5.12.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 356/37

—

pripažįsta, kad pasaulinių klimato kaitos padarinių poveikis gali būti toks pat didelis kaip ir vietinių padarinių poveikis kai kuriems Europos miestams ir regionams, todėl mano, kad prisitaikymo strategijų reikia platesniu nei ES lygmeniu;

—

mano, kad žalioji infrastruktūra padės sukurti pavyzdinį modelį, padėsiantį padidinti miesto vietovių atsparumą;

—

yra labai susirūpinęs dėl klimato kaitos poveikio žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės produkcijai;

—

pareiškia, kad ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje daugiau dėmesio reikėtų skirti tam, kad iniciatyvos už prisitaikymą imtųsi vietos lygmuo, kur šio reiškinio padariniai juntami skaudžiausiai ir kur į juos bus reaguojama pirmiausia;

—

pripažįsta, kad, norint prisitaikymo priemones įgyvendinti vietos lygmeniu, labai reikalingas finansavimas;

—

pripažįsta, kad propaguojant prisitaikymo priemones svarbus vaidmuo tenka vietos ir regionų tinklams ir ragina skirti atitinkamą ES finansinę paramą šiems tinklams. Tačiau Regionų komitetas nerekomenduoja, kaip siūloma ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje, kurti naujos organizacijos arba prisiimti savanorišką įsipareigojimą, nes taip būtų dubliuojama veikla, klaidinami dalyviai ir gali būti švaistomi vertingi ištekliai. Reikėtų didesnį finansavimą skirti Merų paktui ir jį nuo šiol pristatyti kaip klimato kaitos iniciatyvų tinklą, besirūpinantį abiem aspektais – švelninimu ir prisitaikymu;

—

daro išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, kad delsti negalima, 2017 m. atliekant siūlomą strategijos peržiūrą reikėtų ne tik apžvelgti remiantis nacionalinėmis prisitaikymo strategijomis padarytą pažangą ir įsigilinti, ar ateityje reikės teisės aktų, bet ši data turėtų tapti ir terminu, iki kurio turėtų būti įgyvendintos kai kurios svarbiausios priemonės visais valdymo lygmenimis, galbūt parengus pasirengimo prisitaikyti suvestinę, ir kad subnacionalinio lygmens valdžios institucijos ir valstybės narės, siekdamos įgyvendinti šiuos svarbiausius tikslus, turėtų sulaukti su ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija susijusių konsultacijų ir paramos.

Pranešėjas

Neil SWANNICK (UK/ESP), Mančesterio miesto tarybos narys

Pamatinis dokumentas

Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija“

COM(2013) 216 final

1.

patvirtina, kad 2015 m. numatomas sudaryti JT susitarimas dėl klimato kaitos apims ne tik švelninimo, bet ir prisitaikymo priemones. Norint, kad šis susitarimas būtų teisingas, tiesiog būtina ugdyti atsparumą klimato kaitai (ypač neturtingiausiose ir pažeidžiamiausiose pasaulio valstybėse);

2.

pabrėžia, kad klimato kaitos švelninimas – geriausias būdas prevencinėmis priemonėmis spręsti daugelį didžiausių prisitaikymo iššūkių; kuo klimato kaitos švelninimo priemonės bus geriau parengtos ir platesnio užmojo, tuo mažiau reikės prisitaikymo prie klimato kaitos priemonių;

3.

pažymi, kad pasaulis peržengė pavojingą ribą – atmosferoje esančio anglies dioksido kiekis dabar siekia 440 ppm.;

4.

ragina ES derybininkus užsibrėžti dar ambicingesnius tikslus ir 2015 m. susitarimui, kuriame vienareikšmiškai numatyta pakeisti pasaulio energetikos sistemą, siekti tarptautinio palaikymo;

5.

gerai supranta, kad daugelis besivystančių šalių palaipsniui pradės jausti skaudžias klimato kaitos pasekmes: pavyzdžiui, pakils jūros lygis ir temperatūra ir tai dar labiau pablogins ekstremalių oro sąlygų keliamą pavojų ir kels rimtą grėsmę pasauliniams tvaraus vystymosi tikslams;

6.

pabrėžia, kad klimato kaita daro tiesioginę įtaką vandens ištekliams, o jų valdymas – ekosistemoms, augalų ir gyvūnui auginimui, socialinei ir ekonominei veiklai ir žmonių sveikatai;

7.

ragina Tarybą ir Komisiją įtraukti Regionų komitetą ne tik į klimato kaitos švelninimo, bet ir į techninį darbą, susijusį su Nairobio darbo programa, kurioje daug dėmesio skiriama į ekosistemas orientuotam prisitaikymui ir biologinei įvairovei;

8.

palankiai vertina, tai, kad ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje kalbama apie atsparumą, ir bendrą jos tikslą padėti Europai tapti atsparesne klimato kaitos poveikiui. Regionų komitetas mano, kad prisitaikymas prie klimato kaitos visai teisingai laikomas vienu iš atsparumo aspektų. Miestas, patyręs urbanistinės sistemos (klimato ar kitokį) sukrėtimą, pajėgs atsigauti, jeigu bus labai atsparus, o jeigu jo atsparumas bus menkas, tai gali jį gerokai susilpninti;

9.

mano, kad labai svarbu tarpusavyje susieti prisitaikymą prie klimato kaitos, nelaimių rizikos valdymą ir avarijos likvidavimo priemonių planavimą;

10.

kalbant apie atsparumą, prisitaikymu laiko:

11.

supranta, kad dėl klimato kaitos galima tikėtis neigiamų padarinių net ir tais atvejais, kai yra sukurtos tvirtos atsakomosios prisitaikymo priemonės ir laikomasi tikslo apriboti atšilimą vidutiniškai 2 °C. Svarbiausia išsiugdyti atsparumą šiems reiškiniams, todėl sąvoka „atsparumas klimato kaitos poveikiui“ (angl. climate-resilience) yra tinkamesnė nei „atsparumo klimato kaitai didinimas“ (angl. climate-proofing);

12.

pripažįsta, kad pasaulinių klimato kaitos padarinių poveikis gali būti toks pat didelis kaip ir vietinių padarinių poveikis kai kuriems Europos miestams ir regionams, kai daromas poveikis pasaulinei logistikos ir tiekimo grandinėms, maisto saugumui ir (žmonių, floros ir faunos bei ligų) migracijai, todėl mano, kad prisitaikymo strategijų reikia platesniu nei ES lygmeniu. Turint omenyje potencialią prisitaikymo riziką ir naudą Europos Sąjungai, prisitaikymas turėtų būti remiamas taip pat, kaip pasaulyje yra remiamas vystymąsis ir bendradarbiavimas, maistas ir energetika;

13.

atkreipia dėmesį į daugybę mokslinių tyrimų, skirtų klimato kaitos poveikiui kultūros paveldui, ir pareiškia, kad prisitaikymo strategijose turėtų būti įvertintas paveldo objektų (pastatų, meno kūrinių ir archyvų) pažeidžiamumas esant ekstremalioms oro sąlygoms ir pablogėjus aplinkos būklei;

14.

mano, kad žalioji infrastruktūra padės sukurti pavyzdinį modelį, padėsiantį padidinti miesto vietovių atsparumą apribojus paviršiaus temperatūrą ir sumažinus lietaus vandens nuotėkį, – kitaip tariant, nebus dėl ko graužtis ir prisitaikymo priemonės bus įgyvendinamos mažomis sąnaudomis. Labai reikia prisitaikymo priemonių, orientuotų į gamtines ir miesto sistemas: pavyzdžiui, administracines sienas peržengiančių ekologinių koridorių, kintančiomis klimatinėmis sąlygomis padedančių laukinės gyvūnijos migracijai. Todėl ekosistemas arba žaliąją infrastruktūrą patartina skatinti kaip ypatingos svarbos infrastruktūrą;

15.

teigia, kad sveikos ekosistemos ir didelė biologinė įvairovė sustiprintų vietos ir regionų atsparumą klimato kaitai; taip pat pabrėžia, kad toms sistemoms irgi grėsmę kelia besikeičiantis klimatas. Šią temą reikėtų labiau pabrėžti ES ir nacionalinėse prisitaikymo prie klimato kaitos strategijose ir ES programose;

16.

palankiai vertina tai, kad ES prisitaikymo prie klimato kaitos padarinių strategijoje prisitaikymas prie ekstremalių oro sąlygų ir klimato kaitos keliamų pavojų siejamas su Europos būsimos ekonominės gerovės užtikrinimu, tačiau perspėja, kad prisitaikymo skatinimo priemonių, skirtų augimui ir konkurencingumui palaikyti, nereikėtų imtis socialinės gerovės ir sveikatos sąskaita;

17.

pripažįsta, kad su oro ir klimato pavojais (tokiais kaip žala pastatams ir infrastruktūrai) yra susijusios didelės tiesioginės sąnaudos. Todėl reikėtų skatinti prisitaikymo priemones, kuriose būtų numatyta modifikuoti esamus objektus, o būsimose sistemose (pavyzdžiui, geležinkelio linijų ir būsto sektoriaus vystymo) numatyti atsparumo mechanizmus;

18.

pažymi, kad draudimo paslaugų teikėjai gali nuspręsti, kad miesto arba regiono žemė, pastatai ir infrastruktūra nepakankamai apsaugoti nuo klimato kaitos keliamos rizikos. Dėl to gali būti apribotas draudiminių įvykių skaičius arba nustatyta didesnė draudimo įmoka. Su tokiomis problemomis susidūrusioms vietovėms gali būti sunku siekti savo augimo tikslų, o kai kurios vietovės gali tapti „nedraudžiamomis“. Regionų komitetas palankiai vertina tai, kad paskelbusi žaliąją knygą dėl draudimo nuo gaivalinių ir antropogeninių nelaimių, Komisija ketina imtis šios temos;

19.

pareiškia, kad svarbu apskaičiuoti klimato kaitos poveikio sąnaudas, kad jas būtų galima palyginti su prevencinių prisitaikymo veiksmų kaina. Tai padėtų geriau suvokti prisitaikymo teikiamas ekonomines galimybes ir tai, kokių sąnaudų galima išvengti. Ekonominiai klimato kaitos aspektai jau išnagrinėti vadinamojoje „Stern“ ataskaitoje. Šią sritį reikėtų geriau ištirti, kad būtų kuriama vis daugiau veiklos modelių, kai prisitaikymo priemonės kompleksiškai įtraukiamos į politines priemones ir strategiją;

20.

pasisako už tai, kad vertinant kapitalo sąnaudas ir naudą, siekiant užsitikrinti su investicijomis į atsparumo klimato kaitai didinimą susijusią ilgalaikę grąžą, reikia galvoti apie visą gyvavimo ciklą. Reikėtų ataskaitų ir rizikos registrų, kuriuose būtų fiksuojami klimato kaitos nepaisančių veiksmų ir kapitalo investicijų ekonominiai, aplinkosauginiai ir socialiniai padariniai;

21.

mano, kad prisitaikymo strategijose ypatingą dėmesį reikėtų skirti galimiems ekstremalių oro sąlygų ar klimato kaitos sukeltiems tinklų infrastruktūros sutrikimams. Dėl oro ar klimato keliamų pavojų, pavyzdžiui, netekus elektros pastotės arba IRT aktyviojo mazgo, gali kilti netiesioginių pasekmių arba daugelyje ekonominės veiklos ir paslaugų sektorių įvykti „grandininė reakcija“;

22.

pastebi, kad socialinių ir ekonominių sistemų, klimato kaitos ir infrastruktūros sąryšis gali pakeisti ir keliaujančių asmenų pasirinkimą arba energijos vartojimo įpročius, o tai gali turėti didelės įtakos infrastruktūros paslaugų paklausai ir pasiūlai;

23.

labai susirūpinęs dėl klimato kaitos poveikio žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės gamybai; prašo su šiomis sritimis susijusia Europos politika padėti stiprinti šių būtinų pirminės gamybos sričių ir šią gamybą leidžiančių užtikrinti ekosistemų atsparumą klimato kaitai;

24.

pripažįsta, kad neaišku, kokia ateityje bus šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija atmosferoje, kiek dėl to pakils temperatūra ir kokių dar su tuo susijusių pasekmių laukti. ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje kalbama apie prisitaikymą prie padarinių, atsiradusių temperatūrai pasaulyje pakilus 2 °C. Tačiau šiandieninio mokslo ir Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ketvirtosios vertinimo ataskaitos (1) duomenimis, jeigu dabartinis atmosferos koncentracijos lygis išliks toks, koks yra dabar, temperatūra pakils daugiau nei 2 °C. Todėl remdamiesi atsargumo principu siūlome įgyvendinti tokias priemones, kurios leistų prisitaikyti prie ateityje numatomo didesnio temperatūros padidėjimo;

25.

palankiai vertina tai, kad ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje kalbama apie pažeidžiamumą, ir mano, kad tai svarbu norint suprasti klimato kaitą ir prie jos prisitaikyti; pagrindinis prisitaikymo uždavinys yra sumažinti „receptorių“ (tarp jų žmonių, infrastruktūros ir ekonomikos sektorių) pažeidžiamumą ekstremalių oro sąlygų ar klimato kaitos pavojų akivaizdoje;

26.

pasisako už tai, kad vykdant prisitaikymo priemones būtų orientuojamasi į pažeidžiamumo aspektą, nes:

27.

nurodo, kad vertėtų ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje geriau paaiškinti tokias sąvokas kaip rizika, pažeidžiamumas, poveikis ir atsparumas ir pateikti pagrindines apibrėžtis;

28.

pažymi, kad ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje prisitaikymo klausimą siūloma spręsti ES lygmeniu ir parengti nacionalines prisitaikymo strategijas, tačiau menkai užsimenama apie tai, kaip svarbu remti prisitaikymo priemones regionų ir vietos lygmeniu numatančias valstybes nares;

29.

pabrėžia, kad reikia aiškiau pripažinti daugiapakopio valdymo svarbą įgyvendinant prisitaikymo prie klimato kaitos priemones. Tai padėtų:

30.

pripažįsta, kad nacionalinėse strategijose gali būti pateikta aukšto lygio poveikio ir rizikos apžvalga, tačiau dėl suprantamų priežasčių jose paprastai bus pasigendama regioninių ir vietos realijų ir problemų;

31.

pabrėžia, kad nacionalinėse prisitaikymo strategijose turėtų būti numatyti valdymo būdai, kaip prisitaikymo procesą remti regionų ir vietos lygmeniu, ir kad valstybės narės, kartu su vietos ir regionų valdžios institucijomis turėtų stebėti, kaip regionų ir vietos lygmeniu rengiamos ir įgyvendinamos prisitaikymo strategijos: ES lygmeniu turėtų būti nurodyta kaip šias užduotis įgyvendinti;

32.

valstybės narės turėtų būti skatinamos kurti tinklus, kurie vienytų suinteresuotuosius subjektus iš įvairių sektorių ir padėtų bendrai parengti įvairių teritorinių lygmenų prisitaikymo strategijas;

33.

yra įsitikinęs, kad regionų prisitaikymo strategijose galima geriausiai suteikti reikiamą informaciją, skirti reikiamus išteklius ir padėti įgyvendinti vietos iniciatyvas. Regionų ir vietos valdžios institucijos taip pat gali nurodyti labiausiai tikėtinus klimato kaitos padarinius, kurie paprastai vienam ar kitam regionui yra būdingi dėl tam tikrų teritorijos ypatumų (salos, kalnų regionai, miestų aglomeracijos ar pakrantės zonos);

34.

pripažįsta, kad už strategijų įgyvendinimą vietos lygmeniu valstybėse narėse atsako skirtingos valdymo struktūros: kai kurios iš jų, tačiau ne visos, turi atitinkamas regioninio planavimo struktūras, tačiau mano, kad bet kokiu atveju reikalinga kokia nors subnacionalinio lygmens prisitaikymo valdymo sistema, kuri leistų perduoti vietos lygmeniui valstybės narės prisitaikymui skirtas investicijas, teisės aktus ir politiką;

35.

pareiškia, kad ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje daugiau dėmesio reikėtų skirti tam, kad iniciatyvos už prisitaikymą imtųsi vietos lygmuo, kur šio reiškinio padariniai juntami skaudžiausiai ir kur į juos bus reaguojama pirmiausia. Europos prisitaikymo prie klimato kaitos veiksmų sėkmė bus vertinama pagal tai, kokio masto prisitaikymo priemones, skirtas ekstremalių oro sąlygų ir klimato kaitos keliamai rizikai sumažinti, vietos lygmuo yra parengęs ir įgyvendinęs;

36.

pripažįsta, kad prisitaikymo priemonės ypač reikalingos miestams. Miestuose gyvena dauguma ES gyventojų. Miestai klimato kaitos poveikį sustiprina (pvz., šilumos salos miestuose efektas), juose yra pažeidžiamų receptorių ir jie yra dideli ekonomikos ir kultūros centrai;

37.

pabrėžia, kad prisitaikymo aspektą ypač reikėtų įtraukti į tokias sritis kaip teritorijų planavimas, nes jis turi didelės įtakos ilgalaikiams kraštovaizdžio ir apstatytos aplinkos pokyčiams;

38.

palankiai vertina įsipareigojimą bent iki 20 proc. padidinti 2014–2020 m. daugiametėje finansinėje programoje siūlomas su klimatu susijusias išlaidas ir įtraukti prisitaikymą į ES lygmens finansavimo, politikos ir mokslinių tyrimų programas, tarp jų į struktūrinius fondus, programą „Horizontas 2020“, „Life+“ ir kaimo plėtros programą;

39.

pareiškia, kad pagal subsidiarumo principą už tai, kad į regionų ir vietos politiką ir praktiką būtų skatinama įtraukti prisitaikymo priemones galiausiai atsako valstybės narės;

40.

pripažįsta, kad prisitaikymo lygis valstybėse narėse, regionuose ir miestuose bus nevienodas, nes skirsis klimato kaitos keliamų pavojų, pažeidžiamumo šių pavojų atžvilgiu ir gebėjimo prisitaikyti mastas. Tai savo ruožtu turės įtakos jų gebėjimui pasirengti ekstremalioms oro sąlygoms ir klimato permainoms ir į jas reaguoti;

41.

skatina kurti „prisitaikymo tipologijas“, kurios padės formuoti miestų lygmens strategiją. Nustačius tarp miestų panašumus, pavyzdžiui, panašius dabartinius ir numatomus klimato keliamus pavojus ir panašius socialinius ir ekonominius ypatumus, būtų galima kurti miestų tinklus, kurių kiekvienam priklausytų tam tikra plati, panašius prisitaikymo poreikius turinti miestų grupė. Miestų grupės skatintų veiksmingesnį strateginį prisitaikymo planavimą ir politikos formavimą, išteklių paskirstymą, atitinkamų gairių rengimą ir mokymosi tinklų kūrimą. Atkreipia dėmesį į tai, kad jau esama savanoriškų asociacijų, ir jas reikėtų remti;

42.

pažymi, kad prisitaikymo poreikiai ir gebėjimai yra nevienodi, pavyzdžiui, skiriasi valdymo tvarka, galimybės gauti išteklių ir biofiziniai ypatumai, ir kad tai turi įtakos prisitaikymo priemonių kūrimui ir įgyvendinimui, todėl sąvoka „geroji patirtis“ (angl.„best practice“) yra klaidinanti. Šiuo atveju visos patirties perduoti neįmanoma, todėl labiau tiktų sąvoka (angl. „good practice“);

43.

mano, kad labai svarbu ugdyti gebėjimą prisitaikyti – tai svarbus pagrindas, kuriuo remiantis galima kurti ir įgyvendinti prisitaikymo priemones. Todėl labai reikia kurti valstybių narių ir subnacionalinio lygmens centrus, kuriuose būtų ugdomi gebėjimai prisitaikyti, rengiami mokymai, miestai ir regionai keistųsi informacija ir patirtimi;

44.

atkreipia dėmesį į ekologinio švietimo ir komunikacijos svarbą ir didelį vietos ir regionų institucijų vaidmenį šioje srityje; pabrėžia, jog svarbu komunikaciją pritaikyti vietos auditorijai ir vietos sąlygoms, ypač klimato kaitos srityje, ir mano, kad tokiai komunikacijai ir šviečiamosioms kampanijoms reikėtų numatyti finansinę paramą;

45.

pripažįsta, kad, norint prisitaikymo priemones įgyvendinti vietos lygmeniu, labai reikalingas finansavimas. Reikia aiškumo, kur gauti dideles kapitalo sumas, kurių reikia norint pasiekti pažangos prisitaikant, ypač kai nurodytosios ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos aukcionų pajamos kelia šiokių tokių abejonių. Labai reikėtų, kad kitu programavimo laikotarpiu būtų numatyta galimybė prisitaikymo priemones finansuoti iš struktūrinių fondų, pavyzdžiui, iš ERPF, kartu nesumažinant klimato kaitos švelninimui reikiamo biudžeto;

46.

pripažįsta, kad propaguojant prisitaikymo priemones svarbus vaidmuo tenka vietos ir regionų tinklams ir ragina skirti atitinkamą ES finansinę paramą šiems tinklams. Tačiau Regionų komitetas nerekomenduoja, kaip siūloma ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje, kurti naujos organizacijos arba prisiimti savanorišką įsipareigojimą, nes taip būtų dubliuojama veikla, klaidinami dalyviai ir gali būti švaistomi vertingi ištekliai. Reikėtų didesnį finansavimą skirti Merų paktui ir jį nuo šiol pristatyti kaip klimato kaitos iniciatyvų tinklą, besirūpinantį abiem aspektais – švelninimu ir prisitaikymu;

47.

pabrėžia, kad ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijos prisitaikymo vizija turi būti iniciatyvesnė, o ne vien reakcija į faktą: rengiant ir įgyvendinant prisitaikymo priemones reikia atkreipti dėmesį tiek į ilgalaikės rizikos mažinimo ir parengties stiprinimo strategijas, tiek į gebėjimą reaguoti į šiandienines ekstremalias oro ir klimato sąlygas;

48.

pripažįsta, kad prisitaikymas ir švelninimas yra pagrindiniai kompleksinės klimato kaitos strategijos aspektai. Prie dabartinių ir neišvengiamai ateityje pasitaikysiančių ekstremalių oro ir klimato kaitos sąlygų prisitaikyti būtina, tačiau nereikėtų manyti, kad prisitaikymas pakeis švelninimą. Pagal JT bendrą klimato kaitos konvenciją parengtame Kankūno susitarime pabrėžiama, kad susitarimo šalys vienodos svarbos prioritetu turėtų laikyti ir prisitaikymą, ir švelninimą. Tačiau ištekliai subnacionaliniu lygmeniu bus skirstomi skirtingai;

49.

nurodo, kad norint per ateinančius dešimtmečius sustiprinti Europos konkurencingumą ir pagerinti gyvenimo kokybę, labai svarbu skatinti visuomenę ir ekonomiką tapti atsparesnėmis klimato permainoms. Vis dėlto reikia nedelsiant numatyti daugiau priemonių, padedančių gerokai sumažinti išmetamų dujų, kurios yra klimato kaitos priežastis, kiekį;

50.

pastebi, kad apskritai prisitaikymo prie klimato kaitos ir jos padarinių švelninimo priemonės yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir kad šiandien labai retai pasitaiko kompleksinių – ir prisitaikymą, ir švelninimą apimančių veiksmų, todėl mano, kad kuo skubiau reikia politikos, praktikos ir mokslinių tyrimų, kuriais būtų pripažįstama ir skatinama sinergija. Be to, svarbu kad visa Europos Sąjungos vykdoma politika padėtų įgyvendinti šiuos du tikslus.

51.

pripažįsta, kad iš švelninimo ir prisitaikymo priemonių galima gauti papildomos naudos, tačiau jos gali būti ir ypač nenaudingos, jeigu prieštarauja, pavyzdžiui, mechaniniam labiau įkaitusių pastatų vėsinimui, dėl kurio išmetama daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų;

52.

daro išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, kad delsti negalima, 2017 m. atliekant siūlomą strategijos peržiūrą reikėtų ne tik apžvelgti remiantis nacionalinėmis prisitaikymo strategijomis padarytą pažangą ir įsigilinti, ar ateityje reikės teisės aktų, bet ši data turėtų tapti ir terminu, iki kurio turėtų būti įgyvendintos kai kurios svarbiausios priemonės visais valdymo lygmenimis, galbūt parengus pasirengimo prisitaikyti suvestinę, ir kad subnacionalinio lygmens valdžios institucijos ir valstybės narės, siekdamos įgyvendinti šiuos svarbiausius tikslus, turėtų sulaukti su ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija susijusių konsultacijų ir paramos;

53.

mano, kad Europos Komisijos pasiūlymai ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus.