TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2003 m. vasario 11 d.(*)

„Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ─ Ne bis in idem principas ─ Taikymo sritis ─ Sprendimai, kuriais prokuratūra nedalyvaujant teismui nutraukia baudžiamąjį persekiojimą po to, kai asmuo, prieš kurį jis pradėtas, įvykdo tam tikras sąlygas“

Sujungtose bylose C‑187/01 ir C‑385/01

dėl Teisingumo Teismui pagal ES 35 straipsnį Oberlandesgericht Köln (Vokietija) ir Rechtbank van eerste aanleg te Veurne (Belgija) pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą šių teismų nagrinėjamose baudžiamosiose bylose, iškeltose

Hüseyin Gözütok (C‑187/01)

ir

Klaus Brügge (C‑385/01),

dėl 1990 m. birželio 19 d. Šengene (Liuksemburgas) pasirašytos Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (OL L 239, 2000, p. 19), 54 straipsnio išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J. P. Puissochet, M. Wathelet, R. Schintgen (pranešėjas) ir C. W. A. Timmermans, teisėjai C. Gulmann, A. La Pergola, P. Jann, V. Skouris, F. Macken, N. Colneric, S. von Bahr ir J. N. Cunha Rodrigues,

generalinis advokatas D. Ruiz Jarabo Colomer,

posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

–        H. Gözütok, atstovaujamo advokato N. Hack (C‑187/01),

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W. D. Plessing (C‑187/01 ir C‑385/01),

–        Belgijos vyriausybės, atstovaujamos A. Snoecx, (C‑385/01),

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Abraham ir G. de Bergues bei C. Isidoro (C‑187/01),

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster (C‑187/01 ir C‑385/01),

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos W. Bogensberger ir C. Ladenburger (C‑187/01) bei W. Bogensberger ir R. Troosters (C‑385/01),

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs 2002 m. liepos 9 d. teismo posėdyje pareikštas H. Gözütok, atstovaujamo N. Hack, Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos A. Dittrich, Belgijos vyriausybės, atstovaujamos A. Snoecx bei J. Devadder ir W. Detavernier, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Abraham, Italijos vyriausybės, atstovaujamos avvocato dello Stato G. Aiello, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels, ir Komisijos, atstovaujamos W. Bogensberger ir R. Troosters, žodines pastabas,

susipažinęs su 2002 m. rugsėjo 19 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        2001 m. kovo 30 d. ir gegužės 4 d. Nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 2001 m. balandžio 30 d. ir spalio 8 d., Oberlandesgericht Köln (Aukštesnysis Kelno apygardos teismas) (C‑187/01) ir Rechtbank van eerste aanleg te Veurne (Vernės pirmosios instancijos teismas) (C‑385/01) pagal ES 35 straipsnį pateikė po prejudicinį klausimą dėl 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytos Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (OL L 239, 2000, p. 19; toliau ? KŠSĮ), 54 straipsnio išaiškinimo.

2        Šie klausimai buvo pateikti Vokietijoje vykstant baudžiamajam procesui prieš H. Gözütok ir Belgijoje ? prieš K. Brügge dėl atitinkamai Nyderlanduose ir Belgijoje padarytų teisės pažeidimų, nors kitoje valstybėje narėje baudžiamieji procesai prieš šiuos asmenis dėl tų pačių veikų buvo galutinai nutraukti po to, kai jie sumokėjo prokuratūros nustatytą piniginę sumą taikant baudžiamojo persekiojimo nutraukimo procedūrą.

 Teisinis pagrindas

3        Pagal Protokolo dėl Šengeno acquis integravimo į Europos Sąjungos sistemą, Amsterdamo sutartimi pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties (toliau – Protokolas), 1 straipsnį trylikai Europos Sąjungos valstybių narių, tarp jų Belgijos Karalystei, Vokietijos Federacinei Respublikai ir Nyderlandų Karalystei, leidžiama glaudžiau tarpusavyje bendradarbiauti šio Protokolo priede išvardytų Šengeno acquis taikymo srityje.

4        Taip apibrėžto Šengeno acquis dalis, be kita ko, yra 1985 m. birželio 14 d. Šengene pasirašytas susitarimas tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo (OL L 239, 2000, p. 13; toliau – Šengeno susitarimas) bei KŠSĮ.

5        Šengeno susitarimu bei KŠSĮ siekiama „<...> panaikinti asmenų, kertančių bendras sienas, kontrolę“ (KŠSĮ preambulės antroji pastraipa), nes „vis glaudesnė Europos Bendrijų valstybių narių tautų sąjunga turėtų reikštis laisve visiems valstybių narių piliečiams kirsti vidines sienas <...>“ (Šengeno susitarimo preambulės pirmoji pastraipa). Pagal Protokolo preambulės pirmąją pastraipą Šengeno acquis nuostatos yra skirtos „Europos integracijai stiprinti ir ypač suteikti Europos Sąjungai galimybę sparčiau tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve“. Pagal ES 2 straipsnio pirmosios pastraipos ketvirtą įtrauką tokios erdvės, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas, puoselėjimas ir plėtojimas yra vienas Europos Sąjungos tikslų.

6        Pagal Protokolo 2 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą trylika Protokolo 1 straipsnyje išvardytų valstybių narių nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo dienos nedelsdamos taiko Šengeno acquis.

7        Vadovaudamasi Protokolo 2 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos antru sakiniu 1999 m. gegužės 20 d. Taryba priėmė sprendimą, nustatantį kiekvienos nuostatos arba sprendimo, sudarančių Šengeno acquis, teisinį pagrindą atsižvelgiant į atitinkamas Europos bendrijos steigimo sutarties ir Europos Sąjungos sutarties nuostatas (OL L 176, p. 17). Iš šio sprendimo 2 straipsnio, atsižvelgiant į jo A priedą, matyti, kad Taryba ES sutarties VI antraštinės dalies „Policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose nuostatos“ 34 ir 31 straipsnius nurodė kaip KŠSĮ 54?58 straipsnių teisinį pagrindą.

8        KŠSĮ 54?58 straipsniai yra III antraštinės dalies „Policija ir saugumas“ 3 skyriuje „Ne bis in idem principo taikymas“. Juose numatoma:

„54 straipsnis

„Asmuo, kurio teismo procesas vienoje Susitariančiojoje Šalyje yra galutinai baigtas, už tas pačias veikas negali būti persekiojamas kitoje Susitariančiojoje Šalyje, jei jau paskirta bausmė, ji jau įvykdyta, faktiškai vykdoma arba pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies įstatymus nebegali būti vykdoma.

55 straipsnis

1.      Susitariančioji Šalis, ratifikuodama, priimdama arba patvirtindama šią Konvenciją, gali pareikšti, jog 54 straipsnis jos nesaisto vienu ar daugiau iš šių atvejų:

a)      jei veikos, dėl kurių kitose valstybėse buvo priimtas nuosprendis, visos arba iš dalies buvo padarytos jos teritorijoje; tačiau pastaruoju atveju ši išimtis netaikoma, jei veikos iš dalies buvo padarytos Susitariančiosios Šalies, kurioje buvo priimtas teismo sprendimas, teritorijoje;

b)      jei veikos, dėl kurių kitose valstybėse buvo priimtas nuosprendis, sudaro nusikaltimą tos Susitariančiosios Šalies nacionaliniam saugumui ar kitiems ne mažiau svarbiems interesams;

c)      jei veikas, dėl kurių kitose valstybėse buvo priimtas nuosprendis, padarė tos Susitariančiosios Šalies pareigūnai, pažeisdami savo tarnybines pareigas.

2.      Susitariančioji Šalis, pateikianti deklaraciją dėl šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos išimties, nurodo nusikalstamų veikų kategorijas, kurioms ši išimtis gali būti taikoma.

3.      Deklaraciją dėl vienos ar daugiau šio straipsnio 1 dalyje nurodytų išimčių Susitariančioji Šalis gali bet kada atšaukti.

4.      Išimtys, dėl kurių buvo pateikta deklaracija pagal šio straipsnio 1 dalį, netaikomos tais atvejais, kai atitinkama Susitariančioji Šalis dėl tų pačių veikų prašo kitą Susitariančiąją Šalį pradėti baudžiamąjį persekiojimą arba sutinka išduoti atitinkamą asmenį.

<...>

58 straipsnis

Pirmiau išdėstytos nuostatos neužkerta kelio užsienyje priimtiems teismo sprendimams taikyti platesnes nacionalines ne bis in idem principo nuostatas.“

 Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

Byla C‑187/01

9        H. Gözütok yra Turkijos pilietis, keletą metų gyvenantis Nyderlanduose. Herleno mieste jis yra atidaręs greitojo maisto restoraną „Coffee- and Teahouse Schorpioen“.

10      Per dvi kratas, atliktas restorano patalpose 1996 m. sausio 12 d. ir vasario 11 d., Nyderlandų policija jose rado ir paėmė: per pirmą kratą – 1 kg hašišo, 1,5 kg marihuanos, 41 hašišo cigaretę, per antrą ? 56 g hašišo, 200 g marihuanos ir 10 hašišo cigarečių.

11      Iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamasis persekiojimas, kuris buvo vykdomas Nyderlanduose prieš H. Gözütok po 1996 m. sausio 12 d. ir vasario 11 d. kratų, nutrauktas po to, kai H. Gözütok sutiko su prokuratūros pasiūlymu taikant baudžiamojo persekiojimo nutraukimo procedūrą sumokėti ir sumokėjo atitinkamai 3 000 NLG ir 750 NLG sumas, kurių reikalavo prokuratūra.

12      Šiuo klausimu Wetboek van Strafrecht (Nyderlandų baudžiamasis kodeksas) 74 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Prieš prasidedant teismo procesui, prokuratūra gali nustatyti vieną ar kelias sąlygas, kurias įvykdžius būtų nutraukiamas baudžiamasis persekiojimas dėl nusikaltimo, išskyrus, kai įstatymas numato didesnę nei šešerių metų laisvės atėmimo bausmę ir dėl teisės nusižengimo. Baudžiamasis persekiojimas yra nutraukiamas, kai įtariamasis įvykdo šias sąlygas.“

13      Viena šių sąlygų gali būti pinigų sumos, kuri svyruoja nuo 5 NLG iki maksimalios baudos, paskirtos už padarytą nusikaltimą, sumokėjimas į valstybės iždą.

14      1996 m. sausio 31 d. vienas Vokietijos bankas atkreipė Vokietijos valdžios institucijų dėmesį į H. Gözütok, pranešdamas apie didelių sumų per jo banko sąskaitą pervedimus.

15      Iš Nyderlandų valdžios institucijų gavusi informacijos apie H. Gözütok elgesį, Vokietijos policija 1996 m. kovo 15 d. jį areštavo Vokietijoje ir 1996 m. liepos 1 d. Staatsanwaltschaft Aachen (Acheno miesto prokuratūra) pareiškė jam įtarimus dėl to, kad nuo 1996 m. sausio 12 d. iki vasario 11 d. mažiausiai du kartus, vieną jų – stambiu mastu, Nyderlanduose jis užsiėmė prekyba narkotinėmis medžiagomis.

16      1997 m. sausio 13 d. Amtsgericht Aachen (Acheno apygardos teismas, Vokietija) nuteisė H. Gözütok lygtinai vienerių metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

17      H. Gözütok ir prokuratūrai padavus apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, Landgericht Aachen (Acheno žemės teismas) (Vokietija) 1997 m. rugpjūčio 27 d. Nutartimi nutraukė baudžiamąjį procesą prieš H. Gözütok, be kita ko, dėl to, jog pagal KŠSĮ 54 straipsnį Nyderlandų valdžios institucijų galutinis baudžiamojo persekiojimo nutraukimas buvo privalomas Vokietijos teisėsaugos organams. Šio teismo nuomone, baudžiamasis persekiojimas buvo nutrauktas po to, kai prokuratūra pasiūlė sudaryti susitarimą („transactie“); ši procedūra pagal Nyderlandų teisę yra prilyginama KŠSĮ 54 straipsnio versijoje vokiečių kalba minimam galutiniam nubaudimui („rechtskräftige Verurteilung“), nors sudarant tokį susitarimą nedalyvauja teisėjas ir jis nėra sprendimo formos.

18      Prokuratūra dėl šios Landgericht Aachen nutarties padavė apeliacinį skundą Oberlandesgericht Köln, kuris manydamas, kad norint išspręsti bylą reikia išaiškinti KŠSĮ 54 straipsnį, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal KŠSĮ 54 straipsnį baudžiamasis persekiojimas Vokietijos Federacinėje Respublikoje yra laikomas baigtu, kai pagal Nyderlandų teisę šis persekiojimas dėl tų pačių veikų Nyderlandų Karalystėje yra baigtas? Be to, ar tai taikytina ir situacijai, kai įvykdžius tam tikras sąlygas („transactie“ pagal Nyderlandų teisę) prokuratūros sprendimu nutraukiamas procesas, o tai reiškia, kad yra užkertamas kelias bet kokiam teisminiam persekiojimui Nyderlanduose, kai kitų Susitariančiųjų šalių teisė numato, jog tokį sprendimą turi patvirtinti teismas?“

Byla C‑385/01

19      Vokietijos pilietis K. Brügge, gyvenantis Reinbache (Vokietija), Belgijos prokuratūros yra persekiojamas dėl to, kad 1997 m. spalio 9 d. Ostdiunkerke (Belgija), pažeisdamas Belgijos baudžiamojo kodekso 392 straipsnį, 398 straipsnio 1 dalį ir 399 straipsnio 1 dalį, tyčia sužalojo B. Leliaert ir taip sukėlė ligą ar profesinį nedarbingumą.

20      B. Leliaert, kaip žalą patyrusi civilinė ieškovė, padavė ieškinį už baudžiamųjų bylų nagrinėjimą kompetentingam Rechtbank van eerste aanleg te Veurne, kuriame buvo nagrinėjama K. Brügge byla, dėl 20 000 BEF dydžio moralinės žalos atlyginimo su nuo 1997 m. spalio 9 d. skaičiuojamomis palūkanomis.

21      Vykstant tyrimui dėl veiksmų, kurių padarymu Rechtbank van eerste aanleg te Veurne buvo kaltinamas K. Brügge, 1998 m. liepos 22 d. laišku Staatsanwaltschaft Bonn (Bonos prokuratūra) pasiūlė sumokant 1 000 DEM taikos sutartimi išspręsti bylą. Kitą mėnesį, rugpjūčio 13 d., K. Brügge sumokėjus nurodytą sumą, prokuratūra nutraukė baudžiamąjį persekiojimą.

22      Iš bylos medžiagos matyti, kad ši taikos sutartis sudaryta remiantis Strafprozessordnung (Vokietijos baudžiamojo proceso kodeksas) 153a straipsniu, skaitomu kartu su 153 straipsnio 1 dalies antru sakiniu, kuriuose numatyta, jog jei tenkinamos tam tikros sąlygos, prokuratūra gali nutraukti baudžiamąjį procesą be kompetentingo teismo patvirtinimo, pavyzdžiui, po to, kai asmuo, prieš kurį pradėtas baudžiamasis persekiojimas, sumoka tam tikrą pinigų sumą bendrąjį interesą ginančiai institucijai ar į valstybės iždą.

23      Manydamas, kad bylos sprendimas priklauso nuo KŠSĮ 54 straipsnio aiškinimo, Rechtbank van eerste aanleg te Veurne nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar (KŠSĮ) 54 straipsnis leidžia Belgijos prokuratūrai baudžiamojon atsakomybėn patraukti Vokietijos pilietį Belgijos teisme ir jį nuteisti, jei dėl tų pačių veikų Vokietijos prokuratūra su juo sudarė taikos sutartį ir jis sumokėjo joje nurodytą pinigų sumą?“

24      Kadangi bylos yra susijusios, Teismas, išklausęs generalinį advokatą, pagal Procedūros reglamento 43 straipsnį nusprendė jas sujungti, kad būtų bendrai priimamas sprendimas.

 Dėl prejudicinių klausimų

25      Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, nacionaliniai teismai iš esmės klausia, ar KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintas ne bis in idem principas yra taip pat taikomas tokioms baudžiamojo persekiojimo nutraukimo procedūroms, kokios nagrinėjamos pagrindinėse bylose.

26      Iš paties KŠSĮ 54 straipsnio teksto matyti, kad joks asmuo negali būti persekiojamas valstybėje narėje už tas pačias veikas, dėl kurių teismo procesas kitoje valstybėje narėje yra „galutinai baigtas“.

27      Tokia baudžiamojo persekiojimo nutraukimo procedūra, kokia nagrinėjama pagrindinėse bylose, yra procedūra, kuria prokuratūra, turinti tam suteiktus nacionalinės teisės įgaliojimus, nusprendžia nutraukti asmens baudžiamąjį persekiojimą po to, kai jis įvykdo tam tikras pareigas, pavyzdžiui, sumoka tam tikrą prokuratūros nustatytą pinigų sumą.

28      Pirmiausia reikia konstatuoti, kad vykstant tokiai procedūrai baudžiamasis persekiojamas yra nutraukiamas sprendimu, priimamu valdžios institucijos, kurios funkcija yra dalyvauti nacionalinės baudžiamosios teisės sistemos administravime.

29      Antra, reikia pažymėti, kad tokia procedūra, kurios poveikis pagal nacionalinę teisę priklauso nuo asmens, prieš kurį pradėtas baudžiamasis persekiojimas, įsipareigojimo atlikti tam tikras prokuratūros nustatytas pareigas, asmuo nubaudžiamas dėl jam inkriminuojamų veiksmų atlikimo.

30      Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad jei vykstant tokiai procedūrai, kokia nagrinėjama pagrindinėse bylose, galutinai nutraukiamas baudžiamasis persekiojimas, suinteresuotojo asmens teismo procesas turi būti laikomas „galutinai baigtu“ KŠSĮ 54 straipsnio prasme dėl tų veikų, kurių padarymu jis yra kaltinamas. Be to, kai asmuo, prieš kurį pradėtas baudžiamasis persekiojimas, įvykdo jam priklausančias pareigas, bausmė, kuri jam skiriama vykstant baudžiamojo persekiojimo nutraukimo procedūrai, turi būti laikoma „įvykdyta“ tos pačios nuostatos prasme.

31      Tai, kad tokioje procedūroje nedalyvauja joks teismas ir joje priimamas sprendimas nėra teismo sprendimas, nepaneigia šios išvados, jei tokie procesiniai ir formos elementai neturi reikšmės šio sprendimo 28 ir 29 punktuose nurodytam procedūros poveikiui, kuris, nesant aiškios KŠSĮ 54 straipsniui prieštaraujančios nuorodos, turi būti laikomas pakankamu, kad būtų taikomas šioje nuostatoje įtvirtintas ne bis in idem principas.

32      Be to, reikia pažymėti, kad jokia Europos Sąjungos sutarties VI antraštinės dalies dėl policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, kurios 31 ir 34 straipsniai yra KŠSĮ 54?58 straipsnių teisinis pagrindas, nei Šengeno susitarimo ar pačios KŠSĮ nuostata nereikalauja KŠSĮ 54 straipsnio taikymo tikslais suderinti ar bent jau padaryti panašias valstybių narių baudžiamosios teisės nuostatas baudžiamojo persekiojimo nutraukimo srityje.

33      Tokiomis aplinkybėmis KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintas ne bis in idem principas, neatsižvelgiant į tai, ar jis taikomas baudžiamojo persekiojimo nutraukimo procedūroje dalyvaujant ar nedalyvaujant teismui ir ar yra priimamas teismo sprendimas, reiškia, kad valstybės narės pasitiki viena kitos baudžiamosios teisės sistemomis ir kad kiekviena sutinka su kitoje valstybėje narėje galiojančios baudžiamosios teisės taikymu, net jei taikant jos pačios teisę būtų priimamas kitoks sprendimas.

34      Dėl tų pačių priežasčių valstybės narės ne bis in idem principo, kaip jis apibrėžtas KŠSĮ 54 straipsnyje, taikymas baudžiamojo persekiojimo nutraukimo kitoje valstybėje narėje procedūrai nedalyvaujant teismui negali priklausyti nuo sąlygos, kad pirmosios valstybės narės teisinė sistema irgi nenumato, jog joje turi dalyvauti teismas.

35      Būtent toks turi būti KŠSĮ 54 straipsnio aiškinimas, nes tik taip šios nuostatos dalykui ir tikslui yra teikiama pirmenybė prieš procesinius ir aiškiai formalius dalykus, kurie, beje, skiriasi atitinkamose valstybėse narėse, bei užtikrinamas šio principo tinkamas taikymas.

36      Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia pažymėti, kad Amsterdamo sutartimi Europos Sąjunga, kaip numatyta ES 2 straipsnio pirmosios pastraipos ketvirtoje įtraukoje, kelia sau tikslą puoselėti ir plėtoti Sąjungą kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas.

37      Be to, kaip matyti iš Protokolo preambulės pirmosios pastraipos, Šengeno acquis, į kurią įeina ir KŠSĮ 54 straipsnis, įtraukimas į Europos Sąjungos teisės sistemą yra skirtas Europos integracijai stiprinti ir ypač suteikti Europos Sąjungai galimybę sparčiau tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kurią ji siekia puoselėti ir plėtoti.

38      KŠSĮ 54 straipsnis, kuriuo siekiama užkirsti kelią asmenų, įgyvendinančių savo teisę į laisvą judėjimą, persekiojimui už tas pačias veikas kelių valstybių narių teritorijoje, gali prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo, tik jeigu jis yra taikomas ir sprendimams, galutinai nutraukiantiems baudžiamąjį persekiojimą valstybėje narėje, net jei juos priėmė ne teismas ir jie nėra teismo sprendimo formos.

39      Antra, nacionalinės teisės sistemos, kurios numato tokias baudžiamojo persekiojimo nutraukimo procedūras, kokios nagrinėjamos pagrindinėse bylose, jas taiko tik tam tikromis aplinkybėmis ar tik tam tikriems išsamiai išvardytiems ar apibrėžtiems pažeidimams, kurie paprastai nėra labai sunkūs ir baudžiami sąlygiškai nedidelėmis bausmėmis.

40      Tokiomis aplinkybėmis KŠSĮ 54 straipsnį taikant tik teismo priimtiems ar teismo sprendimo formą turintiems sprendimams, kurie nutraukia baudžiamąjį persekiojimą, jame įtvirtintu ne bis in idem principu ir atitinkamai judėjimo laisve, kurią jis siekia palengvinti, galėtų pasinaudoti tik asmenys, kaltinami padarę pažeidimus, kuriems dėl jų sunkumo ar už juos skiriamos bausmės negalima taikyti supaprastintos kai kurių baudžiamųjų bylų nagrinėjimo tvarkos, kokia yra pagrindinėse bylose nagrinėjama baudžiamojo persekiojimo nutraukimo procedūra.

41      Vokietijos, Belgijos ir Prancūzijos vyriausybės vis dėlto tvirtina, kad ne tik KŠSĮ 54 straipsnio formuluotė, bet ir šios nuostatos struktūra, ypač jos ryšiai su šios konvencijos 55 ir 58 straipsniais bei susitarimo šalių valia ir tam tikros tarptautinės sutartys dėl panašaus dalyko neleidžia 54 straipsnio aiškinti taip, jog jį esą galima taikyti baudžiamojo persekiojimo nutraukimo procedūrai joje nedalyvaujant teismui. Belgijos vyriausybė priduria, kad šios nuostatos taikymo tikslais tokiame procese, koks nagrinėjamas K. Brügge byloje, priimtas sprendimas gali būti prilyginamas galutiniam sprendimui, tik jei yra tinkamai užtikrinamos nukentėjusiojo teisės.

42      Pirma, kalbant apie KŠSĮ 54 straipsnio formuluotę, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 26?38 punktų, atsižvelgiant į šios nuostatos dalyką ir tikslą, sąvoka „galutinai baigtas“ nedraudžia jos aiškinti taip, jog ši norma taip pat gali būti taikoma tokiai baudžiamojo persekiojimo nutraukimo procedūrai, kokia nagrinėjama pagrindinėse bylose, kai joje nedalyvauja joks teismas.

43      Antra, KŠSĮ 55 ir 58 straipsniuose tikrai nereikalaujama, kad KŠSĮ 54 straipsnis būtų taikomas tik baudžiamojo persekiojimo nutraukimo sprendimams ar procedūroms dalyvaujant teismui, ir jie yra suderinami su šio sprendimo 26?38 punktuose pateiktu šios normos aiškinimu.

44      Iš tikrųjų, viena vertus, KŠSĮ 55 straipsnis, kuriuo valstybėms narėms leidžiama nukrypti nuo ne bis in idem principo taikymo tam tikroms išsamiai išvardytoms veikoms, dėl kurių užsienio teismai jau priėmė sprendimą, logiškai turi būti taikomas tiems patiems aktams ir procedūroms kaip ir tos, kuriomis tų veikų atžvilgiu asmens teismo procesas gali būti laikomas „galutinai baigtu“ KŠSĮ 54 straipsnio prasme. Tokia išvada darytina dar ir dėl to, kad daugelyje kalbinių versijų KŠSĮ 54 ir 55 straipsniuose vartojami tokie patys šiuos aktus ir procedūras žymintys žodžiai.

45      Kita vertus, tai, kad KŠSĮ 54 straipsnis yra taikomas tokioms baudžiamojo persekiojimo nutraukimo procedūroms, kokios nagrinėjamos pagrindinėse bylose, nedaro įtakos KŠSĮ 58 straipsnio veiksmingumui. Iš šio straipsnio formuluotės matyti, jog juo leidžiama valstybėms narėms taikyti platesnes ne tik už tas, kurios numatytos KŠSĮ 54 straipsnyje, bet ir visas kitas su ne bis in idem principo taikymu susijusias nacionalines nuostatas. Be to, jis joms ne tik leidžia taikyti šį principą teismo sprendimams, patenkantiems į 54 straipsnio taikymo sritį, bet ir bendrai pripažįsta joms teisę taikyti nacionalinės teisės normas, kurios išplečia šio principo taikymo sritį ar numato jam taikyti mažiau ribojančias sąlygas, neatsižvelgiant į nagrinėjamo užsienio sprendimo pobūdį.

46      Trečia, kalbant apie sutarties šalių valią, kurią galima nustatyti remiantis kai kuriais nacionalinių parlamentų dokumentais, susijusiais su KŠSĮ ratifikavimu ar 1987 m. gegužės 25 d. Europos Bendrijų valstybių narių konvencija dėl ne bis in idem principo taikymo, kurios 1 straipsnio nuostata iš esmės yra identiška KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintai nuostatai, pakanka pažymėti, kad šie dokumentai yra ankstesni nei į Europos Sąjungos teisę Amsterdamo sutartimi integruota Šengeno acquis.

47      Galiausiai, kalbant apie Belgijos vyriausybės tvirtinimą, jog KŠSĮ 54 straipsnio taikymas susitarimams baudžiamajame procese gali pažeisti nuo pažeidimo nukentėjusio asmens teises, reikia pažymėti, kad, kaip numatyta šioje nuostatoje, ne bis in idem principu siekiama užkirsti kelią tam, kad asmenys, kurių teismo procesas vienoje valstybėje narėje yra galutinai baigtas, dėl tų pačių veikų padarymo nebūtų naujai persekiojami baudžiamąja tvarka kitoje valstybėje narėje. Šis principas neužkerta kelio nukentėjusiajam ar kitam asmeniui, kuriam asmens, prieš kurį pradėtas baudžiamasis persekiojimas, veiksmai padarė žalą, pareikšti ar palaikyti jau pareikštą civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo.

48      Remiantis išdėstytais argumentais, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintas ne bis in idem principas yra taikomas ir tokioms baudžiamojo persekiojimo nutraukimo procedūroms, kokios nagrinėjamos pagrindinėse bylose, kuriomis valstybės narės prokuratūra nedalyvaujant teismui nutraukia toje valstybėje pradėtą baudžiamąjį procesą po to, kai asmuo, prieš kurį pradėtas baudžiamasis persekiojimas, įvykdo tam tikras pareigas, pavyzdžiui, sumoka tam tikrą prokuratūros nustatytą pinigų sumą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

49      Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų vyriausybių ir Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 2001 m. kovo 30 d. ir gegužės 4 d. Nutartimis pateikė Oberlandesgericht Köln ir Rechtbank van eerste aanleg te Veurne, nusprendžia:

1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytos Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo, 54 straipsnyje įtvirtintas ne bis in idem principas yra taikomas ir tokioms baudžiamojo persekiojimo nutraukimo procedūroms, kokios nagrinėjamos pagrindinėse bylose, kuriomis valstybės narės prokuratūra nedalyvaujant teismui nutraukia toje valstybėje pradėtą baudžiamąjį procesą po to, kai asmuo, prieš kurį pradėtas baudžiamasis persekiojimas, įvykdo tam tikras pareigas, pavyzdžiui, sumoka tam tikrą prokuratūros nustatytą pinigų sumą.

Rodríguez Iglesias

Puissochet

Wathelet

Schintgen

Timmermans

Gulmann

La Pergola

Jann

Skouris

Macken

Colneric

von Bahr

Cunha Rodrigues

Paskelbta 2003 m. vasario 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

R. Grass

G. C. Rodríguez Iglesias

---

* Proceso kalbos: vokiečių ir olandų.