PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2007 m. liepos 4 d.

Byla T‑502/04

Stéphane Lopparelli

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – 2003 m. pareigų paaukštinimo procedūra – Pirmenybės balų suteikimas“

Dalykas: Ieškinys, kuriuo prašoma panaikinti sprendimą dėl pirmenybės balų suteikimo ieškovui per 2003 m. pareigų paaukštinimo procedūrą bei sprendimą neįtraukti jo pavardės į pareigūnų, paaukštintų paskiriant į A 5 lygį per tą pačią procedūrą, sąrašą.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas – Būdai

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 ir 45 straipsniai)

2.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Nuopelnų palyginimas – Būdai

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)

1.      Pagal Komisijos vidaus teisės aktuose įtvirtintą pareigų paaukštinimo tvarką, grindžiamą kiekybiniu nuopelnų įvertinimu ir pasižyminčią tuo, kad kasmet pareigūnams skiriami skirtingų rūšių balai ir kad nuo 2003 m. procedūros paaukštinama su sąlyga, kad pasiekta nustatyta riba, atitinkanti surinktų balų skaičių, pereinamojo laikotarpio priemonė, pagal kurią per 2003 m. procedūrą, atsižvelgiant į tarnybos stažą lygyje, automatiškai buvo suteiktas labai mažas skaičius pirmenybės balų, viena vertus, yra pagrįsta imperatyviuoju poreikiu, susijusiu su perėjimu prie naujosios paaukštinimo sistemos, ir, kita vertus, nėra neproporcinga, nes pati savaime nesuteikia lemiamos reikšmės tarnybos stažui lygyje. Todėl ši priemonė negali būti laikoma viršijančia įgaliojimus, Paskyrimų tarnybai suteiktus tam, kad būtų laikinai nustatyti taisyklių dėl pareigūnų paaukštinimo pakeitimai, ir todėl ja nepažeidžiami Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 ir 45 straipsniai.

(žr. 51–54 punktus)

2.      Pagal Komisijos vidaus teisės aktais įtvirtintą pareigų paaukštinimo tvarką, grindžiamą kiekybiniu nuopelnų įvertinimu ir pasižyminčią, viena vertus, tuo, kad pareigūnams kasmet skiriami įvairių rūšių balai, tarp kurių yra „nuopelnų balai“, suteikiami atsižvelgus į per periodinį vertinimą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnį pareigūno gautus balus, bei „pirmenybės balai“, suteikiami siekiant išskirti iš pareigūnų labiausiai nusipelniusius, kad būtų didesnės jų pareigų paaukštinimo galimybės, ir, kita vertus, tuo, kad paaukštinama su sąlyga, kad pasiekta nustatyta riba, atitinkanti surinktų balų skaičių, nei paaukštinimo riba, nei kiekvieno generalinio direktorato turima pirmenybės balų skyrimo kvota, nei vidurkio nurodymas skiriant nuopelnų balus neužkerta kelio nuopelnų palyginimui, kuriuo pažeidžiamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis ir vienodo požiūrio bei karjeros principai. Šie mechanizmai veikiau skatina reprezentatyvaus pareigūnų nuopelnų vertinimo veiksmingumą, užtikrindami visuose Komisijos generaliniuose direktoratuose aukščiausią vertinimų palyginamumo lygį ir atitinkamai vienodą požiūrį į šiuos pareigūnus. Šiuo klausimu svarbu priminti, kad praktikoje nuopelnų palyginimo pagrindas turi būti vienodas ir paremtas vienodais informacijos šaltiniais bei duomenimis.

Kalbant apie kiekvieno generalinio direktorato turimą pirmenybės balų kvotą, pažymėtina, kad ji atitinka bendrą tokios rūšies balų tikslą – išskirti iš pareigūnų labiausiai nusipelniusius, siekiant padidinti galimybes paaukštinti jų pareigas. Iš tikrųjų atlikti tokią atranką generalinius direktoratus skatina ribotas turimų balų skaičius. Šis tikslas atitinka Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį ir vienodo požiūrio bei karjeros principus. Aplinkybė, kad dėl minėtų balų skyrimo šiuo atveju galėtų būti paaukštintas tik vienas generalinio direktorato pareigūnas, yra logiška šio atrankos tikslo pasekmė. Be kita ko, logiška ir proporcinga yra ir tai, kad, palyginti su generaliniais direktoratais, kuriuose yra daugiau paaukštintinų pareigūnų, mažame generaliniame direktorate šios kategorijos balus gauna mažai pareigūnų. Bet kuriuo atveju argumentas, kad šių pirmenybės balų kvotos yra nepalankios mažiems generaliniams direktoratams, nes juose galėtų būti paaukštintas tik vienas pareigūnas, yra netinkamas, nes pareigūnui skirtas minėtų pirmenybės balų skaičius pats savame nėra lemiamas, kad būtų pasiekta paaukštinimo riba, nes tam, kad pareigūnas galėtų pasiekti minėtą ribą, Paskyrimų tarnyba gali skirti kitų rūšių pirmenybės balus.

Pagaliau tokia nustatyta tvarka neprieštarauja Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnio idėjai ir formuluotei dėl to, kad pagal ją nevykdomas skirtingų generalinių direktoratų pareigūnų nuopelnų palyginimas pirmenybės balų skyrimo kiekviename generaliniame direktorate momentu, nes generalinio direktorato vadovas negali iš anksto palyginti darbo rezultatų generaliniame direktorate su kitų generalinių direktoratų pareigūnų darbo rezultatais. Iš tikrųjų, viena vertus, dėl užduočių, kurias atlieka tokios institucijos kaip Komisija skirtingų generalinių direktoratų pareigūnai, įvairovės pareigos, kurias atlieka institucijos to paties lygio pareigūnai, nėra lygiavertės, todėl jų nuopelnai yra sunkiai palyginami. Atsižvelgiant į generalinio direktorato turimą ribotą pirmenybės balų skaičių, kiekvienas pareigūnas, galintis būti paaukštintas, siekdamas paaukštinimo dėl riboto balų skaičiaus varžosi su visais kitais to paties direktorato arba tos pačios tarnybos pareigūnais. Kita vertus, pirmenybės balai kiekviename generaliniame direktorate skiriami sudarant nuopelnų sąrašą, kuriuo nustatoma ne galutinė pareigūnų, esančių arba ne šiame sąraše, paaukštinimo eilės tvarka, nes sprendimą, kurie kiekvieno lygio pareigūnai turi būti paaukštinti, Paskyrimų tarnyba priima remdamasi kartu su šiuo sąrašu pateikiamais paaukštinimų komitetų pasiūlymais, kurie jai nėra privalomi. Remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsniu sprendimą paaukštinti pareigūną Paskyrimų tarnyba priima palyginusi visų institucijos pareigūnų, kurie gali būti paaukštinti pagal minėtą sąrašą, nuopelnus. Taip ji užtikrina pareigūnų vienodo vertinimo ir karjeros principų laikymąsi pagal jų lygį.

(žr. 111, 112 ir 147–152 punktus)

Nuoroda: 1993 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tsirimokos prieš Parlamentą, T‑76/92, Rink. p. II‑1281, 21 punktas; 1999 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Oliveira prieš Parlamentą, T‑157/98, Rink. VT p. I‑A‑163 ir II‑851, 35 punktas.