1

Savo apeliaciniu skundu Europos Bendrijų Komisija prašo panaikinti 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Italija ir Wam prieš Komisiją (T-304/04 ir T-316/04, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis panaikino 2004 m. gegužės 19 d. Komisijos sprendimą 2006/177/EB dėl valstybės pagalbos C-4/2003 (ex NN 102/2002), kurią Italija suteikė WAM SpA (OL L 63, 2006, p. 11, toliau – ginčijamas sprendimas).

2

1981 m. liepos 29 d. Įstatymo Nr. 394 (GURI Nr. 206, 1981 m. liepos 29 d.) dėl paramos priemonių Italijos eksportui 2 straipsnis yra teisinis pagrindas, kuriuo remdamosi Italijos valdžios institucijos gali suteikti lėšų eksporto bendrovėms, trečiosiose valstybėse vykdančioms įsiskverbimo į rinką programas.

3

Wam SpA (toliau – Wam) yra Italijos bendrovė, kuri kuria, gamina ir parduoda pramonines maišymo mašinas ir jų dalis, iš esmės naudojamas maisto, cheminių medžiagų, farmacijos ir aplinkosaugos pramonėje.

4

1995 m. lapkričio 24 d. Italijos valdžios institucijos nusprendė suteikti Wam2281485000 ITL (apytikriai 1,8 milijono eurų) lengvatinę paskolą, siekiant įgyvendinti jos skverbimosi į Japonijos, Pietų Korėjos ir Taivano rinkas programą. Dėl ekonominės krizės Korėjoje ir Taivane planuoti projektai nebuvo įgyvendinti šiose šalyse. Wam faktiškai gavo 1358505412 ITL (apytikriai 700000 eurų) paskolą nuolatinėms buveinėms įsteigti ir išlaidoms, skirtoms skatinti prekybą Tolimuosiuose Rytuose, padengti.

5

2000 m. lapkričio 9 d. Italijos valdžios institucijos nusprendė suteikti Wam dar vieną 3603574689 ITL (apytikriai 1,8 milijono euro) lengvatinę paskolą. Šia paskola finansuojamą programą Kinijoje įgyvendino Wam ir Wam Bulk Handling Machinery (Shanghai) Co. Ltd, 100 % Wam kontroliuojama vietos įmonė.

6

1999 m. gavusi skundą Komisija pradėjo tyrimą dėl tariamos valstybės pagalbos Wam. 2003 m. sausio 21 d. ji priėmė sprendimą pradėti formalią tyrimo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl šios tariamos pagalbos Wam.

7

2004 m. gegužės 19 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą. Klausimu, ar pirmą ir antrą kartą suteikta pagalba (toliau – ginčijama pagalba) yra „valstybės pagalba“ EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, ginčijamame sprendime nurodyta:

8

Italijos Respublika ir Wam pareiškė ieškinius dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo Pirmosios instancijos teisme. Vėliau šios dvi bylos buvo sujungtos. Italijos Respublika savo ieškinyje pateikė septynis panaikinimo pagrindus, o Wam dešimt. Vienas iš nurodytų pagrindų buvo susijęs su nepakankama Komisijos ginčijamo sprendimo motyvacija.

9

Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismo antroji kolegija panaikino ginčijamą sprendimą. Priimdamas tokį sprendimą Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Komisijos pareigos motyvuoti pažeidimu.

10

Skundžiamo sprendimo 59 punkte Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, norint „pagalbą“ laikyti su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba, ji turi atitikti visas EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas. Šios sąlygos yra tokios. Pirma, tai turi būti valstybės įsikišimas arba turi būti naudojami valstybiniai ištekliai. Antra, šis įsikišimas turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, jis turi teikti naudą jos gavėjui, palaikydamas tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą. Ketvirta, jis turi iškraipyti konkurenciją arba galėti ją iškraipyti.

11

Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 63 punkte nurodė, kad automatiškai nebuvo nustatyta, jog ginčijama pagalba daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai arba iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją, ir kad todėl tokią galimybę reikia įrodyti. Šiuo atžvilgiu Komisija ginčijamame sprendime turėjo pateikti atitinkamą informaciją dėl numanomo ginčijamos pagalbos poveikio. Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Komisija neprivalėjo įrodyti jos faktinio poveikio.

12

Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 66 punkte nusprendė, kad ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies 75 ir 77 punktuose išdėstyta motyvacija „rėmėsi teismo praktika grindžiamų principų priminimu ir tuo, kad neatmestinas poveikis prekybai ar konkurencijai, (ir) pati savaime negalėjo būti laikoma atitinkančia EB 253 straipsnio reikalavimus“.

13

Dėl ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies 75 punkte esančio teiginio, kad „šiomis subsidijomis suteikiama galimybė pagerinti gavėjo finansinę padėtį“, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog jis tiesiogiai nesusijęs su poveikio prekybai ar konkurencijos iškraipymui sąlygomis, bet bendrai su naudos konkrečiai įmonei suteikimo sąlyga, kuri yra kita pagalbos sąvokos ypatybė EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Taip pat Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 67 punkte konstatavo, kad „pagalbos skyrimo konkrečiai įmonei, kaip tai būdinga bet kokios valstybės pagalbos atveju, ir su tuo susijusio šios įmonės finansinės situacijos pagerėjimo nepakanka įrodyti, kad ši pagalba tenkina visus EB 87 straipsnio 1 dalies kriterijus.“

14

Dėl motyvacijos, išdėstytos ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies 76 ir 78 punktuose, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 68 punkte nurodė, kad tai yra „informacija, suteikianti galimybę įrodyti, jog Wam veikia pasaulio ir Bendrijos rinkose, kad ji dalyvauja prekyboje būtent eksportuodama ir konkuruoja su kitomis įmonėmis.“

15

Tačiau skundžiamo sprendimo 69 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „ši informacija neparodo, kodėl dėl suteiktos ginčijamos pagalbos ir atsižvelgiant į jos ypatumus bei šios bylos aplinkybes, buvo galima daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, nei kodėl buvo iškraipoma konkurencija ar galima ją iškraipyti. Be to, tai tik kelios iš daugelio aplinkybių, kurias reikia įvertinti nagrinėjant galimą ginčijamos pagalbos poveikį“.

16

Pirmosios instancijos teismas atmetė Komisijos argumentą, kad konkurencija buvo iškraipyta todėl, kad dėl ginčijamos pagalbos Wam padėtis sustiprėjo, palyginti su kitų valstybių narių įmonėmis, potencialiomis jos konkurentėmis.

17

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šis argumentas yra netinkamas, nes ginčijamame sprendime nėra nei aiškių nuorodų šiuo klausimu, nei pakankamų tokio sustiprėjimo įrodymų. Dėl tų pačių priežasčių Pirmosios instancijos teismas atmetė argumentą, kad ginčijama pagalba suteikė galimybę Wam įgyvendinti savo skverbimosi į užsienio rinkas programą ir kitiems tikslams panaudoti atsilaisvinusias lėšas Bendrijos lygiu.

18

Pirmosios instancijos teismas atmetė Komisijos teiginį, kad nebuvo prasmės nagrinėti Bendrijos rinkos ir Tolimųjų Rytų rinkos tarpusavio priklausomybės, nes Wam dalyvauja prekyboje Bendrijos viduje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 74 punkte nusprendė, jog „vien teiginio, kad Wam dalyvauja Bendrijos vidaus prekyboje, nepakanka siekiant įrodyti galimą įtaką tokiai prekybai ar konkurencijos iškraipymui, todėl reikalingas išsamus pagalbos poveikio tyrimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad ja kompensuojamos Tolimųjų Rytų rinkoje patirtos išlaidos, ir prireikus ištirti šios rinkos ir ES rinkos tarpusavio priklausomybę“.

19

Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 74 punkte nurodė, kad ginčijamame sprendime remiamasi rinkų, kuriose veikia Bendrijos įmonės, tarpusavio priklausomybe, priešingai nei 1990 m. kovo 21 d. Sprendime Belgija prieš Komisiją, vadinamame Tubemeuse (C-142/87, Rink. p. I-959, 36–38 punktai), nepateikiant įrodymų, patvirtinančių šio sprendimo motyvuojamosios dalies 75 punkte išdėstytą ir minėtame Tubemeuse sprendime suformuluotu principu grindžiamą teiginį, kad dėl tokios tarpusavio priklausomybės ginčijama pagalba gali daryti įtaką konkurencijai Bendrijoje.

20

Galiausiai dėl ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies 79 punkto, kuriame nurodyta, kad „neatsižvelgiant į tai, ar (ginčijama pagalba) remia eksportą į kitas ES valstybes nares, ar už ES ribų, ji galėtų daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir todėl jai turėtų būti taikoma EB 87 straipsnio 1 dalis“, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 75 punkte nusprendė, kad ginčijamame sprendime „nėra formaliai nagrinėjamas konkurencijos iškraipymas, ir todėl jame aiškiai neatsižvelgiama į tai, jog ši sąlyga būtina taikant šį straipsnį“.

21

Skundžiamo sprendimo 75 punkte Pirmosios instancijos teismas, pirma, pastebėjo, jog „jokia informacija neparodoma, kad ginčijama pagalba siekiama remti eksportą į kitas valstybes nares ir, antra, kad šia pagalba nesiekiama tiesiogiai ir nedelsiant remti eksporto už Europos Sąjungos ribų, bet finansuoti skverbimosi į rinkas programą“.

22

Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 76 punkte nusprendė, kad ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies 74–79 punktuose pateikta motyvacija neleidžia suprasti, kodėl šios bylos aplinkybėmis ginčijama pagalba gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją ir kad todėl ginčijamame sprendime pateiktos aplinkybės nėra pakankama motyvacija Komisijos išvadoms dėl EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo pagrįsti.

23

Todėl Pirmosios instancijos teismas, neišnagrinėjęs kitų Italijos Respublikos ir Wam nurodytų pagrindų, panaikino ginčijamą sprendimą dėl nepakankamos motyvacijos, nes jame nebuvo pakankamai informacijos, leidžiančios padaryti išvadą, kad visos EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos yra tenkinamos.

24

Savo apeliaciniu skundu Komisija Teisingumo Teismo prašo:

25

Italijos Respublika Teisingumo Teismo prašo Komisijos apeliacinį skundą pripažinti nepriimtinu arba jį atmesti ir priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas.

26

Wam Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą dėl to, kad jis yra nepriimtinas arba nepagrįstas. Subsidiariai Wam prašo Teisingumo Teismo panaikinti ginčijamą sprendimą dėl kitų pagrindų arba grąžinti bylą, kad Pirmosios instancijos teismas priimtų sprendimą, ir bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant patirtas šioje instancijoje.

27

Tiek Italijos Respublika, tiek Wam ginčija apeliacinio skundo priimtinumą.

28

Italijos Respublika tvirtina, kad Komisijos teiginys dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo neatitikties Teisingumo Teismo praktikai yra pagrindas, kuris nesusijęs su teisės klausimu.

29

Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnį apeliacinis skundas Teisingumo Teismui paduodamas tik teisės klausimais. Jis gali būti grindžiamas Pirmosios instancijos teismo padarytu Bendrijos teisės pažeidimu.

30

Kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 20 punkte, Komisijos apeliacinis skundas pagrįstas būtent teiginiu, kad Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas ir netaikydamas Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtinto EB 87 ir 253 straipsnių aiškinimo, pažeidė Bendrijos teisę.

31

Iš to išplaukia, jog Italijos Respublikos argumentas, kad apeliacinis skundas nėra grindžiamas teisės klausimu, turi būti atmestas.

32

Dėl Wam argumento, kad Komisijos apeliaciniu skundu Teisingumo Teismo prašoma, pirma, iš naujo išnagrinėti skundžiamą sprendimą dėl esmės, neapsiribojant „esminiais procedūriniais reikalavimais“, kaip reikalaujama EB 230 straipsnyje, ir, antra, atlikti kontrolę dėl esmės, kuriai Teisingumo Teismas neturi kompetencijos apeliacinio proceso stadijoje, visų pirma reikia konstatuoti, kad EB 230 straipsnis suteikia Teisingumo Teismui jurisdikciją nagrinėti Bendrijos institucijų, išskyrus Pirmosios instancijos teismo, ieškinius, o ieškiniai dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimų reglamentuojami EB 225 straipsnio 1 dalimi ir Teisingumo Teismo statutu.

33

Taip pat reikia priminti, kad pareiga motyvuoti yra esminis reikalavimas, kuris turi būti atskirtas nuo motyvų pagrįstumo klausimo, kuris apima ginčijamo akto teisėtumą iš esmės (žr. 2002 m. kovo 7 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-310/99, Rink. p. 2289, 48 punktą). Kadangi vieninteliu Komisijos apeliacinio skundo pagrindu siekiama būtent užginčyti teisinę pareigos motyvuoti analizę, kurią atliko Pirmosios instancijos teismas, Komisija neturėtų būti kaltinama tuo, kad prašo Teisingumo Teismą iš naujo išnagrinėti ginčijamą sprendimą dėl esmės.

34

Iš to išplaukia, kad Wam argumentą dėl vienintelio Komisijos apeliacinio skundo pagrindo priimtinumo taip pat reikia atmesti.

35

Todėl apeliacinį skundą reikia pripažinti priimtinu.

36

Komisija nurodo vienintelį apeliacinio skundo pagrindą, kad skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida, nes jame nuspręsta, kad ginčijamas sprendimas nemotyvuotas. Ji tvirtina, jog nusprendęs, kad, taikant EB 87 straipsnio 1 dalį, paprasčiausio teiginio dėl įmonės dalyvavimo Bendrijos vidaus prekyboje nepakanka siekiant įrodyti poveikį prekybai ar konkurencijos iškraipymą, Pirmosios instancijos teismas pažeidė susijusias EB 87 straipsnio 1 dalies ir EB 253 straipsnio nuostatas. Komisija tvirtina, kad reikalaudamas tokios motyvacijos Pirmosios instancijos teismas prieštaravo nusistovėjusiai Teisingumo Teismo praktikai šioje srityje.

37

Komisija tvirtina, kad Wam dalyvavimas Bendrijos vidaus prekyboje pats savaime įrodo poveikį, kokį subsidija gali turėti šiai prekybai.

38

Dėl skundžiamo sprendimo 73 ir 74 punktų, kuriuose kritikuojama tai, kad ginčijamame sprendime nėra pakankamai informacijos, susijusios su Wam padėties konkurenciniu sustiprėjimu, Komisija tvirtina, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, kai dėl pagalbos įmonė nepatiria paprastai patiriamų išlaidų ir sustiprinama jos padėtis kitų Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančių įmonių atžvilgiu, ji daro įtaką prekybai ir iš esmės iškraipo konkurencijos sąlygas. Šiuo atžvilgiu Komisija nurodo, kad ji neprivalo išnagrinėti faktinių pagalbos pasekmių.

39

Komisija kritikuoja skundžiamą sprendimą tiek, kiek jame konstatuota, kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas, nes jame nėra jokio argumento, susijusio su Bendrijos rinkos ir Tolimųjų Rytų rinkos tarpusavio priklausomybe, kuriai daro poveikį ginčijama pagalba. Komisija mano, jog Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į akivaizdų teiginį, kad pinigai yra pakeičiamieji daiktai ta prasme, kad, kai įmonė vykdo veiklą Bendrijos viduje, nereikia specialiai įrodyti, jog pagalba, skirta remti skverbimąsi į užsienio rinkas, taip pat gali turėti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją.

40

Galiausiai Komisija nurodo Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią, kai iš pačių aplinkybių, kuriomis buvo skirta pagalba, matyti, kad ji gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją, Komisija gali tik nurodyti šias aplinkybes savo sprendimo motyvuose. Komisija mano, kad būtent taip ji padarė ginčijamame sprendime.

41

Wam tvirtina, kad apeliacinis skundas nėra pagrįstas. Wam mano, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią pareiga motyvuoti nėra įvykdyta, kai motyvacija pagrįsta abstrakčiais arba tik hipotetiniais vertinimais. Wam tvirtina, kad sąlygos, susijusios su poveikiu prekybai ir konkurencijos iškraipymu, gali būti laikomos tenkinamomis tik remiantis faktine informacija, kuri konkrečiai, o ne tik abstrakčiai įrodo, kaip šioje byloje nagrinėjamas valstybės įsikišimas arba valstybinių išteklių naudojimas sustiprina įmonės gavėjos konkurencinę padėtį ir sumažina jos gamybos išlaidas.

42

Italijos Respublika mano, kad Pirmosios instancijos teismas nepažeidė EB 87 straipsnio 1 dalies ir laikėsi Teismo praktikos. 1980 m. rugsėjo 17 d. Sprendime Philip Morris Holland prieš Komisiją (730/79, Rink. p. 2671) poveikis prekybai apibrėžiamas taip, kad subsidija turi „sustiprinti įmonės poziciją, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis“.

43

Italijos Respublika tvirtina, kad ginčijamame sprendime būtent ir nėra nagrinėjami, nors bendrai, konkurencijos Bendrijos viduje, kuriai gali daryti poveikį pagalba, ypatumai, kartu ir hipotezė dėl „santykinio sustiprinimo“, kuri turėtų paaiškinti poveikį prekybai Bendrijos viduje. Apeliacinio skundo 15 punkte pateikta pastaba, susijusi su tariamu sustiprinimo poveikiu, yra nepriimtina, Pirmosios instancijos teismui skundžiamo sprendimo 73 punkte nusprendus, kad šis poveikis pirmą kartą buvo nurodytas per teisme vykusį posėdį.

44

Italijos Respublika nurodo tą patį prieštaravimą dėl priimtinumo apeliacinio skundo 15 punkte nurodytos pastabos, susijusios su poveikiu konkurencijos iškraipymui, kuris gali atsirasti todėl, kad įmonė dėl aptariamos subsidijos nepatirtų išlaidų, kurias paprastai patiria, atžvilgiu.

45

Ši valstybė narė nurodo, kad 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją (C-372/97, Rink. p. I-3679) 56 punkte numatyta, jog motyvacija yra pakankama, kai Komisija, bent bendrai, identifikuoja atitinkamų įmonių kategorijų normalias išlaidas ir kaip jos susijusios su pagalbos tikslu. Šioje byloje ginčijamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra paaiškinta, kodėl patirtos išlaidos yra „normalūs kaštai“.

46

Be to, Italijos Respublika tvirtina, jog minėtame sprendime Tubemeuse aiškiai nurodyta, kad negalima preziumuoti, jog dėl tariamos naudos, gautos konkurencijos už Bendrijos ribų srityje, taip pat gaunama nauda Bendrijos konkurencijos srityje. Taigi Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad šiuo atžvilgiu motyvacija yra nepakankama.

47

Galiausiai Italijos Respublika tvirtina, jog Komisijos argumentas, kad Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pinigų pakeičiamumą, yra nepriimtinas, nes jo neapima teisinis pagrindas dėl motyvacijos nebuvimo ir jis yra papildoma motyvacija ginčijamame sprendime pateiktosios atžvilgiu. Bet kuriuo atveju „išteklių atlaisvinimo“ teorija nėra pakankama motyvacija nepateikus papildomų paaiškinimų, atsižvelgiant į tai, kad ja taip pat būtų galima pasinaudoti įrodinėjant, jog ginčijama pagalba neturi jokio poveikio Bendrijos rinkai.

48

Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką motyvai, reikalaujami EB 253 straipsnyje, turi būti pritaikyti prie aptariamo akto pobūdžio ir juose turi būti pateikiami aiškūs ir nedviprasmiški aktą priėmusios institucijos argumentai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priimto akto pagrindimu, o kompetentingas teismas – vykdyti jo kontrolę. Nereikalaujama, kad akto motyvai apimtų visas faktines ir teisines aplinkybes, nes vertinant, ar jie atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jų formuluotę, bet ir kontekstą bei visas aptariamą klausimą reglamentuojančias taisykles (2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Portugalija prieš Komisiją, C-88/03, Rink. p. I-7115, 88 punktą ir nurodyta Teismo praktika).

49

Šis priemonę kvalifikuojant kaip pagalbą taikomas principas reikalauja, kad būtų nurodytos priežastys, dėl kurių Komisija mano, kad aptariama priemonė patenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Šiuo klausimu net tuo atveju, kai iš aplinkybių, kuriomis pagalba buvo suteikta, yra aišku, kad ji gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai arba iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją, Komisija privalo bent jau nurodyti šias aplinkybes savo sprendimo motyvuose (minėto sprendimo Portugalija prieš Komisiją 89 punktas ir nurodyta Teismo praktika).

50

Šiame kontekste reikia nurodyti, kad pagal taip pat nusistovėjusią Teismo praktiką siekiant nacionalinę priemonę kvalifikuoti valstybės pagalba, neprivaloma įrodyti, kad ši pagalba turi realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ar kad ji realiai iškraipo konkurenciją, o reikia tik išsiaiškinti, ar tokia pagalba gali daryti poveikį tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją (2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt., C-222/04, Rink. p. I-289, 140 punktas ir nurodyta Teismo praktika).

51

Kalbant konkrečiai apie poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai sąlygą, reikia pastebėti, jog iš Teismo praktikos matyti, kad valstybės narės pagalbos skyrimas sumažinant mokesčius kai kuriems jos apmokestinamiesiems asmenims turi būti laikomas galinčiu daryti poveikį šiai prekybai ir todėl tenkinančiu šią sąlygą, kai šie apmokestinamieji asmenys vykdo ūkinę veiklą, kuri yra tokios prekybos objektas, arba kai neatmestina, kad jie galbūt konkuruoja su kitose valstybėse narėse įsteigtais ūkio subjektais (šiuo klausimu žr. minėto 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Heiser, C-172/03, Rink. p. I-1627, 35 punktą ir minėto sprendimo Portugalija prieš Komisiją 91 punktą).

52

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad kai valstybės narės suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, reikia laikyti, kad pagalba turėjo įtakos šiai prekybai (minėto sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt. 141 punktas ir nurodyta Teismo praktika).

53

Šiuo požiūriu aplinkybė, kad ekonominis sektorius buvo liberalizuotas Bendrijos lygiu, gali reikšti realų ar potencialų pagalbos poveikį konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai (minėto sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt. 142 punktas ir nurodyta Teismo praktika).

54

Dėl konkurencijos iškraipymo sąlygos reikia nurodyti, kad pagalba, kuri atleidžia įmonę nuo išlaidų, kurias įprastai ji patirtų pati valdydama ar vykdydama įprastinę veiklą, iš esmės iškraipo konkurencijos sąlygas (2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C-156/98, Rink. p. I-6857, 30 punktas ir minėto sprendimo Heiser 55 punktas).

55

Šioje byloje reikia konstatuoti, jog Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 76 punkte nusprendęs, kad ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies 74–79 punktuose išdėstyta motyvacija neleidžia suprasti, kodėl šios bylos aplinkybėmis ginčijama pagalba gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją, nepažeidė pirmiau nurodytos Teismo praktikos, susijusios su Komisijos pareiga motyvuoti valstybės pagalbos srityje.

56

Iš tiesų dėl šios bylos aplinkybių Pirmosios instancijos teismas teisingai skundžiamo sprendimo 63 punkte pabrėžė, kad ginčijama pagalba siekiama padengti, suteikiant lengvatines paskolas, skverbimosi į trečiųjų šalių rinką išlaidas, susijusias su nuolatinių buveinių steigimu, ar skatinti prekybą ir kad jų subsidijos ekvivalentas yra santykinai nedidelis. Be to, šio sprendimo 75 punkte Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad šia pagalba nesiekiama tiesiogiai ir nedelsiant remti eksporto už Europos Sąjungos ribų, bet finansuoti skverbimosi į rinką programą.

57

Atsižvelgiant į šias specifines bylos aplinkybes, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 63 punkte nusprendęs, kad Komisija ypač privalėjo išnagrinėti, ar ginčijama pagalba gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją, pateikdama ginčijamame sprendime atitinkamą informaciją dėl jos numanomo poveikio, nepadarė teisės klaidos.

58

Šiuo atžvilgiu skundžiamo sprendimo 64 punkte Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pakanka Komisijai teisingai nurodyti, kodėl ginčijama pagalba gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją. Pirmosios instancijos teismas visų pirma šiame kontekste pažymėjo, kad Komisija neprivalo atlikti atitinkamos rinkos arba aptariamos valstybių narių tarpusavio prekybos krypčių realios situacijos ekonominės analizės, nei įrodyti realaus ginčijamos pagalbos poveikio, pavyzdžiui, Wam nustatytoms kainoms, ar išnagrinėti Wam pardavimus Jungtinės Karalystės rinkoje.

59

Be to, dėl konkretaus šių principų taikymo Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 66 punkte teisingai konstatavo, kad bendra motyvacija, kokia pateikta ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies 75 ir 77 punktuose, kuri pagrįsta sprendimo Tubemeuse principų priminimu, pati savaime negali būti laikoma atitinkančia EB 253 straipsnio reikalavimus.

60

Dėl ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies 76 ir 78 punktuose pateiktos motyvacijos Pirmosios instancijos teismas nepadarydamas teisės klaidos skundžiamo sprendimo 68–74 nusprendė, kad šių konstatuojamosios dalies punktų, net skaitomų kartu su ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies 75 punkte numatytais principais, bei kartu su teiginiu, kad finansinė Wam situacijai pagerėjo, nepakanka siekiant suprasti, kaip ginčijama pagalba šioje byloje gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją.

61

Iš tiesų, priešingai nei tvirtina Komisija, šiuo atžvilgiu vien to, kad Wam dalyvauja prekyboje Bendrijos viduje didelę dalį savo produkcijos eksportuodama Sąjungos viduje, specifinėmis šio sprendimo 55 punkte primintomis šios bylos aplinkybėmis, nepakanka tokiam poveikiui įrodyti.

62

Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia pažymėti, kad jei iš šio sprendimo 50 ir 52 punktuose nurodytos Teismo praktikos išplaukia, jog toks poveikis iš esmės gali kilti dėl to, kad pagalbos gavėjas veikia liberalizuotoje Europos rinkoje, vis dėlto šioje byloje, priešingai aplinkybėms, kuriomis buvo priimti šie sprendimai, ginčijama pagalba nėra tiesiogiai susijusi su gavėjo veikla šioje rinkoje, bet ja siekiama padengti skverbimosi į trečiųjų šalių rinkas išlaidas. Tokiomis aplinkybėmis, juo labiau kalbant apie pagalbą, kurios subsidijos ekvivalentas yra santykinai nedidelis, šios pagalbos poveikis prekybai ir konkurencijai Bendrijos viduje yra ne toks greitas ir sunkiau pastebimas, o tai reikalauja, kad Komisija išsamiau motyvuotų savo sprendimą.

63

Galiausiai dėl šio sprendimo 54 punkte nurodytos Teismo praktikos, pagal kurią pagalba, dėl kurios įmonė nepatiria išlaidų, kurias įprastai patirtų pati valdydama ar vykdydama įprastinę veiklą, iš esmės iškraipo konkurencijos sąlygas, pakanka nurodyti, kad aptariama pagalba nesiekiama, kad Wam neturėtų tokių išlaidų.

64

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo 62–76 punktuose pateiktame vertinime iš esmės nurodydamas, kad Komisija turėjo atlikti išsamesnę galimo ginčijamos pagalbos poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijai analizę ir ginčijamame sprendime pateikti papildomos informacijos dėl šio poveikio, neketino nesilaikyti pirmiau nurodytos Teismo praktikos, bet bandė atsižvelgti į specifines šios bylos aplinkybes, ir todėl jo negalima kaltinti padarius teisės klaidą šiuo atžvilgiu.

65

Šios išvados nepaneigia Komisijos nurodyti argumentai dėl Pirmosios instancijos teismo teiginių, išdėstytų skundžiamo sprendimo 74 punkte. Iš tiesų šie teiginiai dėl Europos rinkos ir Tolimųjų Rytų rinkos tarpusavio priklausomybės nagrinėjimo yra susiję su galimybe daryti netiesioginį poveikį prekybai Bendrijos viduje ir konkurencijai, apie kurį kalbama minėtame sprendime Tubemeuse. Be to, jei iš tiesų tarpusavio priklausomybės nagrinėti nereikia, įrodžius, kad pagalba turi tiesioginį poveikį Bendrijos vidaus prekybai, vis dėlto reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime, kaip tai buvo nurodyta šio sprendimo ankstesniuose punktuose, tokių įrodymų nepakanka.

66

Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad apeliacinį skundą reikia atmesti.

67

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Italijos Respublika ir Wam reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Komisijos, o pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: