This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 62024CC0813
Opinion of Advocate General Campos Sánchez-Bordona delivered on 5 February 2026.###
Generalinio advokato Campos Sánchez-Bordona išvada, pateikta 2026 m. vasario 5 d.
Generalinio advokato Campos Sánchez-Bordona išvada, pateikta 2026 m. vasario 5 d.
ECLI identifier: ECLI:EU:C:2026:75
Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,
pateikta 2026 m. vasario 5 d.(1)
Byla C-813/24
Smartflats SA
prieš
Région de Bruxelles-Capitale
(Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Procesas dėl prejudicinio sprendimo priėmimo – Laisvė teikti paslaugas – Direktyva 2006/123/EB – Paslaugos vidaus rinkoje – Turistų apgyvendinimo veikla – Leidimų išdavimo tvarka – Leidimų išdavimo sąlygos – Veikla, kuriai taikomas išankstinio deklaravimo ir registracijos reikalavimas – Reikalavimas turėti miesto planavimo atitikties liudijimą – Būtinybė turėti miesto planavimo leidimą – Regionų ir komunų institucijų dalyvavimas procedūroje – Sprendimo priėmimo terminų ir teisminių teisių gynimo priemonių nebuvimas vykdant miesto planavimo atitikties liudijimo išdavimo procedūrą “
1. Šiame sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą yra pateiktas klausimas, ar Région de Bruxelles-Capitale (sostinės Briuselio regionas, Belgija) galiojančios taisyklės dėl leidimų apgyvendinti turistus išdavimo ir jų apgyvendinimo veiklos registracijos atitinka Direktyvą 2006/123/EB(2).
2. Sudėtinguose komunų institucijų įgyvendinamuose regionų teisės aktuose, dėl kurių taikymo kyla nemažai klausimų, yra nustatyta, be kita ko, kad norint gauti leidimą vykdyti turistų apgyvendinimo veiklą turi būti išduotas miesto planavimo atitikties liudijimas.
3. Sprendime Cali Apartments(3) Teisingumo Teismas, remdamasis Prancūzijos teisės aktais dėl turistų apgyvendinimo, kuriam taikoma išankstinių leidimų išdavimo tvarka, išnagrinėjo teisines problemas, daugiau ar mažiau panašias į nurodytąsias šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą(4).
4. Nagrinėjama byla Teisingumo Teismui suteikia progą patikslinti savo jurisprudenciją dėl nacionalinės teisės normų, pagal kurias ribojamas turizmo paslaugų teikimas, atitikties Direktyvai 2006/123. Geriau suprasti ginčą gali padėti naujas teisės aktas, įsigaliojęs priėmus Sprendimą Cali Apartments, t. y. Reglamentas (ES) 2024/1028(5).
5. Byla, kurioje pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nagrinėjama atsižvelgiant į tai, kad daug turistams patrauklių Europos miestų patiria turistų apgyvendinimo plėtros poveikį. Įvairios problemos, kylančios dėl tokios plėtros (ekonominės, socialinės, miesto planavimo), kasdien aptariamos politinėse diskusijose(6), kurios vyksta valstybėse narėse.
I. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė. Direktyva 2006/123
6. Remiuosi Sprendimo Cali Apartments 3–11 punktuose pateiktomis Direktyvos 2006/123 konstatuojamosiomis dalimis ir nuostatomis.
B. Belgijos teisė
1. 2014 m. gegužės 8 d. įstatymas(7)
7. 2 straipsnyje nurodyta, kad juo į Belgijos teisę iš dalies perkelta Direktyva 2006/123.
8. 3 straipsnio 2 punkte turistų apgyvendinimas (hébergement) apibrėžtas kaip „bet koks būstas [(logement)], kuris už atlygį reguliariai ar kartais siūlomas turistams vienai ar kelioms naktims“.
9. 3 straipsnio 6 punkte išvardytas įvairių kategorijų būstas, įskaitant „turistams nuomojamą būstą“.
10. Pagal 4 straipsnį turistų apgyvendinimo veikla turi būti „iš anksto deklaruojama“ ir registruojama, taip pat turi būti laikomasi sąlygų, numatytų, be kita ko, 5 straipsnio 2 dalyje(8).
11. 5 straipsnio 2 dalyje nustatytos tokios sąlygos:
– reikia gauti gaisrinės saugos pažymėjimą, o jį pagal kompetentingos tarnybos(9) rekomendaciją išduoda komunos, kurioje yra turistams apgyvendinti skirtos patalpos, burmistras. Tam tikroms įstaigoms, įskaitant turistams nuomojamą būstą, vyriausybės numatytomis sąlygomis gali pakakti supaprastinto patikrinimo pažymėjimo (a punktas),
– reikia gauti komunos, kurioje yra atitinkamos turistams apgyvendinti skirtos patalpos, liudijimą, patvirtinantį, kad tos patalpos „įrengtos laikantis galiojančių su žemėtvarka susijusių teisės aktų ir miesto planavimo taisyklių“ (b punktas).
2. 2016 m. kovo 24 d. nutarimas(10)
12. Dėl gaisrinės saugos pažymėjimo 27 straipsnyje yra nurodytos sąlygos, kuriomis galima gauti supaprastintą patikrinimo pažymėjimą, kaip jis suprantamas pagal 2014 m. gegužės 8 d. įstatymo 5 straipsnio 2 dalies a punktą.
13. 27 straipsnyje nustatyta, kad didžiausias apgyvendinimo patalpų pajėgumas turi būti mažesnis nei dešimt asmenų ir tame pačiame pastate neturi būti kitų apgyvendinimo patalpų arba apgyvendinimo įstaiga turi būti pastate, kuriame yra kelios turistams apgyvendinti skirtos patalpos, o šių patalpų bendras apgyvendinimo pajėgumas yra mažesnis nei dešimt asmenų, tačiau su sąlyga, kad turistams nuomojamo būsto atveju turistų apgyvendinimo patalpų neeksploatuoja veiklos vykdytojas, vienu metu eksploatuojantis daugiau nei penkias apgyvendinimo patalpas.
3. Regioninis žemės naudojimo planas(11)
14. Dėl miesto planavimo atitikties liudijimo nustatyta, kad komunos institucija patvirtina, jog planuojama veikla dera su nekilnojamojo turto situacija miesto planavimo srityje.
15. Šiuo klausimu yra parengtas orientacinis dokumentas – PRAS žodynėlis(12), kuriame išskiriamas:
– „būstas“ (pranc. logement), apibrėžtas kaip „visos patalpos, skirtos laikinai arba nuolat gyventi vienam ar keliems asmenims, jeigu teisės aktuose nenustatyta kita paskirtis, įskaitant poilsio namus ir patvirtintas ar subsidijuojamas apgyvendinimo patalpas, išskyrus viešbučio įstaigas“, ir
– „viešbučio įstaiga“, t. y. „asmenų apgyvendinimo įstaiga, galinti teikti paslaugas klientams, pavyzdžiui, viešbutis, nakvynės namai, jaunimo nakvynės namai, motelis, pensionas, apartamentų viešbutis, butų viešbutis...“.
4. Briuselio teritorijų planavimo kodeksas(13)
16. Pagal 98 straipsnio l dalies 5 punktą miesto planavimo leidimą būtina gauti tuo atveju, jeigu siekiama pakeisti pastato paskirtį (t. y. funkciją, kuriai pagal atitinkamą statybos ar miesto planavimo leidimą turi būti naudojamas turtas) arba naudojimo būdą (kuris, atsižvelgiant į minėtą paskirtį, suprantamas kaip konkreti veikla, vykdoma eksploatuojant turtą).
5. 2016 m. gegužės 10 d. ministro aiškinamasis aplinkraštis(14)
17. Jo 2 skirsnyje numatyta:
– „Miesto planavimo srityje pagrindinis kriterijus, skiriantis viešbučio įstaigą nuo būsto, yra tai, kad gyvenamųjų patalpų ir (arba) būsto funkcijos šiuo atveju yra antraeilės, palyginti su nenuolatinių klientų apgyvendinimo koncepcija“,
– viešbučio įstaigos sąvoka „turi būti aiškinama plačiai ir apimti bet kokios formos įstaigą, skirtą nenuolatiniams gyventojams apgyvendinti, taip ją atskiriant nuo būsto sąvokos“,
– „[r]eikia konkrečiai patikrinti, ar dėl pastate vykdomos turistų apgyvendinimo veiklos pastatas laikytinas „viešbučio įstaiga“, kaip tai suprantama pagal PRAS“,
– „[j]ei nekilnojamojo turto objektas, kuriame yra turistams apgyvendinti skirtos patalpos, išlaiko savo pagrindinę gyvenamojo būsto funkciją, jo negalima laikyti viešbučio įstaiga. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie būstą, kuris turizmo tikslais nuomojamas nereguliariai, arba būstą, kuriame veiklos vykdytojas nuolat gyvena, o dalį jo naudoja kaip turistams apgyvendinti skirtas patalpas“,
– „[p]riešingai, kai nekilnojamojo turto objektas yra visas skirtas turistams apgyvendinti ir todėl jame niekas nuolat negyvena, turistų apgyvendinimo veikla nebėra su šiuo būstu sietina papildoma veikla ir nekilnojamojo turto objektas turi būti laikomas viešbučio įstaiga, kaip tai suprantama pagal PRAS“,
– „[s]avaime suprantama, kad komunos turi visišką diskreciją konkrečiai vertinti tam tikro nekilnojamojo turto objekto naudojimo būdo atitiktį“.
II. Faktinės aplinkybės, byla ir prejudiciniai klausimai
18. Smartflats yra įmonė, vykdanti veiklą Briuselio nekilnojamojo turto sektoriuje, visų pirma trumpalaikės būsto nuomos srityje.
19. 2020 m. rugsėjo 10 d. Smartflats pateikė Service Economie et Emploi du Service Public Régional de Bruxelles(15) išankstinę deklaraciją dėl atitikties 2014 m. gegužės 8 d. įstatymo 4 straipsniui, norėdama įregistruoti turistų apgyvendinimo veiklą Briuselyje esančiame pastate.
20. 2021 m. lapkričio 11 d. Briuselio ekonomikos ir užimtumo departamentas nusprendė, kad ši deklaracija nepriimtina, nes pateikti dokumentai yra neišsamūs. Jis nurodė, kad neišdavus registracijos numerio veiklos vykdyti neleidžiama.
21. 2022 m. birželio 24 d. Smartflats raštu kreipėsi į Briuselio miesto burmistrą su skundu, kad, jos nuomone, prašymai išduoti gaisrinės saugos pažymėjimus nebuvo nagrinėjami, nes komunos taryba nusprendė, jog miesto planavimo atitikties liudijimas negali būti išduotas (nors 2014 m. gegužės 8 d. įstatyme vieno iš šių dokumentų išdavimas nėra siejamas su kito dokumento išdavimu)(16).
22. 2022 m. rugsėjo 24 d. Briuselio ekonomikos ir užimtumo departamento paprašyta Smartflats patvirtino, kad pastate eksploatuoja keturis trumpalaikės nuomos „būstus“.
23. 2022 m. spalio 5 d. Briuselio ekonomikos ir užimtumo departamento inspektorius konstatavo, kad turistams apgyvendinti skirtas pastatas neatitiko 2014 m. gegužės 8 d. įstatymo reikalavimų.
24. 2022 m. lapkričio 8 d. Briuselio ekonomikos ir užimtumo departamentas priėmė įsakymą nedelsiant nutraukti turistų apgyvendinimo veiklą, motyvuodamas tuo, kad Smartflats nepateikė išankstinės deklaracijos dėl savo veiklos.
25. 2022 m. lapkričio 10 d. Smartflats kreipėsi į Briuselio miesto burmistrą su prašymu išduoti supaprastintą patikrinimo pažymėjimą, susijusį su atitinkamų turistams apgyvendinti skirtų patalpų gaisrine sauga.
26. 2022 m. gruodžio 7 d. sostinės Briuselio regiono vyriausybės ministras pirmininkas, kuris taip pat atsakingas už turizmą, patvirtino 2022 m. lapkričio 8 d. įsakymą dėl veiklos nutraukimo, motyvuodamas tuo, kad Smartflats neturėjo 2014 m. gegužės 8 d. įstatymo 5 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyto gaisrinės saugos pažymėjimo ir registracijos numerio, suteikiančio teisę eksploatuoti atitinkamą pastatą pagal to įstatymo 4 straipsnį.
27. Smartflats toliau eksploatavo patalpas, todėl 2023 m. vasario 7 d. buvo surašytas protokolas, kuriame konstatuotas įsakymo nedelsiant nutraukti patalpų eksploatavimą pažeidimas.
28. Tada Smartflats pateikė prašymą išduoti supaprastintą gaisrinės saugos pažymėjimą. Briuselio komunos taryba 2023 m. gegužės 22 d. atsisakė jį išduoti, nes nebuvo pateiktas joks prašymas dėl miesto planavimo leidimo, siekiant pakeisti pastato paskirtį. Pateikus atitinkamą apeliaciją, šis pažymėjimas galiausiai buvo išduotas.
29. 2023 m. birželio 15 d. Briuselio ekonomikos ir užimtumo departamento inspektorius informavo Smartflats, kad ketina užtikrinti įsakymo nedelsiant nutraukti veiklą įvykdymą. 2023 m. birželio 23 d. jis užantspaudavo patalpas.
30. 2023 m. liepos 3 d. Smartflats iškėlė bylą Tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Prancūzų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas, Belgija) ir prašė panaikinti 2022 m. lapkričio 8 d. priimtą įsakymą nedelsiant nutraukti veiklą.
31. Sostinės Briuselio regionas nurodė, kad Smartflats prašymas nepagrįstas, ir pareiškė priešieškinį, kuriuo iš esmės prašė ne tik uždrausti eksploatuoti patalpas, bet ir skirti baudą.
32. 2023 m. lapkričio 13 d. nutartimi Tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Prancūzų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas) pripažino Smartflats ieškinį nepagrįstu ir patenkino sostinės Briuselio regiono priešieškinį.
33. Dėl šios nutarties Smartflats pateikė apeliacinį skundą Cour d'appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas), o šis teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kad būtų atsakyta į septynis klausimus; iš šių klausimų pakartoju trečiąjį, ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį.
34. Jie yra tokie:
„3. Ar, taikant proporcingumo reikalavimą, pagal Direktyvos 2006/123 9 straipsnį draudžiama teisinė tvarka, pagal kurią reikalaujama iš anksto deklaruoti ir registruoti bet kokio būsto, kuris įrengtas taip, kad būtų galima gyventi ir gaminti maistą, įskaitant atitinkamais atvejais už papildomą mokestį teikiamas viešbučio tipo paslaugas, ir kuris už atlygį reguliariai ar kartais siūlomas turistams vienai ar kelioms naktims, eksploatavimą, iš esmės motyvuojant tuo, kad reikia apsaugoti turistus, ir kartu (netiesiogiai) motyvuojant tuo, kad taip galima apsaugoti miesto aplinką, kartu apsaugant ir būstą?
4. Ar pagal Direktyvos 2006/123 10 straipsnį draudžiama teisinė tvarka, pagal kurią reikalaujama iš anksto deklaruoti ir registruoti bet kokio būsto, kuris įrengtas taip, kad būtų galima gyventi ir gaminti maistą, įskaitant atitinkamais atvejais už papildomą mokestį teikiamas viešbučio tipo paslaugas, ir kuris už atlygį reguliariai ar kartais siūlomas turistams vienai ar kelioms naktims, eksploatavimą, t. y., be kita ko, pateikti komunos, kurioje yra atitinkamos turistų apgyvendinimo patalpos, liudijimą, patvirtinantį, kad tos patalpos įrengtos laikantis galiojančių su žemėtvarka susijusių teisės aktų ir miesto planavimo taisyklių, kai pagal su žemėtvarka susijusius nacionalinės teisės aktus ir miesto planavimo taisykles reikalaujama gauti miesto planavimo leidimą, jei nekilnojamojo turto naudojimo būdas ar paskirtis keičiami iš „būsto“ į „viešbučio įstaigą“ ir jei eksploatuojamas būstas pirmiau nurodyta prasme laikomas viešbučio įstaiga, atsižvelgiant į tai, kaip pastaroji sąvoka ir turistų apgyvendinimo sąvoka apibrėžtos atitinkamuose teisės aktuose ir taisyklėse?
5. Ar atsakymas į pirmesnį klausimą galėtų būti kitoks atsižvelgiant į tai, ar nustatyti, kas yra „viešbučio įstaiga“, paliekama komunos diskrecijai, kaip numatyta ministro aplinkraštyje?
6. Ar pagal Direktyvos 2006/123 13 straipsnį draudžiama teisinė tvarka, pagal kurią reikalaujama iš anksto deklaruoti ir registruoti bet kokio būsto, kuris įrengtas taip, kad būtų galima gyventi ir gaminti maistą, įskaitant atitinkamais atvejais už papildomą mokestį teikiamas viešbučio tipo paslaugas, ir kuris už atlygį reguliariai ar kartais siūlomas turistams vienai ar kelioms naktims, eksploatavimą, t. y., be kita ko, pateikti komunos, kurioje yra atitinkamos turistų apgyvendinimo patalpos, liudijimą, patvirtinantį, kad tos patalpos įrengtos laikantis galiojančių su žemėtvarka susijusių teisės aktų ir miesto planavimo taisyklių, kai nenustatytas šio liudijimo išdavimo terminas, nenustatyta konkreti pareiga motyvuoti ir nenumatytos jokios konkrečios teisių gynimo priemonės?“
III. Procesas Teisingumo Teisme
35. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2024 m. lapkričio 27 d.
36. Rašytines pastabas pateikė Smartflats, Belgijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Smartflats, Belgijos vyriausybė ir Komisija dalyvavo 2025 m. lapkričio 12 d. vykusiame teismo posėdyje.
37. Teisingumo Teismo prašymu savo išvadoje nagrinėsiu tik trečiąjį, ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį prejudicinius klausimus.
IV. Vertinimas
A. Pirminės pastabos
38. Prielaidos, kuriomis remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, padeda nustatyti ginčo apimtį.
39. Iš esmės šis teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Direktyvos 2006/123 9, 10 ir 13 straipsnius siekdamas nustatyti, ar sostinės Briuselio regione galiojanti leidimų apgyvendinti turistus išdavimo tvarka atitinka šiuos straipsnius, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad pagal ją privaloma pateikti miesto planavimo atitikties liudijimą(17), siekiant pastatą naudoti turistų apgyvendinimo reikmėms(18).
40. Kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas:
– neginčijama, kad 2014 m. gegužės 8 d. įstatymas patenka į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį ir kad tokia veikla, kokią vykdo Smartflats (trumpalaikė gyvenamųjų patalpų su baldais nuoma už užmokestį nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena), yra paslaugos, kaip jos suprantamos pagal šios direktyvos 4 straipsnį,
– taip pat neginčijama, kad 2014 m. gegužės 8 d. įstatyme yra nustatyta leidimų išdavimo tvarka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 9 straipsnį, o ne „reikalavimų“, kaip antai numatytų šios direktyvos 14 ir 15 straipsniuose, sistema,
– kalbant apie Direktyvos 2006/123 9 straipsnyje numatytus reikalavimus pažymėtina, kad sostinės Briuselio regiono taikoma tvarka yra nediskriminacinė ir pagrįsta privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, tačiau jos proporcingumas diskutuotinas,
– nors atrodo, kad reikalavimas turėti gaisrinės saugos pažymėjimą atitinka Direktyvos 2006/123 10 straipsnyje nustatytas sąlygas, abejotina, kad jas atitinka ir reikalavimas pateikti miesto planavimo atitikties liudijimą.
B. Trečiasis prejudicinis klausimas
41. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Direktyvos 2006/123 9 straipsnį išaiškinti „taikant proporcingumo reikalavimą“, siekdamas nustatyti, ar pagal šį straipsnį draudžiama teisinė tvarka, kaip antai nagrinėjamoji, pagal kurią:
– reikalaujama iš anksto deklaruoti ir registruoti bet kokio būsto, kuris įrengtas taip, kad būtų galima gyventi ir gaminti maistą, įskaitant atitinkamais atvejais už papildomą mokestį teikiamas viešbučio tipo paslaugas, ir kuris už atlygį reguliariai ar kartais siūlomas turistams vienai ar kelioms naktims, eksploatavimą,
– „iš esmės motyvuoja[ma] tuo, kad reikia apsaugoti turistus, ir kartu (netiesiogiai) motyvuoja[ma] tuo, kad taip galima apsaugoti miesto aplinką, kartu apsaugant ir būstą“.
42. Nacionalinės leidimų išdavimo tvarkos atitiktis Direktyvai 2006/123 turi būti vertinama atsižvelgiant į jos 9 straipsnio 1 dalį. Valstybės narės šią tvarką gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu ji yra nediskriminacinė, pateisinama privalomuoju bendrojo intereso pagrindu ir proporcinga, palyginti su jos tikslu.
43. Leidimo gavimo sąlygos turi atitikti Direktyvos 2006/123 10 straipsnį. Pagal šį straipsnį leidimų išdavimo tvarka turi būti grindžiama kriterijais, kuriuos taikant ribojama kompetentingų institucijų galimybė naudotis vertinimo įgaliojimais ir kurie atitinka to straipsnio 2 dalyje išvardytas savybes.
44. Ir Direktyvos 2006/123 9 straipsnio 1 dalyje, susijusioje su pateisinimu, ir jos 10 straipsnio 2 dalyje, reglamentuojančioje leidimų išdavimo kriterijus, yra numatyti aiškūs, tikslūs ir besąlygiški įpareigojimai, dėl kurių tos nuostatos veikia tiesiogiai(19).
45. Taigi administracinių leidimų išdavimo tvarka turi atitikti šiuos du straipsnius(20). Norint patikrinti, ar ji juos atitinka, reikia įvertinti, ar apribojimas „pirmiausia nediskriminuo[ja] dėl pilietybės, [yra] pateisinamas svarbiu visuomenės interesu [privalomuoju bendrojo intereso pagrindu] ir galiausiai [yra] tinkamas siekiamam tikslui pasiekti, nevirš[ija] to, kas būtina jam pasiekti, ir jo [ne]įmanoma pakeisti kitomis, mažiau ribojančiomis priemonėmis, kuriomis galėtų būti pasiekiamas toks pat rezultatas“(21).
46. Įvertinti, ar įvykdytos trys Direktyvos 2006/123 9 straipsnyje nustatytos sąlygos, galiausiai turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nes jis geriausiai žino faktines bylos aplinkybes(22).
47. Vis dėlto Teisingumo Teismas, siekdamas pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, gali jam išdėstyti gaires, kurios leistų priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje(23).
1. Diskriminacija
48. Remiantis bylos medžiagoje pateikta informacija negalima teigti, kad leidimų išdavimo tvarka yra diskriminacinė, nes ji vienodai taikoma sostinės Briuselio regione įsisteigusiems ūkio subjektams ir kitų valstybių narių piliečiams arba jų rezidentams, norintiems šiame regione vykdyti savarankišką ekonominę veiklą.
49. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tokį vertinimą patvirtino. Jo nuomone, taikant šią tvarką turistų apgyvendinimo paslaugų teikėjai visiškai nediskriminuojami(24).
2. Pateisinimas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais
50. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad nagrinėjamais teisės aktais siekiama apsaugoti turistus ir miesto aplinką(25).
51. Pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 8 punktą „svarbūs visuomenės interesai [privalomieji bendrojo intereso pagrindai]“ – „tai priežastys, pripažintos tokiomis [pagrindai, pripažinti tokiais] Teisingumo Teismo praktikoje, įskaitant: <...> vartotojų, paslaugų gavėjų <...> apsaugą; <...> aplinkos ir miesto aplinkos apsaugą <...>“.
52. Iš esmės turistų, kaip turistų apgyvendinimo paslaugų naudotojų, apsauga galėtų patekti į bendresnę vartotojų ir paslaugų gavėjų apsaugos sąvoką. O miesto aplinkos apsauga yra aiškiai numatyta Direktyvoje 2006/123.
53. Taigi nurodytas dviem aspektais pagrįstas pateisinimas atitinka tam tikrus pagrindus, kurie yra leidžiami pagal Direktyvą 2006/123 ir Teisingumo Teismo jurisprudenciją(26).
54. Be to, kaip minėjau, Reglamente 2024/1028 yra nurodytas galimas turistų apgyvendinimo poveikis būsto politikai. Teisingumo Teismas „yra pripažinęs, kad su socialinio būsto politika susiję reikalavimai, kuriais siekiama kovoti su įtampa nekilnojamojo turto rinkoje, ypač kai konkrečioje rinkoje yra struktūrinis būsto trūkumas ir labai didelis gyventojų tankis, gali būti privalomieji bendrojo intereso pagrindai“(27).
3. Leidimų išdavimo tvarkos, pagrįstos turistų apsaugos tikslu, būtinumas ir proporcingumas
55. Pagal Direktyvos 2006/123 9 straipsnio 1 dalį reikia nustatyti, ar nagrinėjama leidimų išdavimo tvarka: a) yra būtina turistų apsaugai užtikrinti ir b) atitinka proporcingumo principo reikalavimus.
56. Valstybių narių nustatyti paslaugų teikimo apribojimai turi atitikti proporcingumo principą. Šie apribojimai jį atitinka, jeigu yra tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, neviršija to, kas būtina jam pasiekti, o kitos, mažiau ribojančios, priemonės neleidžia pasiekti to paties rezultato(28).
57. Be to, nacionalinės teisės aktai yra tinkami nustatytam tikslui įgyvendinti tik jeigu jais iš tikrųjų nuosekliai ir sistemingai siekiama šio tikslo(29).
58. Būtent valstybė narė, siekianti remtis tikslu, kuriuo galima pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimą, turi pateikti sprendimą šiuo klausimu turinčiam priimti teismui visą informaciją, kuri leistų šiam įsitikinti, jog minėta priemonė atitinka iš proporcingumo principo kylančius reikalavimus(30).
59. Belgijos vyriausybė:
– teigia, kad turistų apsauga buvo privalomasis bendrojo intereso pagrindas, kurį nagrinėjamomis taisyklėmis siekta užtikrinti pirmiausia,
– šių taisyklių būtinumą ir proporcingumą pagrindžia tuo, kad pagal jas turistams suteikiama geresnė apsauga, nei taikant paprastą registracijos ir kontrolės a posteriori sistemą, kuri yra ne tokia veiksminga. Išankstiniu leidimu turistams užtikrinama, kad jų nuomojamas būstas būtų eksploatuojamas teisėtai, taigi atitiktų visus teisės aktų reikalavimus (minimalius tinkamumo gyventi, sveikatos ir saugos standartus, miesto planavimo taisykles ir kitas teisės normas, kuriomis garantuojamas paslaugų teikėjo sąžiningumas).
60. Priešingai, Komisija ir Smartflats mano, kad sostinės Briuselio regione nustatyta leidimų apgyvendinti turistus išdavimo tvarka nėra nei būtina, nei proporcinga siekiant apsaugoti turistus, nes egzistuoja mažiau ribojančių alternatyvų(31).
61. Nors galutinį sprendimą šiuo klausimu turi priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, kad Smartflats ir Komisijos argumentai yra įtikinamesni.
62. Pirma, kaip teigia Komisija, siekiant užtikrinti minimalių tinkamumo gyventi, sveikatos ir saugos standartų laikymąsi nereikia taikyti ginčijamos išankstinių leidimų išdavimo tvarkos. Visi apgyvendinimo paslaugų teikėjai sostinės Briuselio regione jau privalo laikytis šių reikalavimų, visų pirma pagal Code du logement (Būsto kodeksas)(32) 4 ir 219 straipsnius.
63. Reikalavimas turėti miesto planavimo atitikties liudijimą, išduotą pagal išankstinių leidimų išdavimo tvarką, taip pat papildomai nepadeda užtikrinti, kad turistų apgyvendinimo patalpose būtų laikomasi minimalių tinkamumo gyventi, sveikatos ir saugos standartų. Šis liudijimas patvirtina, kad pastatas yra skirtas (naudojamas) konkrečiam tikslui, t. y. turi gyvenamąją arba viešbučio paskirtį.
64. Antra, problemą vertinant iš informacijos, teikiamos turistų apgyvendinimo paslaugų naudotojams, perspektyvos matyti, kad šie asmenys turi priemonių apgyvendinimo patalpų kokybei tikrinti ir vertinti, nes naudojasi bendradarbiaujamosios ekonomikos teikiamomis galimybėmis, susijusiomis su plačiausiai naudojamomis tarpininkavimo platformomis (pavyzdžiui, Airbnb)(33).
65. Tokios priemonės leidžia „ieškantiems būsto pasirinkti visiškai aiškius pasiūlymus iš būstų pasiūlymų, kuriuos platformoje yra pateikę nuomotojai“(34).
66. Siekiant apsaugoti trumpalaikės būsto nuomos paslaugomis besinaudojančius turistus, su elektroninėmis platformomis susijusios (neformalios) priemonės paprastai yra veiksmingos rinkos ekonomikos sąlygomis, kaip antai pagrįstomis Direktyva 2006/123, ir tikrai yra mažiau ribojančios nei išankstinių leidimų išdavimo tvarka.
67. Galiausiai pačioje Belgijoje Flandrijos ir Valonijos regionai turistų apgyvendinimui taiko kontrolės a posteriori taisykles. Iš turimos informacijos matyti, kad praktiškai įgyvendinant šias kontrolės taisykles pasiekiama geresnių rezultatų nei sostinės Briuselio regione taikant išankstinių leidimų išdavimo tvarką(35).
68. Taigi atsižvelgiant į tai atrodo, kad nagrinėjama tvarka nevisiškai atitinka būtinumo ir proporcingumo kriterijus siekiant turistų apsaugos tikslo, tačiau galutinai šį klausimą turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
4. Leidimų išdavimo tvarkos, pagrįstos miesto aplinkos apsaugos tikslu, būtinumas ir proporcingumas
69. Belgijos vyriausybė teigia, kad nagrinėjama tvarka yra būtina ir proporcinga siekiant sostinės Briuselio regione apsaugoti miesto aplinką ir būstą.
70. Šiuo klausimu ji nurodo keletą tyrimų(36), iš kurių matyti, kad Briuselyje dėl „Airbnb reiškinio“ padaugėjo turistų apgyvendinimo paslaugų, nes jos tapo pelningesnės, ir dėl to pablogėjo gyventojų būsto rinkos padėtis.
71. Belgijos vyriausybės teigimu, neigiamas „Airbnb reiškinio“ poveikis yra tas, kad padidėjo gyvenamųjų patalpų nuomos ir parduodamo nekilnojamojo turto kaina. Gyventojams sunku išsinuomoti arba įsigyti būstą, o socialinio būsto laukiančiųjų sąrašai pailgėjo.
72. Smartflats tyrimus ir duomenis apie būsto rinką sostinės Briuselio regione aiškina kitaip:
– apskaičiuota, kad dėl turistams nuomojamų būstų gyvenamųjų būstų nuomos rinka šiame regione sumažėjo 2 400 būstais, o tai sudaro tik 0,7 % privačių nuomojamų būstų. Ribojant turistų apgyvendinimo veiklą nesprendžiama būsto krizė, kurios priežastys – statomų įperkamų būstų trūkumas ir daug egzistuojančių tuščių būstų(37),
– 2024 m. tyrime(38) nustatyta, kad sostinės Briuselio regione yra apie 11 500 tuščių būstų (faktinis skaičius priklauso nuo skaičiavimo metodikos). Prie šio skaičiaus reikia pridėti dar 5 000 tuščių socialinių būstų. Taigi, Smartflats teigimu, tuščių būstų skaičius yra penkis kartus didesnis nei tų, kurių dėl turistams apgyvendinti skirtų patalpų nuomos neliko gyvenamųjų būstų rinkoje.
73. Be to, Smartflats pabrėžia, kad sostinės Briuselio regione leidimų išdavimo tvarka įgyvendinama prastai, palyginti su Flandrijos ir Valonijos regionuose taikoma tvarka(39). Flandrijos regione buvo registruota 60 % būstų, o Valonijos regione – 48 %; šiuose regionuose yra taikoma tvarka, pagal kurią turistams apgyvendinti skirtos patalpos paprasčiausiai registruojamos ir tikrinamos a posteriori.
74. Dėl šių priežasčių Smartflats teigia, kad nagrinėjama tvarka nėra nei būtina, nei proporcinga siekiant užtikrinti miesto aplinkos ir būsto apsaugą sostinės Briuselio regione.
75. Suprantu teisėtą Belgijos vyriausybės susirūpinimą, kuris atitinka išreikštąjį minėtoje Reglamento 2024/1028 1 konstatuojamojoje dalyje. Nėra lengva suderinti siekį patenkinti augančią turistų apgyvendinimo paklausą ir (galimas) neigiamas pasekmes, kurias gali turėti šios rūšies apgyvendinimo plėtra, kai būsto savininkai pirmenybę teikia tokiam nekilnojamojo turto naudojimo būdui, o ne ilgalaikei būsto nuomai.
76. Vertinant Sąjungos teisės požiūriu (joje įsisteigimo laisvė numatyta kaip pagrindinis principas) pažymėtina, kad Sprendime Cali Apartments yra įtvirtintas precedentas, kuriame paaiškinta tvarkos, daugiau ar mažiau panašios į nagrinėjamąją šioje byloje, atitiktis Direktyvai 2006/123.
77. Sprendime Cali Apartments Teisingumo Teismui atlikus būtinumo ir proporcingumo vertinimą nustatyta, kad Prancūzijos tvarka šiuos principus atitiko, nes jai būdingi trys svarbūs požymiai:
– ji buvo pagrįsta Prancūzijos būsto rinkos tyrimu ir dėl turistų apgyvendinimo paslaugų plėtros patiriama įtampa šioje rinkoje. Tyrimą Teisingumo Teismui pateikė Prancūzijos vyriausybė(40),
– ji netaikyta būstui, kuris yra nuomotojo pagrindinė gyvenamoji vieta, nes šio būsto nuoma neturi pasekmių ilgalaikės nuomos rinkai – šiam nuomotojui nereikia savo pagrindinės gyvenamosios vietos perkelti į kitą būstą(41),
– geografiniu požiūriu tvarka buvo ne visuotinio taikymo, bet ribotos apimties, ir skirta nedideliam skaičiui tankiai apgyvendintų komunų, kuriose yra išaugusi įtampa gyvenamosios paskirties patalpų nuomos rinkoje(42).
78. Atrodo, kad sostinės Briuselio regiono leidimų apgyvendinti turistus išdavimo tvarkai nebūdingas nė vienas iš šių trijų požymių, nors galutinį vertinimą šiuo klausimu turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
a) Ankstesni tyrimai
79. Pirma, nėra įrodymų, kad prieš priimant 2014 m. gegužės 8 d. įstatymą (ir jį papildančius teisės aktus) buvo atliktas išsamus sostinės Briuselio regiono turistų apgyvendinimo rinkos ir tokio apgyvendinimo poveikio gyvenamajam būstui tyrimas.
80. Teismo posėdyje šalys sutiko, kad priimtas 2014 m. gegužės 8 d. įstatymas, kuris susijęs tik su žemėtvarka, nebuvo pagrįstas tikslu kovoti su būsto trūkumu ilgalaikės nuomos rinkoje sostinės Briuselio regione.
81. Belgijos vyriausybė nurodė, kad šiuo įstatymu siekta užkirsti kelią turistų apgyvendinimo paslaugų plėtrai, susijusiai su bendradarbiaujamosios ekonomikos platformų plėtra, kuri vyko kituose didžiuosiuose Europos turistiniuose miestuose. Priešingai, Smartflats pažymėjo, kad tikrasis tikslas buvo apsaugoti tradicinį viešbučių sektorių.
82. Iš Smartflats ir Komisijos nurodytų sostinės Briuselio regiono būsto rinkos tyrimų matyti, kad įtampa šio regiono būsto rinkoje ir įperkamų būstų stoka yra susijusios su daugeliu veiksnių (sparčiu gyventojų skaičiaus augimu, didelės dalies gyventojų skurdu, didėjančiomis nuomos kainomis ir naujų būstų, visų pirma socialinio būsto, trūkumu).
83. Šiuose tyrimuose turistų apgyvendinimo paslaugų plėtra minima kaip papildomas veiksnys, kuris, jeigu ir lemia įtampą būsto rinkoje, tai tos įtampos poveikis yra ribotas, nes turistams apgyvendinti skirtos patalpos sudaro tik 0,7 % regiono būstų.
b) Turistų apgyvendinimas savininko būste
84. Pagal nagrinėjamą reguliavimą turi būti gautas išankstinis leidimas apgyvendinti turistus, net jeigu yra nuomojami kambariai savininko būste, kuriame gyvena pats savininkas.
85. Šios ribojamosios priemonės negalima pateisinti miesto aplinkos apsauga, kai būstų savininkai lieka gyventi tuose būstuose. Tokiomis aplinkybėmis pati miesto aplinka nepakinta: būstas išlaiko tą pačią pagrindinę paskirtį, kurią turėjo anksčiau.
86. Žinoma, 2016 m. ministro aplinkraštyje numatyta, kad jeigu ūkio subjektas nuolat gyvena būste ir tik dalį jo naudoja turistams apgyvendinti, pagrindinė paskirtis (būstas) yra svarbesnė už papildomą paskirtį (turistų apgyvendinimas). Dėl šios aplinkybės miesto planavimo atitikties liudijimą galima gauti paprasčiau, nes nereikia keisti pastato paskirties.
87. Vis dėlto remiantis bylos medžiagoje pateikta informacija negalima daryti išvados, kad sostinės Briuselio regiono institucijos naudojasi šia galimybe, nurodyta tik 2016 m. ministro aplinkraštyje. Aplinkraštyje komunų institucijoms suteikta plati diskrecija: jos gali reikalauti tokiais atvejais pakeisti būsto paskirtį arba to nereikalauti. Šią aplinkybę turi patikslinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
c) Geografinės teritorijos, kurioms taikomas reguliavimas
88. Nagrinėjamas reguliavimas nedarant skirtumo taikomas visame sostinės Briuselio regione, neskiriant teritorijų pagal tai, kokį poveikį – didesnį ar mažesnį – turi turistų apgyvendinimo plėtra(43).
89. Belgijos vyriausybė pažymi, kad PRAS sostinės Briuselio regiono teritorija suskirstyta į zonas, kuriose jau sudarytos palankios sąlygos pastatus naudoti įvairiai. Netikslinga teritoriją skirstyti iš naujo, siekiant numatyti skirtingas turistų apgyvendinimo veiklos tvarkas.
90. Vis dėlto PRAS zonos nėra nustatytos pagal turistų apgyvendinimo paslaugų paplitimo jose mastą, todėl jos nereikšmingos siekiant nuspręsti, ar bendrai (t. y. neatsižvelgiant į faktinę situaciją kiekvienoje zonoje) taikoma išankstinių leidimų išdavimo tvarka yra būtina ir proporcinga.
91. Nagrinėjant šį klausimą, Komisija(44) nurodė to paties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo (kitos teisėjų sudėties) priimtą 2023 m. sausio 16 d. sprendimą dėl turistų apgyvendinimo veiklos sostinės Briuselio regiono Schaerbeek komunoje(45). Teismo posėdyje šiuo sprendimu taip pat rėmėsi Belgijos vyriausybė, patvirtinusi, kad jis yra galutinis.
92. Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas) pirmoji F kolegija nusprendė, kad 2014 m. gegužės 8 d. įstatyme numatytas reikalavimas turėti miesto planavimo atitikties liudijimą norint vykdyti bet kokią turistų apgyvendinimo veiklą sostinės Briuselio regione neatitinka Sprendimo Cali Apartments, nes „reikalavimas taikomas be išimčių visoms regiono teritorijoje įsteigtoms komunoms, nors [Teisingumo Teismo] sprendime reikalaujama, kad būtų „itin didelė“ įtampa nuomos rinkoje, o tai reiškia <...>, kad regiono teritorijoje esančioms komunoms taikytinas diferencijuotas ir lyginamasis požiūris“(46).
93. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį prejudicinį klausimą galima pateikti dvejopą atsakymą:
– pagal Direktyvos 2006/123 9 straipsnį iš esmės nedraudžiama teisinė tvarka, kurią taikant privaloma iš anksto deklaruoti ir įregistruoti turistams reguliariai ar kartais apgyvendinti skirtų būstų eksploatavimą, jeigu tokia tvarka yra būtina ir proporcinga siekiant užtikrinti turistų ir miesto aplinkos apsaugą,
– nacionalinis teismas turi įvertinti tokios tvarkos būtinumą ir proporcingumą, atsižvelgdamas į jos geografinę taikymo sritį, pagrindimą tiksliais tyrimais ir duomenimis, taip pat jos poveikį gyvenamųjų patalpų poreikiui miestų teritorijose, kuriose ji taikoma.
C. Ketvirtasis ir penktasis prejudiciniai klausimai
94. Ketvirtasis ir penktasis prejudiciniai klausimai gali būti nagrinėjami kartu. Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiais klausimais nori išsiaiškinti:
– ar pagal Direktyvos 2006/123 10 straipsnį draudžiama tokia teisinė tvarka, kaip nagrinėjamoji, pagal kurią privaloma pateikti komunos išduotą miesto planavimo atitikties liudijimą. Šiuo tikslu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad „pagal su žemėtvarka susijusius nacionalinės teisės aktus ir miesto planavimo taisykles reikalaujama gauti miesto planavimo leidimą, jei nekilnojamojo turto naudojimo būdas ar paskirtis keičiami iš „būsto“ į „viešbučio įstaigą“ ir jei [turistams apgyvendinti skirtas būstas] laikomas viešbučio įstaiga, atsižvelgiant į tai, kaip pastaroji sąvoka ir turistų apgyvendinimo sąvoka apibrėžtos atitinkamuose teisės aktuose ir taisyklėse“,
– ar atsakymas į šį klausimą būtų kitoks, jeigu nustatyti, kas yra viešbučio įstaiga, būtų palikta komunos institucijos diskrecijai, kaip numatyta ministro aplinkraštyje.
95. Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „[l]eidimų išdavimo tvarka grindžiama kriterijais, kurie neleidžia kompetentingoms institucijoms naudotis vertinimo įgaliojimais savavališkai“.
96. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad leidimų išdavimo kriterijai turi būti nediskriminaciniai, pateisinami privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, proporcingi šiam bendrojo intereso tikslui, aiškūs, nedviprasmiški, objektyvūs, iš anksto viešai skelbiami, skaidrūs ir prieinami norint susipažinti(47).
97. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jau konstatavo, kad nagrinėjama leidimų išdavimo tvarka nėra diskriminacinė. Analizuodamas pirmesnį klausimą išnagrinėjau jos pagrindimą remiantis turistų ir miesto aplinkos apsauga.
98. Dabar reikia išanalizuoti, ar reikalavimas turėti miesto planavimo atitikties liudijimą, kuriuo pagrįsta nagrinėjama leidimų išdavimo tvarka, atitinka kitus Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 2 dalyje numatytus reikalavimus.
99. Visų pirma turi būti patikrinta, ar teisės aktas, kuriame nustatytas šis reikalavimas, yra aiškus, nedviprasmiškas ir objektyvus, ar jis buvo iš anksto paskelbtas ir ar yra skaidrus bei prieinamas norint susipažinti(48).
100. Išankstinio paskelbimo reikalavimas yra įvykdytas, nes 2014 m. gegužės 8 d. įstatymas buvo oficialiai paskelbtas. To paties negalima pasakyti apie 2016 m. ministro aplinkraštį, kuris oficialiai nepaskelbtas ir yra prieinamas tik interneto svetainėje.
101. Dėl kitų reikalavimų Teisingumo Teismas nusprendė taip:
– leidimo išdavimo sąlygos turi būti aiškios ir nedviprasmiškos, kad būtų lengvai suprantamos, vengiant bet kokių dviprasmybių,
– objektyvumo reikalavimas reiškia, kad prašymai išduoti leidimą vertinami atsižvelgiant į tai, kas juose pačiuose išdėstyta, siekiant atitinkamoms šalims užtikrinti, kad jų prašymai būtų nagrinėjami objektyviai ir nešališkai, kaip reikalaujama pagal tos direktyvos 13 straipsnio 1 dalį(49).
102. Remdamasis Teisingumo Teismo turima informacija manau, kad nagrinėjama tvarka negali būti laikoma aiškia, nedviprasmiška ir skaidria. Galutinį sprendimą šiuo klausimu turi priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo pateiktas gaires.
103. Jeigu teisingai supratau nagrinėjamus teisės aktus, yra dvi skirtingos situacijos, susijusios su miesto planavimo atitikties liudijimo išdavimu:
– kai būstą jau numatyta naudoti turizmo tikslais, jo savininkas turi teisę gauti komunos tarybos išduodamą miesto planavimo atitikties liudijimą, ir nereikia imtis jokių papildomų veiksmų. Tokiu atveju neturi būti prašoma miesto planavimo leidimo, kad būstas būtų pripažintas skirtu naudoti turizmo tikslais pagal CoBAT taisykles(50). Šiomis aplinkybėmis miesto planavimo atitikties liudijimas yra „tik formalumas“ ir atitinka Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 2 dalį,
– situacija yra kitokia, kai būstas neskirtas naudoti turizmo tikslais ir norint jį eksploatuoti kaip turistams apgyvendinti skirtą būstą reikia pakeisti paskirtį. Tokiu atveju, prieš komunos tarybai išduodant miesto planavimo atitikties liudijimą, turi būti gautas miesto planavimo leidimas pagal CoBAT 98 straipsnį.
104. Antruoju atveju, kuris yra nagrinėjamas šioje byloje ir būdingas daugumai subjektų, norinčių teikti turistų apgyvendinimo paslaugas, miesto planavimo atitikties liudijimas nėra tik dokumentas, įrodantis pastato paskirtį (kaip teismo posėdyje teigė Belgijos vyriausybė), nes jo išdavimas priklauso nuo komunos institucijų išankstinių administracinių veiksmų.
105. Pažymėtina, kad bet kuriuo atveju šioje byloje nenagrinėjamas vien miesto planavimo taisyklių, kurių nereglamentuoja Direktyva 2006/123, taikymas(51), bet svarstoma ir taisyklė, taikytina leidimų teikti turizmo paslaugas išdavimo tvarkai, o šiai veiklai Direktyva 2006/123 yra taikoma(52).
106. Reikalavimas turėti miesto planavimo atitikties liudijimą reiškia, kad kartu taikomas CoBAT 98 straipsnis (reikalavimas turėti miesto planavimo leidimą siekiant pakeisti pastato paskirtį ar naudojimo būdą) ir 2014 m. gegužės 8 d. įstatymo 5 straipsnio 2 dalies b punktas (liudijimu turi būti patvirtinta, kad patalpos „įrengtos laikantis galiojančių su žemėtvarka susijusių teisės aktų ir miesto planavimo taisyklių“).
107. Taigi tuo atveju, kai pastatas yra gyvenamosios paskirties, gauti miesto planavimo atitikties liudijimą siekiant, kad vėliau regioninės institucijos išduotų registracijos numerį, yra sudėtinga: reikia komunos tarybos įsikišimo, kuris, kaip matyti iš turimos informacijos, yra sudėtingas, nes turi būti išduotas (naujas) miesto planavimo leidimas.
108. 2014 m. gegužės 8 d. įstatymo 5 straipsnio 5 dalies b punkte nepateikta aiškių gairių dėl techninių reikalavimų, kuriuos komunos institucijos turi patikrinti norėdamos išduoti miesto planavimo atitikties liudijimą, kad būtų įregistruoti turistams apgyvendinti skirti būstai ir išduotas leidimas juose vykdyti veiklą.
109. Papildomų paaiškinimų negalima gauti ir remiantis CoBAT 98 straipsniu, kuriame turistų apgyvendinimo veikla nenurodyta.
110. Tai, kad PRAS sąvokos „būstas“ ir „viešbučio įstaiga“ yra atskirtos(53), reiškia, jog tuo atveju, jeigu pastatas miesto plane nurodytas kaip gyvenamosios paskirties, norint jo paskirtį pakeisti į viešbučio įstaigos reikės gauti miesto planavimo leidimą.
111. Be to, komunos institucijos turi plačią diskreciją spręsdamos, ar pritarti paskirties keitimui, ir atrodo, kad įvairiose komunose taikomi skirtingi kriterijai.
112. Taip pat nėra aiškus 2014 m. gegužės 8 d. įstatyme vartojamos sąvokos „turistų apgyvendinimas“(54) ir PRAS vartojamos sąvokos „viešbučio įstaiga“ ryšys, o sostinės Briuselio regiono komunos šias nuostatas taiko nevienodai.
113. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, reikia nustatyti, ar bet koks turistų apgyvendinimas (kaip jis suprantamas pagal 2014 m. gegužės 8 d. įstatymo 3 straipsnį) laikytinas „viešbučio įstaiga“ (apibrėžta PRAS) ir ar dėl to norint pakeisti būsto paskirtį į turistams apgyvendinti skirto būsto turi būti gautas miesto planavimo leidimas(55).
114. Remiantis turima informacija, sostinės Briuselio regiono komunos iš esmės bet kokį turistų apgyvendinimą laiko viešbučio įstaiga pagal PRAS. Paprastai tokia praktika reiškia, kad norint gauti miesto planavimo leidimą turi būti pakeista pastato paskirtis (o tai yra nelengva).
115. Kadangi pagal miesto planavimo taisykles galimybė steigti viešbučio įstaigas ribojama, yra sunku gauti miesto planavimo leidimą, kuris, kartoju, leistų išduoti miesto planavimo atitikties liudijimą, būtiną siekiant įregistruoti turistų apgyvendinimo veiklą.
116. Tokiomis sąlygomis:
– asmuo, norintis savo namuose, kuriuose pats liks gyventi, naudoti kambarį turistams apgyvendinti, turėtų gauti viešbučio įstaigai skirtą miesto planavimo leidimą, o tai akivaizdžiai yra neproporcinga. Kaip minėjau, asmuo galėtų išvengti šio reikalavimo tik tuo atveju, jeigu institucijos nuspręstų, kad pastate vykdoma turizmo veikla papildo pagrindinę pastato, kaip gyvenamojo namo, funkciją. Vis dėlto neatrodo, kad komunų institucijos, siekdamos išduoti miesto planavimo atitikties liudijimą, šią tik 2016 m. ministro aplinkraštyje nurodytą išimtį taiko sistemingai ir vienodai,
– asmuo, norintis turistams apgyvendinti naudoti pastatą, kuris pagal miesto planavimo taisykles neturi viešbučio įstaigos paskirties, susiduria su dilema, kaip miesto planavimo požiūriu kvalifikuoti planuojamą turizmo veiklą ir priskirti ją prie vienos iš PRAS numatytų kategorijų, kurios nebuvo nustatytos šiam tikslui. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(56) nurodė doktriną, kurioje kritikuojamas dėl šios problemos atsiradęs sąvokų neatitikimas.
117. Be to, yra nustatytas reikalavimas, paaiškėjęs per teismo posėdį: norint visiškai ar iš dalies būsto paskirtį pakeisti į viešbučio įstaigos – tai privaloma pagal PRAS siekiant būstą naudoti turistams apgyvendinti – iš savininko reikalaujama kompensacijos, t. y. išlaikyti tokio paties ploto gyvenamąjį būstą toje teritorijoje, kaip nustatyta PRAS skyriaus „Visoms teritorijoms taikomi bendrieji nurodymai“ 0.12 taisyklės 1 punkte.
118. Kompensacijos reikalavimas, kitaip nei Sprendime Cali Apartments(57) nagrinėtuose Prancūzijos teisės aktuose numatytas reikalavimas, nėra tiksliai apibrėžtas, o už jo taikymą atsakingos komunų institucijos. Kaip teismo posėdyje pažymėjo Smartflats, privatiems asmenims, norintiems savo būstą naudoti trumpalaikiam turistų apgyvendinimui ir jame negyventi, sunku padengti su tokia kompensacija susijusias išlaidas.
119. Manau, kad pareiga įsigyti kitą būstą tame pačiame Briuselio gyvenamajame rajone, siekiant kompensuoti ankstesnio būsto paskirties pakeitimą, kaip būtina turistų apgyvendinimo paslaugų teikimo sąlyga (kai pastatas anksčiau nebuvo laikomas viešbučio įstaiga), yra neproporcinga, tačiau tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
120. Dėl tokio sudėtingo reguliavimo asmenims, kurie siekia įsikurti ar teikti turistų apgyvendinimo paslaugas sostinės Briuselio regione, kyla didelis teisinis nesaugumas. Bet kuriam asmeniui ar įmonei sunku iš anksto žinoti, ar jų planas vykdyti turistų apgyvendinimo veiklą tame regione atitiks nagrinėjamus teisės aktus(58).
121. Aiškumo dar labiau trūksta ir teisinis nesaugumas didėja tuo atveju, jeigu komunos(59) neturi pakankamai aiškiai apibrėžtų įgaliojimų priimti sprendimus tvarkant miesto planavimo leidimus, būtinus (kai keičiama pastato paskirtis) siekiant gauti miesto planavimo atitikties liudijimą, suteikiantį galimybę įregistruoti turistų apgyvendinimo veiklą(60).
122. Siekiant suvienodinti administracinę komunų institucijų praktiką, 2016 m. ministro aplinkraščio akivaizdžiai nepakanka. Tai yra teisės aktas, kuris neturi privalomosios teisinės galios, net nebuvo oficialiai paskelbtas ir leidžia komunoms visiškai laisvai kiekvienu konkrečiu atveju nuspręsti, kada pastatas pagal PRAS turi būti laikomas būstu ar viešbučio įstaiga.
123. Be to, remiantis 2016 m. ministro aplinkraščiu viešbučio įstaigos sąvoką galima aiškinti gana plačiai, o tai reiškia, kad, norint gauti miesto planavimo leidimą, o paskui – miesto planavimo atitikties liudijimą, visų pirma būtina pakeisti pastato paskirtį.
124. Kartoju: dėl nagrinėjamo teisės akto turinio, taip pat nevienodo jo taikymo sostinės Briuselio regiono komunose(61) atsiranda teisinis nesaugumas ir sumažėja reikalavimo gauti miesto planavimo atitikties liudijimą skaidrumas ir objektyvumas. Šiuo klausimu kyla abejonių, ar nagrinėjamas reguliavimas yra aiškus ir objektyvus(62).
125. Galiausiai manau, kad pagal Direktyvos 2006/123 10 straipsnį draudžiama tokia teisinė tvarka, pagal kurią turistų apgyvendinimo veiklai taikomas reikalavimas pateikti miesto planavimo atitikties liudijimą, kai norint gauti šį liudijimą reikia turėti iš anksto išduotą miesto planavimo leidimą, o liudijimą išduoda komunos institucijos, turinčios plačią diskreciją taikyti nacionalinės teisės normas, kurios yra nepakankamai aiškios, objektyvios ir skaidrios.
D. Šeštasis prejudicinis klausimas
126. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia, kad būtų išaiškintas Direktyvos 2006/123 13 straipsnis, nes nori nustatyti, ar šią nuostatą atitinka teisinė tvarka, pagal kurią pirma nurodytomis aplinkybėmis reikalaujama gauti miesto planavimo atitikties liudijimą, dėl kurio išdavimo „nenustatyta konkreti pareiga motyvuoti ir nenumatytos jokios konkrečios teisių gynimo priemonės“(63).
127. Pagal Direktyvos 2006/123 13 straipsnio 1–4 dalis leidimų išdavimo procedūros ir formalumai:
– turi būti aiškūs, paskelbti iš anksto ir suteikti pareiškėjams garantiją, kad jų prašymas bus išnagrinėtas objektyviai ir nešališkai,
– neturi būti pernelyg griežti ir neturi pernelyg apsunkinti ar vėlinti paslaugos teikimo,
– juos turi būti paprasta atlikti, o jų išlaidos turi būti protingos ir proporcingos,
– turi suteikti pareiškėjams garantiją, kad jų prašymas bus išnagrinėtas kuo greičiau ir bet kuriuo atveju per iš anksto nustatytą ir paskelbtą tinkamą laikotarpį.
128. Belgijos vyriausybė mano, kad 2016 m. kovo 24 d. nutarimu buvo papildytas 2014 m. gegužės 8 d. įstatymas ir kad leidimų apgyvendinti turistus išdavimo ir turistų apgyvendinimo veiklos registracijos procedūra atitinka Direktyvos 2006/123 13 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
129. Ji laikosi nuomonės, kad 2016 m. kovo 24 d. nutarime yra numatyti konkretūs terminai, per kuriuos regioninės institucijos turi išnagrinėti prašymus dėl leidimų apgyvendinti turistus ir įregistruoti turistų apgyvendinimo veiklą išdavimo ir priimti sprendimus dėl šių prašymų, taip pat numatytos apeliacijos galimybės. Belgijos vyriausybė priduria, kad iš tiesų visi pateikti išsamūs prašymai buvo išnagrinėti, o regioninių institucijų sprendimai paprastai būna motyvuoti ir teismai gali juos patikrinti. Teismo posėdyje ji pabrėžė, kad dėl reikalavimo gauti miesto planavimo atitikties liudijimą taikymo buvo iškelta nedaug bylų ir kad regioninės institucijos neturėjo pasinaudoti savo įgaliojimais prižiūrėti komunos institucijas, kiek tai susiję su 2014 m. gegužės 8 d. įstatymo taikymu, nes nebuvo gauta atitinkamų asmenų skundų.
130. Vis dėlto Belgijos vyriausybės paaiškinimas yra neišsamus, nes jame aptartas tik leidimų išdavimo procedūros „regioninis etapas“, neatsižvelgiant į tai, kad tikroji problema susijusi su „komunų etapu“, t. y. miesto planavimo atitikties liudijimo išdavimu. Būtent dėl šio liudijimo yra pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą: konkrečiai kalbant, jam skirtas šeštasis klausimas, susijęs su tuo, kad nereikalaujama motyvuoti ir negalima apskųsti atsisakymo išduoti liudijimą.
131. Kaip buvo paaiškinta, leidimų apgyvendinti turistus išdavimo ir turistų apgyvendinimo veiklos registracijos formalumai yra sudėtingi ir apima dvi susijusias procedūras:
– leidimų apgyvendinti turistus išdavimo ir turistų apgyvendinimo veiklos registracijos procedūrą, kurią atlieka regioninės institucijos, ir
– procedūrą, vykdomą siekiant gauti su turistų apgyvendinimu susijusį miesto planavimo atitikties liudijimą; ją atlieka komunų institucijos. Daugeliu atvejų norint gauti šį liudijimą reikalingas miesto planavimo leidimas, kuris savo ruožtu yra susijęs su pastato paskirties keitimu.
132. Taigi negalima teigti (kaip tai daro Belgijos vyriausybė), kad miesto planavimo atitikties liudijimas yra tik procedūrinis dokumentas ir kad Direktyvos 2006/123 13 straipsnyje numatyti terminai ir kiti reikalavimai taikomi nuo to momento, kai išsamiai užpildomas prašymas išduoti leidimą ir įregistruoti veiklą.
133. Tai, ar laikomasi Direktyvos 2006/123 13 straipsnyje nustatytų reikalavimų, turi būti patikrinta vertinant abi susijusias procedūras, nes jeigu neišduotas miesto planavimo atitikties liudijimas, neįmanoma gauti turistų apgyvendinimo veiklos registracijos numerio.
134. Tuo atveju, kai prašymai yra neišsamūs, pagal Direktyvos 2006/123 13 straipsnio 6 dalį institucijos privalo informuoti pareiškėjus apie būtinybę pateikti papildomus dokumentus ir apie tai, kaip gali pasikeisti 3 dalyje nurodytas laikotarpis. Be to, kaip nustatyta tos pačios direktyvos 13 straipsnio 3 dalies pabaigoje, terminas sprendimui dėl prašymo priimti pradedamas skaičiuoti tik nuo visų dokumentų pateikimo momento.
135. Vis dėlto šių reikalavimų turi būti laikomasi abiejų susijusių procedūrų atveju. Kaip pažymi Komisija, termino skaičiavimas (jis pradedamas skaičiuoti nuo išsamių prašymų pateikimo momento) negali būti taikomas, kai pareiškėjai dokumentų negalėjo pateikti dėl valdžios institucijos kaltės.
136. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo informacija (Teisingumo Teismas privalo atsižvelgti tik į ją), komunų institucijose vykdant miesto planavimo atitikties liudijimo išdavimo procedūras nėra numatytas joks sprendimo priėmimo terminas, nenustatyta pareiga motyvuoti ir nenumatytos jokios konkrečios teisių gynimo priemonės. 2016 m. kovo 24 d. nutarimu, kuriuo papildytas 2014 m. gegužės 8 d. įstatymas, įtvirtintos procedūrinės garantijos netaikomos komunų institucijose vykdomai miesto planavimo atitikties liudijimo išdavimo procedūrai.
137. Be to, jeigu regioninė institucija nepateikia atsakymo, laikoma, kad buvo atsisakyta išduoti leidimą apgyvendinti turistus ir įregistruoti turistų apgyvendinimo veiklą. Ši nuostata neatitinka Direktyvos 2006/123 13 straipsnio 4 dalyje numatytos taisyklės, pagal kurią, jei į prašymą neatsakoma per nustatytą laikotarpį, laikoma, kad leidimas išduotas, nebent yra nustatytos kitokios taisyklės, kai tai pateisinama privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, kurio nagrinėjamu atveju Belgijos vyriausybė nenurodė.
138. Taigi manau, kad pagal Direktyvos 2006/123 13 straipsnį draudžiama tokia teisinė tvarka, pagal kurią turistų apgyvendinimo veiklai taikomas reikalavimas pateikti miesto planavimo atitikties liudijimą, kai nenustatytas joks šio liudijimo išdavimo terminas, nenustatyta jokia konkreti pareiga motyvuoti ir nenumatytos konkrečios sprendimų atmesti prašymus apskundimo priemonės.
V. Išvada
139. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas, Belgija):
2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje
turi būti aiškinama taip:
– pagal Direktyvos 2006/123 9 straipsnį nedraudžiama teisinė tvarka, kurią taikant privaloma iš anksto deklaruoti ir įregistruoti turistams reguliariai ar kartais apgyvendinti skirtų būstų eksploatavimą, jeigu tokia tvarka yra būtina ir proporcinga siekiant užtikrinti turistų ir miesto aplinkos apsaugą. Nacionalinis teismas turi įvertinti šios tvarkos būtinumą ir proporcingumą, atsižvelgdamas į jos geografinę taikymo sritį, pagrindimą tiksliais tyrimais ir duomenimis, taip pat jos poveikį gyvenamųjų patalpų poreikiui miestų teritorijose, kuriose ji taikoma.
– Pagal Direktyvos 2006/123 10 straipsnį draudžiama tokia teisinė tvarka, pagal kurią turistų apgyvendinimo veiklai taikomas reikalavimas pateikti miesto planavimo atitikties liudijimą, kai norint gauti šį liudijimą reikia turėti iš anksto išduotą miesto planavimo leidimą, o liudijimą išduoda komunos institucijos, turinčios plačią diskreciją taikyti nacionalinės teisės normas, kurios yra nepakankamai aiškios, objektyvios ir skaidrios.
– Pagal Direktyvos 2006/123 13 straipsnį draudžiama tokia teisinė tvarka, pagal kurią turistų apgyvendinimo veiklai taikomas reikalavimas pateikti miesto planavimo atitikties liudijimą, kai nenustatytas joks šio liudijimo išdavimo terminas, nenustatyta jokia konkreti pareiga motyvuoti ir nenumatytos konkrečios sprendimų atmesti prašymus apskundimo priemonės.
1 Originalo kalba: ispanų.
2 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, 2006, p. 36).
3 2020 m. rugsėjo 22 d. Sprendimas Cali Apartments (C-724/18 ir C-727/18, EU:C:2020:743; toliau – Sprendimas Cali Apartments). Savo išvadoje neišvengiamai nuolat remsiuosi šiuo sprendimu.
4 Ta byla buvo susijusi su „nacionalinės teisės nuostat[omis], pagal kurias reikalaujama išankstinio leidimo užsiimti gyvenamųjų patalpų su baldais nuoma už užmokestį, pakartotinai ir trumpais laikotarpiais teikiama nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena“ (Sprendimo Cali Apartments 2 punktas).
5 2024 m. balandžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl duomenų, susijusių su trumpalaikės būsto nuomos paslaugomis, rinkimo ir dalijimosi jais, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) 2018/1724 (OL L 2024/1028).
6 Turistų apgyvendinimo veiklos poveikis nurodytas Reglamento 2024/1028 1 konstatuojamojoje dalyje: „<...> Dėl augančios platformų ekonomikos trumpalaikės būsto nuomos paslaugų apimtis visoje Sąjungoje sparčiai didėja. Nors trumpalaikės būsto nuomos paslaugos teikia daug galimybių svečiams, šeimininkams ir visai turizmo ekosistemai, dėl spartaus jų augimo atsiranda susirūpinimą keliančių klausimų ir iššūkių, ypač vietos bendruomenėms ir valdžios institucijoms, pavyzdžiui, dėl jų vaidmens tame, kad sumažėjo laisvų ilgam laikui nuomojamų būstų pasiūla ir išaugo nuomos bei būsto kainos. <...>“
7 2014 m. gegužės 8 d. Ordonnance relative à l’hébergement touristique (Įstatymas dėl turistų apgyvendinimo; Moniteur belge, 2014 m. birželio 17 d., 2-asis leidimas, p. 45695); toliau – 2014 m. gegužės 8 d. įstatymas.
8 Iš tiesų pagal išankstinio deklaravimo ir registracijos numerio suteikimo tam tikromis sąlygomis mechanizmą turi būti nurodytas regiono institucijų „leidimas“ naudoti būstą turistams apgyvendinti.
9 Service d’Incendie et d’Aide Médicale Urgente de la Région de BruxellesCapitale (Sostinės Briuselio regiono priešgaisrinės tarnybos ir skubios medicininės pagalbos tarnyba, Belgija).
10 2016 m. kovo 24 d. Arrêté du Gouvernement de la Région de Bruxelles-Capitale portant exécution de l’ordonnance du 8 mai 2014 relative à l’hébergement touristique (Sostinės Briuselio regiono vyriausybės nutarimas, kuriuo įgyvendinamas 2014 m. gegužės 8 d. Įstatymas dėl turistų apgyvendinimo; Moniteur belge, 2016 m. balandžio 14 d., 2-asis leidimas, p. 24452); toliau – 2016 m. kovo 24 d. nutarimas.
11 Plan Régional d’Affectation du Sol (Regioninis žemės naudojimo planas; toliau – PRAS).
12 Šį žodynėlį galima rasti adresu https://perspective.brussels/fr/outils-de-planification/pras/les-prescriptions-litterales-legales-du-pras/l-glossaire-des-principaux-termes-utilises-dans-les-prescriptions-urbanistiques.
13 Faktinėms aplinkybėms ratione temporis taikomos redakcijos Code bruxellois de l’aménagement du territoire (Briuselio teritorijų planavimo kodeksas; toliau – CoBAT; Moniteur belge, 2004 m. gegužės 26 d., p. 40738). Šis kodeksas buvo iš dalies pakeistas atlikus 2017 m. reformą, https://urbanisme.irisnet.be/lesreglesdujeu/le-code-bruxellois-de-lamenagement-du-territoire-cobat.
14 Circulaire ministérielle explicative du 10 mai 2016 relative aux missions de la Commune et du Bourgmestre dans le cadre de l’exécution de l’ordonnance du 8 mai 2014 (2016 m. gegužės 10 d. ministro aiškinamasis aplinkraštis dėl komunos tarybos ir burmistro užduočių įgyvendinant 2014 m. gegužės 8 d. įstatymą; toliau – 2016 m. ministro aplinkraštis); jį galima rasti adresu https://pouvoirs-locaux.brussels/10-mai-2016-circulaire-explicative-relative-aux-missions-de-la-commune-et-du-bourgmestre-dans-le.
15 Briuselio regiono valstybinės tarnybos Ekonomikos ir užimtumo departamentas (toliau – Briuselio ekonomikos ir užimtumo departamentas).
16 Vėliau Smartflats išsiuntė septynis priminimus, paskutinį iš jų – 2023 m. sausio 12 d.
17 Sąvoką „miesto planavimo atitikties liudijimas“ vartosiu 2014 m. gegužės 8 d. įstatymo 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytam liudijimui įvardyti. Šiame liudijime turi būti konstatuota, kad turistų apgyvendinimo patalpos „įrengtos laikantis galiojančių su žemėtvarka susijusių teisės aktų ir miesto planavimo taisyklių“.
18 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė neklausti apie reikalavimą turėti standartinį arba supaprastintą gaisrinės saugos pažymėjimą, siekiant gauti leidimą apgyvendinti turistus. Taigi šio reikalavimo nenagrinėsiu; be to, atrodo, kad problemų dėl jo atitikties Direktyvos 2006/123 10 straipsniui nekyla.
19 Sprendimo Cali Apartments 58 punktas.
20 Siekiant užtikrinti, kad valstybės narės teisės aktai, kuriuose nustatyta leidimų išdavimo tvarka, atitiktų abu straipsnius, reikia atskirai ir paeiliui įvertinti, pirma, šios tvarkos nustatymo principo pagrįstumą ir, antra, joje numatytų leidimų išdavimo kriterijus. Sprendimo Cali Apartments 58 punktas.
21 2015 m. gruodžio 23 d. Sprendimo Hiebler (C-293/14, EU:C:2015:843) 55 punktas.
22 Tam tikrais atvejais Teisingumo Teismas, atsakydamas į prašymus priimti prejudicinius sprendimus dėl Direktyvos 2006/123, nacionalinių priemonių pagrįstumą ir proporcingumą vertino pats. Pavyzdžiui, jis tai darė Sprendime Cali Apartments (rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktai). Vis dėlto dažniausiai atlikti tokį vertinimą jis paveda prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui (2025 m. liepos 10 d. Sprendimo INTERZERO ir kt., C-254/23, EU:C:2025:569, 103 punktas) arba sprendimą priima „su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas [atliks patikrinimą]“ (2015 m. gruodžio 23 d. Sprendimo Hiebler, C-293/14, EU:C:2015:843, 70 punktas).
23 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Sokoll-Seebacher (C-367/12, EU:C:2014:68) 40 punktas ir 2015 m. spalio 1 d. Sprendimo Trijber ir Harmsen (C-340/14 ir C-341/14, EU:C:2015:641) 55 punktas.
24 Sprendimo, kuris pateiktas kaip sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priedas, 43 ir 44 punktai.
25 Sprendimo, kuris pateiktas kaip sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priedas, 45 punktas.
26 2015 m. spalio 15 d. Sprendimo Grupo Itevelesa ir kt. (C-168/14, EU:C:2015:685) 74 punktas, 2019 m. liepos 4 d. Sprendimo Komisija / Vokietija (C-377/17, EU:C:2019:562) 70 punktas ir 2025 m. vasario 27 d. Sprendimo AEON NEPREMIČNINE ir kt. (C-674/23, EU:C:2025:113) 54 punktas. Direktyva 2006/123, kurioje vartotojų apsauga įvardyta kaip privalomas reikalavimas, atitinka Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 38 straipsnyje nustatytus reikalavimus – tai patvirtinta šios direktyvos 40 konstatuojamojoje dalyje.
27 Sprendimo Cali Apartments 68 punktas, 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo Libert ir kt. (C-197/11 ir C-203/11, EU:C:2013:288) 50–52 punktai ir 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo Woningstichting Sint Servatius (C-567/07, EU:C:2009:593) 30 punktas.
28 2024 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Halmer Rechtsanwaltsgesellschaft (C-295/23, EU:C:2024:1037) 67 punktas.
29 2024 m. kovo 21 d. Sprendimo LEA (C-10/22, EU:C:2024:254) 85 punktas ir 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Berlington Hungary ir kt. (C-98/14, EU:C:2015:386) 64 punktas.
30 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Berlington Hungary ir kt. (C-98/14, EU:C:2015:386) 65 punktas ir 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Pfleger ir kt. (C-390/12, EU:C:2014:281) 50 punktas.
31 Dėl šios tvarkos proporcingumo žr. abejones, išreikštas Bernard, N., Debroux, L., Von Kuegelgen, M. ir Servais, D., „La réglementation bruxelloise en matière d’hébergement touristique“, Jurim Pratique: revue pratique de l'immobilier, 2020, Nr. 3, p. 54–59; pateikta adresu https://hdl.handle.net/2078.3/251968.
32 2013 m. liepos 11 d. Ordonnance modifiant l'ordonnance du 17 juillet 2003 portant le Code bruxellois du Logement (Nutarimas, kuriuo iš dalies keičiamas 2003 m. liepos 17 d. Nutarimas dėl Briuselio būsto kodekso; Moniteur belge, 2013 m. liepos 26 d.), https://www.ejustice.just.fgov.be/eli/ordonnance/2003/07/17/2013A31614/justel.
33 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Airbnb Ireland (C-390/18, EU:C:2019:1112) 59 punkte nurodyta: „<…> Airbnb Ireland, be savo veiklos – nuomotojų ir nuomininkų suvedimo per to paties pavadinimo elektroninę platformą, nuomotojams siūlo šabloną, kuriame apibrėžiamas jų pasiūlymo turinys, papildomas išnuomojamo turto fotografavimo paslaugas ir nuomotojų ir nuomininkų vertinimo sistemą, kuria gali naudotis būsimi nuomotojai ir nuomininkai.“
34 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Airbnb Ireland (C-390/18, EU:C:2019:1112) 60 punktas. Būsto naudotojų kritika ar pagyrimai šiam būstui tikriausiai daro didesnį poveikį jo reputacijai nei vien oficialiu liudijimu pateiktas patvirtinimas.
35 Kaip paaiškinsiu toliau, sostinės Briuselio regione galiojančios tvarkos nesilaikymo mastas ir neteisėto turistų apgyvendinimo plėtra gali būti ženklas, kad trūksta proporcingumo, nors siekiant išvengti tokios kritikos visada gali būti imamasi tinkamesnių administracinių priemonių.
36 Visų pirma May, X., Pongi Nyuba, R. ir Decroly, J.-M., La situation du logement à Bruxelles au regard de l’hébergement touristique, Focus Nr. 62, 2024 m. vasario mėn., https://ibsa.brussels/sites/default/files/publication/documents/Focus-62_FRv4.pdf.
37 May, X., Pongi Nyuba, R. ir Decroly, J.-M., La situation du logement à Bruxelles au regard de l’hébergement touristique, Focus Nr. 62, 2024 m. vasario mėn., p. 5.
38 Rembert De Blander, R., Vandenbroucke, A., Marissal, P. ir Wayens, B., Analyse de la faisabilité et l’opérationnalité d’un recensement des logements inoccupés en Région Bruxelles-Capitale, Brussels Studies Institute, 2024 m. vasario 29 d.; pateikta adresu https://bsi.brussels/wp-content/uploads/sites/2/2021/10/LI_SyntheseGlobale_final.pdf.
39 Iš 6 092 nekilnojamojo turto objektų, kurie vidutiniškai yra prieinami per bendradarbiaujamosios ekonomikos platformas internete, buvo įregistruoti tik 292, t. y. 4,7 % (iš jų 27 apartamentų viešbučiai, 93 turistams apgyvendinti skirti būstai ir 172 patalpos savininkų namuose). Observatoire du tourisme à Bruxelles, Rapport annuel 2023, p. 12–14, https://www.visit.brussels/content/dam/visitbrussels/pdf-brochures/presse/studies/annual-reports/Rapport %20annuel %202023 %20 %20FR.pdf.
40 Sprendimo Cali Apartments 69 punktas.
41 Sprendimo Cali Apartments 72 punktas.
42 Sprendimo Cali Apartments 73 punktas. Prancūzijos teisės aktai buvo susiję su gyvenamųjų patalpų su baldais nuoma, teikiama pakartotinai ir trumpais laikotarpiais nenuolatiniams klientams, kurie šiose patalpose nuolat negyvena.
43 Įtampa tam tikrose sostinės Briuselio regiono teritorijose (pavyzdžiui, Pentagone ir Briuselio Europos kvartale) yra kitokia nei kitose regiono komunose, kuriose turistų apgyvendinimo vietų nedaug.
44 Komisijos rašytinių pastabų 22 išnaša.
45 2023 m. sausio 16 d. sprendimas, bylos numeris 2023/390, 2022/KR/31, nepaskelbtas Rink.
46 2023 m. sausio 16 d. sprendimo 25 punktas. Vis dėlto šiame sprendime Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas) konstatavo, kad pareiga gauti miesto planavimo atitikties liudijimą buvo pagrįsta siekiu apsaugoti paslaugų gavėją.
47 Sprendimo Cali Apartments 57 punktas ir 2020 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Star Taxi App (C‑62/19, EU:C:2020:980) 86 punktas.
48 Žr. pažeidimo nagrinėjimo procedūrą INFR (2018)4142 ir 2019 m. sausio 24 d. pranešimą spaudai IP/19/467, kurį galima rasti adresu https://ec.europa.eu/commission/presscorner/detail/es/ip_19_467. Komisija Belgijai nusiuntė oficialų pranešimą dėl leidimų išdavimo tvarkos ir bendrųjų reikalavimų, kuriuos sostinės Briuselio regionas taiko turistų apgyvendinimo paslaugų teikėjams, galimos neatitikties Direktyvai 2006/123. Kaip per teismo posėdį patvirtino Komisija, ši procedūra vis dar vykdoma.
49 Sprendimo Cali Apartments 96 punktas, 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Van Gennip ir kt. (C‑137/17, EU:C:2018:771) 85 punktas ir 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle (C-302/97, EU:C:1999:271) 44 punktas.
50 Sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 8 punkto pabaigoje yra nurodyta Belgijos jurisprudencija, kurioje toks aiškinimas patvirtintas. 2021 m. rugsėjo 30 d. Conseil d’État (Valstybės Taryba, veikianti kaip vyriausiasis administracinis teismas, Belgija) sprendime (BE:RVSCE:2021:ARR.251.700) pažymėta, kad miesto planavimo atitikties liudijimo „vienintelis tikslas yra patvirtinti, jog turistų apgyvendinimo patalpos įrengtos laikantis galiojančių su žemėtvarka susijusių teisės aktų ir miesto planavimo taisyklių“, ir kad šis liudijimas išduodamas „remiantis tik faktinių aplinkybių konstatavimu ir teisiniu įvertinimu ir šiuo požiūriu skiriasi nuo miesto planavimo pažymėjimo, pagal kurį naudojamasi diskrecija savo nuožiūra vertinant, be kita ko, tinkamą patalpų įrengimą“. Be to, sprendime nurodyta, kad jeigu „turistų apgyvendinimo patalpos atitinka galiojančius žemėtvarkos teisės aktus ir miesto planavimo taisykles, aiškinamus laikantis Sąjungos teisės ir visų pirma Paslaugų direktyvos, komuna privalo išduoti miesto planavimo atitikties liudijimą dėl šio turto“. 2014 m. gegužės 8 d. įstatymu iš tiesų įtvirtinta subjektyvi teisė gauti liudijimą.
51 Sprendimo Cali Apartments 41 ir 42 punktai ir 2018 m. sausio 30 d. Sprendimo X ir Visser (C‑360/15 ir C-31/16, EU:C:2018:44) 123 punktas.
52 Direktyvos 2006/123 9 konstatuojamoji dalis.
53 Žr. šios išvados 15 punktą.
54 2014 m. gegužės 8 d. įstatymo 3 straipsnio 2 punkte turistų apgyvendinimas apibrėžtas kaip „bet koks būstas, kuris už atlygį reguliariai ar kartais siūlomas turistams vienai ar kelioms naktims“. To paties 3 straipsnio 4–9 punktuose išskirtos tokios turistų apgyvendinimo rūšys: viešbučiai, apartamentų viešbučiai, turistams apgyvendinti skirti būstai, patalpos privačiuose namuose, apgyvendinimo centrai socialinio turizmo reikmėms ir kempingai. Nagrinėjama byla susijusi su „turistams apgyvendinti skirtais būstais“, kurie 6 punkte apibrėžti kaip „bet kokia vila, namas ar butas, studija ar kambarys, skirti tik nuomininkų reikmėms, įrengti taip, kad būtų galima gyventi ir gaminti maistą, įskaitant atitinkamais atvejais už papildomą mokestį teikiamas viešbučio tipo paslaugas“, taip pat su „būstais privačiuose namuose“, 7 punkte apibrėžtais kaip „bet koks būstas, turintis vieną ar daugiau šiam tikslui įrengtų kambarių ar atskirų patalpų, kurie yra savininko asmeninio ir nuolatinio būsto dalis arba gretimi priestatai“.
55 Sprendimo, kuris pateiktas kaip sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priedas, 35 punktas.
56 Sprendimo, kuris pateiktas kaip sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priedas, 65 punktas.
57 Sprendimo Cali Apartments 81–94 punktai.
58 Bernard, N. ir Debroux, L., „Mise à disposition de logements à une „clientèle de passage“: les mesures nationales „anti-Airbnb“ ne sont pas (nécessairement) contraires au droit européen“, Revue de jurisprudence de Liège, Mons et Bruxelles, 2021, Nr. 18, p. 814 ir 815.
59 Direktyva 2006/123, visų pirma jos 10 straipsniu, neginčijamas valstybių narių institucijų, išduodančių leidimus, kompetencijos pasidalijimas vietos ar regioniniu lygiu. Pagal ją gali būti numatyta leidimų apgyvendinti turistus išdavimo tvarka, kurią taikydamos komunos institucijos turi tam tikrą diskreciją, tačiau su sąlyga, kad jų veiksmai yra ribojami pagal nacionalinės teisės normas, kuriose nustatyti aiškūs tų institucijų veiklos kriterijai (Sprendimo Cali Apartments 97 ir 98 punktai).
60 Sprendimo Cali Apartments 99 punktas.
61 Ši aplinkybė pabrėžta sostinės Briuselio regiono užsakytame ir instituto Brussels Studies Institute atliktame leidimų išdavimo tvarkos tyrime „Mission d’évaluation de l’ordonnance du 8 mai 2014 relative à l’hébergement touristique“, Cahier spécial des charges, Nr. 2018/ServECO/024, 2019 m. gegužės 21 d., 4.4 skyrius, nepaskelbtas.
62 Žr. Bernard, N., Debroux, L., Von Kuegelgen, M. ir Servais, D., „La réglementation bruxelloise en matière d’hébergement touristique“, Jurim Pratique: revue pratique de l'immobilier, 2020, Nr. 3, p. 59–64.
63 Leidimų išdavimo procedūros trūkumai išsamiai nurodyti Bernard, N., Debroux, L., Von Kuegelgen, M. ir Servais, D., „La réglementation bruxelloise en matière d’hébergement touristique“, Jurim Pratique: revue pratique de l'immobilier, 2020, Nr. 3, p. 71–78.