pagrindus: dėl PTN numatytos drausminės procedūros pažeidimo, pareigos motyvuoti pažeidimo, akivaizdžios vertinimo klaidos, vienodo požiūrio į moteris ir vyrus ir teisės į motinystės atostogas pažeidimo, taip pat rūpestingumo pareigos ir gero administravimo principo pažeidimo.

51      Be to, rašytiniuose pareiškimuose ieškovė kelia klausimą dėl ombudsmeno vaidmens drausminėje procedūroje atsižvelgiant į šalių procesinio lygiateisiškumo ir teisingo bylos nagrinėjimo principus. Tačiau, net darant prielaidą, kad tai darydama ieškovė nori iškelti pagrindą reikalavimams dėl panaikinimo pagrįsti, darytina išvada, kad šis pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas, nes, priešingai tam, kas nurodyta Procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies e punkte, jis nėra patvirtintas jokiais argumentais.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su PTN numatytos drausminės procedūros pažeidimu

52      Ieškinio pagrindą, susijusį su PTN numatytos drausminės procedūros pažeidimu, sudaro trys dalys, atitinkamai dėl PTN IX priedo 25 straipsnio, dėl šio priedo 23 straipsnio ir jo 5 ir 6 straipsnių pažeidimo.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su baudžiamuoju persekiojimu dėl tų pačių veiksmų

–       Šalių argumentai

53      Ieškovė teigia, kad ombudsmenas priėmė galutinį sprendimą nesulaukęs jos atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo baigties ir taip pažeidė PTN IX priedo 25 straipsnį.

54      Ombudsmeno nuomone, PTN IX priedo 25 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „baudžiamasis persekiojimas“ turi būti nagrinėjama pagal šiam atvejui taikomą nacionalinę teisę, taigi pagal Prancūzijos teisę. Šiuo klausimu jis teigia, kad pagal Prancūzijos teisę prieš asmenį nebuvo pradėtas „baudžiamasis persekiojimas“ priimant ginčijamą sprendimą, ir prašo Tarnautojo teismo atmesti šią pirmojo ieškinio pagrindo dalį.

55      Per posėdį ieškovė nurodė, kad PTN IX priedo 25 straipsnis turi būti aiškinamas savarankiškai ir kad atsiliepime į ieškinį pateikta ombudsmeno nuoroda į Prancūzijos teisę nesvarbi.

–       Tarnautojų teismo vertinimas

56      Pirmiausia reikia pažymėti, kad kaltinimas dėl PTN IX priedo 25 straipsnio pažeidimo nebuvo pateiktas per ikiteisminę procedūrą.

57      Nors ombudsmenas ieškovės atžvilgiu nesirėmė nepriimtinumu grindžiamu prieštaravimu, skundo ir ieškinio atitiktis, kuri lemia ieškinio priimtinumą, yra viešosios tvarkos klausimas, kurį teismas turi išnagrinėti savo iniciatyva (žr. 2007 m. liepos 11 d. Tarnautojų teismo sprendimo B prieš Komisiją, F‑7/06, 26 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

58      Ši atitikties taisyklė taikytina tik tuo atveju, jei teisme pareikštame ieškinyje keičiamas skundo dalykas ar pagrindas, „pagrindo“ sąvoką aiškinant plačiai. Kalbant būtent apie reikalavimą dėl panaikinimo, „ginčo pagrindu“ laikytina tai, kad ieškovas ginčija ginčijamo akto turinio teisėtumą, arba alternatyviai tai, kad jis ginčija šio akto formos teisėtumą; šis skirtumas ne kartą buvo pripažintas teismo praktikoje (žr. 2010 m. liepos 1 d. Tarnautojų teismo sprendimo Časta prieš Komisiją, F‑40/09, 83 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

59      Šioje byloje reikia konstatuoti, kad skundo nagrinėjimo stadijoje ieškovė pateikė kelis argumentus, susijusius tiek su ginčijamo sprendimo formos, tiek jo turinio teisėtumu, būtent su netinkama šio sprendimo priėmimo procedūra, inkriminuojamų veiksmų netikrumu, pareigos motyvuoti ir proporcingumo principų pažeidimu. Remiantis tuo, darytina išvada, kad nurodžiusi ieškinio pagrindą dėl PTN IX priedo 25 straipsnio pažeidimo ieškovė nepažeidė atitikties taisyklės, todėl šis ieškinio pagrindas priimtinas.

60      Dėl esmės reikia nurodyti, kad PTN IX priedo 25 straipsnyje nurodytu drausminės procedūros sustabdymu, kol bus užbaigtas baudžiamasis procesas, siekiama dvejopo tikslo.

61      Viena vertus, šiuo straipsniu siekiama neapsunkinti pareigūno, kurio atžvilgiu gali būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas, dėl veiksmų, dėl kurių taip pat vyksta drausminė procedūra jo institucijoje, padėties (1998 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tzoanos prieš Komisiją, T‑74/96, 34 punktas).

62      Kita vertus, tokiu sustabdymu leidžiama atliekant drausminę procedūrą atsižvelgti į nustatytus faktus, kuriais rėmėsi teismas, kai priėmė galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje. Iš tiesų PTN IX priedo 25 straipsnyje įtvirtintas principas, kad „drausminė procedūra sustabdoma, kol vyksta baudžiamasis procesas“, o tai yra pateisinama, ypač dėl to, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantys nacionaliniai teismai turi gerokai didesnes galias atlikdami tyrimą nei Paskyrimų tarnyba. Taigi tuo atveju, kai tie patys veiksmai gali turėti baudžiamojo nusižengimo ir tarnybinių pareigų pažeidimo požymių, institucija privalo remtis vykstant baudžiamajam procesui bylą nagrinėjusio teismo nustatytais faktais. Teismui byloje nustačius, kad buvo padaryti pažeidimai, institucija gali juos teisiškai kvalifikuoti, įvertinusi, ar jie patenka į tarnybinio nusižengimo sąvoką, pirmiausia patikrinusi, ar jie laikytini tarnybinių pareigų neįvykdymu (2004 m. birželio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo François prieš Komisiją, T‑307/01, 75 punktas; 2010 m. sausio 13 d. Tarnautojų teismo sprendimo A ir G prieš Komisiją, F‑124/05 ir F‑96/06, 323 punktas).

63      Be to, iš šiai bylai svarbios teismų praktikos matyti, kad atitinkamas pareigūnas Paskyrimų tarnybai turi pateikti įrodymų, leidžiančių nustatyti, ar veiksmai, dėl kurių jis apkaltintas per drausminę procedūrą, kartu yra jo atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo objektas. Kad įvykdytų šią pareigą, toks pareigūnas iš esmės turi įrodyti, kad baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu pradėtas, kai dėl jo jau vyko drausminė procedūra. Tik tuo atveju, kai baudžiamasis persekiojimas jau buvo pradėtas, veiksmai, davę jam pradžią, gali būti nustatyti ir palyginti su veiksmais, dėl kurių pradėta drausminė procedūra, tam, kad būtų nustatyta, ar jie yra identiški (žr. 2002 m. gegužės 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Onidi prieš Komisiją, T‑197/00, 81 punktą).

64      Taigi Tarnautojų teismas pirmiausia turi nuspręsti, ar nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ieškovė įrodė, kad, kai buvo priimamas ginčijamas sprendimas, prieš ją jau buvo pradėtas „baudžiamasis persekiojimas dėl tų pačių veiksmų“.

65      Tarnautojų teismas visų pirma primena, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Sąjungos teisės nuostatos, kurioje, kalbant apie jos reikšmės ir taikymo srities nustatymą, nedaroma jokia aiški nuoroda į valstybių narių teisę, sąvokos paprastai turi būti aiškinamos savarankiškai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (2009 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Komisija prieš Roodhuijzen, T‑58/08, 70 punktas ir 2011 m. rugsėjo 13 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo Zangerl-Posselt prieš Komisiją, T‑62/10 P, 41 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Tik jei Sąjungos teismas, remdamasis Sąjungos teise arba bendraisiais Sąjungos teisės principais, negali nustatyti aplinkybių, leidžiančių jam savarankiškai aiškinant nuostatą nustatyti jos turinį ir taikymo sritį, jis gali, net nesant aiškios nuorodos, remtis valstybių narių teise, kai taiko Sąjungos teisę.

66      Iš šios teismų praktikos matyti, kad pirmiausia reikia išnagrinėti bylai svarbias PTN nuostatas (minėto Sprendimo Komisija prieš Roodhuijzen 71 punktas). „Baudžiamojo persekiojimo“ sąvoka minima tik PTN IX priedo 24 ir 25 straipsniuose, t. y. kalbant apie drausminę procedūrą, ir juose nėra jokios naudingos informacijos dėl šios sąvokos turinio. Todėl darytina išvada, kad PTN nepaaiškinamas sąvokos „baudžiamasis persekiojimas“ turinys, kitaip nei, pavyzdžiui, byloje Komisija prieš Roodhuijzen vartojamos sąvokos „pareigūno pastovus nesantuokinis partneris“ namų ūkio išmokos skyrimo atveju; ši sąvoka apibrėžta PTN VII priedo 1 straipsnio 2 dalies c punkte.

67      Kalbant apie |Sąjungos teisę, reikia pažymėti, kad teisės aktų leidėjas priėmė kelis aktus, kuriuose dėl sąvokos „baudžiamoji byla“ arba specifinės sąvokos „baudžiamasis persekiojimas“ apibrėžčių tiesiogiai ar netiesiogiai daromos nuorodos į nacionalinę teisę. Pavyzdžiui, 2001 m. kovo 15 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose (OL L 82, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 72) 1 straipsnio c punkte sąvoka „baudžiamosios bylos nagrinėjimas“ apibrėžta kaip „baudžiamosios bylos nagrinėjimas suprantamas pagal taikytiną nacionalinę teisę“. Panašiai 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (OL L 142, p. 1) 2 straipsniu suteikiamos teisės „įtariamiesiems arba kaltinamiesiems“, nepateikiant savarankiškų šių sąvokų apibrėžčių.

68      Remdamasis tuo Tarnautojų teismas daro išvadą, kad pagal Sąjungos teisę negalima nustatyti aplinkybių, kurios leistų jam savarankiškai aiškinant nustatyti PTN IX priedo 25 straipsnyje vartojamos sąvokos „baudžiamasis persekiojimas“ turinį ir taikymo sritį. Tokiomis aplinkybėmis, kad galėtų taikyti šią nuostatą, Tarnautojų teismas gali remtis tik valstybių narių teise, šiuo atveju – Prancūzijos Respublikos, kurios baudžiamosios justicijos institucijos mano turinčios kompetenciją nagrinėti ieškovei inkriminuojamus veiksmus, teise.

69      Šiuo klausimu iš bylos medžiagos matyti, kad priimant ginčijamą sprendimą vyko ikiteisminis tyrimas dėl veiksmų, kvalifikuojamų kaip „oficialių ombudsmeno dokumentų suklastojimas <...> ir [jų] pateikimas trečiajam asmeniui siekiant gauti asmeninės naudos“, tačiau joks tyrimas nebuvo pradėtas teisme ir nebuvo pavestas ikiteisminio tyrimo teisėjui.

70      Antra, Tarnautojų teismas pastebi, kad Prancūzijos teisėje sąvoka „baudžiamasis persekiojimas“ dėl to, kad apima baudžiamosios bylos iškėlimą siekiant nubausti už pažeidimus, neapima paprasto ikiteisminio tyrimo, taigi remiantis Prancūzijos teise nagrinėjamoje byloje baudžiamasis persekiojimas dar nebuvo pradėtas tuo metu, kai buvo priimamas ginčijamas sprendimas.

71      Vis dėlto, net jei baudžiamasis persekiojimas, kaip jis suprantamas pagal nacionalinę teisę, nebuvo pradėtas, kai, kaip nagrinėjamu atveju, prieš asmenį pradėtas tyrimas gali lemti baudžiamąjį persekiojimą, atsižvelgiant į PTN IX priedo 25 straipsnio dvejopą tikslą, reikia suteikti tokiam asmeniui galimybę konkrečiai įrodyti, pirma, kad sprendimas skirti drausminę nuobaudą gali apsunkinti jo padėtį vykstant baudžiamajam persekiojimui, kurį galėtų lemti šis tyrimas (žr. minėto Sprendimo Tzoanos prieš Komisiją 38 punktą), ir, antra, kad per drausminę procedūrą institucija atsižvelgė į ieškovo ginčijamus veiksmus, nors baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas dėl jų nepriėmė galutinio sprendimo.

72      Tai nėra šios bylos atvejis.

73      Pirma, reikia konstatuoti, kad ieškinyje ieškovė tik nurodė, kad PTN IX priedo 25 straipsnyje nustatytos sąlygos nebuvo laikytasi, ir net nesistengė įrodyti, jog sprendimas, kuriuo galutinai išspręsta jos situacija, galėjo apsunkinti jos padėtį, jeigu prieš ją vėliau būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas, kurį galėtų lemti per drausminę procedūrą atliekamas tyrimas, t. y. persekiojimas dėl tų pačių veiksmų.

74      Antra, dėl principo, pagal kurį „dėl baudžiamojo proceso sustabdoma drausminė procedūra“, Tarnautojų teismas pažymi, kad kai šis principas taikytinas atliekant paprastus tyrimus, dar prieš pradedant baudžiamąjį persekiojimą, jis turi būti aiškinamas griežtai, nes priešingu atveju drausminės procedūros nebūtų veiksmingos. Pirmiausia šis principas negali sutrukdyti institucijai skirti drausminę nuobaudą už veiksmus, kurių jai priimant sprendimą atitinkamas pareigūnas neginčijo.

75      Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad vykstant procedūrai, dėl kurios priimtas ginčijamas sprendimas, ieškovė kelis kartus pripažino ir patvirtino padariusi veiksmus, dėl kurių buvo priimtas šis sprendimas: keturių atlyginimo lapelių ir pajamas patvirtinančios pažymos pakeitimas, šių pakeistų dokumentų pateikimas tretiesiems asmenims grindžiant paraišką dėl banko paskolos suteikimo palankiomis sąlygomis. Be to, ieškovė nesiekė įrodyti, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis Prancūzijos teismas, į kurį gali būti kreiptasi pasibaigus jos atžvilgiu pradėtam ikiteisminiam tyrimui, galėtų nustatyti tokias faktines aplinkybes, kurios sukeltų kažkokių abejonių dėl šių veiksmų tikrumo.

76      Per posėdį paprašyta išsakyti nuomonę šiuo klausimu ieškovė tik pareiškė, kad per galimą baudžiamąjį tyrimą galėtų paaiškėti kai kurie „šešėliniai klausimai“, pavyzdžiui, kokiomis aplinkybėmis buvo pakeista 2008 m. pažyma apie pajamas, kodėl ji buvo suinteresuota pakeisti atlyginimo lapelius ir šią pažymą, asmeninė nauda, kurią ji gautų atlikusi inkriminuojamus veiksmus.

77      Vis dėlto iš bylos medžiagos matyti, kad klausimai, susiję su jos galimu suinteresuotumu pakeisti atlyginimo lapelius ir pajamas patvirtinančią pažymą bei asmenine nauda, kurią ji galėtų gauti dėl tokių pakeitimų, nebuvo lemiami veiksniai ombudsmenui priimant sprendimą, nes šis atsižvelgė į ieškovės siekį panaudoti šiuos dokumentus „grindžiant paraišką dėl banko paskolos, suteikiamos šeimoms, gaunančioms nedideles pajamas, suteikimo palankiomis sąlygomis“ tik kaip į sunkinančią aplinkybę, o to ieškovė neginčijo, ir atmetė jos pateiktus alternatyvius paaiškinimus.

78      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog priimant ginčijamą sprendimą prieš ieškovę nebuvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas ir ji konkrečiai neįrodė, nei kad tuo atveju, jeigu priimant ginčijamą sprendimą vykstantis tyrimas galėtų lemti baudžiamąjį persekiojimą už tuos pačius veiksmus, sprendimas skirti drausminę nuobaudą galėtų apsunkinti jos padėtį baudžiamajame procese, kuris galėtų būti pradėtas, nei kad institucija atsižvelgė į kitus veiksmus, t. y. ne tuos, kuriuos ieškovė pripažino padariusi.

79      Todėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su procedūros pažeidimu priimant sprendimą dėl laikino nušalinimo nuo pareigų

–       Šalių argumentai

80      Ieškovė teigia, kad sprendimas laikinai nušalinti ją nuo pareigų priimtas pažeidžiant PTN IX priedo 23 straipsnį, nes prieš priimant tokį sprendimą ji nebuvo išklausyta.

81      Atsikirsdamas ombudsmenas, pirma, teigia, kad nors sprendimas laikinai nušalinti ieškovę nuo pareigų priimtas jos neišklausius, juo nepažeidžiamas PTN IX priedo 23 straipsnis, kuriame tokia galimybė numatyta, jeigu yra išskirtinės aplinkybės. Antra, ombudsmenas mano, kad net jeigu priimant sprendimą nušalinti nuo pareigų buvo padarytas procedūros pažeidimas, jis neturėjo jokios įtakos ginčijamam sprendimui.

–       Tarnautojų teismo vertinimas

82      Pagal nusistovėjusią teismų praktiką sprendimas laikinai nušalinti pareigūną nuo pareigų yra asmens nenaudai priimtas aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo laikantis PTN 90 ir 91 straipsnių nustatytų reikalavimų (1999 m. gegužės 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Connolly prieš Komisiją, T‑203/95, 33 punktas).

83      Vis dėlto toks sprendimas yra ne būtinas procedūros ir parengiamasis galutinio sprendimo, kuriuo skiriama nuobauda, aktas, o atskiras sprendimas, kurį Paskyrimų tarnyba gali priimti ir kurio taikymas grindžiamas sunkiu pažeidimu (žr. minėto Sprendimo Connolly prieš Komisiją 36 punktą ir 2004 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo De Nicola prieš EIB, T‑120/01 ir T‑300/01, 113 punktą). Todėl galimas sprendimo laikinai nušalinti nuo pareigų neteisėtumas neturėtų jokios įtakos ginčijamo sprendimo galiojimui.

84      Taigi pirmojo ieškinio pagrindo antra dalis yra netinkama ir dėl to turėtų būti atmesta.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su netinkama drausmės komisijos sudėtimi

–       Šalių argumentai

85      Ieškovė teigia, kad drausmės komisija, kurią sudarė tik institucijoje nedirbantys nariai, kaip antai drausmės komisija, į kurią kreipėsi ombudsmenas, sudaryta pažeidžiant PTN IX priedo 5 ir 6 straipsnius.

86      Ombudsmenas prašo Tarnautojų teismo atmesti pirmojo ieškinio pagrindo trečią dalį.

–       Tarnautojų teismo vertinimas

87      Reikia nurodyti, kad PTN IX priedo 5 straipsnio 1 dalyje tik įtvirtinta, kad bent vienas drausmės komisijos narys turi būti pasirinktas ne iš atitinkamos institucijos darbuotojų, ir tai visiškai nedraudžia daugumos drausmės komisijos narių ar net jų visų pasirinkti ne iš institucijų darbuotojų.

88      Šios nuostatos aiškinimas, pagal kurį būtų draudžiama sudaryti drausmės komisijas tik ne iš institucijų darbuotojų, ne tik nebūtų pagrįstas jokia akto nuostata, bet ir, kaip teisingai atsiliepime į ieškinį nurodė ombudsmenas, lemtų tai, kad institucijose ar įstaigose, neturinčiose pakankamo PTN IX priedo 5 ir 6 straipsniuose reikalaujamo lygio pareigūnų, galinčių būti drausmės komisijos nariais, skaičiaus, būtų neįmanoma jos sudaryti.

89      Todėl pirmojo ieškinio pagrindo trečią dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

90      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad reikia atmesti visą apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, grindžiamo pareigos motyvuoti pažeidimu

 Šalių argumentai

91      Ieškovė mano, kad nei drausmės komisijos išvada, nei sprendimas nušalinti ją nuo pareigų neatitinka reikalavimo motyvuoti.

92      Pirmiausia ieškovė nurodo lakonišką drausmės komisijos išvadą ir teigia, kad joje nepaaiškinama kaip ar dėl ko ieškovei inkriminuojami veiksmai galėtų padaryti žalą jos užimamoms pareigoms. Be to, ieškovė ginčija drausmės komisijos teiginį, kad ji vykdė užduotis, susijusias su dideliu atsakomybės laipsniu, ir primena, kad ji buvo pareigūnė, turinti žemiausią lygį AD pareigų grupėje.

93      Antra, ieškovė mano, kad sprendimas nušalinti ją nuo pareigų neatitinka reikalavimų motyvuoti ir dėl to, kad juo nukrypstama nuo drausmės komisijos išvados.

94      Ieškovė mano, kad ginčijamame sprendime ombudsmenas „[ne]patikrino inkriminuojamų veiksmų tikrumo“, o tik pateikė į „retorinę figūrą“ panašų sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių sąrašą, iš kurio visiškai nematyti, kuo nušalinimo nuobauda yra tinkamesnė už drausmės komisijos rekomenduotą pareigų lygio sumažinimą.

95      Ombudsmenas mano, kad drausmės komisija ir Paskyrimų tarnyba įvykdė pareigą motyvuoti, kai nurodė svarbią informaciją, ir reikalauja atmesti šį ieškinio pagrindą.

 Tarnautojų teismo vertinimas

96      Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, asmens nenaudai priimto sprendimo motyvai turi leisti teismui vykdyti šio sprendimo teisėtumo kontrolę, o suinteresuotajam asmeniui – suteikti informaciją, būtiną įvertinti, ar sprendimas pagrįstas (žr. 1999 m. gegužės 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Connolly prieš Komisiją, T‑34/96 ir T‑163/96, 93 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

97      Tai, ar Paskyrimų tarnybos sprendimo, kuriuo skiriama nuobauda, motyvavimas atitinka šiuos reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į kontekstą bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visetą. Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad nors drausmės komisija ir Paskyrimų tarnyba turi nurodyti faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurie lemia jų sprendimų teisinį pagrindimą, ir šių sprendimų priėmimo argumentus, nereikalaujama, kad jos išnagrinėtų visus suinteresuoto asmens vykstant procedūrai iškeltus teisinius ir faktinius klausimus (2002 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Stevens prieš Komisiją, T‑277/01, 71 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

98      Be to, jeigu, kaip nagrinėjamu atveju, Paskyrimų tarnybos skirta nuobauda griežtesnė nei drausmės komisijos siūloma nuobauda, sprendime turi būti nurodytos išsamios priežastys, paskatinusios Paskyrimų tarnybą nukrypti nuo drausmės komisijos išvados (šiuo klausimu žr. 1985 m. sausio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo F. prieš Komisiją, 228/83, 35 punktą).

99      Remiantis būtent šiais principais reikia išnagrinėti, ar drausmės komisijos išvada ir ginčijamas sprendimas tinkamai motyvuoti.

100    Pirma, dėl kaltinimo, kad drausmės komisijos išvada yra lakoniška, Tarnautojų teismas pažymi, jog akivaizdu, kad ši išvada labai apibendrinanti. Vis dėlto, viena vertus, drausmės komisija konstatuoja, kad ieškovė pripažino jai inkriminuojamus veiksmus, ir, kita vertus, išvadoje nurodytos įvairios sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, kuriomis grindžiamas siūlymas sumažinti ieškovės lygį, t. y. ji leidžia teismui atlikti peržiūrą, o suinteresuotam asmeniui suteikia informaciją, būtiną įvertinti, ar sprendimas pagrįstas. Todėl šį kaltinimą reikia atmesti.

101    Kalbant apie ieškovės užginčytą drausmės komisijos išvadą, kad jos vykdytos užduotys susijusios su dideliu atsakomybės laipsniu, reikia nurodyti, kad šį klausimą būtina nagrinėti iš esmės, o ne nagrinėjant klausimą dėl pakankamo ar nepakankamo motyvavimo. Todėl šis klausimas bus nagrinėjamas vėliau, nagrinėjant trečiąjį ieškinio pagrindą dėl akivaizdžios vertinimo klaidos.

102    Kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo motyvavimu, pirma, jame nurodyta ieškovės profesinė padėtis, „keturių (atlyginimo) lapelių“ ir pažymos suklastojimas bei „šių suklastotų dokumentų pateikimas tretiesiems asmenims“ grindžiant paraišką dėl banko paskolos suteikimo palankiomis sąlygomis. Antra, sprendime atsižvelgta į tai, kad ieškovė jau pirmoje drausmės komisijos apklausoje pripažino padariusi šiuos veiksmus ir niekada jų neneigė vykstant procedūrai. Trečia, ombudsmenas teigia, kad dėl ieškovei inkriminuojamų veiksmų ir jos vėlesnio elgesio „tarp ombudsmeno ir [ieškovės] negali būti išsaugotas arba atkurtas tarnybinio, profesinio ir asmeninio pasitikėjimo ryšys“ ir kad, atsižvelgiant į jos elgesio ir veiksmų sunkumo laipsnį, jos tolesnis darbas viešojoje tarnyboje rimtai pakenktų šios įvaizdžiui ir turėtų labai neigiamą poveikį ombudsmeno autoritetui.

103    Toks motyvavimas, kuris toli gražu nėra tik retorinė nuostata, nurodo konkrečius veiksmus, kuriais kaltinama ieškovė, ir argumentus, paskatinusius Paskyrimų tarnybą skirti nušalinimo nuo pareigų, o ne lygio sumažinimo nuobaudą. Taip motyvuojant suinteresuotam asmeniui suteikiama informacija, būtina įvertinti, ar ginčijamas sprendimas yra pagrįstas, o Tarnautojų teismui suteikiama galimybė vykdyti teisėtumo kontrolę.

104    Atsižvelgus į šias aplinkybes drausmės komisijos išvadų ir ginčijamo sprendimo motyvų negalima laikyti nepakankamais.

105    Todėl antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžia vertinimo klaida

106    Trečiąjį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys, susijusios atitinkamai su inkriminuojamų veiksmų netikrumu ir akivaizdžiu proporcingumo principo pažeidimu.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su inkriminuojamų veiksmų netikrumu

–       Šalių argumentai

107    Ieškovė mano, kad ombudsmenas padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes manė, jog savo veiksmais ji ketino gauti „socialinio pobūdžio asmeninės naudos“, kaip nurodyta ginčijamame sprendime. Be kita ko, ji nurodo, kad, remiantis Prancūzijos teismų praktika, pagal Prancūzijos baudžiamojo kodekso 441-1 straipsnį oficialių dokumentų klastojimas baudžiamas tik tuo atveju, kai netikras arba suklastotas dokumentas sukelia ar gali sukelti kitam asmeniui žalą, ir teigia, kad nagrinėjamu atveju jos veiksmais nebuvo sukelta jokia žala.

108    Ombudsmenas reikalauja atmesti šio ieškinio pagrindo pirmą dalį.

–       Tarnautojų teismo vertinimas

109    Tarnautojų teismas pažymi, kad sprendimas skirti nušalinimo nuo pareigų nuobaudą grindžiamas ieškovės neginčyta aplinkybe, kad ji pakeitė kelis oficialius dokumentus ir juos pateikė tretiesiems asmenims. Taigi ieškovė neginčijo, kad šie veiksmai atitinka tikrovę.

110    Nors iš tiesų ginčijamame sprendime ieškovė kaltinama tuo, kad pateikė „suklastotus dokumentus trečiajam asmeniui, kad gautų socialinio pobūdžio asmeninės naudos“, šis sprendimas pagrįstas oficialių dokumentų pakeitimu ir perdavimu trečiajam asmeniui. Iš esmės ginčijamame sprendime ieškovės ketinimas panaudoti šiuos dokumentus „grindžiant paraišką dėl banko paskolos, suteikiamos šeimoms, gaunančioms nedideles pajamas, palankiomis sąlygomis“ nurodytas kaip sunkinanti aplinkybė. Šios aplinkybės ieškovė neginčija. Ji tik teigia, jog taip pasielgusi negavo jokio socialinio pobūdžio naudos, tačiau nepateikia jokio argumento, kuriuo būtų galima įrodyti, kad ginčijamas sprendimas buvo pagrįstas šiuo siekiu. Be kita ko, dėl išsamumo reikia pripažinti, kad ginčijamame sprendime detaliai išnagrinėti ieškovės pateikti paaiškinimai ir jie atmesti ir kad ieškovė nepateikė jokio kito tinkamo savo veiksmų paaiškinimo.

111    Antra, ieškovės veiksmų teisinis kvalifikavimas pagal Prancūzijos baudžiamąją teisę neturi reikšmės, nes užginčytus veiksmus ombudsmenas nagrinėjo kaip tarnybinį nusižengimą, o ne kaip nusikaltimą.

112    Tokiomis aplinkybėmis Tarnautojų teismas konstatuoja, jog ieškovė nepateikė jokio argumento, kuriuo remiantis būtų galima įrodyti, kad ginčijamame sprendime padaryta vertinimo klaida, susijusi su jai inkriminuojamų veiksmų tikrumu. Taigi trečiojo ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su akivaizdžiu proporcingumo principo pažeidimu

–       Šalių argumentai

113    Ieškovė mano, kad atsižvelgiant į bylos aplinkybes skirta galutinė ir neatšaukiama nuobauda neproporcinga padarytam nusižengimui ir kad ombudsmenas klaidingai įvertino sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes.

114    Ombudsmenas Tarnautojų teismo prašo atmesti šią trečiojo ieškinio pagrindo dalį.

–       Tarnautojų teismo vertinimas

115    Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 10 straipsnį skirta drausminė nuobauda turi būti proporcinga padaryto nusižengimo sunkumui. Tame pačiame straipsnyje taip pat nurodyti kriterijai, į kuriuos pirmiausia turi atsižvelgti Paskyrimų tarnyba, kai sprendžia, kurią nuobaudą skirti.

116    Nuobaudą nustato Paskyrimų tarnyba, bendrai įvertinusi visus konkretaus atvejo faktus ir aplinkybes, nes PTN nenumatytas konkretus ryšys tarp juose nurodytų nuobaudų ir įvairių pareigūnų padarytų nusižengimų ir nenurodoma, kokią reikšmę nuobaudos pasirinkimui turi sunkinančios ar lengvinančios aplinkybės.

117    Be to, reikia pažymėti, kad Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinto veiksmingos teisminės gynybos principo laikymasis nepašalina galimybės, kad per administracinę procedūrą nuobaudą pirmiausia skirtų administracinės valdžios įstaiga. Vis dėlto remiantis šiuo principu reikalaujama, kad administracinės valdžios įstaigos, neatitinkančios šio straipsnio reikalavimų, kaip nagrinėjamu atveju Paskyrimų tarnybos, sprendimas vėliau būtų peržiūrėtas „neribotą jurisdikciją turinčios teisminės institucijos“ (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1983 m. vasario 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Albert ir Le Compte prieš Belgiją, A serija Nr. 58, § 29; 1995 m. spalio 23 d. sprendimus Schmautzer, Umlauft, Gradinger, Pramstaller, Palaoro ir Pfarrmeier prieš Austriją, A serija Nr. 328 A‑C ir 329 A‑C, atitinkamai § 34, 37, 42, 39, 41 ir 38 ir 2009 m. rugsėjo 24 d. Sprendimą Mérigaud prieš Prancūziją, Nr. 32976/04, § 68). Tam, kad teisminę instituciją būtų galima laikyti „neribotą jurisdikciją turinčia teismine institucija“, ji pirmiausia turi turėti kompetenciją nagrinėti visus bylai, kuri jai pavesta, svarbius faktinius ir teisinius klausimus (2003 m. vasario 3 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Chevrol prieš Prancūziją, Nr. 49636/99, § 77 ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2004 m. kovo 4 d. Sprendimą Silvester’s Horeca Service prieš Belgiją, Nr. 47650/99, § 27), o tai drausminės nuobaudos nagrinėjimo atveju reiškia, kad jai turi būti suteikta teisė, be kita ko, vertinti, ar paskirta nuobauda proporcinga padarytam nusižengimui, o ne tik nustatyti, ar nebuvo padaryta akivaizdžių vertinimo klaidų ar piktnaudžiauta įgaliojimais (2012 m. gegužės 15 d. Bendrojo Teismo sprendimo Nijs prieš Audito Rūmus, T‑184/11 P, 85 ir 86 punktai).

118    Tarnautojų teismas turi įvertinti ieškovės nurodytus argumentus dėl tariamo proporcingumo principo pažeidimo atsižvelgdamas būtent į šio sprendimo 115 – 117 punktuose apibūdintą teisinį pagrindą ir išnagrinėti, ar Paskyrimų tarnyba proporcingai įvertino sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes.

119    Nagrinėjamu atveju neatrodo, kad ginčijama nuobauda būtų neproporcinga, nes pakeitusi oficialius dokumentus ieškovė padarė didelę žalą užimamoms pareigoms ir galutinai nutraukė pasitikėjimo santykius su ombudsmenu. Be to, jokia ieškovės pateikta informacija neleidžia padaryti išvados, kad skirta nuobauda neproporcinga jai inkriminuojamam elgesiui.

120    Konkrečiai kalbant, ieškovė kaltina ombudsmeną pirmiausia tuo, kad šis klaidingai prie sunkinančių aplinkybių priskyrė svarbias pareigas, kurias ji vykdė kaip už komunikaciją atsakinga administratorė, inkriminuojamų veiksmų kaip sunkaus tarnybinio nusižengimo pobūdį, ieškovės negebėjimą ir atsisakymą pripažinti padarytus pažeidimus, rimtą žalą, padarytą ombudsmeno reputacijai, ir iš anksto apgalvota tyčia.

121    Kiek tai susiję su ieškovės vykdomomis pareigomis, kaip teisingai savo rašytiniuose pareiškimuose primena ombudsmenas, ieškovė buvo vienintelė administratorė Komunikacijos skyriuje. Be to, iš prie ieškinio pridėtų vertinimo ataskaitų matyti, kad jai iš tiesų buvo paskirtos svarbios užduotys viešųjų pirkimų ir viešųjų pajamų valdymo srityse. Ieškovės darbo patirtis Ombudsmeno tarnyboje ir jai patikėtos svarbios užduotys parodo, kad ombudsmenas pasitikėjo ieškove, ir pateisina tai, kad jis atsižvelgė į šiuos veiksnius kaip į sunkinančias aplinkybes (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Onidi prieš Komisiją 146 punktą).

122    Dėl veiksmų apibūdinimo ir tarnybinio nusižengimo sunkumo ieškovė teigia tik tai, kad jis nėra toks nusižengimas, dėl kurio iš jos galėtų būti atimtas pareigūnės statusas, tačiau nepateikia jokio argumento, kuriuo remiantis būtų galima užginčyti ombudsmeno vertinimą, jog oficialių dokumentų pakeitimas ir jų pateikimas tretiesiems asmenims yra labai sunkus pažeidimas.

123    Dėl kaltinimo, susijusio su „[ieškovės] negebėjimu ir atsisakymu pripažinti padarytus pažeidimus“, ir aplinkybės, kad ji niekada neatsiprašė už savo elgesį, Tarnautojų teismas pažymi, kad ombudsmenas niekada neginčijo fakto, kad ieškovė prisipažino padariusi pažeidimus ir kad iš tikrųjų ginčijamame sprendime „[ieškovės] negebėjimą ir atsisakymą pripažinti padarytus pažeidimus“ jis laikė sunkinančia aplinkybe. Be to, nors iš teisų per pokalbį su tyrėjais ieškovė iš karto patvirtino, jog „suvokia, kad pažeidimai yra sunkūs“, iš bylos medžiagos matyti, kad ji kelis kartus stengėsi sumažinti jų sunkumo laipsnį. Pavyzdžiui, per pokalbį su ombudsmenu ji pažymėjo, jog kooperacinė bendrovė ir prokuratūra laiko byla nesvarbia. Dar daugiau, papildomuose 2009 m. lapkričio 3 d. komentaruose ji pabrėžė, kad ombudsmenas „perdeda“ ir „pagaliau pažeidžia proporcingumo principą“. Galiausiai ieškovė atsiprašė tyrėjų tik „dėl šių nepakenčiamų ir nemalonių akimirkų, kurių [jiems] sukėlė ši situacija ir [jos] veiksmai“, tačiau nepateikė jokių atsiprašymų už savo elgesį. Taigi negalima kaltinti ombudsmeno, jog šis sunkinančia pripažino aplinkybę, kad ieškovė nesuprato jai inkriminuojamų pažeidimų sunkumo laipsnio.

124    Ieškovė tvirtina, kad ombudsmenas klaidingai laikė žalą, padarytą jos veiksmais ombudsmeno reputacijai, sunkinančia aplinkybe, nes bylos medžiaga liko konfidenciali. Tačiau Tarnautojų teismas pastebi, kad pati ieškovė skundžiasi bylai suteiktu viešumu, ir, kaip primena ombudsmenas, byla akivaizdžiai žinoma kooperacinei bendrovei ir Prancūzijos viešosios valdžios institucijoms, kurioms pagal 1994 m. kovo 9 d. Europos Parlamento sprendimo 94/262/EAPB, EB, Euratomas dėl ombudsmeno pareigų atlikimą reglamentuojančių nuostatų ir bendrųjų sąlygų (OL L 113, p. 15) 4 straipsnio 2 dalį ombudsmenas panešė apie ieškovei inkriminuojamus veiksmus, todėl šį kaltinimą reikia atmesti.

125    Galiausiai ieškovė ginčija ombudsmeno nurodytą kaltinimą dėl iš anksto apgalvotos tyčios. Tačiau pakanka priminti, kad neginčijama, jog ieškovės veiksmai tęsėsi beveik du mėnesius nuo 2009 m. liepos pradžios iki 2009 m. rugpjūčio 26 d., kai ieškovė pateikė kooperacinei bendrovei pačios suklastotą pažymą apie pajamas. Be to, veiksmai, kuriuos ieškovė pripažino padariusi, akivaizdžiai parodo pasirengimo lygį, pašalinantį „neapgalvotų veiksmų“, kuriais remiasi ieškovė, galimybę. Todėl šį kaltinimą reikia atmesti.

126    Antra, dėl lengvinančių aplinkybių vertinimo ieškovė kaltina ombudsmeną tuo, kad šis neatsižvelgė į jos asmeninę ir šeimos nelaimę. Tačiau tai, kad ombudsmenas atmetė šiuos argumentus, neįrodo, kad jis į tai neatsižvelgė.

127    Ieškovė taip pat kaltina ombudsmeną tuo, jog šis neatsižvelgė į tai, kad jos veiksmai nebuvo pakartotiniai. Šiuo klausimu PTN IX priedo 10 straipsnio h punkte nurodyta, kad nustatydama tarnybinio nusižengimo sunkumą Paskyrimų tarnyba atsižvelgia į tai, ar nusižengimą sudaro pakartotiniai veiksmai arba elgesys, nes galimas recidyvas galėtų pateisinti griežtesnės nuobaudos skyrimą. Tačiau recidyvo nebuvimas negali būti laikomas lengvinančia aplinkybe, nes iš principo pareigūnas privalo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų ar elgesio, kuris galėtų padaryti žalos jo užimamoms pareigoms (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 30 d. Bendrojo Teismo sprendimo Quinn Barlo ir kt. prieš Komisiją, T‑208/06, 255 ir 264 punktus, kuriuose nurodyta, kad konkurencijos srityje recidyvo nebuvimas savaime negali būti lengvinanti aplinkybė; dėl šio sprendimo Teisingumo Teismui pateiktas apeliacinis skundas, byla C‑70/12 P).

128    Ieškovė kaltina ombudsmeną tuo, kad jis neatskyrė jos privačių veiksmų nuo tarnybinės veiklos, nes padarytas nusižengimas visiškai nesusijęs su jos tarnybinių užduočių atlikimu. Tačiau šį kaltinimą reikia atmesti, nes pareigūnas turi saugoti savo pareigų reputaciją, ne tik kai atlieka konkrečią užduotį, bet ir kitomis aplinkybėmis (2001 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, 79–93 ir 130 punktai; 1996 m. kovo 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Williams prieš Audito Rūmus, T‑146/94, 68 punktas).

129    Galiausiai ieškovė kaltina ombudsmeną tuo, kad šis prie lengvinančių aplinkybių nepriskyrė jos vertinimo ataskaitų, kuriose jis puikiai įvertino jos darbo našumą. Tačiau, kad ir kaip ieškovė buvo įvertinta vertinimo ataskaitose ir net jeigu ombudsmenas ginčijamame sprendime nurodė, kad jos efektyvumas ir kompetencija buvo nepriekaištingi, Paskyrimų tarnyba teisėtai galėjo manyti, jog, atsižvelgiant į ieškovei inkriminuojamų veiksmų sunkumo laipsnį, jos lygį ir atsakingas pareigas, remiantis šia aplinkybe skiriama nuobauda negalėjo būti švelnesnė (žr. minėto Sprendimo Connolly prieš Komisiją, T‑34/96 ir T‑163/96, 167 punktą).

130    Remiantis tuo, kas išdėstyta, visą šį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su nevienodu požiūriu į moteris ir vyrus ir teise į motinystės atostogas

 Šalių argumentai

131    Ieškovė mano, kad tiek, kiek ginčijamas sprendimas įsigaliojo jai būnant motinystės atostogose, juo pažeidžiami Direktyvos 76/207 2 straipsnio 3 dalis ir Direktyvos 92/85 10 straipsnis.

132    Pripažinęs, kad Direktyva 92/85 iš principo gali būti taikoma, ombudsmenas atsikerta, kad jos 10 straipsniu nedraudžiama atleisti iš darbo nėščią darbuotoją, jeigu atleidimas nesusijęs su jos būkle, ir reikalauja atmesti šį ieškinio pagrindą.

 Tarnautojų teismo vertinimas

133    Kalbant apie tariamą vienodo požiūrio į moteris ir vyrus pažeidimą, pirmiausia reikia konstatuoti, kad pagal Chartijos 23 straipsnį reikalaujama paisyti vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principo visose srityse, įskaitant darbo sritį, o draudimo diskriminuoti nėščias darbuotojas principas įtvirtintas Direktyvos 2006/54 2 straipsnio 2 dalies c punkte ir Direktyvos 92/85 10 straipsnyje. Reikia manyti, kad rašytiniuose pareiškimuose ieškovė remiasi šiomis nuostatomis.

134    Tarnautojų teismas primena, kad teismų praktikoje pripažinta būtinybė užtikrinti Sąjungos institucijų įdarbintų darbuotojų moterų ir vyrų lygybę (1992 m. sausio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Speybrouck prieš Parlamentą, T‑45/90, 48 punktas).

135    Šioje byloje ieškovė nenurodo jokios aplinkybės, kuri leistų nustatyti tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją; negalima daryti prielaidos dėl šios diskriminacijos buvimo vien dėl to, kad ombudsmenas žinojo apie ieškovės nėštumą.

136    Kadangi ieškovė nenurodė jokios aplinkybės, kuri leistų daryti prielaidą apie jos tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimą, ombudsmenas neturi įrodyti, jog nebuvo pažeistas vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principas.

137    Kalbant apie tariamą Direktyvos 92/85 10 straipsnio pažeidimą, reikia nurodyti, kad PTN 1e straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog dirbantiems pareigūnams sudaromos darbo sąlygos, atitinkančios reikiamus sveikatos ir saugos standartus, kurie turi būti bent lygiaverčiai minimaliesiems reikalavimams, taikomiems pagal tose srityse vadovaujantis Sutartimis patvirtintas priemones.

138    Direktyva 92/85 siekiama pagerinti darbo sąlygas sustiprinant nėščių moterų sveikatos apsaugą ir saugą. Taigi ši direktyva saisto institucijas tiek, kiek įgyvendindamos teisę organizuoti savo tarnybų veiklą ir laikydamosi Pareigūnų tarnybos nuostatų jos turi užtikrinti nėščioms darbuotojoms apsaugą, lygiavertę minimaliai direktyva suteikiamai apsaugai (žr. 2009 m. balandžio 30 d. Tarnautojų teismo sprendimo Aayhan ir kt. prieš Parlamentą, F‑65/07, 116 punktą).

139    Tačiau direktyvos 10 straipsnio negalima aiškinti taip, kad juo draudžiama atleisti iš darbo nėščią darbuotoją. Iš tiesų sprendimas nušalinti nuo pareigų, priimtas laikotarpiu nuo nėštumo pradžios iki motinystės atostogų pabaigos dėl su nėštumu nesusijusių priežasčių, nepažeidžia šio 10 straipsnio su sąlyga, kad darbdavys raštu išdėsto pateisinamas atleidimo iš darbo priežastis ir suinteresuotosios atleidimas iš darbo yra leistinas pagal atitinkamus teisės aktus ir (arba) praktiką, laikantis šios direktyvos 10 straipsnio 1 ir 2 punktų (žr. 2010 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Danosa, C‑232/09, 63 punktą).

140    Pirma, iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad ieškovės nušalinimas nuo pareigų visai nesusijęs su jos nėštumu. Be kita ko, nei savo rašytiniuose pareiškimuose nei per posėdį išsakytoje kalboje ieškovė neteigė, kad sprendimą nušalinti ją nuo pareigų lėmė jos nėštumas.

141    Antra, ginčijamame sprendime ombudsmenas raštu išdėstė atleidimą pateisinančias priežastis.

142    Trečia, nors PTN nėra specialios nuostatos, kurioje būtų aiškiai įtvirtinta direktyvos 10 straipsnyje numatyto draudimo išimtis, šie nuostatai turi būti aiškinami taip, kad tokia išimtis leidžiama pagal jų 47 straipsnio e punktą, kuriame numatyta išimtinė galimybė galutinai nutraukti pareigūno tarnybą po drausmės procedūros priėmus sprendimą nušalinti nuo pareigų.

143    Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia atmesti šį ieškinio pagrindą kaip nepagrįstą.

 Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su rūpestingumo pareigos ir gero administravimo principo pažeidimu

 Šalių argumentai

144    Ieškovė kaltina ombudsmeną tuo, kad šis nusprendė pradėti drausminę procedūrą tik 2010 m. gegužės 19 d., nors ji pateikė savo gydytojo medicininę pažymą ir raštu paprašė, kad dėl poveikio, kurį dėl šios procedūros patiriamas stresas kelia nėštumui, procedūra būtų užbaigta kuo greičiau. Ieškovė taip pat pažymi, kad procedūra vyko per jos nėštumą ir jai pagimdžius, o tai liudija apie ombudsmeno nerūpestingą elgesį.

145    Ombudsmenas reikalauja atmesti šį ieškinio pagrindą.

 Tarnautojų teismo vertinimas

146    Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. lapkričio 25 d. ieškovė susisiekė su ombudsmenu ir pranešė jam apie su vykdoma procedūra patiriamą stresą ir kad ši situacija gali turėti neigiamų pasekmių jos nėštumo eigai. 2009 m. lapkričio 27 d. laišku ombudsmenas informavo ieškovę apie ketinimus prašyti medicinos tarnybos gydytojo susipažinti su ieškovės sveikatos būkle, kad šis pasiūlytų galimas priemones, skirtas sumažinti drausminės procedūros poveikį jos sveikatai ir kūdikiui. Po to, kai institucijos medicinos tarnybos gydytojas pateikė išvadą, kad ieškovės sveikata labai silpna ir kad drausminė procedūra gali turėti jai labai žalingų pasekmių, 2010 m. sausio 18 d. ombudsmenas priėmė sprendimą atlikti su drausmine procedūra susijusius veiksmus po to, kai ieškovė pagimdys.

147    Todėl reikia konstatuoti, kad ombudsmenas kaip tik pasielgė rūpestingai, kai nukėlė drausminės procedūros pradžios datą.

148    Taigi penktąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

3.     Dėl reikalavimo atlyginti žalą

 Šalių argumentai

149    Ieškovė Tarnautojų teismo pirmiausia prašo pripažinti, kad dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo jai turi būti išmokėtos išmokos už laikotarpį nuo sprendimo nušalinti ją nuo pareigų įsigaliojimo dienos ir Tarnautojų teismo sprendimo jį panaikinti paskelbimo dienos, bei palūkanos už vėlavimą, skaičiuojamos nuo šio sprendimo priėmimo dienos.

150    Jeigu pirmasis reikalavimas nebūtų patenkintas, ieškovė Tarnautojų teismo prašo priteisti iš ombudsmeno turtinės ir neturtinės žalos, patirtos dėl ginčijamo sprendimo, atlyginimą.

151    Bet kuriuo atveju ji prašo, kad iš ombudsmeno būtų priteista 65 000 EUR suma patirtai neturtinei žalai atlyginti.

152    Ombudsmenas reikalauja atmesti šiuos reikalavimus.

 Tarnautojų teismo vertinimas

153    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką viešosios tarnybos srityje reikalavimai atlyginti žalą turi būti atmesti, jeigu jie glaudžiai susiję su reikalavimais dėl panaikinimo, kurie buvo atmesti kaip nepagrįsti (2007 m. lapkričio 8 d. Tarnautojų teismo sprendimo Andreasen prieš Komisiją, F‑40/05, 277 punktas).

154    Šioje byloje tarp visų reikalavimų atlyginti žalą ir kaip nepagrįstų atmestų reikalavimų panaikinti egzistuoja glaudus ryšys. Kadangi išnagrinėjus reikalavimus dėl panaikinimo nenustatytas joks neteisėtumas, dėl kurio ombudsmenui galėtų kilti atsakomybė, reikalavimus atlyginti žalą reikia atmesti.

155    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

156    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant kitų šio reglamento II dalies 8 skyriaus nuostatų, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, kai to reikalauja teisingumas, Tarnautojų teismas gali nuspręsti iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis visai jų neturi padengti.

157    Iš nurodytų motyvų matyti, kad ieškovė pralaimėjo bylą. Be to, ombudsmenas reikalavimuose aiškiai prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Kadangi bylos aplinkybėmis negalima pagrįsti Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, ieškovė turi padengti savo ir ombudsmeno patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti BG ieškinį.

2.      Nurodyti BG padengti savo ir Europos ombudsmeno patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rofes i Pujol

Boruta

Bradley

Paskelbta 2012 m. liepos 17 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kanclerė

Pirmininkas

W. Hakenberg

H. Kreppel

---

* Proceso kalba: prancūzų.