Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2025 m. spalio 23 d.(*)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aplinka – Atliekos – Reglamentas (EB) Nr. 1013/2006 – 24 straipsnio 2 dalis – Vežimas – Neteisėtai vežamų atliekų atsiėmimas – Siunčiančiosios kompetentingos institucijos atsiimamos atliekos – Šios institucijos pareiga ar teisė naudoti ar šalinti atliekas, nepaisant pirminio siuntėjo prieštaravimo – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalis – Teisė į nuosavybę – Galiojimas “

Sujungtose bylose C‑221/24 ir C‑222/24

dėl Svea hovrätt, Mark‑ och miljööverdomstolen (Svea apeliaciniame teisme posėdžiaujantis Apeliacinis žemės ir aplinkos teismas, Švedija) 2024 m. kovo 12 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2024 m. kovo 22 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose

Naturvårdsverket

prieš

UQ (C‑221/24),

IC (C‑222/24)

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen, pirmosios kolegijos teisėjo pareigas einantis Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas T. von Danwitz, I. Ziemele, A. Kumin ir S. Gervasoni (pranešėjas),

generalinė advokatė T. Ćapeta,

posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2025 m. vasario 27 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Naturvårdsverket, atstovaujamos miljöjurister Y. Lindén ir L. Vogel,

–        Europos Parlamento, atstovaujamo A. Ahlvin, W. D. Kuzmienko ir A. Neergaard,

–        Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos J. Himmanen ir A. Maceroni,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos M. Björkland ir T. S. Bohr,

susipažinęs su 2025 m. gegužės 22 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo (OL L 190, 2006, p. 1) 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c ir d punktų išaiškinimo, taip pat dėl šio reglamento 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto galiojimo atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nuosavybę.

2        Šie prašymai pateikti nagrinėjant du Naturvårdsverket (Aplinkos apsaugos agentūra, Švedija) (toliau – agentūra) ginčus: su UQ (byla C‑221/24) ir su IC (C‑222/24), kilusius jai perėmus UQ ir IC išsiųstus konteinerius su atliekomis.

 Teisinis pagrindas

 Tarptautinė teisė

3        1989 m. kovo 22 d. Bazelyje pasirašytos Konvencijos dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų bei jų tvarkymo kontrolės, kuri Europos bendrijos vardu patvirtinta 1993 m. vasario 1 d. Tarybos sprendimu 93/98/EEB (OL L 39, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 239; toliau – Bazelio konvencija), preambulėje nurodyta, kad tarpvalstybiniai pavojingų ir kitokių atliekų pervežimai leistini, tik kai tokios atliekos pervežamos ir galutinai pašalinamos aplinkosaugos požiūriu patikimu būdu.

4        Bazelio konvencijos 9 straipsnio „Nelegalus pervežimas“ 2 dalyje nustatyta:

„Pavojingų arba kitų atliekų tarpvalstybinio pervežimo, kvalifikuotino nelegaliu pervežimu dėl gamintojo arba eksportuotojo kaltės, atveju eksportuojanti valstybė užtikrina, kad šios atliekos:

a)      bus sugrąžintos eksportuotojo arba gamintojo, arba, jei būtina, pačios eksportuojančios valstybės į savo teritoriją arba, jei tai praktiškai neįmanoma;

b)      bus pašalintos kitu būdu, laikantis šios Konvencijos nuostatų, per 30 dienų nuo tada, kai eksportuojanti valstybė buvo informuota apie nelegalų pervežimą, arba per kitokį laikotarpį, sutartą suinteresuotų valstybių. Tam suinteresuotos Šalys neprieštarauja, nedaro kliūčių ir nedraudžia grąžinti šias atliekas į eksportuojančią valstybę.“

 Sąjungos teisė

 Chartija

5        Chartijos 17 straipsnio „Teisė į nuosavybę“ 1 dalyje nurodyta:

„Kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams. Nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams, ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. Nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus.“

6        Chartijos 52 straipsnio „Teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimas“ 1 dalyje numatyta:

„Bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka [Europos] Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“

 Direktyva 2008/98/EB

7        2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas (OL L 312, 2008, p. 3) (toliau – Direktyva 2008/98), į kurią daroma nuoroda Reglamente Nr. 1013/2006, iš dalies pakeistame 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 660/2014 (OL L 189, 2014, p. 135), nustatytas atliekų tvarkymo Sąjungoje teisinis pagrindas.

8        Kaip matyti iš Direktyvos 2008/98 6 konstatuojamosios dalies „[p]irmasis visų atliekų politikos krypčių tikslas turėtų būti siekis sumažinti neigiamą atliekų susidarymo ir tvarkymo įtaką žmonių sveikatai ir aplinkai“.

9        Šios direktyvos 3 straipsnis „Sąvokų apibrėžtys“ suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

1)      „atliekos“ – medžiaga ar objektas, kurio turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti;

<...>“

10      Minėtos direktyvos 15 straipsnio „Atsakomybė už atliekų tvarkymą“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad pirminis atliekų gamintojas ar kitas turėtojas pats atliktų atliekų apdorojimą arba patikėtų apdorojimo atlikimą prekiautojui, įstaigai ar įmonei, kuri atlieka atliekų apdorojimo operacijas, arba organizavimą privačiam arba valstybiniam atliekų surinkėjui, pagal 4 ir 13 straipsnius.

2.      Kai pirminis gamintojas ar turėtojas perduoda atliekas vienam iš 1 dalyje nurodytų fizinių ar juridinių asmenų preliminariam apdorojimui, atsakomybė už visiško panaudojimo ar šalinimo operaciją paprastai nėra panaikinama.

<...>“

11      Pagal tos pačios direktyvos 16 straipsnio 1 dalį „[v]alstybės narės <...> imasi atitinkamų priemonių, <...> skirtų įkurti integruot[am] ir tinkam[am] atliekų šalinimo įrenginių <...> tinkl[ui]. <...>“

 Reglamentas Nr. 1013/2006

12      Kaip matyti iš Reglamento Nr. 1013/2006 1 konstatuojamosios dalies, jo „pagrindinis ir svarbiausias tikslas bei sudedamoji dalis“ yra „aplinkos apsauga“. Be to, 3, 7 ir 8 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„3) [Sprendimas 93/98] buvo susijęs su Bazelio konvencijos sudarymu Bendrijos vardu, kurios šalimi [Europos] Bendrija yra nuo 1994 m. Taryba, priimdama [1993 m. vasario 1 d. Reglamentą (EEB) Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės (OL L 30, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 179)], nustatė [atliekų tarpvalstybinių pervežimų] ribojimo ir kontrolės taisykles, skirtas, inter alia, suderinti esamą Bendrijos sistemą dėl atliekų pervežimų priežiūros ir kontrolės su Bazelio konvencijos reikalavimais.

<…>

7)      Svarbu organizuoti ir reguliuoti atliekų vežimo priežiūrą ir kontrolę taip, kad būtų atsižvelgiama į būtinybę išsaugoti, apsaugoti ir pagerinti aplinkos kokybę bei žmonių sveikatą, ir taip, kad būtų skatinamas vienodesnis reglamento taikymas Bendrijoje.

8)      Svarbu taip pat atsižvelgti į Bazelio konvencijos 4 straipsnio 2 dalies d punkte nustatytą reikalavimą, kad pavojingų atliekų vežimai būtų minimaliai mažinami [sumažinti iki minimumo,] siekiant aplinkosaugos požiūriu tinkamai ir veiksmingai tvarkyti šias atliekas.“

13      Šio reglamento 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:

„Šis reglamentas nustato atliekų vežimo procedūrų ir kontrolės režimą <...>“

14      Minėto reglamento 2 straipsnio 34 punkte sąvoka „vežimas“ iš esmės apibrėžiama kaip „naudo[ti] ar šalin[ti] skirtų atliekų transportavimas“ tarp kelių šalių arba šalyje.

15      To paties reglamento 3 straipsnyje nustatyta šių vežimų „[b]endroji procedūrų sistema“, numatant, be kita ko, pranešimo apie tokius vežimus procedūrą; to pranešimo apimtis apibrėžta šio reglamento 4 straipsnio antrosios pastraipos 6 punkte, jis apima „atliekų vežimą iš pradinės išsiuntimo vietos, įskaitant tarpinį ir netarpinį naudojimą ar šalinimą“.

16      Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio „Neteisėtai vežamų atliekų atsiėmimas“ 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.      Kai kompetentinga institucija nustato, kad atliekos vežamos neteisėtai, ji nedelsdama apie tai praneša kitoms atitinkamoms kompetentingoms institucijoms.

2.      Jei už neteisėtą vežimą atsako pranešėjas, išsiuntimo kompetentinga institucija užtikrina, kad šias atliekas:

a)      atsiimtų pranešėjas de facto; arba, jei nebuvo pateikta jokio pranešimo,

b)      atsiimtų pranešėjas de jure; arba, jei tai neįvykdoma,

c)      atsiimtų išsiuntimo kompetentinga institucija arba jos vardu fizinis ar juridinis asmuo; arba, jei tai neįvykdoma,

d)      išsiuntimo kompetentinga institucija pati arba fizinis ar juridinis asmuo jos vardu alternatyviu būdu naudotų ar pašalintų paskirties arba išsiuntimo šalyje; arba, jei tai neįvykdoma,

e)      išsiuntimo kompetentinga institucija pati arba fizinis ar juridinis asmuo jos vardu alternatyviu būdu naudotų arba pašalintų kitoje šalyje, jeigu visos atitinkamos kompetentingos institucijos tam pritaria.

Šis atsiėmimas, naudojimas ar šalinimas įvykdomas per 30 dienų arba per tokį kitą laikotarpį, dėl kurio atitinkamos kompetentingos institucijos gali tarpusavyje sutarti, po to, kai išsiuntimo kompetentinga institucija sužino, arba paskirties ar tranzito kompetentinga institucija jai raštu praneša, apie neteisėtą vežimą ir informuoja apie jo priežastį (‑is). Šio pranešimo priežastis gali būti, inter alia, kitų kompetentingų institucijų paskirties ar tranzito kompetentingai institucijai suteikta informacija.

[A], b, c punktuose nurodytais atsiėmimo atvejais pateikiamas naujas pranešimas, jeigu atitinkamos kompetentingos institucijos nesusitaria, kad pakanka pirminės išsiuntimo kompetentingos institucijos tinkamai pagrįsto prašymo.

Naują pranešimą pateikia a, b ar c punktuose išvardyti asmenys ar institucija, laikydamiesi šiuose punktuose nurodytos sekos.

Nė viena kompetentinga institucija neprieštarauja neteisėtai vežamų atliekų grąžinimui. <...>“

17      Šio reglamento 25 straipsnio „Atsiėmimo kaštai neteisėto vežimo atveju“ 1 dalyje nustatyta:

„Kaštus, atsiradusius dėl neteisėtai vežamų atliekų atsiėmimo, įskaitant transportavimo, naudojimo ar šalinimo kaštus, kaip apibrėžta 24 straipsnio 2 dalyje, ir nuo tos dienos, kai išsiuntimo kompetentinga institucija sužinojo, kad vežimas yra neteisėtas, saugojimo kaštus, kaip apibrėžta 24 straipsnio 7 dalyje, privalo padengti:

a)      de facto pranešėjas, nustatytas pagal 2 straipsnio 15 punkte nurodytą hierarchiją; arba, jei nebuvo pateikta jokio pranešimo,

b)      de jure pranešėjas arba atitinkamai kitas fizinis ar juridinis asmuo; arba, jei tai neįvykdoma,

c)      išsiuntimo kompetentinga institucija.“

 Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

 Byla C‑221/24

18      Agentūra, kuri yra kompetentinga institucija, atsakinga už Reglamento Nr. 1013/2006 įgyvendinimą Švedijoje, 2022 m. rugpjūčio 26 d. informavo Belgijos institucijas, kad konteineris, kuriame, kaip įtariama, buvo atliekos, be kita ko, dvi transporto priemonės, padangos ir elektronikos gaminiai, buvo išvežtas iš Švedijos per Belgiją į Kamerūną, ir paprašė jų sustabdyti šį konteinerį.

19      2022 m. spalio 17 d. agentūra informavo siuntėją. t. y. UQ, kad konteinerio turinys, kiek jame yra atliekų, turi būti grąžintas į Švediją, ir paklausė, ar UQ ketina pats užtikrinti tokį grąžinimą, ar pageidauja, kad tai padarytų ji, o jis padengs išlaidas. Šis nesutiko su tuo, kad konteineryje buvo atliekų, ir paprašė agentūros pasirūpinti konteinerio grąžinimu į Švediją, taip pat nurodė, kad nėra tikras, jog galės įvykdyti sąlygas, kurios yra privalomos siekiant atsiimti konteinerį pačiam.

20      2002 m. gruodžio 14 d. agentūra nusprendė organizuoti konteinerio grąžinimą į Švediją. Šis sprendimas buvo motyvuotas tuo, kad, anot agentūros, konteineryje buvo atliekų, įskaitant pavojingas. Agentūra savo sprendime taip pat nurodė, kad galimybė UQ atsiimti atliekas ar jas apdoroti nėra svarstytina, nes UQ nepasinaudojo jam suteikta galimybe atsiimti konteinerio turinį ir nepateikė įrodymų, kad galės jį tvarkyti aplinkai saugiu būdu.

21      Siekdama grąžinti konteinerį į Švediją, agentūra parengė pranešimą pagal Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą ir jame kaip pranešėją ir už vežimą atsakingą asmenį nurodė save. Švedijoje patvirtintas atliekų priėmimo paslaugų teikėjas buvo paskirtas atliekų gavėju ir nurodyta, kad atliekos vežamos naudoti. Belgijos kompetentinga institucija šį pranešimą patvirtino.

22      Vėliau konteinerio turinys buvo grąžintas į Švediją, konkrečiai – pranešime nurodytam paslaugų teikėjui, ir ten buvo saugomas. Šį turinį taip pat patikrino Länsstyrelsen i Norrbottens län (Norboteno apskrities administracinė valdyba, Švedija); ji konstatavo, kad jį sudaro atliekų, tarp kurių buvo ir pavojingų, mišinys. Norboteno apskrities administracinė valdyba pritarė Belgijos institucijų ir agentūros analizei, kad tai buvo neteisėtas atliekų, kurios turėjo būti tvarkomos aplinkai saugiu būdu, vežimas.

23      UQ apskundė agentūros sprendimą Nacka tingsrätt, mark‑ och miljödomstolen (Nakos apylinkės teisme posėdžiaujantis Žemės ir aplinkos teismas, Švedija), o šis jį iš dalies panaikino tiek, kiek jame numatyta, kad konteinerio turinį tvarko agentūra. Šio teismo teigimu, agentūros sprendimas gali būti suprantamas tik taip, kad UQ priklausantis turtas bus iš jo atimtas ir naudojamas ir kad šiuo sprendimu, kiek jis susijęs su minėto turto naudojimu, be kita ko, buvo pažeista pagrindinė teisė į nuosavybės apsaugą, atsižvelgiant į 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – EŽTK), todėl būtinas aiškus teisinis pagrindas tam, kad būtų galima taip elgtis. Vis dėlto Reglamento Nr. 1013/2006 nuostatose nėra nieko, kas leistų agentūrai nuspręsti, kad UQ priklausantis turtas, kurį ji pripažino „atliekomis“, prieš jo valią grąžintas į Švediją turėjo būti naudojamas.

24      Agentūra dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Svea hovrätt, Mark‑ och miljööverdomstolen, t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui byloje C‑221/24.

 Byla C‑222/24

25      Šios bylos aplinkybės ir nacionalinio teismo procesas yra labai panašūs į bylos C‑221/24 kontekstą ir procesą.

26      2021 m. lapkričio 25 d. Vokietijos institucijos patikrino iš Švedijos į Kongą gabenamo konteinerio turinį. Vokietijos institucijų teigimu, konteineryje buvo atliekų, be kita ko, transporto priemonė, baldai, drabužiai ir žaislai.

27      Vokietijos institucijos, įtariusios neteisėtą atliekų vežimą, sustabdė šio konteinerio siuntimą. Be to, jos paprašė agentūros, kaip atsakingos Švedijos institucijos, užtikrinti, kad konteinerio turinys būtų grąžintas į Švediją ir tvarkomas aplinkai saugiu būdu.

28      Pritardama Vokietijos institucijų analizei, agentūra susisiekė su siuntėju IC ir suteikė jam galimybę pačiam pasirūpinti konteinerio turinio grąžinimu į Švediją. IC pareiškė agentūrai, kad neturi lėšų konteinerio turinio pervežimui iš Vokietijos į Švediją finansuoti, ir paprašė jos pagalbos.

29      Be to, manydama, kad IC ketinimai dėl konteinerio turinio nebuvo aiškūs, agentūra nusprendė, kad šis turinys turi būti grąžintas į Švediją, kad būtų užtikrintas jo tvarkymas aplinkai saugiu būdu.

30      IC apskundė agentūros sprendimą Nacka tingsrätt, mark‑ och miljödomstolen (Nakos apylinkės teisme posėdžiaujantis Žemės ir aplinkos teismas), o šis jį panaikino tiek, kiek jame buvo numatytas konteinerio turinio naudojimas remiantis tais pačiais motyvais, kurie nurodyti šio sprendimo 23 punkte byloje C‑221/24.

31      Agentūra dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Svea hovrätt, Mark‑ och miljööverdomstolen, kuris taip pat yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas byloje C‑222/24.

32      Grįsdama savo ieškinį abiejose bylose, kurį ji pateikė prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, agentūra teigia, kad jeigu Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą reikėtų aiškinti taip, kad pagal jį siunčiančiajai institucijai neleidžiama naudoti atliekų išsiuntimo šalyje, kai laikoma, kad eksportuotojas negali tinkamai tvarkyti atliekų po jų atsiėmimo, šio reglamento 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos d punktas būtų tam tinkamas teisinis pagrindas. UQ ir IC ginčija konteinerių turinio pripažinimą „atliekomis“. UQ priduria, kad niekada nedavė sutikimo dėl nagrinėjamų atliekų naudojimo. IC prieštarauja dėl atliekų naudojimo ir nori jas atsiimti, kad galėtų vėl išsiųsti į Afriką humanitariniais tikslais.

33      Abiejose bylose prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, kaip reikia aiškinti Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą tuo atveju, kai išsiuntimo kompetentinga institucija, pirma, atsiėmė atliekas, kurios yra neteisėtai vežamos pagal šios nuostatos c punktą, ir, antra, pateikė pranešimą, kuris pagal 2 dalies trečią ir ketvirtą pastraipas turi būti pateiktas prieš tokį atsiėmimą. Taigi šis teismas mano, kad kyla klausimas, ar tokiu atveju ši institucija gali būti laikoma „atliekų turėtoja“ ir ar pagal šį reglamentą ji gali arba privalo naudoti arba šalinti atliekas, kai tam prieštarauja pirminis siuntėjas. Be to, jei atsakymas būtų teigiamas, minėtas teismas nori sužinoti, ar toks minėtos nuostatos, kurioje nenumatyta galimybės atimti iš atliekų savininko teisę į nuosavybę po minėto grąžinimo, aiškinimas yra suderinamas su Chartijos 17 straipsnyje įtvirtinta šios teisės apsauga.

34      Šiomis aplinkybėmis Svea hovrätt, Mark‑ och miljööverdomstolen (Svea apeliaciniame teisme posėdžiaujantis Apeliacinis žemės ir aplinkos teismas) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus, vienodai suformuluotus bylose C‑221/24 ir C‑222/24:

„1.      Ar pagal Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą atliekų atsiėmimas apima pareigą arba galimybę išsiuntimo institucijai naudoti ar šalinti atliekas po jų atsiėmimo, jei dėl grąžinamo krovinio buvo parengtas pranešimas ir judėjimo dokumentas, kuriame nurodyta, kaip atliekos turi būti tvarkomos paskirties šalyje?

2.      Kokiomis aplinkybėmis išsiuntimo institucija gali taikyti Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos d punktą, siekdama naudoti arba šalinti išsiuntimo šalyje neteisėtai vežtas atliekas? Kaip [šio reglamento 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos] d punktas yra susijęs su [jo] c punktu? [A]r gali būti vykdomas atliekų atsiėmimas, naudojimas ir (arba) šalinimas kartu, ar taikant vieną iš punktų reikalaujama, kad nebūtų įmanoma atlikti procedūros pagal ankstesnį punktą?

3.      Jei Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalis gali būti aiškinama taip, kad atsiėmusi atliekas išsiuntimo institucija turi galutinę teisę jomis disponuoti, net jei pirminis siuntėjas nori jas susigrąžinti, ar toks aiškinimas yra suderinamas su nuosavybės apsauga pagal [Chartijos] 17 straipsnį ir [EŽTK] papildomo protokolo 1 straipsnį?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo ir antrojo klausimų

35      Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad, pirma, šios nuostatos c ir d punktai taikomi alternatyviai, ir, antra, ar pagal šios nuostatos c punktą išsiuntimo šalies kompetentinga institucija, nustačiusi, kad vežimas yra neteisėtas, įpareigojama naudoti arba šalinti po tokio vežimo atsiimtas atliekas.

36      Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnyje, kaip matyti iš jo pavadinimo „Atsiėmimo kaštai neteisėto vežimo atveju“, reglamentuojamas atliekų atsiėmimas, kai jos vežamos neteisėtai pagal šį reglamentą. Konkrečiai kalbama apie pagrindinėse bylose nagrinėjamą atvejį, kai vežimas atliktas pažeidžiant minėto reglamento 36 straipsnį, draudžiantį tam tikrų atliekų eksportą į trečiąsias šalis, kaip antai Kamerūną ir Kongą, ir apie tai nepranešus visoms atitinkamoms kompetentingoms institucijoms.

37      Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje, vadovaujantis atitinkamai a–c punktuose nustatyta pirmumo tvarka, nurodytos institucijos ir fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie eilės tvarka privalo atsiimti atliekas neteisėto vežimo atveju, t. y. pirma, asmuo, kuris pateikė pranešimą apie vežimą, vadinamasis „pranešėjas de facto“, antra, asmuo, kuris turėjo pateikti šį pranešimą, bet to nepadarė, vadinamas „pranešėjas de jure“, ir galiausiai išsiuntimo kompetentinga institucija arba jo atstovas. Ši tvarka išplaukia iš atitinkamai Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a, b ir c punktuose vartojamų sąvokų, t. y. „jei nebuvo pateikta jokio pranešimo“ ir „arba, jei tai neįvykdoma“ (pagal analogiją žr. 2006 m. vasario 16 d. Sprendimo Pedersen, C‑215/04, EU:C:2006:108, 16 punktą). Ši tvarka patvirtinta to paties reglamento 24 straipsnio 2 dalies trečioje ir ketvirtoje pastraipose, kuriose numatyta, kad a–c punktuose nurodytais atsiėmimo atvejais pateikiamas naujas pranešimas šiose nuostatose nurodyta tvarka.

38      Iš Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto pabaigoje vartojamų žodžių junginio „arba, jei tai neįvykdoma“ darytina išvada, kad atitinkamų atliekų naudojimas ar šalinimas, numatytas šio 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos d punkte, gali būti atliekamas tik tuo atveju, jei siunčiančioji institucija neatsiima atliekų pagal tos pačios nuostatos c punktą.

39      Iš tiesų, kaip savo išvados 36 ir 37 punktuose iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a–c punktuose ir d ir e punktuose nurodytos skirtingos situacijos. A–c punktai susiję su atvejais, kai nagrinėjamos atliekos buvo išvežtos iš išsiuntimo šalies, o tai reiškia „grąžinimą“ arba „pakartotinį įvežimą“ į šią šalį. Ir atvirkščiai, minėti d ir e punktai susiję su atvejais, kai atliekos niekada nebuvo išvežtos iš išsiuntimo šalies, jau buvo atvežtos į paskirties šalį arba dar yra kitoje šalyje, tačiau negali būti grąžintos į išsiuntimo šalį. Pastaruoju atveju atitinkamos atliekos turi būti naudojamos ar pašalinamos šalyje, kurioje jos yra, nesvarbu, ar tai būtų išsiuntimo, paskirties arba kita šalis.

40      Šią išvadą patvirtina Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa, pagal kurią iš esmės reikalaujama pateikti naują pranešimą, kuris pagal šio reglamento 4 straipsnį privalomas bet kokiam atliekų vežimui, taigi ir bet kokiam jų pervežimui, tik šio reglamento 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a–c punktuose nurodytais atvejais, bet ne šios nuostatos d ir e punktuose numatytais atvejais.

41      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, pirma, Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c ir d punktai gali būti taikomi tik alternatyviai, nes d punktas taikomas tuo atveju, kai netaikomas c punktas, ir, antra, d punkte nurodytas atvejis atitinka atvejį, kai atitinkamos atliekos yra paskirties arba išsiuntimo šalies teritorijoje, todėl išsiuntimo kompetentinga institucija arba jos šiuo tikslu įgaliotas subjektas gali jas ten naudoti ar šalinti.

42      Iš to taip pat matyti, kad, esant tokioms situacijoms, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kai, remiantis prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, atliekos buvo išvežtos iš išsiuntimo šalies, neteisėtai vežamos tranzitu valstybėje narėje ir siuntėjai jų neatsiėmė, turi būti taikomas Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas.

43      Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad pastarojoje nuostatoje, priešingai nei šio reglamento 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos d punkte, aiškiai nenurodyta, kad atliekos yra naudojamos ar šalinamos, jam kyla klausimas dėl pasekmių, kai pagal minėtos nuostatos c punktą agentūra  atsiima atliekas, kurių vežimas laikomas neteisėtu, konkrečiai kalbant, ar šis atsiėmimas neišvengiamai apima jų naudojimą arba šalinimą.

44      Pirma, kaip savo išvados 49 punkte iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, skirtingai nei, be kita ko, Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos d punkto versijose ispanų kalba („valorizados o eliminados de forma alternativa“), prancūzų k. („valorisés ou éliminés d’une autre manière“), italų k. („recuperati o smaltiti in modo alternativo“), šios nuostatos versijose vokiečių k. („auf andere Weise verwertet oder beseitigt werden“) ir anglų k. („alternatively recovered or disposed of“) sąvoka „alternatyviu būdu“ gali būti suprantama kaip susijusi su atliekų naudojimu ar šalinimu pagal procedūrą, kuri neapima jų išankstinio atsiėmimo. Taigi minėta nuostata reiškia, kad naudojimas ir šalinimas visada turi būti po atsiėmimo, tačiau subsidiariai naudojimas ir šalinimas gali būti ir prieš tai neatsiėmus atliekų, jei paaiškėja, kad jų neįmanoma atsiimti.

45      Pagal suformuotą jurisprudenciją, esant neatitikimų tarp įvairių kalbinių Sąjungos teksto versijų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisės akto, kurio dalis ji yra, sistemą ir tikslą (2010 m. balandžio 15 d. Sprendimo Heinrich Heine, C‑511/08, EU:C:2010:189, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46      Nagrinėjamu atveju Sprendimu 93/98 Bendrija tapo Bazelio konvencijos šalimi, todėl nuo 1994 m. ši konvencija yra sudedamoji Sąjungos teisės sistemos dalis (šiuo klausimu žr. 2020 m. gegužės 28 d. Sprendimo Conti 11. Container Schiffahrt II, C‑188/23, EU:C:2025:26, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47      Kaip nurodyta Reglamento Nr. 1013/2006 3 konstatuojamojoje dalyje, priimdamas Reglamentą Nr. 259/93, kuris buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 1013/2006, Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė atliekų vežimų ribojimo ir kontrolės taisykles, skirtas, inter alia, esamai Bendrijos sistemai dėl atliekų pervežimų priežiūros ir kontrolės suderinti su Bazelio konvencijos reikalavimais.

48      Šiomis aplinkybėmis Bazelio konvencijos 9 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose atitinkamai minimas atliekų atsiėmimas arba, jei tai praktiškai neįmanoma įvykdyti, jų šalinimas „alternatyviu būdu“. Tokia formuluotė, kaip ir Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos d punkto versijos vokiečių ir anglų kalbomis ir kaip iš esmės nurodyta Bazelio konvencijos nuostatų dėl neteisėtos prekybos įgyvendinimo gairių 101 ir 102 punktuose (9 straipsnio 2–4 dalys), leidžia manyti, kad pareiga atsiimti savaime reiškia atitinkamų atliekų šalinimą ir kad, jei to neįmanoma įvykdyti, jos gali būti šalinamos „alternatyviu būdu“. Todėl konstatavus neteisėtą atliekų vežimą jų šalinimas ar naudojimas laikytini siektinu tikslu – tiek atliekas atsiėmus, tiek „alternatyviu būdu“, kai paaiškėja, kad atsiimti neįmanoma.

49      Be to, atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 1013/2006 siekiamą aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugos tikslą, nurodytą jo 1 ir 7 konstatuojamosiose dalyse (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija / Parlamentas ir Taryba, C‑411/06, EU:C:2009:518, 62 punktą ir 2020 m. gegužės 28 d. Sprendimo Interseroh, C‑654/18, EU:C:2020:398, 51 punktą) ir su juo susijusį atliekų tvarkymą aplinkai saugiu būdu, kaip jis apibrėžtas šio reglamento 2 straipsnio 8 punkte, iš minėto reglamento 2 straipsnio 34 punkto ir 3 straipsnio, kuriuose nustatyta visiems atliekų vežimams taikoma procedūrinė tvarka, matyti, kad atliekų vežimas, nesvarbu, ar teisėtas, ar ne, vykdomas tik siekiant jas naudoti ar šalinti.

50      Reglamento Nr. 1013/2006 I A priede esančioje pranešimo formoje, kuri, kaip priminta šio sprendimo 40 punkte, iš esmės privaloma atliekų atsiėmimo atveju pagal Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą, yra skiltis, kurioje reikalaujama, kad pranešėjas pažymėtų langelį „šalinimas“ arba „naudojimas“, o tai reiškia, kad šis šalinimas ar naudojimas būtinai turi būti po tokio atsiėmimo.

51      Beje, iš Reglamento Nr. 1013/2006 25 straipsnio 1 dalies, susijusios su atsiėmimo išlaidomis neteisėto vežimo atveju, formuluotės matyti, kad šios išlaidos, be kita ko, apima išlaidas, patirtas dėl jų naudojimo ar šalinimo pagal šio reglamento 24 straipsnio 2 dalį, o tai taip pat reiškia, kad atsiėmimas apima naudojimą ar šalinimą.

52      Be to, šią išvadą patvirtina Direktyvos 2008/98 15 straipsnis, į kurį daroma nuoroda Reglamente Nr. 1013/2006, kuriame numatyta atsakomybė už atliekų tvarkymą, visų pirma atliekų gamintojo ar turėtojo pareiga apdoroti atliekas arba pasirūpinti, kad jos būtų apdorotos, t. y. atlikti visą naudojimo ar šalinimo operaciją. Direktyvos 2008/98 16 straipsnyje taip pat numatyta, kad valstybės narės privalo įrengti specialius įrenginius, kurie šalintų atliekas, įskaitant atvejus, kai jos yra vežamos iš trečiųjų šalių arba į jas.

53      Trečia, toks Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto aiškinimas būtinas atsižvelgiant į pagrindinį šio reglamento tikslą, t. y. apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą, taip pat į su juo susijusį atliekų tvarkymą aplinkai saugiu būdu, kaip priminta šio sprendimo 49 punkte.

54      Iš tiesų, jeigu po neteisėtai vežamų atliekų grąžinimo kompetentinga institucija jas perduotų savininkui, kuris, kaip pagrindinėse bylose, gali norėti jas atsiimti, tačiau atsisako pats pasirūpinti jų grąžinimu, kiltų pavojus, kad jos vėl bus vežamos neteisėtai ir bet kuriuo atveju prieš tai neapdorotos, o tai pakenktų šiam atliekų tvarkymo aplinkai saugiu būdu tikslui ir reikalavimui iki minimumo sumažinti pavojingų atliekų vežimus, kuris dera su tokiu veiksmingu ir aplinkai saugiu jų tvarkymu, įtvirtintu Bazelio konvencijos 4 straipsnio 2 dalies d punkte ir primintu Reglamento Nr. 1013/2006 8 konstatuojamojoje dalyje.

55      Galiausiai pažymėtina, kad 2024 m. balandžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2024/1157 dėl atliekų vežimo, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1257/2013 ir (ES) 2020/1056 ir kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1013/2006 (OL L, 2024/1157), 25 straipsnio, kuris nuo 2026 m. gegužės 21 d. pakeis Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnį, 2 dalyje dabar aiškiai nurodyta, kad atliekas atsiima viena iš institucijų arba šios nuostatos a–c punktuose nurodyti juridiniai ar fiziniai asmenys, kad „organizuot[ų] jų šalinimą ar naudojimą“.

56      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad, pirma, šios nuostatos c ir d punktai taikomi alternatyviai, nes d punktas taikomas tuo atveju, kai netaikomas c punktas, ir, antra, pagal c punktą išsiuntimo šalies kompetentinga institucija, nustačiusi, kad vežimas yra neteisėtas, įpareigojama naudoti arba šalinti po tokio vežimo atsiimtas atliekas.

 Dėl trečiojo klausimo

57      Trečiuoju klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas, kiek jame įpareigojama naudoti arba šalinti išsiuntimo šalies kompetentingos institucijos atsiimtas atliekas, nepaisant pirminio siuntėjo prieštaravimo, galioja  atsižvelgiant į Chartijos 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės į nuosavybę apsaugą.

58      Pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį, jei Chartijoje yra teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, jų reikšmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta šioje konvencijoje. Vis dėlto ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnės apsaugos. Darytina išvada, kad aiškinant Chartijos 17 straipsnio 1 dalį reikia atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, susijusią su EŽTK pirmojo papildomo protokolo 1 straipsniu, kuriame įtvirtinta teisės į nuosavybę apsauga (šiuo klausimu žr. 2024 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Neves 77 Solutions, C‑351/22, EU:C:2024:723, 80 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

59      Chartijos 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos trys skirtingos normos. Pirmoje normoje, kuri išdėstyta šios nuostatos pirmame sakinyje ir yra bendro pobūdžio, sukonkretinamas nuosavybės apsaugos principas. Antroje normoje, kuri įtvirtinta minėto straipsnio antrame sakinyje, kalbama apie nuosavybės atėmimą ir tokiu atveju taikomas tam tikras sąlygas. Trečioje normoje, išdėstytoje tos pačios nuostatos trečiame sakinyje, valstybėms narėms pripažįstama teisė reglamentuoti naudojimąsi nuosavybe tiek, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus. Vis dėlto šios taisyklės nėra tarpusavyje nesusijusios. Iš tiesų antroji ir trečioji taisyklės susijusios su konkrečiais nuosavybės teisių pažeidimo pavyzdžiais ir turėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į pirmoje iš šių taisyklių įtvirtintą principą (šiuo klausimu žr. 2025 m. liepos 10 d. Sprendimo INTERZERO ir kt., C‑254/23, EU:C:2025:569, 144 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

60      Be to, reikia priminti, kad nuosavybės atėmimas reiškia, kad nuosavybė buvo nusavinta ar formaliai paimta arba ginčijama situacija prilygsta faktiniam paėmimui (2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo BPC Lux 2 ir kt., C‑83/20, EU:C:2022:346, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

61      Šiuo atveju iš paties Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto teksto matyti, kad nagrinėjama priemonė, t. y. išsiuntimo šalies kompetentingos institucijos vykdomas neteisėtai vežamų atliekų, siekiant jas naudoti ar šalinti, atsiėmimas, taikoma subsidiariai, nes ši institucija imasi veiksmų tik tuo atveju, kai už neteisėtą atliekų vežimą atsakingas pranešėjas – nesvarbu, ar jis yra atliekų savininkas ir ar buvo įgaliotas jas vežti, – ir jis šių atliekų neatsiėmė ir juo labiau neįrodė savo noro ar gebėjimo jas tvarkyti aplinkai saugiu būdu arba gali vėl bandyti jas neteisėtai vežti.

62      Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad kompetentingos institucijos įsikišimas yra subsidiarus, negalima teigti, kad atliekų, kurias neteisėtai veža kompetentinga institucija, atsiėmimas yra „nuosavybės atėmimas“, kaip tai suprantama pagal Chartijos 17 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje pranešėjui teikiama pirmenybė atsiimti atliekas.

63      Vis dėlto tokia priemonė yra naudojimosi teise į nuosavybę, kuriai taikomas turto naudojimo reglamentavimas, kaip tai suprantama pagal Chartijos 17 straipsnio 1 dalies trečią sakinį, apribojimas, nes šių atliekų paskirtis būtinai turi būti jų naudojimas ar šalinimas.

64      Šiuo klausimu reikia priminti, kad teisė į nuosavybę, užtikrinama pagal Chartijos 17 straipsnį, nėra absoliuti teisė ir, atsižvelgiant į Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, gali būti nustatyti naudojimosi ja apribojimai, pagrįsti Sąjungos siekiamais bendrojo intereso tikslais (šiuo klausimu žr. 2025 m. liepos 10 d. Sprendimo INTERZERO ir kt., C‑254/23, EU:C:2025:569, 108 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

65      Pirma, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas, pagal kurį naudojimosi teise į nuosavybę apribojimai turi būti „numatyti įstatymo“, yra įvykdytas, nes iš atsakymo į pirmuosius du klausimus matyti, kad Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį išsiuntimo kompetentinga institucija įpareigojama naudoti ar šalinti atsiimtas atliekas, o tai gali apriboti jų savininkų teisę į nuosavybę. Iš tiesų, nors pačiame akte, kuriuo leidžiama riboti naudojimąsi pagrindinėmis teisėmis, turi būti apibrėžta atitinkamos teisės įgyvendinimo apribojimo apimtis, prireikus Teisingumo Teismas gali aiškindamas patikslinti konkrečią apribojimo taikymo sritį, atsižvelgdamas tiek į nagrinėjamų Sąjungos teisės aktų formuluotę, tiek į jų bendrą sistemą ir jais siekiamus tikslus, aiškinamus remiantis Chartijoje įtvirtintomis pagrindinėmis teisėmis (šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 21 d. Sprendimo Ligue des droits humains, C‑817/19, EU:C:2022:491, 114 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

66      Antra, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad aplinkos ir žmonių sveikatos apsauga yra vienas iš bendrojo intereso tikslų, galinčių pateisinti teisės į nuosavybę apribojimus (šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 9 d. Sprendimo ERG ir kt., C‑379/08 ir C‑380/08, EU:C:2010:127, 18 punktą ir 2025 m. liepos 10 d. Sprendimo INTERZERO ir kt., C‑254/23, EU:C:2025:569, 152 punktą). Kaip priminta šio sprendimo 49 punkte, pagrindinis Reglamento Nr. 1013/2006 tikslas yra aplinkos ir žmonių sveikatos apsauga. EB 175 straipsnyje (dabar – SESV 192 straipsnis), kuris yra Reglamento Nr. 1013/2006 teisinis pagrindas, daroma nuoroda į tikslus, nurodytus EB 174 straipsnyje (dabar – SESV 191 straipsnis), kuriame nustatyta, kad Sąjungos aplinkos politika, be kita ko, padeda išlaikyti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę, taip pat saugoti žmonių sveikatą, ir kad ja siekiama aukšto apsaugos lygio.

67      Trečia, kiek tai susiję su pagal Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą neteisėtai vežtų atliekų atsiėmimo pasekmių proporcingumu, reikia priminti, kad pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai būtų tinkami atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia pasirinkti mažiausiai varžančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Slovakija ir Vengrija / Taryba, C‑647/15, EU:C:2017:631, 206 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2025 m. liepos 10 d. Sprendimo INTERZERO ir kt., C‑254/23, EU:C:2025:569, 109 punktą).

68      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad po neteisėto atliekų vežimo išsiuntimo šalies kompetentingos institucijos vykdomas jų atsiėmimas naudojimo ar šalinimo tikslais, užtikrinantis šių atliekų apdorojimą, yra tinkamas aplinkai ir žmonių sveikatai apsaugoti.

69      Kita vertus, mažiau ribojanti priemonė, kaip antai nurodyta per posėdį Teisingumo Teisme, pagal kurią atliekos patikimos pranešėjams de jure ar de facto po to, kai jas atsiėmė siunčiančioji institucija, kad paskui šie pranešėjai patys jas naudotų ar šalintų, prireikus prižiūrint siunčiančiajai institucijai, nebūtų tinkama aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugai. Iš tiesų pranešėjų nenoras ar negalėjimas atsiimti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo identifikuotų atliekų ir atitinkamų vežimų neteisėtumas kelia didelių abejonių dėl pranešėjų noro ar galimybės naudoti ar šalinti minėtas atliekas, todėl per šį posėdį nurodyta mažiau ribojanti priemonė negarantavo, kad aplinka ir žmonių sveikata bus apsaugotos.

70      Be to, sukelti nepatogumai, t. y. šiuo atveju teisės į nuosavybę apribojimai, nėra neproporcingi tikslui apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą.

71      Šiuo klausimu, viena vertus, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją visuomenės sveikatos apsauga yra svarbesnė nei ekonominės priežastys, todėl gali pateisinti net ir dideles neigiamas ekonomines pasekmes kai kuriems ūkio subjektams (žr., be kita ko, 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt., C‑127/07, EU:C:2008:728, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, pagal Chartijos 35 straipsnį žmonių sveikatos aukšto lygio apsauga užtikrinama nustatant ir įgyvendinant visas Sąjungos politikos ir veiklos kryptis, o pagal Chartijos 37 straipsnį aukštas aplinkos apsaugos lygis ir aplinkos kokybės gerinimas turi būti integruotas į Sąjungos politiką ir užtikrintas pagal tvaraus vystymosi principus.

72      Kita vertus, nagrinėjami apribojimai yra riboti ir kontroliuojami.

73      Iš tiesų, kaip pažymėta šio sprendimo 62 punkte, pagal Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalį nereikalaujama, kad atliekų savininkas, nesvarbu, ar jis yra pranešėjas pagal šią nuostatą, ar ne, prarastų visas savo teises į šias atliekas ir jos būtų faktiškai iš jo paimtos.

74      Be to, reikia priminti, kad, remiantis teise į veiksmingą teisminę gynybą, siunčiančiosios institucijos priimti sprendimai dėl atliekų naudojimo ar šalinimo gali būti skundžiami (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 28 d. EŽTT sprendimo G.I.E.M. S.R. L. ir kiti prieš Italiją, CE:ECHR:2018:0628JUD000182806, 302 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2024 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Neves 77 Solutions, C‑351/22, EU:C:2024:723, 95 ir 96 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Taip pat pagrindinės bylos patvirtina nagrinėjamos teisės į nuosavybę apribojimų teisminę kontrolę, leidžiančią juos ginčyti, nelygu atvejis, remiantis pažeidimo buvimu, įskaitant pripažinimą „atliekomis“, arba savavališku ar nepagrįstu elgesiu. Be to, vykdant šią teisminę kontrolę šie sprendimai dėl atliekų naudojimo ar šalinimo turi būti motyvuoti, o nagrinėjamu atveju jie buvo motyvuoti UQ ir IC negalėjimu užtikrinti atliekų atsiėmimo ir jų tvarkymo. Toks motyvavimas reiškia, kad kompetentinga institucija turi įsitikinti, jog pranešėjas du kartus neįvykdė pareigų, susijusių tiek su atliekų vežimu, tiek su jų tvarkymu, o tai reiškia, kad buvo keičiamasi informacija su pranešėju pagrindinėse bylose, ir prireikus gali leisti jam atsiimti nagrinėjamas atliekas, jeigu jis įrodo gebėjimą jas tvarkyti.

75      Taigi Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos aiškinimas, kaip matyti iš atsakymo į pirmąjį ir antrąjį klausimus, leidžia užtikrinti aukštą aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugos lygį, kurio taip pat siekiama Chartija, todėl jis atitinka Chartijos 17 straipsnio 1 dalį.

76      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad išnagrinėjus trečiąjį klausimą nenustatyta nieko, kas galėtų paveikti Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto galiojimą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

77      Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo 24 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa

turi būti aiškinama taip:

pirma, šios nuostatos c ir d punktai taikomi alternatyviai, nes d punktas taikomas tuo atveju, kai netaikomas c punktas, ir, antra, pagal c punktą išsiuntimo šalies kompetentinga institucija, nustačiusi, kad vežimas yra neteisėtas, įpareigojama naudoti arba šalinti po tokio vežimo atsiimtas atliekas.

2.      Išnagrinėjus trečiąjį klausimą nenustatyta nieko, kas galėtų paveikti Reglamento Nr. 1013/2006 24 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto galiojimą.

Parašai.

*      Proceso kalba: švedų.