This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 01994L0062-20150526
European Parliament and Council Directive 94/62/EC of 20 December 1994 on packaging and packaging waste
Consolidated text: Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62/EB 1994 m. gruodžio 20 d. dėl pakuočių ir pakuočių atliekų
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62/EB 1994 m. gruodžio 20 d. dėl pakuočių ir pakuočių atliekų
1994L0062 — LT — 26.05.2015 — 006.001
Šis dokumentas yra skirtas tik informacijai, ir institucijos nėra teisiškai atsakingos už jo turinį
|
EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 94/62/EB 1994 m. gruodžio 20 d. dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (OL L 365 1994.12.31, p. 10) |
iš dalies keičiamas:
|
|
|
Oficialusis leidinys |
||
|
No |
page |
date |
||
|
EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 1882/2003 2003 m. rugsėjo 29 d. |
L 284 |
1 |
31.10.2003 |
|
|
EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2004/12/EB 2004 m. vasario 11 d. |
L 47 |
26 |
18.2.2004 |
|
|
EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA Nr. 2005/20/EB 2005 m. kovo 9 d. |
L 70 |
17 |
16.3.2005 |
|
|
EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 219/2009 2009 m. kovo 11 d. |
L 87 |
109 |
31.3.2009 |
|
|
KOMISIJOS DIREKTYVA 2013/2/ES Tekstas svarbus EEE 2013 m. vasario 7 d. |
L 37 |
10 |
8.2.2013 |
|
|
EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA (ES) 2015/720 Tekstas svarbus EEE 2015 m. balandžio 29 d. |
L 115 |
11 |
6.5.2015 |
|
EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 94/62/EB
1994 m. gruodžio 20 d.
dėl pakuočių ir pakuočių atliekų
EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,
atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 100a straipsnį,
atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą ( 1 ),
atsižvelgdami į Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę ( 2 ),
laikydamiesi Sutarties 189b straipsnyje nustatytos tvarkos ( 3 ),
kadangi tam, kad būtų galima apsaugoti aplinką nuo pakuočių ir pakuočių atliekų poveikio arba tą poveikį sumažinti ir taip užtikrinti aukštą aplinkosaugos lygį, o, antra vertus, kad būtų galima užtikrinti vidaus rinkos funkcionavimą ir išvengti Bendrijoje prekybos kliūčių bei konkurencijos iškraipymo ir suvaržymo, būtina suderinti įvairias nacionalines priemones dėl pakuočių ir pakuočių atliekų;
kadangi geriausias būdas neleisti gaminti pakuočių atliekų yra mažinti bendrą pakuočių apimtį;
kadangi ryšium su šios direktyvos tikslais svarbu laikytis bendros nuostatos, kad vienoje valstybėje narėje taikomos aplinkosaugos priemonės neturi trukdyti kitai valstybei narei siekti šioje direktyvoje numatytų tikslų;
kadangi mažinti atliekas svarbu tam, kad būtų galima užtikrinti tolygų augimą, kurį skatina Europos Sąjungos sutartis;
kadangi ši direktyva turi būti taikoma visų rūšių pakuotėms, patenkančioms į rinką, ir visoms pakuočių atliekoms; kadangi dėl to 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyva 85/339/EEB dėl žmonėms vartoti skirtų skysčių konteinerių ( 4 ) turi būti panaikinta;
kadangi pakavimas yra labai svarbi socialinė ir ekonominė funkcija, ir dėl to šioje direktyvoje numatytos priemonės turi būti taikomos nepažeidžiant kitų įstatymų dėl pakuočių kokybės ir transportavimo bei supakuotų prekių reikalavimų;
kadangi, laikantis Bendrijos atliekų tvarkymo strategijos, išdėstytos 1990 m. gegužės 7 d. Tarybos rezoliucijoje dėl atliekų politikos ( 5 ) ir 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvoje 75/442/EEB dėl atliekų ( 6 ), pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo prioritetas pirmiausia turėtų būti teikiamas pakuočių atliekų prevencijai, o papildomi pagrindiniai principai – pakuočių pakartotinis naudojimas, perdirbimas ir kitos pakuočių atliekų naudojimo formos, ir taip būtų sumažintas galutinis tokių šalintinų atliekų kiekis;
kadangi, kol nebus pasiekta atliekų utilizavimo procesų mokslinė ir technologinė pažanga, pakartotinis atliekų naudojimas ir perdirbimas turi būti laikomi aplinkosaugos atžvilgiu pirmiausia pasirinktinais metodais; kadangi dėl to valstybėse narėse būtina sukurti sistemas, kurios garantuotų panaudotų pakuočių ir (ar) pakuočių atliekų grąžinimą; kadangi būtina kuo greičiau baigti pakuočių tarnavimo laiko apskaičiavimus, kad būtų galima pagrįstai nustatyti aiškią pakuočių, kurias galima pakartotinai naudoti, perdirbti ar panaudoti, klasifikaciją;
kadangi pakuočių atliekų prevenciją reikia vykdyti taikant atitinkamas priemones ir valstybių narių rodomą iniciatyvą siekti šioje direktyvoje numatytų tikslų;
kadangi valstybės narės pagal Sutartį gali skatinti tų pakuočių, kurios gali būti pakartotinai panaudotos nekenkiant aplinkai, pakartotinio naudojimo sistemas, ir taip išnaudoti tokių sistemų teikiamus pranašumus saugant aplinką;
kadangi aplinkosaugos požiūriu perdirbimą reikia laikyti svarbia atliekų naudojimo dalimi, ypač mažinant energijos ir pirminių žaliavų vartojimą ir atliekų galutinį šalinimą;
kadangi energijos gavyba yra vienas iš efektyvių pakuočių atliekų naudojimo būdų;
kadangi valstybėse narėse pakuočių atliekų naudojimo ir perdirbimo tikslų turi būti siekiama laikantis tam tikrų ribų, kad būtų galima atsižvelgti į skirtingas situacijas valstybėse narėse ir nesudaryti prekybai kliūčių bei neiškraipyti konkurencijos;
kadangi, norint pasiekti rezultatų per vidutinės trukmės laikotarpį ir pateikti ekonominės veiklos vykdytojams, vartotojams bei valstybinėms valdžios institucijoms būtinas ilgalaikes perspektyvas, reikia nustatyti vidutinės trukmės terminą, iki kada turi būti pasiekti pirmiau minėti tikslai, ir ilgalaikį terminą, iki kada turi būti pasiekti vėlesni tikslai, kad juos būtų galima žymiai praplėsti;
kadangi, remdamiesi Komisijos ataskaitomis, Europos Parlamentas ir Taryba privalo išnagrinėti valstybių narių įgytą patirtį siekiant pirmiau minėtų tikslų ir mokslinių tyrimų rezultatus bei vertinimo metodus, tokius kaip ekologinė pusiausvyra;
kadangi valstybėms narėms, kurios jau sudarė ar sudarys platesnių tikslų siekiančias programas, turi būti leidžiama siekti tų tikslų aukšto aplinkosaugos lygio sumetimais su sąlyga, kad tokios priemonės netrikdo vidaus rinkos ir netrukdo kitoms valstybėms narėms vykdyti šią direktyvą; kadangi Komisija tokias priemones privalo tvirtinti atitinkamai jas patikrinusi;
kadangi, antra vertus, tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis kai kurioms valstybėms narėms galima leisti nustatyti mažesnius tikslus su sąlyga, kad iki visiems nustatyto termino jos pasiekia būtinąjį atliekų naudojimo tikslą, o iki vėlesnio termino pasiekia ir visiems nustatytus tikslus;
kadangi, tvarkant pakuotes ir pakuočių atliekas, būtina, kad valstybės narės sukurtų grąžinimo, surinkimo ir naudojimo sistemas; kadangi tokios sistemos turėtų būti atviros, kad jose galėtų dalyvauti visos suinteresuotosios šalys, ir kadangi jos turėtų būti taip suprojektuotos, kad būtų galima išvengti importuotų prekių diskriminavimo, prekybos kliūčių ir konkurencijos iškraipymo ir garantuoti, kad būtų gražinama kiek galima daugiau pakuočių ir pakuočių atliekų laikantis Sutarties;
kadangi pakuočių ženklinimo Bendrijos mastu problemą dar reikia toliau nagrinėti, bet ją Bendrija turėtų išspręsti netolimoje ateityje;
kadangi, siekiant iki minimumo sumažinti pakuočių ir pakuočių atliekų poveikį aplinkai ir vengti prekybos kliūčių bei konkurencijos iškraipymo, taip pat būtina apibrėžti esminius pakuočių sudėties ir tinkamumo pakartotiniam naudojimui bei naudojimui (ir perdirbimui) reikalavimus;
kadangi kenksmingų metalų ir kitų medžiagų kiekiai pakuotėse turi būti ribojami dėl jų poveikio aplinkai (ypač turint galvoje tikimybę, kad jų bus išmetamuosiuose teršaluose ar pelenuose deginant pakuotes arba filtratuose, kai pakuotės išvežamos į sąvartynus); kadangi labai svarbu, kad pirmas žingsnis mažinant pakuočių atliekų toksiškumą būtų neleisti dėti kenksmingų sunkiųjų metalų į pakuočių medžiagas ir užtikrinti, kad tokios medžiagos nepatektų į aplinką, išskyrus tam tikrais konkrečiais atvejais Komisijos nustatytas išimtis laikantis komiteto procedūros;
kadangi norint, kad būtų pasiektas aukštas perdirbimo lygis ir išvengtų sveikatos bei saugos problemų tie, kurie surenka ir apdoroja pakuočių atliekas, labai svarbu, kad tokios atliekos būtų rūšiuojamos jų susidarymo vietose;
kadangi pakuočių gamybos reikalavimai neturėtų būti taikomi pakuotėms, naudotoms tam tikram produktui prieš įsigaliojant šiai direktyvai; kadangi pakuočių prekybai būtinas ir pereinamasis laikotarpis;
kadangi nustatant, kada turi įsigalioti nuostatos dėl visus esminius reikalavimus atitinkančių pakuočių pateikimo rinkai, būtina atsižvelgti, kad Europos standartus rengia kompetentinga standartų institucija; tačiau kadangi nuostatos dėl būdų, kaip įrodyti nacionalinių standartų atitiktį, turi būti pradėtos taikyti nedelsiant;
kadangi būtina skatinti rengti esminių reikalavimų ir kitų su jais susijusių klausimų Europos standartus;
kadangi šioje direktyvoje numatytos priemonės reiškia, kad turi būti sukurti atliekų naudojimo ir perdirbimo pajėgumai bei prekybos perdirbtomis pakuočių medžiagomis vietos;
kadangi perdirbtų medžiagų naudojimas pakuotėms neturėtų prieštarauti atitinkamoms higienos, sveikatos ir vartotojų saugos nuostatoms;
kadangi, norint kontroliuoti šios direktyvos tikslų įgyvendinimą, reikia turėti pakuočių ir pakuočių atliekų duomenis iš visos Bendrijos;
kadangi svarbu, kad visi, kurie dalyvauja gaminant, naudojant, importuojant pakuotes ir pakuotus produktus bei jais prekiauja, geriau suvoktų pakuočių tapimo atliekomis mastus ir pagal principą „teršėjas moka“ prisiimtų atsakomybę už tokias atliekas; kadangi, kuriant ir įgyvendinant šioje direktyvoje numatytas priemones, turėtų dalyvauti ir glaudžiai bendradarbiauti visi partneriai ir atitinkamai dalytis atsakomybe;
kadangi, tvarkant pakuotes ir pakuočių atliekas, svarbiausias vaidmuo tenka vartotojams, todėl jie turi būti tinkamai informuoti, kad atitinkamai keistų savo elgesį ir požiūrį;
kadangi į atliekų tvarkymo planus, kurių reikalaujama pagal Direktyvą 75/442/EEB, įtraukus konkretų skyrių apie pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymą, tai prisidėtų prie veiksmingo šios direktyvos įgyvendinimo;
kadangi, siekiant palengvinti šios direktyvos tikslų įgyvendinimą, gali būti tikslinga Bendrijai ir valstybėms narėms naudoti ekonomines priemones laikantis Sutarties nuostatų, kad būtų galima išvengti naujų protekcionizmo formų;
kadangi, nepažeisdamos 1983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyvos 83/189/EEB, nustatančios informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką, ( 7 ), valstybės narės, prieš priimdamos priemones, privalo pranešti Komisijai apie tų priemonių projektus, kad būtų galima nustatyti, ar jie atitinka šią direktyvą, ar ne;
kadangi Komisija, laikydamasi komiteto procedūros, turi užtikrinti, kad pakuočių identifikavimo sistema ir duomenų bazės struktūra būtų derinamos su mokslo ir technikos pažanga;
kadangi, laikantis tos pačios komiteto darbo tvarkos, būtina numatyti konkrečias priemones, kaip įveikti sunkumus, iškilusius įgyvendinant šią direktyvą,
PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:
1 straipsnis
Tikslai
1. Šios direktyvos tikslas – suderinti pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo nacionalines priemones, kad, pirma, būtų galima užkirsti kelią daryti poveikį valstybių narių ir trečiųjų šalių aplinkai arba mažinti tą poveikį ir taip užtikrinti aukštą aplinkosaugos lygį, o antra, kad būtų galima užtikrinti vidaus rinkos funkcionavimą ir išvengti prekybos kliūčių bei konkurencijos iškraipymo ir apribojimo Bendrijoje.
2. Šiuo tikslu direktyvoje nustatomos priemonės, skirtos svarbiausia tam, kad nebūtų gaminamos pakuočių atliekos ir būtų taikomi papildomi pagrindiniai principai – pakartotinis pakuočių naudojimas, perdirbimas ir kitos pakuočių atliekų utilizavimo formos, ir taip būtų sumažintas galutinis tokių šalintinų atliekų kiekis.
2 straipsnis
Taikymo sritis
1. Ši direktyva taikoma visoms Bendrijoje į rinką pateiktoms pakuotėms ir visoms pakuočių atliekoms, nepriklausomai nuo naudotų medžiagų ir nesvarbu, ar jos gaminamos ir naudojamos pramonės, prekybos, raštinių, parduotuvių, paslaugų, buities ar kitokioje srityje.
2. Ši direktyva taikoma nepažeidžiant pakuočių esamų kokybės reikalavimų, tokių kaip saugos, sveikatos ir pakuotų prekių higienos bei transportavimo reikalavimai, ir nepažeidžiant 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyvos 91/689/EEB dėl pavojingų atliekų ( 8 ).
3 straipsnis
Apibrėžimai
Šioje direktyvoje:
1) „pakuotė“ – iš bet kurios rūšies medžiagų padaryti gaminiai, skirti prekėms, pradedant žaliavomis ir baigiant perdirbtais produktais, izoliuoti, apsaugoti, tvarkyti, pristatyti ir pateikti iš gamintojo naudotojui ar vartotojui. Tais pačiais tikslais naudojami „negrąžintini“ daiktai taip pat laikomi pakuotėmis.
Pakuotė yra tik:
a) prekinė arba pirminė pakuotė, t. y. pakuotė, sudaranti pardavimo vienetą, kurį pirkimo vietoje perka galutinis naudotojas ar vartotojas;
b) grupinė, arba antrinė, pakuotė, t. y. pakuotė, kuri pirkimo vietoje sudaro tam tikrų pardavimo vienetų grupę, nesvarbu, ar galutiniam naudotojui ar vartotojui ji parduodama kaip pardavimo vienetų grupė, ar tai tik priemonė lentynoms pardavimo vietoje papildyti; tokią pakuotę galima atskirti nuo produkto nepakeičiant jo savybių;
c) transporto, arba tretinė, pakuotė, t. y. pakuotė, kuri palengvina pardavimo vienetų ar grupinių pakuočių paruošimą išsiuntimui ir transportavimą, apsaugo juos nuo sugadinimo ruošiant išsiuntimui ir transportuojant. Kelių, geležinkelio, laivų ir oro transporto konteineriai į transportavimo pakuotes neįeina.
Sąvokos „pakuotė“ apibrėžimas tebegrindžiamas toliau išdėstytais kriterijais. I priede išvardyti gaminiai yra pavyzdžiai, paaiškinantys, kaip taikomi šie kriterijai.
i) Gaminiai laikomi pakuotėmis, jeigu jie atitinka pirmiau nurodytą apibrėžimą, nepažeidžiant kitų pakuotės galimų funkcijų, nebent gaminys yra neatskiriama produkto dalis ir yra būtinas tam produktui laikyti, išlaikyti arba išsaugoti visą jo gyvavimo laikotarpį, ir visi elementai yra skirti kartu naudoti, vartoti ar pašalinti.
ii) Gaminiai, suprojektuoti ir skirti užpildymui pardavimo vietoje, ir vienkartiniai gaminiai, kurie parduodami, užpildomi arba skirti užpildymui pardavimo vietoje, yra laikomi pakuote, jeigu jie atlieka pakuotės funkciją.
iii) Į pakuotę integruoti pakuotės komponentai ir pagalbiniai elementai yra laikomi pakuotės, į kurią jie integruoti, dalimi. Pagalbiniai elementai, prikabinti tiesiai prie produkto arba prie jo pritvirtinti ir atliekantys pakuotės funkciją, yra laikomi pakuote, nebent jie būtų šio produkto sudėtinė dalis ir visi elementai būtų skirti kartu suvartoti arba pašalinti.
Komisija atitinkamai išnagrinėja, o prireikus peržiūri pavyzdžius, paaiškinančius I priede nurodytą pakuotės sąvokos apibrėžimą. Pirmiausia nurodomi šie gaminiai: kompaktinių plokštelių ir vaizdo kasečių dėžutės, vazonai gėlėms, vamzdeliai ir ritiniai, apvynioti lanksčia medžiaga, lipnių etikečių popierius ir vyniojimo popierius. Šios priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, patvirtinamos pagal 21 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu;
1a. plastikas: polimeras, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1907/2006 ( 9 ) 3 straipsnio 5 punkte, į kurį gali būti pridėta priedų ar kitų medžiagų ir kuris gali būti pirkinių maišelių pagrindinis struktūrinis komponentas;
1b. plastikiniai pirkinių maišeliai: iš plastiko pagaminti pirkinių maišeliai, su rankenomis arba be jų, tiekiami vartotojams prekių ar produktų pardavimo vietoje;
1c. lengvieji plastikiniai pirkinių maišeliai: plastikiniai pirkinių maišeliai, kurių sienelės storis yra mažesnis kaip 50 mikronų;
1 d. labai lengvi plastikiniai pirkinių maišeliai: plastikiniai pirkinių maišeliai, kurių sienelės storis yra mažesnis kaip 15 mikronų ir kurie būtini higienos tikslais arba pateikiami kaip nefasuotiems maisto produktams skirta pirminė pakuotė, kai tai padeda išvengti maisto švaistymo;
1e. aerobiškai skaidūs plastikiniai pirkinių maišeliai: plastikiniai pirkinių maišeliai, pagaminti iš plastikinių medžiagų, kurių sudėtyje yra priedų, kurie paskatina plastikinės medžiagos skilimą į mikrodaleles;
2) „pakuočių atliekos“ – bet kuri pakuotė ar pakuotės medžiaga, kuriai taikomas Direktyvoje 75/442/EEB pateiktas atliekų apibrėžimas, išskyrus gamybos atliekas;
3) „pakuočių atliekų tvarkymas“ – atliekų tvarkymas pagal Direktyvoje 75/442/EEB pateiktą apibrėžimą;
4) „prevencija“ – kiekio ir kenksmingo poveikio aplinkai mažinimas:
— pakuotėse bei pakuočių atliekose esančių medžiagų,
— pakuočių bei pakuočių atliekų, susidarančių gamybos procese ir prekybos, platinimo, naudojimo ir naikinimo stadijose,
ypač kuriant „švarius“ produktus ir technologiją;
5) „pakartotinis naudojimas“ – bet kokia operacija, kai pakuotė, kuri buvo sumanyta ir sukonstruota naudoti per savo naudojimo laiką tik minimalų vežimų ir pakartotinio naudojimo kartų skaičių, yra vėl užpildoma ar naudojama tuo pačiu tikslu, kuriam buvo sukurta, naudojant ar nenaudojant papildomus rinkoje esamus produktus, įgalinančius vėl užpildyti pakuotę; tokia pakartotinai naudota pakuotė tampa pakuočių atliekomis tuomet, kai ji daugiau pakartotinai nebenaudojama;
6) „naudojimas“ – bet kuri taikoma iš Direktyvos 75/442/EEB II.B priede numatytų operacijų;
7) „perdirbimas“ – atliekų medžiagų perdirbimas gamybos procese, numatytas pradiniam tikslui ar kitais tikslais, į kuriuos įeina organinis perdirbimas, bet neįeina energijos gavyba;
8) „energijos gavyba“ – degių pakuočių medžiagų naudojimas energijai gauti tiesiogiai jas deginant kartu su kitomis atliekomis ar atskirai, bet išgaunant šilumą;
9) „organinis perdirbimas“ – pakuočių atliekų biologiškai skylančių dalių aerobinis (kompostavimo) ir anaerobinis (biometanizavimo) apdorojimas kontroliuojamomis sąlygomis ir naudojant mikroorganizmus, kurio rezultatas – stabilios organinės liekanos arba metanas. Sąvartynai nelaikomi organinio perdirbimo forma.
10) „šalinimas“ – bet kuri iš Direktyvos 75/442/EEB II.A priede numatytų operacijų;
11) „ekonominės veiklos vykdytojai“ – kalbant apie pakuotes, tai pakuočių medžiagų tiekėjai, pakuočių gamintojai ir perdirbėjai, pildytojai ir naudotojai, importuotojai, prekybininkai ir platintojai, valdžios institucijos ir įstatymų numatytos organizacijos;
12) „savanoriška sutartis“ – formali valstybės narės kompetentingų valstybinių institucijų ir atitinkamų ekonomikos sektorių sutartis, kuri turi būti atvira visiems partneriams, pasirengusiems vykdyti sutarties sąlygas ir dirbti siekiant šios direktyvos tikslų.
4 straipsnis
Prevencija
1. Valstybės narės privalo užtikrinti, kad, be tų priemonių, kuriomis pagal 9 straipsnį siekiama neleisti susidaryti pakuočių atliekoms, būtų įgyvendinamos ir kitos prevencinės priemonės.
Tai gali būti nacionalinės programos, projektai, skirti nustatyti gamintojų atsakomybę sumažinti pakuotės poveikį aplinkai ar panašios akcijos, tam tikrais atvejais sukurtos pasitarus su ekonominės veiklos vykdytojais, kurių tikslas yra susipažinti ir pasinaudoti tuo daugeliu iniciatyvinių priemonių, kurių imamasi įvairiose valstybėse narėse atliekų prevencijai. Tos priemonės turi atitikti šios direktyvos tikslus, apibrėžtus 1 straipsnio 1 dalyje.
1a. Valstybės narės imasi priemonių, kad tvariai mažintų lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių sunaudojimą savo teritorijoje.
Tos priemonės gali būti, be kita ko, nacionaliniai naudojimo mažinimo tikslai, toliau taikomos ar nustatomos ekonominės priemonės, taip pat pardavimo ribojimai, kuriais nukrypstama nuo 18 straipsnio, jei šie ribojimai yra proporcingi ir nediskriminaciniai.
Tokios priemonės gali būti įvairios, atsižvelgiant į lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių poveikį aplinkai, kai jie yra naudojami ar šalinami, su kompostavimu susijusias jų savybes, patvarumą ar konkrečią naudojimo paskirtį.
Priemonės, kurių imasi valstybės narės, apima vieną iš šių galimybių arba jas abi:
a) patvirtinamos priemonės, kuriomis užtikrinama, kad ne vėliau kaip 2019 m. gruodžio 31 d. metinis sunaudojamas kiekis neviršytų 90 lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių vienam asmeniui ir ne vėliau kaip 2025 m. gruodžio 31 d. – 40 lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių vienam asmeniui, arba nustatomi svoriu išreikšti lygiaverčiai tikslai. Labai lengvi plastikiniai pirkinių maišeliai gali būti neįtraukiami į nacionalinius sunaudojimo tikslus;
b) patvirtinamos priemonės, kuriomis užtikrinama, kad ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d. lengvieji plastikiniai pirkinių maišeliai nebūtų nemokamai dalijami prekių ar produktų pardavimo vietose, nebent įgyvendinamos lygiavertį poveikį užtikrinančios priemonės. Tos priemonės gali būti netaikomos labai lengviems plastikiniams pirkinių maišeliams.
Nuo 2018 m. gegužės 27 d. valstybės narės, teikdamos Komisijai duomenis apie pakuotes ir pakuočių atliekas pagal 12 straipsnį, praneša apie lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių metinį sunaudojimą.
Ne vėliau kaip 2016 m. gegužės 27 d. Komisija priima įgyvendinimo aktą, kuriuo nustatoma vienam asmeniui tenkančio lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių metinio sunaudojimo apskaičiavimo metodika ir pritaikomos pagal 12 straipsnio 3 dalį patvirtintos ataskaitų teikimo formos. Tas įgyvendinimo aktas priimamas laikantis 21 straipsnio 2 dalyje nurodytos reguliavimo procedūros.
1b. Nedarant poveikio 15 straipsniui, valstybės narės gali imtis priemonių, pavyzdžiui, nustatyti ekonomines priemones ir nacionalinius mažinimo tikslus, susijusius su bet kurios rūšies plastikiniais pirkinių maišeliais, neatsižvelgiant į jų sienelės storį.
1c. Komisija ir valstybės narės, bent pirmaisiais metais po 2016 m. lapkričio 27 d., aktyviai skatina visuomenės informavimo ir sąmoningumo ugdymo kampanijas, susijusias su pernelyg didelio lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių sunaudojimo neigiamu poveikiu aplinkai.
2. Komisija privalo padėti plėtoti prevenciją skatindama sudaryti tinkamus Europos standartus, atitinkančius 10 straipsnį. Standartais siekiama sumažinti pakuotės poveikį aplinkai pagal 9 ir 10 straipsnius.
3. Komisija atitinkamai pateikia pasiūlymus dėl priemonių stiprinti ir papildyti esminių reikalavimų vykdymą ir užtikrinti, kad naujos pakuotės būtų pateiktos į rinką tik tuo atveju, jeigu gamintojas ėmėsi visų būtinų priemonių sumažinti jų poveikį aplinkai, nepažeisdamas pakuotės esminių funkcijų.
5 straipsnis
Valstybės narės gali skatinti pakartotinio naudojimo sistemas tokių pakuočių, kurias, nepažeidžiant Sutarties, galima pakartotinai naudoti nekenkiant aplinkai.
6 straipsnis
Naudojimas ir perdirbimas
1. Kad valstybės narės galėtų laikytis šios direktyvos, jos turi imtis būtinų priemonių toliau išvardytiems tikslams pasiekti visoje savo teritorijoje:
a) ne vėliau kaip 2001 m. birželio 30 d. mažiausiai 50 % ir daugiausia 65 % pakuočių atliekų svorio turi būti panaudojama arba sudeginama atliekų deginimo įrenginiuose su energijos gavyba;
b) ne vėliau kaip 2008 m.gruodžio 31 d. mažiausiai 60 % pakuotės atliekų svorio bus panaudojama arba sudeginama atliekų deginimo įrenginiuose su energijos gavyba;
c) ne vėliau kaip 2001 m. birželio 30 d. mažiausiai 25 % ir daugiausia 45 % viso pakuočių medžiagų svorio pakuočių atliekose bus perdirbama, kiekvienai pakuočių medžiagai tenkant mažiausiai po 15 %;
d) ne vėliau kaip 2008 m. gruodžio 31 d. mažiausiai 55 % ir daugiausia 80 % pakuočių atliekų svorio bus perdirbama;
e) ne vėliau kaip 2008 m. gruodžio 31 d. bus pasiekti šie minimalūs pakuočių atliekose esančių medžiagų perdirbimo tikslai:
i) 60 % stiklo svorio;
ii) 60 % popieriaus ir kartono svorio;
iii) 50 % metalo svorio;
iv) 22,5 % plastikų svorio, skaičiuojant tik medžiagą, kuri vėl perdirbama į plastikus;
iv) 15 % medienos svorio.
2. Į pakuočių atliekas, išvežtas iš Bendrijos pagal Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 259/93 ( 10 ), (EB) Nr. 1420/1999 ( 11 ) ir Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1547/1999 ( 12 ), atsižvelgiama tik įsipareigojimams įvykdyti ir 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, jeigu yra pagrįstų įrodymų, kad naudojimo ir (arba) perdirbimo operacijos vyko sąlygomis, kurios yra beveik ekvivalentiškos toms, kurios nustatytos Bendrijos teisės aktuose tuo klausimu.
3. Valstybės narės atitinkamai skatina energijos gavybą, jeigu tai dėl aplinkosauginių priežasčių ir ekonominės naudos yra tinkamesnis būdas už medžiagų perdirbimą. Tai galima padaryti apsvarsčius pakankamą skirtumą tarp nacionalinių perdirbimo ir panaudojimo tikslų.
4. Tam tikrais atvejais valstybės narės skatina medžiagų, gautų perdirbus pakuočių atliekas, panaudojimą pakuočių ir kitų gaminių gamybai:
a) pagerinus rinkos sąlygas tokioms medžiagoms;
b) peržiūrint esamus reglamentus, kad būtų užkirstas kelias tokių medžiagų naudojimui.
5. Ne vėliau kaip 2007 m. gruodžio 31 d. Europos Parlamentas ir Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, kvalifikuotąja balsų dauguma nustato 2009–2014 m. trečiojo penkerių metų laikotarpio tikslus, pagrįstus valstybėse narėse įgyta praktine patirtimi siekiant 1 dalyje nustatytų tikslų, bei mokslo tyrimų ir vertinimo metodų, tokių kaip gyvavimo ciklo vertinimas ir ekonominės naudos analizė, duomenimis.
Šį procesą būtina kartoti kas penkerius metus.
6. Valstybės narės paskelbia 1 dalyje minimas priemones ir tikslus, ir jie tampa informacijos kampanijos objektu plačiajai visuomenei bei ekonominės veiklos vykdytojams.
7. Graikija, Airija ir Portugalija dėl savo specifinės padėties, t. y. dėl daugybės salų, kaimo ir kalnuotų vietovių bei žemo pakuočių naudojimo lygio, gali:
a) nustatyti mažesnius už 1 dalies a ir c punktuose nustatytus tikslus, kurie turi būti pasiekti ne vėliau kaip 2001 m. birželio 30 d., tačiau panaudojama ar sudeginama atliekų deginimo įrenginiuose turi būti ne mažiau kaip 25 % su energijos gavyba;
b) kartu atidėti 1 dalies a ir c punktuose nurodytų tikslų įgyvendinimą vėlesniam laikui, bet ne vėliau kaip iki 2005 m. gruodžio 31 d.;
c) atidėti 1 dalies b, d ir e punktuose nurodytų tikslų įgyvendinimą iki jų pasirinktos datos, bet ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 31 d.
8. Komisija kuo greičiau, bet ne vėliau kaip 2005 m. birželio 30 d., pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą apie pažangą, pasiektą įgyvendinant šią direktyvą, ir jos poveikį aplinkai, taip pat vidaus rinkos veikimą. Ataskaitoje atsižvelgiama į kiekvienos valstybės narės atskiras aplinkybes. Ji apima:
a) esminių reikalavimų veiksmingumo, įgyvendinimo ir vykdymo vertinimą;
b) papildomas prevencijos priemones kuo didesniam pakuočių poveikiui aplinkai sumažinti, nepažeidžiant jos esminių funkcijų;
c) galimą pakuočių aplinkos indikatoriaus parengimą, kad pakuočių atliekų prevencija taptų paprastesnė ir veiksmingesnė;
d) pakuočių atliekų prevencijos planus;
e) pakartotinio naudojimo skatinimą, o svarbiausia – pakartotinio panaudojimo bei perdirbimo išlaidų ir naudos palyginimą;
f) gamintojo atsakomybę, įskaitant jos finansinius aspektus;
g) pastangas toliau mažinti, o kai kuriais atvejais – laipsniškai iki 2010 m. nutraukti sunkiųjų metalų ir kitų pavojingų medžiagų naudojimą pakuotėmis.
Prie šios ataskaitos atitinkamai pridedami pasiūlymai pataisyti šios direktyvos susijusias nuostatas, nebent iki to laiko tokie pasiūlymai buvo pateikti.
9. Šioje ataskaitoje aptariami 8 dalyje nurodyti klausimai, taip pat kiti susiję klausimai dėl Šeštosios aplinkos veiksmų programos įvairių aspektų, ypač dėl teminės perdirbimo strategijos ir teminės subalansuoto išteklių naudojimo strategijos.
Komisija ir valstybės narės atitinkamai skatina tyrimus ir bandomuosius projektus, susijusius su 8 punkto b, c, d, e ir f papunkčiais bei kitomis prevencijos priemonėmis.
10. Valstybėms narėms, kurios priima ar priims programas su maksimaliais tikslais, negu nurodyti 1 dalyje, ir todėl turės atitinkamus atliekų naudojimo bei perdirbimo pajėgumus, bus leidžiama siekti tų tikslų vardan aukšto aplinkosaugos lygio, jeigu šios priemonės neiškraipys vidaus rinkos ir netrukdys kitoms valstybėms narėms laikytis šios direktyvos. Valstybės narės apie tokias priemones praneša Komisijai. Komisija tas priemones patvirtina kartu su valstybėmis narėmis patikrinusi, ar jos atitinka pirmiau nurodytus svarstymus ir nėra savavališka diskriminacinė priemonė ar užslėptas prekybos tarp valstybių narių suvaržymas.
11. Valstybės narės, įstojusios į Europos Sąjungą 2003 m. balandžio 16 d. Stojimo sutarties pagrindu, gali atidėti 1 dalies b, d ir e punktuose minimų tikslų pasiekimą iki datos, kurią jos pačios pasirenka ir kuri Čekijos Respublikai, Estijai, Kiprui, Lietuvai, Vengrijai, Slovėnijai ir Slovakijai nėra vėlesnė kaip 2012 m. gruodžio 31 d.; Maltai — 2013 m. gruodžio 31 d.; Lenkijai — 2014 m. gruodžio 31 d.; ir Latvijai — 2015 m. gruodžio 31 d.
7 straipsnis
Grąžinimo, surinkimo ir naudojimo sistemos
1. Valstybės narės imasi reikiamų priemonių garantuoti, kad būtų sudarytos sistemos, kurios užtikrintų:
a) kad panaudotos pakuotės ir (ar) pakuočių atliekos bus grąžinamos ir (ar) surenkamos iš vartotojų, kitų galutinių naudotojų ar iš atliekų srauto ir joms bus pritaikyti tinkamiausi atliekų tvarkymo būdai;
b) kad pakuotės ir (ar) surinktos pakuočių atliekos bus naudojamos, pakartotinai naudojamos ir perdirbamos,
siekiant šioje direktyvoje nustatytų tikslų.
Šios sistemos yra atviros, kad jose galėtų dalyvauti atitinkamų sektorių ekonominės veiklos vykdytojai ir kompetentingos valstybinės institucijos. Jos taip pat taikomos importuotiems produktams nenustatant jokių diskriminacinių sąlygų, tokių kaip detalios taisyklės ar mokesčiai už naudojimąsi jomis; ir tos sistemos kuriamos taip, kad, laikantis Sutarties, būtų išvengta prekybos kliūčių ir konkurencijos iškraipymo.
2. 1 dalyje nurodytos priemonės yra politikos, kurios laikomasi pakuočių ir pakuočių atliekų atžvilgiu, sudedamoji dalis, ir jas taikant ypač atsižvelgiama į aplinkosaugos, vartotojų sveikatos, saugos ir higienos reikalavimus; supakuotų prekių ir panaudotų medžiagų kokybės, autentiškumo bei techninių charakteristikų apsaugą; pramoninės bei komercinės nuosavybės teisių apsaugą.
8 straipsnis
Ženklinimo ir identifikavimo sistema
1. Laikydamasi Sutartyje nustatytų sąlygų, Taryba ne vėliau kaip po dvejų metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo priima sprendimą dėl pakuočių ženklinimo.
2. Siekiant palengvinti pakuočių surinkimą, pakartotinį naudojimą, naudojimą, įskaitant ir perdirbimą, kad būtų lengviau tas pakuotes identifikuoti ir klasifikuoti pagal pramonės rūšis, ant pakuotės nurodoma naudotos(-ų) pakuotės medžiagos(-ų) rūšis remiantis Komisijos sprendimu 97/129/EB ( 13 ).
3. Atitinkamas ženklinimas daromas arba ant pačios pakuotės, arba ant etiketės. Ženklinimas turi būti aiškiai matomas, lengvai įskaitomas. Jis turi būti patvarus ir ilgalaikis, net ir atidarius pakuotę.
8a straipsnis
Konkrečios priemonės dėl biologiškai skaidžių ir kompostuojamų plastikinių pirkinių maišelių
Ne vėliau kaip 2017 m. gegužės 27 d. Komisija priima įgyvendinimo aktą, kuriuo nustatomos etikečių ar ženklų, skirtų užtikrinti biologiškai skaidžių ir kompostuojamų plastikinių pirkinių maišelių pripažinimą visoje Sąjungoje ir pateikti vartotojams teisingą informaciją apie tokių maišelių su kompostavimu susijusias savybes, specifikacijos. Tas įgyvendinimo aktas priimamas laikantis 21 straipsnio 2 dalyje nurodytos reguliavimo procedūros.
Ne vėliau kaip praėjus aštuoniolikai mėnesių nuo to įgyvendinimo akto priėmimo valstybės narės užtikrina, kad biologiškai skaidūs ir kompostuojami plastikiniai pirkinių maišeliai būtų žymimi laikantis tame įgyvendinimo akte numatytų specifikacijų.
9 straipsnis
Esminiai reikalavimai
1. Valstybės narės užtikrina, kad, praėjus trejiems metams nuo šios direktyvos įsigaliojimo, pakuotė galėtų būti pateikiama į rinką tik su sąlyga, kad ji atitinka visus šioje direktyvoje ir jos II priede nustatytus esminius reikalavimus.
2. Nuo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytos datos valstybės narės daro prielaidą, kad pakuotė atitinka visus šioje direktyvoje ir jos II priede nustatytus esminius reikalavimus, jei:
a) ji atitinka tam tikrus darniuosius standartus, kurių identifikavimo kodai paskelbti Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje. Valstybės narės paskelbia nacionalinių standartų, į kuriuos yra perkelti tie suderinti standartai, identifikavimo kodus;
b) ji atitinka tam tikrus 3 dalyje nurodytus nacionalinius standartus, jei toms sritims, kurioms tie standartai taikomi, nėra priimtų suderintų standartų.
3. Valstybės narės pateikia Komisijai 2 dalies b punkte nurodytų savo nacionalinių standartų tekstus, kurie, jų nuomone, atitinka šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus. Komisija nedelsdama tuos tekstus persiunčia kitoms valstybėms narėms.
Valstybės narės paskelbia nuorodas į šiuos standartus. Komisija užtikrina, kad jos būtų paskelbtos Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje.
4. Kai valstybė narė ar Komisija mano, kad 2 dalyje nurodyti standartai nevisiškai atitinka 1 dalyje nurodytus esminius reikalavimus, Komisija arba atitinkama valstybė narė perduoda šį klausimą svarstyti pagal Direktyvą 83/189/EEB sudarytam komitetui, nurodydama priežastis. Komitetas savo nuomonę pareiškia nedelsdamas.
Remdamasi komiteto nuomone, Komisija praneša valstybėms narėms, ar būtina, ar nebūtina tuos standartus iš 2 ar 3 dalyse nurodyto leidinio išbraukti.
10 straipsnis
Standartizavimas
Tam tikrais atvejais Komisija skatina Europos standartų, susijusių su II priede nurodytais esminiais reikalavimais, rengimą.
Komisija ypač skatina rengimą Europos standartų, susijusių su:
— pakuočių gyvavimo ciklo analizės kriterijais ir metodais,
— metodais, naudojamais matuoti ir tikrinti, ar pakuotėje yra sunkiųjų metalų ir kitų pavojingų medžiagų ir ar jie yra iš pakuotės ar pakuočių atliekų išleidžiami į aplinką,
— kriterijais, pagal kuriuos nustatomas minimalus perdirbtų medžiagų kiekis tam tikros rūšies pakuotėse,
— perdirbimo metodų kriterijais,
— kompostavimo metodų ir gaunamo komposto kriterijais,
— pakuočių ženklinimo kriterijais.
11 straipsnis
Pakuotėje esančių sunkiųjų metalų koncentracijos lygis
1. Valstybės narės užtikrina, kad švino, kadmio, gyvsidabrio ir heksavalentinio chromo bendra koncentracija pakuotėje ar sudedamosiose pakuotės dalyse neviršytų:
— 600 ppm svorio, praėjus dvejiems metams nuo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytos datos,
— 250 ppm svorio, praėjus trejiems metams nuo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytos datos,
— 100 ppm svorio, praėjus penkeriems metams nuo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytos datos.
2. 1 dalyje nurodyti koncentracijos lygiai netaikomi pakuotėms, pagamintoms vien iš švino krištolo, kaip apibrėžta Direktyvoje 69/493/EEB ( 14 ).
3. Komisija nustato sąlygas, kada pirmoje straipsnio dalyje nurodyti koncentracijos lygiai netaikomi perdirbtoms medžiagoms ir pasikartojantiems uždarosios ir kontroliuojamos grandinės gaminiams, taip pat pakuotės rūšis, kurioms taikomos 1 dalies trečioje įtraukoje nurodytų reikalavimų išimtys.
Šios priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas ją papildant, patvirtinamos pagal 21 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.
12 straipsnis
Informacinės sistemos
1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad ten, kur dar nėra suderintu pagrindu sukurtų pakuočių ir pakuočių atliekų duomenų bazių, jos būtų sudarytos, kad valstybės narės ir Komisija galėtų stebėti, kaip įgyvendinami šios direktyvos tikslai.
2. Šiuo tikslu duomenų bazės teikia informaciją apie atskirose valstybėse narėse stebimą pakuočių ir pakuočių atliekų srautų dydį, ypatybes ir evoliuciją (kartu su informacija apie pakuočių medžiagų ir jų gamybai naudotų komponentų toksiškumą ir pavojingumą).
3. Kad valstybių narių parengtų duomenų charakteristikos ir jų pateikimas būtų suderinti ir galimi palyginti, valstybės narės savo turimus duomenis Komisijai teikia tokia forma, kokia bus patvirtinta remiantis šios direktyvos III priedu ir laikantis 21 straipsnio 2 dalyje nurodytos reguliavimo procedūros.
4. Valstybės narės atsižvelgia į mažų ir vidutinių įmonių problemas, kurios iškyla teikiant išsamius duomenis.
5. Gauti duomenys pateikiami 17 straipsnyje nurodytose nacionalinėse ataskaitose, o visose vėlesnėse ataskaitose atnaujinami.
6. Valstybės narės reikalauja, kad visi ekonominės veiklos vykdytojai kompetentingoms institucijoms teiktų apie savo sektorių patikimus duomenis, kaip nurodyta šiame straipsnyje.
13 straipsnis
Informacija pakuočių vartotojams
Valstybės narės imasi priemonių, kad per dvejus metus nuo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytos datos besinaudojantys pakuotėmis, ypač vartotojai, gautų reikiamą informaciją apie:
— jiems prieinamas grąžinimo, surinkimo ir naudojimo sistemas,
— savo vaidmenį skatinant pakuočių ir pakuočių atliekų naudojimą, pakartotinį naudojimą ir perdirbimą,
— rinkoje esančių pakuočių ženklų reikšmes,
— atitinkamus pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo planų elementus, kaip nurodyta 14 straipsnyje.
Valstybės narės taip pat skatina vartotojams skirtos informacijos ir informuotumo kampanijas.
14 straipsnis
Tvarkymo planai
Siekdamos šioje direktyvoje nurodytų tikslų ir priemonių, valstybės narės į atliekų tvarkymo planus, reikalaujamus pagal Direktyvos 75/442/EEB 17 straipsnį, įtraukia specialų skyrių apie pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo planus bei priemones, kurių reikia imtis pagal 4 ir 5 straipsnius.
15 straipsnis
Ekonominės priemonės
Remdamasi atitinkamomis Sutarties nuostatomis, Taryba priima ekonominius instrumentus, skatinančius šios direktyvos tikslų įgyvendinimą. Jei tokie instrumentai nepriimti, valstybės narės, laikydamosi Bendrijos aplinkosaugos principų ir, inter alia, principo „teršėjas moka“ bei prievolių, atsirandančių iš Sutarties, gali imtis šių tikslų įgyvendinimui reikalingų priemonių.
16 straipsnis
Pranešimas
1. Prieš priimdamos tokias priemones ir nepažeisdamos Direktyvos 83/189/EEB, valstybės narės ketinamų priimti pagal šią direktyvą priemonių projektus praneša Komisijai, išskyrus fiskalinio pobūdžio priemones, bet praneša technines specifikacijas, susijusias su fiskalinėmis priemonėmis, kurios skatina tų techninių specifikacijų laikytis, kad Komisija galėtų jas išnagrinėti atsižvelgdama į esamas nuostatas, kiekvienu atveju laikydamasi pirmiau nurodytoje direktyvoje nustatytos tvarkos.
2. Jei siūloma priemonė yra kartu ir techninis klausimas, kaip numatyta Direktyvoje 83/189/EEB, valstybė narė, pateikdama pranešimą šioje direktyvoje nustatyta tvarka, gali nurodyti, kad pranešimas lygiai taip pat galioja ir Direktyvai 83/189/EEB.
17 straipsnis
Pareiga atsiskaityti
Apie tai, kaip taikoma ši direktyva, valstybės narės atsiskaito Komisijai pagal 1991 m. gruodžio 23 d. Tarybos direktyvos 91/692/EEB, standartizuojančios ir racionalizuojančios ataskaitas apie tam tikrų su aplinkosauga susijusių direktyvų įgyvendinimą, 5 straipsnį ( 15 ). Pirma ataskaita apima laikotarpį nuo 1995 m. iki 1997 m.
18 straipsnis
Laisvė pateikti į rinką
Valstybės narės netrukdo pateikti į rinką savo teritorijoje pakuočių, kurios atitinka šios direktyvos nuostatas.
19 straipsnis
Derinimas su mokslo ir technikos pažanga
1. Pakeitimai, būtini identifikavimo sistemai derinti su mokslo ir technikos pažanga (kaip nurodyta 8 straipsnio 2 dalyje ir 10 straipsnio antros pastraipos paskutinėje įtraukoje), ir duomenų bazių formoms derinti (kaip nurodyta 12 straipsnio 3 dalyje ir III priede), priimami pagal 21 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.
2. Komisija priima pakeitimus, būtinus su mokslo ir technikos pažanga suderinti pavyzdžius, paaiškinančius pakuotės sąvokos apibrėžimą (kaip nurodyta I priede). Šios priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, patvirtinamos pagal 21 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.
20 straipsnis
Konkrečios priemonės
1. Komisija nustato technines priemones, būtinas įveikti bet kuriuos sunkumus, iškylančius taikant šios direktyvos nuostatas, ypač inertinėms pakuočių medžiagoms, pateiktoms Bendrijoje į rinką labai mažais kiekiais (t. y. apie 0,1 % svorio), medicinos prietaisų ir farmacijos preparatų pirminėms pakuotėms, mažoms pakuotėms ir prabangioms pakuotėms. Šios priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, ją papildant, patvirtinamos pagal 21 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.
2. Komisija taip pat pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą apie visas kitas priemones, kurių reikėtų imtis, jei kartu pridedamas atitinkamas pasiūlymas.
20a straipsnis
Ataskaitų teikimas apie plastikinius pirkinių maišelius
1. Ne vėliau kaip 2021 m. lapkričio 27 d. Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą, kurioje įvertina 4 straipsnio 1a dalyje nurodytų priemonių veiksmingumą Sąjungos lygiu kovojant su užteršimu šiukšlėmis, keičiant vartotojų elgseną ir skatinant atliekų prevenciją. Jei atlikus įvertinimą nustatoma, kad patvirtintos priemonės nėra veiksmingos, Komisija išnagrinėja kitus galimus lengvųjų plastikinių pirkinių maišelių sunaudojimo mažinimo būdus, įskaitant realių ir pasiekiamų tikslų nustatymą Sąjungos lygiu, ir prireikus pateikia pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto.
2. Ne vėliau kaip 2017 m. gegužės 27 d. Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą, kurioje išnagrinėja aerobiškai skaidžių plastikinių pirkinių maišelių naudojimo poveikį aplinkai ir prireikus pateikia pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto.
3. Ne vėliau kaip 2017 m. gegužės 27 d. Komisija įvertina įvairių galimybių sumažinti labai lengvų plastikinių pirkinių maišelių sunaudojimo poveikį per gyvavimo ciklą ir prireikus pateikia pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto.
21 straipsnis
Komiteto procedūra
1. Komisijai padeda komitetas.
2. Jei daroma nuoroda į šią straipsnio dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB ( 16 ) 5 ir 7 straipsniai, atsižvelgiant į to sprendimo 8 straipsnio nuostatas.
Sprendimo 1999/468/EB 5 straipsnio 6 dalyje nustatytas terminas – trys mėnesiai.
3. Jei yra nuoroda į šią dalį, taikomos Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 1–4 dalys ir 7 straipsnis, atsižvelgiant į jo 8 straipsnio nuostatas.
22 straipsnis
Įgyvendinimas nacionaliniuose įstatymuose
1. Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 1996 m. birželio 30 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.
2. Valstybės narės, priimdamos šias priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.
3. Be to, valstybės narės pateikia Komisijai visus šios direktyvos taikymo srityje priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus.
3a. Jeigu pasiekiami 4 ir 6 straipsniuose nustatyti tikslai, valstybės narės gali perkelti 4 straipsnio 1a dalies ir 7 straipsnio nuostatas į savo nacionalinę teisę kompetentingų institucijų ir atitinkamų ekonomikos sektorių tarpusavio susitarimais.
Tokie susitarimai turi atitikti šiuos reikalavimus:
a) susitarimai yra vykdytini;
b) susitarimuose turi būti nurodyti tikslai ir jų įgyvendinimo terminai;
c) susitarimai spausdinami nacionaliniame oficialiajame leidinyje arba visuomenei prieinamame oficialiame dokumente ir perduodami Komisijai;
d) susitarimo vykdymo rezultatai nuolat kontroliuojami, apie juos pranešama kompetentingoms institucijoms bei Komisijai ir susitarime numatytomis sąlygomis su jais leidžiama susipažinti visuomenei;
e) kompetentingos institucijos užtikrina, kad būtų tikrinama pagal susitarimus pasiekta pažanga;
f) kai susitarimo nesilaikoma, atitinkamas šios direktyvos nuostatas valstybės narės gali įgyvendinti teisės aktų, reguliavimo arba administracinėmis priemonėmis.
4. Pakuočių gamybai keliami reikalavimai jokiu būdu netaikomi pakuotėms, kurios vienam ar kitam gaminiui buvo naudojamos prieš įsigaliojant šiai direktyvai.
5. Tam tikrą laikotarpį, kuris neturi viršyti penkerių metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos, valstybės narės leidžia pateikti į rinką pakuotes, kurios buvo pagamintos prieš šią datą ir atitinka jų galiojančius nacionalinius įstatymus.
23 straipsnis
Nuo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytos dienos šia direktyva panaikinama Direktyva 85/339/EEB.
24 straipsnis
Ši direktyva įsigalioja jos paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje dieną.
25 straipsnis
Ši direktyva skirta valstybėms narėms.
I PRIEDAS
3 STRAIPSNIO 1 DALYJE NURODYTIEMS KRITERIJAMS PAAIŠKINTI SKIRTI PAVYZDŽIAI
i kriterijui paaiškinti skirti pavyzdžiai
Pakuotė
Saldainių dėžutės
Kompaktinės plokštelės dėžutės plėvelinis apvalkalas
Katalogų ir žurnalų pašto maišeliai (su žurnalu viduje)
Popierinės kepimo formelės, parduodamos su pyragaičiu
Ritiniai, vamzdeliai ir cilindrai, apvynioti lanksčia medžiaga (pvz., plastikine plėvele, aliuminio folija, popieriumi), išskyrus ritinius, vamzdelius ir cilindrus, kurie skirti naudoti gamybos įrangoje ir nenaudojami pateikiant produktą kaip pardavimo vienetą
Tik augalams parduoti ir gabenti, bet ne auginti skirti gėlių vazonai
Injekcijų tirpalams skirti stikliniai buteliai
Kompaktinių plokštelių ašinės dėžutės (parduodamos kartu su kompaktinėmis plokštelėmis, neskirtos plokštelėms laikyti)
Drabužių pakabos (parduodamos kartu su drabužiu)
Degtukų dėžutės
Sterilios apsauginės sistemos (produkto sterilumui išsaugoti reikalingi maišeliai, padėklai ir medžiagos)
Gėrimų kapsulės (pvz., kavos, kakavos, pieno), kurios panaudotos lieka tuščios
Įvairių rūšių dujoms skirti daugkartinio naudojimo plieniniai cilindrai, išskyrus gesintuvus
Ne pakuotė
Gėlių vazonai augalams auginti
Įrankių dėžės
Arbatos maišeliai
Sūrių vaškinės dangos
Dešrų apvalkalai
Drabužių pakabos (parduodamos atskirai)
Kavos kapsulės, kavos maišeliai iš folijos ir kavos pagalvėlės iš filtravimo popieriaus, išmetami kartu su panaudotu kavos produktu
Spausdintuvų kasetės
Kompaktinių plokštelių, skaitmeninių vaizdo diskų ir vaizdo kasečių dėžutės (parduodamos kartu su plokštelėmis, diskais arba kasetėmis)
Kompaktinių plokštelių ašinės dėžutės (parduodamos tuščios ir skirtos plokštelėms laikyti)
Tirpūs ploviklių maišeliai
Kapinių žvakidės (žvakių indeliai)
Mechaninis malūnėlis (įmontuotas į daugkartinio naudojimo talpyklą, pvz., daugkartinio naudojimo pipirų malūnėlis)
ii kriterijui paaiškinti skirti pavyzdžiai
Suprojektuota ir skirta užpildyti pardavimo vietoje pakuotė
Popieriniai arba plastikiniai maišai prekėms nešti
Vienkartinės lėkštės ir puodeliai
Maistinė plėvelė
Sumuštinių maišeliai
Aliuminio folija
Polimerinė plėvelė skalbykloje išskalbtiems drabužiams vynioti
Ne pakuotė
Maišiklis
Vienkartiniai stalo įrankiai
Vyniojamasis popierius (parduodamas atskirai)
Popierinės kepimo dėžutės (parduodamos tuščios)
Popierinės kepimo formelės, parduodamos be pyragaičio
iii kriterijui paaiškinti skirti pavyzdžiai
Pakuotė
Etiketės, tiesiogiai prikabintos arba pritvirtintos prie produkto
Pakuotės dalis
Blakstienų tušo šepetėlis (flakono dangtelio dalis)
Lipnios etiketės, priklijuotos ant kitos pakuotės
Sąsagėlės
Plastikinės movos
Dozatorius (ploviklių taros dangtelio dalis)
Mechaninis malūnėlis (įmontuotas į vienkartinio naudojimo talpyklą, pripildytas produkto, pvz., pipirų pripildytas pipirų malūnėlis)
Ne pakuotė
Radijo dažninio atpažinimo žymenys
II PRIEDAS
PAKUOTĖS SUDĖTIES IR TINKAMUMO NAUDOTI AR PAKARTOTINAI NAUDOTI IR PERDIRBTI ESMINIAI REIKALAVIMAI
1. Konkretūs pakuočių gamybos ir sudėties reikalavimai
— Pakuotės turi būti gaminamos taip, kad jų tūrį ir svorį ribotų minimalūs dydžiai, kurie yra būtini, kad pakuotės atitiktų saugos, higienos ir pakuojamam produktui keliamus bei vartotojui priimtinus reikalavimus.
— Pakuotės turi būti taip projektuojamos, gaminamos ir parduodamos, kad būtų galima jas naudoti, pakartotinai naudoti, perdirbti ir sumažinti iki minimumo poveikį aplinkai, kai yra atsikratoma pakuočių atliekų ar pakuočių atliekų tvarkymo likučių.
— Pakuotės turi būti taip gaminamos, kad, deginant ar išvežant į sąvartyną pakuotes, pakuočių atliekas ar jų tvarkymo likučius, nuodingų ir kitų pavojingų medžiagų, esančių pakuočių medžiagose ar kitose sudedamosiose pakavimo dalyse, išmetamuose teršaluose, pelenuose ar filtratuose liktų tik minimalus kiekis.
2. Konkretūs pakartotinio pakuočių naudojimo reikalavimai
Turi būti laikomasi visų toliau išvardytų reikalavimų:
— pakuočių fizinės savybės ir charakteristikos turi būti tokios, kad įprastomis naudojimo sąlygomis jas būtų galima vežioti ir pakartotinai naudoti keletą kartų,
— naudotas pakuotes turi būti galima apdoroti laikantis darbininkų sveikatos ir saugos reikalavimų,
— turi atitikti konkrečius reikalavimus, keliamus naudotinoms pakuotėms, kai jos nebegali būti pakartotinai naudojamos ir tampa atliekomis.
3. Konkretūs naudotinoms pakuotėms keliami reikalavimai
a) Pakuotės, naudojamos perdirbant jų medžiagą
Pakuotės turi būti taip gaminamos, kad tam tikrą jų medžiagų svorio dalį būtų galima perdirbti į komercinius produktus laikantis esamų Bendrijos standartų. Perdirbama medžiagų dalis gali svyruoti priklausomai nuo medžiagos, iš kurios pakuotė yra sudaryta, tipo.
b) Energijos gavybai naudojamos pakuotės
Pakuočių atliekos, kurios yra apdorojamos energijai gauti, turi turėti bent minimalų kaloringumą, kad energijos išgavimas būtų optimalus.
c) Pakuotės, naudojamos kompostui
Pakuočių atliekos, kurios apdorojamos jas kompostuojant, turi taip biologiškai skaidytis, kad jas būtų galima atskirai surinkti, ir jos netrukdytų kompostavimo procesui, kuriuo yra apdorojamos.
d) Biologiškai skaidomos pakuotės
Biologiškai skaidomos pakuočių atliekos turi būti tokios kilmės, kad galėtų fiziškai, chemiškai, termiškai ir biologiškai irti taip, kad dauguma pasigaminusio komposto galiausiai suskiltų į anglies dioksidą, biomasę ir vandenį.
III PRIEDAS
DUOMENYS, KURIUOS VALSTYBĖS NARĖS PRIVALO ĮTRAUKTI Į SAVO PAKUOČIŲ IR PAKUOČIŲ ATLIEKŲ DUOMENŲ BAZES (PAGAL 1, 2, 3 IR 4 LENTELES)
|
1. |
Pirminėms, antrinėms ir tretinėms pakuotėms: a) šalyje sunaudoti pakuočių kiekiai pagal kiekvieną plačią medžiagų kategoriją (pagamintos + importuotos – eksportuotos) (1 lentelė); b) pakartotinai panaudoti kiekiai (2 lentelė). |
|
2. |
Buitinėms ir nebuitinėms pakuočių atliekoms: a) šalyje panaudoti ir atsikratyti kiekiai pagal kiekvieną plačią medžiagų kategoriją (pagaminta + importuota – eksportuota) (3 lentelė); b) perdirbti ir panaudoti kiekiai pagal kiekvieną plačią medžiagų kategoriją (4 lentelė).
1 LENTELĖ Valstybės teritorijoje suvartotų pakuočių (pirminių, antrinių ir tretinių) kiekis
2 LENTELĖ Valstybės teritorijoje pakartotinai naudotų pakuočių (pirminių, antrinių ir tretinių) kiekiai
3 LENTELĖ Valstybės teritorijoje panaudotų ir pašalintų pakuočių atliekų kiekis
4 LENTELĖ Valstybės teritorijoje panaudotų ir perdirbtų pakuočių atliekų kiekis
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
( 1 ) OL C 263, 1992 10 12, p. 1 ir OL C 285, 1993 10 21, p. 1.
( 2 ) OL C 129, 1993 5 10, p. 18.
( 3 ) 1993 m. birželio 23 d. Europos Parlamento nuomonė (OL C 194, 1993 7 19, p. 177), 1994 m. kovo 4 d. Tarybos bendroji pozicija (OL C 137, 1994 5 19, p. 65) ir 1994 m. gegužės 4 d. Europos Parlamento sprendimas (OL C 205, 1994 7 25, p. 163). Patvirtinta 1993 m. gruodžio 2 d. (OL C 342, 1993 12 20, p. 15). Taikinimo komiteto bendras tekstas, priimtas 1994 m. lapkričio 8 d.
( 4 ) OL L 176, 1985 7 6, p. 18. Direktyva su pakeitimais, padarytas Direktyva 91/629/EEB (OL L 377, 1991 12 31, p. 48).
( 5 ) OL C 122, 1990 5 18, p. 2.
( 6 ) OL L 194, 1975 7 25, p. 39. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 91/156/EEB (OL L 78, 1991 3 26, p. 32).
( 7 ) OL L 109, 1983 4 26, p. 8. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 92/400/EEB (OL L 221, 1992 8 6, p. 55).
( 8 ) OL L 377, 1991 12 31, p. 20.
( 9 ) 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), įsteigiantis Europos cheminių medžiagų agentūrą, iš dalies keičiantis Direktyvą 1999/45/EB bei panaikinantis Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 793/93, Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1488/94, Tarybos direktyvą 76/769/EEB ir Komisijos direktyvas 91/155/EEB, 93/67/EEB, 93/105/EB bei 2000/21/EB (OL L 396, 2006 12 30, p. 1).
( 10 ) OL L 30, 1993 2 6, p. 1.Reglamentas su paskutiniais pakeitimas, padarytais Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2557/2001 (OL L 349, 2001 12 31, p. 1).
( 11 ) OL L 166, 1999 7 1, p. 6. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2118/2003 (OL L 318, 2003 12 3, p. 5).
( 12 ) OL L 185, 1999 7 17, p. 1. Reglamentas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 2118/2003.
( 13 ) OL L 50, 1997 2 20, p. 28.
( 14 ) OL L 326, 1969 12 29, p. 36.
( 15 ) OL L 377, 1991 12 31, p. 48.
( 16 ) OL L 184, 1999 7 17, p. 23.