GENERALINĖS ADVOKATĖS

CHRISTINE STIX-HACKL IŠVADA,

pateikta 2004 m. spalio 28 d.(1)

Sujungtos bylos C‑128/03 ir C‑129/03

AEM SpA(C‑128/03)

prieš

Autorità per l'energia elettrica e per il gas

ir

Ministero delle Attività Produttive

ir

Ministero dell'Economia e delle Finanze,

dalyvaujant

ENEL Produzione SpA

ir

AEM Torino SpA (C‑129/03)

prieš

Autorità per l'energia elettrica e per il gas

ir

Ministero delle Attività Produttive

ir

Ministero dell'Economia e delle Finanze,

dalyvaujant

ENEL Produzione SpA

(dėl Consiglio di Stato (Italija) prašymo priimti prejudicinį sprendimą)

„Elektros energijos vidaus rinka – Prisijungimo prie nacionalinės elektros energijos perdavimo sistemos ir naudojimosi ja mokesčio padidinimas – Didinimas bendrosioms elektros energijos sistemos išlaidoms kompensuoti – Bendrųjų išlaidų apibrėžtis – Elektros energijos, gaunamos iš hidroelektrinių ir geoterminių jėgainių, kainos pakėlimas – Valstybės pagalba – EB 87 straipsnis – Ar nepagrįstos naudos kompensacija gali būti laikoma pagalba? – Ryšys tarp finansavimo ir valstybės pagalbos priemonių – Direktyvos 96/92/EB 7 ir 8 straipsniai – Nediskriminacijos principo taikymas prisijungiant prie tinklo“

I –    Įžanga

1.     Kaip ir byloje C‑17/03(2), Teisingumo Teismo vėl prašoma išaiškinti su Direktyvos 96/92/EB(3) (toliau – Direktyva 96/92) įgyvendinimu susijusius pereinamojo laikotarpio klausimus.

2.     Šioje byloje nagrinėjamas prisijungimo prie Italijos elektros energijos perdavimo sistemos ir naudojimosi ja mokesčio padidinimo tam tikroms elektros energiją gaminančioms įmonėms klausimas. Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo manymu, šiuo mokesčio padidinimu siekiama kompensuoti nepagrįstą naudą, susijusią su nacionalinės elektros energijos rinkos liberalizavimu, nes, liberalizavus šią rinką ir tarp elektros energijos gamintojų nebelikus atitinkamų išlyginimo mechanizmų, mokestį privalančios mokėti įmonės ir toliau tiekimo įmonėms taikys tarifus, kuriuos nustatant nebus atsižvelgiama į šių įmonių patiriamas išlaidas.

3.     Padidintą mokestį privalančių mokėti elektros energiją gaminančių įmonių teigimu, šio mokesčio padidinimas pažeidžia nediskriminacijos principą ir taisykles valstybės pagalbos srityje. Jos taip pat teigia, priešingai nei nurodyta teismo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktoje informacijoje, kad pajamos, gaunamos iš šio mokesčio padidinimo, naudojamos finansuoti valstybės pagalbos priemones.

4.     Kadangi liberalizavus elektros energijos rinką, įgyvendinant Direktyvą 96/92, iš tiesų gaunama nauda, iš esmės kyla klausimas, ar minėtos naudos kompensacija padidinant mokestį už atitinkamą paslaugą nepažeidžia EB 87 straipsnio ir Direktyvos 96/92 7 bei 8 straipsniuose įtvirtintų nediskriminacijos principų.

II – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisė

5.     Pagal Direktyvos 96/92 1 straipsnį ši direktyva „nustato bendras elektros energijos gamybos, perdavimo ir paskirstymo taisykles. Ji nustato taisykles, susijusias su elektros energetikos sektoriaus struktūra ir veikimu, patekimu į rinką, kriterijais ir tvarka, taikoma kvietimams dalyvauti viešuosiuose konkursuose, leidimų išdavimo tvarka ir sistemų eksploatavimu“.

6.     Direktyvos 96/92 7 straipsnio 1 ir 5 dalyse nustatyta:

„1. Valstybės narės paskiria arba pareikalauja perdavimo sistemas turinčių įmonių paskirti valstybių narių nurodytam laikotarpiui, atsižvelgiant į naudojimo efektyvumo ir ekonominę pusiausvyrą, sistemos operatorių, atsakingą už perdavimo sistemos ir jungiamųjų linijų su kitomis sistemomis tam tikroje teritorijoje eksploataciją, garantuoti priežiūrą, o prireikus – jos plėtojimą, siekiant garantuoti saugų tiekimą.

<...>

5. Sistemos operatorius nediskriminuoja sistemos vartotojų ar sistemos vartotojų kategorijų, ypač savo antrinių įmonių ar akcininkų naudai.“

7.     Direktyvos 96/92 8 straipsnio 1–3 dalyse numatyta:

„1. Sistemos operatorius yra atsakingas už jo teritorijoje esančių elektros energijos gamybos pajėgumų dispečerinį valdymą ir jungiamųjų linijų su kitomis sistemomis naudojimo nustatymą.

2. Nepažeidžiant elektros energijos tiekimo, remiantis sutartiniais įsipareigojimais, tarp jų tais, kurie nustatyti konkurso sąlygose, dispečerinis elektros energijos gamybos pajėgumų valdymas ir jungiamųjų linijų naudojimas remiasi objektyviais, viešais ir nediskriminuojant taikomais kriterijais, kuriuos gali patvirtinti valstybė narė, garantuojančiais elektros energijos vidaus rinkos veikimą. Šiuose kriterijuose atsižvelgiama į ekonominę pirmumo teisę esamų pajėgumų bei gaunamai iš jungiamųjų linijų elektros energijai ir į sistemos techninius apribojimus.

3. Valstybė narė gali reikalauti, kad sistemos operatorius, atlikdamas dispečerinį elektros gamybos įrenginių valdymą, pirmenybę teiktų įrenginiams, naudojantiems atsinaujinančius energijos šaltinius ar atliekas arba gaminantiems tuo pačiu metu šilumą ir elektros energiją. “ (Pataisytas vertimas)

8.     Direktyvos 96/92 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės, kuriose laikytis įsipareigojimų ar garantijų dėl sistemos darbo laikantis šios direktyvos nuostatų gali būti neįmanoma iki šios direktyvos priėmimo, gali prašyti Komisijos suteikti laikiną režimą, kuris suteikiamas, be kita ko, atsižvelgiant į atitinkamos sistemos dydį, jos sujungimo mastą ir energetikos pramonės struktūrą. Komisija, prieš priimdama sprendimą, laikydamasi konfidencialumo, informuoja valstybes nares apie tokį taikymą. Šis sprendimas skelbiamas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje.“

9.     Tačiau Direktyvos 96/92 24 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad prašymai skirti laikinąjį režimą Komisijai pateikiami ne vėliau kaip praėjus vieneriems metams nuo šios direktyvos įsigaliojimo.

B –    Nacionalinė teisė

10.   Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą iš esmės pateikiamas toks nacionalinis teisinis pagrindas.

11.   1999 m. kovo 16 d. Įstatyminio dekreto Nr. 79 dėl Direktyvos 96/92/EB, nustatančios elektros energijos vidaus rinkos(4) bendrąsias taisykles, įgyvendinimo (toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 79/99), 3 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad už prisijungimą prie nacionalinės paskirstymo sistemos ir naudojimąsi ja sistemos operatoriui mokamas mokestis, kurį, neatsižvelgdama į gamybos įmonių ir galutinių vartotojų geografinę buvimo vietą, tačiau remdamasi nediskriminacijos kriterijais, nustato Dujų ir elektros energijos tarnyba AEEG (Autoritàper l’energia elettrica e per il gas).

12.   Įstatyminio dekreto Nr. 79/99 3 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad bendrąsias elektros energijos sistemos išlaidas, įskaitant tyrimus ir uždarytų atominių elektrinių išmontavimą, atominio kuro gamybos nutraukimą, taip pat su tuo susijusias ar kitas veiklas, dekretais AEEG siūlymu nustato pramonės, prekybos ir amatų ministras (Ministro dell’industria, del commercio e dell’artigianato), pritarus finansų, biudžeto ir ekonomikos planavimo ministrui (Ministro del tesoro, del bilancio e della programmazione economica). Toliau AEEG privalo pasirūpinti, kad mokestis būtų suderintas pagal 10 dalį.

13.   2000 m. sausio 26 d. Ministro dell’industria, del commercio e dell’artigianato dekreto dėl bendrųjų elektros energijos sistemos(5) išlaidų (toliau – ministro dekretas), priimto AEEG siūlymu pritarus Ministro del tesoro, del bilancio e della programmazione economica, 2 straipsnio 1 dalyje iš esmės nustatyta, „kad bendrąsias elektros energijos sistemos išlaidas sudaro:

a)      dalies bendrųjų elektros energijos gamybos išlaidų, kurios dėl Direktyvos 96/92/EB įgyvendinimo negali būti atlygintos, remiantis šiame dekrete nustatytais kriterijais, grąžinimas įmonėms gamintojoms ir tiekėjoms;

b)      kompensacija už elektros energijos, gaminamos hidroelektrinių ir geoterminių jėgainių, kurių nuosavybės ar valdymo teisę 1997 m. vasario 19 d. turėjo įmonės gamintojos ir tiekėjos, kainos pakėlimą įgyvendinant Direktyvą 96/92/EB;

c)      išlaidos, susijusios su uždarytų atominių jėgainių išmontavimu, atominio kuro gamybos nutraukimu bei su tuo susijusia ar tolesne veikla;

d)      tyrimų ir vystymo veiklos išlaidos, atsiradusios siekiant bendrojo intereso technologiškai atnaujinant elektros energijos sistemą.

e)      palankių tarifinių sąlygų, remiantis AEEG nutarimo Nr. 70/97 2 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir 1995 m. gruodžio 19 d. Pramonės, prekybos ir amatų ministro dekreto nuostatomis, taikymas elektros energijos tiekimui.“

14.   Dėl 2 straipsnio 2 dalies b punkto ministro dekreto 3 straipsnio 3 dalyje „Mokesčiai, nustatyti dėl Direktyvos 96/92 įgyvendinimo“ numatyta:

„Siekiant nors iš dalies kompensuoti bendrąsias elektros energijos sistemos išlaidas už septynerių metų laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. pagal 5 straipsnyje nustatytas taisykles, kompensuojama tiktai hidroelektrinių ir geoterminių jėgainių, kurioms netaikoma pagalbos sistema, numatyta Tarpžinybinio kainų komiteto 1989 m. liepos 12 d. Nutarimu Nr. 15, 1990 m. lapkričio 14 d. Nutarimu Nr. 34 ir 1992 m. balandžio 29 d. Nutarimu Nr. 6 ir vėliau priimtais pakeitimais bei papildymais, gaminamos elektros energijos kainų pakėlimui lygi suma. Šios dalies nuostatos netaikomos įmonėms, kurių nominali galia neviršija 3 MW, ir siurblinėms hidroelektrinėms.“

15.   Ministro dekreto 5 straipsnio 9 dalyje galutinai nustatomos padidintos kainos kompensuojamosios dalies apskaičiavimo taisyklės:

„Sumos dalis, kuria pakeliama kaina ir kuri kompensuojama per 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą laikotarpį, 2000 m. yra lygi šiluminių elektrinių, naudojančių prekyboje esantį iškastinį kurą, gaminamos elektros energijos pagal AEEG nutarimo Nr. 70/1997 6 straipsnio 6.5 dalį nustatytai kintamai vieneto kainai, o kitais metais kiekvienai elektrinei kiekvienu dviejų mėnesių laikotarpiu kompensuojama suma lygi elektros energijos didmeninės kainos vidurkio nacionalinėje rinkoje per skirtingus šių dviejų mėnesių laikotarpius, kaip koeficientą naudojant elektros energijos, kurią elektrinės pagamina per skirtingus dviejų mėnesių laikotarpius, kiekį, ir elektrinės vidutinės vieneto kainos, kurią AEEG nustato kiekvienais metais, skaičiuojant nuo praėjusių metų gruodžio 31 d., skirtumo santykiui. 2001 ir 2002 m. šis skirtumo santykis sudaro 75 %, 2003 ir 2004 m. – 50 %, o 2005 ir 2006 m. – 25 %. Vėliau šis santykis tampa lygus nuliui.“

16.   Pagal 2000 m. gruodžio 20 d. AEEG nutarimo Nr. 231/00 dėl mokesčio padidinimo už 2000 m. hidroelektrinių ir geoterminių jėgainių gaminamą elektros energiją(6) 2 straipsnio 1 ir 2 dalis už elektros energiją, kurią gamina kitos nei siurblinės hidroelektrinės ir geoterminės jėgainės, kurių nominali galia didesnė kaip 3 MW ir kuri gaminama bei į tinklus patenka įrenginiais, 1997 m. vasario 19 d. nuosavybės ar valdymo teise priklausiusiais įmonėms, kurios, būdamos tiekiančiosios įmonės, tiekiamą elektros energiją gamino pačios ar iš dalies pačios, „remiantis Nutarimo Nr. 13/99 8 straipsnio 1 dalies a punktu didinamas naudojimosi energijos paslaugų sistema mokestis“, siekiant kompensuoti kainų pakėlimą pagal 2000 m. sausio 26 d. Ministro dekreto 2 straipsnio 1 dalies b punktą.

17.   Pagal 2000 m. gruodžio 20 d. AEEG nutarimo Nr. 232/00 dėl mokesčio padidinimo už 2001–2006 m. hidroelektrinių ir geoterminių jėgainių gaminamą elektros energiją(7) 2 straipsnio 1 ir 2 dalis už elektros energiją, minimą 2000 m. sausio 26 d. Ministro dekreto 3 straipsnio 3 dalyje, gaminamą kitose nei siurblinės hidroelektrinės ir geoterminės jėgainės, kurių nominalioji galia didesnė kaip 3 MW ir kuri gaminama ir į tinklus patenka įrenginiais, 1997 m. vasario 19 d. nuosavybės ar valdymo teise priklausiusiais įmonėms, kurios, būdamos tiekiančiosios įmonės, tiekiamą elektros energiją gamino pačios ar iš dalies pačios, „taikomas padidintas mokestis, siekiant kompensuoti kainų pakėlimą pagal 2000 m. sausio 26 d. Ministro dekreto 2 straipsnio 1 dalies b punktą.“ Pagal Nutarimo Nr. 232/00 2 straipsnio 8 dalį šis mokestis nustatomas siekiant kompensuoti pirmiau minėtą kainų pakėlimą, ir „remiantis Nutarimo Nr. 13/99 8 straipsnio 1 dalies a punktu didinamas naudojimosi energijos paslaugų sistema mokestis“.

18.   Sistemos operatorius iš mokesčio padidinimo gautas pajamas, numatytas Nutarimų Nr. 231/00 ir Nr. 231/00 2 straipsniuose, pagal šių nutarimų 3 straipsnių 1 dalį perveda į elektros energijos sektoriaus Išlyginimo fondą (Cassa conguaglio per il settore elettrico, toliau – Išlyginimo fondas). Šių nutarimų 3 straipsnių 2 dalyse atitinkamai numatyta, kad tie mokėjimai pervedami į kompensacijų už elektros kainų padidinimą pereinamuoju laikotarpiu administravimo sąskaitą (Conto per la gestione della compensazione della maggiore valorizzazione dell’energia elettrica nella transizione). Pagal šių nutarimų 3 straipsnių 3 dalis bet koks sąskaitos likutis, atsiradęs iš padidintų mokesčių sumos, atskaičius įmokas, pervedamas į naujų jėgainių, naudojančių atsinaujinančius ir panašius į juos energijos šaltinius, sąskaitas (Conto per nuovi impianti da fonti rinnovabili e assimilate).

III – Faktinės aplinkybės ir procesas

19.   Iš nutarčių dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus matyti, kad AEM ir AEM Torino pareiškė ieškinius Tribunale Amministrativo Regionale per la Lombardia (Italija), ginčydamos Nutarimus Nr. 231/00 ir Nr. 232/00, taip pat „parengiamuosius, pagrindinius ir susijusius teisės aktus“, įskaitant ir 2000 m. sausio 26 d. Ministro dekretą.

20.   Atmetus šiuos ieškinius, AEM ir AEM Torino pareiškė apeliacinį skundą Consiglio di Stato, prašydamos ginčijamus sprendimus panaikinti.

21.   Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas Consiglio di Stato pažymi, kad AEM ir AEM Torino argumentai iš esmės yra tokie:

–       nagrinėjamas mokesčių padidinimas neatsiejamai susijęs su pagalba, skirta tam tikrų įmonių veiklai ar gamybai, kuri finansuojama apmokestinant to sektoriaus įmonių tiekimą, o tai yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, teikta pagrindinėje byloje netaikant pačioje EB sutartyje numatytos tvarkos,

–       nevienodo prisijungimo prie perdavimo sistemos mokesčio nustatymas, kai tam tikroms įmonėms taikomas didesnis mokestis, pažeidžia pagrindinius Direktyvos 96/92 principus, kurie užtikrina neribojamą ir nediskriminacinį prisijungimą prie šios sistemos,

–       kompensacinio mokėjimo nustatymas geoterminėse jėgainėse gaminamai elektros energijai, netaikant jo šiluminėms jėgainėms, kurioms kyla pavojus negauti pelno dėl laisvosios rinkos ir konkurencijos sąlygų formuojamo kainų lygio, laikomas priemone, galinčia dirbtinai iškreipti rinkos kainas,

–       galiausia tai lemia iškreiptą konkurenciją tiek tarp įmonių, veikiančių toje pačioje rinkoje (elektros energiją gaminančios įmonės), tiek tarp įmonių, kurios naudoja tą patį gamybos būdą (kartu gamina šilumą ir elektros energiją), o galiausia – ir komerciniuose ryšiuose, nes Italija yra vienintelė valstybė narė, kuri, siekdama kompensuoti dėl direktyvos įgyvendinimo atsiradusias išlaidas, kai kurioms hidroelektrinėms nustato privalomą mokestį.

22.   Taigi Consiglio di Stato konstatuoja, kad atlikus ginčijamų nutarimų bendrąją analizę matyti, jog nagrinėjamas mokesčio padidinimas grindžiamas būtinybe kompensuoti nepragrįstą naudą ir konkurencijos disbalansą, atsiradusius per pirmąjį elektros energijos vidaus rinkos liberalizavimo etapą nuo 2000 m. iki 2006 m., įgyvendinant Direktyvą 96/92.

Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas mano, kad visų pirma reikia išnagrinėti, ar minėta taisyklė yra valstybės pagalba EB 87 ir kitų straipsnių nuostatų prasme. Šis teismas mano, kad į tą klausimą reikia atsakyti neigiamai, tvirtindamas, jog mokesčio už naudojimąsi tinklu padidinimu nesiekiama suteikti naudos rinkoje veikiančioms konkrečioms įmonėms ar įmonių grupėms teikiant joms kryžminę pagalbą; priešingai, – šis mokestis numatytas siekiant kompensuoti bendrąsias elektros energijos sistemos išlaidas vartotojų naudai (antraip jie turėtų šias bendrąsias išlaidas apmokėti) ir neleisti, kad surinkti didesni mokesčiai, nustatyti siekiant padengti išlaidas, kurių gaminančios ir tiekiančios įmonės nepatyrė, nenulemtų vartotojams nepalankių tarifų. Nacionalinio teismo nuomone, tai yra ekonominės politikos bendroji priemonė, kuria nesiekiama padėti tam tikroms įmonėms ar tam tikroms jų grupėms, o siekiama bendrojo pobūdžio interesų, stengiantis neleisti, kad pelno siekimas pakenktų vartotojams ir kad būtų pažeista rinkos pusiausvyra bei jos funkcionavimas. Ginčijamais nutarimais, priešingai nei matyti iš parengiamuosiuose dokumentuose esančios tam tikros informacijos, nesiekiama gautų pajamų iš mokesčio padidinimo skirti tam tikrai įmonių grupei, siekiant padengti vadinamąsias stranded costs. Priešingai, pajamos, skirtos šios sistemos bendrosioms išlaidoms kompensuoti, patektų į kompensacijų už elektros kainų padidinimą pereinamuoju laikotarpiu administravimo sąskaitą (pagal Nutarimo Nr. 53/00 4 straipsnį). Nutarimai Nr. 231/00 ir Nr. 232/00, be kita ko, numato, nors tik kaip galimybę, kad minėtos sąskaitos nepanaudotas perteklius pervedamas į naujų jėgainių, naudojančių atsinaujinančius ir panašius į juos energijos šaltinius, sąskaitas, numatytas Nutarimo Nr. 70/79 5 straipsnyje. Galiausia valstybės pagalba laikytina ne nagrinėjama 2000 m. sausio 26 d. Ministro dekreto nuostata, kuri, siekiant padengti sistemos bendrąsias išlaidas, numato šias sumas sudėti ir perversti į vieną bendrą sąskaitą, o atskiras vėliau priimtas sprendimas panaudoti šias jau valstybės iždui priklausančias sumas tam tikrų įmonių ar tam tikrų prekių gamybos naudai EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

23.   Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas mano, kad taip pat tikslinga kreiptis į Teisingumo Teismą dėl išaiškinimo, ar Direktyvos 96/92 nuostatoms ir bendriesiems sutarties principams konkurencijos ir judėjimo laisvės srityje, taip pat elektros energijos rinkos liberalizavimo srityje neprieštarauja administracinė priemonė (numatyta ministro dekrete ir įgyvendinama remiantis Nutarimais Nr. 231/00 ir Nr. 232/00), kuri šešerių metų pereinamajam laikotarpiui (nuo 2000 iki 2006 m.), neatsižvelgiant į direktyvos 24 straipsnio nuostatas, nustato padidintą mokestį už prisijungimą prie perdavimo sistemos ir naudojimosi ja darant žalą įmonėms, turėjusioms naudos iš tiekimų suvaržytoje rinkoje, taip pat laisvojoje rinkoje.

24.   Teisingumo Teismo prašoma ypač išnagrinėti klausimą, ar ši priemonė, kuri yra aiškiai diskriminuojanti ir iškreipia konkurenciją Direktyvos 96/92 nuostatų bei principų prasme, gali būti grindžiama anksčiau paaiškinta ir ginčijamuose nutarimuose pakankamai motyvuota būtinybe, pirma, užkirsti kelią šiluminių jėgainių, patiriančių kuro sąnaudas, nenaudai nustatomai privilegijai, kuri susijusi su pelnu, savo ruožtu gaunamu dėl netrukus pasensiančių tarifinių nuostatų, ir, antra, neleisti vartotojams užkrauti naštos padengti sąnaudas, kurių šios įmonės nepatiria.

25.   Be to, Consiglio di Stato mano, kad Teisingumo Teismas turi išnagrinėti, ar minėto mokesčio padidinimas neprieštarauja Direktyvos 96/92 7 straipsniui ir jos 25 konstatuojamajai daliai. Taip pat ir šiuo klausimu prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas linkęs manyti, kad tai neprieštarauja Bendrijos teisei, nes Bendrijos teisė draudžia sistemos operatoriui diskriminuoti vartotojus, o šiuo atveju kalbama apie AEEG ir ministerijos nutarimus, kurie, neturėdami neigiamo poveikio prisijungimui prie tinklo, pereinamajam laikotarpiui numato apmokėjimo kriterijų, kurio nedraudžia Bendrijos teisės aktai. Šis mokestis nėra diskriminuojamo pobūdžio, nes juo siekiama išvengti disbalanso tam tikrų sistemos vartotojų, kurie naudą gauna vien dėl pasikeitusio teisinio konteksto.

26.   Tokiomis aplinkybėmis prašymus priimti prejudicinius sprendimus abiejose bylose pateikęs teismas pateikia Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar apibūdinta administracinė priemonė, dėl nurodytų priežasčių numatanti tam tikroms įmonėms, naudojančioms elektros energijos perdavimo sistemą, padidinti prisijungimo prie sistemos ir naudojimosi ja mokestį, kuriuo siekiama finansuoti bendrąsias elektros energijos sistemos išlaidas, yra valstybės pagalba (EB) 87 ir kitų straipsnių prasme?

2.      Ar valstybė narė, priimdama pereinamuoju laikotarpiu priemonę, numatančią tam tikroms įmonėms padidinti mokestį, kuriuo siekiama kompensuoti hidrauliniu ir geoterminiu būdu pagamintos elektros energijos kainos pakėlimą, kaip teigiama motyvuose ir dėl nurodytų priežasčių pasikeitus teisiniam kontekstui, bei finansuoti bendrąsias elektros energijos sistemos išlaidas, pažeidžia Direktyvoje 96/92 įtvirtintus principus elektros energijos vidaus rinkos liberalizavimo srityje, būtent jos 7 ir 8 straipsnius, susijusius su elektros energijos sistemos eksploatacija?“

IV – Teisinis vertinimas

A –    Pirminės pastabos

27.   Savo pirmuoju klausimu prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas iš esmės klausia, kokiomis aplinkybėmis mokesčio už tam tikrą paslaugą(8) padidinimas, siekiant kompensuoti nepagrįstą naudą, susijusią su rinkos liberalizavimu, yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme.

28.   Antruoju klausimu prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas iš esmės klausia, ar (ir kaip) ši priemonė pažeidžia Direktyvos 96/92 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintą nediskriminacijos principą, taikomą prisijungimui prie perdavimo sistemos.

29.   Kadangi EB sutarties nuostatos valstybės pagalbos srityje taikomos tik kartu su kitomis sutarties nuostatomis ir kadangi Direktyva 96/92 yra liberalizavimo direktyva, reikia iš eilės išnagrinėti abu prejudicinius klausimus. Šiomis aplinkybėmis pirmiausia reikia pažymėti, kad prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas aiškiai konstatavo, jog elektros energijos gamintojai dirba toje pačioje rinkoje, todėl atrodytų, kad būtų galima teigti esant konkurencijos iškraipymą EB 87 straipsnio prasme, taigi ir diskriminaciją Direktyvos 96/92 prasme.

B –    Dėl EB 87 straipsnio

1.      Įvadinės pastabos

30.   EB 87 straipsnio 1 dalis apibrėžia EB sutarties reglamentuojamą valstybės pagalbą kaip iš valstybės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteiktą pagalbą, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika „šios nuostatos prasme valstybės pagalbos sąvoka yra platesnė nei subsidijos, nes ji apima ne tik teigiamas įmokas, pavyzdžiui, subsidijas, bet ir įvairių formų priemones, mažinančias išlaidas, kurių įmonė įprastai patiria“(9).

31.   Kaip rodo šis bendrasis valstybės pagalbos apibūdinimas, į valstybės pagalbos sąvoką iš principo galėtų patekti ir tokios valstybės taikomos priemonės kaip tiesioginis(10) ir netiesioginis(11) apmokestinimas bei socialinės įmokos(12).

32.   Norint atsakyti į pirmąjį prejudicinį klausimą, reikia išnagrinėti, ar byloje įvykdytos EB 87 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės pagalbos sąlygos.

33.   Pirma, tai turi būti valstybės arba iš jos valstybinių išteklių suteikta pagalba.

34.   Šioje byloje kalbama apie administracines priemones, kurios vienareikšmiškai priskiriamos valstybei. Kalbant apie valstybinių išteklių panaudojimą, reikia pažymėti, kad mokesčio, šiuo atveju prisijungimo prie sistemos ir naudojimosi ja, tam tikriems elektros energijos gamintojams padidinimas iš pradžių skatina valstybės pajamų padidėjimą(13). Jei mokestis padidinamas tik kai kurioms įmonėms, tokią priemonę galima laikyti valstybės pagalba, kai kitos įmonės neprivalo mokėti tokio mokesčio. Taigi valstybė atsisako pajamų, o tai tolygu jos išteklių panaudojimui(14).

35.   Antra, valstybės suteikta pagalba turi daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Liberalizavus elektros energijos rinkas ir sukūrus elektros energijos vidaus rinką, remiantis Direktyva 96/92, toks poveikis bent jau tikėtinas(15).

36.   Trečia, valstybės pagalbą turi būti galima vertinti kaip lengvatos suteikimą įmonei pagalbos gavėjai; ir, ketvirta, šios lengvatos turi iškreipti konkurenciją arba kelti grėsmę, kad ji bus iškreipta.

37.   Dėl konkurencijos iškraipymo reikia iš pat pradžių konstatuoti, kad objektyviai nepateisinamas nevienodas požiūris konkurencinėje kovoje dalyvaujančių įmonių atžvilgiu iš esmės gali lemti konkurencijos iškraipymą. Ar nagrinėjamu atveju galima kalbėti apie objektyviai nepateisinamą nevienodą požiūrį, reikia išsiaiškinti atsižvelgiant į galimą naudos suteikimą.

38.   Minėta trečioji sąlyga apima selektyviosios pagalbos sudedamąsias dalis. Šiuo klausimu ypač svarbu patikrinti, ar nustatant įmonių, kurioms didinamas mokestis, grupę diferenciacija buvo objektyviai pateisinama. Be to, atsižvelgiant į naudos teikimo sąlygą, svarbu, ar pajamos, gautos iš mokesčio padidinimo, naudojamos valstybės pagalbos priemonėms finansuoti.

39.   Todėl reikia išnagrinėti, kaip ginčijamo mokesčio padidinimas, jei jis nustatomas tik tam tikroms elektros energiją gaminančioms įmonėms, susijęs su sąvoka „valstybės pagalba“, ir kiek svarbus yra atitinkamų pajamų panaudojimas.

2.      Dėl naudos suteikimo ir mokesčio padidinimo laikymo valstybės pagalba

40.   Tiek, kiek ginčijamas padidintas mokestis už prisijungimą prie perdavimo sistemos ir naudojimąsi ja viršija paslaugos kainą ir yra naudojamas bendrosioms elektros energijos sistemos išlaidoms finansuoti, jis turi būti pripažintas parafiskaliniu mokesčiu(16).

41.   Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, atsakymas į klausimą, ar mokesčių teisės norma suteikia selektyviąją naudą, priklauso nuo to, ar ši priemonė sumažina įmonių išlaidas, kurias šios patirtų įprastai taikant bendrąją mokesčių sistemą, „jei atleidimas nuo mokesčių nėra pateisinamas šios sistemos pobūdžiu ar vidine struktūra“(17).

42.   Taigi „bendroji“ nacionalinė mokesčių sistema yra naudojama kaip nagrinėjimo kriterijus, nors iš tiesų reikia nustatyti, kas gali būti laikoma „bendrąja“ mokesčių teisės norma. Be jokios abejonės, tai ypač opus klausimas, reikalaujantis išsamios nacionalinių mokesčių, bent jau tiesioginių mokesčių, nuostatų analizės(18).

43.   Analizuoti ginčijamo mokesčio padidinimo rūšį yra lengviau, nes analizuojama tik tam tikra mokesčių teisės norma, o ne visa mokesčių sistema. Pirmiausia reikia nustatyti, ar egzistuoja konkurencija ir kokia ji yra tarp naudą gaunančių įmonių bei tų, kurioms nustatomas padidintas mokestis. Šiuo klausimu generalinis advokatas A. Tizzano savo išvadoje byloje Ferring(19) tvirtino, kad „kiekvienas mokestis, nustatomas atitinkamai ūkio subjektų kategorijai, gali būti laikomas nauda kitiems ūkio subjektams, kuriems toks mokestis nenustatomas, jei tarp pirmųjų ir antrųjų egzistuoja didesnė ar mažesnė konkurencija“. Generalinis advokatas A. Tizzano teisingai pabrėžia konkurencijos sąlygų tarp visų ūkio subjektų analizės svarbą ir kartu atmeta galimybę, kad įmanoma rasti bendrą visiems atvejams taikytiną atsakymą į tai, kas laikytina naudos suteikimu, todėl „kiekvienu atveju reikia priimti atskirą sprendimą, išnagrinėjus atitinkamos bylos aplinkybes ir ypač atsižvelgus į konkurencijos santykį tarp atitinkamų ūkio subjektų, mokesčio nustatymo priežastį ir jo poveikį“ (20).

44.   Reikia priminti, kad pagrindinėje byloje, o tai aiškiai pabrėžia ir prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas, visi elektros energijos gamintojai veikia toje pačioje rinkoje. Sprendžiant, ar ginčijama administracinė priemonė, kuria padidinamas mokestis, diferencijuoja elektros energijos gamintojus mokėjimų srityje, svarbiausia atsižvelgti į tai, ar yra objektyvios priežastys tokią diferenciaciją pateisinti.

45.   Objektyvus šios priemonės pateisinimo pagrindas galėtų būti atitinkamų rinkos dalyvių nepagrįstos naudos kompensacija. Tačiau reikia išnagrinėti, ar šį siekį kompensuoti ir kokiomis sąlygomis kompensuoti nepagrįstą naudą padidinant mokestį būtų galima pripažinti nagrinėjamos diferencijuojančios administracinės priemonės objektyvia pateisinama priežastimi. Dėl to įmonėms, kurioms mokestis nedidinamas, dėl mokesčio padidinimo kitoms įmonėms, su kuriomis jos konkuruoja, nebūtų suteikta selektyvioji nauda.

46.   Šioje byloje nagrinėjami klausimai akivaizdžiai savo problematika primena Ferring(21), Altmark Trans(22) ir Enirisorse(23) bylas. Kaip žinoma, šiose bylose buvo nagrinėjamas klausimas, ar valstybės narės gali kompensuoti, ir jei gali, tai kaip, papildomas išlaidas, atsiradusias dėl patikėjimo teikti bendro ekonominio intereso paslaugas, nepažeisdamos sutarties nuostatų valstybės pagalbos srityje. Visuose trijuose sprendimuose Teisingumo Teismas neatmetė galimybės atitinkamomis aplinkybėmis taikyti kompensavimo priemones. Šiuo atveju galimybė kompensuoti tam tikrą nepagrįstai gautą naudą, nelaikant šios kompensavimo galimybės selektyviąja nauda valstybės pagalbos sąvokos prasme, iš principo būtų logiška tik tada, jei sąlygos būtų išnagrinėtos dar smulkiau.

47.   Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas, matyt, atsižvelgia į tą faktą, kad mokestis buvo padidintas siekiant kompensuoti nepagrįstą naudą, ir toliau aiškina, kad Italijos elektros energijos gamintojai, įgyvendinus Direktyvą 96/92, atsidūrė nevienodoje padėtyje: to priežastimis tapo, bent jau suvaržytos rinkos klientams, nepakeista bendra, visų elektros energiją gaminančių įmonių tiekiančioms įmonėms taikoma tarifų sistema, į kurią, be kitų, įtrauktas ir kuro kainos komponentas. Tačiau akivaizdu, kad ne visi elektros energijos gamintojai, pavyzdžiui, hidroelektrinės ir geoterminės jėgainės, patiria kuro sąnaudų. Prieš liberalizuojant elektros energijos rinką buvo taikomas kompensacijos mechanizmas, pagal kurį elektros energijos gamintojai, nepatyrę kuro sąnaudų, pajamas, gautas iš šio tarifų sistemos komponento, perversdavo į Cassa conguaglio sąskaitą. Liberalizavus rinką šis kompensavimo mechanizmas buvo panaikintas, tačiau pati tarifų sistema išliko, todėl atsirado galimybė elektros energijos gamintojams, neperkantiems kuro, gauti nepagrįstos naudos. Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo duomenimis, ši tarifų sistema yra svarbi ir liberalizuotoje elektros energijos rinkoje, jei didmeninės prekybos kaina suvaržytoje rinkoje taptų dvišalių susitarimų laisvojoje rinkoje pagrindu.

48.   Iš šių prašymų priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo paaiškinimų galima suprasti, kad liberalizavus Italijos elektros energijos rinką, kai kuriems elektros energijos gamintojams susidarė sąlygos gauti nepagrįstos naudos, kuri kompensuojama laikinu(24) mokesčio padidinimu šioms be jokio teisinio pagrindo naudą gaunančioms įmonėms, būtent hidroelektrinėms ir geoterminėms jėgainėms, ir tai tam tikromis aplinkybėmis nelaikoma selektyviąja nauda kitoms įmonėms, kurioms nenustatomas padidintas mokestis.

49.   Tačiau kompensacijos pripažinimą galima objektyviai pateisinti tik tada, jei, pirma, mokestis padidinamas tik tai grupei įmonių, kurios, liberalizavus elektros energijos rinką, iš tiesų gavo nepagrįstą naudą, ir, antra, jei mokesčio padidinimas neviršija sumos, reikalingos kompensuoti šią naudą, kuri susidarė pakėlus kainas už hidroelektrinių ir geoterminių jėgainių gaminamą elektros energiją. Galiausia teigiamai reikia vertinti tai, kad nagrinėjamas didesnis mokestis buvo įvestas tik kaip laikina priemonė, ir padidinta suma pamažu mažinama. Vis dėlto galutinai tai išsiaiškinti yra nacionalinio teismo pareiga.

3.      Dėl naudos suteikimo ir valstybės pagalbos priemonių finansavimo iš pajamų, gautų padidinus mokestį

50.   Toliau ginčijamasi, ar (ir kiek) pajamų, gautų padidinus mokestį, panaudojimas yra svarbus šią ginčijamą administracinę priemonę vertinant nuostatų valstybės pagalbos srityje atžvilgiu.

51.   Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikęs teismas nurodo, kad galiausia, jo manymu, „valstybės pagalba laikytina ne 2000 m. sausio 26 d. Ministro dekreto nuostata, kuri, siekiant padengti sistemos bendrąsias išlaidas, numato šias sumas sudėti ir jas pervesti į vieną bendrą sąskaitą, o atskiras vėliau priimtas sprendimas panaudoti šias jau valstybės iždui priklausančias sumas tam tikrų įmonių arba tam tikrų prekių gamybos naudai EB 87 straipsnio 1 dalies prasme“. Komisija iš esmės šiai nuomonei pritaria.

52.   Čia svarbu atsižvelgti į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią, jei „valstybės pagalba finansuojama tam tikrų įmonių ar tam tikrų prekių gamybos mokesčiu, <...> Komisija <...> privalo patikrinti, ar finansavimo būdas ir šiuo mokesčiu finansuojama valstybės pagalba neprieštarauja (EB 87 ir 88 ) straipsnių nuostatoms“(25). Valstybės pagalbos finansavimo būdo svarba neseniai buvo patvirtinta sprendime Enirisorse, remiantis ankstesne teismų praktika: „<...> tai (valstybės pagalbos sąvoka) apima ne tik tam tikrus parafiskalinius mokesčius, priklausomai nuo to, kaip buvo panaudotos iš jų gautos pajamos (žr., be kita ko, 1992 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Lornoyir kt., C‑17/91, Rink. p. I‑6523, 28 punktą), bet ir pačią įmoką, jei tai yra parafiskalinis mokestis (žr. 1993 m. spalio 27 d. Sprendimo Scharbatke, C‑72/92, Rink. p. I‑5509, 20 punktą).

Remdamasi nesena Teisingumo Teismo <...> praktika, Komisija, nagrinėdama valstybės pagalbos priemonę, taip pat privalo atsižvelgti į pagalbos finansavimo būdą, ypač tada, kai jis yra privalomojo pobūdžio ir sudedamoji pagalbos priemonės dalis (žr. 2003 m. spalio 21 d. Sprendimo Van Calster      ir kt., C‑261/01 ir C‑262/01, Rink. p. I–0000, 49 punktą)“.(26)

53.   Teismų praktikoje nuolat pabrėžiamas šio ryšio būtinumas(27). Vis dėlto Teisingumo Teismas išplėtė šią būtinumo atsižvelgti į nagrinėjamos valstybės pagalbos finansavimą nuostatą, įvesdamas mokesčių privalomos paskirties ryšį, kai mokestis aiškiai skiriamas finansuoti valstybės pagalbos priemonę(28).

54.   Sprendime Van Calster(29) Teisingumo Teismas remiasi „mokesčiu, kurio tikslas finansuoti valstybės pagalbą“(30), o toliau, kalbėdamas apie valstybės pagalbos finansavimo būdą, mini „valstybės pagalbos schemą, kurią ketinama finansuoti“(31). Dėl pareigos pranešti Teisingumo Teismas pabrėžia, kad „valstybės narės, vykdydamos šią pareigą, privalo ne tik pranešti apie galimos valstybės pagalbos planavimą, bet ir apie jos finansavimo būdą, jei šis finansavimo būdas yra planuojamos priemonės sudedamoji dalis“ (pasviruoju šriftu pažymėta mano)(32).

55.   Byloje Enirisorse(33) taip pat nagrinėjamas mokestis, kurio pajamomis iš dalies finansuojama valstybės pagalba. Šiame sprendime Teisingumo Teismas, nagrinėdamas ryšį tarp šio mokesčio ir pajamų, gautų iš jo panaudojimo, rėmėsi sprendimu Van Calster.

56.   Todėl galima daryti išvadą, kad valstybės pagalbos priemonės finansavimo būdas pagal nuostatas valstybės pagalbos srityje svarbus tada, kai jis yra sudedamoji planuojamos priemonės dalis. Tačiau pagrindinėje byloje tokio ryšio nėra. Bet kuriuo atveju padidinus ginčijamą mokestį, turėjo būti finansuojamos tik bendrosios elektros energijos sistemos išlaidos. Kadangi finansuojant bendrąsias išlaidas qua definitionem negali būti teikiama selektyvioji nauda, iš pradžių buvo neaišku, ar šiame kontekste tai laikytina valstybės pagalbos priemone, kuria, pavyzdžiui, finansuojamos stranded costs, ar skatinamas atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas. Tokia nacionalinio teisinio konteksto raida negali vėliau sukurti ryšio tarp mokesčio padidinimo ir pajamų, gautų iš šio mokesčio padidinimo, panaudojimo galimoms valstybės pagalbos priemonėms finansuoti ir todėl šiuo atveju nėra svarbi.

57.   Taigi reikia konstatuoti, kad šiose bylose pajamų, gautų iš mokesčio padidinimo, panaudojimas nėra galutinai išaiškintas. Neginčijama tik tai, kad pajamos, gautos sistemos operatoriams pervedus nagrinėjamo mokesčio padidinimo sumą, pervedamos į specialią Cassa conguaglio administruojamą sąskaitą(34). Šios sąskaitos lėšomis turėtų būti finansuojamos bendrosios elektros sistemos išlaidos, kurių apibrėžimas pateikiamas 2000 m. sausio 26 d. Ministro dekreto 2 straipsnio 1 dalyje, o bet koks sąskaitos likutis, atsiradęs apmokėjus bendrąsias išlaidas, įskaitomas į sąskaitą, kurios lėšomis finansuojamos naujos jėgainės, naudojančios atsinaujinančius ir panašius į juos energijos šaltinius Nutarimo Nr. 70/97 5 straipsnio prasme.

58.   Ieškovės pabrėžia, jų nuomone, akivaizdų ryšį tarp pajamų iš nagrinėjamo padidinimo ir jų panaudojimo. Tačiau remiantis minėta teismų praktika, jos tuo tik bando įrodyti, kad nagrinėjamo mokesčio padidinimas taip pat yra valstybės pagalba tiek, kiek iš šio padidinimo gautomis pajamomis finansuojamos valstybės pagalbos priemonės.

59.   Šis ieškovių argumentas neįtikina.

60.   Vis dėlto negalima ir neigti, kad gali egzistuoti tam tikras ryšys tarp nagrinėjamo padidinimo ir atitinkamų valstybės pagalbos priemonių finansavimo. Tačiau šiuo atveju nereikia nuspręsti, ar pajamos, gautos iš nagrinėjamo padidinimo, turėtų būti panaudojamos tik bendrosioms išlaidoms finansuoti pagal 2000 m. sausio 26 d. Ministro dekreto nuostatas(35), ar jomis taip pat būtų galima finansuoti atitinkamas valstybės pagalbos priemones, pavyzdžiui, pagalbą jėgainėms, naudojančioms atsinaujinančius energijos šaltinius(36). Kaip iš tiesų buvo panaudotos pajamos, gautos iš nagrinėjamo mokesčio padidinimo, turi ištirti nacionalinis teismas. Nepaisant galutinio šių pajamų panaudojimo, mano nuomone, atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, šiuo atveju pakankamo ryšio tarp padidinimo ir lėšų panaudojimo nėra.

61.   Todėl Teisingumo Teismui siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad tokia norma, kuri ginčijama pagrindinėje byloje ir kuri tam tikriems elektros energijos gamintojams padidina prisijungimo prie elektros energijos perdavimo sistemos ir naudojimosi ja mokestį, siekiant finansuoti bendrąsias elektros energijos sistemos išlaidas, nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nes:

–       elektros energijos gamintojų grupė, kuriai nustatomas padidintas mokestis, sutampa su grupe tų gamintojų, kurie dėl pasikeitusio nacionalinio teisinio konteksto gavo nepagrįstos naudos,

–       mokesčio padidinimas apskaičiuojamas neviršijant sumos, reikalingos tam tikrų gamintojų nepagrįstai gautai naudai kompensuoti.

C –    Dėl Direktyvos 96/92

62.   Prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo nuomone, nagrinėjamas mokesčio padidinimas Direktyvos 96/92 prasme yra problemiškas dviem aspektais. Pirma, ginčijamoje nacionalinėje normoje nesilaikoma šios direktyvos 24 straipsnio nuostatos dėl stranded costs finansavimo, antra, šis padidinimas problemiškas todėl, kad jis galėtų būti laikomas nevienodu požiūriu elektros energijos gamintojams jungiantis prie perdavimo sistemos.

63.   Į abu klausimus reikia atsakyti iš eilės.

1.      Dėl ryšio tarp stranded costs ir šio proceso

64.   Šios direktyvos 24 straipsnis numato, kad valstybės narės, kuriose laikytis įsipareigojimų ar garantijų dėl sistemos darbo laikantis šios direktyvos nuostatų iki šios direktyvos priėmimo gali būti neįmanoma, „gali prašyti Komisijos suteikti laikiną režimą, kuris suteikiamas, be kita ko, atsižvelgiant į atitinkamos sistemos dydį, sistemos sujungimo mastą ir energetikos pramonės struktūrą“.

65.   Ši nuostata leidžia, kontroliuojant Komisijai, finansuoti vadinamąsias stranded costs, t. y. išlaidas, susijusias su dar ne refinansuotomis lėšomis, kurios praeityje buvo investuotos į ilgalaikius projektus ir kurios, atvėrus rinką, negali būti susigrąžinamos.

66.   Klausimas, ar egzistuoja ryšys tarp ginčijamos nacionalinės normos ir stranded costs problematikos, iškyla todėl, kad Komisija atlieka valstybės pagalbos procedūrą dėl stranded costs finansavimo Italijoje(37), ir tai glaudžiai susiję su ginčijamomis nuostatomis dėl kainų už hidroelektrinių ir geoterminių jėgainių gaminamą elektros energiją padidinimo kompensacijos.

67.   2000 m. sausio 26 d. Ministro dekretas numato elektros energijos sistemos bendrųjų išlaidų finansavimą. Šio dekreto 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrąsias išlaidas sudaro tiek kompensacija už elektros energijos, gaminamos hidroelektrinių ir geoterminių jėgainių, kainos pakėlimą, tiek bendrųjų išlaidų dalies grąžinimas, susijęs su elektros energijos išlaidomis, atsiradusiomis įgyvendinant Direktyvą 96/92, kitais žodžiais tariant, stranded costs finansavimas. Taigi šiuo ministro dekretu suteikiamas bendras teisinis šių abiejų išlaidų rūšių finansavimo pagrindas.

68.   Kadangi nagrinėjamas padidinimas negrindžiamas Direktyvos 96/92 24 straipsniu ir kadangi klausimą dėl pajamų, gautų iš padidinimo, panaudojimo reikia atskirti nuo klausimo dėl padidinimą nustatančių nuostatų motyvo, Italijos vyriausybė iš karto pripažino(38), kad kompensacija už elektros energijos, gaminamos hidroelektrinių ir geoterminių jėgainių, kainos pakėlimą nesietina su stranded costs(39). Atrodo, kad tokios nuomonės yra ir Komisija, nes ji minėtos kompensacijos klausimo į savo tyrimo procedūrą neįtraukė. Todėl tik kyla klausimas, ar nagrinėjamo mokesčio padidinimas suderinamas su direktyvos nuostatomis, reglamentuojančiomis prisijungimą prie perdavimo sistemos, tačiau nereikia aiškinti Direktyvos 96/92 24 straipsnio.

2.      Dėl Direktyvos 96/92 7 ir 8 straipsnių išaiškinimo

69.   Direktyvos 7 straipsnyje pateikiami bendrieji principai dėl perdavimo sistemos operatoriaus veiklos. Ši veikla gali būti patikėta sistemos operatoriui, kurį 7 straipsnio 5 dalis įpareigoja nediskriminuoti sistemos vartotojų ar jų kategorijų. Direktyvos 96/92 8 straipsnis iš esmės numato energijos gamybos įrenginių ir jungiamųjų linijų su kitomis sistemomis naudojimo kriterijus.

70.   Iš anksto reikia nurodyti, kad nediskriminacijos principo taikomumas 7 straipsnio 5 dalies prasme priklauso nuo to, kaip bus atsakyta į prejudicinį klausimą nagrinėjamoje byloje C‑17/03(40). Būtent šioje byloje Teisingumo Teismas turi pirmiausia išaiškinti, ar diskriminacijos draudimas 7 straipsnio 5 dalies prasme taikomas vien techninėms normoms, ar ne tik joms. Akivaizdu, kad čia nagrinėjama administracinė priemonė, nustatanti nagrinėjamą mokesčio padidinimą, nėra tokio pobūdžio techninė norma. Atsižvelgdama į savo pasiūlytą atsakymą byloje C‑17/03, aš ir šiuo atveju manau, kad Direktyvos 96/92 7 straipsnio 5 dalies taikymas neapsiriboja techninėmis normomis.

71.   Be to, Komisija abejoja Direktyvos 96/92 7 ir 8 straipsnių taikomumu, nes nagrinėjamo mokesčio padidinimas bet kuriuo atveju nėra kompensacinio pobūdžio mokestis kaip prisijungimo prie perdavimo sistemos ir naudojimosi mokestis, priešingai, tai ypatingos paskirties mokestis(41), kuris bent jau sistemos operatoriui nėra naudingas(42).

72.   Šios pastabos teisingos, tačiau jomis remiantis negalima daryti išvados, kad ginčijamam padidinimui netaikytinas nediskriminacijos principas Direktyvos 96/92 7 straipsnio 5 dalies prasme. Kaip buvo aiškiai nurodyta nagrinėjant valstybės pagalbos teisės klausimą(43), dėl prisijungimo prie sistemos reikia daryti išvadą, kad nevienodas elektros energijos gamintojų vertinimas, šiuo atveju mokesčio selektyvusis padidinimas, leidžiamas tik tuo atveju, kai jį galima objektyviai pateisinti. Tokia diferenciacija iš esmės gali sumažinti prisijungimo prie perdavimo sistemos ir naudojimosi ja patrauklumą ar net pasunkinti prisijungimą ir naudojimąsi, o tai prieštarauja Direktyvoje 96/92 aiškiai išdėstytiems tikslams atverti rinką.

73.   Kalbant apie objektyvų pateisinimą, galima remtis pirmiau išdėstytais samprotavimais(44). Remiantis šiais argumentais galima daryti išvadą, kad tuo atveju, kai nacionalinio teisinio konteksto pakeitimas sudaro sąlygas tam tikriems elektros energijos gamintojams gauti nepagrįstos naudos, šios naudos kompensacija nebūtinai yra palankesnis požiūris nuostatų valstybės pagalbos srityje atžvilgiu, nes nevienodą požiūrį galima objektyviai pateisinti remiantis šiomis nuostatomis. Tačiau šiame kontekste neaišku, ar ginčijamo mokesčio padidinimo taikymas selektyviai reiškia nevienodą požiūrį skirtingų elektros energijos gamintojams atžvilgiu(45), ar objektyviai pateisintą nevienodą požiūrį panašių elektros energijos gamintojų atžvilgiu.

74.   Todėl Teisingumo Teismui siūloma į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Direktyvos 96/92 7 straipsnio 5 dalis nedraudžia valstybėms narėms imtis priemonių, kurios tam tikroms įmonėms, siekiant kompensuoti hidroelektrinių ir geoterminių jėgainių gaminamos elektros energijos kainų pakėlimą dėl pasikeitusio nacionalinio teisinio konteksto, laikinai padidina mokestį už prisijungimą prie perdavimo sistemos ir naudojimosi ja, siekiant finansuoti bendrąsias elektros energijos sistemos išlaidas su sąlyga, kad bus įrodyta, jog nepragrįsta nauda buvo gauta pereinamuoju laikotarpiu.

V –    Išvada

75.   Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau į prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.      Tokia norma, kuri ginčijama pagrindinėje byloje ir kuri tam tikriems elektros energijos gamintojams padidina prisijungimo prie elektros energijos perdavimo sistemos ir naudojimosi ja mokestį, siekiant finansuoti elektros energijos sistemos bendrąsias išlaidas, nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nes

–       elektros energijos gamintojų grupė, kuriai nustatomas padidintas mokestis, sutampa su grupe tų gamintojų, kurie dėl pasikeitusio nacionalinio teisinio konteksto gavo nepagrįstos naudos,

–       mokesčio padidinamas skaičiuojamas neviršijant sumos, reikalingos tam tikrų gamintojų nepagrįstai gautai naudai kompensuoti.

2.      Direktyvos 96/92 7 straipsnio 5 dalis nedraudžia valstybėms narėms imtis priemonių, kurios tam tikroms įmonėms, siekiant kompensuoti hidroelektrinių ir geoterminių jėgainių gaminamos elektros energijos kainų pakėlimą, laikinai padidina mokestį už prisijungimą prie perdavimo sistemos ir naudojimosi ja su sąlyga, kad bus įrodyta, jog kainų padidinimas atitinka šių įmonių nepagrįstai gautą naudą dėl pasikeitusio nacionalinio teisinio konteksto.

---

1 – Originalo kalba: vokiečių.

---

2 – Žr. mano išvadą šioje dar nagrinėjamoje byloje, kurią šiandien taip pat skaitysiu.

---

3  – 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (OL L 27, p. 20).

---

4  – GURI, Nr. 75, 1999 m. kovo 31 d.

---

5  – GURI, Nr. 27, 2000 m. vasario 3 d.

---

6  – GURI, Supplemento ordinaro, Nr. 4, 2001 m. sausio 5 d.

---

7  – GURI, Supplemento ordinaro, Nr. 4, 2001 m. sausio 5 d.

---

8  – Minimas mokesčio padidinimas elektros energijos gamintojams, taikomas už prisijungimą prie perdavimo sistemos ir naudojimąsi ja, dėl paprastumo toliau vadinamas tiesiog „mokesčio padidinimu“, tačiau reikia skirti (bazinį) mokestį, kurį moka visi elektros energijos gamintojai ir apie kurį čia nekalbama, ir čia nagrinėjamą tam tikriems elektros gamintojams taikomą mokesčio padidinimą.

---

9  – Galiausiai žr. 2004 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Ispanija prieš Komisiją (C‑276/02, Rink. p. I‑0000, 24 punktas) su daugeliu kitų nuorodų.

---

10  – Žr., pavyzdžiui, dar nagrinėjamas bylas Territorio Histórico de Alava – Diputación Foral de Alava ir kt. prieš Komisiją (C‑183/02 P, C‑188/02 P ir C‑188/02 P).

---

11  – Žr., pavyzdžiui., 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimą GEMO (C‑126/01, Rink. p. I‑11991).

---

12  – Žr., pavyzdžiui, 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Belgija prieš Komisiją (C‑5/01, Rink. p. I‑11991), tik čia dėl valstybės pagalbos pagal EAPB sutartį nuostatų. Be kitų klausimų, šioje byloje buvo nagrinėjama darbdaviui suteikta lengvata jo mokamų socialinių įmokų daliai.

---

13  – Nieko nekeičia ir ta aplinkybė, kad sistemos operatorius, kuris pagal minėtą taisyklę turi surinkti mokestį, yra privatinės teisės subjektas, nes pajamų suma pervedama į Išlyginamąjį fondą (Cassa conguaglio), kurio narius pagal AEEG Nutarimo Nr. 194/00 6 straipsnį (GURI, 2000 m. lapkričio 3 d.) skiria AEEG, pritarus finansų ministrui. Šiuo klausimu Komisija teisingai remiasi 2001 m. kovo 13 d. Sprendimu PreussenElektra (C‑379/98, Rink. p. I‑2099), pagal kurį į valstybės pagalbos sąvoką patenka „tiesiogiai valstybės suteikta pagalba, taip pat ir tokia, kurią suteikė valstybės paskirtos ar įsteigtos valstybinės ar privačios įstaigos“.

---

14  – Šiuo klausimu žr. Jansen Vorgaben des europäischen Beihilferechts für das nationale Steuerrecht, Baden-Badenas, 2003 m., p. 126 ir kt.

---

15  – Atitinkamas poveikis būtų įžvelgiamas tada, jei palaikoma įmonė vykdytų ūkinę veiklą, kuri yra valstybių narių tarpusavio prekybos objektas. Žr. Jansen (minėta 14 išnašoje), p. 135.

---

16  – Dėl parafiskalinio mokesčio sąvokos žr. mano 2002 m. lapkričio 7 d. Išvadą sujungtose bylose nuo C‑34/01 iki C‑38/01 (2003 m. lapkričio 27 d. Sprendimas Enirisorse, Rink., p. I‑14223, 167 punktas).

---

17  – Be kita ko, žr. 1974 m. liepos 2 d. Sprendimą Italija prieš Komisiją (173/73, Rink. p. 709, 33/35 punktas). Taip pat žr. 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Adria-Wien Pipeline (C‑143/99, Rink. p. I‑8365, 42 punktas).

---

18  – Kadangi iš principo buvo bandyta patikrinimo kriterijų patikslinti teigiant, kad efektyvumo principas pripažįstamas bendru teisiniu principu (remiantis Jansen, nurodytu 14 išnašoje, p. 68 ir kt.), reikia konstatuoti, kad šis principas – kaip lygybės principo pasekmė – nepanaikina būtinybės detaliai išnagrinėti galimas objektyvias diferenciaciją pateisinančias priežastis, todėl šio požiūrio nauda teisinio saugumo atžvilgiu yra greičiau minimali.

---

19  – 2001 m. gegužės 8 d. Išvados byloje C‑53/00 36 punktas (2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimas, Rink. p. I‑9067).

---

20  – Žr. ten pat, 39 punktas.

---

21  – Minėta 19 išnašoje.

---

22  – Reikšmingas 2003 m. liepos 24 d. Sprendimas Altmark Trans (C‑280/00, Rink. p. I‑7747).

---

23  – Sprendimas sujungtose bylose nuo C‑34/01 iki C‑38/01 (minėtas 16 išnašoje).

---

24  – Iš nutarčių dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus matyti, kad mokesčio padidinimo data sutampa su nagrinėjamos nepagrįstos naudos atsiradimo momentu. Atsižvelgus į mokesčio padidinimo, kuris numatytas kaip pereinamojo laikotarpio priemonė, trukmę, vėl tenka konstatuoti, kad ginčijamas mokestis buvo panaikintas 2002 m. sausio 1 dieną.

---

25  – Dėl principo žr. 1970 m. birželio 25 d. Sprendimą Prancūzija prieš Komisiją (47/69, Rink. p. 487, 11–14 punktai).

---

26  –      23 išnašioje minėtas sprendimas (43 ir kt. punktai).

---

27  – Tai akivaizdu, jei turėsime galvoje, kad valstybės pagalbos priemonės qua definitionem finansuojamos valstybės lėšomis; tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad visos tam tikro biudžeto lėšos turi būti laikomos priemonės sudedamąja dalimi.

---

28  – Žr. 25 išnašoje minėtą sprendimą.

---

29  – Anksčiau minėtas, 52 punktas.

---

30  – Ten pat, 48 punktas.

---

31  – Ten pat, 49 punktas.

---

32  – Ten pat, 51 punktas.

---

33  – Minėtas 16 išnašoje.

---

34  – Kompensacijų už elektros energijos kainų padidinimą pereinamuoju laikotarpiu administravimo sąskaita Sprendimo Nr. 53/00 4 straipsnio prasme.

---

35  – Neginčijama tai, kad apie šį ministro dekretą buvo pranešta Komisijai – bent jau dėl stranded costs finansavimo ir dėl hidroelektrinių bei geoterminių jėgainių gaminamos elektros energijos kainų padidinimo kompensacijos.

---

36  – Ieškovės per teismo posėdį nurodė, kad Reguliavimo tarnybos AEEG nutarimais, ypač Nutarimu Nr. 228/01, buvo pakeistas tam tikrų pajamų panaudojimas, pirmenybę suteikiant jėgainių, naudojančių atsinaujinančius energijos šaltinius, paramai.

---

37  – Komisija pabrėžia, kad Italijos institucijos nepranešė Direktyvos 96/92 24 straipsnio prasme, tačiau įsipareigojo pranešti apie valstybės pagalbos priemonę EB 88 straipsnio 3 dalies prasme.

---

38  – Žr., pavyzdžiui, prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikusio teismo cituotą 2002 m. birželio 25 d. Pramonės ministerijos pranešimą.

---

39  – Būtent tam tikrų elektros energijos gamintojų nepagrįstos naudos „neutralizavimas“.

---

40  – Žr. šios išvados 2 išnašoje minėtą mano išvadą.

---

41  – Būtent elektros energijos kainų pakėlimui kompensuoti, kitaip tariant – nepagrįstai naudai neutralizuoti.

---

42  – Todėl reikia paminėti, kad nors nagrinėjamas mokestis mokamas sistemos operatoriui, atitinkama suma toliau pervedama į elektros energijos sektoriaus Išlyginimo fondą ir įskaitoma į elektros kainų pakėlimo kompensacijų pereinamuoju laikotarpiu administravimo sąskaitą.

---

43  – Žr. 44 punktą ir kt.

---

44  – Žr. 45 punktą ir kt.

---

45  – Neįmanoma palyginti dėl to, kad egzistuoja tam tikrų gamintojų nepagrįstai gaunama nauda ir aiškiai mažesnės gamybos sąnaudos.