1.

Ši byla yra susijusi su Europos arešto orderiu, išduotu remiantis Pagrindų sprendimu 2002/584 ( 2 ), dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo Rumunijoje. Vis dėlto vykdančioji teisminė institucija Prancūzijoje atsisakė perduoti prašomą perduoti asmenį (toliau – nuteistasis). Ji nurodo, kad Rumunijoje yra sisteminių arba bendrųjų trūkumų, susijusių su teisėjų priesaika, ir ypač abejoja, ar du iš trijų laisvės atėmimo bausmę paskyrusių teisėjų iš tikrųjų davė šią priesaiką.

2.

Už laisvės atėmimo bausmės vykdymą atsakingas Rumunijos teismas pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, siekdamas išsiaiškinti neigiamo sprendimo reikšmę Europos arešto orderiui. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą visų pirma susijęs su neigiamo sprendimo teisinės galios poveikiu kitoms valstybėms narėms ir kilusiomis abejonėmis dėl priesaikos davimo. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kokią svarbą turi Interpolo sprendimas, kuriuo remiasi Prancūzijos vykdančioji teisminė institucija, ir ar jis pats gali dalyvauti vykdančiosios teisminės institucijos procese arba bent jau kreiptis į Komisiją.

3.

O kita vykdančioji teisminė institucija Maltoje, kur nuteistasis vėl buvo suimtas, nagrinėja, ar jis turėtų būti perduotas Rumunijai. Kadangi Maltos pirmoji instancija atsisakė vykdyti arešto orderį kilus abejonių dėl kalinimo sąlygų Rumunijoje, Rumunijos teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą su papildomu klausimu. Šis klausimas susijęs, viena vertus, su bendradarbiavimu su Maltos teismu, kita vertus, su Maltos teismo taikomais pagrindinių teisių apsaugos standartais.

4.

1956 m. priimtų ir 2023 m. pas kutinį kartą iš dalies pakeistų Interpolo įstatų (Constitution of Interpol) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Interpolo tikslas, be kita ko, yra:

„užtikrinti ir skatinti kuo platesnę visų kriminalinės policijos institucijų tarpusavio pagalbą laikantis įvairiose šalyse taikomų įstatymų ir vadovaujantis Visuotine žmogaus teisių deklaracija.“

5.

Interpolo įstatų 5 straipsnyje kaip Interpolo dalis nurodoma Commission for the Control of Interpol's Files (Interpolo bylų kontrolės komisija, toliau – CCF).

6.

Pagal Interpolo įstatų 36 straipsnį CCF yra nepriklausomas organas, kurio užduotis – užtikrinti, kad Interpolo atliekamas asmens duomenų tvarkymas atitiktų galiojančias taisykles (1 dalis). Šiuo tikslu ji visų pirma priima sprendimus dėl atitinkamų skundų (3 dalis).

7.

CCF turi savo nuostatus (Statute of the Commission for the Control of Interpol’s Files – Interpolo bylų kontrolės komisijos nuostatai), kuriuose išsamiau reglamentuojamos jos užduotys ir įgaliojimai. Visų pirma ji gali nurodyti ištrinti asmens duomenis iš Interpolo informacinės sistemos (3 straipsnio 1 dalies c punktas).

8.

Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnyje apibrėžiamas Europos arešto orderis ir pagrindžiamas įpareigojimas jį vykdyti:

„1.   Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.

2   Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.   Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje.“

9.

Perdavimo sprendimas ir išduodančiosios bei vykdančiosios teisminių institucijų santykiai reglamentuojami Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnyje:

„1.   Vykdančioji teisminė institucija, laikydamasi šiame pamatiniame sprendime nustatytų terminų ir sąlygų, nusprendžia, ar asmuo turi būti perduotas.

2.   Jei vykdančioji teisminė institucija mano, kad išduodančiosios valstybės narės praneštos informacijos nepakanka sprendimui dėl perdavimo priimti, ji paprašo skubiai pateikti būtiną papildomą informaciją, ypač susijusią su 3–5 ir 8 straipsniais, ir, atsižvelgdama į tai, kad reikia laikytis 17 straipsnyje nustatytų terminų, gali nustatyti terminą, iki kurio ji turi gauti tokią informaciją.

3   Išduodančioji teisminė institucija gali bet kuriuo metu vykdančiajai teisminei institucijai nusiųsti bet kokią papildomą naudingą informaciją.“

10.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Europos arešto orderiu dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Nuteistajam Rumunijos teismai skyrė kelerių metų laisvės atėmimo bausmę. Kadangi nuteistasis buvo išvykęs iš Rumunijos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išdavė Europos arešto orderį.

11.

Vėliau nuteistasis iš pradžių buvo sulaikytas Prancūzijoje. Vis dėlto, kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, kompetentingas šios šalies teismas sprendimu, kuris jau yra įsiteisėjęs, atsisakė perduoti prašomą asmenį Rumunijai. Anot jo, Rumunijos teismų sistema turi sisteminių trūkumų, kurie šioje byloje pasireiškė visų pirma tuo, kad teisėja, dalyvavusi priimant apkaltinamąjį nuosprendį paskutinėje instancijoje, buvo davusi tik prokuroro priesaiką, o kito dalyvavusio teisėjo priesaikos nebuvo galima įrodyti. Taigi kyla reali rizika, kad apkaltinamąjį nuosprendį paskelbė ne iš anksto pagal įstatymus įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas, teisingai išnagrinėjęs bylą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą.

12.

Prancūzijos teismas, kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, taip pat kreipėsi į CCF, o ši, remdamasi nuteistojo skundu, išreiškė didelį susirūpinimą dėl politinių elementų buvimo ir dėl žmogaus teisių principų paisymo vykdant baudžiamąjį procesą Rumunijoje, po kurio jis buvo nuteistas. Taigi CCF nusprendė, kad informacija apie nuteistąjį bus pašalinta iš Interpolo bylų.

13.

Vėliau, 2024 m. balandžio 29 d., remiantis tuo pačiu Europos arešto orderiu nuteistasis buvo suimtas Maltoje. Tą pačią dieną Maltos vykdančioji teisminė institucija kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą ir paprašė papildomos informacijos, nurodžiusi, kad prašomas perduoti asmuo remiasi Prancūzijos vykdančiosios teisminės institucijos sprendimu.

14.

2024 m. balandžio 30 d.Curtea de Apel Brașov (Brašovo apeliacinis teismas) pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

15.

2024 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo penktoji kolegija nutarė šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą perduoti nagrinėti skubos tvarka pagal Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnį ir Procedūros reglamento 107 ir paskesnius straipsnius. Ji taip pat paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti papildomų paaiškinimų dėl jo nagrinėjamos bylos.

16.

2024 m. gegužės 20 d. Maltos teismas, kompetentingas nagrinėti bylą pirmojoje instancijoje, atsisakė perduoti nuteistąjį Rumunijai, nes, atsižvelgdamas į kalinimo sąlygas Rumunijoje ir turimą informaciją, negalėjo nustatyti, kad nuteistojo atžvilgiu laikomasi Chartijos 4 straipsnyje įtvirtinto nežmoniško ar žeminamo elgesio ar baudimo draudimo. Tuomet 2024 m. gegužės 22 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Teisingumo Teismui papildomą klausimą kartu su Teisingumo Teismo prašoma informacija:

17.

Maltos prokuratūra per tą laiką pateikė skundą dėl atsisakymo perduoti nuteistąjį, jis buvo patenkintas, todėl byla vėl nagrinėjama pirmojoje instancijoje, o nuteistasis toliau kalinamas. Remiantis naujausia informacija, pirmosios instancijos teismas nurodė nuteistąjį perduoti, o jis dėl to pateikė skundą.

18.

Parchetul de pe lângă Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie – Direcţia Naţională Anticorupţie (Prokuratūra prie Aukščiausiojo Kasacinio Teisingumo Teismo – Nacionalinis kovos su korupcija direktoratas, Rumunija), nuteistasis, Rumunija, Prancūzijos Respublika, Maltos Respublika ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. 2024 m. birželio 24 d. nuteistasis, Rumunija, Airija ir Komisija dalyvavo teismo posėdyje.

19.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Prancūzijos ir Maltos teismų sprendimų nevykdyti nagrinėjamo Europos arešto orderio. Visų pirma reikia išnagrinėti prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą ir jo skubą (žr. A dalį). Atsižvelgiant į Prancūzijos sprendimo teisinę galią, materialiniu teisiniu požiūriu kyla klausimų dėl jo poveikio kitose valstybėse narėse (žr. B dalį) ir dėl būtinybės priimti prejudicinį sprendimą siekiant įvertinti jo suderinamumą su Sąjungos teise (žr. C dalį). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat siekia išsiaiškinti, ar Prancūzijos teismo pateikti prieštaravimai atsižvelgiant į apkaltinamąjį nuosprendį priėmusių Rumunijos teisėjų priesaiką gali pagrįsti atsisakymą perduoti prašomą asmenį (žr. D dalį). Be to, jis klausia, kokią svarbą turi Interpolo tarnybos išvados (žr. E dalį), ar jis pats gali tiesiogiai dalyvauti vykdančiosios teisminės institucijos atliekamame procese (žr. F dalį) ir ar gali kreiptis į Komisiją (žr. G dalį). Galiausiai neigiamas Maltos sprendimas kelia klausimų dėl sprendimą priimančios ir vykdančios teisminių institucijų bendradarbiavimo ir taikomų pagrindinių teisių standartų (žr. H dalį).

20.

Pirmiausia kyla abejonių, ar prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš tiesų yra svarbus sprendimui priimti, t. y. ar jis priimtinas. Be to, kyla klausimas, ar prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra skubus, kaip tai suprantama pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros reikalavimus.

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Rumunijos teismas išdavė Europos arešto orderį, kurio vykdymas šiuo metu tikrinamas Maltoje. Todėl ne prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, o Maltos teismas nuspręs, ar nuteistasis bus suimtas Maltoje, ir, jei taip, kiek laiko. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimas dėl suėmimo galės būti nagrinėjamas tik ateityje, jei nuteistasis bus perduotas iš Maltos į Rumuniją.

22.

Taigi, vertinant svarbą sprendimo priėmimui, kyla klausimas, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tiesų turi priimti sprendimą, kuriam būtina, kad Teisingumo Teismas atsakytų į pateiktus klausimus.

23.

Vis dėlto Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs, kad nagrinėjant bylą dėl Europos arešto orderio išduodančioji valstybė narė visų pirma yra atsakinga už prašomo perduoti asmens pagrindinių teisių užtikrinimą. Taigi, kadangi išdavus tokį orderį prašomas perduoti asmuo gali būti suimtas, siekdama užtikrinti šias teises išduodančioji teisminė institucija turi turėti galimybę kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kad išsiaiškintų, ar privalo palikti galioti arba atšaukti Europos arešto orderį arba ar gali išduoti tokį orderį ( 3 ).

24.

Paisydama tarpusavio pasitikėjimo ir lojalaus bendradarbiavimo principų išduodančioji teisminė institucija visų pirma neturi palikti galioti Europos arešto orderį, kurį vykdyti turi būti atsisakyta, ypač siekiant išvengti Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos pažeidimo ( 4 ).

25.

Būtent toks klausimas kyla šioje byloje: remdamasis Prancūzijos teismo ir Maltos pirmosios instancijos teismo pareikštais prieštaravimais dėl Europos arešto orderio vykdymo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Rumunijos teismas turi nuspręsti, ar palikti galioti arešto orderį ir reikalauti iš Maltos teismo, kuris šiuo metu turi jurisdikciją, jį vykdyti, ar jį atšaukti arba panaikinti. Tam, kad galėtų priimti šį sprendimą, jis pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Abejones dėl atskirų klausimų svarbos sprendimui priimti nagrinėsiu atskirai.

26.

Kiek tai susiję su skuba, pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs Rumunijos teismas šiuo metu pats nesprendžia dėl nuteistojo sulaikymo, nes jis yra sulaikytas Maltoje. Vis dėlto nuteistasis sulaikytas tik pagal Europos arešto orderį, dėl kurio tolesnio galiojimo turi spręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Teisingumo Teismo atsakymais į prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Todėl, kol tęsiasi sulaikymas Maltoje, šis prašymas yra skubus ir pagrįstai nagrinėjamas vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrai.

27.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kokią reikšmę vienos valstybės narės (šiuo atveju – Prancūzijos) teismų atsisakymas perduoti asmenį turi Europos arešto orderio vykdymui kitoje valstybėje narėje (šiuo atveju – Maltoje). Tiesą sakant, tokia forma pateiktas klausimas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nėra svarbus, nes jis neturi tiesiogiai spręsti dėl arešto orderio vykdymo. Priešingai, šį sprendimą turi priimti kitos valstybės narės, šiuo atveju – Maltos, teismai.

28.

Teisingumo Teismas vis dėlto jau yra atsakęs į išduodančiojo teismo klausimus dėl vykdančiojo teismo įgaliojimų kitoje valstybėje narėje ( 5 ). Toks žingsnis paaiškinamas tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėjo sužinoti, ar remdamasis vykdančiojo teismo sprendimais jis gali palikti galioti nagrinėjamus Europos arešto orderius, ar privalo juos panaikinti ( 6 ).

29.

Tai, kad šis klausimas yra svarbus sprendimui priimti, tampa dar aiškiau, jeigu jis formuluojamas taip: ar galutinis teismo sprendimas dėl atsisakymo vykdyti Europos arešto orderį vienoje valstybėje narėje užkerta kelią jo vykdymui visose kitose valstybėse narėse, net jeigu paaiškėja, kad atsisakymo pagrindai yra nesuderinami su Sąjungos teise. Jei galutinis teismo sprendimas dėl atsisakymo turėtų tokį poveikį, arešto orderis negaliotų ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų jį panaikinti.

30.

Teisinga tai, kad res judicata galios principui tenka didelė reikšmė tiek Sąjungos teisės, tiek nacionalinės teisės sistemose. Todėl siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą ir gerą teisingumo vykdymą svarbu, kad teismų sprendimai, kurie, išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus naudojimosi jomis numatytiems terminams, tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami ( 7 ).

31.

Šiuo požiūriu Teisingumo Teismo sprendimai dėl pakartotinio Europos arešto orderio išdavimo ( 8 ) gali būti suprantami taip, kad galutinis teismo sprendimas dėl atsisakymo perduoti prašomą asmenį – neatsižvelgiant į tai, ar jis neprieštarauja Sąjungos teisei, – gali užkirsti kelią pirminio arešto orderio vykdymui bent jau toje valstybėje narėje, kurioje buvo atsisakyta išduoti orderį.

32.

Vis dėlto Pagrindų sprendime 2002/584 nenumatyta, kad galutinis teismo sprendimas dėl atsisakymo vykdyti Europos arešto orderį vienoje valstybėje narėje užkerta kelią jo vykdymui kitose valstybėse narėse. Visų pirma vykdančiosios institucijos sprendimas atsisakyti vykdyti arešto orderį negali būti prilygintas galutiniam teismo sprendimui vadovaujantis pagrindų sprendimo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintu non bis in idem principu, pagal kurį draudžiama vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už tą pačią nusikalstamą veiką išduodančiojoje valstybėje arba pradėti tokį persekiojimą bet kurioje kitoje valstybėje ( 9 ).

33.

Pagrindų sprendimo 2002/584 3, 4 ir 4a straipsnių nuostatų dėl atsisakymo perduoti norminis turinys patvirtina, kad atsisakymas perduoti vienoje valstybėje narėje nebūtinai užkerta kelią perdavimui kitose valstybėse narėse.

34.

Pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4 ir 4a straipsnius galima atsisakyti išduoti Europos arešto orderį dėl įvairių pagrindų, tačiau tai neprivaloma. Jei valstybė narė atsisako perduoti asmenį remdamasi tokiu nevykdymo pagrindu, šis sprendimas jau vien dėl savo pobūdžio negali tapti privalomas kitų valstybių narių teismams, nes jie, naudodamiesi šia teise, neprivalo vadovautis kitų valstybių narių pavyzdžiu.

35.

Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnyje numatomi privalomi nevykdymo pagrindai, tačiau bent jau 3 straipsnio 1 ir 3 punktuose numatyti nevykdymo pagrindai priklauso nuo atitinkamos vykdančiosios valstybės teisės normų. Ir tokie sprendimai negali įgyti privalomosios galios, nes ten galioja kitoks teisinis reguliavimas.

36.

Kitokia padėtis yra kalbant apie atsisakymą pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 3 straipsnio 2 punktą, kuriame Europos arešto orderio kontekste įtvirtintas Chartijos 50 straipsnyje numatytas non bis in idem principas. Jei valstybės narės teismas pagal šią nuostatą pagrįstai atsisako perduoti asmenį dėl to, kad jis jau buvo nuteistas už nusikalstamą veiką kitoje valstybėje narėje, kitų valstybių narių teismai taip pat turi atsisakyti perduoti asmenį.

37.

Tas pats mutatis mutandis turėtų būti taikoma ir tuo atveju, kai atsisakoma perduoti dėl realios grėsmės, kad perdavimas ar jo pasekmės pažeis pagrindines Sąjungos teises, kurių turi būti laikomasi taikant Pagrindų sprendimą 2002/584 ( 10 ). Teisingumo Teismas pripažino, kad, esant tokiai grėsmei, vykdančioji teisminė institucija gali išimties tvarka nevykdyti Europos arešto orderio, remdamasi šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalimi ( 11 ). Drįsčiau netgi žengti dar toliau: tokiu atveju vykdančioji teisminė institucija privalo nevykdyti arešto orderio, nes priešingu atveju būtų pripažintas pagrindinių teisių pažeidimas ( 12 ).

38.

Taigi, jei vienos valstybės narės vykdančioji teisminė institucija teisingai nustato, jog yra reali grėsmė, kad bus pažeistos Sąjungos pagrindinės teisės, jokia kitos valstybės narės vykdančioji teisminė institucija praktiškai negali vykdyti arešto orderio. Vis dėlto tai priklauso ne nuo pirmosios vykdančiosios teisminės institucijos išvados teisinės galios, o nuo pagrindinių teisių pažeidimo grėsmės.

39.

Šią išvadą patvirtina ir tai, kad visų pirma išduodančioji valstybė narė turi užtikrinti pagrindines teises Europos arešto orderio atveju ( 13 ). Šios valstybės narės teismai yra glaudžiausiai susiję su baudžiamosiomis ir vykdymo procedūromis, todėl geriausiai gali įvertinti, ar laikomasi pagrindinių teisių. Tam prieštarautų, jei vykdančioji teisminė institucija kitoje valstybėje narėje galėtų galutinai ir visoms valstybėms narėms privalomai nustatyti, kad pagrindinės teisės užkerta kelią arešto orderio vykdymui.

40.

Abipusio pasitikėjimo ir abipusio pripažinimo principai, nurodyti prašyme priimti prejudicinį sprendimą, taip pat negali suteikti vykdančiosios teisminės institucijos galutiniam sprendimui tokio privalomojo poveikio kitose valstybėse narėse. Netgi priešingai, jie tokio poveikio neleidžia. Atsisakydama vykdyti Europos arešto orderį vykdančioji teisminė institucija atsisako jį pripažinti, o jo vykdymas Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalyje numatytas kaip principas, nuo kurio galima nukrypti tik esant siaurai aiškinamoms išimtims ( 14 ). Taip ši institucija taip pat išreiškia, kad nepasitiki išduodančiąja teismine institucija dėl pagrindinių teisių laikymosi.

41.

Jei vykdančioji teisminė institucija įsigaliojusiu sprendimu atsisako vykdyti Europos arešto orderį, toks jos sprendimas negali būti privalomas kitų valstybių narių teisminėms institucijoms ( 15 ).

42.

Nepaisant to, į pagrindus, kuriais vykdančioji teisminė institucija grindžia atsisakymą, turi būti tinkamai atsižvelgta priimant tolesnius sprendimus dėl arešto orderio, ypač jei vykdančioji teisminė institucija baiminasi, kad bus pažeistos pagrindinės teisės ( 16 ). Tai yra ne tik dar viena tarpusavio pasitikėjimo principo išraiška, šį kartą tarp vykdančiųjų teisminių institucijų, bet ir būtina pareigos gerbti pagrindines Sąjungos teises pasekmė.

43.

Kaip Teisingumo Teismas jau nusprendė, tai taip pat reiškia, kad išduodančioji teisminė institucija turi turėti omenyje šiuos aspektus ir, atsižvelgdama į juos, išnagrinėti, ar gali palikti galioti Europos arešto orderį, ar turi jį atšaukti ( 17 ).

44.

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad galutinis teismo sprendimas dėl atsisakymo vykdyti Europos arešto orderį vienoje valstybėje narėje neužkerta kelio kitų valstybių narių teisminėms institucijoms vykdyti arešto orderį. Vis dėlto išduodančioji teisminė institucija ir kitos vykdančiosios teisminės institucijos, jeigu joms pavesta užsiimti šiuo arešto orderiu, turi patikrinti, ar atsisakymas vykdyti arešto orderį pagrįstai buvo grindžiamas pagrindais, dėl kurių arešto orderis negali būti vykdomas kitose valstybėse narėse.

45.

Ketvirtasis klausimas yra glaudžiai susijęs su atsakymu į pirmąjį klausimą ir su prireikus atliktinu patikrinimu, ar vykdančioji teisminė institucija pagrįstai atsisakė perduoti prašomą asmenį. Šiuo klausimu siekiama išsiaiškinti, ar išduodančioji teisminė institucija turi teisę pati patikrinti atsisakymo perduoti asmenį atitiktį Sąjungos teisei, ar ji privalo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu.

46.

Pagal SESV 267 straipsnį valstybių narių teismai gali pateikti Teisingumo Teismui klausimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, jei atsakymas į šiuos klausimus yra būtinas sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti. Taigi kilus didelių abejonių, ar vykdančiosios teisminės institucijos atsisakymas perduoti asmenį yra suderinamas su Sąjungos teise, išduodančioji teisminė institucija paprastai gali pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

47.

Pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą teismas privalo kreiptis į Teisingumo Teismą tik tuo atveju, jei toks klausimas iškeliamas nagrinėjant bylą nacionaliniame teisme, kurio sprendimų pagal nacionalinę teisę nebegalima skųsti teismine tvarka. Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją visi valstybių narių teismai privalo kreiptis į Teisingumo Teismą kilus abejonių dėl sprendimui priimti svarbių Sąjungos teisės nuostatų galiojimo ( 18 ).

48.

Nagrinėjamu atveju nėra jokių prielaidų manyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimai dėl Europos arešto orderio nebegali būti ginčijami pagal nacionalinę teisę ( 19 ). Taip pat nekeliama klausimo dėl Sąjungos teisės nuostatų negaliojimo.

49.

Šiuo atveju kyla klausimas, ar tai, kad priimdama galutinį teismo sprendimą vykdančioji teisminė institucija atsisakė perduoti prašomą asmenį, yra dar vienas atvejis, pagrindžiantis teismų, kurių sprendimus galima apskųsti teismine tvarka, pareigą kreiptis prejudicinio sprendimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, tai patvirtina res judicata reikšmė.

50.

Kaip minėta, res judicata iš tiesų yra itin svarbi Sąjungos teisėje dėl teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų ( 20 ).

51.

Vis dėlto pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą pateisinama tik tuo atveju, jei priešingu atveju kiltų ypatingas pavojus vienodam Sąjungos teisės taikymui, taigi ir teisiniam saugumui ( 21 ). Tokie pavojai preziumuotini, kai teismai priima sprendimus paskutinėje instancijoje, nes tada toje valstybėje narėje gali susiformuoti Sąjungos teisės normų neatitinkanti nacionalinė jurisprudencija ( 22 ). Skirtumai tarp valstybių narių teismų sprendžiant Sąjungos teisės aktų galiojimą galėtų kelti pavojų pačiam Sąjungos teisinės sistemos vieningumui ir pažeisti pagrindinį teisinio saugumo reikalavimą ( 23 ).

52.

Jei išduodančioji teisminė institucija, kurios sprendimą galima apskųsti, prieštarauja kitos valstybės narės vykdančiosios teisminės institucijos galutinėms išvadoms dėl Sąjungos teisės aiškinimo, Sąjungos teisė, įtvirtinta Pagrindų sprendime 2002/584, Sąjungoje taikoma nevienodai. Vis dėlto toks prieštaravimas pasižymi lygiai tokiai pačiais ypatumais kaip ir bet kuris kitas prieštaravimas tarp teismo sprendimų, kuriuos galima apskųsti.

53.

Vykdančiosios teisminės institucijos priimto neigiamo sprendimo teisinė galia nieko nekeičia. Taip yra todėl, kad žemesnės instancijos teismų priimti kitokie sprendimai taip pat gali tapti galutiniai, jei nėra ginčijami. Be to, jau nustatyta, kad valstybės narės vykdančiosios teisminės institucijos galutinis sprendimas nėra privalomas kitų valstybių narių teisminėms institucijoms ( 24 ).

54.

Taigi išduodančioji teisminė institucija turi teisę patikrinti, ar galutinis vykdančiosios teisminės institucijos atsisakymas perduoti prašomą asmenį yra suderinamas su Sąjungos teise, nesikreipdama į Teisingumo Teismą, jeigu jos sprendimas gali būti apskųstas teismine tvarka pagal nacionalinę teisę.

55.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar apkaltinamąjį nuosprendį priėmusių teisėjų priesaikos davimo pažeidimai leidžia vykdančiajai teisminei institucijai atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, siekiant įvykdyti šį apkaltinamąjį nuosprendį, remiantis Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalimi ir Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa.

56.

Kaip minėta, pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį vykdančioji teisminė institucija privalo atsisakyti vykdyti arešto orderį, jei yra reali grėsmė, kad bus pažeistos pagrindinės teisės ( 25 ).

57.

Vykdančioji teisminė institucija turi įvertinti, ar tokia grėsmė iš tikrųjų egzistuoja, atlikdama dviejų etapų nagrinėjimą ( 26 ). Šiuo tikslu ji pirmiausia turi remtis objektyviais, patikimais, tiksliais ir tinkamai atnaujintais duomenimis, įrodančiais, kad išduodančiojoje valstybėje narėje dėl sisteminių ar bendrųjų trūkumų kyla reali pagrindinių teisių pažeidimo rizika ( 27 ). Antrajame etape vykdančioji teisminė institucija turi konkrečiai ir tiksliai patikrinti, ar atitinkamas asmuo patirs realų šių pagrindinių teisių pažeidimo pavojų ( 28 ).

58.

Pradinėje byloje vykdančioji teisminė institucija, Prancūzijos teismas, atsisakė perduoti asmenį, nes pagal Rumunijos išduodančiosios teisminės institucijos pateiktą informaciją paaiškėjo, kad Rumunijoje ne visais atvejais užtikrinamas teisėjų priesaikos davimo įrodymas. Vykdančioji teisminė institucija konkrečią pagrindinių teisių pažeidimo riziką grindė tuo, kad neįmanoma įrodyti, jog vienas iš trijų teisėjų, dalyvavusių priimant atitinkamą apkaltinamąjį nuosprendį, davė priesaiką. Kita teisėja buvo davusi tik prokurorės priesaiką. Tuo remdamasis Prancūzijos teismas, rodos, padarė išvadą, jog yra rizika, kad nuteistasis atliks bausmę, kurią paskyrė ne pagal įstatymus įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą.

59.

Vis dėlto neaišku, ar šios aplinkybės iš tikrųjų pagrindžia realią grėsmę, kad bus pažeista Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa?

60.

Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje nustatytos teisės į tai, kad bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas prieš tai įsteigtas pagal įstatymą įsteigtas teismas, garantijos, būtent tos, kurios apibrėžia teismo sąvoką ir sudėtį, yra teisės į teisingą bylos nagrinėjimą kertinis akmuo ( 29 ).

61.

Kadangi Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos pirmame sakinyje įtvirtintos teisės atitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtintas teises, pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį jo svarba ir taikymo sritis yra tokia pati kaip ir pagal Konvenciją. Taigi Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad jo pateiktu Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos išaiškinimu būtų garantuojamas toks apsaugos lygis, kuris atitiktų pagal EŽTK 6 straipsnį, kaip ją aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas, suteikiamą apsaugos lygį ( 30 ).

62.

Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje ir EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje pateikta nuoroda į įstatymą visų pirma atspindi teisinės valstybės principą ir susijęs ne tik su paties teismo steigimo teisiniu pagrindu, bet ir su kiekvieną bylą nagrinėjančio teismo sudėtimi ir bet kuria kita vidaus teisės nuostata, kurios nesilaikant vieno ar kelių teisėjų dalyvavimas nagrinėjant bylą tampa neteisėtas ( 31 ). Būtina patikrinti, kaip laikomasi šių garantijų, kad demokratinės visuomenės teismai sukeltų teisės subjektų pasitikėjimą ( 32 ).

63.

Vis dėlto ne bet kokia klaida gali sugriauti pasitikėjimą kilus pagrįstoms abejonėms dėl „pagal įstatymą įsteigto nepriklausomo ir nešališko teismo“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, statuso ( 33 ). Veikiau tai priklauso nuo pažeidimo pobūdžio ir sunkumo, taip pat nuo to, ar jis susijęs su pagrindinėmis nuostatomis, kurios yra sudedamoji šios teismų sistemos steigimo ir veikimo dalis ( 34 ).

64.

EŽTT, taikydamas EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, taip pat tikrina teisėjų skyrimą. Vis dėlto dažniausiai jis neigiamai vertina tik akivaizdžius taikytinų nacionalinių teisėjų skyrimo nuostatų pažeidimus ( 35 ). EŽTT nusprendžia, kad tolesnis tikrinimas būtinas tik tuo atveju, jei dėl galiojančių teisėjų skyrimo nuostatų taikymo pasiekiami rezultatai nesuderinami su atitinkamos žmogaus teisės objektu (object) ar tikslu (purpose) ( 36 ). Abiem atvejais EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas, susijęs su teisėjo skyrimu, paprastai suponuoja sunkų taikytinų nuostatų pažeidimą, visų pirma dėl nenumatyto poveikio ( 37 ). Atsižvelgiant į tai, nacionalinių teismų atliekamas skyrimo procedūros patikrinimas yra itin svarbus, bent jau tiek, kiek jie veiksmingai užtikrina EŽTK 6 straipsnio 1 dalies laikymąsi ( 38 ).

65.

Atitinkama Teisingumo Teismo ir EŽTT jurisprudencija susijusi su nuostatų pažeidimais, darančiais įtaką teismų nepriklausomumui ir nešališkumui kitų valstybės valdžios institucijų atžvilgiu. Tai atrodo nelabai aktualu pažeidimų, padarytų duodant priesaiką, atveju – bent iš pirmo žvilgsnio.

66.

Vis dėlto priesaika yra ne vien formalumas, bet visų pirma itin svarbių oficialių pareigų patvirtinimas. Rumunijos teisėjai prisiekia gerbti šalies Konstituciją ir įstatymus, ginti asmens pagrindines teises ir laisves, garbingai, sąžiningai ir be išankstinio nusistatymo vykdyti savo pareigas ( 39 ). Pažeidimai, galintys sukelti pagrįstų abejonių dėl teismų veiklos teisėtumo, nėra nereikšmingi užtikrinant sąžiningą teismo procesą.

67.

Visų pirma atsisakymas duoti priesaiką, kuri yra privaloma pagal nacionalinę teisę, gali būti laikomas pakankamai sunkiu teismo sudėtį reglamentuojančių taisyklių pažeidimu, dėl kurio kyla pagrįstų abejonių, ar teismas atitinka Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos arba EŽTK 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Toks atsisakymas gali rodyti, kad atitinkamas asmuo nėra pasirengęs vykdyti jam pavestų tarnybinių pareigų ( 40 ). Tokiu atveju jis turėtų būti nušalintas nuo teisėjo pareigų.

68.

Vis dėlto abejotina, ar šiuo atveju pateikti prieštaravimai įrodo pakankamai sunkius pažeidimus, visų pirma vertinant pagal dviejų etapų nagrinėjimo kriterijų, nes toks nagrinėjimas yra būtina atsisakymo perduoti prašomą asmenį pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį sąlyga.

69.

Tai taikytina tiek vieno iš teisėjų priesaikos protokolo, kurio neberandama, atveju, tiek teisėjos, kuri prisiekė tik kaip prokurorė, atveju.

70.

Prancūzijos teismas mano, jog tai, kad iki 2014 m. balandžio mėn. Rumunijos teisėjų duotų priesaikų protokolai buvo saugomi ne jų asmens bylose, o tik teisme, kuriame jie davė priesaiką, yra sisteminis arba bendrasis trūkumas, kuris turi būti nustatytas pirmajame nagrinėjimo etape.

71.

Nagrinėjamu atveju ši praktika iš tiesų kelia problemą, nes vienas iš trijų teisėjų, paskelbusių laisvės atėmimo bausmę nuteistajam, kaip teigiama prašyme priimti prejudicinį sprendimą, davė priesaiką prieš 26 metus, tačiau atitinkamo protokolo rasti nepavyko.

72.

Vis dėlto jau dabar kyla abejonių, ar ankstesnis Rumunijos reglamentavimas apskritai gali būti laikomas trūkumu, ką jau kalbėti apie tai, ar jis kelia sisteminį arba bendrąjį pavojų, kad bus pažeista Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa. Iš tikrųjų jis susijęs ne su pačia priesaika, o tik su jos davimo įrodymu.

73.

Priesaikos davimo įrodymas nereglamentuojamas nei Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, nei EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, nei kituose Sąjungos teisės aktuose. Todėl šis klausimas iš esmės priklauso valstybių narių procesinei autonomijai ( 41 ). Procesinę autonomiją, žinoma, riboja lygiavertiškumo ir veiksmingumo principas, tačiau neatrodo, kad Rumunijos teisinis reguliavimas šiuos principus pažeistų.

74.

Nors ir įmanoma numatyti veiksmingesnes priemones, kuriomis būtų galima užtikrinti priesaikos įrodymo galimybę, pagal veiksmingumo principą nereikalaujama veiksmingiausios teisinio reguliavimo, o tik draudžiama, kad naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis – šiuo atveju teise į įstatymu įsteigtą teismą – taptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas ( 42 ).

75.

Vis dėlto, kaip teigia Rumunija, priesaikos davimo protokolas nėra vienintelė priemonė kilus abejonių įrodyti, kad priesaika buvo duota. Iš esmės jau gali būti daroma prielaida, kad teisėjas, einantis savo pareigas, taip pat davė priesaiką, jei tai numatyta ( 43 ). Preziumuotina, kad teismo administracija ir pats teisėjas buvo tikri, jog teisėjas davė priesaiką prieš pradėdamas eiti savo pareigas. Šiai prielaidai paneigti reikia pagrįstų abejonių. Tam negali pakakti vien to, kad nebegalima rasti priesaikos davimo protokolo.

76.

Taigi, nesant konkrečių Sąjungos nuostatų dėl priesaikos davimo įrodymo, kai sprendžiamas Europos arešto orderių vykdymo klausimas, Teisingumo Teismas ar kitų valstybių narių teismai negali laikyti ankstesnės Rumunijos praktikos sisteminiu ar bendruoju trūkumu.

77.

Vadinasi, kalbant apie šį teisėją negalima tvirtinti, jog buvo pažeista nuteistojo teisė, kad jo byla būtų išnagrinėta pagal įstatymą įsteigtame teisme, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą.

78.

Dėl teisėjos, kuri davė priesaiką kaip prokurorė, pažymėtina, kad Rumunijos praktika, kurią Prancūzijos teismas įvardijo kaip sisteminį ar bendrąjį trūkumą, jos atveju neturėjo įtakos, nes buvo rastas jos priesaikos davimo protokolas.

79.

Prancūzijos teismas kritikuoja labiau tai, kad ji davė priesaiką ne kaip teisėja, o kaip prokurorė.

80.

Tai, net jei atitiktų Rumunijos bendrąją praktiką, Sąjungos teisės požiūriu nebūtų sisteminis ar bendrasis trūkumas. Taip yra todėl, kad klausimas, ar reikia duoti priesaiką ir kokiomis sąlygomis, taip pat priskiriamas valstybių narių procesinei autonomijai.

81.

Kaip matyti, pagal galiojančias Rumunijos taisykles prokurorų priesaika atitinka teisėjų priesaiką ( 44 ). Be to, Rumunijos įstatymuose yra ir buvo numatyta, kad teisėjai ir prokurorai, keisdami pareigas, neprivalo iš naujo duoti priesaikos ( 45 ). Tai gali apimti tiek perėjimą iš vieno teismo į kitą ar iš vienos kolegijos į kitą, tiek perėjimą iš prokuratūros į teismą (ir atvirkščiai), nes teisėjų ir prokurorų statusas bent nuo 1992 m. reglamentuojamas tuose pačiuose įstatymuose. Bet kuriuo atveju, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Rumunijos teismas pagrindinėje byloje jau atmetė apeliacinį skundą dėl to, kad šioje byloje figūruojanti teisėja nedavė naujos priesaikos ( 46 ). Todėl preziumuotina, kad ši praktika pagal Rumunijos įstatymus nelaikoma sunkiu pažeidimu.

82.

Vadinasi, ir antrosios teisėjos priesaika nekelia pavojaus, kad nuteistasis turės atlikti bausmę, kurią paskelbė ne pagal įstatymą įsteigtas teismas, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą.

83.

Taigi pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį ir Chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti perduoti nuteistąjį, kad būtų vykdoma Rumunijoje paskirta laisvės atėmimo bausmė, vien dėl to, kad negalima rasti vieno priimant apkaltinamąjį nuosprendį dalyvavusio teisėjo priesaikos davimo protokolo, o kita teisėja, dalyvavusi priimant apkaltinamąjį nuosprendį, davė prokuroro priesaiką.

84.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kokią svarbą turi CCF, priklausančios Interpolui, sprendimas; ji išreiškė didelį susirūpinimą dėl politinių elementų buvimo bendrame nuteistojo baudžiamojo persekiojimo kontekste ir dėl žmogaus teisių paisymo baudžiamajame procese.

85.

Pagrindų sprendime 2002/584 nėra aiškios nuorodos į tokius sprendimus. Vis dėlto Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad duomenis apie sisteminius ar bendruosius trūkumus gali gauti, be kita ko, iš Europos Tarybos organų ar Jungtinių Tautų sistemai priklausančių organų sprendimų, ataskaitų ir kitų dokumentų ( 47 ).

86.

Nors minėtą sprendimą priėmė ne viena iš šių organizacijų, Interpolas, kaip informacijos šaltinis, turi panašų statusą.

87.

Šioje organizacijoje atstovaujama 196 šalims. Nors ji nėra įkurta oficialia tarptautine sutartimi, turi įstatus, kuriuos priėmė Generalinė asamblėja, t. y. dalyvaujančių valstybių atstovai, ir versijoje anglų kalba šie įstatai netgi vadinami Constitution (Konstitucija).

88.

Sąjunga jau seniai ir intensyviai bendradarbiauja su Interpolu, kaip nurodo Komisija rekomendacijoje dėl bendradarbiavimo susitarimo su Interpolu sudarymo ( 48 ), kurioje apibūdina Interpolą kaip svarbų Sąjungos partnerį. Taryba tuomet įgaliojo Komisiją pradėti derybas dėl bendradarbiavimo susitarimo ( 49 ). Jungtinės Tautos taip pat bendradarbiauja su Interpolu ( 50 ).

89.

Pagal Interpolo įstatų 5 straipsnio šeštą įtrauką CCF yra šios organizacijos dalis. Interpolo įstatų 36 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad CCF nagrinėja užklausas dėl Interpolo bylose esančių duomenų. Pagal CCF nuostatus tai reiškia, kad ji faktiškai turėtų nagrinėti prašomų perduoti asmenų skundus kaip nepriklausoma teisinės apsaugos instancija ir visų pirma užtikrinti, kad būtų paisoma žmogaus teisių.

90.

Taigi, kaip ir šiuo atveju, CCF gali priimti sprendimą dėl asmens, ieškomo remiantis tuo pačiu pagrindu per Interpolą ir pagal Europos arešto orderį. Skirtingai nuo iki šiol Teisingumo Teismo nagrinėtų dokumentų, toks sprendimas yra svarbus ne tik nustatant sisteminius ar bendruosius trūkumus išduodančiojoje valstybėje narėje ( 51 ), bet ir aiškinantis, ar prašomam perduoti asmeniui kyla grėsmė, kad bus konkrečiai pažeistos jo žmogaus teisės.

91.

Vis dėlto iš Pagrindų sprendimo 2002/584 ar kitų Sąjungos teisės nuostatų, įskaitant pagrindines teises, arba iš Interpolo nuostatų negalima daryti išvados, kad CCF sprendimas yra privalomas vykdančiajai ar išduodančiajai teisminei institucijai. Atvirkščiai, šios teisminės institucijos turi pačios patikrinti, ar sprendime pateikta informacija patvirtina, kad reikia atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį.

92.

Iš principo pats savaime CCF sprendimas dar nesuteikia vykdančiajai teisminei institucijai teisės atsisakyti perduoti prašomą asmenį. Pagal ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo pareigą ( 52 ) reikalaujama, kad išduodančiajai teisminei institucijai bent jau būtų suteikta galimybė pareikšti nuomonę dėl CCF sprendimo ( 53 ).

93.

Taigi Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis ir Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa turi būti aiškinamos taip, kad išduodančioji ir vykdančioji teisminės institucijos turi patikrinti, ar arešto orderis gali būti toliau vykdomas, jei Interpolo bylų kontrolės komisijos sprendime yra duomenų, kad kyla realus prašomo perduoti asmens Sąjungos pagrindinių teisių pažeidimo pavojus vykdant Europos arešto orderį.

94.

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar jis, kaip išduodančioji teisminė institucija, gali tiesiogiai dalyvauti vykdančiojoje teisminėje institucijoje vykstančiame procese remiantis Pagrindų sprendimu 2002/584, tarpusavio pripažinimo, tarpusavio pasitikėjimo ir lojalaus bendradarbiavimo bei veiksmingos teisminės gynybos principais, visų pirma – ar jis gali atlikti procesinius veiksmus.

95.

Šis klausimas išreiškia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nepasitenkinimą bendradarbiavimu su Prancūzijos teismu, visų pirma tuo, kad neigiamas Prancūzijos teismo sprendimas tapo galutinis, nes Prancūzijos prokuratūra nors ir pateikė skundą, tačiau per nustatytą terminą jo nepagrindė. Šiuo atveju net ir gavęs atsakymą į šį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nieko nebegali pakeisti. Todėl atsakymas nėra svarbus sprendimui dėl Prancūzijos atsisakymo vykdyti Europos arešto orderį.

96.

Vis dėlto kituose vykdomuosiuose procesuose, ypač Maltoje, Teisingumo Teismo atsakymas visiškai gali būti svarbus priimant sprendimą, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis tiek galėtų pasinaudoti bet kokiomis Teisingumo Teismo nustatytomis dalyvavimo teisėmis. Todėl reikia atsakyti į šį klausimą.

97.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai nurodė, kad pagal Pagrindų sprendimą 2002/584 toks dalyvavimas procese nėra negalimas. Visgi pagal jį to ir nereikalaujama, o apsiribojama Europos arešto orderių tarpusavio pripažinimo, taigi ir baudžiamųjų procesų, kuriais grindžiami šie arešto orderiai, tarpusavio pasitikėjimo reglamentavimu. Kartu su arešto orderio išdavimu ir informacijos teikimu pagal 8 straipsnį kaip bendradarbiavimo priemonės 15 straipsnio 2 ir 3 dalyse visų pirma numatyti prašymai pateikti informaciją ir informacijos perdavimas.

98.

Taigi galimybė išduodančiajai teisminei institucijai platesniu mastu dalyvauti vykdančiosios teisminės institucijos procese priklauso nuo kiekvienos valstybės narės procesinės autonomijos.

99.

Ją visų pirma riboja veiksmingumo principas, kuriuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi nurodydamas veiksmingą teisinę apsaugą. Tiesa, galima abejoti, ar iš tikrųjų egzistuoja Sąjungos teisės suteikta teisė, kurią įgyvendindama išduodančioji teisminė institucija privalėtų dalyvauti vykdančiosios teisminės institucijos procese. Visgi Sąjungos teisėje bent jau nustatyta pareiga vykdyti Europos arešto orderį, kaip numatyta Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalyje. Išduodančiosios teisminės institucijos tiesioginis dalyvavimas procese galėtų padėti užtikrinti šios pareigos vykdymą, bent jau jei būtų įmanoma įveikti su tuo susijusius praktinius sunkumus.

100.

Vis dėlto, panašiai kaip ir priesaikos davimo įrodymo atveju ( 54 ), pagal veiksmingumo principą nereikalaujama pareigos vykdymo tikslais priimti procesinių taisyklių, kurios itin veiksmingai padėtų ją vykdyti, o tik draudžia tokį teisinį reguliavimą, dėl kurio pareigos vykdymas taptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas.

101.

Akivaizdu, kad bent jau Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, jog Pagrindų sprendimo 2002/584 dėl teisminio bendradarbiavimo nuostatų pakanka veiksmingam Europos arešto orderių vykdymui. Priešingu atveju jis būtų nustatęs platesnio masto taisykles.

102.

Ši Sąjungos teisės aktų leidėjo prielaida yra pagrįsta, nes atitinkamos teisminės institucijos, įgyvendindamos pagrindų sprendimą, bet kuriuo atveju turi laikytis ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principo ( 55 ). Taigi jos turi kiek įmanoma padėti viena kitai ir suteikti pakankamai galimybių pateikti reikiamą informaciją. Todėl galima atmesti galimybę, kad Europos arešto orderio vykdymas be išduodančiosios teisminės institucijos teisės dalyvauti vykdančiosios teisminės institucijos procese būtų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas.

103.

Taigi Pamatinis sprendimas 2002/584 ir ESS 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas nesuteikia išduodančiajai teisminei institucijai jokių teisių dalyvauti vykdančiosios teisminės institucijos procese, kurios viršytų nustatytąsias Pamatinio sprendimo 2002/584 8 straipsnyje ir 15 straipsnio 2 ir 3 dalyse.

104.

Šeštasis klausimas susijęs su tuo, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip išduodančioji teisminė institucija, gali kreiptis į Komisiją, jei mano, kad vykdančiosios teisminės institucijos atsisakymas perduoti prašomą asmenį šiurkščiai pažeidžia tarpusavio pasitikėjimo ir lojalaus bendradarbiavimo principus. Šis klausimas taip pat grindžiamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nepasitenkinimu proceso eiga Prancūzijoje. Vis dėlto, kitaip nei penktasis klausimas, jis nėra svarbus teismo sprendimo priėmimui, todėl yra nepriimtinas.

105.

Tai, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali kreiptis į Komisiją su skundu dėl vykdančiosios teisminės institucijos veiksmų, nėra sprendimas, kurį šis teismas priima jame vykstančiame teisminiame procese. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas jokiu būdu netvirtina, kad Komisija atlieka tiesioginį vaidmenį vykstant Europos arešto orderio vykdymo procedūrai.

106.

Klausimas labiau susijęs su Komisijos atliekama pagrindų sprendimo taikymo kontrole pagal ESS 17 straipsnio 1 dalies trečią sakinį. Nepaisant to, net ir ši kontrolė nepateisina Komisijos dalyvavimo vykdant procedūrą. Stipriausia Komisijos kontrolės priemonė – pažeidimo nagrinėjimo procedūra pagal SESV 258 ir 260 straipsnius – gali padėti nustatyti, kad valstybė narė dėl savo teismų veiksmų vykdant Europos arešto orderį pažeidė Sąjungos teisę. Ne vėliau, kaip pasibaigus pereinamajam laikotarpiui pagal Protokolo Nr. 36 dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 10 straipsnio 3 dalį, galima daryti prielaidą, kad Komisija turi teisę pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą net ir tuo atveju, kai pažeidžiamas pagrindų sprendimas, juo labiau kad jau yra priimta atitinkamų jai palankių sprendimų ( 56 ). Vis dėlto tokia išvada neturi tiesioginio modifikuojamojo poveikio pačioms vykdymo procedūroms.

107.

Taigi į šį klausimą atsakyti nereikia.

108.

Septintasis klausimas susijęs su Maltos teismo atsisakymu perduoti nuteistąjį, atsižvelgiant į abejones dėl kalinimo sąlygų Rumunijoje.

109.

Pagal suformuotą jurisprudenciją vykdančioji teisminė institucija turi atidėti perdavimą, jei prašomam perduoti asmeniui dėl numatomų kalinimo sąlygų kyla reali nežmoniško ar žeminamo elgesio, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį, rizika išduodančiojoje valstybėje narėje ( 57 ).

110.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalį ir Chartijos 4 straipsnį vykdančioji teisminė institucija gali pagrįsti atsisakymą remdamasi informacija, dėl kurios išduodančioji teisminė institucija anksčiau neturėjo galimybės pareikšti nuomonės (žr. 1 skirsnį), ir ar toks atsisakymas gali būti grindžiamas aukštesniais, nei nustatytieji, Chartijoje apsaugos standartais (žr. 2 skirsnį).

111.

Septintojo klausimo pirmoje dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ginčija dvi Maltos teismo išvadas, dėl kurių Maltos teismas neprašė pateikti papildomos informacijos. Maltos teismas rėmėsi savo atliktomis informacijos paieškomis internete ir laikė nepakankama Rumunijos teismo poziciją dėl Rumunijos kalėjimo administracijos garantijos, kad atitinkamo asmens atžvilgiu nebus taikomas nežmoniškas ar žeminamas elgesys.

112.

Informacijos paieškos internete iš esmės gali suteikti duomenų apie sisteminius ar bendruosius trūkumus valstybėse narėse. Pavyzdžiui, minėtus tarptautinių organizacijų dokumentus ( 58 ) dažnai galima gana lengvai rasti internete.

113.

Vis dėlto Teisingumo Teismas jau yra teisingai pabrėžęs, kad vykdančioji teisminė institucija negali daryti išvadų, kurios turi būti grindžiamos išduodančiosios valstybės narės teisės analize, prieš tai nepaprašiusi išduodančiosios teisminės institucijos pateikti papildomos informacijos apie šias normas, antraip ji pažeistų lojalaus bendradarbiavimo principą ( 59 ). Priešingu atveju gali kilti nesusipratimų ir apsirikimų dėl rastų nuostatų turinio ar jų taikymo. Tai turi galioti ir faktinei informacijai apie nacionalinės teisės taikymą.

114.

Taigi vykdančioji teisminė institucija gali remtis savo pačios atliktos informacijos paieškos rezultatais arba prašomo perduoti asmens argumentais tik po to, kai suteikė galimybę išduodančiajai teisminei institucijai pateikti papildomą informaciją. Siekiant skubaus sprendimo priėmimo, vykdančioji teisminė institucija gali nustatyti trumpus terminus.

115.

Garantijos klausimas ( 60 ) grindžiamas Teisingumo Teismo jurisprudencija. Remiantis šia jurisprudencija, išduodančiosios valstybės narės kompetentingų institucijų suteikta garantija, kad atitinkamas asmuo nepatirs nežmoniško ar žeminamo elgesio dėl konkrečių ir tikslių kalinimo sąlygų, nesvarbu, kokioje bausmių vykdymo įstaigoje jis bus kalinamas išduodančiojoje valstybėje narėje, yra veiksnys, kurio vykdančioji teisminė institucija negali ignoruoti ( 61 ). Vykdančioji teisminė institucija, atsižvelgdama į būtiną valstybių narių teisminių institucijų tarpusavio pasitikėjimą, kuriuo grindžiama Europos arešto orderio sistema, turi ta garantija pasikliauti bent jau tada, kai ją suteikė arba bent jau patvirtino išduodančioji teisminė institucija ir nėra jokių konkrečių duomenų, leidžiančių manyti, kad kalinimo sąlygos konkrečioje įkalinimo įstaigoje prieštarauja Chartijos 4 straipsniui ( 62 ). O kitų institucijų garantijų patikimumą reikia išsamiai tikrinti ( 63 ).

116.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad Maltos teismui pateiktu pranešimu jis siekė išreikšti savo pritarimą garantijai, kaip tai suprantama pagal šią jurisprudenciją. Todėl savo pranešime jis aiškiai pateikė nuorodą į reikšmingą vieno iš taikytinų sprendimų teksto dalį ( 64 ).

117.

Vien dėl šios nuorodos nuostabą kelia tai, kad Maltos teismas be papildomos užklausos padarė išvadą, jog garantiją išdavusi teisminė institucija jos nepatvirtino.

118.

Vis dėlto Maltos teismas tikriausiai taip pat susidūrė su vertimo problema. Išvadą, kad sprendimą priėmusi teisminė institucija nepatvirtino garantijos, jis grindė tuo, kad Rumunijos teismas pranešimo vertime į anglų kalbą savo poziciją išreiškė vartodamas veiksmažodį „to approve“, o ne veiksmažodį „to endorse“. Iš tiesų atitinkamų Teisingumo Teismo sprendimų versijoje anglų kalba vartojamas veiksmažodis „to endorse“ ( 65 ). Vis dėlto versijoje prancūzų kalba, kurios pagrindu vyko Teisingumo Teismo svarstymai, vartojamas veiksmažodis „approuver“, o vertime į rumunų kalbą – „a aproba“. Jei Rumunijos teismas savo pareiškime rėmėsi jurisprudencijos vertimu į rumunų kalbą ir vartojo veiksmažodį „a aproba“, akivaizdu, kad pareiškimo vertime į anglų kalbą buvo vartojamas veiksmažodis „to approve“, kuris pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją nereiškia nieko kito, tik pritarimą.

119.

Vertimo problemos iš tiesų dažnai gali turėti įtakos Teisingumo Teismo jurisprudencijos aiškinimui ir taikymui. Formaliai privaloma yra tik ta sprendimo versija, kuri parengta proceso kalba; dviejų šioje byloje reikšmingų sprendimų ( 66 ) atveju tai yra versija vokiečių kalba. Vis dėlto Teisingumo Teismo teisėjai neaptarinėjo ir kartu netikrino nei šios kalbinės versijos, nei versijų anglų, maltiečių ar rumunų kalbomis. Todėl tik versija prancūzų kalba yra tikrai patikima, nes Teisingumo Teismas svarstė ir parengė sprendimą šia kalba.

120.

Teisminėms institucijoms, kai jos bendradarbiauja vykdydamos Europos arešto orderio procedūrą, taip pat tenka susidurti su situacija, kai vienos institucijos pareiškimą prieš tai reikia išversti, kad kita teisminė institucija galėtų juo naudotis. Dėl to gali atsirasti papildomų klaidų.

121.

Taigi atitinkamos teisminės institucijos neturi kelti pernelyg griežtų reikalavimų dėl tam tikrų sąvokų vartojimo. Priešingai, kilus abejonių dėl sprendimui svarbių formuluočių prasmės, jos turi teirautis, siekdamos lojalaus bendradarbiavimo.

122.

Dėl septintojo klausimo antroje dalyje nurodytų aukštesnių pagrindinių teisių standartų Teisingumo Teismas jau ne kartą yra nusprendęs, kad valstybės narės negali reikalauti iš kitos valstybės narės aukštesnio nacionalinio pagrindinių teisių apsaugos lygio, nei nustatytas pagal Sąjungos teisę ( 67 ).

123.

Visų pirma Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nors valstybės narės savo bausmių vykdymo sistemoje gali numatyti griežtesnius minimalius reikalavimus dėl kalinimo sąlygų, nei kylantys iš Chartijos 4 straipsnio ir EŽTK 3 straipsnio, kaip jį aiškina EŽTT, valstybė narė, kaip vykdančioji valstybė narė, gali numatyti, kad asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, gali būti perduotas išduodančiajai valstybei narei tik jeigu laikomasi minėtų, o ne nacionalinės teisės reikalavimų. Iš tiesų priešingu atveju, nesilaikant Sąjungos teisėje įtvirtinto vienodo pagrindinių teisių apsaugos standarto, būtų pažeisti tarpusavio pasitikėjimo ir tarpusavio pripažinimo principai, kuriuos Pagrindų spendimu 2002/584 siekiama sustiprinti, ir atitinkamai padarytas neigiamas poveikis šio pagrindų sprendimo veiksmingumui ( 68 ).

124.

Dėl išsamumo pažymėtina, kad, dėl suėmimo siekiant išvengti Chartijos 4 straipsnio pažeidimo, reikia atsižvelgti į konkrečias nuteistojo asmens aplinkybes, kurias nurodo Maltos teismas, pavyzdžiui, jo amžių. Ši rizika turi būti vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, būtent į atitinkamos padėties trukmę ir jos įtakos fizinei ar psichinei būklei, o tam tikrais atvejais – į asmens lytį, amžių ir sveikatos būklę ( 69 ). Vis dėlto vykdančiosios teisminės institucijos reikalavimas, kad per visą kalinimo laikotarpį iki perdavimo tikrai bus atsižvelgiama į šiuos veiksnius, yra nesuderinamas su vykdymo procedūros, kaip skubios procedūros pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 17 straipsnio 1 dalį, tikslais ir funkcijomis ( 70 ). Išskyrus atvejus, kai yra konkrečių įrodymų, kad prašomo perduoti asmens pagrindinė teisė pagal Chartijos 4 straipsnį yra pažeista, vykdančioji teisminė institucija turi pasitikėti išduodančiosios valstybės narės kompetentingomis teisminėmis institucijomis.

125.

Taigi Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis, siejama su Chartijos 4 straipsniu dėl nežmoniško ar žeminamo elgesio uždraudimo, turi būti aiškinama taip, kad vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, remdamasi informacija apie kalinimo sąlygas išduodančioje valstybėje narėje, dėl kurios išduodančioji teisminė institucija neturėjo galimybės pareikšti nuomonės, o kilus abejonių dėl šios institucijos pateiktų pareiškimų aprėpties privalo į ją kreiptis. Be to, vykdančioji teisminė institucija negali taikyti aukštesnio Sąjungos pagrindinių teisių apsaugos standarto, nei reikalaujama pagal Sąjungos teisę, visų pirma Chartiją.

126.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Curtea de Apel Braşov (Brašovo apeliacinis teismas, Rumunija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą: