1.

Ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su Pagrindinių teisių chartijos 38 ir 47 straipsniais, ir prireikus Direktyvos 93/13/EEB (1) 7 straipsnį reikia aiškinti taip:

su šiomis nuostatomis yra nesuderinama nacionalinės teisės norma ir nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią teismas privalo spręsti nagrinėjamą bylą pagal aukštesnės instancijos teismo nurodymus vartotojo nenaudai ir neįvykdęs pareigos ex officio patikrinti, ar sutartyje su vartotoju nėra nesąžiningų sąlygų, nesuteikiant pirmosios instancijos teismui diskrecijos priimti sprendimą byloje, net jei šie nurodymai duodami nepateikiant argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo vertinimas dėl Sąjungos teisės taikymo buvo neteisingas?

2.

Ar SESV 267 straipsnio pirmą pastraipą, siejamą su ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį ir Sąjungos teisės viršenybės principą, kaip jis suprantamas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, suformuotą 1964 m. liepos 15 d. Sprendime Costa / ENEL, 6/64 (2), reikia aiškinti taip:

su šiomis nuostatomis yra nesuderinama nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią į Europos Sąjungos [Teisingumo Teismo] sprendimus dėl aiškinimo, priimtus procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, nacionaliniai teismai privalomai turi atsižvelgti tik priimdami kai kuriuos teisės aktus, t. y. tuos, kurie, jų nuomone, nėra „[vien] faktiniai veiksmai“, o priimdami „[vien] faktinių veiksmų“ pobūdžio teisės aktus tų sprendimų turėtų netaikyti? Jei tokia jurisprudencija yra leidžiama: ar Sąjungos teisėje yra nustatytas kriterijus, kokie teismo veiksmai yra „faktiniai“?

3.

Ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, Sąjungos teisėje įtvirtintu veiksmingumo principu ir [2024 m.] vasario 6 d. Teisingumo Teismo nutarties City Cash ir kt., C-425/23 (3), rezoliucinės dalies 2 punkte pateiktu aiškinimu, reikia aiškinti taip:

sąvokos „ res judicata “ būtinasis turinys nustatomas autonomiškai aiškinant Sąjungos teisę ir tam, kad jis būtų, reikia, kad:

4.

Ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip:

pagal ją reikalaujama, kad tokiu atveju, kai nacionalinis teismas savo teisės akto motyvuose rėmėsi procesine teise, kurią savo jurisprudencijoje yra patvirtinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, viršesnis apeliacinės instancijos teismas, jei jis preziumuoja, jog naudojimasis šia teise yra neteisėtas, turi pateikti aiškius savo prezumpcijos, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas tuo atveju netaikytinas, motyvus? Ar tokia pareiga taikoma tik dėl kai kurių Sąjungos teisėje nustatytų teisių arba taisyklių?