Laikina versija

GENERALINĖS ADVOKATĖS

TAMARA ĆAPETA IŠVADA,

pateikta 2025 m. lapkričio 13 d.(1)

Byla C-438/24

Erakond Eestimaa Rohelised,

dalyvaujant:

Vabariigi Valimiskomisjon,

Riigikogu,

Õiguskantsler,

Justiitsminister

(Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Parlamento rinkimai – Prie Tarybos sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas pridėtas Aktas dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise – Europos Parlamento narių rinkimai – Reikalavimas sumokėti rinkimų užstatą – Tam tikrų kandidatų pašalinimas iš rinkimų dėl užstato nesumokėjimo – Penkiems minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio dydžiams lygi užstato suma – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 17 straipsnio 1 dalis ir 39 straipsnio 2 dalis – Minėto užstato proporcingumas “

I.      Įvadas

1.        „Įrodyk, kad tai nėra vien žodžiai“ – įprasta frazė, sakoma siekiant patikrinti tikruosius ketinimus. O kokiu mastu, siekiant įvertinti asmens kandidatavimo į Europos Parlamentą rimtumą, gali būti taikomas užstato reikalavimas?

2.        Šis klausimas kilo Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija), šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, nagrinėjant konstitucingumo kontrolės bylą, kurioje politinė partija Erakond Eestimaa Rohelised (Estijos žaliųjų partija, Estija) ginčija Estijos rinkimų įstatymo nuostatos, pagal kurią visiems kandidatams, norintiems dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose, privaloma sumokėti tam tikrą užstatą, konstitucingumą.

3.        Kalbant konkrečiai, Euroopa Parlamendi valimise seadus (Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas; toliau – EPVS) 29 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad politinė partija arba nepriklausomas kandidatas sumokėtų penkių minimaliojo mėnesinio darbo užmokesčio dydžių užstatą už kiekvieną registruoti teikiamą asmenį ir 45 minimaliojo mėnesinio darbo užmokesčio dydžių užstatą už visą partijos sąrašą.

II.    Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme

4.        2024 m. balandžio 20 d. Estijos žaliųjų partija, pareiškėja pagrindinėje byloje, pateikė Vabariigi Valimiskomisjon (Valstybinė rinkimų komisija; toliau – Rinkimų komisija) devynių kandidatų 2024 m. birželio 9 d. Europos Parlamento rinkimuose sąrašą.

5.        Rinkimų komisija 2024 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 103 du iš devynių Žaliųjų partijos iškeltų kandidatų įregistravo, o likusius septynis tą pačią dieną priimtu sprendimu Nr. 102 įregistruoti atsisakė, motyvuodama tuo, kad partija nepateikė mokėjimo pavedimo, patvirtinančio užstato už likusius septynis asmenis sumokėjimą, kopijos pagal EPVS 29 straipsnio 5 dalį(2).

6.        2024 m. gegužės 2 d. pareiškėja dėl sprendimo Nr. 102 pateikė skundą Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas); ji prašė, kad šis teismas i) pripažintų EPVS 29 straipsnio 5 dalį prieštaraujančia Konstitucijai; ii) panaikintų sprendimą Nr. 102 ir iii) įpareigotų Rinkimų komisiją įtraukti visus pareiškėjos iškeltus kandidatus į Europos Parlamento rinkimų kandidatų sąrašą. Rinkimų komisija laikėsi savo pozicijos ir tvirtino, kad skundas turi būti atmestas.

7.        2024 m. gegužės 6 d. nutartyje Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) nurodė, kad reikia įvertinti EPVS 29 straipsnio 5 dalies konstitucingumą, ir pažymėjo, jog byloje gali reikėti išnagrinėti ir šios nuostatos atitiktį Sąjungos teisei. Šis teismas į bylą kaip suinteresuotąsias šalis įtraukė Riigikogu (Estijos parlamentas), Õiguskantsler (teisingumo kancleris), Justiitsminister (teisingumo ministras), vyriausybei atstovaujantį ministrą ir Rinkimų komisiją ir pakvietė visas suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas.

8.        Aiškindamas savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, teismas pabrėžia aplinkybę, kad Teisingumo Teismas, remdamasis SESV 223 straipsnio 1 dalimi ir Rinkimų akto(3) 8 straipsniu, yra konstatavęs, jog valstybės narės iš esmės tebeturi kompetenciją reglamentuoti Europos Parlamento rinkimų procedūrą(4).

9.        Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo manantis, kad pareiga sumokėti užstatą Europos Parlamento rinkimuose savaime nėra nesuderinama su Sąjungos teise, nes ja siekiama teisėto tikslo atgrasyti nuo lengvabūdiško kandidatavimo, dėl to sumažėja prarastų balsų skaičius ir užtikrinamas tinkamas viešųjų lėšų panaudojimas.

10.      Vis dėlto nacionalinis teismas pripažįsta, kad užstato reikalavimas negali būti toks perteklinis, kad sudarytų neįveikiamą kliūtį kandidatuoti rinkimuose, nes toks apribojimas būtų neproporcingas ir galėtų kelti grėsmę pakankamai reprezentatyvios politinės jėgos atsiradimui ir (arba) pažeisti pliuralizmo principą(5).

11.      Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) abejoja EPVS 29 straipsnyje nustatyto užstato reikalavimo proporcingumu, taigi ir jo suderinamumu su Sąjungos teise.

12.      Tokiomis aplinkybėmis Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos [(toliau – Chartija)] 17 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys ir 39 straipsnio 2 dalis, siejami su 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinami taip, kad pagal šias nuostatas draudžiama įpareigoti už kandidatūros kėlimą Europos Parlamento rinkimuose mokėti [5] minimaliojo mėnesinio darbo užmokesčio dydžių užstatą už kiekvieną registruoti teikiamą asmenį ir [45] minimaliojo mėnesinio darbo užmokesčio dydžių užstatą – už visą partijos sąrašą?“

13.      Kartu Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) 2024 m. gegužės 14 d. nutartimi sustabdė sprendimo Nr. 102 galiojimą, iki įsiteisės teismo sprendimas, kuriuo bus užbaigta byla, ir nurodė Rinkimų komisijai iš naujo apsvarstyti galimybę registruoti likusius septynis Žaliųjų partijos kandidatus.

14.      2024 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 105 Rinkimų komisija įregistravo septynis kandidatus, kuriuos iš pradžių buvo atsisakyta registruoti, taigi jie galėjo dalyvauti 2024 m. birželio 9 d. Europos Parlamento rinkimuose.

15.      Šiuose rinkimuose Žaliųjų partijos sąrašas surinko 0,62 % visų atiduotų balsų, todėl negavo nė vienos vietos Europos Parlamente(6).

16.      Teisingumo Teismui rašytines pastabas pateikė Estijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Europos Komisija ir Europos Parlamentas.

17.      2025 m. liepos 3 d. vyko posėdis, jame Estijos, Graikijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Komisija ir Parlamentas pateikė žodinius argumentus.

III. Analizė

18.      1952 m. įsteigta Europos anglių ir plieno bendrijos bendroji asamblėja netrukus buvo pervadinta į Europos Parlamentinę Asamblėją, o 1962 m. galiausiai pervadinta Europos Parlamentu. Iš pradžių Europos Parlamento narius (toliau – EP nariai) skyrė kiekvienos valstybės narės nacionalinis parlamentas. Ši tvarka pasikeitė 1976 m. priėmus Rinkimų aktą – pagal jį, laikantis visuotinės rinkimų teisės principo, kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikta teisė rinkti savo atstovą į Europos Parlamentą. Pirmieji tiesioginiai rinkimai buvo surengti 1979 m. birželio mėn., ir nuo to laiko Parlamento, kaip Sąjungos piliečiams atstovaujančios institucijos, svarba vis didėjo.

19.      Šiandien Parlamentas kartu su Europos Sąjungos Taryba yra pagrindinė Sąjungos teisėkūros institucija, užtikrinanti, kad Sąjungoje būtų laikomasi ESS 10 straipsnyje įtvirtinto atstovaujamosios demokratijos principo.

20.      Rinkimų akte nėra nustatyta vienodos Europos Parlamento narių rinkimų tvarkos(7). Šiame akte tik numatyta, kad kiekvienoje valstybėje narėje EP nariai renkami pagal proporcinio atstovavimo principą, t. y. taikant sąrašų sistemą arba vieno perleidžiamo balso sistemą; kiekvienai valstybei narei leidžiama nustatyti preferencinius sąrašus(8).

21.      Rinkimų akto 8 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės gali reglamentuoti rinkimų tvarką ir nustatyti rinkimų į Europos Parlamentą sąlygas, jei šios nacionalinės nuostatos neturi įtakos iš esmės proporciniam balsavimo sistemos pobūdžiui.

22.      Priimdamos tokius teisės aktus, valstybės narės įgyvendina ESS 14 straipsnio 3 dalyje ir Rinkimų akto 1 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą užtikrinti, kad Europos Parlamento nariai būtų renkami penkerių metų kadencijai remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, laisvai ir slaptai balsuojant(9).

23.      Taigi nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys teisę kandidatuoti Europos Parlamento rinkimuose, turėtų būti suprantami kaip įgyvendinantys Sąjungos teisę, o tai reiškia, kad tokiems teisės aktams taikoma Chartija pagal jos 51 straipsnio 1 dalį.

24.      Atsižvelgiant į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas, susijęs su Chartijos 39 straipsniu, siejamu su jos 52 straipsnio 1 dalimi, turėtų būti suprantamas kaip klausimas, ar nagrinėjamos nacionalinės teisės normos, kuriomis kandidatams, norintiems būti išrinktiems į Europos Parlamentą, nustatytas reikalavimas sumokėti užstatą, neproporcingai pažeidžia Sąjungos piliečių teisę būti kandidatais Europos Parlamento rinkimuose (A dalis). Klausimo dalis, susijusi su Chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, kuria ginama teisė į nuosavybę, turėtų būti nagrinėjama atskirai (B dalis).

A.      Chartijos 39 straipsnio, siejamo su jos 52 straipsnio 1 dalimi, pažeidimas

25.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimo dalyje klausia, ar Chartijos 39 straipsnis, siejamas su jos 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama Estijos teisės akto nuostata, pagal kurią kaip sąlygą kandidatuoti rinkimuose į Europos Parlamentą reikalaujama sumokėti nemažą pinigų sumą, kuri grąžinama tik esant tam tikroms aplinkybėms. Šiuo klausimu iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar tokiuose teisės aktuose nustatytas teisės kandidatuoti rinkimuose apribojimas gali būti pateisinamas tuo, kad jis yra proporcingas siekiant išvengti lengvabūdiško kandidatavimo ir prisidėti prie reprezentatyvesnio renkamojo organo formavimo.

26.      Pareiškėja pagrindinėje byloje teigia, kad EPVS 29 straipsnio 5 dalyje numatytas reikalavimas sumokėti užstatą yra neproporcingas, todėl juo pažeidžiama kandidatų teisė dalyvauti rinkimuose.

27.      Savo ruožtu Europos Parlamentas mano, kad ekonominės sąlygos kandidatuoti nustatymas iš esmės savaime prieštarauja visuotinės rinkimų teisės principui.

28.      Priešingai šioms pozicijoms ir su tam tikrais skirtumais, į bylą Teisingumo Teisme įstojusios vyriausybės ir Komisija mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose reikalaujama užstato suma nėra neproporcinga.

1.      Teisės būti renkamam į Europos Parlamentą apribojimai

29.      Chartijos 39 straipsnyje ginama kiekvieno Sąjungos piliečio teisė balsuoti ir būti kandidatu rinkimuose į Europos Parlamentą, pripažįstant šių teisių pagrindinį statusą.

30.      Teisė kandidatuoti Europos Parlamento rinkimuose gali būti suprantama kaip reikalavimas, kad Europos Parlamento nariai būtų renkami remiantis visuotine rinkimų teise, kaip numatyta ESS 14 straipsnio 3 dalyje ir pakartota Chartijos 39 straipsnio 2 dalyje(10). Be to, Sąjungos piliečiai gali naudotis šiomis teisėmis valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, ir nebūtinai valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra(11), tačiau tai nėra svarbu šioje byloje.

31.      Šios bylos proceso dalyviai neginčija, kad teisė būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose ribojama nacionalinėmis taisyklėmis, kuriose nustatytas piniginis reikalavimas, kaip antai nagrinėjamas šioje byloje, kaip sąlyga pasinaudoti teise kandidatuoti šiuose rinkimuose. Todėl šioje byloje kyla klausimas, ar toks apribojimas gali būti pateisinamas.

32.      Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį teisės gali būti ribojamos, jei toks ribojimas numatytas įstatyme ir nekeičia nagrinėjamos teisės esmės. Tam, kad toks apribojimas būtų priimtinas, teises ribojančiomis taisyklėmis turi būti siekiama bendrojo intereso tikslų, kuriuos Sąjunga pripažįsta teisėtais, ir tokios taisyklės turi būti proporcingos šiems tikslams(12).

33.      Šiuo atveju akivaizdu, kad nagrinėjamas apribojimas nustatytas įstatyme, t. y. EPVS.

34.      Be to, neginčijama, kad šis apribojimas atitinka teisės kandidatuoti rinkimuose esmę, nes juo nepaneigiama pati ši teisė.

35.      Belieka išsamiau įvertinti, ar bendrojo intereso tikslai, kuriais siekiama pateisinti ginčijamą apribojimą, yra teisėti Sąjungos teisės požiūriu (2 skirsnis) ir ar nustatytos taisyklės yra tinkamos (3 skirsnis) ir būtinos (4 skirsnis) jomis siekiamiems tikslams pasiekti.

2.      Teisėtas bendrojo intereso tikslas

36.      Siekiant įvertinti, ar Sąjungos teise garantuojamos teisės – nagrinėjamu atveju teisės būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose – apribojimas yra pagrįstas, pirmiausia reikia įvertinti, ar nacionalinėje teisėje nustatyti tikslai, kurių siekiama šiuo apribojimu, yra teisėti Sąjungos teisinės tvarkos požiūriu.

37.      Kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir teismo posėdyje patvirtino Estijos vyriausybė, užstato reikalavimu „siekiama atgrasyti nuo lengvabūdiško kandidatavimo ir padidinti kandidatų atsakomybės jausmą. Užkirtus kelią lengvabūdiškam kandidatavimui, sumažės rinkimuose prarastų balsų skaičius, o rinkimų rezultatai labiau atitiks tikrąją rinkėjų valią. Taip užtikrinama rinkėjų teisė į veiksmingą atstovavimą ir garantuojamas atstovaujančiosios institucijos reprezentatyvumas. Papildomai tai leidžia išvengti netinkamo valstybės lėšų naudojimo, pavyzdžiui, valstybės patiriamų rinkimų organizavimo išlaidų, informavimo apie diskusijas žiniasklaidoje išlaidų ir t. t.“(13)

38.      Diskusijos per posėdį atskleidė, kad galima įžvelgti du skirtingus teisėtus tikslus, priklausomai nuo to, kaip suprantama sąvoka „lengvabūdiškas kandidatavimas“.

39.      Pirma, „lengvabūdiškas kandidatavimas“ gali būti suprantamas kaip asmens kandidatavimas neturint tikrų ketinimų būti išrinktam į Europos Parlamentą. Rinkimų į Europos Parlamentą paskirtis – išrinkti asmenis, kurie sąžiningai atstovautų rinkėjų valiai, vykdydami savo, kaip Europos Parlamento narių, funkcijas ir priimdami sprendimus, susijusius su Sąjungos politika. Todėl kandidatai, kurie nori būti išrinkti į šią instituciją dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, siekdami savireklamos arba vien nacionalinių ar komercinių interesų, nėra rimti kandidatai.

40.      Jei sąvoka „lengvabūdiškas kandidatavimas“ reiškia tuos kandidatus, kurie neturi rimtų ketinimų, tuomet tokių kandidatų atgrasymas nuo kandidatavimo į Europos Parlamentą Sąjungos lygmeniu turėtų būti pripažintas teisėtu tikslu. Kartu, neleidžiant tokiems kandidatams dalyvauti rinkimuose, užtikrinama, kad valstybės lėšos, reikalingos rinkimų organizavimo išlaidoms padengti, nebūtų naudojamos ne pagal paskirtį(14).

41.      Antra, sąvoka „lengvabūdiškas kandidatavimas“ gali būti suprantama kaip reiškianti, jog kandidatas iš pat pradžių neturi galimybių gauti pakankamai balsų, kad būtų išrinktas į Europos Parlamentą.

42.      Nyderlandų vyriausybė, aiškindama savo užstato sistemos priežastis, kalbėdama apie kandidatus, kurie neturi realių galimybių būti išrinkti, vartojo terminą „lengvabūdiškas“ arba „nerimtas“. Balsai, atiduoti už tokius kandidatus, laikomi „prarastais balsais“, nes jie nepadeda išrinkti nario į atstovaujančiąją instituciją. Todėl, anot šios vyriausybės, sistema, pagal kurią tokie kandidatai iš anksto pašalinami, lemia tai, kad išrinkta institucija labiau atstovauja rinkėjams(15).

43.      Iš tiesų rinkimų sistemose, kuriose taikomas proporcinis atstovavimas pagal vieną perleidžiamąjį balsą, balsai už kandidatus, kurie nesurenka pakankamos daugumos, kad gautų vietą parlamente (vadinamieji prarasti balsai), paskirstomi kitiems kandidatams, kurie savo ruožtu išrenkami į parlamentą(16).

44.      Net jei šie balsai nebūtinai yra „prarasti“ rinkėjų požiūriu, nes šie išreiškė savo politines preferencijas, ir todėl tokie balsai padeda suprasti visuomenės politinį klimatą, vis dėlto jie gali būti laikomi problemiškais siekiant sukurti reprezentatyvesnę renkamą instituciją.

45.      Nemanau, kad labai įtikinama, jog „prarastų balsų“ skaičiaus mažinimas prieš rinkimus pašalinant kandidatus būtinai padeda pasiekti reprezentatyvesnių rinkimų rezultatų, nes rinkėjams, kurie negalėjo balsuoti už „savo“ kandidatus ir kuriems buvo pasiūlyta balsuoti tik už galėjusius kandidatuoti rinkimuose, išrinktieji parlamentarai iš tikrųjų neatstovauja. Šie rinkėjai arba balsuoja už kandidatą, kuris, jų manymu, yra „antras geriausias“, arba, kaip dažnai nutinka, balsuoja prieš „blogiausią variantą“.

46.      Vis dėlto, kadangi praktiškai neįmanoma užtikrinti visiškai reprezentatyvios renkamos institucijos, bandymas sumažinti „prarastų balsų“ skaičių paprastai pripažįstamas teisėtu rinkimų organizavimo tikslu.

47.      Tokį tikslą teisėtu pripažino ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT)(17).

48.      Pagal ESS 10 straipsnį Sąjungos veikla grindžiama atstovaujamąja demokratija. Todėl užtikrinimas, kad Europos Parlamentas iš tiesų kuo geriau atstovautų Sąjungos piliečiams, atitinka vieną iš pamatinių Sąjungos vertybių – demokratiją, kaip nurodyta ESS 2 straipsnyje(18).

49.      Taigi tikslas sumažinti „prarastų balsų“ skaičių, atgrasant kandidatus, neturinčius pakankamos visuomenės paramos, nuo dalyvavimo rinkimuose, siekiant reprezentatyvesnės institucijos, galėtų būti pripažintas teisėtu Europos Sąjungos tikslu(19).

50.      Toliau reikia įvertinti piniginio užstato, kuris grąžinamas tik tuo atveju, jei kandidatas pasiekia 5 % visų atiduotų balsų ribą, tinkamumą ir būtinumą. Jis turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvieną iš dviejų nustatytų teisėtų tikslų: a) nerimtų kandidatų atgrasymą ir b) reprezentatyvesnių renkamų institucijų užtikrinimą, sumažinant prarastų balsų skaičių.

3.      Tinkamumas

a)      Užstato reikalavimo tinkamumas siekiant tikslo atgrasyti nerimtus kandidatus

51.      Ar piniginio užstato, kuris negrąžinamas, jei sąrašui nepavyksta surinkti 5 % visų atiduotų balsų, reikalavimas yra tinkamas būdas pašalinti kandidatus, kurie iš tikrųjų neturi rimtų ketinimų kandidatuoti į Europos Parlamentą (nerimti kandidatai)?

52.      Manau, kad ne.

53.      Nors žinau, kad pinigai dažnai yra priemonė tam tikriems rezultatams pasiekti, nemanau, kad piniginio reikalavimo nustatymas gali būti tinkama priemonė užtikrinti kandidato rimtumą politiniuose rinkimuose. Taikant tokį kriterijų, kandidatai atrenkami pagal jų asmeninį turtą arba juos remiančios partijos ar organizacijos turtą, o ne pagal jų kandidatūrų rimtumą.

54.      Toks piniginis reikalavimas, koks nustatytas Estijos įstatyme, neišvengiamai yra palankus pasiturintiems kandidatams ir įsitvirtinusioms politinėms partijoms; nauji kandidatai ir besikuriantys politiniai judėjimai atsiduria ypač nepalankioje padėtyje, nes jie turi ir padengti kampanijos išlaidas, ir prisiimti riziką prarasti sumokėtą sumą. Šis piniginis barjeras trukdo patekti į rinkimus rimtiems kandidatams iš kuklius išteklius turinčių sluoksnių ir riboja įvairių politinių įsitikinimų atsiradimą, užtikrindamas, kad politinis laukas išliktų palankesnis įsitvirtinusioms grupėms. Priešingai, turtingam, bet oportunistiškam kandidatui tokia piniginė prievolė kandidatuoti nesutrukdys.

55.      Praktika parodė, kad pinigai neužkerta kelio „popieriniams kandidatams“ dalyvauti rinkimuose. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ankstesniuose Europos Parlamento rinkimuose Estijoje buvo nepriklausomų kandidatų, kurie, nors ir sumokėjo užstatą, gavo tik 48 arba 55 balsus(20).

56.      Todėl piniginis reikalavimas nėra tinkama priemonė nerimtiems kandidatams pašalinti. Jis veikiau padeda atrinkti kandidatus pagal turtinę padėtį.

57.      Kadangi nagrinėjamas Estijos įstatymas, mano nuomone, neatitinka tinkamumo kriterijaus, susijusio su tikslu atgrasyti nerimtus kandidatus, jo būtinumo vertinti nereikia.

b)      Užstato reikalavimo tinkamumas siekiant tikslo sumažinti „prarastų balsų“ skaičių

58.      Net jei piniginis reikalavimas nėra tinkama priemonė nesąžiningiems kandidatams pašalinti, toks reikalavimas vis dėlto atgrasys nuo dalyvavimo rinkimuose kai kuriuos, nors ir ne visus, „lengvabūdiškus“ kandidatus, ypač tuos, kurie netiki, kad gali laimėti mandatą. Taigi dėl to gali sumažėti „prarastų balsų“.

59.      Galima sutikti, kad gebėjimas surinkti pinigų užstatui, ypač kai kartu taikoma žema, bet reikšminga lėšų grąžinimo riba, gali būti suprantamas kaip tam tikro lygio visuomenės paramos įrodymas.

60.      Kadangi mūsų visuomenėje pinigai dažnai naudojami kaip pragmatinė priemonė, skirta patikrinti, ar kas nors yra įsipareigojęs, kandidatas, nesugebantis surinkti pagrįsto užstato iš bet kokio šaltinio (politinės partijos, nepriklausomų rėmėjų, nevyriausybinių organizacijų platformos ir kt.), rodo, kad jam trūksta esminių organizacinių įgūdžių, tinklo ar įsipareigojimo, reikalingų rimtai kampanijai vykdyti, todėl jis gali tapti „prarastų balsų“ šaltiniu, o ne paprasčiausiai stokoti išteklių.

61.      Šiuo aspektu kandidatų, kurie nesugeba surinkti užstato, neįtraukimas į rinkimų kampaniją galėtų būti priemonė, padedanti sumažinti tų kandidatų, kurie greičiausiai nesurinks pakankamai balsų, skaičių.

62.      Taigi manau, kad piniginis reikalavimas galėtų būti laikomas tinkama priemone siekiant tikslo sumažinti „prarastų balsų“ skaičių ir taip pasiekti, kad renkama institucija būtų reprezentatyvesnė.

63.      Toliau turime įvertinti, ar piniginis užstatas, nustatytas nagrinėjamame Estijos įstatyme, iš tiesų yra būtinas šiam tikslui pasiekti.

4.      Užstato reikalavimo būtinumas

64.      Venecijos komisija Gerosios rinkimų praktikos kodekse nelaiko užstato nepriimtina priemone sumažinti prarastų balsų skaičių. Vis dėlto ji pabrėžia, kad „jis turi būti grąžintinas, jei kandidatas ar partija viršija tam tikrą balą; reikalaujama suma ir balas neturėtų būti pernelyg dideli“(21).

65.      Dėl pernelyg didelio užstato ir (arba) jo grąžinimo ribos gali būti pašalinti marginalizuotų grupių, naujų politinių judėjimų kandidatai ar mažas pajamas gaunantys asmenys, kurie, nors ir, tikėtina, nelaimės mandato, gali atstovauti tikrai svarbiems ir neatstovaujamiems politiniams reikalavimams ir surinkti nemažai balsų. Neįtraukiant šių nepakankamai atstovaujamų kandidatų balsų, sistemos rezultatas yra tas, kad šie balsai niekada nebus nei įskaičiuoti, nei išreikšti balsavimo biuletenyje.

66.      Panašiai, nepaisant neabejotinos politinių partijų svarbos demokratiniam dalyvavimui(22), pernelyg griežtas užstato reikalavimas gali užkirsti kelią naujų partijų atsiradimui. Tai prieštarautų pagrindiniam politinio pliuralizmo principui, kurį garantuoja Sąjungos teisė.

67.      Todėl valstybė, nustatydama užstato reikalavimą, turi, kaip nurodė EŽTT, rasti tinkamą, nors ir trapią, pusiausvyrą(23).

68.      Taigi galima daryti išvadą, kad pernelyg didelė suma ir per didelė riba gali būti suprantamos kaip nebūtinos reprezentatyvumui užtikrinti.

a)      Ar Estijos teisės aktuose numatyta per didelė suma ir per didelė riba?

69.      Pagrindinėje byloje nagrinėjamuose Estijos teisės aktuose nustatyta užstato suma, reikalinga norint dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose, atrodo gana didelė.

70.      Pirma, remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, skundo pateikimo metu ginčijamas piniginis užstatas sudarė 215 % vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių Estijoje ir 3,17 karto viršijo darbo užmokesčio mėnesio medianą vienam kandidatui.

71.      Toks piniginio reikalavimo dydis yra reikšmingas vidutinio asmens turtinei padėčiai.

72.      Antra, net jei yra tik nedidelė mažuma valstybių narių, kurios nustato piniginį reikalavimą kaip sąlygą kandidatuoti rinkimuose į Europos Parlamentą(24), santykinė suma, kurios reikalaujama tose valstybėse narėse, gali būti lyginamoji priemonė vertinant nagrinėjamuose Estijos teisės aktuose reikalaujamos sumos būtinumą.

73.      Šiuo tikslu palyginsiu Estijos nustatytą užstato reikalavimą su Nyderlandų – valstybės narės, kuri įstojo į bylą Teisingumo Teisme ir kurioje taip pat taikomas piniginis reikalavimas – nustatytu reikalavimu. Nyderlandų vyriausybė per posėdį patvirtino, kad Nyderlandų teisėje nustatytu užstato norint dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą reikalavimu siekiama tų pačių teisėtų tikslų, kaip ir nustatytų EPVS 29 straipsnyje, t. y. atgrasyti nuo lengvabūdiško kandidatavimo, užkirsti kelią piktnaudžiavimui valstybės lėšomis ir išvengti prarastų balsų(25).

74.      Reikalavimas sumokėti užstatą už visą kandidatų rinkimuose į Europos Parlamentą sąrašą Nyderlanduose nustatytas Kieswet (Nyderlandų rinkimų įstatymas)(26) H 12 skirsnyje, jame reikalaujama sumokėti 11 250 EUR užstatą už kiekvieną kandidatų sąrašą, neatsižvelgiant į kandidatų skaičių jame. Didžiausias kandidatų skaičius kiekviename rinkimų į Europos Parlamentą sąraše Nyderlanduose šiuo metu yra nuo 50 iki 80(27), o tai apytikriai sudaro 225 EUR už kiekvieną kandidatą iš viso sąrašo – tai gerokai mažiau nei 4 100 EUR, kurių reikalaujama už kiekvieną kandidatą iš viso sąrašo pagal EPVS 29 straipsnį.

75.      Taigi, net jei didžiausias kandidatų skaičius viename sąraše Nyderlanduose būtų toks pat kaip Estijoje, t. y. devyni kandidatai, bendras užstatas už vieną kandidatą iš viso sąrašo vis tiek sudarytų tik 1 250 EUR, t. y. beveik 3,5 karto mažiau nei pagrindinėje byloje nagrinėjamo užstato reikalavimo atveju.

76.      Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Õiguskantsler (teisingumo kancleris) palygino piniginį reikalavimą su minimaliu politinės partijos narių skaičiumi Estijoje. Atsižvelgiant į minimalų partijos narių skaičių (500 narių), tai reikštų 73,80 EUR kiekvienam partijos nariui, jei sąrašas būtų visas.

77.      Šiuo aspektu, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, piniginis reikalavimas, susijęs su dalyvavimu rinkimuose, nėra vienintelės išlaidos, kurias tenka patirti partijoms ar jų kandidatams, o visas jų metinis biudžetas negali būti išnaudojamas siekiant kandidatuoti vienuose rinkimuose.

78.      Galiausiai, net jei nacionalinių ir Europos Parlamento rinkimų rengimas labai skiriasi(28), reikia pažymėti, kad piniginis reikalavimas kandidatams, norintiems dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą Estijoje, yra penkis kartus labiau ribojantis nei kandidatams, norintiems dalyvauti rinkimuose į Riigikogu (Estijos parlamentas).

79.      Estijos taisyklės būtinumas taip pat turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į sumokėtos sumos susigrąžinimo ribą net ir tuo atveju, jei nebūtų laimėta nė viena vieta.

80.      Šiuo aspektu nacionaliniai ir Europos Parlamento rinkimai skiriasi. Europos Parlamento rinkimuose riba, nuo kurios galima susigrąžinti užstatą iš valstybės biudžeto, yra 5 % visų valstybės mastu atiduotų balsų. Kita vertus, per nacionalinius rinkimus partija, surinkusi ne mažiau kaip 2 % Riigikogu (Estijos parlamentas) balsų, turi teisę gauti politinėms partijoms skiriamą valstybės biudžeto dotaciją(29). Taigi nacionaliniuose rinkimuose nėra jokių pradinio įnašo grąžinimo sąlygų.

81.      Nėra akivaizdu, kad tokia aukšta dalyvavimo rinkimuose išlaidų grąžinimo riba yra pateisinama, nes ji būtina siekiant atgrasyti kandidatus, kurie nemano, kad turi galimybių laimėti mandatą.

82.      Apibendrindama ir atsižvelgdama į išsamų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vertinimą manau, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas piniginis užstatas, kuris sudaro penkis minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio dydžius, ir 5 % riba, kurią reikia pasiekti norint susigrąžinti tokį mokėjimą, viršija tai, kas yra būtina siekiant sumažinti „prarastų balsų“ skaičių.

b)      Mažiau ribojančios alternatyvos

83.      Papildoma priežastis manyti, kad nagrinėjama Estijos taisyklė nėra būtina siekiant atgrasyti nepakankamą visuomenės paramą turinčius kandidatus, yra argumentas, kad gali būti kitų galimybių, leidžiančių pasiekti tą patį tikslą užkirsti kelią lengvabūdiškam kandidatavimui, tačiau mažiau ribojančių teisę kandidatuoti rinkimuose.

84.      Teigdama, kad užstato reikalavimas yra neproporcingas teisės kandidatuoti rinkimuose apribojimas, pareiškėja pagrindinėje byloje pasiūlė kelias mažiau ribojančias alternatyvas, kurios užkirstų kelią lengvabūdiškam kandidatavimui. Šios alternatyvos apima galimybę atleisti nuo užstato su tam tikra sąlyga arba pakeisti finansinę naštą nepiniginiais reikalavimais, kaip antai reikalavimu pateikti aiškią politinę programą arba parašus, patvirtinančius visuotinę paramą.

85.      Visos šios alternatyvos taip pat turi trūkumų. Pavyzdžiui, kaip nurodė Estijos vyriausybė, parašų rinkimas yra organizacinė ir finansinė našta valstybei, be to, kai kuriems potencialiems kandidatams šis reikalavimas taip pat yra sunkiai įvykdomas. Kita vertus, atsižvelgiant į kibernetinio saugumo klausimus, parašų rinkimas ir jų tikrinimas šiais laikais gali būti vykdomas elektroniniu būdu.

86.      Turint omenyje tai, kad Europos Sąjunga nėra priėmusi taisyklių, reglamentuojančių vienodą Europos Parlamento rinkimų tvarką visose valstybėse narėse, ir valstybių narių politinės kultūros ir kitų aplinkybių skirtumus, mano nuomone, vyriausybėms turi būti palikta didelė veiksmų laisvė svarstant įvairių priemonių privalumus ir trūkumus ir priimant sprendimą dėl tinkamiausio sprendimo konkrečiomis atitinkamos valstybės aplinkybėmis.

87.      Vis dėlto turi išlikti tam tikra tokio pasirinkimo teisminė kontrolė. Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar vyriausybė gali pateikti pagrįstų paaiškinimų, kodėl kitos priemonės arba skirtingų priemonių derinys buvo atmesti kaip tam pačiam tikslui pasiekti netinkamos priemonės.

88.      Apskritai manau, kad, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo galutinį vertinimą, piniginis reikalavimas pagrindinėje byloje yra griežtas teisės kandidatuoti rinkimuose apribojimas tiek savo dydžiu, tiek grąžinimo riba, kai egzistuoja alternatyvų, kurios gali būti derinamos su minėtu piniginiu reikalavimu arba gali jį pakeisti.

89.      Todėl net jeigu Teisingumo Teismas manytų, kad nagrinėjamas Estijos teisės aktas yra tinkamas siekiant sumažinti prarastų balsų skaičių ir taip užtikrinti geresnį atstovavimą Europos Parlamente, vis dėlto, priklausomai nuo galutinio nacionalinio teismo sprendimo, turiu rimtų abejonių, ar nagrinėjamos priemonės yra būtinos šiam tikslui pasiekti.

B.      Teisės į nuosavybę pažeidimas

90.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausė, ar nagrinėjamas teisės aktas atitinka Chartijos 17 straipsnio 1 dalį.

91.      Manau, kad ginčijamas mokėjimo reikalavimas nėra nuosavybės teisės apribojimas, todėl nereikia vertinti šio apribojimo proporcingumo.

92.      Žinau, kad EŽTT panašiais atvejais yra pripažinęs galimą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimą, tačiau tai buvo susiję su kitokiomis aplinkybėmis, kurios nėra visiškai panašios į nagrinėjamas pagrindinėje byloje(30). EŽTT reikalavimą sumokėti už kandidatavimą toje byloje nagrinėtuose rinkimuose vertino kaip užstatą, kuris nebuvo grąžintas vienai iš bylos šalių.

93.      Mano nuomone, šioje byloje nagrinėjamas reikalavimas sumokėti nėra užstatas (net jei tokia formuluotė vartojama jam apibūdinti), nors tam tikromis aplinkybėmis kandidatai turi teisę į sumokėtos sumos (ar jos dalies) grąžinimą.

94.      Kitaip nei užstatas už nuomos sutartį, kuris laikomas nuomininko nuosavybe su realiomis lėšų grąžinimo garantijomis, pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nustatyta papildomų sąlygų, o tai reiškia, kad užstato grąžinimas faktiškai nėra garantuotas. Veikiau jis veikia kaip sąlyginis mokėjimas, sukuriantis asmeninį reikalavimą dėl būsimo grąžinimo, o ne tęstinį turtinį interesą, susijusį su konkrečiomis lėšomis. Taigi juridinė teisė susigrąžinti lėšas yra tik potencialus skolinis reikalavimas, kuriam automatiškai nesuteikiama pagrindinė apsauga, skirta nuosavybei.

95.      Dėl šių priežasčių ir pritardama Nyderlandų vyriausybei manau, kad Chartijos 17 straipsnis šioje byloje nėra svarbus.

IV.    Išvada

96.      Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija) pateiktą prejudicinį klausimą:

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 39 straipsnis, siejamas su jos 52 straipsnio 1 dalimi,

turi būti aiškinamas taip, kad piniginio reikalavimo siekiant kandidatuoti į Europos Parlamentą nustatymas, kuriuo siekiama pašalinti lengvabūdiškas (nerimtas) kandidatūras, negali būti laikomas tinkama priemone šiam tikslui pasiekti.

Piniginis reikalavimas gali būti laikomas tinkama priemone siekiant tikslo sumažinti „prarastų balsų“ skaičių ir taip pasiekti, kad renkama institucija būtų reprezentatyvesnė.

Vis dėlto tokio užstato dydis ir jo grąžinimo riba neturėtų būti pernelyg dideli, kad užkirstų kelią naujų politinių partijų ir idėjų atsiradimui. Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar nacionalinės teisės aktuose nustatytu piniginio reikalavimo dydžiu ir grąžinimo riba pasiekta priimtina pusiausvyra.

1      Originalo kalba: anglų.

2      Tai, kad mokėjimo pavedimo kopija, patvirtinanti užstato sumokėjimą, nepateikta Rinkimų komisijai, yra pagrindas atsisakyti registruoti kandidatą pagal EPVS 31 straipsnio 3 dalį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nenumatyta galimybė atleisti kandidatą nuo užstato mokėjimo.

3      Prie 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas, pridėtas Aktas dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise (OL L 278, 1976, p. 1), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. liepos 13 d. Tarybos sprendimu 2018/994 (ES, Euratomas) (OL L 178, 2018, p. 1; toliau – Rinkimų aktas).

4      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimu Junqueras Vies (C-502/19, EU:C:2019:1115, 69 punktas).

5      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu cituoja 2006 m. kovo 28 d. EŽTT sprendimą Sukhovetskyy prieš Ukrainą (CE:ECHR:2006:0328JUD001371602, 72 ir 73 punktai).

6      https://ep2024.valimised.ee/et/detailed-voting-result (paskutinį kartą nuoroda atidaryta 2025 m. lapkričio 11 d.).

7      Vis dėlto, remiantis SESV 223 straipsniu, tokia galimybė yra.

8      Rinkimų akto 1 straipsnis.

9      Šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimą Delvigne (C-650/13, EU:C:2015:648, 3[2] punktas).

10      Šiuo klausimu žr. Sprendimo Junqueras Vies 86 punktą.

11      Šiais klausimais žr. SESV 22 straipsnio 1 dalį ir Chartijos 39 straipsnio 1 dalį. Žr. 2024 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Komisija / Čekija (Teisė būti kandidatu ir narystė politinėje partijoje) (C-808/21, EU:C:2024:962, 123 punktas): „[K]iek tai susiję su SESV 22 straipsnio tikslu, šiuo straipsniu <...> siekiama suteikti Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir neturintiems jos pilietybės, teisę dalyvauti šios valstybės narės demokratiniame rinkimų procese. Ši teisė apima <...> dalyvavimą šiame procese pasinaudojant teise balsuoti ir būti kandidatu Europos ir vietos lygmenimis.“ Taip pat žr. panašų 2024 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Teisė būti kandidatu ir narystė politinėje partijoje) (C-814/21, EU:C:2024:963, 121 punktas).

12      Šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimą Delvigne (C-650/13, EU:C:2015:648, 46–48 punktai).

13      Žr. nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą santraukos anglų kalba 39 punktą ir santraukos prancūzų kalba 57 punktą.

14      Kaip per posėdį pažymėjo Estijos vyriausybė ir kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Estijos teisėje reikalaujama, kad kiekvienam kandidatui, dalyvaujančiam rinkimuose, būtų suteiktos vienodos galimybės reikšti savo nuomonę. Todėl visuomeniniai transliuotojai privalo užtikrinti, kad visos Europos Parlamento rinkimuose dalyvaujančios politinės partijos ir nepriklausomi kandidatai turėtų vienodas galimybes tinkamai ir be atlygio paaiškinti savo pozicijas.

15      Šiuo klausimu žr. Nyderlandų vyriausybės rašytinių paaiškinimų 18 ir 19 punktus.

16      Tai pasakytina ir apie proporcines rinkimų sistemas, kuriose, kaip ir Estijos sistemoje, „prarastiems balsams“ paskirstyti taikomas D’Hondto metodas.

17      Žr. 2006 m. kovo 28 d. EŽTT sprendimo Sukhovetskyy prieš Ukrainą, CE:ECHR:2006:0713JUD005875700, 61 ir 62 punktus.

18      Šiuo klausimu žr. 2024 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Komisija / Čekija (Teisė būti kandidatu ir narystė politinėje partijoje) (C-808/21, EU:C:2024:962, 114–116 punktai) ir 2024 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Komisija / Čekija (Teisė būti kandidatu ir narystė politinėje partijoje) (C-814/21, EU:C:2024:963, 112–114 punktai). Taip pat žr. Sprendimo Junqueras Vies 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.

19      Vis dėlto man atrodo problemiška užkirsti kelią „prarastiems balsams“ remiantis vertinimu, kad tam tikros programos neturi realių galimybių surinkti pakankamai balsų. Apribojus kandidato teisę kandidatuoti rinkimuose remiantis politine programa, kuri dėl tokios priežasties laikoma „lengvabūdiška“, kyla pavojus, kad partijų politiniai manifestai bus vertinami savavališkai. Kaip savo rašytinėse pastabose pažymi Europos Parlamentas, teisė vertinti politinės platformos privalumus galiausiai priklauso rinkėjams.

20      Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą versijos anglų kalba santraukos 22 punktas.

21      Šiuo klausimu žr. Europos Taryba, Venecijos komisija, Gerosios rinkimų praktikos kodeksas, https://www.venice.coe.int/images/SITE%20IMAGES/Publications/Code_conduite_PREMS%20026115%20GBR.pdf, 1.3 punkto vi papunktis.

22      Dėl politinių partijų svarbos Europos demokratijai žr. 2024 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Komisija / Čekija (Teisė būti kandidatu ir narystė politinėje partijoje) (C-808/21, EU:C:2024:962) ir 2024 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Teisė būti kandidatu ir narystė politinėje partijoje) (C-814/21, EU:C:2024:963).

23      Žr. 2006 m. kovo 28 d. EŽTT sprendimo Sukhovetskyy prieš Ukrainą, CE:ECHR:2006:0713JUD005875700, 67 punktą. Toje byloje EŽTT laikėsi nuomonės, kad tuo metu Ukrainos politinių institucijų priimta rinkimų užstato sistema buvo priimtinas kompromisas tarp šių konkuruojančių interesų.

24      Europos Parlamentas: generalinio direktorato C teminis skyrius „Piliečių teisės ir konstituciniai reikalai“ ir  Lehmann. W., The European Elections: EU legislation, national provisions and civic participation – Study for the AFCO Committee, revised edition, 2014, p. 17, https://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/STUD/2014/493047/IPOL-AFCO_ET(2014)493047_EN.pdf; Centre virtuel de la connaissance sur l’Europe, The electoral system, https://www.cvce.eu/en/education/unit-content/-/unit/d5906df5-4f83-4603-85f7-0cabc24b9fe1/b1415258-4e3a-499a-9620-61a51b013ab6.

25      Nyderlandų vyriausybė per klausymą pateikė pastabą, kad per paskutinius parlamento rinkimus „prarastų balsų“ skaičius sudarė tik 2 % visų atiduotų balsų.

26      Šioje nuostatoje nurodoma, kad „jei vyksta [rinkimai] į Atstovų rūmus, už kiekvieną sąrašų grupę valstybei sumokamas [11 250] EUR užstatas <...>“. To paties įstatymo Y 2 skirsnyje patvirtinama, kad „Europos Parlamento nariai renkami <...> pagal II dalį dėl Atstovų rūmų narių rinkimų“. Šio teksto versiją anglų kalba galima rasti čia: https://english.kiesraad.nl/publications/publications/2019/4/english-version-electoral-act/english-version-electoral-act.

27      https://www.kiesraad.nl/verkiezingen/europees-parlement/kandidaatstelling/kandidaten.

28      Estijos vyriausybė aiškina, kad didesnis piniginis reikalavimas norint dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą pateisinamas trumpesniu kandidatų sąrašu ir mažesniu per šiuos rinkimus skiriamų mandatų skaičiumi.

29      Ši sąlyga grindžiama Erakonnaseadus (Politinių partijų įstatymas) 12⁷ straipsniu, kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir patvirtinta Estijos vyriausybės per posėdį.

30      Žr., pavyzdžiui, 2007 m. sausio 11 d. EŽTT sprendimą Rusijos konservatorių verslininkų partija ir kiti prieš Rusiją (CE:ECHR:2007:0111JUD005506600, 94–97 punktai).