–

SCP Attal et Associés, atstovaujamos avocat T. Ronzeau,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos B. Fodda, M. Guiresse ir T. Lechevallier,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Ferrand, M. Mataija ir G. von Rintelen,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 63 straipsnio 1 dalies ir 65 straipsnio 1 dalies a ir b punktų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant BC ir SCP Attal et Associés ginčą dėl pastarosios išlaidų patikrinimo pažymos.

3

Convention entre la France et la Belgique tendant à éviter les doubles impositions et à régler certaines autres questions en matière d’impôts sur les successions et de droits d’enregistrement (Prancūzijos ir Belgijos sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo ir tam tikrų kitų klausimų, susijusių su paveldėjimo ir registravimo mokesčiais, sprendimo; toliau – Prancūzijos ir Belgijos sutartis), pasirašytos Briuselyje 1959 m. sausio 20 d., 10 straipsnyje numatyta:

„Nepaisant pirmiau išdėstytų straipsnių nuostatų:

4

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Code général des impôts (Bendrasis mokesčių kodeksas) 750ter straipsnyje nustatyta:

„Neatlygintinai perleidžiamo turto mokesčiu apmokestinamas:

5

Bendrojo mokesčių kodekso 800 straipsnis suformuluotas taip:

„I. – Įpėdiniai, testamentinės išskirtinės gavėjai ar įgijėjai, jų globėjai ar rūpintojai privalo pateikti išsamią deklaraciją.

<…>“

6

Paslaugos, kurias, be kita ko, teikia notaras ir kurioms taikomas reguliuojamas tarifas, išvardytos Prekybos kodekso 4‑7 priedo 5 lentelėje, pridėtoje prie R444‑3 1 straipsnio. Šios lentelės 8 eilutėje nurodyta „paveldėjimo deklaracija“.

7

Šios deklaracijos tarifas nustatytas Prekybos kodekso A444‑63 straipsnyje, kuriame numatyta, kad notaro gaunamas atlyginimas apskaičiuojamas proporcingai nuo viso paveldimo bendrojo turto pagal keturių apmokestinimo bazės dalių skalę.

8

BC, Prancūzijoje gyvenanti Prancūzijos pilietė, mirus jos Belgijoje gyvenusiai ir Prancūzijos pilietybę turėjusiai seseriai, yra vienintelė kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, esančio ir Prancūzijoje, ir Belgijoje, įpėdinė.

9

Paveldėjimo procedūrą pradėjo Belgijoje įsisteigęs notaras. Pagal Belgijos teisę šis notaras parengė ne tik paveldėjimo aktą, bet ir paveldėjimo deklaraciją dėl viso Prancūzijoje ir Belgijoje esančio turto. Už šią deklaraciją BC jam sumokėjo atlyginimą, apskaičiuotą nuo tokio paveldimo bendrojo turto.

10

Kadangi BC turėjo naudotis Prancūzijoje įsisteigusio notaro paslaugomis, kad galėtų pateikti Bendrojo mokesčių kodekso 800 straipsnyje numatytą paveldėjimo deklaraciją tam, kad būtų apskaičiuotas paveldimo turto mokestis, BC įgaliojo Attal et Associés atlikti notarinius veiksmus. Už šios deklaracijos, kuri turi apimti ir Prancūzijoje, ir užsienyje esantį turtą, parengimą BC sumokėjo Attal et Associés atlyginimo avansą, apskaičiuotą remiantis viso paveldimo bendrojo turto įverčiu.

11

Vėliau BC sumokėjo paveldėjimo mokesčius Prancūzijoje, apskaičiuotus tik už Prancūzijoje esantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Be to, ji sumokėjo Belgijoje paveldimo turto mokesčius, apskaičiuotus nuo viso Prancūzijoje ir Belgijoje esančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, tačiau atskaičius Prancūzijoje sumokėtus mokesčius pagal Prancūzijos ir Belgijos sutarties 10 straipsnio b punktą. Taip BC nepatyrė dvigubo paveldimo turto apmokestinimo.

12

Attal et Associés kreipėsi į Tribunal judiciaire de Paris (Paryžiaus pirmosios instancijos teismas, Prancūzija) kanclerį su prašymu išduoti išlaidų patikrinimo pažymą, kad, be kita ko, būtų apmokestintas už paveldimo turto mokesčio deklaracijos parengimą jai mokėtinas atlyginimas.

13

BC užginčijo šio teismo kanclerio parengtą bylinėjimosi išlaidų patikrinimo pažymą Tribunal judiciaire de Paris (Paryžiaus pirmosios instancijos teismas), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Ji prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išduoti naują pažymėjimą, kad Attal et Associés mokėtinas atlyginimas pagal paveldimo turto mokesčio deklaraciją būtų apskaičiuojamas remiantis tik Prancūzijoje esančiu bendruoju turtu, o ne visu deklaruotu bendruoju turtu ir kad jai būtų grąžintas avansu jau sumokėto mokesčio skirtumas.

14

Atsižvelgiant į tai, kad BC palikimas susijęs su asmeninio kapitalo judėjimu, dėl kuriuo suinteresuotos dvi valstybės narės, šiuo atveju Prancūzijos Respublika ir Belgijos Karalystė, ir į tai, kad pagal Prancūzijos teisę BC turėjo naudotis Prancūzijoje įsisteigusio notaro paslaugomis, kad galėtų šioje valstybėje narėje pateikti paveldimo turto mokesčio deklaraciją, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar aplinkybė, kad pagal šią teisę šio notaro, kaip ir Belgijos notaro, atlyginimas turi būti apskaičiuotas remiantis visu paveldėtu bendru turtu, yra pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį draudžiamas kapitalo judėjimo apribojimas, nes sumažėja BC gauto palikimo vertė.

15

Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla klausimas, ar tokiu atveju taikytinos tam tikros SESV 65 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytos išimtys.

16

Šiomis aplinkybėmis tribunal judiciaire de Paris (Paryžiaus pirmosios instancijos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

17

2024 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismas išsiuntė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui prašymą pateikti informacijos apie pagrindinės bylos teisinį pagrindą. 2024 m. gruodžio 20 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsakė į šį prašymą.

18

Prancūzijos vyriausybė mano, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiame prašyme, pažeisdamas Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio b punktą, nenurodė nacionalinių nuostatų, kuriose numatyta pareiga kreiptis į notarą siekiant parengti paveldėjimo deklaraciją, nes nė viena iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo minėtame prašyme nurodytų nuostatų neįpareigoja įpėdinio, kaip antai BC, naudotis notaro paslaugomis tokiai deklaracijai parengti. Kadangi prejudiciniai klausimai grindžiami šia tariama pareiga, kuri, Prancūzijos vyriausybės teigimu, nekyla iš nacionalinės teisės esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, ši vyriausybė iš esmės mano, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas neatitinka objektyvaus poreikio sprendimui pagrindinėje byloje priimti ir yra bendro ar hipotetinio pobūdžio.

19

Šiuo aspektu reikia priminti, kad tik bylą nagrinėjantys nacionaliniai teismai, atsakingi už sprendimo priėmimą, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jų sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Idéal tourisme, C‑36/99, C:2000:405, 20 punktas ir 2025 m. kovo 6 d. Sprendimo Anikovi, C‑395/23, EU:C:2025:142, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

20

Pagal suformuotą jurisprudenciją, kuri atsispindi Procedūros reglamento 94 straipsnio b punkte, siekiant pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas nacionaliniam teismui, reikia, kad šis teismas pakankamai tiksliai nurodytų taikomą teisę, susijusią su jo pateikiamais klausimais (1993 m. sausio 26 d. Sprendimo Telemarsicabruzzo ir kt., C‑320/90–C‑322/90, EU:C:1993:26, 6 punktas ir 2025 m. kovo 6 d. Sprendimo Anikovi, C‑395/23, EU:C:2025:142, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

21

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodo, kad pagal nacionalinę teisę ir atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamo palikimo aplinkybes įpėdinis, kaip antai BC, privalo naudotis Prancūzijoje įsisteigusio notaro paslaugomis, kad pateiktų paveldėjimo deklaraciją šioje valstybėje narėje. Atsakydamas į šio sprendimo 17 punkte minėtą Teisingumo Teismo prašymą pateikti informacijos jis patikslino, kad nors ši pareiga nėra numatyta specialiame Prancūzijos teisės akte, ji taikoma tokiu atveju.

22

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą atitinka reikalavimą, kad pagal Procedūros reglamento 94 straipsnio b punktą turi būti apibrėžtas teisinis pagrindas, su kuriuo susiję prejudiciniai klausimai.

23

Be to, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsakydamas į Teisingumo Teismo prašymą pateikti informacijos, patvirtino prielaidos, kuria grindžiami prejudiciniai klausimai, teisingumą, t. y. kad asmuo, esantis tokioje padėtyje kaip BC, privalo naudotis notaro paslaugomis Prancūzijoje siekiant parengti paveldėjimo deklaraciją, nėra akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku ar kad iškelta problema yra hipotetinė, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 19 punkte primintą jurisprudenciją.

24

Be to, nors Prancūzijos vyriausybės pateiktas nacionalinės teisės aiškinimas, susijęs su pareiga kreiptis į notarą, skiriasi nuo to, kurį pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia priminti, kad per SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl nacionalinės teisės aiškinimo ir nuspręsti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktas jos išaiškinimas yra teisingas, kadangi vykstant šiam procesui, pagrįstam aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu, bet koks faktinių aplinkybių ir nacionalinės teisės vertinimas priklauso tik nacionalinio teismo kompetencijai (2024 m. sausio 11 d. Sprendimo Nárokuj, C‑755/22, EU:C:2024:10, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25

Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

26

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar SESV 63 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias notaro, kurio paslaugomis įpėdinis tam tikromis aplinkybėmis turi naudotis tam, kad būtų parengta nacionalinėje teisėje numatyta paveldėjimo deklaracija, atlyginimas apskaičiuojamas nuo viso paveldimo bendrojo turto, kurį sudaro šioje valstybėje narėje ir kitoje valstybėje narėje esantis turtas, ne tik nuo bendrojo turto, atitinkančio tik pirmojoje valstybėje narėje esantį turtą, neatsižvelgiant į atlyginimą, kurį įpėdinis sumokėjo už antrojoje valstybėje narėje notaro parengtą paveldėjimo deklaraciją ir kuris taip pat apskaičiuojamas nuo viso paveldimo bendrojo turto.

27

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, nors tiesioginiai mokesčiai priklauso valstybių narių kompetencijai, šios turi ją įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės ir, be kita ko, SESV užtikrinamų pagrindinių laisvių (2023 m. spalio 12 d. Sprendimo BA (Paveldimas turtas – Socialinė būsto politika Sąjungoje), C‑670/21, EU:C:2023:763, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį draudžiami visi kapitalo judėjimo apribojimai tarp valstybių narių ir tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių.

29

Iš jurisprudencijos matyti, kad paveldimo turto, kurį sudaro mirusio asmens palikto turto perdavimas vienam ar keliems asmenims, t. y. įvairių turto, teisių ir elementų, iš kurio šis turtas sudarytas, nuosavybės teisės perdavimas įpėdiniams, apmokestinimas patenka į SESV nuostatų, susijusių su kapitalo judėjimu, be kita ko, SESV 63 straipsnio, taikymo sritį, išskyrus atvejus, kai paveldėjimo santykių elementai yra vienoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo van Hilten-van der Heijden, C‑513/03, EU:C:2006:131, 41 punktą; 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Finanzamt V (Palikimas – Neapmokestinamosios sumos dalis ir privalomųjų palikimo dalių atskaitymas), C‑394/20, EU:C:2021:1044, 29 punktą ir 2023 m. spalio 12 d. Sprendimo BA (Paveldimas turtas – Socialinė būsto politika Sąjungoje), C‑670/21, EU:C:2023:763, 38 punktą).

30

Nagrinėjamu atveju nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad pagrindinėje byloje Prancūzijos teisės aktai, susiję su notaro atlyginimu už paveldėjimo deklaraciją, taikomi tuo atveju, kai asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta mirties momentu buvo Belgijoje, paliko Prancūzijoje gyvenančiam asmeniui turtą, esantį šiose dviejose valstybėse narėse ir kiekvienoje iš jų apmokestintą paveldimo turto mokesčiu. Tokiomis aplinkybėmis tokia situacija negali būti laikoma išimtinai vidaus situacija (pagal analogiją žr. 2008 m. sausio 17 d. Sprendimo Jäger, C‑256/06, EU:C:2008:20, 26 punktą).

31

Šios situacijos tarpvalstybinio pobūdžio negali paneigti tai, kad notaro, kuris Prancūzijoje turi parengti nacionalinėje teisėje numatytą paveldėjimo deklaraciją, atlyginimas pats savaime nėra turto, su kuriuo susijęs palikimas, dalis ir dėl jo neatsiranda tarpvalstybinis kapitalo judėjimas, nes šiam notarui atlyginama savarankiškai ir atskirai nuo Belgijoje įsisteigusio notaro.

32

Iš tiesų iš kartu taikomų Bendrojo mokesčių kodekso 750ter straipsnio ir 800 straipsnio nuostatų matyti, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, Prancūzijoje notaro parengta paveldėjimo deklaracija apima ir Prancūzijoje, ir užsienyje esantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, todėl notaro atlyginimas pagal nacionalinės teisės aktus turi būti apskaičiuojamas nuo viso paveldimo bendrojo turto. Be to, tarpvalstybinio paveldėjimo, apimančio Prancūzijoje ir Belgijoje esantį turtą, atveju Prancūzijos ir Belgijos sutarties 10 straipsnio a punktas numato, kad kiekviena atitinkama valstybė išsaugo teisę apskaičiuoti mokestį už juo apmokestinamą turtą pagal vidutinį tarifą, kuris būtų taikomas, jei būtų atsižvelgta į visą turtą, kurį ji galėtų apmokestinti pagal jos vidaus teisės aktus.

33

Taigi notaro dalyvavimas Prancūzijoje rengiant paveldėjimo deklaraciją yra būtinas etapas, kad Prancūzijos mokesčių administratorius galėtų apskaičiuoti paveldimo turto mokestį, todėl šio notaro atlyginimo apskaičiavimo tvarka ir tai, kad įpėdinis, kaip antai BC, padengia notaro išlaidas kiekvienoje valstybėje narėje, kurioje yra paveldimas turtas, yra neatsiejamai susiję su šiuo paveldėjimu ir su jo tarpvalstybiniu pobūdžiu.

34

Papildomai pažymėtina, kad 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (OL L 201, 2012, p. 107) šiomis aplinkybėmis neturi reikšmės, nes pagal jo 1 straipsnio 1 dalį jis netaikomas mokesčių klausimams.

35

Vadinasi, tokia situacija, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra susijusi su kapitalo judėjimu, kaip tai suprantama pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį.

36

Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos yra kapitalo judėjimo apribojimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį, ir, jeigu taip, ar šis apribojimas yra pateisinamas.

37

Šiuo klausimu reikia priminti, kad sąvoka „apribojimas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima valstybės priemones, kurios yra diskriminacinės, nes tiesiogiai arba netiesiogiai nustato skirtingą požiūrį į kapitalo judėjimą savo valstybėje ir tarpvalstybinį kapitalo judėjimą, kuris neatitinka objektyvaus situacijų diferencijavimo, todėl gali atgrasyti kitų valstybių narių ar trečiųjų šalių fizinius ar juridinius asmenis nuo tarpvalstybinio kapitalo judėjimo (2025 m. balandžio 30 d. Sprendimo Finanzamt für Großbetriebe, C‑602/23, EU:C:2025:290, 45 punktas).

38

Iš tiesų paveldimo turto mokesčio srityje Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatomas toks skirtingas vertinimas ir dėl kurių palikimas, kuris susijęs su nerezidentais arba kurį sudaro kitoje valstybėje narėje esantis turtas, yra apmokestinamas didesniu mokesčiu nei palikimas, kuris susijęs tik su rezidentais arba kurį sudaro tik apmokestinimo valstybėje narėje esantis turtas, todėl sumažėja palikimo vertė, yra pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį draudžiamas laisvo kapitalo judėjimo apribojimas (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Feilen, C‑123/15, EU:C:2016:496, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39

Iš jurisprudencijos matyti, kad net nacionalinės teisės aktas, vienodai taikomas nacionalinėms ir tarpvalstybinėms situacijoms, gali būti laisvo kapitalo judėjimo apribojimas, todėl faktiškai gali sudaryti nepalankias sąlygas tarpvalstybiniais atvejais (šiuo klausimu žr. 2025 m. balandžio 30 d. Sprendimo Finanzamt für Großbetriebe, C‑602/23, EU:C:2025:290, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Taip pat reikia priminti, kad, nesant suderinimo Sąjungos lygmeniu, nepalanki padėtis, galinti atsirasti, kai įvairios valstybės narės tuo pat metu įgyvendina savo kompetenciją mokesčių srityje, nėra laisvo judėjimo ribojimas, jeigu dėl to nėra diskriminuojama. Teisingumo Teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad SESV 63 straipsnio 1 dalis netaikoma priemonėms, dėl kurių aptariamam kapitalo judėjimui atsiranda papildomų sąnaudų ir kurios daro vienodą poveikį kapitalo judėjimui tarp valstybių narių ir kapitalo judėjimui valstybėje narėje (pagal analogiją žr. 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Mobistar ir Belgacom Mobile, C‑544/03 ir C‑545/03, EU:C:2005:518, 31 punktą ir 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Admiral Gaming Network ir kt., C‑475/20–C‑482/20, EU:C:2022:714, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41

Nagrinėjamu atveju Prancūzijos teisės aktuose, susijusiuose su notarų atlyginimu paveldėjimo deklaracijų srityje, nenumatytas skirtingas požiūris į išimtinai vidaus ir tarpvalstybines situacijas, nes šis atlyginimas visais atvejais apskaičiuojamas remiantis visu paveldimu bendruoju turtu, neatsižvelgiant į atitinkamo turto buvimo vietą.

42

Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 31 punkte, notaro atlyginimas savaime nėra paveldimo turto dalis, bet yra atlyginimas, laikomas iš esmės tinkamu ir teisingu už paslaugas, kurias notaras teikia, kad parengtų paveldėjimo deklaraciją dėl viso paveldimo bendrojo turto.

43

Tiesa, kad įpėdinis, kaip antai BC, tarpvalstybinio paveldėjimo, susijusio ir su Prancūzijoje, ir Belgijoje esančiu turtu, atveju gali patirti didesnę naštą nei ta, kuri jam tektų paveldėjimo išimtinai šalies viduje atveju, nes jis taip pat turi sumokėti Belgijoje įsisteigusio notaro atlyginimą už tokios deklaracijos parengimą pastarojoje valstybėje narėje.

44

Atsižvelgiant į tai, reikia priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 32 punkte, notaro, kurio paslaugomis jis turi naudotis Prancūzijoje, atlyginimas apskaičiuojamas remiantis visu paveldimu bendruoju turtu, nes pagal Prancūzijos mokesčių teisę šio notaro parengtoje paveldėjimo deklaracijoje turi būti nurodytas šis turtas, kad mokesčių administratorius galėtų apskaičiuoti su palikimu susijusius mokesčius pagal Prancūzijos ir Belgijos sutarties 10 straipsnio a punktą.

45

Todėl atlyginimas, kurį įpėdinis, kaip antai BC, turi mokėti Prancūzijoje įsisteigusiam notarui, be to, kurį jis turi sumokėti Belgijoje įsisteigusiam notarui, pagal šio sprendimo 40 punkte primintą jurisprudenciją, turi būti laikomas nepatogumu dėl papildomų išlaidų, atsirandančių dėl lygiagretaus Prancūzijos Respublikos ir Belgijos Karalystės kompetencijos mokesčių srityje įgyvendinimo. Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 41 ir 42 punktų, šis vertinimas nėra diskriminacinis ir šios papildomos išlaidos vienodai veikia kapitalo judėjimą tarp šių dviejų valstybių narių ir kapitalo judėjimą Prancūzijos Respublikoje.

46

Tokiomis aplinkybėmis pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai negali būti laikomi pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį draudžiamu laisvo kapitalo judėjimo apribojimu.

47

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti: SESV 63 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias notaro, kurio paslaugomis įpėdinis tam tikromis aplinkybėmis turi naudotis tam, kad būtų parengta nacionalinėje teisėje numatyta paveldėjimo deklaracija, atlyginimas apskaičiuojamas nuo viso paveldimo bendrojo turto, kurį sudaro šioje valstybėje narėje ir kitoje valstybėje narėje esantis turtas, ne tik nuo bendrojo turto, atitinkančio pirmojoje valstybėje narėje esantį turtą, neatsižvelgiant į atlyginimą, kurį įpėdinis sumokėjo už antrojoje valstybėje narėje notaro parengtą paveldėjimo deklaraciją ir kuris taip pat apskaičiuojamas nuo viso paveldimo bendrojo turto.

48

Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį ir antrąjį klausimus, nereikia atsakyti į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus.

49

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

SESV 63 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinama taip:

pagal ją nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias notaro, kurio paslaugomis įpėdinis tam tikromis aplinkybėmis turi naudotis tam, kad būtų parengta nacionalinėje teisėje numatyta paveldėjimo deklaracija, atlyginimas apskaičiuojamas nuo viso paveldimo bendrojo turto, kurį sudaro šioje valstybėje narėje ir kitoje valstybėje narėje esantis turtas, ne tik nuo bendrojo turto, atitinkančio pirmojoje valstybėje narėje esantį turtą, neatsižvelgiant į atlyginimą, kurį įpėdinis sumokėjo už antrojoje valstybėje narėje notaro parengtą paveldėjimo deklaraciją ir kuris taip pat apskaičiuojamas nuo viso paveldimo bendrojo turto.